Forumas: temos peržiūra
Gyvojo Kelio ir kitų kelių palyginimas ir mano asmeninis patyrimas jais einant.
Brangus broliai ir seses, sias mintis apie vidines transformacijas kurias patyriau savo viduje eidamas dvasios keliu, norejau aprasyti jau anksciau, bet vis niekaip nesurasdavau tam tinkamo formato, kad tai atitiktu gyvojo kelio samprata ir kad kuo maziau iskraipymo inesciau ar jus suklaidinciau. Visa tai yra mano patirtis, ir jeigu is jos galite ka nors pasisemti sau tai semkites.
Dvasinis kelias kuriuo ejau anksciau visada reikalavo pastangu nukreiptu i saves keitima. Jame buvo kritimu ir kilimu ir jis reikalavo daug valios pastangu vel atsikelti ir eiti toliau, parpuolus. Negaliu sakyti, kad ta ptiritis kuria igijau pries gyvaji kelia buvo nereikalinga, visokia patirtis yra reikalinga ir tik labiau atveria asmenybe ir stiprina jos harakteri jeigu pastangos yra teisingai nukreiptos. Lyginant ta ejima su ejimu siuo gyvuoju keliu, tai gyvaji kelia galima butu apibudinti kaip karaliska, nes tai ka mes dabar patiriame atsiverdami Rojaus Trejybei-AS ESU gyvuju pamaldu metu, stsivere, arba bendraudami su Kureju asmeniskai, kitiems einantiems meditacijos keliu ar kitu bet kokiu keliu, situ busenu pasiekimas yra daug darbo ir pastangu reikalaujantis procesas, kai kurie Indjos Jogai, besistengdami atrasei sita gyvaji rysi su Kureju, siekdami nirvanos ar nusvitimo, net prazyla, deja ne visada ju pastango buna vainikuojamos tokiu atsiverimu.
Neseniai skaitydamas mokyma is Rojaus Trejybes-AS ESU ’’Akimirkos Amzinybes’’, apie pasamonines baimes projekcija, perskaiciau stai sia dali.
’’Spindintis baltas rutulys pasąmonėje yra žmogaus dieviškasis aš, kurį yra padovanojęs Tėvas kaip asmenybę, ir kurį savo nelaisvėje laiko žmogaus gyvulinis arba žemasis aš, pilnas pasąmoninės baimės, kurią ir atskleidžia šitas juodas baimės kubas. Spindulys yra Tėvo dvasia, Minties Derintojas, padovanotas žmogui ir sujungiantis Tėvą ir žmogaus dieviškąjį aš. Ir šitoji Tėvo dvasia gyvena žmogaus viduje – jo prote. Perpintos plokštumos yra iš grubios ir kietos medžiagos dėl to, kad parodytų, jog baimė yra kietai veržianti žmogaus vidinį aš, neleidžianti jam net pajudėti, ir pasireiškianti labai galinga jėga, kad vos tik pamėginus pajudinti baimę savo jėgomis, žmogus tuoj pat nusibrozdina savo vidinę odą, pajaučia vidinį išgąstį ir kančią, ir dar labiau išsigąsta; ir šis kubas dar daugiau suspaudžia vidinį aš.
Ir tiktai tas spindintis dieviškasis Tėvo padovanotas asmenybės aš, per gyvą ryšį su Tėvu, šio spindulio, Tėvo Dvasios, Minties Derintojo, dėka, vis labiau ima apšviesti baimės šešėlius. Ir tie kieti ir nubrozdinantys perpynimai ir mazgai ima palaipsniui nušvisti ir atsipalaiduoti.
Akimirkos Amzinybe 36-8
Ir cia suradau aiskiai parasyta priezasti, kodel man buvo, ir kitiems einantiems taip nelengva keliauti taip vadinamo dvasinio tobulejimo kaliu, nes dedant vien savo pastangas ir einant be Kurejo atrasto savo viduje, labai lengava nukristi arba isklysti is to kelio isviso, nes ta vidine pasamonine tamsa kuria gali istrpdyti tik Kurejo energija uzspaudzia dar labiau jei tik atsipaliduoji ir nustoji deti pastangas.
