Forumas: temos peržiūra
Mokymas, kurį rašant jaučiau lengvą postūmį iš vidaus, kad jis toks gimtų
Kada man studijuojant dvasinius šaltinius – Urantijos Knygą, Rojaus Trejybės AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL, Algimanto mokymus – pavyksta pačiai praplėsti kokią nors šviesos mintį ką tik perskaitytą, aš labai džiaugiuosi, kad dar vienas kažkoks supratimas papildė mane. Juk gali kažkas šimtus kartų kartoti tau kažką kas jis žino, o gal tik mano, kad tau tikrai praverstų žinoti, bet kol tu pats nepajausi, kad tau to reikia ir kol tu PATS ASMENIŠKAI netrokši įsisavinimo, gali aplinkui tau kartoti ir kartoti, o tu kaip neišgirsti taip neišgirsti. Pirmiausia turi būti noras. Noras toms žinioms. O tą norą tavyje augina – Kūrėjas-Rojaus Trejybė-AŠ ESU, kada atradęs Jį savyje, atverdamas save Jam, natūralu nori ir savo suvokimą apie tave supančią aplinką ir net visą Kūriniją praplėsti. Ją pažinti. O tai neįmanoma be atrasto savyje Kūrėjo. Visada bus – pirmiausia Šaltinis, visa ko Centras ir tik po to – visa kas iš Šaltinio ir Centro. Vadinasi ir tvarinio gyvenimas turi būti orientuotas į Šaltinį, į Tą, iš kurio esi tu pats. Kaip gali tas iš kurio jis yra, pamiršti Tą – iš kurio jis yra? Tai net nelogiška. Gyventi gyvenimą be tave sukūrusiojo – tave, tą nuostabią dvasinę asmenybę, kuria kaip tokia vis dažniau ir dažniau atsiskleidi.
Tai štai, Kūrėjo patyrimo savyje dėka – auga mano alkis prasmingoms žinioms. Ir nepaprastai gera savyje patirti tą jausmą. Kokia informacija aš trokštu save užpildyti, yra mano ir tik mano asmeninis reikalas ir niekas negali pažeisti mano laisvos valios mano pasirinkimo atžvilgiu. O, kuo artimesnis ryšys su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, savaime iš tavo akiračio ir atkrenta tie dalykai kurie tu jauti, kad tavosios dvasios netaurina, nepraturtina. Bet mūsų gyvenime daug ką gali padiktuoti ir aplinkybės. Tada reikalingi kompromisai, bet jie NIEKADA neturi būti tokie, kad bent mažiausiu laipsniu taptų trukdžiu Gyvuoju Keliu žengiančiojo aktyvumui. Visada esminė kryptis turi būti – Tikrovės Šaltinis ir mano siekimas Jį dar giliau patirti savyje, pajusti Šaltinio vedimą ir veikti ryžtingai taip kaip jauti, kad turi veikti. Sudėtinga?... žinau. Ir dėl to, kad tai nėra taip paprasta – aš vis mąsčiau apie tą mūsų dabartinį protą. Šiuo metu skaitydama Urantijos Knygos Ketvirtosios dalies pradžią – žinoma negaliu atsižavėti Kristaus charakterio savybėmis. Toks jaunas, o toks gabus – vaikas, paauglys, jaunuolis. Ir aišku savaime kyla klausimas – o dabartinis, tas toks, tinginys, protas? Bet aš radau puikų paaiškinimą į mano šituos pamąstymus ir toliau juos pateiksiu, nes vis tiek yra taip, kad visi kartais susimąstome apie savo proto imlumo galimybes intelektualiems ar dvasiniams mokymams įsisavinti.
„Aš sakiau per savo mylimus vaikus, kuriuos jūs pavadinote pranašais, kad jūs neturėtumėte žaisti savo savanaudiškų žaidimų išaukštindami save, o ne tarnaudami vieni kitiems Manojoje meilėje ir tiesoje. Ir jūsų planeta patyrė daugybę konfliktų, kurie pareikalavo net milijonų jūsų sielos brolių gyvybių. Šitos gyvybės buvo labai brangios ne tiktai Man, bet taip pat ir jums, nes jos nebegalėjo atkurti savęs, kad jūsų biologinį išsivystymą vainikuotų aukštesnėmis rasėmis, kurios būtų buvusios imlesnės intelektualiems, ir ypač dvasiniams mokymams ir pažinimui.
Atėjo laikas jums išgirsti, kad jūsų biologinis ir dvasinis vystymasis sumenko iki paties žemiausio lygio, palyginus su visomis kartomis nuo tų laikų, kada jūsų sielos brolis, Mano Sūnus Kūrėjas, Mykolas, savo visatai save padovanojo kaip Jėzus iš Nazareto. Nuo tos akimirkos, kada jūsų planetoje švietė nuostabi ir ryški žvaigždė, jūs visą laiką degradavote.
