Forumas: temos peržiūra
Patyrimas - KODĖL jis reikalingas. Kokia jo PRASMĖ?
Mes kalbame apie meilę, Dievą, Jėzų, sielą, mitybą...
O kur mūsų gyvenime "patalpinti" patyrimą, kad suvoktume iš viso, kodėl mes turime patirti? Kam mums reikalingas tas patyrimas mūsų gyvenime tarp visų tų nuostabių minčių apie meilę ir Dievą?
Algimantas
2005-05-26 14:14:03
Komentarai
Miela Saule, ačiū už tavo nuostabias mintis.Urantijos Knyga yra tikia nuostabi, kad visos kitos knygos sutelpa į ją, bet nė viena nepranoksta savo požiūriu į matomos ir nematomos kūrinijos sistemą ir jos valdymą. Kitos tokios knygos žmonija neturi. Priedo ji nebuvo parašyta žmogaus, o buvo rankraštis MATERIALIZUOTAS DALIMIS. Ir tas buvo daroma sąmoningai, kad nebūtų žmogaus padarytų iškraipymų, kokie yra žmogiškuosiuose šaltiniuose. Dėl to ji, ŠIANDIEN, pati ryškiausia šviesa. Štai ir teiginys, kad reinkarnacijos nėra, yra per daug akinantis daug kam dar ir šiandien, bet ar dėl to jis turi būti nutylimas, ar neturi būti jis ištiesinamas, kad toliau žmogus nustotų baimintis dėl laukiančių kitų gyvenimų grėsmingų patyrimų? Bet jeigu jis žmogui palengvina ryšį su Tėvu, su Jėzumi, su Sai Baba, su Krišna, su ALachu, su Buda, tai ir tegu būna tas tiltelis jį palaikantis su Dievu. SVarbu ne kaip prie Dievo prieini, o kad prieini ŠIRDIMI. Po kiek laiko skaitydama Urantijos Knygą, pati pamatysi, kad toks teiginys tikrovėje netenka prasmės, nes jame veikia Tėvo planas ištobulinti mirtingąjį net ir be blogio patyrimo. Mirtingajam užtenka, kad blogis egzistuoja POTENCIALIAI, IR TAM, KAD TOBULĖTUM, JĮ PATIRTI NEBŪTINA.
Aš niekam nesiūlau prisirišti prie ko nors kito, išskyrus SUSIETI SAVO VALIĄ SU DIEVO VALIA. O Urantijos Knyga, perteikdama visą Dievo veikimą kūrinijoje ir pavaizduodama Jo ryšį su visata ir individu, padeda susidaryti vaizdą, kur gi yra žmogus ir koks laukia jo kelias pas Tėvą žengiant per kūriniją. Ir tada pamatai, kokias deda pastangas Tėvas, kad kiekvieną vestų pas save, namo. Net savo paties dalelę, savo dvasią, Minties Derintoją, padovanoja kiekvienAm iš mūsų. Tik, kad mums būtų geriau. Ir tuomet gali Dievą pajusti lengviau. O vėliau ir pamilti. O dar vėliau gimti dvasiškai tame pačiame materialiame kūne nauju žmogumi - Dievo vaiku, bet visiškai su kita samprata į MEILĘ, nes JĄ PAČIĄ PAJUNTI SAVO VIDUJE. Ir toji Meilė jau yra DIEVIŠKA, save atiduodanti kitiems. Ir visa tai ateina PATIRIANT, O NE SKAITANT URANTIJOS KNYGĄ. Yra didesnė dauguma skaitančiųjų Urantijos Knygą dešimtmečiais, bet šitos Meilės taip ir neatradusių savyje, šitokio jausmo nepatyrusių, ir apie Meilę kalbančių tik citatomis, bet ne savo ŠIRDIMI.
Urantijos Knyga svarbi tikrovės pažinimui.
