Forumas: temos peržiūra
Kas yra PAREIGA?
Mielieji,
man iškilo klausimas, kas gi yra PAREIGA? Šiek tiek sau pasvarsčiau, o po to susiradau Urantijos Knygoje paaiškinimą. Tik, man vis tiek nemanau kad tapo aišku. Aš dabar parašysiu citatas kurios atkreipė mano dėmesį ir manau, kad jos susiję su mano ką tik užduotu klausimu. Pabandysiu jas išgvildenti.
Kviečiu ir jus mielieji pamąstyti drauge.
„Kosminis protas nuolat reaguoja (atpažįsta reagavimą) visatos tikrovės trimis lygiais. Šitie reagavimai yra savaime akivaizdūs aiškiai samprotaujantiems ir giliai mąstantiems protams. Šitie tikrovės lygiai yra tokie:
1. Priežastingumas – fizinių pojūčių tikrovės sfera, mokslinės loginio vienodumo sferos, faktinio ir nefaktinio diferencijavimas, atspindinčios išvados, paremtos kosminiu reagavimu. Tai matematinė nevienodo kosminio vertinimo forma.
2. Pareiga – tikrovės moralės sfera filosofinėje srityje, proto arena, santykinio gėrio ir blogio suvokimas. Tai yra nešališka kosminio skvarbumo forma.
3. Garbinimas – religinio patyrimo tikrovės dvasinė sfera, dieviškosios bičiulystės asmeninis įgyvendinimas, dvasinių vertybių suvokimas, amžinojo išlikimo užtikrinimas, iš Dievo tarnų statuso pakilimas į Dievo sūnų džiaugsmą ir laisvę. Tai yra pati aukščiausia kosminio proto įžvalga, kosminio skvarbumo nuolanki ir garbinanti forma.
Šita mokslinė, moralinė, ir dvasinė įžvalga, šitos kosminės reakcijos, yra įgimtos kosminiam protui, kuriuo yra apdovanoti visi valiniai tvariniai. Gyvenimo patyrimas niekada nenustoja vystęs šitų trijų kosminių intuicijų; jos yra sudėtinės dalys svarstančio mąstymo savimonėje. Bet mums liūdna konstatuoti, jog tiek mažai individų Urantijoje patiria malonumą ugdydami šitas drąsias ir nepriklausomo kosminio mąstymo savybes.“ (0192-01 ir iki 05 imtinai)
Parašyta, kad KOSMINIS protas reaguoja į tuos tris tikrovės lygius: priežastingumą, PAREIGĄ, garbinimą. Šitomis kosminėmis reakcijomis apdovanoti VISI valiniai tvariniai.
Žmogus pareigą supranta paprastai: laiku ateiti į darbą, auginti, užauginti vaikus, mokytis ir panašiai. Tai daugiau toks suvokimas kaip kad – tu TURI daryti taip ar taip nes tokios visuomenėje vyraujančios nuostatos. Toks supratimas. Tas santykinis gėrio ir blogio suvokimas leidžia mirtingajam atlikti tuos atitinkamus veiksmus. O dvasiniame kelyje? Atradus Rojaus Trejybę-AŠ ESU, štai mirtingasis ima garbinti Kūrėją. Tai viena iš tų trijų kosminių reakcijų, kuria yra apdovanoti visi valinai tvariniai. Bet tik mažuma šias tris nepriklausomo kosminio mąstymo savybes vysto. O gyvuoju keliu einantys tai ir yra ta mažuma? Besistengiantys vystyti tas savybes.
O visa žmonija? Tai išeitų labiau vystanti pirmąjį – priežastingumo lygį ir antrąjį pareigos, taip? Nes niekas be urantų negarbina Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Tik galbūt padėtis dar liūdnesnė, nes perskaičius vieną tokią Algimanto mintį, išvada būtų kad tų mąstančiųjų kaip ir nelabai yra, kur ten dar Tikrovės suvokimas. Štai ta mintis:
„Ir Minties Derintojų padovanojimas mūsų protą išplėtė.
Tačiau ir Minties Derintojai, ir mūsų Sūnus Kūrėjas, Mykolas, kad ir kokius grandiozinius planus turėtų mūsų atžvilgiu, kad ir kiek dirbtų su mumis TOBULAI, turi dirbti su mūsų DABARTINIO LYGIO SMEGENŲ VEIKLA, kuri iš esmės lygi 3-4 procentams to, ką jos JAU DABAR GALĖTŲ PASIEKTI REALIOJE MATERIALIOJE IR DVASINĖJE SFEROSE.“(Tema forume – Kas yra žmogaus materialios smegenys? Tai nėra protas, bet jos reikalingos, ir nuo jų priklauso tiek dvasinis, tiek intelektualus imlumas kosminiam protui. Bet kosminis protas tokio organo, kaip smegenys, juk neturi. Neturi jų nei sielos, nei dvasios.)