Mano praktika buvo tokia, kad as stabdydavau mintis stengdamasis kiek imanoma nuraminti savo vidu. Tai atitiktu gyvojo kelio tylos praktika. Kadangi jau tada po keleto metu ejimo jau jauciau ta vedima is vidaus nors ir nesuvokiau to iki galo samoningai, bet viduje buvo ta zinojimo busena. Jau tada as pradejau suvokti, kad ramybe yra busena, kad zinojimas taip pat yra busena, visi vidiniai sielos-dvasios judejimai yra busena, ir viska galima apspresti busena, nes busena diktuoja tavo elgesi. pyktis pavydas godumas taip pat yra busena ir kai gali matyti sias busenas tarsi budamas nuo ju atskirtas, tai matai kap pasikeicia net tai kaip tu vartoji zodzius, ir kaip surenki sakinius, pasikeicia tavo veido israiska, pasikeicia tavo kuno poza, nes energijos tekejimas pakeistas musu vidines enrgines busenos atitinkamai veikia ir musu fizini kuna ir veido israiska, ir pakoreguoja minciu tekejima, kuris taip pat atitinka musu tos akimirkos busena.
Mano intencija einant dvasios keliu visada buvo tokia, kad sita savo nuraminta vidu as ruosiau tam kad Auksciausiasis, kaip as tada vadinau Kureja, galetu per mane pasireiksti, mane panaudoti, kad as buciau kaip instrumentas Jo rankose, kad galeciau dalintis ta patirtimi kuria as jau buvau sukaupes su kitais kurie to nori ir buciau tos zinios is Kurejo nesejas. Kad Jis turetu kuo platesnes israiskos priemones ir galimybes. Taip as maniau tada. Mokiausi kalbas, kad suvokdamas kalbas galeciau kuo geriau pazinti kito zmogaus vidu ir suprasti kaip jis masto. Stengiausi kiek imanoma plesti savo samone, kad i save itraukciau kiek imanoma daugiau ivairiu patyrimu, kad kuo placiau galeciau ismanyti bet kokia sriti kuri tegali pasiekti mane,bet kokioje srityje.
Tada as suvokiau ir sau atradau ta metoda kaip mokosi vaikai, ir kaip vaikas viska priima. Vaiko samone ir protas dar visiskai laisvas nuo bet kokio patyrimo, kuri jau turi suauges mirtingasis, todel ka jis bepamatytu ka jis bepatirtu jis viska geria i save, viska priima. Taip jis mokosi, jame dar nepasireiskia tiek baimes ir jis dar neskiria blogio nuo gerio, kuris tikroveje istikruju ir neegzistuoja arba gali buti tik kaip salygine samprata. taigi gali priimti viska kas vyksta jo besiplecianciame pasaulyje. Taip ir as stengiausi gerti ir i save priimti viska be jokios baimes, be jokio teisimo — kas gali buti gerai, o kas gali buti blogai, gerio ir blogio suvokimas tapo salyginis nes kai matai visa ko priezasti, tai gerio is blogio savonna isnyksta. bet velgi sita savoka daugiau butu dvasine negu materiali. nes kiekviename blogyje kuris mums atrodo kaip blogis gali gauti puikia pamoka ir ta tamsa tai viso labo tik dar neapsviesto proto pasireiskimas, taip kaip ir tasas neegzistuoja, tai tera tik dar neapsviesta sviesa. Cia kaip gamtoje, kai is puvenu isauga puikus vaisiai. Visur yra pusiausivira kai ja sugebi izvelgti.
