Forumas: temos peržiūra
Mano patyrimai - rūpinantis savo TRIJŲ BIOLOGINIŲ vaikų FIZINE ir DVASINE gerove
Mielieji, šiame mokyme aš su jumis dalinsiuosi savo patyrimais ir išvadomis gimusiomis iš tų patyrimų, kurie susikaupė per lygiai aštuonerių metų laikotarpį – iš jų penkerius esant Gyvajame Kelyje – rūpinantis TRIJŲ, vis dar mažamečių, vaikų GEROVE.
Bet iš pradžių aš dar noriu sugrįžti į aštuoniolikos metų praeiti truputį papasakodama apie save, kad mokymas būtų išsamus. Tai jums padės lengviau suprasti mano kai kuriuos veiksmus šių patyrimų tolimesnio mokymo eigoje. Būdama penkiolikos metų amžiaus, aš labai domėjausi sveika gyvensena. Skaičiau daug knygų šia tema. Tai knygos tokių autorių kaip – Polis Bregas, Herbertas Šeltonas, Genadijus Malachovas, Michailas Tombakas ir kitos. Jas godžiai skaičiau ir remdamasi jose pateikiama informacija savo dar vaikišku protu priiminėjau sprendimus ką man reikėtų valgyti, o ko ne. Būdama šešiolikos metų visiškai atsisakiau mėsos – kažkur dvejiems-trims metams, vėliau ir žuvies – metams. Kiekvieną savaitę po parą, pusantros, o kartą per mėnesį – tris, maitinausi Rojaus Trejybės-AŠ ESU energija, bet tuometiniu suvokimu – badavau ar kaip kitur rašydavo – pasninkavau. Būdama to dar mokyklinio amžiaus, vasaros atostogas aš leisdavau kaime. Matydama kokią gausą cheminių vaistų vartoja mano močiutė, aš mintyse sau užtikrintai sakydavau: „Aš nežinosiu nei vieno vaisto pavadinimo“. Ir taip aš – kiek pamenu, iki šios dienos taip ir nepirkau SAU jokių tablečių, sveikatos sutrikimui gydyti, išskyrus vieną kartą, dar ankstyvoje jaunystėje. Daugiau niekada ir neprireikė. Po kelerių metų, knygas apie sveiką mitybą iškeičiau į filosofines – Liucijus Anėjus Seneka ir panašiai, ezoterines – S. Lazarevas ir daugybė kitų, ar dvasines – įskaitant ir Naująjį Testamentą. Bet šitos knygos naudos nedavė. Viską kaip tik SUJAUKĖ, o tada ir sekė ilgas ir sunkus ieškojimas KAŽKO TIKRO KAS NURAMINTŲ DŪŠIĄ iki tos akimirkos kai taip ir atsitiko. Bet apie tai papasakosiu kiek vėliau.
Rūpintis savimi žinoma, kad būtina, tačiau mums ateina laikas kai reikia pasirūpinti dar ir kito žmogaus gerove – tiek FIZINE, tiek DVASINE, nuo pat pirmųjų jo gyvenimo akimirkų. Ir čia aš turiu omenyje – savo VAIKAIS. Aš turiu tris. Aštuonerių metų – Viktorija, beveik šešerių – Matas ir trejų metų – Kotryna. Ir tie laikotarpiai kiekvienam iš jų gimus, buvo labai jau skirtingi – nes juk viską lemia GIMDYTOJŲ dvasinis išsivystymo lygis. Kada tu bundi dvasiškai, tu atsisakai remtis VIEN mokslo logika ar primetamomis įvairiomis visuomeninėmis nuostatomis. Kaip ir atsisakai tapti religijos valdžios vergu. Tačiau, kol tu dar tame ieškojimų kelyje – vis tik esi linkęs priimti visuomenės požiūriui įprastus sprendimus. Nes tu nematei KITOKIO pavyzdžio, nes tavęs niekas nemokė – KAIP BŪTI SAVIMI. Kai gimė mano dukra Viktorija, prasidėjo ir mano kelionė drauge su ja, rūpinantis ja. Tai – skaitymas įvairiausios informacijos iš žurnalų ir daug daug patarimų – net ir neprašant – iš aplinkinių tetų ir dėdžių, nes jie žino geriau. Dėl to šis vaikas, per vienerių metų laikotarpį, buvo paskiepytas ta daugybe skiepų – NES JUK REIKIA. Dėl to šis vaikas – buvo pakrikštytas ritualinėje bažnyčioje – O AR GALI BŪTI KITAIP? Dėl to šis vaikas – dar visai mažytis, buvo primaitinamas mėsa – NES TAIP LIEPĖ GYDYTOJAS. Bet vis tik, čia aš išdrįsau elgtis savaip. Kada rekomendacijos mažyliui – nuo tam tikro amžiaus – yra primaitinti mėsos tyrele KIEKVIENĄ DIENĄ – aš tą darydavau TRIS kartus per savaitę. Ir tokį – DRĄSŲ – sprendimą aš buvau pajėgi priimti tik dėl tų dar paauglystėje perskaitytų knygų apie sveiką gyvenseną. Gydytojų nurodymai, auginant pirmagimį, gimdytojams tampa – kaip šventi. Nauja kelionė pilna iššūkių, kuriuos galvoji, kad didele dalimi gali patikėti – jiems.
Kada gimė mano antrasis vaikas – Matas, jį bandžiau auginti su jau anksčiau įgyta patirtimi rūpinantis Viktorija. Tačiau su šiuo mažyliu aš turėjau kiek kitokių patyrimų. Kaip ir visiems įprasta, šešerių mėnesių kūdikį panašu, kad turiu pratinti prie to naujojo maisto skonio, mėsos. O aš vis delsiau ir tik maždaug tada kai jam suėjo aštuoni mėnesiai, pasiūliau virtos vištienos – bet jis ją spjaudė atgal. Ir tai kartojosi keletą kartų. Aš apie tai papasakojau savo gydytojai, kuri pažiūrėjusi į mane sako: „ Dar negirdėjau, kad kuris nors tokio amžiaus vaikas nemėgtų mėsos“. O aš ir neįtikinėjau. Vos gimęs Matas buvo paskiepytas tais reikalingais skiepais. Kurie vėliau, sulaukus šešių mėnesių amžiaus kartojami, ar papildomi. Tačiau atsitiko taip, kad jis pradėjo sloguoti. Matas slogavo TRIS MĖNESIUS – tik kartais, porai dienų nustodamas – bet aš vis tiek pirkau jam tik homeopatinius preparatus, viduje netikėdama, kad reikėtų čia imtis rimtų daktariškų priemonių. Taigi, kadangi jis buvo šešių mėnesių amžiaus – eilė skiepams. O kadangi jis sloguoja – negalima. Taip aš pralaukiau tuos tris mėnesius – JAM JAU BEVEIK AŠTUONI MĖNESIAI – laukdama jo visiško pasveikimo, kol vieną dieną per kažkokią televizijos laidą aš pamačiau reportažą apie skiepus. Apie vaiką, kurio buvo visiškai suluošinta sveikata po skiepo. Aš akimirksniu apsisprendžiau, kad Mato – NESKIEPYSIM. Ir pastebėjau kad – vaikas nustojo sloguoti TĄ PAČIĄ dieną kai tik priėmiau tokį sprendimą. Ir aš puikiai suvokiau jau tada, kad tai man kaip ženklas – kad nedaryčiau klaidos.
Po šio patyrimo praėjus mėnesiui – Viktorija tuomet buvo trejų metų amžiaus, o Matas – devynių mėnesių, aš sužinojau, kad Gyvosios Pamaldos vyksta ne tik Vilniuje, bet ir Kaune – kas antrą savaitgalį. Papasakojau apie tai Vytautui, savo vyrui, ir mes labai NEKANTRAVOME ten greičiau nuvykti. Dar maždaug prieš pusmetį man kaimynė Lina, urantė, padovanojo Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL apreiškimą. Aš jį – kaip ir Vytautas – jau buvau perskaičiusi, taigi, susipažinusi su tikrove, nors informacija man buvo gan sunkiai suprantama. Tačiau, kaip viskas pasikeitė nuo tos akimirkos kada aš pirmą kartą atėjau į ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU GYVAJĄ ŠVENTOVĘ. Niekada nepamiršiu kaip upeliais tekėjo ašaros ir aš jau tada, PIRMOJO apsilankymo Šventovėje metu, VIDUMI suvokiau, kad PAGALIAU atradau TAI, KO TAIP ILGAI IEŠKOJAU. Įdomus patyrimas tai, kad kada su Vytautu ( į šventovę tada eidavome tik su Matu) jau grįžome namo – mes abu pajutome, kad nebegalime daugiau valgyti gyvūnų mėsos. TIESIOG DINGO NORAS. O negi pats jausdamas tokią būseną galėtum kažką kitą maitinti tokiu maistu? Mes pasitarėme ir priėmėme sprendimą ištuštinti VISAS atsargas su šiuo maistu jį tiesiog atiduodant. Prasidėjo mūsų keitimosi metas. DAUGYBĖ NUOSTABIŲ PATYRIMŲ.
Mūsų šeima pradėjo žengti pirmuosius nedrąsius žingsnius Gyvuoju Keliu.
Viktorija dažnai sirgo. Tai kosti, tai temperatūra, tai skauda ausį. Dabar, būdama Gyvajame Kelyje ir atidžiai studijuodama dvasinius TIKROVĘ atspindinčius šaltinius – Urantijos Knyga, Rojaus Trejybė AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL, Algimanto mokymai – bei nuoširdžiai kreipdamasi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU, stengiausi vaikus gydyti maldos-įtikėjimo pagalba. Tačiau baimė didžiulė, abejonių daug. Didžiausios abejonės kildavo tada, kai Viktorijos kosuliai užsitęsdavo ilgiau nei įprastai. Pasitikėjimas Kūrėju – per seklus. Tada skambindavau gydytojai su klausimais, kad baimė tokia neimtų, nes tos abejonės – sekina. Pamenu, kai eilinį kartą labai susirgus Viktorijai mane apėmė toks nepasitikėjimas savimi, kad net kreipimasis į Rojaus Trejybę – dar tada negarbinome Visuminės Dievybės AŠ ESU – nepadėjo tiek, kad vis tik nors maža dalele pajausčiau nuraminimą iš vidaus. Aš dvejojau – tai negi vaikui pirksiu tą chemiją, kai pati dėl savęs į vaistinę nelėkčiau? Ir apimta nevilties atsisukau į tada kažkur dar tik keturmetį savo sūnų ir apsiašarojusi klausiu: „ Matai, ką man daryti?“ – „Nieko, Viktorija ir taip pasveiks“ – kuo ramiausiai sunerimusiai mamai atsakė vaikas. Šie žodžiai man buvo kaip staigus prašviesėjimas mano galvoje – NEPANIKUOK, Viktorija sveika. Ir kiek galėjau, aš patikėjau vaiko tyru vidiniu balsu.
Dabar mūsų šeimą papildė dar ir penktasis šeimos narys – Kotryna. Augant šiems trims vaikams, aš labai greitai pastebėjau, kad būtent Viktorija serga dažniausiai ir susirgtais virusais perserga sunkiausiai. Kiti du, Matas – skiepytas palyginti nedideliu kiekiu skiepų, Kotryna – neskiepyta visiškai – jeigu ir suserga tai serga tiesiog kitaip, greičiau ir lengviau pasveiksta. Bet gimdytojų kasdienis elgesys tiek tarpusavyje, tiek ir su kitais žmonėmis yra taip pat aukštų ar žemų energinių virpesių indėlis tam nuolat šalia tavęs bėgiojančiam mažyliui – kuris taip jautriai reaguoja į kiekvieną tavo veiksmą, į kiekvieną tavo žodį. Ir gaila, kad būdamas aklas ir kurčias dvasioje tu priimi klaidingus sprendimus ir būdamas nekantrus – nes nepasisemi tos kantrybės iš Kantrybės Šaltinio-Rojaus Trejybės-AŠ ESU – tu manai, kad gali elgtis taip, jog į tave šimtą kartų per dieną besikreipiantį mažylį, penkiasdešimt iš to šimto – gali sau leisti atsakyti jam maždaug taip: „Aš dabar užsiėmęs, vėliau...“.