Pareiga, moralinė įžvalga. Garbinimas – dvasinė, rašoma. Tai pareiga – pirmasis laiptelis taip išeitų. Po to, gyvajame kelyje, gilėjant uranto atsivėrimo Kūrėjui būsenai, jau suvokiant, pamažu patiriant Tikrovės pasireiškimą savyje, tada pareiga kaip ir dingsta, nes tu tada esi tiesiog Tikroviškas garbindamas ir savyje patirdamas Kūrėją bei savo veiksmais atspindėdamas Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Tai pareiga tiesiog ištirpsta Tikrovėje. Galvoju, gal ne šiaip sau šie trys Tikrovės lygiai yra citatoje sunumeruoti. Garbinimas pranoksta pareigos jausmą. Bet visi šie lygiai tuo pačiu yra Tikrovės lygiai. Tik kiekvienas vystosi palaipsniui.
„Kitaip sakant, šitų trijų Begaliniojo pasireiškimų tikrovė yra suvokiama kosminio savęs atskleidimo metodo dėka. Materija-energija yra suvokiama pojūčių matematine logika; mąstantis protas intuityviai suvokia savo moralinę pareigą; dvasinis įtikėjimas (garbinimas) yra tikrovės dvasinio patyrimo religija. Asmenybei vystantis šitie trys baziniai faktoriai apsvarstančiame mąstyme gali būti suvienyti ir suderinti, arba jie gali tapti neproporcingi ir iš esmės nesusieti su savo atitinkamomis funkcijomis.“ ( 192-06-03)
Asmenybei vystantis šie trys lygiai mąstančiajame gali būti nesuderinti, tai yra vienai asmenybei gali stigti vieno patyrimo-suvokimo, kitai – kito? Matuojant tais trimis lygiais. Tai pavyzdžiui viena asmenybė labiau išsivysčiusi mokslinėje sferoje, kita – moralinėje, pareigos suvokime, kita – dvasinėje?
„Vien tik intelektas negali paaiškinti moralės prigimties. Moralė, dora, žmogaus asmenybei yra natūrali. Moralinė intuicija, pareigos suvokimas, yra žmogiškojo proto dovanos komponentas, ir yra susietas su kitomis neatskiriamomis nuo žmogiškosios prigimties dalimis: moksliniu smalsumu ir dvasine įžvalga. Žmogaus mentalitetas toli pralenkia savo gyvulinių pusbrolių protą, tačiau būtent jo moralinė ir religinė prigimtis iš gyvulinio pasaulio jį ypač išskiria.“ (193- 08)
Čia aš suprantu taip, kad mokslinis smalsumas – pirmasis tikrovės lygis – priežastingumas, dvasinė įžvalga – trečiasis tikrovės lygis – garbinimas, ir moralė – antrasis tikrovės lygis – pareiga, yra tarpusavyje taip susieti, kad be vieno nebus išvystytas kitas?
Visa tai apmąsčiusi, dar panorau tiksliai sužinoti – o kas gi yra KOSMINIS PROTAS? Juk tai Kosminis protas reaguoja į Tikrovę. Ir radau NUOSTABŲ mokymą, iš kurio viršuje ir pateikiau jau vieną citatą. Šį mokymą iškelsiu forume į priekį, kad visi norintieji pasiskaitytumėte jį VISĄ, man buvo labai naudinga, bet net ir vieno karto perskaityti – maža. Skaitysiu dar.
Tai tokie mano pamąstymai, tuo pačiu ir klausimai. Suraskime teisingą atsakymą drauge.
Telydi jus ramybė, mielieji, Vita
2016-06-10 17:15:15
Komentarai
Per šią savaitę išgirdau ne vieno uranto samprotavimus kas gi yra pareiga. Tikrai labai įdomu klausytis – vienas mano taip, kitas taip. Išgirsti vieno kokią įdomesnę sampratą ir tada mąstai: aha, o aš apie tai nepagalvojau, matai, kaip įdomu sužinoti kaip mąsto kitas. Kitaip. Štai man dar vienas požiūris, supratimas ir galvok tu – ar teisingas?Tačiau, kaip būtų džiugu, kad visi tie pamąstymai būtų forume prieinami susipažinti visiems. Bet kiekvienas mes ir esam tie visi.
Mielieji, kadangi jaučiuosi taip, jog šios temos klausimas man dar neatsakytas taip, kad galėčiau užtikrintai kažkam pati atsakyti jeigu šis klausimas būtų užduotas man, tai savo įžvalga dalinuosi su jumis toliau. Bet tai tik manoji įžvalga.
Štai, suradau dvi puikias citatas iš Urantijos Knygos, kuriose kalbama apie pareigą.
