Forumas: temos peržiūra
Mano skaudūs ir pamokantys patyrimai per pastarąsias tris su puse paros, 2015 11 24
Tai, ką patyriau per šias tris su puse paros – įtampą, nežinią, ir ieškojimus, o taip pat Rojaus Trejybės-AŠ ESU veikimą, mane ne tik sustiprino gyvu įtikėjimu ir pasitikėjimu, bet ir pripildė meilės ir dėkingumo Rojaus Trejybei-AŠ ESU dar gilesne būsena.
Penktadienį, grįžęs po Urantijos grupės užsiėmimo, savo Labradorės Holos nemačiau koridoriuje. Ji buvo kažkur virtuvėje. Šviesos paprastai nejungiu, turiu man padovanotą puikų mažą žibintuvėlį, kuris labai ryškiai šviečia ir jį visą laiką nešiojuosi. Tad jį įjungęs, suradau savo šlepetes, nes paprastai viena būna mano Holos dantyse, kada ji stovi prieš mane, vizgindama uodegą, ir kviesdama atimti ją iš jos nasrų. Aišku, ji dar pabėga tolyn, ir turiu ją vytis, nes ji nekreipia dėmesio į mano priekaištavimą, kuris iš tikrųjų yra mano džiugesys ir man tikrai linksma matyti, kaip ji šitaip mėgina mane paerzinti. Dabar gi girdžiu jos žingsnius iš virtuvės, bet ji neateina, o sustoja. Kadangi virtuvė yra už mažo koridoriaus, pasukus 90 laipsnių kampu iš didesnio koridoriaus, tai jos pamatyti negaliu, net ir pašviesdamas į tą pusę. Aš jai jau sakau: Aha, tai taip miegojai, kad net nesulaukei manęs, kad pasitiktum, o ir dabar kažkur užkliuvai ir neini manęs pasitikti. Aš nueinu pasišviesdamas pasižiūrėti, kur gi mano Hola ten užkliuvo, kad negali manes sutikti.
Prieš kur nors išeidamas, visada jai suteikiu tokią nuostatą – palaikyk dabar čia tvarką, esi šeimininkė, ir saugotoja. Lauk, ir budėk, tuoj grįšiu. Ir išeidamas į Urantijos grupę taip pat jai pasakiau - einu į Urantijos grupę, o tu prižiūrėk namus, saugok, ir budėk drauge su Rojaus Trejybės-AŠ ESU apvaizda, o tu ypač budėk ir lauk, nes nežinai, kada šeimininkas gali grįžti, todėl turi budėti visa laiką, ir prie durų, o ne miegoti prie radiatoriaus šiltai įsitaisius. Aišku, tai koks ten gali būti budėjimas, į miegą tuoj traukia. Na, žinoma, tuoj pat ją ir atleidžiu nuo šio įpareigojimo, sakydamas – žinau, vis tiek eisi miegoti, arba koridoriuje, arba virtuvėje ant specialaus šunims storo kilimėlio, patiesto po stalu prie radiatoriaus, ar mūsų abiejų kambaryje, kur yra jos lova-fotelis, ir kur ji miega, nors dieną labai dažnai ji įsitaiso mūsų didelėje lovoje. Tai, kai sugrįžtu, ir jeigu ją palieku kambaryje, uždaręs duris, kad neišeitų, tai grįžęs randu ją miegančią lovoje, ir dar ne bet kaip, o gražiai atsiklojus atklodę, kurią specialiai užtiesiu, kad ji galėtų gulėti, ir jos plaukai ar kokia nors purvo liekana ant letenos parnešta iš lauko ir liktų tik ant antklodės, kurią išpurtau atidaręs langą, nes gyvenu pirmame aukšte, tai ant galvos niekam nepurtau, taip ji atsigula ant baltos patalynės. O kartą suradau ją - labai tyliai įėjęs - ir galvą pasidėjusią ant mano pagalvės, na, kaip sako, nors mirk iš juoko. LABAI geras vaizdelis.
Anksčiau buvo maža lova, tai ji man nepalikdavo ir kraštelio atsigulti, todėl vasarą lovą paplatinau net 32 centimetrais, o tai daug, nes prieš tai iš viso buvo tik 79 centimetrų lova. Tad dabar – jūra, ne lova, net 111 centimetrų pločio. Ir kada matau, kaip ruda Hola guli ant baltos paklodės, galva labai tiesiai padėta ant pagalvės, tai tada dar labiau suvokiu, koks nuostabus Kūrėjas, kaip jis parūpina ir gyvūnui tokį protą, kad ir jis pradeda pamėgdžioti žmogų. Juk penkios Pagalbinės Proto Dvasios veikia iš vidaus, ir pagal imlumo laipsnį, ir gyvūno charakterio ir veiksmų išraiška jau matosi to gyvūno aplinkoje. Labai norėjau nufotografuoti, tačiau kol tamsoje pasiruošiau, ji jau mane išgirdo įjungiantį telefono foto aparatą ir kėlėsi mane sutikti ir pasveikinti.