Jūs turite suvokti, kad jūsų materialus vystymasis neturi prasmės, jeigu jūs prarandate savo vidinį gyventoją, kurį jūs vadinate savo siela. Jūs turite Mano dvasią, Minties Derintoją, kuris taip pat gyvena jūsų viduje.“(Rojaus Trejybė AKIMIRKOS AMŽINYBĖ 163-03)
Urantas, puikiai žinodamas, o kartais net ir patirdamas Minties Derintojo veikimą savajame prote, viduje suvokia, kad Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvasis Kelias ir yra tas Vienintelis Kelias kuris mirtingąjį gali išlaisvinti. Ir kad ir kokie nusivylimai savimi gali aplankyti besistengiantįjį, aukščiau pateikta citata yra ta informacija, kurią perskaitęs tu sužinai priežastį kodėl tu negimei na, Jėzumi, bet juo GALI tapti. Tapti Žmogumi. Toks mūsų kelias. Dirbti, dirbti, dirbti – dvasinį darbą – šviesinti save. O jeigu jau gali – ir kitus.
„Jėzus savojo gyvenimo žemėje negyveno tam, jog visoms kitoms žmogiškosioms būtybėms parodytų tokį pavyzdį, kad jį kopijuotų. Jis gyveno šitą gyvenimą materialiame kūne tarnaudamas su tokiu gailestingumu, su kokiu ir jūs visi galite žemėje nugyventi savąjį gyvenimą; ir kada jis gyveno savo mirtingą gyvenimą savo laiku ir TOKS, KOKS JIS BUVO, tuo jis rodė pavyzdį mums visiems, jog mes šitaip gyventume savo gyvenimą savo laiku ir TOKIE, KOKIE MES ESAME.“(1425-06-04)
„Ir kada tokios nevilties apimtos sielos Dievo ieškos nuoširdžiai – yra išalkusios tiesos ir ištroškusios teisumo – nėra visiškai nieko, kas galėtų juos toliau laikyti nelaisvėje. KAD IR KOKIAME DUGNE JIE BŪTŲ ATSIDŪRĘ, tačiau kada šviesos jie ieškos IŠ VISOS ŠIRDIES, tada dangiškojo Viešpaties Dievo dvasia juos IŠLAISVINS iš jų nelaisvės; gyvenimo nepalankios aplinkybės juos išmes į NAUJŲ GALIMYBIŲ sausą žemę atnaujintam tarnavimui ir IŠMINTINGESNIAM GYVENIMUI.“ (1428-02-06)
Mes turime likti ištikimi tiesai. O tiesa yra tikrovė. Tikrovės Šaltinis yra Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Maištingas tvarinys yra tas, kuris nenori pažinti tikrovės, Tikrovės Šaltinio. Maištingas tvarinys nededa pastangų, kad Jį patirtų savyje ypač jeigu jam jau yra apreikštas Kūrėjas Gyvosios Šventovės pagalba, Apreiškimais – su kuriais jis jau susipažinęs ar tiesiog maištaujantis nenoras pripažinti Mokytojo Algimanto lūpomis nuoširdžiai tariamos gyvybiškai svarbios šviesos, kuri visada mums pateikiama vardan mūsų gerovės iš didžiulės meilės mums ir tokio atsidavusio rūpestingumo, kad aš nuoširdžiai žaviuosi tokiu pasiaukojimu kuris juk taip pat reikalauja energijos ir didelio darbo įdėjimo – vardan visumos. Vardan mūsų. Ir tikrai Tėvas šiaip sau nesikreiptų į mus su tokiu mokymu, prašydamas mūsų, paskirti laiko Jam, kad padėti sau tokiu būdu, nepamirštant ir Mokytojo, kuris juk taip myli be jokių išskaičiavimų:
„Aš tikrai trokštu kreiptis į jus, kad jūs paskirtumėte septynias minutes Man kiekvieną dieną. Tai nėra daug, BET PABŪKITE SU MANIMI BENT SEPTYNIAS MINUTES, KASDIEN, nuoširdžioje komunijoje savomis ir nuoširdžiomis mintimis. Aš tikrai trokštu pasikalbėti su jumis apie jūsų kasdienius džiaugsmus ir nerimus. Aš TIKRAI TROKŠTU PARENGTI JUS NAUJAM ETAPUI JŪSŲ MISIJOS, kurią jūs atliktumėte PADĖDAMI ALGIMANTUI ĮVYKDYTI MANO JAM duotą misiją. Tai yra naujojo etapo tik pati pradžia jūsų -pasauliui vystantis link Manęs, link Manojo asmens, kuris jus visus suvienija Manojoje gyvoje visos kūrinijos šeimoje, kuri netrukus tikrai atsiskleis jums naujais atspalviais, kai tik jūsų horizontai bus išplėsti.
