Forumas: temos peržiūra
Mano mokymas apie suaugusių vaikų gyvenimo drauge su tėvais žalą, 2016 03 21
Mylimieji, ką tik dabar atėjo mokymas, kuris ir jus privers pažvelgti daug giliau į savo aplinką ir gyvenimą toje aplinkoje – net ir taip, kaip niekada į tai dar nebuvote pažvelgę.
Šis mano mokymas – TAI TARSI IMPULSAS, TIESIOGIAI SUSIJĘS su vakar dieną (2016 03 20) po gyvųjų pamaldų Kaune, Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje ŠVENTOVĖJE, suteiktu mūsų Tėvo mokymu, atsakant į Dalios klausimą – kas gi atsitinka su Asmenybe, jeigu ji nepasirenka gyvojoj kelio, nejaugi ji niekada ir nebeturi kito likimo, ir lieka tik Aukščiausiosos Būtybės glėbyje?
Tėvo suteikto šio mokymo šviesa išplečia mūsų sampratas apie Kūrėjo mums suteiktą amžinąją ASMENYBĖS dovaną. Ši dovana nėra šiaip jau visiškai besąlygiškai padovanojama Kūrėjo – štai gavai amžiną asmenybę, ir tu JAU ESI amžinas. Asmenybė yra GYVA SISTEMA. Ją sudaro trys esminės sudedamosios dalys – asmenybės visas AMŽINYBĖS potencialas, aktualas, kuris pasireiškia asmenybės tapatybe, konkrečiu metu ir konkrečioje vietoje, ir laisva valia. Ir būtent laisva valia ir yra toji veiksmingiausia asmenybės gyvos ir suderintos – suvienytos – sistemos dalis, nes vien tik nuo laisvos valios sprendimo ir jo įgyvendinimo priklauso, kokia bus tos asmenybės potencialo, virtusio jau aktualu, tapatybė, toje aplinkoje ir tuo metu. Ir jeigu asmenybė priima galutinį sprendimą atsisakyti šito gyvojo kelio, kada visi Kūrėjo suteikti resursai ir priemonės išnaudotos, ir asmenybė savojo laisvavalio sprendimo nepakeitė, jos valia yra PATENKINAMA. Tokia asmenybė nustoja egzistuoti savo savarankiška TAPATYBE.
TODĖL MUMS SUTEIKIAMA ASMENYBĖS AMŽINOJI DOVANA YRA SUTEIKIAMA NE KAIP KOKIA NORS TEORINĖ SAMPRATA, BET KAIP REALIAI VEIKIANTI laisvos valios principu organizuota gyvybinė ir išmintinga sistema, turinti TAPATYBĘ. Ir jeigu tapatybė nustoja egzistuoti, asmenybė nustoja veikti taip pat. Reiškia, asmenybė mums dovanojama su SĄLYGA – ji turi būtinai pasireikšti savo tapatybe – ji turi būti veikianti. O veikia asmenybė tik savosios tapatybės dėka, panaudodama laisvos valios sprendimus. Ir tik TOKIU atveju asmenybės mums suteikta dovana yra amžina, o ne automatiškai amžina.
Šito neaiškina nei Urantijos Knyga, nei kiti apreiškimai. Šitoks Tėvo mokymas buvo suteiktas vakar Kaune pirmą kartą, kad mums giliau ir plačiau atskleistų, tai kokia gi toji AMŽINOJI ASMENYBĖS MUMS SUTEIKTA DOVANA.
Aš vis mąsčiau apie šį mokymą. Ir priėjau tokių apibendrinimų.
Lietuva pagal savižudžių ir besiskiriančių šeimų skaičių panašu, kad užima vieną pirmaujančių vietų pasaulyje. Tokia tikrovė yra labai liūdna TAUTAI, nes ji IŠNYKS. Tačiau dar liūdnesnės yra GILUMINĖS PRIEŽASTYS, kurių nemato niekas, todėl jos net neaptariamos nei mokslininkų, nei politikų, nei mokytojų, nei kunigų. O būtent savižudybių ir šeimų skyrybų viena esminių priežasčių – jaunų šeimų gyvenimas arba drauge su žmonos-vyro tėvais viename bute ar name, ar bent jau netolimoje kaimynystėje, kad tėvai galėtų nuolat tiek savo pamokymais – aš jums noriu tik gero, niekas kitas jums to nepasakys – tiek ir savo tyliu STEBĖJIMU – dalyvauti kaip nematomas narys toje šeimoje, kuri BŪTENT DĖL TO IR NEGALI KURTI SAVO GYVENIMO.
