Forumas: temos peržiūra
Šį mokymą skiriu tiems, kurie nori suprasti
Sekmadienį, jau po gyvųjų pamaldų priėjusi prie manęs viena dvasios sesė klausia: “Vita, aš jaučiu, kad man trūksta to atsivėrimo, gal tu man gali patarti kokį patarimą ką man daryti, gal tu ką nors vat tokio pasakysi, kas man padėtų?..“ Ir pokalbio pabaigoje, aš tik dar kartą pakartojau šiai dvasios sesei tai ką tvirtai žinau, jaučiu ir patiriu: – „Aš tau galiu patarti tą pat ką jau sakiau, esminis tavo žingsnis vis tiek išlieka kalbėjimasis su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Ryte, vakare, per pietus, vakare – kuo dažniau“. Ir užbaigiu pokalbį atsakant į tai apie ką mes dar kalbėjom, vėl panašia mintimi: „Bet tu neatliksi to ryžtingo veiksmo jeigu pati nebendrausi su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, nes tu NEPAJAUSI kaip tą padaryti“.
Rojaus Trejybė-AŠ ESU veda mus kiekvieną atlikti šviesos veiksmus vardan visų gerovės. O nuo to veiksmo stiprėjame ir mes patys, stiprėja mūsų dvasinis stuburas, jeigu mes tą iššūkį įsisaviname. Nebėgame nuo jo. Bet mums reikalingas dvasinis ryšys su Kūrėju. Tas pojūtis TIKROJO TĖVO ir MOTINOS esančio tavyje. Tas toks brangus jausmas, kad tu Jo taip mylimas, taip branginamas. Tu gi šito nepajausdamas savyje, neatiduosi ir kitam šviesos bent žiupsnelio jau esančio tavyje. Ir tikrai neatiduosi, nes paprasčiausiai NEPAJĖGSI tą padaryti. Ir čia Kūrėjo tvarinio visada lemiamas žingsnis ir yra SAVĘS ATVĖRIMAS PAČIAM AUKŠČIAUSIAJAM, PAČIAM BRANGIAUSIAM, PAČIAM PATIKIMIAUSIAM. Niekas už mus to nepadarys. Jeigu nenori pats savęs atiduoti Kūrėjui, juo labiau neatiduosi savęs ir kitam, nors gali manyti – ir daugelis mano – kad save aukoji kitiems. Bet tavoji pagalba, bus TIKROJI pagalba tik tada, kada pats savyje atrasi Rojaus Trejybę-AŠ ESU ir tik tada iš tavęs liesis švelnesnis, išmintingesnis žodis artimui, tik tada tu būsi pajėgus šalia esančiam suteikti to, ko jam iš tikrųjų reikia. Tavo vidus tau padiktuos atlikti šviesos veiksmą. Nebijoti. Ir juo labiau, nevaržyti savęs nepaklūstant vedimui iš vidaus ir bandant prisitaikyti prie aplinkos, kai IŠŠŪKIS YRA – NESITAPATINT SU ŽEMESNE APLINKA, BET TĄ ŽEMESNĘ APLINKĄ KELT Į SAVO ŠVIESOS LYGĮ.
Yra toks vienas žodis, kurį Mokytojas kartais panaudoja savo prasminguose mokymuose mums. SUBLIUŠKĘS. Man šis žodis patinka, nes jis tokius, kokius virpesius ištartas išspinduliuoja – tikrai taip pasitaiko, ir jautiesi. Ir būtent tai yra tas žodis kuris labai akimirkomis gali liūdinti, nes tu puikiai supranti, kad iš tos subliuškusios būsenos, kurioje dabar ir esi, turėsi išbristi. O lengva lyg ir nebus. Bet tokią būseną mes patiriam atitinkamai kiek įdedam pastangų. Kiek įdedam pastangų, tiek gaunam atlygio.