Atsimenu kaip mane nepaprastai sujaudino Algimanto pasakytas mokymas Gyvųjų pamaldų metu, Kaune. O ten buvo toks momentas kai jis tiesiog pasakė: „ Tai negi jeigu vaikas į tave kreipiasi, tu jam neatsakysi, ar nepaaiškinsi kažko? Tai į ką gi jis daugiau kreipsis jeigu ne į savo mylinčius tėvus? Juk ir mes kiekvienas kai tik to trokštame iškart kreipiamės į savo Tikrąjį Tėvą ir Motiną – Rojaus Trejybę-AŠ ESU.“ Ir šie žodžiai mane tiesiog pritrenkė. Pritrenkė tuo, kad aš tą akimirką suvokiau koks yra savanaudiškumas, šitaip atsakyti savo vaikui, kuris VISU SAVO NUOŠIRDUMU kreipiasi į tave su jam rūpimu klausimu. Kai aš pati juk kreipiuosi į savo Tikrąjį Tėvą ir Motiną iškart tą akimirką kai tik man to reikia ir niekada Jis manęs neatstums ir niekada Jis man nesakys – „Vėliau“ – ir niekada nebus taip, kad Jis manęs nenuramintų ir nepaguostų. Tai kodėl taip elgiuosi aš? Būtent toks elgesys su vaikais yra tas neišmintingas veiksmas kuris vaikui yra SKAUSMINGAS ir vėliau turėsiantis pasekmes tokias kaip įvairius fizinio kūno susirgimus jau nekalbant apie dvasinius. Būtent dėl to yra įkurta Gyvoji Rojaus Trejybės-AŠ ESU Šventovė, būtent dėl to mes garbiname Kūrėją KOLEKTYVIAI – kad keltume savo virpesius į aukštesnį dažnį, kad atsiverdami Rojaus Trejybei-AŠ ESU nuoširdžiomis maldomis – galėtume giluminio atsivėrimo ir nusipelnytos kosminės įžvalgos dėka, pradėti pagaliau gi suvokti – KĄ AŠ DARAU NE TAIP? KĄ AŠ GALIU PADARYTI GERO VISUMOS LABUI? Bet kad tas suvokimas būtų NE INTELEKTUALUS, o – DVASINIS.
Dalyvavimas Gyvosiose pamaldose garbinant Kūrėją kolektyviai ir kasdienės individualios maldos Jam, man pamažu leidžia suprasti savo klaidas ir matyti kur ir ką reikia keisti. Tu negali savęs pakeisti tiesiog tardamas sau – nuo šiandien nepyksiu, neteisiu ar dar kažkaip nesielgsiu. Tik per nuoširdų atsivėrimą Rojaus Trejybei-AŠ ESU tu pradėsi pastebėti, kad štai mažiau pyksti, kritikuoji ar tiesiog burbuliuoji ant savo vyro pavyzdžiui. Su džiugesiu viduje pastebėsi, kad dabar tavo vaikai pribėga tave apsikabinti be jokios priežasties tą padaryti. Tiesiog pribėga, apsikabina ir sako: „ Myliu“. O vaikai puikiai jaučia kito virpesius . Jie niekada nebėgs prie to, kuris viduje pykčiu kunkuliuoja. Tačiau vaiko gerovės kūrimas pradedamas kurti ne kito aplinkoje, bet gimdytojų supančių mažylį aplinkoje. Vaiko gerovės vardan – nepaprastai svarbu ABIEJŲ gimdytojų rodomas dėmesys.
Kadangi aš – būdama namuose – su vaikais praleidžiu daugiau laiko nei tėtis, tai natūralu, kad ir jiems susirgus rūpinimasis jų sveikata pirmiausia tenka man, o ne tam, kas kasdieną išvykęs į darbą. Ir koks didžiulis skirtumas kai už sergantį vaiką melsdavausi viena ir kai prisijungdavo tėtis. Tai daug didesnė galia kai vaikui meilės virpesius paskleidžia ABU tėvai. Tai ir tam, kuris per dieną besirūpindamas vienas vaiku ima ir palūžta ar tiesiog nusimena daugiau nebepasitikėdamas savo jėgomis – didžiulis sustiprinimas meldžiantis DVIESE. Ir tam pačiam vaikui tiesiog akyse matai kaip ima gerėti. Gimdytojai turi palaikyti vienas kitą, o ne atvirkščiai.
Gyvojo Kelio – kuriuo noriai žengiu – dėka, šiandien, po penkerių metų, po daugybės įvairiausių patyrimų, aš labiau pasitikiu savimi ir Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Atsimenu kiek kartų aš skambinau Algimantui ir klausdavau jo mokymų kaip gi padėti sergančiam vaikui. O mane Mokytojas dažnai mokė – uždėk rankas ant sergančios vietos ir melskis. Tada aš nejausdavau tokio pasitikėjimo nei savimi nei Kūrėju, kad taip elgčiausi. Bet bandydavau, nors tos rankos greit nusvirdavo ir taip ir likdavau sėdėti viduje labai nusiminusi, kad nieko man čia neišeina. Bet neseniai aš pastebėjau, kad jei vaikas suserga, tai kada naktį aš pasilenkiu šalia jo lovytės ir virš jo pakėlusi rankas – kad nepažadinčiau prisilietimu – imu nuoširdžiai melstis, MANO DELNAI IMA TIESIOG DEGTI. Pajuntu, kaip miegančio susirgusio vaiko kvėpavimas tampa tolygesnis. Ir visa tai man teikia didžiulio pasitikėjimo tiek Rojaus Trejybe-AŠ ESU, tiek savimi.
Tačiau dar svarbiau, kad vaikas nuo kuo jaunesnio amžiaus būtų supažindintas su TIKROVĖS tiesomis – per pačių gimdytojų teisingą ir išmintingą elgesį semiantis išminties iš Išminties Šaltinio ir Centro. Ir tada vaikui ir pačiam ims TRŪKTI tų raminančių Kūrėjo paskleidžiamų virpesių ir jis apie tai būtinai tau pasakys.
Mūsų šeima – kiekvieną pirmadienį – prisijungiame prie kolektyvinės urantų maldos tą pirmąją savaitės dieną, aštuntą valandą vakaro. Vienas iš gimdytojų garsiai skaito Algimanto tai savaitei pasiūlytos maldos bei garbinimo žodžius, o likusieji tvarkingai – kiek įmanoma – susėdę prisijungia. Nors vaikai visada noriai kartu meldžiasi, bet jų bruzdėjimas ir ne visada kantrus išsėdėjimas man kartais sudarydavo priešingą norėjimui melstis įspūdį. Bet vieną pirmadienį atsitiko taip, kad mes pamiršome pasimelsti. Ir mano nuostabai, dabar jau praėjus BEVEIK dvejoms savaitėms iki kito pirmadienio, Viktorija su tokia įtarimo gaidele, pati paklausė: „Mama, o kada bus ta pirmadienio malda?“ – atsakiau, kad už dienos – „ O tai ar praeitą savaitę nepamiršom? Kažkaip per ilgai“. Taip, iš tiesų pamiršom, bet aš nemaniau, kad jiems tai TAIP svarbu. Bet kad labai svarbu, liudija ir Kotrynos elgesys, kai ji iš niekur nieko, pribėga prie manęs ir atsisėdusi šalia tik pasako: „ Melskis“ – pasideda rankytes sau ant kelių ir užsimerkia, sekundei kitai. Arba visą šeimyną susėdus prie stalo valgyti, tuoj ramina, kad nebūtų šurmulio ir ragina pradėti padėką Rojaus Trejybei-AŠ ESU už maistą, tardama SAVO maldos žodžius, kur būna pasimelsta ir už visus urantus ir už Algimantą ir už Holą, bet nebūtinai už...maistą.
Jau šiais metais Matas pradės lankyti mokyklą, tad iki Rugsėjo pirmosios vaikas turi pereiti medicininę peržiūrą. Kada aš poliklinikos registratūroje, prieš savaitę, paprašiau Mato medicininės kortelės, kad užsiregistruoti pas stomatologą patikrinimui – ji ilgai ieškota pagaliau buvo surasta. Vėliau aš paprašiau savo gydytojos, kad kortelėje pažiūrėtų: „Kada Matas paskutinį kartą lankėsi šioje poliklinikoje?“ – „Du tūkstančiai vienuoliktais metais“ – linksmai nusijuokėm abi. Vadinasi, tuoj po to kada aš raštiškai atsisakiau skiepų. Prieš kažkur tai penkerius metus, kai jam buvo beveik metai. Tai nereiškia, kad jis nesirgo. Sirgo, bet nebuvo pas gydytoją. Jis visada tas pirmasis, kuris tuoj garsiai visiems mums primena: „Gydo Rojaus Trejybė“. Jis tas, kuris tuo NUOŠIRDŽIAI TIKI. Tas, kurio žingeidus protas daug svarsto ir pats atsakinėja bei sprendžia.
Pirmasis Mato vizitas – tokio paūgėjusio – pas gydytoją, buvo prieš keletą dienų pas tą stomatologą. Pravėrus kabineto duris, jis pamato paciento kėdę į kurią suprantama tuoj reikės jam sėstis ir manęs tyliai artėdamas ten, spėja paklausti: „O batus nusiimti ar reikia?“ – „Nereikia, nereikia“ – natūralu kartais prireikia ir gimdytojo patarimo.
Šiandien aš suprantu, kad tai Apvaizdos man buvo suteikta pagalba – per Mato nesibaigiančią slogą kai buvo dar kūdikis– kad APSAUGOTI JĮ NUO TOLIMESNIŲ SKIEPŲ. Kad Gyvasis Kelias, kuriuo aš vėliau eisiu atvertų man akis ir per patyrimus leistų patirti, kad būtent Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje tiek tie mažyliai, tiek mes, vyresnieji, esame gydomi tiek iš vidaus tiek iš išorės GYVAIS ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU ENERGINIAIS VIRPESIAIS. Gyvojoje Šventovėje, kur maldos galia pakyla priklausomai nuo besimeldžiančiųjų skaičiaus PAKELTO KVADRATU. Ir tokią energinių virpesių galią gali patirti TIK KOLEKTYVINIAME garbinime.
Šiandien aš rūpinuosi šiais vaikais tam, kad kažkada jie rūpintųsi kitais – ir su dar didesniu atsidavimu ir išmintimi nei šiandien tą darau aš. Ateis laikas, kai šie vaikai patirdami įvairius Rojaus Trejybės-AŠ ESU jiems suteikiamus – kaip sustiprinimą – patyrimus, juos pagarsindami PATYS stiprins kitus.
Viktorija, gal prieš porą savaičių, jau po Gyvųjų Pamaldų Vilniuje, prie arbatos stalo visiems pasakojo savo anksčiau patirtą patyrimą. Papasakosiu ir jums. Tai nutiko dar šios žiemos pabaigoje, Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje Kaune. Viktorija virtuvėlėje susiradusi peilį pjaustė obuolį ir įsipjovė į tarpupirštį tarp nykščio ir smiliaus. Priėjusi prie manęs skundžiasi, kad skauda, žiūri liūdnomis akytėmis ir klausia ką daryti? – „ Pasėdėk ir pasimelsk kartu ramiai, praeis“ – atsakau . Neturiu gi kuo užklijuoti žaizdelės. Vėliau, besibaigiant pamaldoms pribėga ji prie manęs ir nustebusi rodo žaizdą, kuri užsitraukusi ir telikęs toks plonas, kaip siūlas nežymus randelis. „Mama, žiūrėk“ – sako, o man belieka tik nusišypsoti ir priminti jai, kad taip, jai buvo suteikta pagalba iš Kūrėjo. Bet tai buvo sustiprinimas ir man, nes kada Algimantas pasakodavo savo tokį kaip Viktorijos patyrimą – įsipjovus pirštą – aš mintyse tikrai galvodavau, kaip ten taip greitai ta žaizda užsitraukia? Vis tiek, tai tas materialus audinys ir panašiai. O va štai taip, pati savo akimis pamačiau.