Tad ir dabar einu žiūrėti, kur ten mano brangiausia užkliuvo virtuvėje. Ir tuoj pat pasukęs pamatau tą priežastį. Po visą mažą koridorių ant grindų išmatos. Taip atsitiko pirmą kartą. O Hola labai švari ir tvarkinga. Visada po valgio nusilaižo letenas, o labai dažnai ir kitose vietose, kiek pasiekia, ir visa kailį. Tad dabar ji ir nebedrįso peržengti per tokį koridorių, visą užterštą. Tačiau man kilo nerimas viduje – KODĖL TAIP ATSITIKO? Pamačiau viduriavimo požymius. Tuo labiau, kad pries išeidamas visada ją pavedžioju, kad tik jai nereikėtų ilgai kentėti, kol grįšiu. Būtent dėl to man neįmanoma ilgesniam laikui išeiti iš namų, arba turiu ją pasiimti drauge, kai važiuoju į Uteną, arba anksčiau net į gyvąsias pamaldas Kaune, kada važiuodavau savo mašina.
Dabar kol viską sutvarkiau, Hola tyliai laukė virtuvėje. Man prireikė apie pusvalandžio, nes reikėjo viską išvalyti, išplauti net kelis kartus. Tačiau viduje buvo neramu – kokia viso šito priežastis, ką ji suvalgė, kas sukėlė viduriavimą, kad ji net nesulaukė manęs, kad išvesčiau į lauką. Vakarienei daviau jai šiek tiek mažiau, ir stebėjau jos apetitą. O jos apetitas visada yra puikus, tad ir dabar ji valgė labai noriai. Tai reiškia, kad virškinimo sutrikimas gali būti tik dėl kažko, ką ji suvalgė man nematant, kai ją išleidžiu į kiemą vieną. Ką ji ten galėjo susirasti, nežinau. Tad tuoj pavalgius ją išleidau į kiemą ir pats išėjau kartu. Mano nerimas dar labiau padidėjo, kai viduriavimas jos pasireiškė iš karto. Ir labai stipriai. O tai reiškia, kad turės praeiti kažkiek laiko, kol virškinimas susireguliuos. O per visą šį laiką bus man įtemptas metas eiti su Hola į lauką, kai tik ji prašysis. O ji prašėsi labai dažnai – kartais net tik sugrįžus, nusirengus, po keliolikos minučių ji jau prašosi ir vėl. Naktis visa irgi praėjo praktiškai be miego, vis einant kartu su ja į lauką. Kada ryte daviau sumažintus pusryčius, žinojau, kad geriau nereikia nieko duoti iš viso, kad visas žarnynas ir skrandis išsivalytų, ir nereikėtų iš naujo gauti visos porcijos maisto, kuri vėl apkrautų skrandį, kuriam ir taip įtampa, kaip ir žarnynui, bet vis tikėjausi, kad mano maldos taip pat padės sureguliuoti sutrikusią energijos pusiausvyrą. Tad mūsų gyvojoje šventovėje visą laiką mintyse siunčiau savo virpesius, kad tik ji nepakartotų vakarykščio epizodo, tada jau užsitrauks prakeiksmus iš mano buvusios uošvienės ir žmonos, kuri kaip tik turėjo sugrįžti iš ilgalaikės kelionės po tolimas šalis.
Sugrįžęs po gyvųjų pamaldų pirmiausia patikrinau visur grindis. Jos visur buvo švarios. O Hola tuoj pat ėmė prašytis į lauką. Išėjome jau su uždėtu pavadėliu. Viduriavimas nesumažėjo. Grįžęs atsidariau amerikonų svetainę, ir pasiklausiau, kaip Labradorui sustabdyti viduriavimą. Patarimų buvo daug. Net viena veterinarė tuoj pat susisiekė su manimi ir pasiūlė jai parašyti konkretų klausimą. Nežinau, kaip ji čia užmezgė ryšį, nes aš Skype'o nesu pajungęs iš viso. Tačiau tokį konkretų ryšį su konkrečia veterinare atidėjau vėlesniam laikui, o kol kas man buvo kitų patyrimai ir savo paties turimų šaltinių pasiskaitymas. Tad šituo iš pradžių ir pasinaudojau. Šeštadienio visą antrą pusdienį viduriavimas nemažėjo. Aš vis meldžiau Rojaus Trejybę-AŠ ESU apvaizdos įsikišimo ir pažeistos energinės pusiausvyros atstatymo. Aišku, gal būtų buvę lengviau, jeigu visiškai nebūčiau davęs jai jokio maisto, tačiau jos maisto reikalavimas visada toks stiprus, kad aš mažesnėmis porcijomis jai duodu kelis kartus per dieną. Ir ir dabar mintyse sudėliojęs, koks maistas jai būtų daugiau tinkamas būtent šią akimirką, ir ėmiau jai po truputį duoti. Vakare apie devintą valandą jau pajaučiau, kad jai pagerėjo.