Labiausiai man patiko studijuoti zmones. Patiko juos stebeti, matyti ju mastymo procesus, kadangi tada, savo dvasines praktikos — tylos praktikos — pagalba jau galejau zvelgti giliau tiek i savo tiek ir i kitu zmoniu vidu. Matydavau kaip zmones masto, kokios ju mintys, kaip jie reaguoja i viena ar kita situacija, ir net galedavau matyti Minties Derintojo projekcijas kaip tas ar kitas zmogus elgtusi vienoje ar kitoje situacijoje. As suvokiau sitos vidines tylos reiksme, kad kuo labiau yra nuramintas zmogaus vidus tuo giliau pats asmuo gali i save pazvelgti. Dar supratau viena labai svarbia salyga, kad tai ka tu regi kituose, ju paslaptis ju mintis ju gyvenima, tu negali teisti, nes jeigu tik maziausiu minties virptelejimu tu teisi kita zmogu, tuoj pat pradeda uzsiverti tavo paties vidus, ir tu is savo vidaus esi tarsi ismetamas i isore, ir pajauti kokia nemaloni yra sita paprasta gyvulinio proto egzistencija, pamatai kokiam siaube ir nerime ir baimeje siandien gyvena paprastas mirtingasis, pats to net nesuvokdamas ir nezinodamas tos tikros gyvos realybes, kuri prieinama atsiverusiam savo vidumi mirtingajam.
As tikrai jauciausi laimingas del to, kad dar savo jaunysteje patyriau ir suvokiau tuos patyrimus. Turejau nemazai tokiu idomiu vidiniu patyrimu bet siame mokyme apie tai nesiplesiu nes mano tikslas kitoks- parodyti, koks yra kelias tada kai eini savo pastangomis pats, ir koks jis, kada garbindamas gyva Kureja savyje, ir jam atsiverdamas, esi nesamas Kurejo Meiles bangose per sita materiali egzistencija budams dvasia. Man buvo 19 metu kai pradejau si kelia ir tada man uztruko kokius ketverius metus kol vidus pradejo rimti ir savo viduje pradejau regeti judesius, kuriamos sielos judesius. Bet stabdydamas savo gyvulini prota, neleisdamas i ji kristi mintims as gaudavau skirtingus vaisius. Taip as matydavau giliau tiek savo vidu tiek ir kitu zmoniu vidu, bet taip pat prieidavau tokio momento kai viduje atsirasadavo kazkoks plysys, atsirasdavo depresija, tas zodis depresija, priedo, ir reiskia nesuderinamuma. Ir as negaledavau suvokti kodel… einu dvasino tobulejimo keliu, o mano pastagas kazkodel sustabdo depresija, suvokiau, kad kazkas ne taip vel atsitraukdavau ir toliau ieskojau atsakymo kur ir ka as darau ne taip. Buvo prasviesejimu, praregejimu, kai viduje isvydau savo siela, taip kaip ja suprojektavo Minties Derintojas mano vidiniam zvilgsniui, kai is vidaus regejau sklindancia sviesa, kuri beje tokia ryski, kad ryskesne negu saule kai i ja ziuri. Paziurejus i saule atsiranda materialiu akiu lauke, tokios demes, tai cia zvelgiant viduje i ta sviesa, sklindancia is vidaus, kai vel atsimerki tai irgi buna fizines akys siek tiek apspange kaip nuo ziurejimo i suale. Tai budavo tokie trumpai besitesiantys patyrimai, kurie pasibaigdavo ir vel likdavau vienas tamsoje ir toli nenukeliaves, bet kita vertus tai ir buvo tie sviesos taskeliai mano kelyje nuzymintys kelia ir stiprinantys mane mano ejime, kad viso to neapleisciau ir judeciau toliau, nes kai sugryzti atgal i sita gyvulinio proto realybe, nezinau kaip ja pavadinti, tai gyvenimas isviso budavo nykus, tamsus, fragmentuotas ir jame jautiesi kaip aklas ir kurcias ir tiktai savo mintyse prisimeni tas busenas kurias pasiekdavai ir savo gyvuliniu protu pradedi abejoti ar tai buvo realybe ar tik sapnas. Tokios busenos apimdavo nukritus i ta taip vadinama duobe.