Žengiant Gyvuoju Keliu – atsiveriant Rojaus Trejybei-AŠ ESU – keičiasi tavo požiūris į daugelį dalykų. Tu tampi tikruoju savimi ir tau atkrenta daugybė tave tik varginančių kasdienių ritualų. Tu vis labiau tampi laisvesnis ir dabar jau nesuki galvos apie kažkokias vaikų krikštynas ar savo vestuves, metines ar šiaip įvairiausių švenčių tu nešventi, o jei šventi – tai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Ir svarbiausia, kad be baimės būdamas savimi, tu nedemonstruoji savo vaikui visų tų tuštybių, nes jis mokosi PIRMIAUSIA IŠ TAVĘS ir tos aplinkos kurioje esi TU, jo gimdytojas.
Savo lemties kelią – patekti pas Tikruosius Tėvus į Rojų – mes koreguojame kiekvieną akimirką. Kuo dažniau savąją lemtį mes nukreipsime į Kūrėjo meilės virpesius bendraudami su Juo iš visos širdies, o taip pat ir darydami gėrio darbus drauge su Juo, tuo ir pats ėjimas to likimo įgyvendinimo link bus mažiau skausmingas tau pačiam IR TAVO VAIKUI.
Visi šie patyrimai kuriuos jums papasakojau ir yra mūsų šeimos – bet kiekvieno individualiai – žengimas link savojo likimo. Su klaidomis ir pasitaisymais. Ir taip iki pat Centrinės Visatos – Havonos.
Telydi jus ramybė, mieli broliai ir sesės dvasioje, Vita
2016-03-08 19:02:18
Komentarai
Vos kelios dienos atgal, turėjau skausmingą, bet, reikalingą patyrimą. Dar iš trečiadienio į ketvirtadienį naktį, pabudusi bandžiau pakelti galvą nuo pagalvės, bet pajutau, kad vos tik ją pajudinu, skauda galvą, ypač kaktos srityje. Ai, pagalvojau čia gal tik šiaip, reikia nekreipti dėmesio, miegosiu toliau. Ir išmiegojau iki ryto, bet kai pabudau šeimai ruošti pusryčius, tą padaryti jau sekėsi sunkiai. Vos tik visus išleidau pro duris, ką į mokyklą, ką į darbą, iškart atguliau į lovą, nes jėgos visiškai apleido, bei jaučiau kad turiu temperatūros, bet jos nematavau. Niekada nematuoju, nes kas nuo to pasikeis, jeigu pamatysiu skaičiuką, pavyzdžiui – keturiasdešimt? Vis tiek – gydymas vienas, ir tai yra malda.Galvos skausmas nuolatinis, net jos pasukti negaliu, skauda akis, jėgų visiškai nėra. Norėtųsi pamiegoti, bet skausmas neleidžia, tai tik pavargusi užsnaudžiu ir vėl po kelių minučių pabundu. Reikia keltis, Kotryna namuose, reikia vaikui paduoti pusryčius, jau žiūrėk ir pietus gaminti, nes gi grįš tuoj ir Viktorija su Matu. Pabandau atsistoti, šaltis krečia, kojos nelaiko, vėl atgal į lovą. Bet šiaip ne taip Kotrynai padaviau pusryčius ruoštus anksčiau iš ankstyvo ryto, grįžusiems Matui ir Viktorijai paruošiau savo gamintą jogurtą su uogiene ir viskas. Žinau kad mažai, bet iš kur gauti tų jėgų, jeigu dabar jų nėra? Iš kur tai žinau, iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU, bet nepasiimu. Tiesa, vėliau dar pakepinau vaikams virtų bulvių ir šiaip ne taip kuriam laikui visi buvo sotūs.
Kai namuose trys vaikai, tai kad ir kokie jie nuostabūs, jie juk vis tiek kels šiokį tokį šurmulį, nes vaikai juk judrūs, aktyvūs ir žinoma triukšmingi kai visi drauge. O man kad ir mažiausias krepštelėjimas, dabar jis virsta didžiausiu triukšmu galvoje ir tai dar labiau sekina mano energiją. Gerai kad tądien oras lauke buvo nuostabus – man taip sakė – tai visi vaikai gan ilgai pabuvojo lauke, girdėjau jų šūkaliojimus kai bėgiojo aplink namą ir man po langais. Jau atėjo ir pavakarys, o aš nuo ryto iki dabar ir pragulėjau su tuo nesibaigiančiu galvos skausmu. Tris kartus pavyko kiek ilgiau nusnausti ir tik tada kai labai labai susikaupiau ir meldžiausi ilgiau, kad nors trupučiuką pajausčiau Kūrėjo virpesius, o jie nuramina ir atpalaiduoja ir tada pavyksta užmigti. Tačiau kada tu visiškai neturi jėgų, tai ir malda, kreipimasis į Kūrėją, tampa sunki užduotis, bet tuo pačiu žinau, kad vis tiek tik toks mano kelias, nėra kito. O kito aš ir nenoriu. Dar šito tik pradžia.
Kaip mane gydė mažieji urantai.
Mane nepaprastai sušildė vaikų parodytas man ypač nuoširdus dėmesys, kai aš dabar štai praradau tiek energijos. Ką tik iš darbo sugrįžo Vytautas, iš lauko tik tik parbėgo ir vaikai. Matas priėjo prie mano lovos ir mane apsikabino. Aš paprašiau, kad jis uždėtų savo delniuką man ant degančios kaktos ir truputį palaikytų – mat jo rankytė, grįžusio iš lauko vis tiek vėsesnė nei kad būtų jeigu būtų buvęs namuose – bet nesušalusi. – O, kaip greitai sušilo! – nusistebėjo Matas liesdamas savo delną, ką tik atitrauktą man nuo kaktos. – Palauk. – nubėgo kažkur. – Va. – uždėjo šaltą delną vėl man ant kaktos. – Matai, ką tu darai, pakišai ranką po šaltu vandeniu? – Matas šypsosi. – Gi sušalsi, nereikia, – bet leidžiu jam tai pakartoti vėl ir vėl. Leidžiu gydyti mane. – O, sugalvojau! – staiga taria ir vėl kažkur nubėga. Atsineša sušlapintą popierinę sarvetėlę ir uždeda man ant kaktos. – Ačiū. – Matas taip gailestingai, su tokiu susirūpinimu žiūri į mane, nesitraukia nuo mano lovos. Aš paprašiau, kad dabar jis užkaistų virdulyje vandens, eisiu pasidaryti liepukų arbatos. – Aš padarysiu. – Ne, ne, tu neįpilsi iš arbatinuko vandens. Gali nusideginti. Aš pati. Tu tik vandenį užkaisk. – Bet žiūriu, atneša vaikas aukštą kėdutę, pastato man prie lovos, atneša dėkliuką padėti po puodeliu, patį puodelį jau su liepukais tik be vandens, nes jis dar ir verda. – Nu tu šaunuolis. Ačiū. – Man tėtė padėjo surasti liepukus. – Kai jau išgirstame, kad užvirė vanduo, Matas čiumpa už puodelio ir nešasi į virtuvę įpilti vandens, bet tą padaro tėtis ir jis vis tiek – pats – atneša man arbatą, pasaldintą trupučiu medaus. Mes kiek palaukiam, kol ji atvės ir dabar tik pamatau, kad jis ir mano medinį šaukštelį atsinešė, kad mane pagirdyti arbata. Kai aš patikrinau kad arbata jau tinkama gerti, jis net neklausęs ir nelaukdamas kol aš atsisėsiu, pats pasemia šaukšteliu arbatą ir kiša man prie lūpų, atsigerti, ir visa tai daro labai atsakingai ir rūpestingai. Iš jo tiesiog sklinda toks nuoširdus rūpestis, kad aš žiūriu ir galvoju, kad šitas mažasis urantas yra mano tikrų tikriausias mokytojas.
Kotryna kartas nuo karto per visą dieną vis pribėgdama prie manęs, savo žvalumu ir vaikišku nuoširdumu, viduje verčia nusišypsoti – kaip gera būti savimi, tiesiog savimi.
Vakare virtuvė atrodė kaip po gero baliaus. Kol Matas mane apgaubė savo šiluma, pasirūpindamas arbata ir kompresais, aš girdėjau kaip Viktorija virtuvėje barškina lėkštes. Kiekvienas net menkiausias skambesys – net ir pro uždarytas duris girdimas – man buvo tikras iššūkis ištverti, bet aš supratau, kad ji tvarkosi, ir pamaniau – na, vis tiek – kažkiek – aptvarkys. – Persirengę išeiginiais drabužėliais, vaikai su tėčiu išvažiavo į parduotuvę apsipirkti maisto produktų. Aš kiek pamiegojau ir atsikėliau, kad atsigerti vandens. Pamačiusi virtuvę net sustojau iš nuostabos – stalas, kuris buvo pilnas visokių indų indelių – net blizga, tuščias, nešvarūs indai sudėti į indaplovę, švarūs buvę išimti ir sudėti į vietas. Viskas savo vietose. Na nuostabu. Žinojau, kad Viktorija susitvarkys, nes ji labai kruopšti, bet kad taip nesitikėjau. Tuo tarpu aš, paklojau vaikams lovas, kad grįžusiems patiems nereikėtų ir vėl užmigau – jeigu taip galima pavadinti nes kaip jaučiausi nuo ryto, taip niekas nepasikeitė jau ir iki kažkur štai aštuntos valandos vakaro.
Susirgimas niekada nebūna nepelnytas, bet neteisingų veiksmų, su Kūrėjo valia prasilenkiančių veiksmų pasekmė. Ir šitą dieną aš tai pamačiau – kaip kokiam filmuke prabėga vaizdai parodantys klaidas. Nesakau, kad viso nugyvento gyvenimo, bet ne taip jau seniai padarytas ar daromas – žodžiai, mintys, veiksmai. Ir žinot apie ką dabar pagalvojau? Ogi, kaip klysta tie, kurie mano, kad kai mums po prisikėlimo bus parodyti mūsų visi iššūkių vengimai, atidėliojimai, tingėjimas siekti ryškesnės šviesos ir pan., tai tarsi ai, kas čia tokio, nu pažiūrėsiu ir tiek, bet ten vis tiek bus geriau, nes.. ir t.t. Tai tokios mintys kyla tik dėl neišmanymo, nes oi, oi, oi, kaip tai bus sunku pamatyti.
Ir vis tik, jeigu jau tokios akimirkos dabar tau duotos tai žinoma tam, kad suprasti ką turi keisti – ir keisti. Bet tu negali pasikeisti savo pastangų dėka, tam reikalingas – gilesnis – įtikėjimas ir tik su Rojaus Trejybe-AŠ ESU tu priimsi teisingus sprendimus savojoje aplinkoje. Tik su Kūrėju tu – žinosi – kaip gi išvengti skaudžių klaidų ir jų pasekmių, kad gyvenimas kurį tu gyveni būtų paskirtas Visumos labui.