„Jį draskė konfliktas tarp siekio būti ištikimam savo paties įsitikinimams ir doro perspėjimo PAREIGINGAI PKLUSTI savo tėvams; jo didžiausias konfliktas buvo tarp dviejų didžiųjų įsakymų, kurie turėjo reikšmingiausią poveikį jo jaunatviškam protui. Vienas įsakymas sakė: "Būk ištikimas savo tiesos ir teisumo aukščiausiųjų įsitikinimų balsui." Kitas įsakymas liepė: "Gerbk savo tėvą ir motiną, nes jie tau suteikė gyvybę ir tave užaugino." Tačiau, jis niekada NEVENGĖ PAREIGOS, jog kasdien suderintų tai, kas yra būtina ištikimybės savo asmeniniams įsitikinimams ir PAREIGOS SAVO ŠEIMAI SRITYJE, ir jis pasiekė pasitenkinimą, vis harmoningiau sujungdamas asmeninius įsitikinimus ir ŠEIMYNINIUS ĮSIPAREIGOJIMUS į nuostabią sampratą apie grupinį solidarumą, grindžiamą ištikimybe, dora, pakantumu, ir meile.“ (1372-06-02)
Galbūt šioje pastraipoje galima įžvelgti ir atsakymą? Tas šeimyninio įsipareigojimo jausmas kyla iš to įsakymo gerbti savo gimdytojus, nes jie tau suteikė gyvybę – toks suvokimas atsiranda iš Jėzaus žmogiškos prigimties. Kitas gi, dėl ko Jėzus ir patiria konfliktą viduje – būti ištikimam savo tiesos ir teisumo aukščiausiųjų įsitikinimų balsui. Tai PAREIGOS JAUSMAS kyla žmogiškajai prigimčiai, o dvasiniam protui – pareigos sampratos kaip ir nelieka. Bet dabar Juozapui palikus šią gausią šeimą, Jėzus prisiima žmogiškąją pareigą rūpintis šeima. Ir savosios šeimos srityje pareigą puikiai sujungia su savo asmeniniais įsitikinimais – kaip suprantu tas aukščiausiųjų įsitikinimų balsas tai yra vykdyti savo Tėvo valią – apreikšti Tėvą žemėje, tokia buvo Jėzaus dieviškoji misija. Taigi, pareigos jausmas – žmogiškos prigimties reikalas, filosofinėje srityje, giliai mąstančiam protui?
„Kaip tik tuo metu, kada perspektyvos buvo geros ir ateitis atrodė šviesi, akivaizdžiai žiauri ranka atėmė šitos Nazareto šeimos galvą, šitos šeimos reikalai buvo sujaukti, ir visi planai, susiję su Jėzumi ir jo ateities mokymusi, buvo sugriauti. Šitas dailidė jaunuolis, dabar ką tik sulaukęs keturiolikos metų amžiaus, suvokė, kad jis turi ne tik įgyvendinti savo dangiškojo Tėvo užduotį apreikšti dieviškąją prigimtį žemėje ir materialiame kūne, bet ir tai, kad JAUNA JO ŽMOGIŠKOJI PRIGIMTIS TAIP PAT TURI PRISIIMTI PAREIGĄ rūpintis našle tapusia savo motina ir septyniais broliais ir seserimis – ir dar vienu vaiku, kuris turės gimti. Šitas vaikinas iš Nazareto dabar tapo šitos šeimos, kurią taip netikėtai ištiko sielvartas, pagrindine parama ir paguoda. Šitaip Urantijoje buvo leista natūraliai vystytis įvykių sekai, kuri priverstų šitą likimo jaunuolį TAIP ANKSTI PRISIIMTI TAS SUNKIAS, BET LABAI LAVINANČIAS IR DRAUSMINANČIAS PAREIGAS, kurios atsirado jam tapus žmogiškosios šeimos galva, tapus tėvu savo paties broliams ir seserims, tapus savo motinos rėmėju ir gynėju, savo tėvo šeimos, vienintelės šeimos, kurią jis turėjo pažinti, gyvendamas šitame pasaulyje, saugotoju.
Jėzus NORIAI PRISIĖMĖ TAS PAREIGAS, kurios taip netikėtai jį užgriuvo, ir jas vykdė ištikimai iki pat pabaigos.“ (1388-02)
Jėzus SUVOKĖ, kad jis dabar turi pasirūpinti savo žemiškosios šeimos gerove, o atėjus laikui atsiduoti vien savo Tėvo valios vykdymui, tai yra atsiduoti vien tiems darbams kas susiję su Tėvo apreiškimu Urantijoje ir Jėzus žinojo, kad tai bus pavyzdys ir visai jo Visatai. Bet mes žinome, kad Jėzus net ir tada, kai atsidavė vien savojo Tėvo reikalų tvarkymui, jis iki pat paskutinės minutės buvo pasirūpinęs savosios šeimos gerbūviu – savąją pareigą žemiškai šeimai įvykdęs iki galo.