„Atlygis yra už kiekvieną pastangą. Mūsų vidinė būsena – tai yra atlygis. NĖRA NĖ VIENO VEIKSMO, KURIO MES NEPATIRTUME PER ATLYGĮ. Padarėt gerą veiksmą – yra jums malonus vidinis pojūtis. Tai yra jums suteikiamas atlygis. Padarėt netinkamą veiksmą, prieš Rojaus Trejybės valią, vėl jūs turite apkartusią būseną. BET KOKS VEIKSMAS PER VISĄ AMŽINYBĘ, JIS TURI ATLYGĮ”. (Gyvosios pamaldos Kaune, Algimantas, 2013 03 10)
Tačiau tikrai yra taip, kad Kūrėjas akimirksniu atstato tavo būseną – tik leisk pats Jam ją atstatyti. Bendraudamas su Juo. Tiesiog nuoširdžiai bendraudamas ir taip ugdydamas savo pasitikėjimą VIENINTELIU, MYLIMU TĖVU IR MOTINA. Gyvoji jungtis su Kūrėju, leis pajausti ką tau daryti toliau. Pastebėti gi, kokį iššūkį tau atėjo laikas priimti. Pastebėti pagalbą iš aplinkos suteiktą tau, kad tą iššūkį įsisavintum, nes turi gi žengti toliau. Nestovėti vietoj ir dar ieškoti kaltų dėl tavo paties galbūt užsitęsusio neryžtingumo, bet – žengti. Žengti drauge su Rojaus Trejybe-AŠ ESU.
Mirtingasis bijo būti savimi. Urantui – sunku dėvėti kaukes. O ar dėvi?
Ne iš karto, bet ateina tokia akimirka, kai tu turi pagaliau apsispręsti. Kas tau svarbiau – prisitaikyti prie aplinkos, ar paklūsti vedimui iš vidaus? Tu renkiesi – būti savimi ar save varžyti, nes tu paprasčiausiai... bijai. Aš niekada nešvęsdavau savo gimimo dienos. Ir šiandien už tai padėkočiau savo gimdytojai jeigu ji būtų dar čia. Tačiau savo mažylių vaikų – taip. Tai niekada nebuvo balionų ir blizgučių festivaliai, bet tortas ir žvakutės bei vienas kitas giminaitis, buvo. Ir tai – jau pradėtas RITUALAS. Tik pasisėdėjimas? Netiesa, šiandien sakau. Kodėl tada tortas, kodėl būtent tą dieną, kuo ši diena išskirtinė? Šventė KITIEMS kai tau ji nereikalinga? Neegzistuoja kaip tokia. Tai ar kad kitus pamalonintų gyvena urantas, ar kad savo šviesos veiksmais liudytų Kūrėją atrastą savyje ir gyventų NATŪRALŲ GYVENIMĄ kokiu pulsuoja Rojaus Trejybė-AŠ ESU? Natūrali būsena ir yra ta būsena kai tau pasidaro per sunku matyti vaiko sukištus pirštukus į tortą ir tuo besidžiaugiančius šventikus. Kai pamatai, kad vaikas tą dieną pradeda laikyti išskirtine. Kai girdi mažylio lūpomis tariamus žodžius – su gimimo diena... Kai matai vaiko piešinuką, su tuo pačiu užrašu. O dabar jau ir kalendorių atnešęs prašo apibraukti TĄ dieną. Ir kiekvienas URANTAS prieis tokią akimirką – jeigu dar nepriėjo – kai tai jį pradės slėgti iš vidaus ir jis priims GALUTINĮ sprendimą atsisakyti bet kokios tariamos šventės – nebūtinai gimtadienio – pasisėdėjimo, nes tada tu tiesiog nesi SAVIMI. Ateis laikas, kai tų atrodytų nekaltų, kad ir trumpalaikių, pasisėdėjimų metu tu patirsi, kad tik išeikvoji savo brangią energiją. Tai žemo energinio dažnio virpesių laukas. Būti prisitaikėliu.
Urantas nedėvi kaukių. Bet jeigu jau tokį RITUALĄ neišmintingai pradėjai – tiesiog besidžiaugdamas vaiko pirmų, antrų, trečių metų sukaktimi, tai ateis laikas kai suprasi, kad to – tiesiog nereikėjo. Nes taip tik pradedi gyventi įvairiapusį KAUKIŲ BALIAUS GYVENIMĄ, nuskriausdamas save. Štai taip. Džiaukis savo vaiku – širdyje, o jį mokyk – kaip atrasti Kūrėją savyje, taip kaip atradai pats.