Visą dieną pragulėjusi su skaudama galva ir be jėgų, vakare paskambinau Algimantui. Apibūdinau jam savo būseną, lėtai rinkdama žodį po žodžio, mat net ir kalbėti reikia dėti daug pastangų tokioje būsenoje, bet troškimas pabendrauti buvo didesnis, žinau kad pokalbis su juo mane nuramins ir sustiprins. Man patinka su juo kalbėti. Dalindamasi ir savo mintimis, daug išmintingų žodžių išgirdau iš Algimanto, kaip visada. Kai jau pokalbis ėjo į pabaigą, Algimantas pasiūlė pasimelsti už mane, ir tik tada atsitokėjau, kad iš tikrųjų, aš juk to ir troškau. Bet tas pokalbis taip mane įtraukė savo virpesiais, kad tą akimirką užsimiršau, nors fizinė būsena kaip ir buvo taip ir dabar išliko tokia pat.
Algimantas pradėjo garbinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Vos tik išgirdau pirmuosius garbinimo žodžius, pajutau energinius virpesius tiesiog tekėte įtekančius į mano materialų kūną. Akimirksniu užliejo ta virpesių šiluma ir kūnas atsipalaidavo. Atsipalaidavo tiek, kad rankoje vos išlaikiau telefoną, tik vėliau atrėmiau jo kraštą į pagalvę, kad nebereikėtų laikyti. Kol dar Algimantas garbino Rojaus Trejybę-AŠ ESU, pastebėjau, kad mano kvėpavimas susinormalizavo, palengvėjo. Dar vėliau pajutau, kaip nuo mano veido, tarsi koks sunkumas būtų nuimtas, atsipalaidavo veido raumenys. Aš susitelkiau į maldą, stengiausi viduje nesusikoncentruoti į ką tik patirtus patyrimus. Algimantas nuostabiai nuoširdžiai pasimeldė, net susigraudinau vietomis. Malda pasibaigė. Aš prabilau pirmoji, papasakojau Algimantui ką jaučiau. – O dabar stokis ir eik pas vaikus. – Aš pajudinau kojas. – O, Algimantai, kojos lengvos, nėra to sunkumo! – kone sušukau pilna džiaugsmo, na gerai, ir nuostabos. – Tuoj, palauk, pabandysiu atsistoti, – sakau, tik dabar supratusi ką jis man ir pasakė iš karto – Stokis ir eik. – Lipu iš lovos ir dar didesnis džiaugsmas apima mane – Algimantai, aš galiu atsistoti ir galva jau lengva...! – net nepamenu kokius dar nuostabos žodžius tariau. Tokia staigi transformacija mane tiesiog sužavėjo. Štai kokia maldos galia! Štai kaip greitai su Kūrėju gali pakilti iš patalo, kai dar prieš akimirką gulėjai patale.
Kad taip per akimirką galima pasveikti po nuoširdžios maldos, tiek Matas, tiek Viktorija, jau turėjo tokių patyrimų. Bet tai buvo jų patyrimai, jiems bendraujant su Algimantu. Aš tą stebėjau iš šono, o tai visai kitoks patyrimas negu kad kai tu pats tai patiri.
Manyje buvo toks vidinis džiugesys, kad dabar štai išėjau iš kambario ir nuskubėjau – kiek galėjau – į svetainę kur Vytautas su Kotryna ir Viktorija tyliai, kad man netrukdytų, žiūrėjo televizorių. Aš stoviu vidurį kambario ir laiminga keletu sakinių papasakoju kas ką tik atsitiko. Tada nueinu pas Matą į kambarį – jis jau gulėjo lovoj – ir vėl papasakoju vaikui kaip ką tik dėka maldos aš štai pagaliau jau sveika. – Tai taip, malda juk gydo. – ramiai pritaria Matas.
Pagaliau galiu tinkamai pasirūpinti vaikais, padedu jiems apsiprausti ir mes visi pasirengę vakarinei maldai, kartu. Devintą valandą, kaip ir įpratę.
Su meile, Vita
vvita
2017-10-21 23:49:39
Visos mamos pastebi, kad vasaros metu vaikai serga mažiau, arba net ir visai neserga. Peršalimų ligos, tie kosėjimai, skaudančios gerklės ir sloga – vasarą kažkur dingsta, o štai žiūrėk vos tik ruduo pasibeldė į mūsų langus, jau ir nosį vaikai traukia, ir girdi – mama, man čia, kažkaip, gerklėj kažkas... Ech, tas ruduo, man jis toks gražus metų laikas, o kaip tik jis ateina, taip ir tie patys rūpesčiai žiūrėk. Bet kodėl rudenį? Nėra čia taip jau šalta, kodėl išvis kiekvienais metais reikia būtinai jiems susirgti? – tokie ir panašūs klausimai dažnai kirbėdavo man galvoje, vos prasidėdavo vaikų mokslo metai.
Kada vasara praeina be jokių susirgimų, kažkur giliai, giliai pamąstai, kad ir rudens sezonas gal nebus toks jau kaip ankstesniais? O jais Viktorija, Matas ir Kotryna turėjo šiokių tokių negalavimų. Turėjo štai jau ir dabar, prieš dieną – besibaigiant Rugsėjo pirmajai savaitei – tik ne visi trys, ir skirtingai. Mane iš vidaus, tylus balsas, vis ragina – aprašyk kaip gi tu dabar elgiesi kai vaikai suserga? Ir aš žinau, kad tereikia tik prisėsti ir rašyti, nesispyrioti ir neatidėlioti. Kadangi visi kriziniai atvejai būna skausmingi – kai tu dvejoji ir abejoji – tai jiems praėjus, taip, tu džiaugiesi, kad pagaliau dar vienas toks liko jau praeičiai, bet dar svarbiau yra išgirsti – tą gyvą tylą, tą kuždesį – kuris tau diktuoja pasielgti teisingai, net jeigu dar prieš akimirką tu nė nemanei to daryti, bet dabar žinai kryptį ir ja paseksi, ir ne dėl savęs, bet dėl kitų.
Nuoširdi malda prieš atliekant kažkokią tai veiklą, padeda ją atlikti geriau. Tai aš ir padariau ką tik, pastebėjusi, kad vis tiek vis pamąstau, o apie ką konkrečiai rašysiu? Tačiau kai rašai, rašai. Mintys pačios ateina ir sistemingai dėliojasi berašant.
Ką gi, mano mokymasis-patyrimai, kuriuos patyrėme drauge su vaikais, daug jų jau liko užmarštyje, bet drauge jie atvedė iki dabartinių patyrimų. Manieji prisiminimai, jie, gali būti naudingi, jeigu juos prisiminusi imsiu štai ir pasidalinsiu, bet rašyti patyrimą iškarto po to kai jį patyrei yra visiškai kitokia kokybė, nei kad tu bandysi tai padaryti vėliau. Dėl to, aš nusprendžiau, kad mūsų (mano ir vaikų) pastarosios savaitės patyrimai kuriuos dabar papasakosiu, bus pats geriausias atspindys dabartinės manęs – tai ką gi aš darau jiems susirgus? – ir vaikų – kokie jie skirtingi ir kaip skirtingai reaguoja į tam tikrus dalykus ir kiek daug reiškia mūsų priimami sprendimai, veikiantys vaikus nuo mažiukų. Tai bus šviežias, kaip aš sakau, patyrimas, dėl to galiu pasakyti daug ką vaizdžiau ir be iškraipymų.
Dar praeitos savaitės viduryje, pastebėjau, kad Viktorija, kartais pakosti ir truputį sloguoja. Štai ir vėl, dovanos rudens, pamaniau, bet nelabai kreipiau dėmesį, nes Viktorija beveik kiekvieną rytą – išskyrus vasarą – turi šiokią tokią, rytinę slogą. Aš manau, kad mitybos pakeitimas – į visiškai augalinę – ją visiškai panaikintų, bet taip pat manau, kad tada šeimoje visi šeimos nariai turi maitintis vienodai, o pas mus taip nėra. Juk kaip pasakysi vaikui, tu neimk sūrio, o kitam – tu gali, tėtis gali, aš nenoriu, sesė irgi gali ir t.t. Gautųsi kažkokia tai raizgalynė. O dar ypač kai vaikas jau tokio amžiaus kaip Viktorija – greitai bus dešimties – tai jau yra pripratusi prie tam tikrų maisto produktų, ir keičiant mitybą – jeigu yra toks poreikis – šeimoje turi padėti abu gimdytojai, o vaikai, jie tiesiog sutiks, nes dar nėra tokio amžiaus, kad patys viską gamintųsi ir savarankiškai spręstų. Tik reikia apie viską kalbėti, kantriai paaiškinti ir drauge domėtis kad būtų – visiems geriau. O jau tada – ar visi sutinka, ar yra vis tik nenorinčių sutikti? Kodėl?
Yra įvairių niuansų sprendžiant tokius šeimos klausimus.
Praėjo keletas dienų, matau, kad grįžęs iš mokyklos, ir Matas pradėjo truputį sloguoti. Nestipriai. Kai buvau kaime, mane močiutės kaimynė pamokė, kad vos prasidėjus slogai, reikia daryti taip: ausų krapštuko galus, sušlapinti šiltu vandeniu ir pamuilinti į ūkišką muilą. Ne tuos kvepiančius – Nivea, Palmolive ir pan. – o ūkišką, tada ištepti nosies šnerves ir neva sloga neįsibėgės ir netgi labai greitai dings iš viso. Aš paklausiau. Ir dar kaime būdama bandžiau įsitikinti ar patarimas veiksmingas, nes Viktorija, nuolat čiaudėdama ir pūsdama nosį, neleidžia užmigti kitiems kambaryje esantiems. Ar padėjo? Padėjo. Tą patį pakartojau rytais, prieš Matui einant į mokyklą, tomis dar pirmomis Rugsėjo dienomis. Nors tiesą sakant, dvi dienas, kitas užmiršau. Penktadienį Matas į mokyklą nėjo, nes nesijautė pakankamai stipriai. Šeštadienį mes turėjome vykti į Vilnių, į gyvąsias pamaldas.
Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvoji Šventovė, tai yra toji vieta, kur aš ne kartą stebėjau savo sergančių vaikų akivaizdų ir staigų pagerėjimą. Čia vaikams pagerėja tiesiog akyse, ypač tai būdavo matyti ant mažylių, o vyresniems, jau paaugusiems, po gyvųjų pamaldų – jeigu jau jie suserga – tai pastebėjau, kad dar būna būtinas išsimiegojimas, ir dar mašinoje jau važiuojant po pamaldų namo, jie taip greitai užmiega, o pabunda jau daug žvalesni ar netgi pasveikę. Manau, kad tas miego poilsis jiems dabar tampa tokiu ypač svarbiu, nes Gyvojoje Šventovėje – kur tokio aukšto dažnio virpesiai – vyksta staigus gijimas, o visi tie procesai irgi tam tikros energijos šokinėjimas, eikvojimasis, nei, kad kai tu esi visiškai sveikas, puikiai besijaučiantis ir tada juk tavo ir būsena visiškai kitokia. Natūrali.
Viktoriją į Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją šventovę, pirmą kartą atsivedėme trijų metų amžiaus, ir tai yra – vėlai, bet tai suprasiu tik vėliau. Matą – beveik devynių mėnesių amžiaus. Kotryną – dviejų savaičių amžiaus. Iš esmės šiose eilutėse ir yra atsakymas į vėliau vis iškylančius klausimus. Kodėl skirtingai serga? Kodėl toks nevienodas elgesys? Kodėl skirtingai supranta? Tokie ir panašūs klausimai turi žinoma, kad skirtingus atsakymus, bet visada, kad ir ką žmogus bandytų suprasti-išsiaiškinti, pirmiausia savo dėmesį turėtų sutelkti į esminį faktorių – Ar buvo to kūdikio-vaiko-paauglio-jauno-brandaus-senyvo – gyvenime vietos Kūrėjui? Štai nuo tokio klausimo pradėję, tada jau galime pereiti ir prie kažkokių pabandymų pateikti išvadas.