Žalias maistas - tai ne ko nors sureikšminimas, o tiesiog kūrinijoje gyvenimas koja kojon su visatos meilės dėsniu - mylėk visus ir visa. Jis ateina ne iš karto. Bet atėjus tokiam požiūriui, ankstesnis požiūris išnyksta. Jeigu įtikėjus draugai, šeima nusigręžia dėl jiems nesuprantamų tavo dvasinių transformacijų, tai negi tu atsisakysi savojo įtikėjimo..? Jeigu atėjęs į svečius būsiu vaišinamas tuo, ko nevalgau, ir jeigu paaiškinsiu, kaip gyvenu ir nuoširdžiai būsiu dėkingas už arbatos stiklinę, bet sausainio nepaliesiu, tai nejaugi išmintingas žmogus dėl to užpyks. O jeigu užpyks, tai aš už jį pasimelsiu...
Algimantas
2005-05-29 09:32:16
"Dievas mus, kiekvieną, veda iš vidaus savo dvasios, Minties Derintojo, dėka. Ir kuo mažiau tam vedimui mes priešinamės, tuo mums suteikia daugiau galimybių Jį patirti ir patyrimo dėka augti ir užsitarnauti aukštesnį statusą tikrovėje. Nesupainiokit "aukštesnį" su "geresniu", kadangi tvariniui kiekvienas statusas yra geras, nes atitinka jo paties augimo lygį. Tuo tarpu aukštesnis statusas tik liudija, kad tas tvarinys yra sukaupęs daugiau išminties ir daugiau Dievo pažinimo būtent savojo PATYRIMO dėka."-A.J.
Taip,juk ir tu atejai pirmiausia i tikejima per Sai Baba...Buvo gyvenime jau nutike kazkas tokio,kad priejus riba atejo Dievas i gyvenima!Bet jei buvo Sai
Baba tai buvo ir tikejimas reinkarnacija ir visomis tiesomis, kurias skleidzia sis avataras.
Kiek supratau ties juo tik ir nesibaige ieskojimai tos tikros Tiesos ...Per sukauptas zinias ir tik per savo paties patyrima einant dvasiniu keliu stai priejote ir itikejima Dievu!
"Pagaliau,butent tai,kuo zmogus tiki,o ne tai,ka jis zino,nulemia jo elgesi ir valdo jo asmeninius veiksmus.Bet religinis suzadinimas yra virsemocinis,vienijantis visa zmogiskaji patyrima transcendentiniuose lygiuose,kada mirtingojo gyvenimo metu yra palaikomas rysys su dvasinemis energijomis,ir kada jos yra islaisvinamos.Bet koks religinis tikejimas,kuris tikintijidvasina,tikrai tures didziuliu pasekmiu tokio religininko visuomeniniame gyvenime.Religinis patyrimas butinai duoda"dvasios vaisiu" mirtingojo,kuriam vadovauja dvsai,kasdieniniame gyvenime.Kadangi tikroji religija yra asmeninio dvasinio patyrimo dalykas,todel neisvengiama,jog kiekvienas atskiras religininkas turi tureti savo paties ir asmenini
to dvasinio patyrimo suvokimo inetrepretavima.tegu terminas"itikejimas" reiskia individo rysi su dievu,o ne dogmatine formuluote to,ko kokia nors mirtinguju grupe sugebejo susitarti kaip del bendro religinio poziurio."Ar jus turite itikejima?Tuomet turekite ji savo viduje."Siuolaikiniai zmones sugalvojo daug daug tikejimu ir sukure daug itikejimo
patikrinimu.
Ateities religininkai turi gyventi sava religija,is visos sirdies pasisvesti zmogaus brolystes tarnystei.Seniai laikas zmogui pajusti toki religini patyrima,kuris butu toks asmeninis ir toks kilnus
kad ji galetu igyvendinti ir isreiksti tiktai"tokie jausmai,kurie gludi perdaug giliai,kad juos galima butu isreiksti zodziais".
Sektantiskumas yra institucines
religijos liga,o dogmatiskumas yra dvasines prigimties pavergimas.Nepalyginamai geriau tureti religija be baznycios negu baznycia be religijos.Religija zmogu ikvepia zemeje gyventi drasiai ir dziaugsmingai;ji sujungia kantrybe su aistra,izvalga su uolumu,uzuokautasu galia,ir idealus su energija"/Urantijos knyga/.