Taip pat tai tinka kalbant ir apie suaugusius vaikus, gyvenančius drauge su tėvais, nors savo šeimų dar ir neturinčius.
Laisvos asmenybės laisva valia formuojamas-ugdomas charakteris, kada TAPATYBĖ neturi, ir net nejaučia, kad už nugaros yra nematomos vyro-žmonos tėvų akys ir kvėpavimas. TAI IŠ KARTO PAKERTA LAISVOS VALIOS BET KOKIUS SPRENDIMUS ASMENYBĖS TAPATYBĖS SAVARANKIŠKO CHARAKTERIO KŪRYBIŠKUMO PLĖTIMUI, VYSTYMUI, IR PASIREIŠKIMUI TIEK VYRUI-ŽMONAI BENDRAUJANT-KURIANT ŠEIMOS GYVENIMĄ, TRADICIJAS, TIEK AUKLĖJANT VAIKUS, TIEK FORMUOJANT APLINKĄ BUTE AR KIEME.
ASMENYBĖ TURI LAISVĘ JAI SUTEIKTĄ KŪRĖJO – ŠALTINIO IR CENTRO – TĖVO IR MOTINOS, IR JOS NETURI VARŽYTI NIEKAS, JOKIA VALSTYBINĖ INSTITUCIJA, JOKS ĮSTATYMAIS, JOKIE ŽEMIŠKIEJI TĖVAI, JOKIA ŠEIMA, JEIGU TOJI LAISVA VALIA YRA NUKREIPTA MEILĖS MOTYVU KŪRĖJO IR VISŲ LABUI.
Štai dabar aišku, KODĖL gi labiau išsivysčiusiose už Urantiją planetose vaikai negali gyventi drauge su tėvais, sulaukę trisdešimties metų – kurk SAVE IR GYVENIMĄ PAGAL TAU NUMATYTĄ KŪRĖJO SCENARIJŲ IR REŽISŪRĄ KŪRYBIŠKAI, O NE KOPIJUODAMAS KITUS, NET IR SAVO MYLIMUS IR MYLINČIUS TĖVUS. Tuo tarpu gyvendamas su tėvais, net jiems ir neleidžiant kištis į asmeninius santykius, vis tiek poveikis yra realus, nes asmenybė jaučia ĮTAMPĄ IR ŠVAISTO ENERGIJĄ TAM, KAD NELEISTŲ KIŠTIS Į SAVO ASMENINĮ GYVENIMĄ TĖVAMS.
Tačiau – tai tik iliuzija, kad kiti nesikiša į asmeninį gyvenimą, net jeigu nevyksta jokio žodinio bendravimo – kišimasis vyksta virpesiais, net nieko apie šiuos virpesius nežinant nė vienam iš šeimos narių. Viešpatauja žemo energinio dažnio virpesių laukas, kuriame tas, kuris nenori, kad į jo šeimos santykius kištųsi drauge gyvenantys vyro-žmonos tėvai, vengia ir bendravimo, nes nenori būti jam ar jai nepatogioje padėtyje, ir jaustis tarsi kuo nors prasikaltus, nes tuoj žiūrėk nori nenori prasidės patarinėjimai ir auklėjimas – o aš jūsų metų taip gyvenau, o jūs taip negyvenate.
Kokia gali būti laisvos valios išraiška, kada nuolat turi derintis ir taikstytis su tais, kurie tau tik TRUKDO? O priedo pasąmonėje kyla milžiniška įtampa, kodėl gi aš negaliu gyventi taip, kaip noriu, kodėl negaliu jaustis laisvas ar laisva savo viduje, kad galėčiau visiškai laisvai kurti savo šeimos gyvenimo aplinką taip, kaip mano šeimai geriausia, o ne derinantis prie jos ar jo tėvų sampratų? Ir šios pasąmoninės nuostatos ne tik niekur nedingsta, bet jos nuolat kaupiasi, o viduje kyla realus noras įrodyti – pirmiausia SAU – kad mano kryptis yra teisinga, geresnė, kad aš sugebu daugiau negu apie mane sprendžia ir mane vertina, ir manęs neįvertina mano aplinka, kuri mane stebi ir mėgina mokyti, kaip gyventi.