Nėra Kūrėjo žmogaus širdyje – nėra ir sutarimų, nėra bendros veiklos, nėra harmonijos ir ramybės, nėra supratimo, suvokimo, nėra – žinojimo. Yra Kūrėjas žmogaus viduje – yra jausmas, yra žinojimas. Yra nesustabdomas Siekimas, yra troškimas mokytis, yra patyrimas. Ir jis gi niekada nebus identiškas prieš akimirką buvusiam.
Šeštadienį, po gyvųjų pamaldų, svečiavomės pas Algimantą. Oras buvo šiltokas, bet vėjuotas. Viktoriją, kaip jau anksčiau pakosinčią, aprengiau suknele, kiek per atviru kaklu. Matui irgi – kaip vėliau pasakė – kiek perštėjo gerklę. Vakare, po dienos puikių įspūdžių, Viktorija ir Matas patys susirangė į lovas devintą valandą vakaro ir užmigo išvargę, sloguodami ir kosėdami, tik jau daug. Na, o Kotryna, ji ir taip iškart užmiega, ir ji beje, jautėsi puikiai. Iš to kaip vyresnieji jautiesi prieš užmiegant, man buvo aišku, kad turės praeiti maždaug visa savaitė kol vaikai visiškai išsveiks, bet Matas ryte atsikėlė labai jau neblogai jausdamasis ir aš pamačiau, kad su juo viskas gerai. Dar kitos dienos rytą jis pats rijo seiles ir stebėjosi – Mama, man jau gerklę praėjo, aš jau sveikas! Galiu eiti į mokyklą!
Viktorija visada suserga sunkiausiai iš visų vaikų ir bet koks virusas jai apsunkina kvėpavimo takų veiklą. Jos rytas buvo kitoks nei Mato, nes mergaitei skaudėjo galvą, pykino, skaudėjo bronchus ir ji sunkiai kvėpavo. Šįkart susirgimas paūmėjo labai jau greitai ir aš kiek nustebau. Tokiomis akimirkomis aš ypač susitelkiu į maldą, o kartais ir mažesniuosius pasisodinu drauge prie gulinčios Viktorijos ir meldžiamės visi drauge. O vakarais, kai jau visi užmiega, aš vis sugrįžtu prie Viktorijos lovos ir švelniai uždėjusi rankas ant jos, meldžiuosi vėl ir vėl. Labai daug priklauso nuo mano būsenos, per tiek metų ir patirtų patyrimų, spėjau tai pajausti. Jeigu aš jaudinuosi, nervinuosi, tai atsiliepia ir vaikui. Mano panika greitai persiduoda jai ir ji į tai reaguoja verkdama. Tačiau savo vidui neįsakysi – nesinervink. Viską diktuoja būsena ir tai priklauso nuo tavo atsivėrimo Kūrėjui gelmės. Kiek užteršta pasąmonė ir kaip labai iškyla įvairiausios baimingos mintys dabar, krizės atveju, jau sąmonės lygiu, kai imi visko ir prisigalvoji. O kur dar aplinkinių patarimai ir raginimai tuojau pat daryti kažką – reikia vežti pas gydytoją, reikia vaistų. O vaistai kokie? – tik cheminiai, žmonės apie kitokius gijimo būdus net nesvarsto, nes visada, kas beatsitiktų, gydytojas žino geriau, ir visada viskas labai jau rimta. Todėl jau seniai aš nesidalinu jokiais vaikų susirgimais su močiutėmis, tetomis, dėdėmis, draugais, kad savo patarimais neapsunkintų manęs, kai ir taip būna nelengva.
Šį kart aš jaučiausi pakankamai rami dėl Viktorijos, net pati stebėjausi kaip melsdamasi šalia miegančios jos, dabar nejaučiu jokio nerimo. Toks jausmas kaip kokia skraistė mane gaubia ir neleidžia nerimo bangoms prasiskverbti iki manęs. Netgi turiu pasakyti, kad tai buvo pirmas kartas toks, kai vaikas taip serga, o man viduje tvirtas žinojimas – viskas bus gerai, bet ypač tas jausmas – kai tavo vidaus nebeslegia toji tave gniuždanti baimė – jis nuostabus.
Vaikų tėtis niekada nepanikuoja, arba aš to nematau, o ir būna jis paprastai ne namuose, o išvykęs, namuose vaikus, jiems susirgus, slaugau aš. Tikrai buvo ašarų per tuos metus kol vaikai dabar jau paaugo, ir buvo daug. Nėra to tokio giluminio pasitikėjimo Kūrėju, bet tuo pačiu ir cheminių vaistų galia aš netikiu, kaip ir Vytautas. Kaip vaikui pirkti vaistus, kai pats jų nenaudoji? Dažnai sau prisimenu, kad pagalvodavau kaip gali būti tai įmanoma – prarijai tabletę, ir jau sveikas? Bet pasąmonę nuraminti ne visada pavykdavo malda.
Sunkiau būna kai vaikai stipriai karščiuoja, kai temperatūra pakyla iki keturiasdešimties, tada daug kartų rankose glamžiau APAP miltelių pavidalu popierėlyje įpakuotus vaistus, skirtus temperatūrai numušti, bet – mano vaikai jų kategoriškai atsisakydavo, net ir taip karščiuodami, ir aš jų klausydavau, išskyrus kai buvo mažesni ir aš esu naudojusi paracetamol žvakutes – taip pat nuo temperatūros – nes buvo per sunku žiūrėti į jau ne pirmą dieną karščiuojantį vaiką ir taip trūko to pasitikėjimo, kad viskas štai susitvarkys. Bet po tokio priimto sprendimo – ir net kai jau vaikas nustoja karščiuoti – būna liūdna viduje, kad mano įtikėjimas taip svyruoja, ir to galutinio sprendimo priimti dar nesu pajėgi. Tai tikrų tikriausia vidinė kova, jeigu nejauti – būsenos – viduje, ir ypač kai dabar to ypatingai reikia.
Tačiau išgirdusi kad vaikai kosti, aš visada naudoju tas pačias taip vadinamas – liaudiškas priemones – kad palengvinti jų sveikimą, o iš tikrųjų nuraminti – savo – pasąmonę, nes kuo ramesni gimdytojai, tuo ramesni ir vaikai. Vaikai juk reaguoja į mūsų skleidžiamus virpesius labai imliai.
Maždaug prieš tris metus, vieną dieną pas mus namuose, svečiavosi Kauno urantė, Zita. Mes susirinkome pagarbinti Kūrėją ir pabendrauti tarpusavyje. Pamenu, tąkart Viktorija sirgo ir Zita man papasakojo kaip ji išgydė savo anūką nuo beprasidedančio plaučių uždegimo, kai nuvedusi jį pas gydytoją išgirdo būtent tokias išvadas kai šis ar ši, vaiką apžiūrėjo. Tai ką ji man papasakojo – kokias liaudiškas priemones naudojo – tokias iki pat šios dienos Viktorijai naudoju ir aš kai tik prasideda tas kosėjimo sezonas. Daug ką mane yra pamokiusi mano pačios močiutė ir iš visų patarimų kuriuos esu girdėjusi, visada naudoju tokius:
Pirma: paprastai vakare, kosėjančio vaiko paprašau pamirkyti kojas karštame vandenyje, bent apie dešimt minučių. Ištirpinu jame jūros druskos pora šaukštų ir kartas nuo karto dapilu verdančio vandens iš arbatinuko, kad vanduo neatvėstų. Kai baigia mirkyti, nuvalau padus ir ištepu kamparo tepaliuku arba eteriniais aliejais. Pastaruoju metu naudoju – šalavijo. Visi vaikai mėgsta šią procedūrą ir su malonumu ją nuolat pakartoja.
Antra: Virtų bulvių kompresas, kurį išbandžiusi yra tik Viktorija, nes kitiems vaikams paprasčiausiai niekada nereikėjo. Neserga taip. Bulvių kompresas yra skirtas sušildyti skaudamą vietą – bronchus, tai yra kai jai pasunkėja kvėpavimas. O jį aš darau taip. Ant drobulės krašto ištiesiu celofaninį maišelį, ant jo sudedu išvirtas su lupenomis bulves, šakute sumaigau, apvynioju drobulę aplink, ir atsargiai uždedu vaikui ant krūtinės tuo drobulės šonu, kur viduje garuoja dar karštos bulvės – bet ne per karštos, kad nenudeginti vaikui odos – o celofanas yra skirtas, kad per greitai neatauštų mano kompresas, ir jisai lieka iš vidaus viršuje. Todėl kada suvynioji kompresą, turi atsiminti kaip jį suvyniojai. Ir tokį kompresą laikau tiek, kiek vaikas leidžia. Vėliau, kartais jį dar uždedu ir ant nugaros. Tai šis kompresas, yra mano pagalbininkas numeris vienas Viktorijai. Tiesa, kai šiuo kompresu pašildau krūtinės sritį ir nugarą, po to dar ištepu eteriniais aliejais ir aprengiu šiltesniais naktiniais marškinėliais. Nei Matui nei juo labiau Kotrynai jo dar nesu dėjusi, šie nelabai gal ir leistųsi.
Trečia: Nors Viktorija net labai nemėgsta šio vaisto, kurį tuoj aprašysiu, bet jį duodu visada pradėjus sausiau kosėti. Ir tai yra žalio svogūno sultys su medumi. Proporcijos – iš akies. Maždaug pusė ant pusės. Matas su Kotryna mėgsta šį vaistą, o Kotryna netgi prašo ne vieno arbatinio šaukštelio, o dviejų per vieną kartą, kai iš viso aš jų jiems duodu tris kartus dienoje, po vieną arbatinį – ar didesnį – šaukštelį. Norintiems, žinoma, daugiau.
Praeitą žiemą, kai aš sirgau ir man pačiai ilgiau kaip mėnesį niekaip nepraėjo kosulys – geriant įvairias arbatas – vieną rytą atsikėlusi pamaniau, ką gi, laikas ir man išbandyti svogūno-medaus skystį, gal padės? Bet tai buvo jau tokią akimirką, kaip sako – griebiantis šiaudo. Atsikėliau anksti ryte, pasiruošiau vaistą ir didelį šaukštą nurijau. Ir ką jūs sau manote – padėjo. Akimirksniu. Dabar aš pati ant savęs įsitikinau ką reiškia pasąmonės galia. Juk tas šaukštas pasigamintos tyrelės nebuvo kažkoks stebuklingas, nors iš kitos pusės...
Ketvirta: Aprišti kosinčiam vaikui kaklą skarele, tai kaip du kart du. Bet kam aišku. Tik aš dar naudoju kamparo tepaliuką, kurį maišau vėl gi, su eteriniais aliejais ir tokiu mišiniu aptepu kaklo sritį.
Visi šie keturi mano aprašyti gydymo metodai – tiesiog nuraminantys mane, kai aš juos naudoju savo vaikams. Tačiau, prisipažinsiu – aš nesu gera gydytoja kai man reikia kruopštumo ir kantrybės, kantriai, diena iš dienos, kol vaikas nustos kosėti, daryti tuos kompresus ir svogūno tyreles, ir aš kiekvieną kartą juos nutraukiu po pirmų sunkiausių dienų, kai tik pamatau, kad vaikui pagerėjo-palengvėjo. Kaip dažnai – bent kartą per kiekvieną susirgimą – kai tik aš su arbata ar savo gydymo priemonėmis nešina jau eisiu iš virtuvės pas vaiką ir jį – gydysiu – staiga sustoju ir mane tiesiog persmelkia mintis – ne tai juk gydo, GYDO KŪRĖJAS, tai tik tavo pasąmonei nuraminti. Tada ir pradingsta mano entuziazmas liaudiškoms priemonėms, o sveikstant vaikams, rimstu ir aš. Ir taip visada.
Tačiau aš niekada nenustoju melstis.