Man nuotaika tarsi irgi prašviesėjo, nors dar nebuvau tikras, kad vėl reikalai nesuprastės ir per šią naktį. Tikėjausi, viskas kryps į gerą pusę. Tuo labiau, kad Hola buvo linksma ir labai žaisminga. Dėl to, kada ji ėmė prie manes lįsti pažaisti, tai aš su ja pažaidžiau ir po šito sėdau versti Rusijos vaikų prašymų Dievui. Kadangi Hola miegojo po staliuku, ant kurio yra mano Apple kompiuterio klaviatūra, tai šio kompiuterio nejungiau, o pasiėmiau nešiojamą, ir atsisėdęs ant lovos ir pasiėmęs lapelį ėmiau tą vertimą užrašinėti tušinuku nešiojamo kompiuterio šviesoje, nes kambaryje aš niekada šviesos nedegu, pasitenkinu ta prieblanda nuo televizoriaus, arba kompiuterio. Aišku šitokia pustamsė nėra patogi rašyti tušinuku, ar ieškoti žodyne kokio žodžio, kai skaitau amerikonų svetaines. Tad po kurio laiko nusprendžiau persėsti prie Apple kompiuterio ir versti jau su juo, nes vis tiek reikės viską perrašyti iš lapelių, kad įdėčiau į mūsų svetainę tuos Rusijos vaikų prašymus Dievui. Nešiojamo kompiuterio ekrane nerandu jokio Windows 10 paveiksliuko, kuris man parodytų, kur reikia įjungti lietuvišką šriftą, todėl ir pradėjau vertimą tušinuku, juk vis tiek man reikėtų be lietuviškų raidžių išverstą tekstą ir kompiuteryje dar kartą perrašinėti jau su lietuviškomis raidėmis. Tad kada vis tik nusprendžiau pereiti prie Apple kompiuterio, pažadinau Holą, ir labai nustebau, kad ji iš po to mažo staliuko neišlenda, kažką brazdina, bet neišlenda. Maniau už kažko užkliuvo, nes ten po dideliu rašomuoju stalu, ant kurio stovi Apple kompiuteris ir senasis kompiuteris ir didelis senojo kompiuterio monitorius ir klaviatūra, tad eina daug laidų į prailgintojo lizdą prie staliuko ant grindų, ir dulkių siurblys su savo žarna, dar mažas senas lagaminas, amerikoniški ir lietuviški žodynai ant grindų šalia staliuko, dviratininko batai ir šalmas ant tų žodynų, dviračio pompa, knygos, ir visa tai yra būtent ten, kur Hola atsigulė. Kadangi kambaryje tamsu, tai aš nieko ten po staliuku nematau, kur ten Hola užstrigo, kažkoks šiurėjimas man dar neleidžia suprasti, kas ten yra. O ji vis neišlenda. Aš dar stipriau ją pakviečiu vardu. Galų gale ji išlenda ir sustoja. Aš ją matau televizoriaus ekrano šviesoje. Ir ji stovi kaip įbesta. Kaip magnetu pritraukta prie grindų, nors ją šaukiu jau stipriai, ir labai intensyviai, ir dar laikau į ją ištiestas rankas, kad matytų. Jos priekinės letenos siekia žengti link manęs, o užpakalinės nejuda – tarsi ne jos būtų, tarsi tai būtų iš kito kūno. Aš negaliu patikėti, ką matau – tik neseniai buvo žaisminga ir su manimi linksmai žaidė, o dabar net žingsnio nebegalinti paeiti ta pati mano Hola. Aš tuoj pat visas kaip žaibu gavęs, nežinau ką daryti, tik dar intensyviau ją kviečiu prie saves, o širdis jau mano daužosi – kas gi atsitiko, kaip taip gali iš viso atsitikti – nenustoju ją kvietęs, kad mano raginimas ją stipriau paveiktų, kad žengtų pas mane. O ji negali net pajudėti. Atsikeliu nuo lovos ir prieinu. Imu ją glostyti, raminti, kad tik ji nebijotų žengti žingsnio. Man pirma blaivesnė mintis, gal jai nuo gulėjimo nutirpo kojos, dėl to kraujo apytaka sutriko, dėl to ji nejaučia kojų, ir pati bijo žengti, nes nežino, kad jai kojos nereaguoja. Tad aš ją paimu viena ranka už krūtinės, kita už papilvės, prie užpakalinių kojų, ir vis ramindamas ir kaip tik įmanydamas drasindamas ir skatindamas nebijoti žengti dar nors vieną žingsnį pirmyn, ir rankomis jai padėdamas labai švelniu pastūmėjimu pirmyn, bet be jokios jėgos, kad tik ji žengtų pati, savo pastangomis, kad galėčiau pamatyti, ar ji pajėgi judėti. Ji pajuda. Šitaip aš ją atvedu iki aukštos lovos, ir padedu, iš apačios kilsteldamas, jai užlipti ant lovos. Ir ji tuoj pat parkrenta. Keletą minučių pagulėjus, aš vėl ją raginu keltis. Man atrodo, kad reikia jai nors kiek sustiprinti kraujo apytaką, jeigu jos kojos nutirpo nuo gulėjimo jas kaip nors prispaudus po savimi. Tad aš jai padedu atsikelti ir nulipti nuo lovos, nes ji viena jau nebelipa nuo lovos. Šitaip visą laiką ją ramindamas ir prilaikydamas iš apačios išvedu į lauką. Nuo laiptų, kur yra tik du aukšti laipteliai, nukeliu. Einame palei namą, pasukame gilyn į kiemą ir vis ją raminu ir raginu prilaikydamas suteikiu jai tik impulsą nežymiu ir labai švelniu pastūmėjimu, kad ji tik žengtų dar žingsnį. Dar kartą užsukus