Kiekvienam savo ir kiekvienam pagal jo dvasini isprusima.Bet tik ir pats patyrimas mums ateina tik tada kada mes jam atsiveriam visa sirdim ir siela.
"Dievas Tevas palaiko rysi su zmogumi,savo vaiku,remdamasis ne realia dorybe arba vertingumu,bet suvokdams vaiko motyvacija-tvarinio tiksla ir ketinima.Si srysys yra toks,kaip tevo-vaiko bendravimas,ir ji skatina dieviskoji meile"/UK/
Siaip iskilo tokia mintis,kad esi labai prisirises prie sios knygos ir ja vadini vienintele- dieviskaja.Pasaulyje yra tokia ivairi dvasines literaturos mozaika,kad gal kiekvienas tik perejes kazka savo prieis ir sia
dieviska knyga.Viskam savas laikas ir matyt tai turim pereiti tik patys,kad imtume suvokti taip giliai savo vidumi....tai turi ateiti per musu paciu patyrima!!!
Ir pradzioje kol pasieksi itikejima Dievu,o ne tik tikesi JUO juk viskas tinka kas moko myleti savo artima kaip pats save,myleti savo Zeme,Gamta....
Ir kaip nelieka nei"as",nei "tu".
Ir mes esame viena butybe-su tukstanciais galvu ir ranku,taciau viena sirdimi/indu ismintis/
Ir gal nereikia taip prisiristi prie vertinimo ir grieztu nuostatu
valgyti tik nevirta ir zalia maista....Juk jei nueisi i svecius ir tave pavaisins sausainiais ir arbata tu imsi pravesti paskaita kaip sveika gerti daigintu kvieciu sultis.O kur tuomet to kito zmogaus pasirinkimo laisve jei jis tik norejo tau parodyti savo meile bei demesi.Ar jau butu tikrai toks didelis nusizengimas pasivaisinti tuo sausainiu?Gal tai jau irgi kiek perlenkta lazda,kuri veda i
tikejimo fanatizma?Rasau tik savo nuomone,o as galiu ir klysti.Ir tikrai nenoriu nieko izeisti tik,kad esu dar ieskotojo vaidmenyje tai gal ir kyla tokios stai mintys.
sviesos ir meiles
Saule:)
2005-05-28 13:29:45
Patyrimas yra Dievo evoliucinio plano mus, mirtinguosius, tobulinti, kad mes galėtume pasiekti Jo ŠVIESOS SPINDĖJIMĄ ROJUJE IR NEAPAKTI, O PRIEŠINGAI, DAR DAUGIAU TROKŠTI TARNAUTI JAM ŠITOJE AKINANČIOJE ŠVIESOJE.
Jeigu žmogui,ilgai buvusiam tamsoje, išeiti į saulės šviesą, gali jis iš viso prarasti regėjimą. Tai pavojinga. Dėl to ir yra mūsų patyrimo kelias taip numatytas ir suplanuotas, kad mes vis labiau ir labiau savo dvasinį regėjimą adaptuotume prie vis augančio Tėvo spindėjimo, kuris ir yra sutinkamas mūsų praktiniame gyvenime per visą žengimą iki Jo paties Rojuje.
Tai, ką mes sužinome iš tėvų, mokykloje, iš knygų mūsų protas kai ką suvokia, kai ką atmeta, kai kuo abejoja. Ir tai natūralu, nes tie dalykai nebuvo patirti. Ir kada mes patiriame ką nors, ką girdėjome iš kitų, tai jau suteikia mums tvirtumo tuo tikėti kaip realiai egzizstuojančia tiesa. Kodėl mokykloje visada būna, sakykim, fizikos ar chemijos, ar kitų dalykų laboratoriniai darbai, kodėl neapsiribojama tik vadovėlio tekstu? O gi todėl, kad būtų tvirčiau suvokiama patirtinio darbo būdu toji tiesa, kuri prieš tai buvo išmokta iš vadovėlio. Ir būtent laboratorinio darbo procesas bus geriau ir lengviau įsimenamas negu sausa vadovėlio informacija, nes šitame procese dalyvauja, patirtiškai, patys mokiniai.