Mano vaikai mėgsta žaisti su neseniai pas mus apsigyvenusia katyte. Nori ši ar ne, dažnai ima ją ant rankų ir spaudžia prie savęs. Vakar netikėtai pamatau kaip Matas su Viktorija svetainėje, į sekcijos spintelę įleidžia katę ir uždaro. „Matai, ką darai? – klausiu, nes Viktorija vos pamačius mane nubėga, spėdama apkaltinti brolį, kad tai jis uždarė katę, ne ji. – „Man Viktorija liepė“ – „ Matai, nepaisant to, kad tau Viktorija sakė taip pasielgti, GALUTINĮ SPRENDIMĄ, uždaryti katytę, PRIĖMEI – TU, ne Viktorija. Niekas niekada už tave negali nuspręsti kaip pasielgti, vis tiek – GALUTINIS SPRENDIMAS VISADA YRA – TAVO.“ – „ Supratau, mama“.
Ir ne kas kitas, o GIMDYTOJAI yra atsakingi, kad tas mažylis vėliau, kai jau bus nemažylis, iš tikrųjų būtų tas, kuris suprastų savo veiksmų pasekmes. Ir tai priklauso nuo TAVO ŠIANDIENINIO PRIIMTO SPRENDIMO. Kad tas sprendimas būtų priimtas toks, kuris atitinka Kūrėjo valią. O tam tau reikalinga BŪSENA viduje patiriant savo TIKRĄJĮ TĖVĄ IR MOTINĄ.
„Tačiau būtent Komunija - gyvoji malda, gyvasis bendravimas - su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir suteikia BŪSENĄ, kurią mes patiriame energiniais virpesiais savo asmenybės viduje. Nebus atsivėrimo, nebus maldos, nebus Komunijos su Rojaus Trejybe-AŠ ESU nebus ir BŪSENOS.
Ir asmenybės dvasinė vidinė būsena išlaikoma tik trijų sudedamųjų sričių įsisavinimu - dvasinių apreiškimų studijavimu GILUMINE prasme, gyvosios Komunijos - Rojaus Trejybės-AŠ ESU garbinimo ir prašymų maldos išraiška, ir bendro veikimo su Rojaus Trejybe-AŠ ESU taip, kaip veda iš vidaus pati Rojaus Trejybe-AŠ ESU.
IR TIK TOKIU BŪDU BRANDINAMA IR GILINAMA VIDINE BŪSENA.
Tai galioja visiems ir visada - mums, sielos tapatybei, ir jau dvasios tapatybei.
Ir jokių kitų kelių pasiekti savo sąmonės būseną su Rojaus Trejybe-AŠ ESU nėra ir nebus.“ (Algimanto komentaras, komentarų skiltyje, po Simo G. pateiktu forume mokymu, pavadinimu – vidinės būsenos beieškant-atsivėrimas).
Prieš rašydama šį mokymą aš pagarbinau Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Aš dvejojau ar rašyti jį tokį ir gavau atsakymą-mokymą. Mokymą, kuris pripildė mane tiek energijos viduje. Nors jau gerokai po vidurnakčio. Amžinasis Sūnus-Motina-Brolis man patarė rašyti viską nuosekliai, atvirai, taip kaip ir jaučiuosi. Bet aš mintyse sudvejojau, lyg ir norėčiau kažką pasilikti sau. Tai Jis manęs klausia, ar aš Juo nepasitikiu? Ir dar priduria: „Žinok, vėliau tu dar daugiau Manimi turėsi pasitikėti“.