už namo, ji vėl sustojo. Tada ją nunešu per kiemą į tą vietą, kur daugiausia ji atlieka savo gamtos reikalus, jeigu ją išleidžiu į kiemą vieną. Ji pati išsirinko tą vietą. Dabar ji pasysioja. O man dar galvoje iškilo jos viduriavimo problema. Tikriausia ji nori dar nusilengvinti. Tačiau dabar ji man nebegali pasakyti nieko, nes iš tų judesių, kuriais ji man daug ką pasako, atsiliepdama į mano klausimus, dabar nebegali atlikti nė vieno, net mažiausio žingsnelio, ir parodyti savo man suprantama kalba nė vieno judesio. Todėl man belieka tik pasitikėti Rojaus Trejybės-AŠ ESU apvaizdos veikimu, ir niekuo kitu. Į vidų taip pat sugrįžtame. Jai sunku užlipti ant lovos, padedu jai užsiropšti. Ji atsigula, o aš sėdu jau prie kompiuterio versti Rusijos vaikų prašymus Dievui. Verčiu. Pertrūkiais vis pasižiūrėdamas ir kreipdamasis į Rojaus Trejybę-AŠ ESU apvaizdos įsikišimo, kad tik Holai atsistatytų kojų veikla. O kada pažiūriu matau, kad ji guli kaip paguldytas maišas, taip kaip ją paguldžiau, taip ir nepajėgi pakeisti kūno padėties. Viduje toks giluminis skausmas, kai matau tokią akimirksniu pakeistą man matomos Holos tiek būseną, tiek ir fizinį kūną, ir nieko negaliu padaryti, kad šią padėtį sugrąžinčiau vos į kelių valandų praeitį. Aš jau prieš keliolika metų buvau susidūręs su mano laikyto kito šuns – erdelterjero veislės – panašia problema, ir ji baigėsi operacija, ir visišku užpakalinių kojų nevaldymu, ir fizine mirtimi.
Jau po dviejų nakties baigiu vertimą. Aš atsigulu labai atsargiai šalia Holos. Paprastai, kada jau einu miegoti ir kada mėginu antklodę šiek tiek pakelti ir atlenkti, ir jos ant lovos palikti tik tiek, kiek yra po ja, ir visame jos šone per visą lovą, tai ji iš karto pašoka ir tuoj pat nueina į savo lovą. Aš jai sakau, kad gali ir čia miegoti, juk dabar lova praplatinta, patogi, bet ji dumia į savo lovą vis tiek. Aš jai ir sakau – aišku, geriausia miegoti savo lovoje. Tad ten ir miegok, o aš dar pagarbinsiu Rojaus Trejybę-AŠ ESU, ir už tave taip pat pagarbinsiu, o tada dar pasimelsiu ir tavo vardu. O tu miegok.
Dabar gi ji net nesureaguoja, kai aš atsigulu, nors ji guli skersai lovos. Aš jos nejudinu, kad jos kūną pasukčiau išilgai lovos. Vietos vis tiek užtenka ir man. Atsigulu nenusirengęs, apsikloju savo lengva striuke. Miegoti nemiegu, vis tai garbinu Rojaus Trejybę-AŠ ESU, tai meldžiu Holai energijos pusiausvyros atstatymo. Gal po valandos ji pakelia galvą ir dairosi. Ir pradeda net urgzti. Ji pati negali suvokti – naktis, tamsu, o ji negali pajudėti. Dar šitaip nebuvo, ir dėl to ji BIJO. Aš ją apkabinu ir raminu. Ir dar paklausiu, ar ji nori į lauką. Hola pakelia galvą. Tai vienintelė jai įmanona judesio forma – kaklas jos centrinės nervų sistemos siunčiamo impulso nervų kanalais dar klauso ir reaguoja – galva pakyla. Tai ženklas, kad ji nori laukan. Aš ją vėl raminu, drąsinu - einam į lauką, gera Hola, gera, einam į lauką. O Hola siekia keltis, bet nepajėgia iš viso NET ANT PRIEKINIŲ KOJŲ ATSIKELTI. Man akimirką šitai matant suspaudžia širdį, tik aš tuoj pat kreipiuosi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU, kad labiau pajausčiau apraminimą pats, tada ir Holai galėsiu padėti geriau. Nukeliu Holą nuo lovos, padedu jai žengti mažyčius žingsnelius iki durų, pasišviesdamas žibintuvėliu. Laiptinėje ji sustoja, ir nebeina nė žingsnio. Aš ją paimu ant rankų ir nešu, kiek pajėgiu, nes ji sveria tikrai nemažai. Atnešus į kiemą, ir pastačius ant žolės, ji pasilenkia ir laižo sniegą nuo žolės, nes ant žolės snaigės dar išsilaikė, o ant šaligatvio nutirpo. Aš ją vis raminu ir stiprinu, kad tik ji pajudėtų. Hola laižo sniegą tik tiek, kiek pasiekia nejudėdama iš vietos. Kada ją raginu eiti namo, ji stovi ir nejuda. Tada pasitrukiu per porą žingsnių ir kviečiu ateiti pas mane. Ji stovi ir nepajuda nė iš vietos. Naktis. Trečia valanda. Žvarbu, ir jai gal šalta. Paimu ją ant rankų ir nešu. Bet gi ir sunki ji, neatrodo tokia sunki, kada pati eina. Ir dar slysta iš mano glėbio žemyn. Turiu sustoti ir patogiau pasitaisyti savo gyvą ir mylimą, nors ir sunkų – tiek fizine, tiek ir šios akimirkos dvasine prasme – nešulį, kuris pats jau net į vidų nebeįstengia įeiti. O juk prieš valandą dar su mano palaikymu žingsniavo, kad ir labai lėtai, bet dar galėjo nors šiek tiek judėti. O dabar jau ir to nebegali padaryti.
