Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Jezus Kristus - kaip idealaus zmogaus pavyzdys

Pagal Urantijos knyga musu visatos Mykolas atejo i Zeme (Urantija) zmogiskuoju pavidalu ir parode zmonems, kad tokiu dvasiniu aukstumu gali pasiekti kiekvienas mirtingasis zemietis, jei jis atvers savo sirdi musu Tevui.
Niekaip negaliu suprasti, koks is tikruju butu teisingas gyvenimas Urantijoje, juk Jezus Kristus buvo vyras, pasirinkes asketizmo kelia... Zemeje gyvena ir moterys, vaikai, kuriamos seimos...


ingrida
2006-08-19 23:18:35

Komentarai

Tai sena tema Forume - net 2006-ųjų metų - Jėzus - pavyzdys žmonijos gyvenimui kasdienybėje. Ingrida,pateikusi šią temą, taip atsakymo ir nežinojo, nes jo ji nesiūlo kitiems, skaitantiems Forumą.

Jėzus nesirinko asketo kelio, jis tiesiog laikėsi Rojaus Trejybės apribojimų, kurie numatyti tokios misijos metu kiekvienam Sūnui Kūrėjui ar Sūnui Arbitrui, atliekančiam savęs padovanojimo mirtingojo pavidalu misiją žmonėmis apgyvendintoje planetoje. Tarp tokių apribojimų yra ir toks - nekurti šeimos, kad nebūtų palikti palikuonys planetoje po Sūnaus Kūrėjo ar Sūnaus Arbitro sugrįžimo į savąjį asmenybės statusą. Žmonės netruktų tokį ypatingų sugebėjimų palikuonį sudievinti, nes būtent jo tėvas būtų tikrasis Vietinės Visatos Vadovas.
O planetoje gyvenantys mirtingieji turėtų ne kopijuoti Jėzaus gyvenimą, stengdamiesi mechaniškai atkartoti jo veiksmus, o atsiduoti Kūrėjo vedimui iš vidaus ir gyventi savo asmeninį gyvenimą visų Šviesos labui. O tai ir bus gyvenimas taip, kaip gyveno Jėzus, vykdydamas Kūrėjo valią, ir tuo pačiu dirbti savo kasdienius ir mėgstamus darbus.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas
2017-12-01 14:49:05



neįsileiskime dvasių !!!,neįsileiskime dvasių!!!,dvasios atakuoja!!!!

atasssssss!!!!!
2007-03-16 19:30:19



(kažkaip pasirodė tarsi rašiau šioje temoje, paskui lyg ir nėra mano komentaro, tai gal ne čia rašiau)
Prieš gimstant Jėzui, Gabrielis buvo apsireiškęs Marijai ir pasakė koks bus sūnaus vardas. Jėzus visą laiką ir gyveno su šiuo vardu, kada prie upės kur krikštijo Jonas krikštytojas, jam buvo parodytas vaizdinys kas jis yra iš tikrųjų, kokiu tikslu jis atėjo į žemę(Urantiją), tai įvyko tada kai jis jau buvo įvykdęs misiją savo, jis pasiekė pats labai daug, ir kitiems skelbė Dievo Tėvystę ir žmonių brolystę. Bet, iš esmės jis kaip Sūnus Kūrėjas (tokios kategorijos sūnus), yra bendrakūrėjas ir valdovas mūsų vietinės visatos su savo partnere visatos motina dvasia. Ir manau kad jis neturi kokio kito vardo, tik pagal tai kad mūsų vietinė visata turi Nebadono pavadinimą, tai ir jis pats vadinamas Nebadono Sūnus Kūrėjas, manau.
Taigi nebuvo jokios baimės ar nerimo, apskritai vardas yra tas kuris skirtas atpažinti žmogaus tapatybę, kuris išsilaiko pastovus, ir galima lengviau bendrauti. Jeigu būtų keičiamas vardas, tai jau būtų negerai, o kai vardas pastovus, o taip pat per visą gyvenimo laiką žemėje taspats buvo tai normalu.
Dievas kūrinijoje dar žinomas kaip ir Trejybė, nors kaikurie kreipiasi tik į Dievą Tėvą, kaip pirmąjį šaltinį. Ir trejybės asmenys galima sakyti yra kaip šeima, nes kūrinija valdoma priimant vienareikšmiai sprendimus, kuomet jiems pritaria visi trys asmenys. Visa kūrinija yra kaip šeima. Jėzus savo visatoje kartu su visatos motina dvasia irgi gali ir kuria įvairių kategorijų dvasias. Ir jis irgi galima sakyti yra kaip tėvas toms būtybėms galbūt, nors visuotinis Tėvas, viso ko šaltinis ir centras yra vienas. O tai kad per visą savo gyvenimą, tik materialiose sferose negali turėti tokiu būdu sukurtų palikuonių, tai atrodo labai mažas dalykas. Manau kad geriau suprasti kas yra meilė, kas yra rūpinimasis, gėrio darymas, galima geriau pažinti tik šeimoje, taip kad tiek mes augame šeimoje, tiek poto auklėjame savo vaikus. Vėliau kad suvoktume geriau Dievą Tėvą, kuris mums yra kaip tėvas, kiekvienas turi kaip privalomą patyrima auginti/auklėti vaikus. Ir jeigu kas šioje materialioje sferoje neturės tokio patyrimo, tai po prisikėlimo reikės tuo užsiimti visvien.
Rašai: "o mus moko būti panašiais į jį." kaip ir pats žmogus yra sukurtas pagal Dievo panašuma, tai visas dėmesys yra į dvasią, į savęs paties pažinimą, savo sielos kurios galbūt nematome po proto minčių sluoksniu. Ir negalima kaip robotui atkartoti veiksmų, ar poelgiu tiesiog kopijuodami, turime patys visą tai pajausti ir elgtis gyvai, bet ne dirbtinai. Kolkas tiek.