Kodel visa tai rasau, ogi tam, kad galeciau sujungti ta savo patyrima su ejimu Rojaus Trejybes-AS ESU gyvuoju keliu ir is to gauti pamokas ir patyrimus, nes vistiek viskas turi reiksme gyvenime ir prasme, ir be tos patirties kuria gavau ankstesniuose savo, taip pat nuosirdziuose ir daug pastangu reikalavusiuose ieskojimuose, nebutu ir sio gyvojo kelio patirtis tokia pilna, gyva, kvapa gniauzianti, ir brangi. Ejimas savo pastangomis ir ejimas Rojaus Trejybes-AS ESU gyvuoju keliu tai du tikrai nepalyginami dalykai, bet ta kontrasta tu dar labiau suvoki tada, kai turi ir vieno ir kito patyrima.
Dekoju Rojaus Treybei-AS ESU kiekviena karta ir negaliu ja atsidziaugti, koks laimingas esu, ir koks palaimintas esu, kad atsiveriu ir galiu priimti i savo vidu sita nuostabia gyva energija ir sita kvapa gniauzianti patyrima - Ejima Gyvuoju keliu.
Tam, kad zmogaus viduje prasidetu transformacijos, tai jis turi visu pirma tapti ramus. O ta lengviausias padaryti - nurimti - atveriant savo vidu Kurejui, tai ir patvirtina auksciau parasyta citata is Akimirkos Amzinybes mokymo apie pasamonine baime. Jeigu tik patys bandysime ta baime iveikti, tai ji dar labiau ir stipriau uzgniauzia vidu, ir tik su Kurejo gyvenancio musu viduje pagalba galime atpalaiduoti tuos gniauztus ir leisti sviesai tirpdyti sita kiauta. Kitas momentas kuri noriu pamineti tai sugebejimas priimti. Kada zmogus giliai atsiveres Rojaus Trejybei-AS ESU tai jis tampa platus, jo vidus tampa platus, jo samone vis labiau pleciasi, ir is mazos balos tampa vis platesniu ir gilesniu ezeru. Zmogus is pavirsutinisko, ir kaip degtukas uzsidegancio, pamazu tampa ramiu placiu giliu ir vis gliiau zvelgenciu. Jeigu i maza negilia vandens bala imesime maza akmeneli tai jis greitai susidrums susijauks, uzdengdamas visa dugno grozi, bet kuo gilesnis vandens telkinys – ezeras, jura, vandenynas, tai sviesk i ji ka tik nori, dar ant ezero ramaus vandens pamatysi nusiritancias bangeles, bet jau jura tik praris ta sviesta i ja akmeni ir neliks nei zenklo, kad kazkas i ja buvo sviesta. Taip ir zmogus kuo labiau jis atsiveria ir Rojaus Trejybes-AS ESU turiniu uzpildo savo vidu tuo ramesnis ir vis maziau sudrumsciamas tampa jo vidus ir is esmes jis pats.
Atvertas zmogaus vidus turi tokia savybe, kad ka i ji beileistum jis viska isrusiouja, Atsiveres zmogus jau nebeskirtso vidinio patyrimo i gera ar bloga jis viska priima kaip patyrima, jis nustoja teisti (Priedo net 10 taip vadinamu dievo isakymu, vienas is ju skelbia neteisk.) Tai kas i jo vidu patenka patyrimu keliu ir pasitikint Rojaus Trejybe-AS ESU, nes Jie gyvena jo viduje, i vidu priima viokius patyrimus, skausmingus, laimingus dziaugsmingus ir visokius kitokius ingus, nes viskas kas atsitinka tokio save atverusio zmogaus gyvenime tai nutinka ne siaip sau, O tam, kad kuo daugiau potencialu aktualizuotusi sitos sielos viduje. Tokiam einanciam nustoja egzistuoti geris ir blogis, saltis ar karstis, pamazu nustoja egzistuoti ir dienu ir metu tekejimas, nes tokiam viskas tampa vieniu – vienu gyvu patyrimu, nes viska i savo vidu jis priima laisvai ir be baimes nes pasitiki Rojaus Trejybe-AS ESU ir zino, kad kas i vidu bepatektu tai viskas visada bus apvalyta gyvo atsiverimo sviesa, gyvu bendravimu su Rojaus Trejybe AS ESU ir gyvu Ju buvimu viduje. O galiausiai tai niekas tokiam atsiverusiam nutikti negali nes atsiverus jis nustoja pritraukti bet kokias negatyvias patirtis, nes jam jos tampa nereikalingos.