Žinoma kad vaikų susirgimai mane veikia. Tada aš negaliu taip lengvai ir nuoširdžiai atsiduoti šviesos darbams, vakare – studijuoti, rašyti, kurti, šifruoti mokymus ir t.t., nes vis tiek viduje būna nerimo ir tos krizės, jos turi praeiti, kad galėtum vėl lengviau kvėpuoti. Ir jos praeina. O tu dar kurį laiką lieki su tais prisiminimais, kas tave paveikė labiausiai, tų sunkių akimirkų metu – ar tu labai dvejojai Kūrėju, ar šįkart mažiau, ar naudojai cheminius vaistus, ar žoleles, o gal nieko? Ir dabar tavo, dar prieš keletą dienų, priimti atitinkami sprendimai , tave džiugins arba liūdins, bet jie buvo kokie buvo. Kiekvienas iššūkis, pasitaikęs tavo kelyje, yra tavęs brandinimas, ir pademonstruojantis tau – kiek gi tu pasitiki Kūrėju ir kiek labai reikalingos tavo pastangos – o jų niekada nebus per daug, tas kiekvienam puikiai suprantama.
Viktorija sveiksta. Šiandien –pirmadienį – išėjo į mokyklą. Matas, pasirgęs kelias dienas, jau eina nuo praeitos savaitės. Kotryna nė nesirgo. Mano visi vaikai serga labai jau skirtingai, nepaisant to, kad man daug kartų kitos mamos kartodavo – pamatysi, susirgo vienas, tai sirgs ir kiti. Tai jau neišvengiama. Maža to, kaip dažnai girdėdavau – susirgo vienas vaikas, tai sirgs ir visa šeima. Tu nuolat girdi gązdinimus. Pabandykit kam nors bent užsiminti apie kokį nors susirgimą – oho kokių istorijų išgirsite, ir visi jie bauginantys blogiausiam. Todėl, seniai supratau, kad geriausiai visus klausimus ir neaiškumus, kad ir kas tave kamuotų, adresuoti – Kūrėjui. Malda ramina. Virpesiai besimeldžiančiojo pakyla į aukštesnį lygį ir tas vaikelis ima sveikti. Tu pats rimsti.
Puikiai suprantu, kad ne visada pavyksta. Ir aš tikrai ne kartą kreipiausi į Algimantą – ką daryti? O štai kaip gavosi šį, pastarąjį, kartą.
Ryte aš paskambinau Algimantui, kad pasikalbėti man rūpimu klausimu dėl Rojaus Trejybės-AŠ ESU mokymų berods, bet Algimantas negalėjo kalbėti. Jisai man atskambino po pietų, aš buvau prie Viktorijos lovos ir raminau šią, nes kaip tik dabar jai buvo labai pablogėjusi sveikata ir buvo nesveika, skaudėjo bronchus. Aš girdėjau jai kosint, kad pas ją pilna karkalų, kuriuos būtina iškosėti. Bekalbant su Algimantu aš jam papasakojau kuo šią akimirką mano užimtos mintys, ir pasiguodžiau, kad Viktorija labai jau nemėgsta gerti arbatų, nepaisant to, kad jai dabar tikrai jų reikia. Algimantas man patarė taip: išvirk košės, tokią kokią ji mėgsta ir parodyk, sutrynus ją, kokios susidaro gleivės, pasemdama šaukštą vieną, kitą. O tada mažą dalį įdėk į kitą dubenėlį ir praskiesk vandeniu – tai arbata kurią ji geria – ir paaiškink, kad taip tirpsta gleivės, kurias ji karts nuo karto iškosti. Taip arbata paspartina procesą, tirpdo gleives. Mintyse pamaniau, koks puikus sumanymas, koks išmintingas būdas prieiti prie vaiko ne moralizuojant, kad jam – reikia – gerti arbatą ir viskas, bet – pademonstruojant jam suprantamame lygyje. Kodėl aš taip niekada nesugalvoju? Na, bet atsakymas aiškus. Padėkojau Algimantui už patarimą ir mes atsisveikinome. Aš išviriau avižinės košės ir pademonstravau Viktorijai viską taip, kaip pamokė Algimantas. Ji šypsojosi, jai patiko tai ką aš rodžiau, patiko toks – kitoks – dėmesys ir ji žiūrėjo susidomėjusi, stengdamasi suprasti ką sakau ir rodau. Ir suprato. Ir arbatą išgėrė – visą puodelį.
Tačiau Mokytojas nebūtų Mokytojas. Kai mes baigėme kalbėti, atsisveikindamas jisai man pasakė tokius paskutinius žodžius – Ramybės tau su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Bet jis moka tai pasakyti taip, kad iš tų jo ištartų žodžių tu akimirksniu pajauti – NIEKAS NEGALI ATSTOTI GYVOJO PASITIKĖJIMO KŪRĖJU. Kad ir ką tu darytum, kokį veiksmą beatliktum, gyvasis ryšys yra tas išsigelbėjimas nuo bet kokių susirgimų, bet kokių negalavimų.
Ir tai bus puikus mano patyrimų pasidalinimo užbaigimas šiomis mintimis, ką tik parašytomis iš pokalbio su Algimantu. Kad ir ką bedarytum – tik gilindamas įtikėjimą tu būsi sveikas, o susirgęs – pasveiksi.
Telydi jus mielieji ramybė, Vita
vvita
2017-09-19 23:08:53
Maži vaikai yra visiškai priklausomi nuo savo gimdytojų ir nuo su žemiškąja šeima susieto gyvenimo. Vaikams šeima reiškia viską, būtent čia jie ir patiria tuos pirmuosius žmogiškuosius patyrimus, o galbūt ir dvasinius. Bet tais patyrimais reikalinga dalintis, jie neturėtų būti užslėpti. Ir kol mažyliai negali to padaryti patys – raštu dalintis su visais, ką jie patyrė – vadinasi, jeigu nori padėti kitiems, pasidalinsi tu. Mūsų visų patyrimai – problemos, iškylantys klausimai – rūpinantis savo biologiniais vaikais – skirtingos, bet iš esmės visada bus panašios, nes bet kokį, net ir mažiausią nerimą sukelia – ta pati baimė, kurią patiria gyvulinis protas, ne dvasinis. O išeitis – VIENA VIENINTELĖ.
Net iš trumpo kitų gimdytojų tavęs paklausto klausimo – tu žinai, KOKIOS IŠ TIKRŲJŲ kankina jį mintys, ABEJONIŲ mintys, kurios alina jo organizmą, ir jis nežino kaip TEISINGAI pasielgti, nes TRŪKSTA ĮTIKĖJIMO. O tu tai supranti – NES PATS TAIP ELGEISI IR KAŽKADA IEŠKOJAI TŲ PAČIŲ ATSAKYMŲ. Dabar aš geriau suprantu, kad tam ir reikalingas forumas – KAD DALINTIS SAVO PATYRIMAIS, NES JIE PADĖS – KITIEMS, ATSIDŪRUSIEMS TOKIOJE PAČIOJE PADĖTYJE. Bet negalėjau to tiek suprasti anksčiau.
Mokyklą lankantys vaikai, dabar džiaugiasi atostogomis. Joms prasidėjus, dar pirmadienį, mūsų visa šeima – aš, mano vyras Vytautas, Viktorija, Matas ir Kotryna – išvažiavome porai dienų į kaimą, aplankyti močiutę su dieduku. Mūsų trims vaikams, kaimas, viena iš geriausių vietų kur galima puikiai praleisti laisvadienius. Matau jų nuoširdų džiaugsmą – VISKUO – kai tenai būname. Matas negali atsidžiaugti – senoviška trobele – taip jis vadina seną močiutės namą – ir tas visko PAPRASTUMAS kaime juos taip traukia ten vėl ir vėl sugrįžti.
Į kaimą mes atvažiavome jau pavakarį, ir vaikai kaip visada nepaprastai džiūgavo tuo, kad galės čia NET KELETĄ NAKTŲ nakvoti. Matas net pasišokinėdamas reiškia savo džiugesio emocijas, kad kaip ir įprasta kaime, miegos vienoje lovoje su tėčiu. Viktorijai savo lovą šįkart užleido močiutė, ir ji nuostabiai iš pirmadienio į antradienį naktį, išsimiegojo tenai. Aš su Kotryna, kaip ir kiekvieną kart, patogiai išsimiegojome ant čiužinių, paklotų ant grindų. Paprastai vaikams miegoti ant žemės, būna tikra pramoga. Puikiai išsimiegojus, belieka puikiai praleisti ir dieną. Dalintis šiltomis bei prasmingomis akimirkomis su sutiktaisiais, bei drąsiai priimti kasdienius iššūkius drauge su Kūrėju-Rojaus Trejybe-AŠ ESU, atrastu savyje. Tačiau tam reikalingos pastangos ir įtikėjimo gilinimas. Nebus pastangų – nebus ir patyrimų stiprinančių tavo dvasinį stuburą, kad stiebtumeisi į Šviesą, ir vis giliau – bet palaipsniui – patirtum dvasinį ūgtelėjimą savyje. O tam reikalinga ir fizinio kūno sveikata. Kūrėjas mus sumanė – sveikus, be ligų ir mažiausio negalavimo. Gera būti sveikam, gera džiaugtis sveikata trykštančiais, savo biologiniais vaikais.
Antradienio dieną, oras lauke nebuvo lepinantis, saulė slėpėsi už debesų, o kartkartėmis ir palijo. Kadangi visi vaikai šiek tiek pakosėdavo dar iki mums atvykstant į kaimą, tai šiandien tokiu šaltu, ir ypač vėjuotu oru, į lauką pasivaikščioti jų nebeišleidome, išskyrus Viktoriją, kuri su tėčiu, keletui valandų, buvo išėjusi pasivaikščioti po kaimo pievynus ir parnešė mums, įdomesnių augalų šakelių ir žiedelių, susipažinimui. Viktorijai tai buvo pačios nuostabiausios akimirkos praleistos su tėčiu TIK DVIESE, mat paprastai visada su juo visur važiuoja ir eina vyriška kompanija, brolis Matas. Grįžusi namo, Viktorija pasivedė mane į šoną ir laiminga sako – Aš einu su tėčiu geležinkelio bėgiais ir galvoju, kad tik jie neateitų, kad tik jie neateitų. – Ir nubėgo patenkinta, kad pagaliau ir ji turėjo nuostabias akimirkas praleistas VIENU DU su gimdytoju. Ir aš tik dar kartą įsitikinau, kad KIEKVIENAM vaikui reikalingas INDIVIDUALUS laikas su KIEKVIENU iš gimdytoju, nesvarbu sūnus ir mama, ar sūnus ir tėtė, dukra ir mama, ar dukra ir tėtis. Vaikams reikalingas ABIEJŲ gimdytojų nuoširdus dėmesys.
Taigi, kol Viktorija džiaugėsi tėčio draugija, likę mūsų šeimos nariai, atlikome įprastus namų ruošos darbus ir šiaip darbelius, kuriuos atlikti vaikams taip patinka, tik duok, o dar kaime. Matas tai visą pusdienį ardė dieduko seną dar Tarybiniais laikais pirktą radiją, o Kotryna niekaip negalėjo išsiskirti su – kaip tik jos dydžio – šluotele, skirta šluoti grindims ir vis švarino namus, tuo sukeldama močiutei šypseną veide – kokia tvarkinga gi jos anūkėlė.