Parnešęs Holą paguldau išilgai lovos, kad jai būtų patogiau, visai šalia savo veido, taip kad jos nosis ir mano veidas – vienas šalia kito. Hola mane lyžteli į lūpas. Man taip suspaudžia širdį. Pradedu verkti, glostydamas jos galvą ir ramindamas ją. Lenda visokios mintys, negeros, ir net labai blogos, kad tai gali būti net Holos mirties prieangis. Bet tuoj pat iškyla viduje jau seniai Rojaus Trejybės-AŠ ESU išsakyta mintis, kad Hola gyvens ilgiau negu vidutiniškai gyvena Labradorai. O jų dauguma gyvena iki 12-14 metų. O Holai dar ir tiek nėra – eina devinti. Įsijungiu kompiuterį ir nueinu į amerikonų svetainę, užrašau teiginį – staiga labradoro užpakalinės kojos nebejuda. Atsidarau kelias pasiūlytas svetaines. Visų patyrimai labai primena mano. Ir visų aprašoma labai liūdna pabaiga. Priežasčių gali būti daug – krešulys, vėžys, klubo sąnarys, stuburas, ir dar kitos. Gydymas dažnai operacija, bet gali būti ir vaistais, ir vis tiek tenka užmigdyti net ir po operacijos. Ir dar ką pamačiau iš aprašytų patyrimų. Net ir padarius rentgeno nuotrauką, dažnai negali nustatyti tikrosios priežasties. Pasako vieną priežastį, ir nuo jos gydo, o gydymo eiga nerodo jokio teigiamo poslinkio. Tada sako kitą priežastį. Ir vėl gydo. Ir vėl jokio poslinkio. Parodo šunį kitam veterinarui. Šis pasako dar kitą priežastį. Ir vėl gydymas be rezultato. Ir vis perspėjimas, kad kuo skubiau vežtų šunį pas veterinarą, nes uždelsus jau bus per vėlu ką nors daryti. Ką gi, dar mano paties patyrimas su eldelterjeru geros ateities nežada. Ir taip viskas vyko per šias dvi paras vis keliant mano vidinę įtampą ir keliant iki tokio laipsnio, kad žiūrėdamas nakties tamsoje miegančią Holą, jau ėmiau kurti, kaip jai galėčiau padaryti kokius ratukus užpkalinėms kojoms, nes per televiziją esu matęs tokių, kad tik palengvinčiau jai judėjimą. Nepajutau, kaip užsnūdau, bet tik trumpam. Ir tas užsnūdimas daugiau dėl mano paties nuovargio, nes jau kelinta naktis, kai taip ir nepavyksta pamiegoti – vis man sukuriamos tokios išorinės aplinkybės. Kada vėl pažvelgiu į gulinčią tarsi be jokių gyvybės ženklų Holą, viduje jau svarstau, kur man reikės Holą nuvežti pas veterinarą. Mintyse aplankau ir vieną vietą, ir kitą, ir trečią, ir ketvirtą, pajuntu klausimą – ar aš pasitikiu Rojaus Trejybe-AŠ ESU labiau negu veterinaru, ar labiau veterinaru, bet ne Rojaus Trejybe-AŠ ESU? BET ČIA GI ŠUO, ČIA NE ŽMOGUS, JIS NETURI SAVO SUPRATIMO, KAIP JAM REIKIA ELGTIS, KAD PASVEIKTŲ, KAI ŽMOGUS TURI SAVO ABSTRAKTŲ SUPRATIMĄ, KAIP JIS GALI SAVO PASTANGOMIS PASIIMTI JAU SUTEIKTĄ PAGIJIMĄ? Ir tada kažkas – panašu, kad Minties Derintojas - mano viduje suformuluoja klausimą – tai kas yra VISAGALIS – VETERINARAS AR ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU? Iš tikrųjų, Visagalis ir yra Visagalis. Ir tuoj pat pradedu pašlovinęs Rojaus Trejybę-AŠ ESU nukreipti Rojaus Trejybės-AŠ ESU energinius virpesius savo rankomis Holai, pradedant jos galva, ir baigiant dubeniu ir užpakalinėmis kojomis. Ir netrukus pajutau savyje šilumą, pajutau energinį savęs papildymą. Ir jaučiau jos