Tačiau neatradus savyje Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – PRIIMAMI VIEN TIK KLAIDINGI SPRENDIMAI IR GYVENIMAS PASUKAMAS KLAIDINGU VEKTORIUMI – ŠVAISTYTI ENERGIJĄ KAM NORS KĄ NORS ĮRODINĖJANT IR SIEKIANT KITŲ NUOMONĘ PAKEISTI. Ir nebūtinai tokius dalykus aptarinėjant ir svarstant ginčuose, bet net ir tyliai vienam ar vienai – net ir sąmoningai savo tokio sprendimo nesuvokiant – gyvenimas tampa ne tik nelaisvas ir nekokybiškas, bet net ir žalingas tiek sau, tiek visiems šeimos nariams, nes pasąmoniniai impulsai visada sąmonės lygiu interpretuojami savaip, dar pridedant savo apmąstymus, ir net išsigalvojimus, kurie visada įtampą ne sumažina, bet būtinai tik padidina, ir sutirština juodas spalvas, o tuo pačiu ir sukelia jau ir sąmonės lygiu pajuntamas baimes. Dėl to kyla noras dar daugiau iškelti savo vertę prieš tuos, kurie neišmanydami, puola mokyti. Ir dėl to labai dažnai tokie energijos švaistymai ir klaidingi sprendimai atneša tokių nepageidaujamų rezultatų, kad asmenybės tapatybė tos akimirkos šviesoje-tamsoje-įtampoje pasimeta, nes pasekmės jai tampa tokios skausmingos, ir žalingos tiek pačiam individui, tiek visai šeimai, kad streso nebeįmanona panaikinti sąmonės lygiu be alkoholio ar narkotikų. O šitokių protą naikinančių priemonių poveikis yra milžiniškas. Ir kuo ilgiau jis tęsiasi, tuo greičiau bus padaryti nauji dar klaidingesni sprendimai, ir tuo skaudesnės jų įgyvendinimo pasekmės bus visiems. O tai dar labiau varys į degradaciją asmenybės tapatybę.
Energijos virpesiai yra realūs, ir jie turi SVORĮ. JŪS TIK PALYGINKITE SAVO VIDINĘ BŪSENĄ, KADA JUMS DŽIUGU IR LINKSMA SAULĖTĄ DIENĄ, IR DARGANOTĄ NAKTĮ, PILANT LIŪČIAI KAIP IŠ KIBIRO, ŽAIBAMS TVIESKIANT IR PERKŪNUI TRANKANTIS TAIP, KAD ŠOKINĖJA NE TIK NAMAS, BET VISA ŽEMĖ. Patys pajausite, koks skirtingas sunkus IR REALUS BUS SVORIS JŪSŲ VIDUJE. O juk tai tik fizikiniai matomi ir girdimi dalykai, ir nieko daugiau, o taip realiai veikia jūsų ASMENYBĖS TAPATYBĘ, KURI YRA DVASINĖ. IŠSISKLAIDĖ AUDROS DEBESYS, NUŠVITO SAULĖ, IR JŪSŲ VIDUJE IŠ KARTO ATSISTATĖ GERA NUOTAIKA. Fizikiniai dalykai labai greitai keičiasi ir tuoj pat juntamas rezultatas, nes tai PAVIRŠINIAI DALYKAI, TODĖL JUOS IR ĮVEIKTI DAUG LENGVIAU.
Tuo tarpu intelektualūs, o ypač dvasiniai dalykai, sudaro ilgalaikį procesą, ir jį sutrikdžius – net ir pasąmonės lygiu – išsiderina visa gyva sistema – asmenybės sistema – potencialo pavertimas laisvos valios pasireiškimu, kad suspindėtų kuo ryškesnė asmenybės tapatybė. Ir jeigu asmenybė – dėl aplinkos poveikio – negali laisvai ir kūrybiškai reikštis taip, kaip jai raišką ir sumanė Kūrėjas – Tėvas ir Motina – Šaltinis ir Centras – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – TAI TAPATYBĖ APSIBLAUS, PRADĖS PALAIPSNIUI DEGRADUOTI, IR NEPAJUS, KAIP PRADĖS NEBEVERTINTI NET IR SAVO ŠEIMOS, TAPS ABEJINGA, PAKLIUS Į DEPRESIJĄ, O LABAI DAŽNAI SU SKYRYBOMIS, IR NET SU SAVIŽUDYBĖS FINALU.