Mano mylimi vaikai, Aš prašau jūsų šituo kreipimusi, paskirti septynias minutes Man, ir jūs tikrai patirsite naujų stebuklų, kurie jums suteiks daugiau šviesos net ir šitai pačiai ką tik jums perteiktai Mano žiniai.“ (Rojaus Trejybė AKIMIRKOS AMŽINYBĖ 164-05)
Įdomu tai, kad kada Sekmadienį, po gyvųjų pamaldų, sėdau rašyti šį mokymą, mano apmąstymai ką rašysiu buvo kiek kitokie. Ir jie buvo pakoreguoti į tokį mokymą kokį jį perskaitėt. Kol aš dar nebuvau užbaigusi šio mokymo, gal tik įpusėjusi, buvau begalvojanti – gal nerašyti šio, aš lyg ir ne taip planavau. Net ne visai tokias citatas buvau pasirinkusi, išskyrus paskutinę. Bet vakar, važiuodama dviračiu, po tokių pamąstymų išgirdau labai aiškią mintį sakančią man: „Turi užbaigti šį mokymą“. Ir aš žinojau, kad turiu taip ir padaryti. Pabaigai dar noriu įkelti paskutinę citatą, kuri bent jau mane, visada verčia giliai susimąstyti. Tačiau aš tikrai manau, kad visas mokymas iš kurio pastraipėlę – kaip užbaigimą šiam mokymui – įkelsiu, vertas ypatingo dėmesio.
„Štai kodėl jūs turite suvokti, kad savosios lemties kelią į didįjį Mano jums suteiktą likimą – patekti pas mane Rojuje – JŪS KOREGUOJATE kiekvieną akimirką, kiekvieną sekundę, tačiau ne vakuume, ne izoliuotai, bet ¬sąsajoje su praeities akimirkomis, ir praeities savo priimtais ¬sprendimais. Net ir labai nereikšmingais, pavyzdžiui, kokia gatve nusprendžiate pasiekti savo darbą ar kokia mintimi pasveikinti pirmąjį bendradarbį. IR TAS KARTOJASI AKIMIRKA IŠ AKIMIRKOS.“(Ten pat, 100-06)
Telydi jus ramybė, mano broliai ir sesės dvasioje, Vita
2015-11-17 15:29:37
Komentarai
Mano miela dvasios sese Irena, aš turiu tave pataisyti – tai ne straipsnį aš parašiau, o MOKYMĄ. Kada aš girdžiu žodį – straipsnis – tai pirmos man kylančios mintys – išgirdau, apsvarsčiau ir išdėščiau. Tai, žurnalistikos žanras, kaip aš suprantu. Ir galiu tau prisipažinti, kad vargu ar man pavyktų parašyti straipsnį kuris labai jau sudomintų kažką. O DVASINIS mokymas juk liejasi iš atsivėrusiojo Rojaus Trejybei-AŠ ESU vidaus. Ir čia viską lemia rašančiojo sukaupti patyrimai. Tai ir atsispindi mokymuose, kuriuos rašydama aš tikrai jaučiu malonumą. Mokymus, kurių prasmę suvoks nuoširdus dvasios brolis ar sesuo.Telydi tave ramybė mieloji, Vita
vvita
2015-11-18 19:11:46
Koks dvasiškai gilus ir prasmingas yra sesės Vitos pateiktas straipsnis. Kaip gerą žinoti, kad yra šitas GYVAS KELIAS, kad šitoje mažoje valstybėlėje yra GYVOJI TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU ŠVENTOVĖ, Gyvoji, nes tos šventovės nariai yra GYVI DVASIA SAVA. Pagyvenusius JOS narius džiugina tai, kad jauni vyrai ir moterys vis labiau atsiskleidžia savo DVASINIU GROŽIU, vis ryžtingiau ir drąsiau per save bando pademonstruoti Dieviškųjų Tėvų GROŽĮ, JŲ BERIBĘ MEILĘ savo sukurtiems vaikams.
Manę iš tikrųjų džiugina tai, kad iš senesnės kartos urantų, tą šviečiantį deglą drąsiai paima jaunos kartos urantai. TAI ŠIŲ LAIKŲ NAUJIEJI DANKAI, mūsų laikmečio didvyriai!
DIDVYRIAI!
Nes, ištobulintos ginkluotės ir sumanumo dėka išorinį priešą nugalėti galimą, bet nugalėti VIDINĮ priešą be Tėvo-Rojaus Trejybės-AŠ ESU - N-E-Į-M-A-N-O-M-A.
Tam reikalingas gilus atsivėrimas Dvasios fragmentui, gyvenančiam viduje. Nuoširdus ir vaikiškas atsidavimas JO vedimui.
P.S.
Rašydama sakinį: "Nes, ištobulintos ginkluotės ir sumanumo dėka"" ir t.t., buvau parašiusi: " geros ginkluotės ir sumanumo dėka"..., tuojau pat viduje pajutau tokias mintis:" GINKLUOTĖ NEGALI BŪTI GERA"
"NEBIJOK MAŽAS BŪRĮ, AŠ SU JUMIS" -
nuolat kartoja Jėzus.
Seseriškai apkabindama visus, visiems linkiu vidinės ramybės, ir Dieviškųjų Rojaus Tėvų palaimos.
Su meile,
IRENA
2015-11-18 10:38:41
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]