tekėjimą iš manęs Holai, jaučiau kaip energija ją apgaubia, kaip mažą vaiką suvysto savo energiniuose vystykluose į kokoną. Mano rankos jautė giluminę šilumą, gilunimę ta prasme, kad energiją jutau ne tik odos paviršiuje, bet visose plaštakų ląstelėse. Jutau, kaip energija cirkuliuoja per mane. Nepraėjo ir penkių minučių, ir pajutau Holos kūno virptelėjimą. Jos priekinės letenos po kurio laiko sujudėdavo, nors Hola miegojo. Aš vis kreipiau energijos srautą į galines kojas. Ir viduje sau sakiau – jos turi ATGYTI, TURI SUREAGUOTI GYVAI JUDESIU, NORS MENKU PĖDŲ JUDESIU. Ir nepraėjo ir poros minučių, ir jos viena pėda sujudėjo. Dar po kurio laiko – ir kita pėda pajudėjo. Dar po kurio laiko sujudėjo ir visa koja, iš pradžių viena, ir greitai – kita. Dar po kurio laiko sujudėjo visas kūnas, o Hola pradėjo loti. Tik miego būsenoje ji negalėjo išsižioti, tai lojimas bus VIDINIS – panašiai kaip gargaliavimas, kai skalaujate vandeniu gerklę užvertę galvą. Ir pradėjo judėti ir priekinės ir užpakalinės kojos. JI MIEGODAMA BĖGO. REAGAVO Į ENERGIJĄ IŠ ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU – BĖGO – IR UŽPAKALINĖS KOJOS.
Toks epizodas mane taip pat pažadino iš abejonių ir nepasitikėjimo. Jokio veterinaro man nereikės. Rojaus Trejybė-AŠ ESU yra pats geriausias veterinaras, o aš Kūrėjo tarpininkas perteikti Jo energiją ir Holai. Aš jau žinojau, ne tikėjau, bet būsena ŽINOJAU, Hola jau gydoma. Aš tik meldžiau Rojaus Trejybės-AŠ ESU, kad Holos net pasąmonėje neliktų BAIMĖS ATSPINDŽIŲ IŠ ŠITO KARTAUS JAI IR MAN PATYRIMO. MANE JIS DAR IR PAMOKĖ IR SUSTIPRINO ĮTIKĖJIMU IR PASITIKĖJIMU, ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU IR SAVIMI.
Sekmadienio rytas buvo sunkus, nes buvau išsekęs. Jau buvo apie pusę aštuonių, kada Hola jau ėmė judėti šalia manes. Ji dar nedrįso keltis viena. Tai aš ją padrąsinau, sakydamas, klausyk, princese, tu mano gražuole, na ir iškrėtai tu man per šias dienas tokių akimirkų, kad iki šiol tokių dalykų dar nebuvau sutikęs. Dabar viskas jau praeityje. Kelkis, užteks miegoti, ir taip jau pramiegojom, pasižiūrėk, kiek laiko.
Ir Hola jau KĖLĖSI. Priekis atsikėlė ant priekinių letenų gan lengvai, o užpakalinės kojos dar nepasidavė. Tai ją aš vis raginu - dėk pastangas, ir atsikelsi, jau tau nebepadėsiu, pati, pati kelkis, laikas į lauką, ir taip pramiegojom dangaus karalystę. Taip man sakydavo senelis Utenoje, kai aš buvau dar visai mažas. Aš jo vis klausdavau, kur man pamatyti tą karalystę? Tai jis man sakydavo, čia viduje karalystė. Aš dar net į mokyklą nėjau, tai šito nesupratau. Man skaitydavo pasakas apie karalių, ir karalystę, tik ji buvo ne viduje. Aš Holai sakau MOKYMUS JOS LYGIU.
HOLA ATSISTOJO PATI. Priėjo prie lovos krašto ir atsargiai nulipo. Ji ĖJO PATI, ĖJO LĖTAI, BET PATI, BE JOKIO RAGINIMO IR PRILAIKYMO. Aš jai uždėjau pavadėlį ir mes išėjome jau už kiemo teritorijos. Vaikščiojome netoli, kol ji atliko visus savo gamtinius reikalus. Aš vis stebėjau jos užpakalines kojas, kurios dar nelabai klausė, kartais net užkliūdavo viena už kitos, bet vis tik žingsniavo.