Štai kodėl taip svarbu savo SUAUGUSIEMS vaikams LEISTI GYVENTI SAVO GYVENIMĄ, O NE JUOS MORALIZUOTI, AR MOKYTI, JEIGU JIE ŠITO PATARIMO IŠ JŪSŲ NEPRAŠO.
Nesiekite tapti savo vaikų ŠĖŠĖLIU, kurį jie turėtų bent jau jausti, jeigu jo nemato visą laiką sekančio iš paskos su savo pamokymais. Atspindėkite – savo laisvos valios sprendimais – Kūrėjo jums padovanotos asmenybės tapatybės šviesą ir grožį, ir nebūtinai jūsų vaikams suprantamą. Jie nėra jūsų teisėjai, nors jie jus gali ir teisti, teisti vien dėl to, kad nesupranta jūsų veiksmų, dar mažiau supranta jūsų motyvus.
GYVENKITE SAVO GYVENIMĄ IR NETRUKDYKITE GYVENIT IR KURTI SAVARANKIŠKĄ GYVENIMĄ SAVO VAIKAMS JŲ PAČIŲ LAISVA VALIA IR SAMPARTA. PATARKITE TIK PRAŠOMI PATARIMO. TEGU JŪSŲ VAIKAI UGDO SAVO VAIKUS. KO NEPADARĖTE SU SAVO VAIKAIS, NEDARYKITE SU SAVO ANŪKAIS – NEBENT JIE PATYS JŪSŲ ŠITO PAPRAŠYTŲ – NES ŠITAIP JŪS TIKRAI KENKIATE SAVO VAIKAMS, ATIMDAMI IŠ JŲ PASITIKĖJIMĄ SAVIMI, IR UŽIMDAMI JŲ KAIP TĖVŲ VIETĄ SANTYKIUOSE SU JŲ VAIKAIS, O DĖL TO JIEMS ATSIVERS ATEITYJE DIDESNĖS SMEGDUOBĖS NEGU NEPASITIKĖJIMAS.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas
2016-03-21 11:05:32
Komentarai
Pernai atvaziavus pas savo mama maloniai buvau nustebinta, kad ant naujai padarytu laiptu palepes, kuri dengia laiptus nuo vakaru veju, o rytine kaip iejimas neuzdaryta, pamaciau pauksciuko lizda ir tris papurgalvius kysancius is jo. Pauksciuku mama skubriai lakste i lizda ir is jo, vis nesdama maista ka tik issirutusiems pauksteliams. Kiekviena ryta ejau ju skaiciuoti ir pagaliau pamaciau, kad ju netgi penki. Tie kurie matyt issirito anksciau ir sustiprejo anksciau, tai tie ir gaudavo daugiau viksru. Per penkias dienas jie sutiprejo tiek, kad netilpo lizde, todel is jo issirito ir graziai issirikiavo eilute salia. Buvo galima matyti sioki toki skirtuma. Jie visi cirpsejo ir plake sparneliais, kol vienas ziuredamas islekianti teva taip pat ryzosi sekti paskui ji. Pirmieji trys isskrido vienas po kito per neilga laiko tarpa. Kiti du liko, jie buvo siekiek tiek mazesni savo kunu. Tevai daugiau situ dvieju nemaitino ir neskrido pas juos. Didieji buvo jau maitinami ant medzio sakos. Man kazkaip pasidare ju gaila ir pradejau juos raginti, kad jie plaktu sparneliais daugiau ir visgi ryztusi palikti lizda. Pagaliau pakilo ketvirtasis. Padares kritimo kilpa, visgi pataike nutupti ant medzio. Likes vienas be savo broliu paukstelis atrode apgailetinai. As uz ji pasimeldziau ir paprasiau, kad gal apvaizda gali jam padeti kazkaip isskristi. Po keliu valandu jis dar buvo vienas, bet niekas jo nemaitino. Tai jam sakau, nebuk zioplys, skrisk, o tai blogai tau bus. Ir jis sukaupes visa drasa paliko savo lizda…Rita
2016-06-03 15:59:55
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]