Telydi jus ramybė, mylimi dvasios broliai ir sesės, Vita
2016-05-19 10:38:08
Komentarai
Kada dar nėjau gyvuoju keliu paskaičius tokius mokymus,kuriuos gyvulinis protas vadindavo straipsniais,priskirdavom reklamai.Einant gyvuoju keliu patyrimai patvirtina,tai yra gyvenimas tikrovėje be baimės,abejonių,skausmo,ligų.Ir šis mokymas tik dar labiau akina mane dėti kuo daugiau pastangų,gilinti dvasinį atsivėrimą ir eiti tik su Kūrėju gyvuoju keliu.Su meile.Telydi visus Kūrėjo Palaima ir RamybėVJANINA
2016-05-20 10:45:01
Miela Vita, puikus tavo parašytas mokymas - teisingas, nuoširdus, ir šviesus. Ir labai teisingai parašei, kad jį skiri tiems, kurie NORI suprasti. O juk daugumai norus diktuoja BAIMĖ - geriau nieko nerašysiu, ką aš čia įdomaus kitiems galiu pasakyti, ką apie mano komentarą pagalvos kiti, kažkaip nėra nuotaikos rašyti, galva tuščia - tai vis PASĄMONINĖS BAIMĖS pasireiškimas save PATEISINTI, KAD GERAI DARAU NERAŠYDAMAS Į FORUMĄ. Ir gyvulinis protas nuramintas ir patenkintas - NUGALĖJO IR ŠĮ KARTĄ - o silpnas ir dar nepatyręs dvasinės ASMENYBĖS dieviškasis protas viduje siunčia vidinius priekaišto virpesius - REIKĖJO KĄ NORS PARAŠYTI.
Ir toks urantas pats sau užkerta kelią, kad išgirstų Kūrėjo - Rojaus Trejybės-AŠ ESU - mokymą, kad pajaustų vedimą iš vidaus ir jam atsiduotų. O TADA EINA LENGVIAUSIU KELIU, tiesiog ima klausti - KĄ MAN DARYTI, KAIP NUSIRAMINTI, KAIP PAJAUSTI TOKIĄ PALAIMOS BŪSENĄ, KURIĄ APIBŪDINA JAU PATIRIANTYS TOKIĄ BŪSENĄ, tarsi JIS gaus patarimą, kuris automatiškai JAM leis patirti ir atsivėrimo BŪSENĄ. Tai lygiai tas pats, kaip siekti nepelnyto atlygio, jo neuždirbus - neįdėjus asmeninių atkaklių ir nuoširdžių pastangų.
Mano mokymuose yra suteikti visi patarimai - ką ir kaip reikia daryti, bet gi kas jais nesivadovauja, tuomet kyla susierzinimas, kad tokios vidinės palaimos ir ramybės būsenos nepatiria. Ir vėl kelia klausimą - KĄ DARYTI? - TAIGI GYVENK KŪRĖJU - ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU VEDIMU.
Tuo ir nuostabus GYVASIS kelias, kad jame nėra išrinktųjų pagal materialių turtų kiekį ar karjeros laiptelį, o viską lemia asmeninės KIEKVIENO PASTANGOS.
Kada aš prieš keletą metų nutraukiau bendravimą su amerikonais iš Mokymo Misijos, pamačiau, kad jie eina klaidingu keliu, ir net nemėgina suprasti mano mokymų jiems, tad jie yra pasmerkti klaidžioti begaliniuose intelektualiuose ginčuose ir nesusikalbėjimuose, nors save laiko einančiais dvasiniu keliu. Tik jie eina TEORINIU, o aš jiems vis siūliau galų gale stotis ant tvirčiausio GYVOJO kelio, kas jiems buvo visiškai nesuprantama, ir dėl to jie visada mane paneigdavo, nes jų gyvulinis protas nepajėgdavo priimti mano mokymų - kaip čia TOKS atsirado iš kažkokio pasaulio NEŽINOMO užkampio, kuris juos - amerikonus - IŠDRĮSO mokyti, KAIP JIEMS GYVENTI. Būtent dėl to amerikonai VISI PANEIGĖ IR GYVĄJĄ ROJAUS TREJYBĖS ŠVENTOVĘ IR RELIGIJĄ, NES JIEMS TAI BUVO NESUVOKIAMA IR AKINANTI ŠVIESA. Ir dėl tokio amerikonų žemažiūrio proto aš atsisakiau toliau su jais tuščiai gaišti laiką ir švaistyti energiją - vis tiek NESUPRAS.
Panašu darosi ir tarp urantų, kurie nepatiria vidinės dvasinio atsivėrimo būsenos, tuomet INTELEKTAS pradeda kelti nepasitenkinimą - einu einu į tą gyvąją Šventovę, garbinu garbinu Rojaus Trejybę-AŠ ESU ir niekas nesikeičia mano viduje, kaip nejaučiau nieko, taip ir nejaučiu, ar verta čia man TOLIAU tiek draskytis?