Neatsiveres ir sujauktas vidus savo ruoztu demonstruoja kitokias savybes. Kadangi jo viduje yra daug bames, ir viduje viespatauja gyvulinis protas, tai tas fragmentuojantis protas, pilnas baimes kontroliuja ka i vidu ileisti o ko neileisti, ka priimti o ka tuoj pat atmesti, kas yra jo nuomone gerai o kas blogai, tai ir pasireiskia zmgaus nekantrumu, negalejimu ir nenorejimu isklausyti, pagal senus ir buvusius skausmingus ir kitokius patyrimus sprendimu apie sia akimirka ir siuo metu gaunamas patirtis. Tas vidinis gyvulinis protas ir laiko tokiu budu uzdaryta, ir stipriai uzspausta zmogaus vidu, i kuri prasisunkti sviesai neimanoma. Toks gyvulinio proto valdomas sutverimas atima is savo vidinio gyventojo patirtis, vidines patirtis, atima ta tikra gyva ejima gyvuoju Rojaus Trejybes-AS ESU keliu, nes neleidzia sielai atsitiesti. Isankstine nuomone, saves iskelimas, tuo, kad va as viska jau zinau, viska jau moku ir man niekas negali daugiau nieko pasakyti ir paaiskinti, va tie visi klysta, o as isskirtinis as kitoks as vat viska zinau ir viska moku ir viska galiu, o tie kurie ka nors man gali pasakyti tai tegul geriau i save pasiziuri. Taip viska mato zmogaus gyvulinis protas. Del to visada sakau, kad pirminis ir pagrindinis dalykas kuri zmogus turi savyje atverti, tai vidine ramybe ir priemimas: priemimas aplinkos, priemimas to kas aplinkoje vyksta, Kurejo ramybe ir miele uzliejant vidu
O kas gi trukdo zmogui atsiverti, juk tas pats gyvulinis protas, tai ir yra tas kamstis kuris neleidzia sielai laisvai kvepuoti Maziausia teisimo virptelejimas mintyje, gyvulinis susierzinimas gyvulinis ituzis ar pyktis, pavydas, godumas, kersto troskimas, perdetas jautrumas, kai zmogus jautriai reaguoja i jo adresu sakomus zodzius, nes yra save sureiksmines, net tyliai mintyse, isspinduliuoja virpejima ir tuo paciu nuzemina savo vibracijas ir kaip sunkus kanalizacijos dangtis uzspausdzia pratekejima sviesai i zmogaus vidu. visa tai yra sio gyvulinio proto savybes goziancios zmogaus atsiverima. Tai kaip gi zmogus pats be Kurejo sviesos ir be Kurejo pagalbos gali kontroliuoti ir tvarkyti tokius procesus? vien tik atsidavus Kurejui ir pasitikint Kureju kaip asmeniu ir turint gyva rysi su Kureju kaip Asmenybe zmogus tegali issilaisvinti is savo gyvulinio proto zabangu. O tokiu dvasiniu keliu be atrasto Kurejo Fragmento savyje, siandien eina daugelis tu, kurie pasitiki meditacija ir savo zemaziuriu protu. ir tai yra pavojingas kelias, nuvedantis zmones net iki beprotybes. tokiu atveju teko matyti, kai nuo tokio fanatizmo ir tarsi sviesos troskimo pavaziuoja susivokimas, nes neapvalyta pasamone ir nesuvaldytas gyvulinis protas pakisa koja ir toliau seiminikauja tokio zmogaus viduje, ir tada zmogus medituoja ir tobuleja savo godumo labui, net pats to nesuvokdamas, nes naudoja meditacija, kad pasiekti tobulybe sau, stengiasi ramybe gauti sau, stengiasi visus pasiekimus kurie savaime atsiranda zmoguje kaip paseka energijos jautrumui, viska naudoja sau, ne visumos labui. O gyvulinis protas siek tiek apramintas toliau tuno viduje ir kaip vagis laukia kada sitas savanaudis sviesos siekejas paslys, prades save tesinti del savo klaidu ar prades ant saves pykti, kad nesusivalde vienoje ar kitoje situacijoje, prades del visko abejoti, pasiduos inercijai, kad galetu ir vel uzimti savo vieta ir toliau tokiam pudrinti smegenis, kad tau nieko nesigaus.