Lygiai tas pats vyksta ir pačiu aukščiausiuoju lygiu. Sūnūs Kūrėjai, o savo Sūnų Kūrėją trumpame įsikūnijime žmogiškuoju pavidalu, žinome kaip Jėzų iš Nazareto, yra Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus sukuriami tobuli. Jie ima savo pačių sukurtas vietines visatas valdyti kaip Tėvo atstovai. Jie sukuria net ir gyvybę vietinėje visatoje. Bet aukščiausią valdžią, savo vietinėje visatoje, gauna tiktai tada, kada ją užsitarnauja savuoju patyrimu, kada įsikūnija savo sukurtų tvarinių pavidalu. Taip jie sužino patirtimi, ką anksčiau tobulai žinojo tik teoriškai. Net ir būdami gyvybės Kūrėjai, t.y. badami daug aukštesni už tą gyvybę, kurią sukuria, ir ją tobulai pažindami, vis tik be patyrimo nežino, ką gi reiškia gyventi tosios gyvybės viduje. Ir tik šitą patyrę, jie gali dar geriau tvarkyti savo vietinę visatą įgydami ir naują statusą. Jie tampa Šeimininkai Sūnūs Kūrėjai, turintys visą patyrimu užtarnautą aukščiausiąją valdžią vietinėje visatoje ir ją valdo jau nebe kaip Tėvo atstovai, bet taip, kaip ją valdytų pats Tėvas, būdamas joje asmeniškai.
O dabar sugrįžkim prie mūsų patyrimo su Dievu. Mes Jo buvimo negalime įrodyti kokiais nors argumentais tiems, kurie netiki į Jį. Bet Jis yra patiriamas. Ir Jis mus veda iš vidaus, kad vis daugiau ir daugiau Jo patirtume. Ir jau truputėlį Jo patyrę per maldą imame patys labiau pasitikėti Dievu, kuris ne tik stiprina tikėjimą į Jį, bet ir pasitikėjimą Juo. O tuo pačiu stiprina ir savąjį tvirtumą, kad tai yra tas kelias, kuris teikia palaimą, nes tokį palaimingą pojūtį ir jautei. Nors ir labai trumpai. Gal perdaug trumpai, kad galėtum sąmoningai tą suvokti ir paaiškinti kitam. Bet savyje jau turi kažkokį, sau pačiam, patvirtinimą, kad tai nėra paistalai. Tai yra kažkas tikra. Be patyrimo, šitaip negalėtum pajusti, nors galėtum ir aiškinti labai vaizdžiai, ką esi apie tai skaitęs kur nors knygoje.
Taigi, patyrimas Tėvo ir yra sumanytas, kad tave vestų link Jo per tikrovę, apie kurią sužinai iš įvairių informacinių šaltinių. Ir apie Dievo Meilę kalbėjimas tai nėra šiap jau paistalai ar svaičiojimai. Tai yra Dievo valios vykdymas padėti kitiems susivokti savo kelyje su mažesniais negu būtina klaidžiojimais ir patyrimais nevaržant kitų laisvos valios pasireiškimo. Bet kalbant apie tuos pačius dalykus iš patyrimo, viskas bus perteikiama nebe vien tik iš knygų, bet ir iš širdies gelmių. O tai skambės paprasčiau ir įtikinamiau, nes bus vartojama minkštesnė kalba.
Dievas mus, kiekvieną, veda iš vidaus savo dvasios, Minties Derintojo, dėka. Ir kuo mažiau tam vedimui mes priešinamės, tuo mums suteikia daugiau galimybių Jį patirti ir patyrimo dėka augti ir užsitarnauti aukštesnį statusą tikrovėje. Nesupainiokit "aukštesnį" su "geresniu", kadangi tvariniui kiekvienas statusas yra geras, nes atitinka jo paties augimo lygį. Tuo tarpu aukštesnis statusas tik liudija, kad tas tvarinys yra sukaupęs daugiau išminties ir daugiau Dievo pažinimo būtent savojo PATYRIMO dėka.