Šiam kartui tiek. Telydi jus ramybė, Vita
vvita
2016-06-14 01:22:12
Miela Vita, Mano supratimu, tai kol nera itikejimo, kol nera zinojimo arba gilumines kosmines izvalgos, tai samoningejantis zmogus atlieka pareiga. Pareiga yra tai ka tu pasiskiri sau, tai ka tu nori atlikti. Tos pareigos taves kaip ir niekas neipareigoja atlikti, bet tu suvokdamas savo paskirti, regedamas Kurejo zvilgsniu pasiskiri sau pareigas kad veiktum ir pasireikstum aplinkoje taip kaip tave veda is vidaus ir panaudoja Kurejas visumos labui.
Prisimenu toki patyrima. Tuo metu labai daug dirbau ir nukeliauti i darbas ir is jo parvaziuoti uztrukdavo 3 valandas ir daugiau, bet vistiek dar surasadauvau laiko, kad iseiti i zmones ir pabandyti paieskoti galimybiu kaip daugiau uzdirbti nes yra vaikai ir ju poreikiai su metais taip pat auga, o dar keli metai ir jau ziurek ir i mokslus kokius reikes isleisti, padeti gyvenimui pasiruosti. atsiduriau tokiame susitikime, ir sutikau moteri kuri skundesi savo gyvenimo sunkumais, gan rimtais. Ta ptyrima uzrasiau, bet taip ir nesugebejau jo pataisyti ir ideti i foruma. Tai tada po tos ilgos dienos ir dar po renginio vakare apie 10 valanda, jau pevarges, aiskinau jai apie gyvaji kelia, apie Kureja, Rojaus Trejybe ir kalbejau tai, kas ejo tuo metu is vidaus butent jai. Ji pasiule parvezti mane namo. O pagalvojaus, kaip saunu, kaip viskas suderinta, ir po to dar ir pasimeldem kartu, kad jos tuos sunkumus palengvinti ir ja sustiprinti. Nors bendrauti ir perduoti ta sviesa buvo tikras malonumas, bet vistiek juk as galejau to ir nedaryti, galejau pasakyti sau viduje, kad esu pavarges ir jau nieko nenoriu matyti. Bet pareigos jausmas, ir tas vidinis bendrakurejo su Kureju pojutis vede mane ir stiprino taip, kad net ir visas nuovargis tuo metu isgaravo. Atsiradau namo po 12 valandos nakties ir zinojau, kad ryte reikes vel anksti keltis ir vel vaziuoti i darba. Nepaisant sito, manyje isisaknijes toks supratimas, kad as esu bendrakurejas su Rojaus Trejybe-AS ESU ir jiems ir kitiems Ju vaikams esu reikalingas, kad nesciau ta sviesos paguodzianti zodi savo aplinkoje, todel viena is mano pareigu, ir yra atlikti geriausiai tai ka as ir galiu atlikti, tiek kiek esu tam kvalifikuotas, kad atsiverciau dar daugiau, kad ir atlikciau tai ka reikia atlikti. O nuo to pareigos atlikimo as jauciu malonuma, kad tas pareigos atlikimas viduje siejasi su padeka ir garbinimu Rojaus Trejybes-AS ESU, kad Jie yra tokie tobuli, mylintys, ir savo bet kuriam vaikui pasiruose suteikti viska, kas reikalinga jo dvasios augimui, tiek is isores tiek ir is vidaus. Taigi taip as suprantu pareiga. nors tas zodis is tikruju labai takus, ir atliekant pareiga susijusia su Gyvuoju Keliu, visumos labui tai vistiek persismelki Kurejo energija ir jau pareiga tampa nebe pareiga o pasireiskimu vidumos labui is meiles Kurejui ir visai kurinijai.
Taip pat siame gyvajame kelyje siame istaisomajame laikotarpyje musu planetai, mes turime savo pareigas, nes buvom parinkti ir ruosiami, kaip Rojaus Tejybes-AS ESU sviesos nesejai siai planetai, todel musu pareiga ir yra, gilinti izvalga atsiveriant vis labiau Krejui, kad si sviesa nenunyktu, ir kad kuo daugiau Kurejo vaiku atsisuktu i savo Dvasios Teva ir Motina savo viduje, kureja.
Materialia prasme materialaus proto prasme tai pareiga daugiau siejasi su baime, kad va mano pareiga islaikyti savo seima, nes kas bus jeigu as to nedarysiu, gerinti tik savo seimos ir dar savo giminaiciu gerbuvi, negalvojant apie kitus, negalvojant apie visuma. Tai tokia pareiga, mano supratimu, yra tamsi ir savanaudiska.
Telydi jus Ramybe.
ValdasAirija
2016-06-11 17:14:09
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]