Buvo penkta valanda vakaro, kai aš pastebėjau, kad iki šiol buvusi guvi, dabar Kotryna pasikeitė. Atsisuko į mane ir lyg tarp kitko tarstelėjo, kad jai karšta ir ji nori namo – į Kauną – bet nubėgo žaisti. Nepraėjus nė dešimčiai minučių ji man pasakė, kad nori miegoti, ir aš nieko gero jau nesitikėdama, tuoj paraginau taip ir padaryti. Kotryna jau nuo dviejų su puse metų amžiaus niekada nemiega pietų, o jeigu jau miega, tai tik kai suserga. O ji jau ne pirma diena kai truputį kosti. Paguldžiau ją į mūsų lovą – ant čiužinių – ir pati priguliau, pamaniau pasnausiu drauge su ja ir aš, mat už lango stipriai lijo, tai toks oras šiam pavakarį kiek migdė ir mane. Tačiau užmigti negalėjau, nes pasąmoninė baimė tuoj priminė apie save. Gulėdama šalia vaiko, jaučiau ir mačiau kaip jos kūnelis – tai rankytė, tai petys – tarpais trūkčioja. Paliečiau delniukus, ir pajaučiau tai ko labiausiai bijojau – jie karšti, pakilo temperatūra. Paliečiau kaktą – karšta. Viduje sunerimau. Kokios gi mintys tuoj kyla iš pasąmonės, vos pastebi, kad tavo vaikas sunegalavo ? – Pačios blogiausios – pasąmonė piešia savo scenarijų – kad nebūtų plaučių uždegimo? Aha, jau ilgai pakosti, gal negerai čia ant tos žemės dabar miegoti? Kaip čia tam vaikeliui padėti? Gal kuo patepti gerklę? Dar čia ta sloga. O jeigu dar daugiau pakils temperatūra, kas jeigu iki keturiasdešimt – kaip praeitą kartą – TABLETĖS VAIKIŠKOS MOČIUTĖ TAI NETURĖS? Žodžiu – TRAGEDIJA. O aš matau – net iš to kaip Kotryna miega – kad jai temperatūra kyla, ką išduoda ir dabar jau paraudę jos skruostai. Išeinu iš mūsų kambario ir ateinu į kitą, kur prie stalo sėdi Vytautas ir sprendžia su Viktorija kryžiažodžius. Matas su močiute sėdi ant sofos, ir žiūri televizorių. Uždarau savo kambario duris ir visa nepatenkinta pareiškiu, kad Kotrynai pakilo temperatūra – VAŽIUOJAM NAMO. – Vytautas nužvelgia mane, susimąsto, ir tarsteli – Koks skirtumas kur sirgs? – Močiutė palinguoja galvą ir taip pat tepasako – Nu kur jau?.. – Dar kiek pastovėjau kambaryje – viduje noriu nepritarti savo mintims, bet jos kokios yra tokios. Paprašiau močiutės, kad išvirtų džiovintų aviečių lapų ir jų ūglių arbatos. Kai atsikels Kotryna, reikės duoti atsigerti, mat tokia arbata, muša temperatūrą. Grįžau į kambarį, kur miega Kotryna, turiu gi pati stebėti vaiką, kaip ji ten su ta temperatūra? Nerimas pakilo AKIMIRKSNIU. Bet žinau ką reikia daryti.
Lauke apsiniaukę. Dar tik kažkur apie septinta valanda vakaro, o kambaryje taip tamsu, kad atrodo jau vėluma. Praėjus tai lavinai pačių nemaloniausių minčių ir jausmų, dabar atsisėdu prie neramiai miegančios mažylės ir laikydama rankas virš jos, bet neliesdama, kad nepažadinti, tylai pagarbinau Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Užteks PANIKUOTI, laikas nurimti. Kreipimasis į Kūrėją mane nuramino. Ir nors nuo tada kai pastebėjau, kad Kotrynai pakilo temperatūra, tai nebuvo pirmas kartas kai aš mintimis kreipiausi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU, bet tada tos mintys buvo – NENUOSEKLIOS, TRŪKINĖJANČIOS, nes PASĄMONINĖ BAIMĖ labai intensyviai bandė pirmoji užsiimti vadovaujančią vietą mano prote.
Virpesiai garbinimo metu pakilo, ir mano nuoširdi malda Rojaus Trejybei-AŠ ESU kiek išsitęsė. TROKŠTE TROKŠTU išsipasakoti Tam, kas mane supras geriausiai, Tam, su kuriuo galiu kalbėti ką noriu, kaip noriu, ir aš žinau, kad niekas geriau manęs nenuramins kaip mano Tikrasis Tėvas ir Motina. Čia aš randu užuovėją nuo audros ir čia aš jaučiuosi saugi ir suprasta. Maldoje paprašiau Apvaizdos pagalbos, kad Kotryna pasveiktų, kad nekiltų jai temperatūra. Bet paskutiniai mano maldos žodžiai buvo – kai aš sau pasakiau – SU TAVIMI AŠ GALIU ĮVEIKTI BET KOKIUS IŠŠŪKIUS. – Pramerkiau akis. Visą kambarį – PER AKIMIRKSNĮ – apšvietė RYŠKŪS, BESILEIDŽIANČIOS SAULĖS SPINDULIAI, paskutinį kartą šįvakar, prasiskverbę pro tamsius debesis tam, kad mane sustiprintų. Pajutau nepaprastą LENGVUMĄ viduje, šypsojausi, nes PAJAUČIAU, kad PAGALBA SUTEIKTA. Pajaučiau BŪSENA. Dabar gi sėdėjau ir gėrėjausi šviesa skendinčia kambaryje, tame pačiame kambaryje, kuris dar prieš akimirką buvo toks tamsus ir šaltas. Ir kaip gali AKIMIRKSNIU pasikeisti – iš suglebusio ir nepasitikinčio, nusiminusio ir pasimetusio – į PASITIKINTĮ ir RAMŲ– BŪSENA PATIRIANTĮ SAVO SŪNYSTĖS AR DUKTERYSTĖS PATYRIMĄ.
Sugrįžau į kitą kambarį. Vytautas pamatęs mane tuoj paklausė. – Pasimeldei? – Pasimeldžiau. – Kai iš virtuvės atskambėjo ir močiutės balsas – Kaip mergaitė? Padariau arbatos. – Aš pastebėjau šitame kambaryje uždegtą šviesą, kuri atrodė nereikalinga, ir paklausiau Vytauto – kam ta šviesa uždegta? – Jis dirstelėjo pro langą, vėl į kambarį – kur buvo šviesu nuo dabar jau tokio giedro dangaus, bet jau ne nuo saulės tiesioginių spindulių, ir mačiau NUOSTABĄ jo veide – juk prieš akimirką buvo taip TAMSU, kaip čia dabar taip staigiai giedra? Po minutės kitos pabudo ir Kotryna. Paprašė gerti vandens, bet išgėrė ir aviečių šiltos arbatos, pagardintos šaukšteliu medaus. Kiek pabuvusi pas mane ant rankų – kol išsibudino – nuėjo ir atsisėdo ant sofos, kur Matas žiūrėjo animacinius filmus, ji panoro žiūrėti drauge. Ant tos sofos taip gražiai man žiūrėjosi kartu susėdę, močiutė –kad pailsėti, ir visi trys vaikai – dabar žiūrintys televizorių. Man kilo noras juos visus nufotografuoti, ką aš ir padariau. Ir tik vėliau supratau, kodėl? Dieną darytose nuotraukose Kotryna gyva, žvali, spindinčiomis akimis, o šioje, vakare nufotografuotoje nuotraukoje – jau matyti, kad vaikas ne toks žvalus, sergantis, sėdi nuleistais pečiais ir blizgančiomis akimis. Aiškiai skiriasi nuo kitų dviejų, sveikų. Ir šios nuotraukos tapo man tuo materialiu įrodymu, jeigu kiltų bent menkiausia mintis – o jos KRIZEI PRAĖJUS būtent tokios ir kyla – KO AŠ ČIA TAIP PERGYVENAU? NU IR KVAILA AŠ, BAISIAI ČIA, PAKILO MAT TEMPERATŪRA, KAS GI ČIA TOKIO? KO ČIA PERGYVENTI? – Bet tai jau PO VISKO, PO patirtos KRIZINĖS SITUACIJOS, kai tu turėjai NEIŠTIŽTI ir kaip gi tu štai pasielgsi? – leisiesi baimei tave užvaldyti ar kreipsiesi į Kūrėją? Baimė ar įtikėjimas tavyje vis tik galų gale STIPRESNIS?
Prieš pat devintą valandą vakaro, jau visi buvome pasiruošę gultis į savo lovas giliam nakties miegui. Bet aš Viktorijos paprašiau, kad man su Kotryna užleistų savąją lovą, o ji atsigultų šiąnakt ant grindų. Tą ji mielai sutiko padaryti, o aš savo prašymą motyvavau tuo, kad – Kotryna serga. Jau prieš užmiegant įsidrąsinau paliesti jos kaktą – JEIGU JAU VĖL KARŠTA, TAI... Tačiau KAIP PALENGVĖJO kai kakta buvo pakankamai vėsi, kad mama nurimtų ir galėtų ramiai miegoti. Bet vis tiek – PATIKRINAU, vis tiek NESIGULIAU su ja ant žemės, vis tiek KRŪTINĘ PATEPIAU RUSIŠKUTEPALIUKU NUO KOSULIO, kurį davė močiutė, IR APRIŠAU KAKLĄ SKARELE. Vis tiek KOJAS KARŠTAME VANDENYJE SU IŠTIRPINTU ŠAUKŠTU, KITU, JŪROS DRUSKOS, VAIKUI MIRKIAU. Trumpai tariant – O JEIGU... – vis tiek pasilikau.
Kaip Algimantas kažkada gražiai pasakė, ĮTIKĖJIMAS – tai kaip laivo burės, vėjo paliestos...
Rytą Kotryna atsikėlė žvali ir energinga. Net močiutė dabar pamačiusi ją, NUSTEBUSIU balsu ir sako man – Tai kad mergaitė tai kokia žvava šiandien? – Taip, šypteliu aš, bet apie maldą ir visą patyrimą nieko neužsimenu, nes tai mano močiutei skaudi tema, ir ji netiki niekuo ką aš tiek kartų jau bandžiau pasakoti apie Gyvąjį Kelią. Tikrovės gyvenimą. Kur čia tau MALDA išgydys ligą? Betgi IŠGYDYS, ĮTIKĖJIMAS IŠGYDYS. Ir nuostabi Apvaizdos apsauga mums yra suteikta.
Bet svarbu dar yra paminėti tai, kad IKI ŠIO PATYRIMO, buvo ne vienas tas susirgimas, daug ašarų ir abejonių, tablečių nuo temperatūros, ir augalinių sirupų nuo kosėjimo. Buvo daug, bet svarbiausia, visada – BENT JAU STENGTIS – NURIMTI, KREIPIANTIS Į ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU, gal ne visada iš pradžių pavyks, bet tavo dvasinis stuburas TIKRAI STIPRĖS ir ATEIS TOJI AKIMIRKA, KAI TU PAJAUSI, KAD VIS LABIAU IR LABIAU PASITIKI KŪRĖJU.
Telydi jus mielieji ramybė, patiriama iš Kūrėjo, Vita
vvita
2017-04-14 11:50:30
Mielieji, dar ne taip jau seniai, o tiksliau tai prieš tris mėnesius, šioje mano sukurtoje temoje-patyrimų aprašyme, aš rašiau:
„Šiandien aš rūpinuosi šiais vaikais tam, kad kažkada jie rūpintųsi kitais – ir su dar didesniu atsidavimu ir išmintimi nei šiandien tą darau aš. Ateis laikas, kai šie vaikai patirdami įvairius Rojaus Trejybės-AŠ ESU jiems suteikiamus – kaip sustiprinimą – patyrimus, juos pagarsindami PATYS stiprins kitus.“
Ir štai aš jau spėjau pati įsitikinti dėl savo parašytų žodžių teisingumo. Vaikas, augdamas aplinkoje, kurioje stengiamasi gyventi su atrastu Kūrėju savyje, vaikas, kuris dalyvauja gyvosiose pamaldose, Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje, netrukus nustebins patį suaugusįjį savo išmintingais pastebėjimais.