O mums Jėzus, Tėvas, suteikia tiek šviesos, kad žengdami pirmąjį žingsnį link Jų, mes jaučiame baimę, neužtikrintumą, ką kiti pasakys, ką pagalvos kaimynai, draugai, šaipysis ir pan. O jį žengę ir patyrę, kad nieko to, ko tikėjausi blogo neįvyko, jauti didesnį pasitikėjimą, kada vėliau bus kita, nauja, situacija ir kada vėl reikės žengti žingsnį į nežinomybę. Bet pirmojo žingsnio patyrimas stiprins, kad reikia tik Juo pasitikėti, o ne kaimynu, ne draugais, bet tik Juo, lygiai taip, kaip Juo pasitikėjai žengdamas ir pirmąjį žingsnį. Ir tuomet žengi antrąjį, trečiąjį, ketvirtąjį, ir visus begalinius žingsnius vis labiau ir labiau tvirtėdamas dėl savojo sukaupto patyrimo ir dėl to didesnio pasitikėjimo Juo ir augančio įtikėjimo į Jį. Be patyrimo šito padaryti negalėtum, nes įtikėdamas jau patiri įtikėjimo būseną savyje, iš kurios negali pasišalinti, jeigu nepriimi sąmoningo sprendimo atsisakyti tokio kelio, dėl kokių nors priežasčių.
Ir per visą amžinybę mums visą laiką tik praeityje sukauptas patyrimas ir atsidavimas Dievui leis vis naują ir naują žingsnį žengti į nežinomybę. Taip mes augame...
Ir patyrimo dėka, kiekvieno tvarinio patyrimo dėka, ir Dievas įgyja visuminį patyrimą. Nors ir žinodamas viską nuo pabaigos, nors ir būdamas net ir viso potencialo, t.y. dar neegzistuojančio patyrimo, Šaltinis, vis tik jis patyrimą įgyja būtent patyrimo dėka. Kiekvieno iš mūsų patyrimo dėka. Dėl to siekime vis glaudesnio ryšio su Juo ir tuomet mūsų patyrimai bus daug šviesni ir mums patiems mažiau skausmingi...
Algimantas
2005-05-27 13:57:29
Noriu pabaigti kilnios, tvirtos dvasios žmogaus mintį. Jo siela visada tarpo kupina meilės bei taurumo, gyvenimo troškulio ir noro bendrauti su įvairiausių tautybių žmonėmis, susidurti su jų likimais.
". . . taip ir lėktuvas, šis oro kelių padargas, įtraukia žmogų į visas seniausias problemas.
Aš niekad neužmiršiu savo pirmojo naktinio skridimo viršum Argentinos: naktis buvo tamsi, ir vien tik reti žiburėliai it žvaigždės kur ne kur žėravo platybėse.
Tamsos okeane kiekvienas tų žiburėlių bylojo apie žmogaus sąmonės nuostabumą. Vienur žmonės skaito, galvoja, atveria širdis. Kitur gal stengiasi išmatuoti erdves, laužo galvas apie Andromedos ūką. O dar kitur mylisi. Žiba žiburėliai toli vienas nuo kito laukuose, ir kiekvienam reikia peno. Net kukliausiam - poeto, mokytojo, dailidės. Bet tarp šių gyvų šviesulių - kokia daugybė uždarytų langų, užgesusių žvaigždžių, kokia daugybė miegančių žmonių...
Tad paduokime vieni kitiems rankas! Pamėginkime rasti bendrą kalbą bent su tais žiburėliais, kurie toli vienas nuo kito šviečia laukuose." (A. de Saint-Exupery)"
Jūratė
2005-05-27 09:32:27
Zita aprase apie auksciausia patyrimo prasme. Siandien as susiduriau su tokia zemiskesne ir praktine patyrimo prasme, todel ir nutariau parasyt. Kad noredamas kazka zmogui iteigti turi tapti jam autoritetu ar bent jau lygiu su juo patirtine prasme. Gali pasakoti butus nebutus dalykus kaip reikia gyventi, o jis tau atsakys, kad tu nepatyrei to ka patyriau as ir neturi zalio supratimo ka as jauciu, tai kaip tu gali man ka nors patarti. Todel manau svarbu skleisti tiesa bunant zemiausiame patirtiniame sluoksnyje, kad niekas nepasakytu, o man juk blogiau ar ka nors panasaus.