Siuos dalykus yra labai sunku suvokti neatvertam protui ne jis negali paziureti i viska is salies, Kai zmogui kuriame vyrauja tas gyvulinis protas bandai kazka tokio aiskinti, tai jis tik dar labiau susipainioja, ir viska iskarto pradeda taikyti sau asmeniskai, ir tada pradeda gintis, kad jis ne toks, kad jis kitoks, o aplinka va cia jam sukuria tokias salygas, jis pradeda teisintis stumdamas viska kas jam sakoma nuo saves, nes ta tunanti pasamonine baime labai stipriai laiko toki tvarini suparalyzavusi. Stai taip zmones ir negyvena savo gyvenimo gyvendami.
Atsiverimas suteikia vidine ramybe, o vidine ramybe, nesudrumsciama, tvirta gilumine Rojaus Trejybes-AS ESU ramybe garantuoja uzuojauta kitu atzvilgiu, garantuoja gilumines izvalgos pletimasi, garantuoja einancio gyvuoju keliu dieviskos asmenybes harakterio atverima, pripildo gyvos Kurejo meiles i vidu, ir suteikia visiskai kitokias, gyvas VIDINES patirtis tvarinio viduje. Palaipsniui pries tavo akis atsiveria vis platesni vidiniai tikroves horizontai, vis gilesnis dvasinis sio pasaulio ir visos kurinijos strukturos ir judejimo suvokimas, pamazu Minties Derintojo ismintis isiliedama i atverta vidu nudazo asmenybes harakteri siltomis dievidkomis svelniomis spalvomis ir ji sutvirtina.
Brangieji, tie kuriems norisi jausti ta vedima is vidaus bet dar nesigauna, ar dar vyksta kazkokie vidiniai priekaistai sau ar kitoki nesklandumai, prasykit Rojaus Trejybes-AS ESU, kad jums padetu, kad jus uzlietu savo gyva energija, kad padetu atsiverti. Savo nuosirdziais zodziais prasykite ir jums tikrai bus atdaryta, jums tikrai bus atverta ta gyva vidine Dangaus Karalyste.
Telydi jus visus, ta nuostabi Rojaus Trejybes-AS ESU ramybe ir meile.
2016-05-08 02:16:01
Komentarai
Tikrai, labai puikus Valdo mokymas. Skaiciau ir galvojau apie savo pereitas "dvasines mokyklas", kelius ir klystkelius.Dar ir dabar vis "uzlipu ant to paties greblio". Bandau pati save perkeisti. Kad ir paskutiniu metu: perskaiciau kruvas knygu apie sveika mityba, svorio metima. Ir kiekvienas autorius vis ka nors kita pasiūlo. O aš iš kart puolu viską viena po kito taikyt... O reikia tik .... - atsiverti Rojaus Trejybei - Aš Esu. Juk man Rojaus Tėvai yra parengę unikalų sprendimą, man vienai labiausiai tinkama.
Kaip paprasta. Tereikia nutilti pačiai ir girdėti , kaip veda Rojaus Tėvai.