Pusryčius Holai daviau normalius, nes ji jau beveik nebeviduriavo. O tada jai atlikau kitą Rojaus Trejybės-AŠ ESU ENERGIJOS SEANSĄ. Ji miegojo kambario viduryje, bet kūnas jau buvo atpalaiduotas, ne toks, kaip anksčiau, kada gulėjo kaip daiktas be jokios gyvybės. Atsidariau mūsų svetainės pagrindinį puslapį ir ėmiau garbinti ir šlovinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU žiūrėdamas į Rojaus Trejybės simbolį. Jis pradėjo realiai spinduliuoti energiją ir ją aš nukreipiau į miegančią Holą. Viduje jau žinojau, kad netrukus net ir miegantis Holos kūnas pradės rodyti reakciją – judesius. Ir tas netrukus įvyko. Jos kojos pradėjo judėti, ir visas kūnas vėl rodė vis didesnį judėjimą, ir buvo akivazdu, kad po šio seanso jos kūnas bus dar labiau pasveikęs ir atsistatęs. Ir tikrai, kada baigiau seansą, ji tuoj pat sureagavo, kada aš atsistojau, ji irgi atsistojo. Bet jau labai energingai. Aš tuoj pat nuėjau į virtuvę, ir ji nusekė paskui mane, kaip tą darydavo visą laiką, ir ko nedarė nuo tos akimirkos, kada atsisakė jos užpakalinės kojos. Aš dar su ja išėjau į kiemą, ji gerai nulipo laiptais, ir pati nužingsniavo, kad patikrintų savo teritorijos valdas, kaip tą ji darydavo kaskart išleista į lauką.
Po kelių valandų jau po dar vieno Rojaus Trejybės-AŠ ESU energijos seanso, Hola jau pasitiko mane sugrįžusį iš Panoramos prekybos centro tokia energinga ir vizgindama uodegą, kad aš nesusilaikiau ir ėmiau šlovinti ir garbinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU ir dėkoti už tokį skausmingą patyrimą, ir tuo pačiu PRASMINGĄ mano įtikėjimo stiprinimui, ir pasitikėjimo Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir savimi gryninimui, kad KITAIP BŪTI NEGALI, TIK TAIP, KAIP SAKO ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU. ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU MOKYMAIS BŪTINA PASITIKĖTI – IR TIKĖTI KAIP TIKROVĖS VISUMINIU ŠALTINIU IR CENTRU.
Šis patyrimas mane dar labiau suartino ir su Hola, kurią dar labiau branginu ir myliu. Ir ji tą jaučia, prieina prie manes, kada atsigulu ant lovos, jau lengvai ant lovos užšoka, ir puola mane laižyti į lūpas, kad aš net ginuosi, ir juokiuosi, o ji mane spaudžia dar labiau, ir vis stipriau laižo, savo nosį spusdama prie mano lūpų. O aš jai sakau – DĖKOK IR TU ROJAUS TREJYBEI-AŠ ESU, NES BŪTENT JI TAVE IŠGYDĖ. Na, gerai jau gerai, ir aš prisidėjau, kreipiau Rojaus Trejybės-AŠ ESU energiją, kad tau būtų sugražintos kojos. Tad aš tau irgi dėkoju, kad tu man reiški savo meilę – ir aš tave myliu.
Šiandien Holos akys – vėl kupini energijos du spinduliojantys žiburiukai.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
2015-11-24 18:51:01
Komentarai
Ačiū Algimantai. Šiandien Danutė buvo perkelta į Vilnių, Santariskes diagnozei patvirtinti. Panevėžio gydytojai pagaliau nustatė jai daugine mieloma arba kraujo vėžys. Deja. Ji vis dar yra labai silpna. Bet, nors ir sako, kad tai nepagydoma liga, mes visi meldžiamės už ją, aš tikiu, kad Dievui nėra neįmanomu dalykų. Su Dievu įmanoma viskas, jei tokia bus Jo valią.Buvo toks atvejis, anksčiau, dar tarybiniais laikais, vienas tikintysis maldos galia visiškai isgyde Danutės seseri nuo astmos, nuo kurios jį ilgus metus kentėjo negalėdama pagyti. Daktarai su vaistais tik kiek pristabdydavo liga, bet ji vis progresavo, kol vieną kartą neapkęntusi ji nenuėjo pas tą žmogų. Įdomu tai, kad jis buvo musulmonas o ji krikščione, o jos kaimynas, kuris taip pat sirgo astma, nenuėjo, nes netikėjo, taip ir serga iki šiol. Tai tikra istorija. Šlovė Tėvui.
Noriu broliškai paprašyti prisijungti prie mūsų maldų ir toliau siųsti Danutėi gydymo energija, kad ji sustiprėtų ir pasveiktu, jei tokia bus Tėvo valia.
Didelis ačiū
Timuras
2015-12-10 23:17:46
Mielas Timurai, butinai tai darysiu, ir ne karta.
Telydi visus Kurejo Palaima ir Ramybe, ir mano Broliskas apkabinimas.
Algimantas
2015-11-25 20:31:27
Algimantai, norėčiau kreiptis į tave. Sakoma skęstantys griebiasi šiaudo. Tas tiesa. Norėčiau paprašyti del Danutės. Jai labai sunku dabar. Jai yra suskiles stuburo slankstelis, dėl to ji kenčia stiprius skausmus, nuskausminamiej beveik nepadeda. Taip pat yra vidinis kraujavimas, bet daktarai negali nustatyti kur. Užvakar, per skrandžio tyrimą sutriko pulsas, o sesutės dar ir padaugino vaistų, dėl to pasidarė dar blogiau, tad ji atsidūrė reanimacijoi. Dabar ji yra vos vos gyva.