Ką tik baigėme pietauti, aš ir mano trys vaikai. Viktorija, Matas ir Kotryna. Aš mokau juos, kad pavalgę visada nusineštų ir padėtų savo lėkštes šalia kriauklės. O Viktorija, juos mielai padeda ir išplauti. Taigi, baigę pietauti, vyresnieji tvarkingai nusineša savo dubenėlius. Ant stalo pasiliko dar kečupo ir garstyčių, kurias iš šaldytuvo išsiėmė Matas pakuotės. Garstyčias valgo tik Matas ir tėtis, todėl ir rašau – išsiėmė. „Matai, įdėk garstyčias į šaldytuvą“ – paprašau. Tačiau vaikas per daug nenudžiunga išgirdęs tokį mano prašymą ir suraukia veidelį, bet garstyčias įdeda į šaldytuvą tardamas: „ O kečupą tu išėmei.“ Tai žinoma, kad tokiu atsakymu mama lieka nepatenkinta: „Matai, tai ką, ir man tik savimi rūpintis? Tai kaip čia bus jeigu aš tik sau tada skalbsiu, savo kambarį tvarkysiu...“ Matas nieko nesako ir įdeda kečupą į šaldytuvą, o aš tęsiu toliau savo „išmintingus pastebėjimus“ adresuotus vaikui. Kotryna, kuri jau bebaigia valgyti, viską žinoma, kad stebi ir girdi. Ir vos aš padarau sekundės pertrauką, ir štai jau tęsiu toliau savo „pamokslą“, Kotryna man ir sako: „AR NEMATAI, KAD JAU ĮDĖJO?“.
O štai ir dar vienas užfiksuotas, labai jau taiklus, mažylės pastebėjimas.
Visa šeima atvažiavome prie Laisvės Alėjos. Mašiną pastatome mašinų stovėjimo aikštelėje, prie priešais esantį namą ant kurio, kaip tik prieš mūsų ką tik pastatytą mašiną, kabo didžiulis plakatas, reklamuojantis kažkokį tai sporto klubą. Plakate, akcentuojamas jaunos moters dailiai ištreniruotas kūnas. Moteris rankoje laiko svarmenį taip, tarsi sportuotų. Sakyčiau su drabužiais, bet žinot kokie dabar drabužiai – šortai, pilnai neuždengiantys to ką turėtų ir sportinė liemenėlė, kuri tokia siaura, kad kur jau kur bet vat būtent į tą liemenėlę tai ir mažiausiai atkreipi dėmesį. Tie drabužėliai, lieka daugiau kaip fone. Tai taip apsirengusi ir ši sportininkė besišypsanti plakate.
Jau ruošiamės visi lipti iš mašinos. Tokio dydžio plakato, ir dar prieš pat nosį pakabinto – na neįmanoma nepastebėti. Tai žinoma, kad į nuotrauką atkreipia dėmesį ir viską visada atidžiai stebinti Kotryna. Girdžiu sako: „ O, kokia... panelytė“. O pamačiusi, kad tėtis žiūri į plakatą šiam taria: „ NEŽIŪRĖK!“.
Nuoširdžiai, Vita
vvita
2016-06-22 13:15:26
Miela Vita, džiugu skaityti tavo mokymus-patyrimus, tikrai matau kokį milžinišką KOKYBINĮ ŠUOLĮ tu atllikai DVASINIAME GYVAJAME AMŽINYBĖS KELYJE, KOKS NUOSTABUS TAVOSIOS ASMENYBĖS ATSISKLEIDIMAS, KAD JAU SEMIESI NET TIEISIOGINIO ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU GYVOSIOS ENERGIJOS MAISTO IR SAVO FIZINIAM APVALKALUI.
Tiesiog nuostabu, kad urantai vis daugiau patiki GYVYBINE ENERGIJA SAVO MATERIALIAM IR LABAI LAIKINAM APVALKALUI, KADA TU, MIELA VITA, JAU SUVOKI, KAD TAVE MAITINA ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas
2016-03-09 16:15:04
Mielieji, man taip nuostabu vis pajausti kokia yra dosni mūsų Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Kaip aš esu vis apdovanojama nuostabiais patyrimais, kad pasidalinčiau ir su jumis.
Šiandien prasidėjo penkta para kai aš maitinuosi Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvybine energija nenaudodama materialaus maisto. Kaip jau rašiau šioje viršuje neseniai patalpintoje savo sukurtoje temoje-patyrimų aprašyme, man tai nėra nauja. Tik kokybė kita. Priešingai nei paauglystėje, šįkart aš nenusistatinėju kiek parų nenaudosiu materialaus maisto, kad organizmas pailsėtų nuo jo nuolatinio pertekliaus kai tam yra eikvojami didžiuliai energijos resursai ir tu jauti to pasekmes. Išskyrus tai, kad jau pusę metų kai kiekvieną savaitgalį tą dieną kai dalyvauju Gyvojoje šventovėje pamaldose aš renkuosi vėlgi, neliesti maisto. Man reikalingas poilsis. Bet ir tai yra man iš vidaus padiktuota taip elgtis. O šįkart matyt poilsis reikalingas ilgesnis. Ir aš tam mielai paklusau. Aš grožiuosi materialiu maistu, jo išvaizda – kai šeimai gaminu ar kur pamačius – BET VALGYTI JO NENORIU. Esu pripildoma tiek energijos, kad jaučiu nepaprastą lengvumą.
Šiomis dienomis – maitinantis gyvybine energija – nepaprastai vertinu TYLĄ ir RAMYBĘ. Labai pagerėjo klausa, mąstymo aštrumas. Stipriau nei įprastai jaučiu ir mane supančių žmonių skleidžiamus virpesius. Vakar su šeima buvome išvažiavę į keletą parduotuvių apsipirkti vaisių ir daržovių. Ir kaip nepaprastai mane liūdino tai ką tomis akimirkomis mačiau. Kaip man buvo liūdna stebėti kai kurių žmonių piktus veidus. Aš mąsčiau sau, kodėl jie žiūri su tokia lyg pašaipa – bet mačiau, kad tai jų natūrali būsena – juk aš tau nieko blogo ne tik, kad nedarau, bet net ir nelinkiu, kad į mane taip žiūrėtum. Matau garsiai besikeikiančius, nesvarbu, kad šalia praeini su mažamečių vaikų pulkeliu ir akimirkai noriu sudrausminti tuos vyrus, bet vidinė būsena mane nutildo. Ir tu supranti, kad tu negali pakeisti kitų žmonių, bet tu gali pakeisti save. Tu gali jausti tą nuostabią bendrumo su Rojaus Trejybe-AŠ ESU būseną, kuri tau ir padiktuos kada kam ką pasakyti, kada geriau – patylėti. Kam reikalingas tavo šviesos žodis – kas tavęs tiesiog nesupras. O tavęs nesupras tas, kas nenori suprasti Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Tas, kuris Kūrėją paneigia ir dėl to nepatiria tų nuostabių patyrimų, kuriuos mielai Jis suteiktų kiekvienam pažinti vis giliau Jį trokštančiam.
Mano vaikai miegoti eina devintą valandą vakaro. Aš – gerokai vėliau. Man reikalingas tas brangus laikas, kai aš galiu TYLOJE ramiai studijuoti dvasinius šaltinius ar klausyti mūsų svetainėje kiekvieną savaitę naujai patalpintų Gyvųjų pamaldų ar Urantijos grupės įrašų. Taigi, jau prieš einant miegoti pačiai, aš atidarau vaikų miegamojo duris ir patikrinu ar visi jie užsikloję užklotus. Taip prieš dvi dienas, tokio patikrinimo metu, labai silpnai ir labai trumpai užuodžiau kažkokį skanų kvapą vaikų kambaryje. Bet per daug nemąsčiau iš kur jis. Kitą, vėlyvų vakarą kaip ir visada nuėjusi į vaikų miegamąjį ir užuodžiu nuostabų saldų kvapą, bet tokį stiprų, kad visas kambario galas, kur miega Viktorija – pasakiškai skanaus kvapo. Aš pradedu lyginti, gal tai Viktorijos kvepalų neseniai jai padovanotų kvapas, gal ji pasipurškė prieš miegą? Bet kur tau, tas kvapas toks aštrus nosį riečiantis, kad su kvapu kurį maloniai kambaryje uostau – nė iš tolo nelygint. O man dabar, maitinantis gyvybine energija, labai pagerėjusi uoslė ir kvepalų dirbtini kvapai nepriimtini, tad tikrai taip nesimėgaučiau jeigu tai būtų kvepalai. Kitą dieną aš Viktorijos vis tik paklausiau ar ji prieš miegą nesipurškė kuo nors ar nenaudojo kokių kvapų ir panašiai, bet ji per daug net nemąsčiusi iškart patvirtino: „ Tik jau ne prieš miegą“.
Tiesą sakant, dar praeitą vasarą, kai visur buvo sausra ir vieną popietę aš išbėgau pabėgioti į savo mėgstamą vietą, kur nėra arti namų ir kur aplink žmonių dirbami laukai, buvo momentai kai bėgiojant užuodžiau saldų kvapą. Pabėgu porą metrų ir vėl toks skanus skanus kvapas man po pat nosimi kvepia. Bet labai trumpam. Aš sustojusi dairausi, gal kur kokia žolytė skleidžia tokį skanų kvapą. Bet kad jokių žydinčių žolyčių nematyti nes sausra, viskas išdžiuvę, matau tik stagarus visokių žolių kaitrioje saulėje. Bet tąkart vis tiek ėmiau iki galo ir nepatikėjau, kad tai man paskleistas buvo tas toks skanus kvapas. Šiandien TIKIU, kad visi kartai buvo man taip sumodeliuoti, kad pasimėgaučiau ir štai tokiu patyrimu apie kurį tik buvau girdėjusi iš kitų mylimų dvasios brolių ir sesių ir tada sau tik mąsčiau, kad man taip turbūt niekada nenutiks – kur čia man. O tu vat pasirodo, STENKIS IR TAU BUS ATLYGINTA.
Telydi jus ramybė mielieji, Vita
vvita
2016-03-09 15:17:59
Miela Vita, labai mane sujaudino šis aprašymas, net ašaras jaučiau akyse. Ačiū tau. Tikrai vaikai yra daug imlesni šveisai, nes jie yra nepaliesti tokiu dideliu laipsniu aplinkos tamsos, todėl jie taip godžiai geria kiekvieną žodį, veiksmą, ir mėgina jį atkartoti sau. Tai dar tušti indai, kuriuos taip lengvia pripildyti Šviesa ir Tiesa - Tikrove, ar priešingai - užteršti baime, ir ja supurvinti, pakeičiant jų visą GYVENIMĄ URANTIJOJE, IR NET PO PRISIKĖLIMO.
Miela Vita, kada aprašinėsi kitus patyrimus auklėjant vaikus Rojaus Trejybės-AŠ ESU vaikais, pamėgink turėti tušinuką ir kokį nors lapelį popieriaus, tegu tai bus net parduotuvės kvitas, kad galėtum užsirašyti savo vaikų mintis, kurias tu šiaip galėsi ir užmiršti, o net sutrumpintai jas užsirašiusi, galėsi tuomet ne tik atgaminti pačias vaikų gilias sampratas įvairiomis temomis, bet ir jų mąstymo lygio kitimą, kada tas pačias mintis perskaitysi po metų-kitų.
Tai nepaparastai vertingas būdas stebėti vaiko mąstymo gilėjimą ir augimą ne tik tau, bet visiems, kada galima palyginti tas situacijas, kurias aprašai, einant laikui. Ir tai yra nepaprastai vertinga pagalba ir sustiprinimas tėvams, kurie tokioje situacijoje atsidurs ateityje, ir nežinos kaip pasielgti, o štai tokie patyrimai juos stiprins ir leis primti teisingesnius sprendimus savo vaikų ir Rojaus Trejybės-AŠ ESU atžvilgiu.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas
2016-03-09 10:44:55
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]