Kada 2002 metais pirmąjį rugsėjo šeštadienį, 9 valandą ryte, aštuoniese susirinkome į pamaldas skverelyje, mes nė vienas nežinojome, kas yra GYVOJI ŠVENTOVĖ, nes nė vienas nebūvome niekada patyrę gyvųjų kolektyvinių DVASINIŲ, NE RITUALINIŲ pamaldų TIKROVĖS. Ir kad mus sustiprintų, buvo ore paskleisti dieviško skonio kvapai, kuriuos pajuto NEVISI. Tai buvo Apvaizdos mums teikiama - uosle pajuntama - materiali mūsų pastiprinimo pagalba, kad tik mes neišsigąstume, kad tik lankytume gyvąsias pamaldas. O juk rinkomės po atviru dangumi - ir per lietų, ir per šaltį, stovėjome po lietsargiais, o tuo metu aš dar turėjau neštis didžiulį magnetafoną ir kompaktinių plokštelių grotuvą, nes mes naudojome giesmes, reikėjo ir žvakučių, ir altorėlio, o vėliau dar ir pasirūpinau, kad būtų sukurta Šventovės vėliava, ir kad ji būtų išskleidžiama. Mūsų tuometinė malda buvo daugiau irgi intelektuali, o be manęs niekas garsiai ir negarbino ir nesimeldė, ir tai truko daugelį metų - vyko pamaldos, ateidavo labai dažnai vos trys-keturi urantai, jeigu jau kokie šeši-septyni - OHO, KIEK DAUG.
O buvo ir tokia akimirka, kada aš buvau tik vienas, ir jau devynios - tad vienas ir pradėjau pamaldas - paleidau dainą-giesmę - trys būdavo anglų kalba ir viena lietuvių - ir pats taip pat pradėjau dainuoti. O tada ir garbinti TĖVĄ. Ir po kurio laiko prie manęs atėjo dar Violeta. Ir tos pamaldos vyko kaip visada. Mes dėjome pastangas, neapleidome gyvojo kelio, nors metų metais mūsų tebuvo tik keli - iš tikrųjų tik TRYS - Adolfina, Violeta, ir aš, o kiti kaitaliodavosi, kol galų gale iš viso iš gyvojo kelio pasitraukdavo - PER SUNKU GYVULINIAM PROTUI, O DVASINIS ASMENYBĖS PROTAS DAR NEPABUDĘS. Ką gi jam daryti? NEPASIDUOTI, NENUTRAUKTI PASTANGŲ, LANKYTI GYVĄJĄ ŠVENTOVĘ KAS SAVAITĘ, IŠLIETI SAVO MINTIS KŪRĖJUI - ROJAUS TREJYBEI-AŠ ESU KASDIEN - ATLYGIS - ANKSČIAU AR VĖLIAU - BŪSENOS POJŪČIU BUS - TIKRAI - TĄ GARANTUOJU.
NĖ VIENAS IŠ MŪSŲ NEBUVO PATYRĘS ATSIVĖRIMO BŪSENOS, NET IR NEŽINOJO, KAD APSKRITAI TOKIA BŪSENA EGZISTUOJA. O DABAR JAU IR PATYS SAVO PATYRIMU KAI KURIE GALIME PALIUDYTI - TAI PATI NUOSTABIAUSIA BŪSENA, KOKIA TIK GALI BŪTI PASAULYJE. IR JI SUTEIKIAMA BE PINIGŲ, BET UŽ ASMENINES PASTANGAS - NUOŠIRDŽIAS, NUOSEKLIAS, ATKAKLIAS.
O ši būsena keičia požiūrį į aplinką - į iliuziją - ir suteikia vis didesnę kosminę TIKROVĖS SU KŪRĖJU ĮŽVALGĄ, KAD GYVENIMAS BŪTŲ TIKROVĖS IŠRAIŠKA KASDIEN, IR TOKS, KOKĮ IR SUMANĖ KŪRĖJAS - ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU VISŲ LABUI.
EVOLIUCIJA NESUSTABDOMA. IR TAI - NUOSTABU.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas
2016-05-19 12:14:36
Nuostabų, skaičiau ir maudziausi Meilėje.Ačiū.
LaimaR
2016-05-19 11:12:18
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]