Algi, prašau, pabandyk nusiųsti Danutėi Rojaus Trejybės gydymo energija, gal ir jai palengvės tada, bent, kad skausmas sumažėtų.
Ji guli Panevėžio respublikinėi lygoninei.
Nuoširdžiai ačiū
Timuras
2015-11-25 20:15:53
Jeigu jau augini kokį gyvūnėlį , tai be abejo , jį reikia mylėti , prižiūrėti , o susirgus gydyti . Aš kaip žmogus nuo žagrės , tai matau tam tikras padarytas klaidas , pirmomis šuniuko sirgimo valandomis. Mačiau kaip kaimiečiai gydo viduriuojančius veršiukus ir paršiukus .
Pastebėjus šuniuko viduriavimą , tą pačią akimirką reikėjo nustoti maitinti ir pastatyti ant bado dietos . Tą pačią akimirką reikėjo virti vaistažolių arbatas , kurios slopina ir gydo virškinamojo trakto uždegimą .
Šuniukas nebegalėjo net vaikščioti , dėl stiprių žarnyno spazminių skausmų . Tokiu atveju jau matosi , kad reikėtų net antibiotikus duoti su arbatomis į vidų , nes negaunant jokio gydymo , per parą viskas labai paaštrėjo .
Na , o jeigu ir Dievas padėjo , tai gal ir visai gerai . Tokiu metodu galima ir žmones gydyti . Tik žmogaus gydymo atveju reikėtų , kad pacientas besąlygiškai tikėtų . Šuniukui tikėjimo nereikia , tačiau žmogui tikėjimas būtinas .
paulius456
2015-11-25 17:26:19
Buvo LABAI skaudu skaityti šį patyrimą. Kuo toliau skaitai, tuo sunkiau, kol nesusilaikiusi kaip reikiant apsiverkiau. Taip nuoširdžiai aprašytas patyrimas, kad toks jausmas, kad pats esi ten, kur viskas vyksta. Labai ačiū už tokį atvirumą, Algimantai. O koks palengvėjimas kai perskaičiau jau tą vietą kur rašoma, kad Hola – loja. Jau atsigavo. Ir kvėpuot lengviau pasidarė pačiai, taip mane įtraukė ši istorija. Ir žinoma, kaip visada – viską apvainikuoja mūsų mylima Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Po bet kokių vargų, skausmingų abejojimų, įtikėjimo gilimo dėka – tas nuostabus atpildas kada pasijunti ir pats stipresnis ir labiau pasitikintis Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Ir koks tai – nuolatinis darbas, neįkainojamu ATPILDU.
Telydi mus visus ramybė, Vita
vvita
2015-11-24 23:54:53
Ačiū, Algimantai, kad pasidalinai tokia nepaprasta patirtimi. Aš matau šitame, tavo aprašytame epizode, labai gilia prasmę. Norint pagydyti savo draugą,- kad ir keturkoji savo draugą - kartu su Rojaus Trejybe, reikia tapti vaiku, tai yra turi būti vaikiškas pasitikėjimas Dieviškaisiais Tėvais ir JŲ galia. Bet pats svarbiausias gydomojo vaisto ingridijentas turi būti MEILĖ. O meilė gyvybinga, veikli, tingėjimui vietos nėra. Jos nebaugina nemigo naktys. Ji nesibodi nešvariais darbais, materialia prasme. Šitame fiziniame pasaulyje mes tarpusavyje esame susieti. Gyvūnai taip pat yra mūsų materialios tikrovės dalis. Jie Kūrėjų yra sumanyti tam, kad savo buvimu
džiugintų mus, padėtų mums, gelbėtų mus. Ir tikrai stebėdamas jų gyvenimą šalia mūsų, matai, kad jų meilė yra tikra. Jie neturi kaukės; nesvarstydami aukoja gyvybę dėl mūsų.
Rašydama šį tekstą prisiminiau visai neseniai matytą youtube kanale videoįrašą.
Prie, šalia šaligatvio stovinčio automobilio stovi vaikas, gal kokių 4-5 metų, po automobiliu, šalia rato tupi katinas ar katė, pasakyti tiksliau būtų sunku. Staiga, netikėtai, atbėga nemažas šuo ir puola vaiką. Nepatikėjau savo akims: staigiai pašoko katinas ir puolė šunį. Puolimas buvo ryžtingas, be atsitraukimų. Tokiam, vaiką puolančiam keturkojui agresoriui teko gėdingai bėgti. Vaikas buvo apgintas.
Gyvūnai mus guodžia suspaudimo valandą. Jų meilė mums tikra.
TAI KAS ATSITIKO SU MUMIS, kad pasidarė baugu ištarti tą STEBŪKLINGA ŽODĮ savo draugei, bendražygei - MYLIU TAVE SESE?
Iškreipto mąstymo aplinka iškart tau užkabina etikete - l-e-s-b-i-j-ė-t-ė.
Visiems siunčiu savo seserišką apkabinimą, linkėdama Tėvo-Rojaus Trejybės-AŠ ESU palaimos ir ramybės.
Su meile,
IRENA
2015-11-24 22:04:47
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]