Aciu Valdai,
Telydi Jus visus ramybe,
Birute(Vilnius)
Birute
2016-05-15 23:34:49
Mielieji, puikus Valdo pateiktas mokymas. Kaip svarbu dabartinei žmonijai, kad būtų gyvi ŠVIESOS IR TIKROVĖS Dvasiniai Mokytojai, o ne citatas – iš įvairių šiuo metu pripažintų Raštų – atkartojantys ir ritualus atliekantys religiniai ar politiniai vedliai.
Dabartiniai VISI vedliai nepraregės, todėl dar ilgai žmonija bus vedama tolyn nuo Kūrėjo Šviesos ir Tiesos – TIKROVĖS – dėl to priiminės dar klaidingesnius sprendimus ir susilauks visi dar skaudesnių pasekmių. Tokia Rojaus Trejybės-AŠ ESU sumanyta EVOLIUCIJA – augimas, augimas, ir augimas per visą amžinybę, kada Rojaus Trejybės-AŠ ESU dvasinė kūrinijos šeima vystoma taip, kad kiekvienas individas įneštų kvalifikuotą, deramą savo asmeninį Rojaus Trejybės-AŠ ESU SŪNAUS AR DUKROS indėlį VISUMOS LABUI. Todėl kiekvieno asmens ryžtingos pastangos nepaprastai vertingos, nes be jų nebūtų visumos gerovės ir šviesos – negalėtų vykti EVOLIUCIJA, kurią ir sumanė SAVO Kūrinijai – ŠEIMAI – Rojaus Trejybė-AŠ ESU.
Būtent dėl to, kad būtų pateikiama vis ryškiau Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – evoliucinė tikrovė, aš siūlau Dangaus Karalystės metaforą, taip aktyviai vartotą Jėzaus prieš du tūkstančius metų, pakeisti Rojaus Trejybės-AŠ ESU dieviškosios ŠEIMOS metafora, kurioje visi SŪNŪS IR DUKROS yra mylimi vienodai be jokių priveligijų ar atstūmimų, o TOKIOS MEILĖS VISIEMS VIENODOS joks karalius negali užtikrinti, JIS NEGALI UŽTIKRINTI IŠ VISO, JOG MYLĖS SAVO TARNUS IR PAVALDINIUS, O NE IŠNAUDOS JUOS, kadangi tik ŠEIMOS TĖVAS IR MOTINA TURI BERIBĘ MEILĘ SAVO VISIEMS VAIKAMS, KURIE NĖRA NEI TARNAI, NEI PAVALDINIAI.
Štai DĖL TO net ir prašyti nereikia, kad Rojaus Trejybė-AŠ ESU – MŪSŲ TĖVAS IR MOTINA – PADĖTŲ, KAD JUS UŽLIETŲ GYVA ENERGIJA, KAD PADĖTŲ JUMS ATSIVERTI, NES MYLINTYS TĖVAI VISADA PADEDA BE JOKIŲ PRAŠYMŲ. TAD MYLINČIAM VAIKUI TELIEKA TIK ŠIĄ PAGALBĄ PRIIMTI.
Štai čia ir reikalinga mūsų gyvoji komunija – gyvoji malda – kad savo Tėvų – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – melstume MŪSŲ SUGEBĖJIMO ATSIVERTI JIEMS – NE JIE UŽ MUS TURI PADARYTI ŠĮ DARBĄ, O MES PATYS.
Juk Rojaus Trejybė yra TOBULUMO ŠALTINIS IR CENTRAS, TAD PRAŠYDAMI JO PAGALBOS TUO PAČIU MES PRIPAŽĮSTAME, KAD JIS VIS TIK NĖRA TAS TOBULUMO ŠALTINIS IR CENTRAS, NES MUMS PAGALBOS TARSI IR NESUTEIKĖ, DĖL TO IR ESAME NEATSIVĖRĘ, DĖL TO IR PRAŠOME ŠIOS PAGALBOS.
Tai kaip čia taip išeina, kad Pats TOBULUMO ŠALTINIS IR CENTRAS neveikia mūsų atžvilgiu TOBULAI, NES JO REIKIA DAR MELSTI, KAD JIS MUMS SUTEIKTŲ TĄ PAGALBĄ.
Šaltinis – KŪRĖJAS – JAU MUMS VISKĄ PADARĖ – TEIKIA TOBULĄ PAGALBĄ, SUTEIKIA REIKALINGĄ ENERGIJĄ, UŽTIKRINA IR MŪSŲ ATSIVĖRIMĄ, NES GI JIS NET SAVO FRAGMENTĄ – MINTIES DERINTOJĄ – PADOVANOJO MUMS, KIEKVIENAM, IR NE BET KAIP PADOVANOJO – O GI PATALPINO MŪSŲ VIDUJE – MŪSŲ PROTE – PATS VISOS KŪRINIJOS ŠALTINIS IR CENTRAS – KŪRĖJAS – YRA NE ŠALIA MŪSŲ, BET MŪSŲ VIDUJE. JŪS TIK PAMĄSTYKITE, KAS YRA JŪSŲ VIDUE – VISOS KŪRINIJOS ŠALTINIS IR CENTRAS PER SAVO DVASIĄ – MINTIES DERINTOJĄ – IR MUS VEIKIA TOBULAI SAVO MEILE IR ŠVIESA, KIEKVIENĄ, IŠ VIDAUS, IR TO DAR NEUŽTENKA, JIS SUTEIKĖ APVAIZDOS VEIKIMĄ, KAD MUMS, KIEKVIENAM, PADĖTŲ DAR IR IŠ IŠORĖS.
O mes dar meldžiame – PADĖK, OI KAIP MENKAI PADEDI, JEIGU TAVĘS NEJAUČIU, ATVERK MANE. – O kaip gi tave dar tobuliau galėčiau atverti, jeigu AŠ ESU NET TAVYJE – TAVO VIDUJE, O TU VIS TOLYN NUO MANĘS BĖGI, TAI GAL LAIKAS JAU IR TAU DĖL SAVĘS PASIRŪPINTI, KAIP TAVIMI AŠ RŪPINUOSI JAU NUO PAT GIMIMO. TAIGI, IR MELSK, KAD TU PATS ATSIVERTUM, IR PAJAUSTUM MANO JAU SUTEIKTĄ PAGALBĄ, O NE VISĄ LAIKĄ PRAŠYK – PADĖK, ATIDARYTK, ATVERK – O PATS AR PATI TU ČIA JAU NE PRIE KO, NES TAVO TOKIA MALDOS NUOSTATA, KAI PRAŠAI MANO PAGALBOS, TAI LABAI PANAŠU Į TOKIAS TAVO PROTO NUOSTATAS – NAGI, MANO KŪRĖJAU, MAŽIAU TINGINIAUK, O DAUGIAU PADIRBĖK MAN, O AŠ LAUKSIU POJŪČIŲ REZULTATO, O JEIGU DAR IR PO ŠITO NIEKO NEPAJAUSIU, TAI DAR IR DAUGIAU PAPRIEKAIŠTAUSIU, KAD PRASTAI DIRBTI – IRGI MAT TOBULUMO ŠALTINIS, O MANĘS NEGALI ATVERTI, TAI GAL DAR TOBULIAU PADIRBĖK SU MANIMI, TOBULUMO ŠALTINI, O AŠ TUO TARPU DAR PASNAUSIU IR TOLIAU ČIA URANTIJOJE. ŽIŪRĖK, KAD KAI PABUSIU, TAI PAJAUSČIAU TAVE, O TAI PALIKSIU AŠ TĄ TAVO GYVĄJĮ KELIĄ – ECH, GERAI, KADA PAVASARIS, KADA SAULĖ ŠVIEČIA, ŠILTA – NA, O TU – KŪRĖJAU – DIRBK DIRBK, NETINGINIAUK, ATVERK MANE, PADĖK MAN.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas
2016-05-10 12:06:48
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]