Arnoldas
2005-05-27 01:34:30
kkaaiiipp taai "patalpinti patyrimą"...???? Jei ir yra kas nors vertingo šioje žemėje, tai tiktai PATYRIMAS. Galima mintyti, paistyti, išvedžioti įvairiausias "tiesas" apie Dievą, Meilę, Tiesą, etc.... bet tai tik ir liks intelektualiais paistalais, jei viso to nepatirsi.
Žmogui, nemačiusiam ar neragavusiam pvz.medaus, niekaip neperteiksi nei medaus skonio, nei kvapo, anei vaizdo... Lygiai taip pat ir apie Dievą ar Meilę galim paistyti iki nukritimo(ką čia sėkmingai ir darom:)), kol TO nepatirsim realiai, tol tai ir tebus fantazijomis.....
Na, nesakau, kad patiriantieji KAŽKĄ neturėtų apskritai apie tai kalbėti....gal ir gerai tos šviesaus džiaugsmo kupinos kalbos.....jos vistiek kituose beieškančiuose uždega bent kiek stipresnį norą patirti kažką panašaus... Būna, aišku, kad tokios kalbos stumia ir į neviltį, kad "TO niekad nepatirsi, nes TO patirti neįmanoma"....bet netgi ir tai yra gerai, nes per nenusakomo gylio neviltį taip pat ateina patyrimas.... Ne vienam nušvinta protas, įvarius save į aklavietę- tiesiog nebelieka kitos išeities, kaip pamatyti, kad toji "aklavietė" neegzistuoja apskritai....
Nemanau, kad Žemė kam nors priešinasi....arba, kad Žemėj kas nors kam nors apskritai priešinasi, išskyrus, aišku, žmogų..... Žemė egzistuoja absoliučioje harmonijoje, pagal Visatos Dėsnius. Tiktai neramus ir susireikšminęs žmogaus protas (ego) priešinasi energijos tėkmei kiek įmanydamas, bando viską laužyti ir perdirbinėtipagal savo gebėjimą.... tuo prisikurdamas nesuskaičiuojamų problemų..... O energija yra bešališka. Ji lyg upės tėkmė- jei tu moki plaukti, tau nieko neatsitiks, jei nemoki- nuskęsi, bet upė dėl to kalta nebus. Ji nesuinteresuota tave nuskandinti. Arba, jei nukritęs susilaužysi kaulus, gravitacija dėl to irgi nebus kalta. Tiesiog toks nepermaldaujamas Gamtos Dėsnių veikimas, tereikia jų paisyti...deja...
Nemanau, kad žmogus "plėšia iš Žemės paslaptis".... jis ją paprasčiausiai plėšia.... Bet....ne Žemė nusikratys, ją pribaiginėjančių parazitų...jei ką.... paprasčiausiai suveiks nieko prieš mus asmeniško neturintys Dėsniai....tik mažutis bum! ar piššš.....ir vėl ramu, lyg nieko ir nebūtų buvę.... Niekas tokioj galybėj net ir nuostolio jokio nepajaus...:))
Tik tiek :)
Zita
2005-05-26 16:02:00
Manau į šį klausimą GERAI atsakė A.de Saint-Exupery: "Žemė geriau negu visos knygos moko mus. Todėl, kad ji mums priešinasi. Žmogus atsiskleidžia, kai galynėjasi su kliūtimis. O joms įveikti reikia padargų. Reikia obliaus, plūgo. Žemdirbys, triūsdamas savo dirvoje, pamažu plėšia iš gamtos paslaptis, ir jo surasta tiesa yra visuotinė . . . "
Jūratė
2005-05-26 14:36:13
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.