Vaidas
2007-03-15 21:57:24



O, - Vaidas! Kaip gerai kad Jūs vėl su mumis!
Tai aš su tuo pačiu klausimėliu nuolankiai į Jus kreipiuosi:
Kodėl Sūnus Kūrėjas slėpėsi po svetimu vardu, kodėl neatskleidė savojo tikrojo? Gal jis buvo apimtas baimės ir nerimo?
Nu ir dar vienas keistas dalykėlis, kurį mums, tikiuosi, išaiškinsite:
sakote, Dievas, mol, liepė tam Kūrėjui neturėti vaikų; o mus moko būti panašiais į jį. Bet gi sužlūgdysime panašumą, nes turėsime palikuonių. Nu neįnkertu kaip čia yra? Kaip iš tikro reik gyvent?

lochas
2007-03-15 19:49:24



Na jeigu nekreipti dėmesio į pavadinimus kurie rašomi apreiškimuose, o ir to kuris kalba neklausti kaip jį vadinti ar kas jis. Tai galime mastyti taip, jeigu viduje atrandama išmintis, ramybė, meilė, gėris, tiesa - o šių dalykų šaltinis yra Dievas Tėvas, tai kažkuria prasme vistiek galima sakyti kad radau Tėvą savyje.


Vaidas
2007-03-15 18:49:32



Jo jo, tik ar nepamėgome naudoti raktus ir kodus, kad savo liurbiškumą vadintinti kodiniu "dieviškumo" vardu? Ar neperdaug saldu mums savo netobulumą ir primityvumą naudoti kaip svarbiausius navorotus (privalumus), gudriais ir įmantriais teoriniais išvedžiojimais įrodinėjant kad tai yra "tėvas manyje"?
O gal vistik pavadinkime viską savo vardais? Atradai kažką savyje didingai-ypatingo ir negali nešaukti apie savo atradimą, tai gal tiesiai ir pasakyk - "aš atradau liurbį savyje, atleiskite broliai, nu negaliu nepasigirti"...

grybas
2007-03-15 11:23:29



Taip , taip visi skeptikai, iš tiesų , visą gyvenimą grabaliojasi apie save ir niekaip negali suprasti , kad jie jau seniai yra ryšyje su Dievu, tik vis ieško ir ieško rakto arba stebūklingo kodo ,tuo tarpu , kai tas stebūklingas raktas ir kodas yra tavo paties mintyse.

petras
2007-03-15 10:29:43



bėda tiktai tame, kad tas, kuris iš tikrųjų atveria savąją širdį, visiškai pamiršta - kaip tai nutiko ir nebesugeba to papasakoti trokštantiems tai išgirsti ir lygiai tai pat atsiverti...
Kai jau ateini iki TŲ DURŲ, niekur sugrįžinėti nebereikia. Tereikia susirasti joms tinkantį raktą, kuris paprastai - matomiausioj vietoj, lyg ieškomi akiniai, sėdintys ant nosies:)

raktas
2007-03-15 07:33:49



Beda ta, kad sirdi reikia atvert (ne fiziskai, tiems kas noretu paironizuot), o to pagal joki modeli nepadarysi ir raktas pas kiekviena individualiai.
Algimanto pateiktas modelis sudaro palankesnes galimybes tai realizuoti.
Ir ieskok kur tik nori, vis tiek sugrisi prie tu paciu duru.

Arnoldas
2007-03-15 02:48:48



kol laiko prieigos dar nesudygo sakau tau Ačiū Juodasis Angele Slapties kol vyriais nesueina blėstantys nakties šešėliai tau Ačiū Angele Slapties kol žemėn grįžta iš mirties nepajudėję vėjai tau brėkšta Angele dar nesudie


ina
2007-03-15 01:30:17




[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal