Forumas: temos peržiūra
Algimanto mokymai, pasakyti Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje per gyvąsias pamaldas.
Šioje temoje bus talpinami kai kurie per gyvąsias pamaldas mano pasakyti mokymai.
Prieš daugiau kaip metus man buvo kilusi TOKIA mintis, bet norint jų tekstus iš įrašų pateikti Forume ir tame puslapyje, kur yra mano kiti PARAŠYTI mokymai, reikia kažkam juos išrašyti, taip, kaip išrašomi klausantis įrašų su Rojaus Trejybės-AŠ ESU perduodamais mokymais-apreiškimais, kada juos priimu Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Ir prieš kelias savaites Vita ir Daiva iš Panevėžio man atsiuntė išrašytą tą patį mokymą - apie kompromisų pavojų gyvajame kelyje - nors nė viena iš jų nežinojo, kad kita turi lygiai tokią pačią mintį ir ją pradėjo įgyvendinti. Štai taip ir atsirado ši tema jau Forume. Vitos ir Daivos išrašyti mokymai mano buvo patikrinti ir dabar patalpinti. Nuoširdus ačiū joms abiems.
Kadangi mokymų yra daug, tai jie nebus patalpinti pagal datą, nes kokie mokymai turės didesnio poveikio Vitos ir Daivos DVASINĖMS asmenybėms, tie ir bus išrašyti. Taip pat nėra jokio įsipareigojimo, kad bus jie talpinami kokiu nors periodiškumu, tiesiog kokius jos man atsiųs, aš perskaitęs ir pataisęs gramatines klaidas, linksnius, ar skyrybos ženklus, patalpinsiu Forume.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
2016-07-13 15:00:56
Komentarai
Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2015.09.20Mano mylimieji – gyvasis kelias yra nuostabus gyvenimas. Ir šitame gyvenime mes esame gyvi, tikri. Ir mes tą jau žinome – ir patyrimu liudijame.
Labai gera, kada mes iš tikrųjų bendraujame tarpusavyje, tada mes turime tą supratimą – savitarpio supratimą – kadangi mes gyvename panašiame aukšto dažnio energinių virpesių lauke.
Energiniai virpesiai – visas laukas – veikia mūsų pasąmonę ir sąmonę, todėl atsidūrę kitokių virpesių lauke – daug žemesnio dažnio virpesių lauke, mes juntame to lauko ne poveikį, bet pasireiškimą. Poveikis mums jau yra nebe tas, kokį tas pasireiškimas turi aplinkiniams, gyvenantiems tame žemo dažnio energinių virpesių lauke.
Jeigu jūs plėsite, gilinsite savo kosminę įžvalgą, tada suprasite, kad visa kūrinija turi daugybę įvairių, skirtingų sampratų – net ir tų pačių reiškinių skirtingų sampratų. Tai priklauso nuo intelekto gelmės, nuo dvasinio patyrimo, nuo gyvo atsivėrimo Kūrėjui laipsnio. Todėl kuo toliau nuo Rojaus, tuo daugiau kyla nesutarimų, tuo daugiau būtina tuos nesutarimus šalinti, kol jie nėra užgožiantys esminių problemų sprendimų, tų iššūkių, kuriuos gauna tiek kiekvienas individas ir tiek ištisa dvasių kategorija – kaip ji turi įvaldyt naujus iššūkius ir įsisavint energiją aukštesniu lygiu.
Ir štai kada mes esame pačiame žemiausiame materialiame pavidale, mes ir susiduriam – būdami toliausia nuo Rojaus – su gausybe konfliktinių situacijų, kurias diktuoja ne tiktai neatsivėręs žmogiškasis gyvulinis protas, bet tas protas dar degraduoja. Jis degraduoja į šliužo lygį – ne į gyvulio, bet į dar žemesnį lygį, kad jis tiktai šliaužo ant pilvo – jis ant kojų neatsistoja, kad galėtų vaikščiot. Mes jau einame ant kojų, stovėdami žmogiškojo orumo – gyvų energinių virpesių lauke. Todėl mes iškart pastebime tą skirtumą, kaip elgiasi aplinka. Aplinka tampa nepakanti, nekantri. Ji dėl elementaraus žodžio įsiplieskia. Nėra to tarpusavio ryšio, koks buvo net ir tarybiniais laikais. Jis dingo. Jis dabar yra sukarpytas į atskyrus, izoliuotus individus. Nebėra kolektyvinės santarvės. Net ir jeigu jūs pastebėsite – tie, kurie dirbate – net ir jūsų kompanijoj nebėra tos dvasinės, šeimyninės atmosferos. Jos ir negali būt, nes ji yra iš Kūrėjo, O JEIGU NĖRA KŪRĖJO ATRASTO SAVYJE, TUOMET VISI VIENAS KITO BIJO. Nebėra pasitikėjimo – yra įtarumas. Ir tada tas gyvulinis protas negali pasireikšt jokiom kitom aplinkybėm, kaip tiktai iš savęs gaivalo – arba išliejimo – agresyviu žodžiu, agresyviu veiksmu – arba priešingai – į save suspaudimo, kaip į spyruoklę.
Vakar aš važiuoju po gyvųjų pamaldų iš mūsų šventovės į namus ir vežu Albiną, kuriam jau gal devyniasdešimt dveji metai. Tai va, tai man reikia pasukt į kairę pusę sankryžoj. Šviesoforo rodyklė dega – į kairę posūkis. Dar prieš mane kokios keturios mašinos. Jos pravažiuoja ir rodyklė užgęsta. Aš sustoju jau pirmas prie šviesoforo. Užpakaly važiuoja mersedesas – džipas, o ten sėdi nu – pliažo gražuolis, kurio bicepsai septynis kartus didesni negu mano – trumpos rankovės, balti trikotažiniai marškinėliai. Ir kai aš sustojau, aš į veidrodėlį žiūriu, o jis man per veidrodėlį jau demonstruoja (Algimantas parodo tą gestą) – jau keikia, kad aš nevažiavau, nes paprastai tu turi dar galimybę pervažiuot – sankryža dar neužpildyta, bet jau nebėra tos rodyklės. Reiškia aš laikausi taisyklių, bet jis mane taip jau kaip sakyt, stumte stumia pažeist jas. Aš sustojau, paskiau aš atidariau dureles ir va taip pirštu parodžiau. – Ką tai reiškia? (urantai atsako – nu nu nu) Nu nu nu, taip ir sako vaikeliui ten tėvelis ar mamytė. Ir kokia reakcija to pusžmogio, beždžionės? Iššoko iš mašinos – duris atlapojo – pribėgo – aš galvoju, sulankstys mašiną į armoniką. Aš atidarau langą – tu ką man čia pirštą rodai? Sakau – tai aš tau iškėliau, kaip perspėjimą, kad tu matai, kad baigėsi rodyklės signalas, todėl aš turiu stovėt, tu turėk kantrybės – tu žinai, jeigu – jis jau lenda per langą, bet kažkodėl neįlenda, lenda ir neįlenda. Ir tada, kas nuostabiausia, kaip Apvaizda transformavo šalia sėdintį – Albiną devyniasdešimts dvejų metų, sako – jeigu šalia tavęs nesėdėtų mergina, tai aš tau parodyčiau (visi urantai prapliumpa nuoširdžiu juoku). Ir jis apsigręžia – ir nuėjo prie savo džipo, užtrenkia dureles ir kantriai palaukė, kol vėl įsižiebs žalia – žalia rodyklė. Ir aš važiuoju, ir galvoju – pasižiūrėjau į Albiną (visi leipsta iš juoko), ar jis panašus? Na galvoju, gal, žinai, pagėrė žmogus, ir dar neišsiblaivęs – už vairo. Bet vėliau tiktai aš suvokiau – vakare – vakare jau suvokiau, kad Apvaizda taip jam transformavo – energiškai – kad iš tikrųjų jis galėjo mane sulankstyt su visa mašina pagal tai, kiek jis turi jėgos, bet jam transformavo regėjimą taip – na, tą Albino devyniasdešimt dvejų metų vyro formą, kad jam pasirodė panelė sėdi. Prieš panelę jis gi negali – toks muskulingas – nei iš šio, nei iš to sulygint mane su ta mašinos blėka. Tai va reakcija to.. ( Algimantas trumpam nutraukia pasakojimą, nes Birutė ir kiti urantai nuoširdžiai kvatoja iki ašarų) na, žodžiu, va toks epizodas.
Tai rodo, kaip tas gyvulinis protas – iškart – nepakantus. Jisai – nekantrus. Ir jis – akimirka – ir jis nori išliet tai, kas nesutinka su jo nuostata. Nesvarbu – taisyklės reikalauja vieno, pagal taisykles – ne. Tai vat važiuoja visi – greitis toks turi būt pagal taisykles – ne, lekia, ir tu jau kliūtimi tampi, kadangi tu gyveni pagal tas sampratas. Ir tas gyvulinis protas iš tikrųjų dabar smunkantis į šliužo lygį – net ne į to, kuris gyvulys vaikšto, ar žvėris – JISAI TAMPA NEMOKOMAS. Jis tampa, kaip tas mechaninis protas, jis tampa kaip tas robotizuotas protas, kuris yra užprogramuojamas. O užprogramuoja kas? Visi kompiuteriniai žaidimai – užprogramuoja mados, tatuiruotės, visokie, reiškia, pobūviai – KUR VISKAS YRA TO GYVULINIO PROTO DEGRADAVIMUI. Ir tada atsiranda toks robotizuotas, kuris elgiasi taip impulsyviai kiekvienoj akimirkoj. Jeigu ne Apvaizdos apsauga, tai jis būtų ten maitojęs ir mane, ir aplinką. Kitur jisai maitoja kitus, jeigu ne fizine prasme, tai intelektualia prasme arba priimdamas savo sprendimus šeimoj. Kitas tada mėgina priešintis ir atsiranda tas konfliktas.
Tai štai mes, kada esame aukščiausio dažnio energinių virpesių lauke, MES IŠ TIKRŲJŲ GALIME VEIKT KITUS NET IR Į PASĄMONĘ – PASAKYDAMI ŽODĮ ARBA VEIKSMĄ PADEMONSTRUODAMI – IR TAI NUSĖDA.
Ir tam nusėdo, jis nesuprato, kodėl visa tai ir panašiai, bet nusėdo tam tikra sėkla, kuri apramino jį – o ateityje dar daugiau tai paveiks.
Tie virpesiai, kurie iš mūsų sklinda, jie gi nepasibaigia čia, Kauno ribomis – jie pasklinda po visą šalį, pasklinda po pasaulį – pasklinda realiais virpesiais – nematomais, bet juntamais. Ir kuo gilesnis atsivėrimas yra, tuo greičiau juntami virpesiai. Ir kada bus jūsų atsivėrimas dar pagilėjęs, jūs pajausite tuos virpesius iš eilinių žmonių, kur jūs bebūtumėt – turguje, parduotuvėje, gatvėje, bet kur savo pažįstamų kažkokioj grupėj – pajausite jų pačių, skleidžiamų virpesių kupiną baimės priežastį – baimės, kuri demonstruoja jiems kažkokį sprendimą, kurį jie priima net nesuvokdami.
Ir tada reikalinga žiūrėt jau, koks gali būt veiksmas – numatyt to veiksmo pasireiškimą tiek jūsų atžvilgiu, tiek kitų atžvilgiu.
Žodžiu, mes esame šitame kelyje, kad ne tiktai mokytume kitus ir savuoju gyvenimu, bet tuo pačiu ir patys mokytumėmės – nes ir pati ta situacija – tas epizodas, kurį aš jums pateikiau – mane taip pat moko. Moko ko? Kad ne kiekvienam gali parodyt tą nu nu nu – vaikeliui gali parodyt, bet kitas gali pult, kaip Maskvoj tas jau įprasta – išsitraukt brauningą ir šaut sankryžoj. Ir va tos gyvulizmo apraiškos ateina ir čia. Jos jau viešpatauja Jungtinėse Valstijose, kada žudomi žmonės jau nebe po vieną, o po vienuolika, po dvylika, po trylika – kada žudomi vaikai mokyklose. Ir kas tie žudikai – tie patys mokiniai ateina su pistoletais.
Tai va tos apraiškos ateis ir čia.
BET MES TURIM GALIMYBĘ MŪSŲ GALINGESNE ENERGINE GALIA ŠVELNINT ENERGINĮ LAUKĄ, kad tas gyvulizmas nepasireikštų tokiom aštriom formom – kraštutinėm formom. IR TĄ MES ESAM PAJĖGŪS DARYT.
Ir kada jūs tą patirsite, kaip jūs maldoje apraminate aplinkinius, jiems to nesuvokiant – jūs įgysite gilesnį pasitikėjimą.
IR AŠ KASDIEN MELDŽIUOSI IR UŽ URANTUS – KURIE LANKO URANTIJOS GRUPĘ – IR YPAČ UŽ URANTUS, KURIE LANKO ŠVENTOVĘ, NES TAI YRA SVARBIAUSIA, NES MES TURIM KOLEKTYVINĮ ATSIVĖRIMĄ DVASIOJE KŪRĖJUI. IR ŠITAS ATSIVĖRIMAS MUS PAČIUS STIPRINA, VALO MŪSŲ PASĄMONĘ, SVEIKATINA MŪSŲ FIZINĮ PAVIDALĄ. Ir mes šitame gyvąjame kelyje tampame patys tikresni, o tu pačiu mes galim tada pasireikšt ir savuoju gyvenimu ryškiau – patys jausdami stiprumą iš vidaus – būdami net ir po vieną.
O dabar aš jums sakau, ir išplečiu ir jūsų sąmonę – MES NET IR BŪDAMI PO VIENĄ, VISUOMET ESAM KOLEKTYVAS – ROJAUS TREJYBĖ IR AŠ ESU VISUOMET YRA MŪSŲ VIDUJE. JAU YRA KETVERTUKAS. YRA TIESOS DVASIA – IŠ SŪNAUS KŪRĖJO. JINAI, KADA MES – ŠIAIP JI VEIKIA IŠ IŠORĖS – BET KADA MES ATVERIAM – JUK SAKĖ KRISTUS – AŠ BELSIU Į JŪSŲ ŠIRDIES DURIS, TAS, KURIS ATVERS JAS – AŠ ĮEISIU Į JO VIDŲ – JIS JAU YRA ĮĖJĘS Į MŪSŲ VIDŲ – PER TIESOS DVASIĄ – NES MES ATVĖRĖM SAVO ŠIRDIES DURIS – JAU ŠEŠTASIS ASMUO. ŠVENTOJI DVASIA VISĄ LAIKĄ YRA MŪSŲ VIDUJE – VISUR, KUR YRA ERDVĖ, net ir va mūsų tose ląstelėse YRA ERDVĖ – TEN YRA ŠVENTOJI DVASIA. O DAR – SEPTYNIOS PAGALBINĖS PROTO DVASIOS. Štai mes būdami net po vieną – aš jau nekalbu apie APVAIZDOS SUTEIKIAMĄ MUMS PAGALBĄ IŠ IŠORĖS – BET NET IR BŪDAMI VIENAS, MES ESAME JAU VISO KOLEKTYVO GLOBOJAMI – IR IŠ VIDAUS NET, NE TIK, KAD ŠALIA MŪSŲ – BET IŠ VIDAUS. REIŠKIA, MES NEGALIME NIEKADA BŪT VIENAS – MES JAU ESAME KOLEKTYVAS. Bet mes, jeigu užsisklendžiame – mes galime būt vieniši, net ir didžiausiame kolektyve.
Tai štai – vienatvė priklauso nuo to supratimo, nes vienatvė negalima – jeigu esi tikrovės giluminę sampratą jau įvaldęs. VIENATVĖS NEGALI EGZISTUOT KŪRINIJOJ, VISUOMET YRA IR KŪRĖJAS VIDUJE. Tik vieni junta, kiti nejunta. Liuciferis nejuto – maištavo, o vienišumas priklauso nuo užsivėrimo TAM PALAIMOS ŠALTINIUI.
Nėra atsivėrimo – tu būsi vienišas. Ir visą laiką jausi nepasitenkinimą, depresiją. Tau reikės blizgučių, reikės žaidimų, reikės kažkokių pramogų, kad protas kažkur nukreiptų dėmesį, ir šokinėtų visą laiką.
Tai štai, dėl ko mes esam gyvąjame kelyje – KAD GALĖTUME MOKYT KITUS SAVUOJU GYVENIMU – jeigu prašo – patarimais – BET IR PATYS TURIM MOKYTIS – mokytis, kad nedegraduotume, nes garantijų mums nėra – kaip ir bet kuriam kitam – kol nesusiliejam su Minties Derintoju. Amen.
Algimantas
2016-08-14 14:42:58
Algimanto pamokomasis žodis per gyvasias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2016.06.18
Mylimieji, gyvasis kelias sumanytas tam, kad mes galėtumėm atskleist patys save, kokį sumanė Kūrėjas – ryžtingai, drąsiai, kupini viduje Kūrėjo meilės išraiškos. Būtent būsena suteikia ryžtą ir išmintį, kad mes galėtume prabilti ta kalba, kurią skleidžia Kūrėjas visai kūrinijai. Jis negali paskleisti savosios energijos, nes sunaikintų visą aplinką – ji per daug galinga, tuomet Jis paskleidžia tą energiją per kitus savo sūnus, nužemindamas. Kiekvienai kosmoso segmentuotai daliai, energija suteikiama pagal poreikį. Mes negalim gaut čia, Saulės Sistemoj, kuri priklauso Vietinei Sistemai, esančiai Žvaigždyne, kuris priklauso Vietinei Visatai – negalim gaut tokios energijos, kuri yra dar aukštesniu lygiu – Supervisatai, Paukščių Tako viduryje. Ji yra susilpninama, kad atliktų savo milžinišką iškrovą, pavirsdama ir tokiomis materialiomis planetomis, kaip ir ši. Ir kada mes matom, kokia yra energijos išraiška, kai siaučia viesulas – juk visa tai – energija – kiek reikėtų įvairių priemonių – mechaninių – kiek reikėtų kuro ir jau dabar reikia viso šito, kada išvartytus medžius – audros išvartytus medžius – reikia sutvarkyt. Visa tai yra energijos pasireiškimas, kurį žmonės išreiškia savo fiziniu darbu, mechanizmas atlieka atitinkamą darbą, o vėjas be jokių priemonių ima ir išvarto, ir medžius, ir pastatus, ir mašinas. O pabandykit viską vėl atstatyt.
Toji energija iš Kūrėjo, kuri pasklinda, yra nužeminama Energijos Transformuotojų – tai yra dvasios, tai yra asmenybės, turinčios laisvą valią ir turinčios kvalifikaciją tą energiją nužemint. Tai įsivaizduokite, jeigu Rojaus Jėgos Organizatoriai, dabar išoriniame kosmose, manipuliuojantys sklindančią iš Kūrėjo energiją – įsuka į sūkurinius ūkus, kur vienas ūkas, taip pat Energijos Reguliuotojų dėka, gali suteikti pradžią iki 100.000 000 saulių, ir tą atlieka – asmuo. Tai kokia yra galia? Jeigu dabar, jūs įsivaizduokite, iš saulės – visos planetos, materiją gavo iš saulės, dėl saulės karščio spaudimo, sugebėjimo išspjaut tą degančią, karštą – viduje yra 20.000 000 laipsnių temperatūra, saulėje, išorėje yra maždaug 4.000 laipsnių- 5.000 laipsnių, tai ta milžiniška karščio banga, ji turi tokią jėgą, kad išspjauna tą milžinišką, karštą materiją į kosmosą. Bet dalį, šitos materijos – degančios – ta pati saulė – dėl savo milžiniškos masės turinti didžiulę trauką – vėl įsiurbia atgal, bet kitos, mažesnės, dalelės atitrūksta. Jos kosmose yra – ir dėl to šalia esančios kitos, panašios, iš saulės karštos materijos masės, jos viena su kita sueina. Skriejimas vyksta, reaguojant į traukos dėsnį. Mažesnis kūnas paklūsta arčiau esančio didesnio kūno traukai ir tas didesnis jau prisitraukia mažesnį. Susilieja karšta visa ta saulės masė. Ji ir sulydoma, ir palaipsniui atsiranda tos planetos, kurios bus, kaip ir mūsų planetoje, naujos žmonėmis apgyvendintos planetos. Visa tai yra iš energijos.
O mes gi irgi energiją generuojame. Žiūrėkit, kai šalta, stingsta mūsų kūnas – reikalinga energija, kad sušiltų. Pradėkit judėt ir pajausite šilumą viduje. Kas sukelia šilumą? Judėjimas. Statikos nėra. Kalnas atrodo nejudantis, bet visi cheminiai elementai, esantys toje uolienoje, turi milžinišką judėjimą, tiek molekulėje, tiek atome – elektronai skrieja aplink protoną – branduolį. Ir ne šiaip skrieja – per sekundę apie 25.000-28.000 apsisūkimų – per sekundę. Bet mes šito judėjimo nematom. Atrodo, kad kalnas stūkso, ir kada jis pradeda grimzt, per milžinišką evoliucijos tarpsnį, tada mes matom pakitusį peizažą. Bet, kai pradeda judėti pluta žemės – žmonės išsigąsta, nes byra miestai, kaip kortų nameliai. Žemės drebėjimas – plutos judėjimas. Ir pasklinda ta energija. Viduje planetos yra milžiniška plazma – karšta. Ji turi apie 2.000 laipsnių, ji dega, ji turi spaudimą, ji veržiasi. Ir žmogus, jeigu jisai savo išorine veikla, atremta į gobšumą ir pelno siekimą bet kokia kaina, prisideda, kad taip pat būtų siurbiama tiek nafta, tiek dujos – visiškai nekreipdamas dėmesio, kokios yra plutoje ertmės, kad jas atpalaiduotų, tada atsiranda ta erdvė, kur tas milžiniškas karščio spaudimas iš branduolio, stengiasi užpildyti tą ertmę. Ir štai mes turim taip pat, dėl savo neracionalios, neišmintingos veiklos poveikio, net ir iš dalies vykstančių drebėjimų. Todėl energija tai yra milžiniška galia.
Vakar, prie manęs nulaužė didžiulio medžio, didžiulę šaką, kuri atrodo, kaip medis – pati šaka. Ir aš buvau prie kompiuterio – kažkas bumbtelėjo. Bet žiūriu – medžiai stovi, nesimato ten, kad kas būtų – tvora užstoja man, kad matyčiau jau nulaužtą tą medį. Bet žiūriu – atvažiuoja gaistrinė su žiburėliais įjungtais. Galvoju, kas čia, gaisras vyksta? Atsikėliau, žiūriu – iš tikrųjų ten medžio milžiniška šaka nulaužta, paskiau kitur, kaimynystėje – vėl nulaužta. Tai štai sukilo milžiniška energijos banga. Ji išlaužė medžius ir dabar važiuoja visas automobilių parkas su savo instrumentais ir mėgina tą energijos išraišką, tam tikra prasme, perkelt į kitą formą – sutvarkyt tai, kas buvo vėjo sulaužyta, išversta.
Ir mes viduje taip pat turime energiją, kadangi esame generatoriai. Jeigu mes generuojame šviesos ir gėrio mintis, mes turim ramybę, palaimą, kokią sumanė, kad kiekviena ląstelė – Kūrėjas sumanė – kad ji veiktų ne streso sąlygom, ne streso aplinkybėm, bet ramybės, palaimos. O jeigu mes einam prieš Kūrėją, mes visą laiką gyvename strese. Visą laiką yra ta terpė mūsų energinių virpesių skalės kritimui į žemesnį energinių virpesių dažnį. O tai – neišvengiamos ligos, stresai, depresijos, tarpusavio konfliktai ir, naturalu, fizinio kūno greitesnis irimas.
Todėl mane stebina, kaip degraduoja protas. Su žmonėm praktiškai nebeįmanoma kalbėt apie kažkokius, net ir energinius dalykus, kad jie susietų tai su savimi. Jie mano, kad čia, jeigu kalba apie energiją, tai yra – elektra, reikia su elektrikais šnekėt ir panašiai. O tai susiję su kiekvienu mūsų priimamu sprendimu – kokioj būsenoj mes juos priimam. Ir jeigu mes turim žemo energinio dažnio būseną, kurią generuoja mūsų smegenys – centrinė nervų sistema reaguoja į tai. Ir neįmanoma priimt išmintingų sprendimų, išmintingų, neveikiant drauge su Kūrėju, kuris yra Išminties Šaltinis ir Centras. Kad ir kaip kas mėgintų aiškinti kitaip – neįmanoma.
Ir vis tiek ateis toji akimirka, kada visos institucijos dirbs vien tiktai drauge su Kūrėju, visumos labui. Jų visiškai bus kita darbo kokybė, o ta energija bus tada tausojama. Bus atliekama didesni darbai su mažesne energine išraiška, nes su Kūrėju bus pateikiami tokie sprendimai, kad kiekvienas veiksmas bus vis daugiau toks, kokį numatęs Kūrėjas, nes iškart mes neįgijame to patyrimo. Mes turime per patyrimą tuo pačiu įgyti didesnę įžvalgą, kaip reikia atlikti vieną ar kitą darbą. Ir kada kalbi su žmonėm, sakydamas jiems, kad šitaip – klaidingas darbo atlikimas, reikia keist – jie iškart užpyksta. Jeigu būtų žmogus išmintingas, jis džiaugtųsi, jeigu jam pataria, kaip reikia atlikt tą darbą.
Į RIMI parduotuvę užėjau. Kasoje sėdi jauna mergina – veidas visas spuoguotas – visas – nėra jokios vietos, kad būtų be spuogų. Apatinėje lūpoj įverti du juodi, tokie apvalūs, kaip rutuliukai – trumpom rankovėm apranga, rankos tatuiruotos.
Mane nupurtė, matant tokį vaizdą.
Mane purto, kai aš matau gatvėj einančius tokius žmones. Tai rodo, kad tai yra degraduojantis protas. Bet čia kasoj sėdi. Ir aš jai pradėjau aiškint, kas yra, kodėl taip pamėgo dabar jaunimas tą madą – vertis visur įvairius auskarus. Sakau – tai yra iš laukinių. Sakau – ar žinai iš kur tai yra? Laukiniai žalodavo save, verdami įvairiausius pakabukus, net ir kūną pjaustydami žalodavo, bjaurodami save ir kankindami, kad piktosios dvasios nenusitemptų į mirusiųjų pasaulį – iš pavydo. Jeigu bus per daug gražus ir geras gyvenimas, tai jos pavydės ir tave nutemps į tą mirusiųjų pasaulį, tai jie specialiai kankindavo ir žalodavo. O tatuiruotės – tai gentyje būdavo totemas, tas ženklas – ar gyvūno, ar augalo – kurio negalima žūdyt, nes tai yra apsauga tai genčiai. Ir, jeigu tu turi tos genties tatuiruotę, jeigu ji karinga, stipri, tai yra apsaugos ženklas nuo kitų genčių. Jeigu tu nužudysi tokios genties narį, ta stipresnė gentis arba aršesnė gentis, atkeršys už šitą nužudymą. Štai yra kilmė. Bet laukinis mąstė pagal savo lygį. O šiandien, civilizacija dvidešimt pirmam amžiuj, nukrito į to laukinio, kuris neturėjo materialios civilizacijos. Šiandien yra sukūrtos milžiniškos kompiuterinės programos, o tas kūriantis protas yra laukinio lygio.
Ir kai aš mėginau šitai panelei paaiškint, sakau – tu sirgsi, tos tatuiruotės – sakau – žemi virpesiai – išvis negalima tokio žmogaus parduotuvėj leist dirbt su žmonėmis viešai. Kur nors turi dirbt tas darbuotojas sandėly. Na aš jai šito nesakiau. – Bet ji žiūrėjo į mane išsižiojus, ir nesupranta nieko. Paskambinau paskui RIMI, jau jų valdžiai, bet sekretorė, jinai neprileidžia prie savo viršininko – ko jūs norit? Aš irgi tą patį pradėjau jai aiškint – man su jumis nemalonu kalbėti – ir numetė ragelį. Tai net kalbant apie neutralius, niekuo nesusijusius su Kūrėju dalykus – žmogų erzina ir jis nenori plėst savo išminties. Jis nenori suprast priežasčių, veiksmų ir pasėkmių sąsajų. O juk tokie žmonės, sakykim, sekretorė, ji neįgaliota priimt sprendimus. Aš ir prašiau pasikalbėt su tuo, kas priima sprendimus – RIMI prezidentas ar – sakau – kaip nors kitaip jis vadinasi. Sako – generalinis direktorius – sakau – aš su juo noriu pasikalbėt, nes man kiti nereikalingi, vis tiek nepriims sprendimų, priimt sprendimą gali tik tas, kuris turi įgaliojimus. – Tai jūs parašykite. Ten kažkam dar paskambino – parašykite raštu. – Aš žinau nueis į šiukšlių dėžę tas parašymas. Bet sekretorė neįgaliota priimt sprendimų už tą, kuris turi tą įgaliojimą. Ji neatlieka savo darbo kaip sekretorė, o pinigus ima. Tas pats yra su prezidente, tas pats su premjeru – aš esu skambinęs ir vienam, ir kitam – negali prisiskambint dėl to, kad yra tie tarpininkai, kurie filtruoja. Tai kaip tu gali perteikt savo kokias nuostatas, jeigu tas filtras nesugeba suvokt. Ir aš aiškinau, sakau – taigi jūs nepraleisit mano – jeigu aš jums parašysiu – raštu, man reikia pasikalbėt – ką daryt Lietuvoje, kad išliktų tauta. Jie nesupranta, ką reikia daryt, nei prezidentai, nei politikai – niekas nesupranta. O daryt reikia, bet tu negali net patekt, kad galėtum pasakyt – štai išeitis, yra, sprendimas yra politinis, priimkit, jeigu norit, kad būtų tokios pasėkmės, jeigu jums tai nesvarbu, jūs galit tada nekreipt dėmesio.
Čia yra irgi energija. Išmintingas iškart pajunta tiek argumentų svarumą, tiek savo minčių praplėtimą, teiginių praplėtimą. Neišmintingas, jis gali būt intelektualus, bet neišmintingas – jis iškart susierzina. Taip kad energijos Šaltinis ir Centras – Kūrėjas, neturintis pavidalo, kūno, formos, iš tikrųjų yra – Asmenybių Asmenybė, Šaltinis – visumos ir energijos. Ir mes esam energija. Kiekvienas atomas yra energijos išraiška, o formą suteikia jau atitinkama atomo sandara ir mes turim įvairiausią formų gamą, pasireiškiančią, aplink mus, mūsų viduje – ir visa tai yra energijos apraiška. Amen.
-----------------------
Nuoširdus ačiū Daivai iiš Panevęžio, kuri iššifravo ir paruošė šį pamokomąjį žodį urantų Forumui.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas
2016-08-08 16:23:37
Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2016.07.16
Mes dažnai sakom tokį teiginį – KŪRINIJA YRA KŪRĖJO IR ŠALTINIO GLĖBYJE. Kūrėjas neturi nei kūno, nei formos – tai koks yra Jo glėbys?
Kad jums būtų lengviau suprast, aš pateiksiu iškreiptą vaizdinį, bet jums šiek tiek leisiantį suvokt, kas yra Kūrėjo glėbys.
KŪRĖJAS YRA ENERGIJOS VIRPESIŲ CENTRAS. JIS PASKLEIDŽIA IŠ SAVĘS – SAVE – PASKLEIDŽIA PAGAL POREIKĮ. JEIGU JO POREIKIS DIDĖJA, JIS PASKLEIDŽIA SAVE TĄ PAČIĄ AKIMIRKĄ. Kada jūs turite labai artimus žmones, ypač tuos, kuriuos mylite, dažnai sakote kitam, kuris važiuoja ir žinote, kad susitiks su tuo, kurį mylite, jūs galite jam pasakyt – perduok linkėjimų nuo manęs. Ir dažnai pasako – kur tie linkėjimai? Žinot, kaip tam multike sako apie smauglį ir beždžionę. Beždžionė sako – na , kur tie linkėjimai, duok, duok, nėra linkėjimų – materialia prasme. TAS LINKĖJIMŲ PERDAVIMAS YRA TAS JŪSŲ VIRPESIŲ PASIUNTIMAS – tų virpesių, kurių negali pajausti, kadangi nieko nežino jūsų mylimas žmogus apie tuos virpesius – todėl jis nieko nejaučia. Bet kada jam kažkas atveža linkėjimus, jis pajunta sustiprinimą, jis pajunta gerą žinią dar daugiau, jeigu pasako – pabučiuok ir nuo manęs. Taigi bučiuoja kitas žmogus – ne tas, kuris prašo šitą atlikt. Bet tas būčinys – jis materialiai išreiškiamas. Bet jis yra tiktai simbolis. O iš tikrųjų pojūtis yra dėl to, kad perdavė mylintis – ir mylimas – žmogus tokią žinią, tik perdavė per materialų pasireiškimą. Bet dar yra pasakymas – apkabink jį nuo manęs. Glėbys yra glėbys, bet ne to konkretaus – bet to, kuris perduoda – taigi jis apkabina pats. Jam nesakė – pabučiuok – jis nebučiuoja, tik apkabina. Bet yra dar stipresnis – ir gilesnis – ryšys, kada motina – arba tėvas – stebi savo mylimą vaiką, mažytį, žaidžiantį kieme. Ir tas vaikas yra tėvo – arba motinos – glėbyje. Jis nėra apkabintas, jis yra. Gyvenime stebi, kad tam vaikeliui nieko neatsitiktų. Ten gal jis su draugu žaidžia kur nors smėlio dėžėje. Ir tėvas – arba motina – stebėdami visą laiką, jį laiko savo glėbyje taip saugiai, kad jis mato jau iš toli, kas gali nutikt ir jis perspėja arba žodžiu, arba veiksmu, kad sulaikytų tą mažylį nuo kokio nors klaidingo žingsnio. Bet tai yra glėbys neišreikštas žodžiu. Tai yra stebėjimas to energinio lauko, kuriame pasireiškia tas mažylis. Ir tas laukas apima ne tiktai tą smėlio dėžę, kur yra tie du ar trys vaikeliai, bet apima didesnę erdvę, kur gali tas vaikelis nubėgt, ar tie vaikeliai nubėgt. Ir jis visą laiką stebi tą visą lauką – jis šią akimirką dėžėj, bet jis gali pasitraukt nuo dėžės. Jeigu dar aplinka, sakykim, koks nors gyvūnas ar dar kažkas, jis žiūri ir tą gyvūną, kaip sąveikauja, kad neatsitiktų konfliktinė ir skausminga pasekmė. O jeigu tarpusavyje susiginčija tie mažyliai dėžėje, tai tėvas – ar motina – mato, jeigu tas ginčas yra, na toks vaikiškas, jis nepasirekš dideliais agresyviais veiksmais – jis nesikiša, jis leidžia jiems laisvai pasireikšt savo laisva valia, bet stebi.
TODĖL IR KŪRĖJAS – JIS LEIDŽIA MUMS PASIREIKŠT. JIS LAIKO MUS TAME KONTEKSTE – VISAME ENERGINIAME LAUKE. Jis yra savajame tikrovės, bet realiame pasireiškime – be formos, be kūno, bet virpesiais pasireiškia. Ir, jeigu vaikas gauna iš tėvų visą laiką žemo energinio dažnio virpesius – jis ir dėžėje bus agresyvus su kitais. Jisai nebus geras, širdiškas, nebus nuoširdus, nebus pasitikintis, visą laiką jis bus baigštus, agresyvus, nes agresija yra iš baigštumo. Tas, kas sako – oi, aš drąsus, ką noriu ten padarysiu – čia iš baimės pasakymas. Dėl to, kad kažkas jo gali neįvertint.Tai tame lauke, žaizdamas net toje dėžėje, visą laiką jis dairysis, ar ko nors nepadarė, ar nematė tėvas ir motina, ką nors padarius ne taip, kad susilauks priekaištų, susilauks pykčio.
O jeigu yra meilės harmoninga energinio lauko aplinka šeimoje, tai vaikas žaidžia atsipalaidavęs. Jis žaidžia ne ta prasme atsipalaidavęs, kad jis nesuvokia konkrečiai, ką jisai atlieka tuo metu, bet jisai nejaučia streso, bet jis susitelkęs į tą žaidimą, į tą dėmesį draugui ar draugei. Todėl jisai yra tikras – be įtampos. Ir štai jisai jaučia tą ramybę ir palaimą, kurią šeimoje jis gauna ir pabučiavimu, ir apkabinimu, realiai, kai pareina į namus.
O didesniame kontekste – tame glėbyje, kuris yra pranokstantis fizinį, su draugu žaidžiant smėlio dėžėje – jis jaučia tą patį apkabinimą, tą patį būčinį savo ramybe, savo tikrumu, kad yra saugus.Jis nesidairo, ar jam kiekvieną kartą nelipa ant galvos motina, ar tėvas, be perstojo rodantis – taip nedaryk, taip nedaryk, taip nedaryk, taip nedaryk! O jis pasitiki ir mokosi, nes į pasąmonę nusėda kiekvienas žodis, kiekvienas teiginys, kiekvienas veiksmas. Jis mokosi pačiam nebūt priekabiam – suaugus – smulkmeniškam.
Štai kodėl, kada jūs bendraujat, jūs galit pasakyt, kokią patyrė vaikystę tie, su kuriais bendraujat, nors jie jau senukai, fizine prasme. Bet jūs galit atsakyt į klausimą – kokia jų buvo aplinka, kokie buvo tėvai, koks buvo jų gyvenimas, kai jie buvo maži vaikai – ar jie buvo užguiti, ar jie buvo skriaudžiami tų pačių tėvų, ar jie buvo muštruojami – kaip seržantas – kareivius kareivinėse – ar jis gyveno komandomis, ar priešingai – supratingų , išmintingų tėvų globojamas.
Tai atsispindi kiekviename žingsnyje. Ir, jeigu jis mato, kad žmonės yra nenuoširdūs – kalba vienaip, elgiasi kitaip, mintyse trečiaip galvoja – tai vaikystė buvo kupina stresų, nebuvo to tėvų glėbio ir, natūralu, jie nejautė glėbio iš Kūrėjo.
Iš kur jūs galėjot jaust glėbį iš Kūrėjo, nors vienas, iki gyvojo kelio? Supratimo neturėjot, ką reiškia nei gyvasis kelias, nei Kūrėjas, nei tas apkabinimas.
DABAR PAJAUSIT TĄ APKABINIMO PRASMĘ, KOKIAME JŪS ESATE ENERGINIAME LAUKE – TAME GLĖBYJE – KOKĮ IR VAIKAI JUNTA BŪDAMI KIEME, MYLINČIOJE ŠEIMOJE. TAI YRA TĖVŲ GLĖBYS.
Štai mąstykit, gyvenkit tame glėbyje, jausdami atsivėrimą, tik tada būsite nuoširdūs. Jeigu neatversite savęs – nuoširdžiais niekada netapsite.
NUOŠIRDUMAS YRA TIK IŠ KŪRĖJO.
Tai jeigu jus skriaudė aplinka, skriaudė tėvai – materialia prasme, žemiška prasme – skriaudė mokytojai, bendradarbiai – jūs negalėjot būt nuoširdūs, nes nežinojot, iš kur tą nuoširdumą gaut. Jumyse yra baimė, o ta baimė formuoja įtampą ir norą būt, na, stipresniu, kad įrodyt kažkam kažką, kad aš nebijau. Ir štai tada nuoširdumui nėra kur prasiveržt į jūsų vidų, nes jūsų protas užimtas įvairių sukūrtų, dirbtinių kliūčių įveikimu. Tai yra dirbtinis gyvenimas, tai yra iliuzija.
TODĖL GYVASIS KELIAS NUMATYTAS NE TAM, KAD JŪS KAM NORS KĄ NORS ĮRODYNĖTUMĖTE, BET KAD BŪTUMĖTE SAVIMI.
Ir savo gyvenimo jau nebeužtenka tiktai išmąstyt – garbinu, garbinu, garbinu Tėvą ir Motiną – AŠ ESU – na, tai aš jau esu ir nuoširdus, ir dvasingas – viskas – ir lipu vis ant aukštesnio laiptelio, nes vakar valandą garbinau, šiandien – dvi, rytoj – dvi su puse. Noriu garbint. GYVENIMU. Štai – esmė. Turi gyvent visą laiką taip, kaip veda Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Ne taip, kaip tu planuoji, savo protu, kuris nepajuto to glėbio vaikystėje, jaunystėje, brandos amžiuje, BET, KAIP VEDA KŪRĖJAS – jau suplanavęs nuo pat gimimo iki begalybės ir amžinybės.
Štai čia yra jums iššūkis. Ne tik šiame pasaulyje – per visą amžinybę šitas iššūkis išliks – per visą amžinybę, nes visą laiką bus aukštesnio laiptelio iššūkiai, kur patyrimų nebus iki to sukaupta. Ir visą laiką išliks daugybė klausimų, į kuriuos nerasite atsakymų, ir reikės jų ieškot. IR TAM TURI BŪT PANAUDOTAS JŪSŲ PROTAS, JŪSŲ DVASIA, PASITIKĖJIMAS KŪRĖJU IR VIDUJE ŽINOJIMAS, KAD JŪS ŠITĄ UŽDUOTĮ PAJĖGŪS ATLIKT. Ir taip bus tas pats ir Rojuje – ir iš Rojaus išskridus ( staiga sukrykštė vienas fizine prasme DAR KŪDIKIS URANTAS LOPŠYJE). Taip, teisingai. Amen.
--------------------------
Nuoširdus ačiū Daivai iš Panevėžio už šio mokymo iššifravimą ir paruošimą urantų Forumui.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas
2016-08-08 15:04:52
Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2016.07.23
Evoliucija yra iš tikrųjų nuostabus dalykas, nes kada mes augame savimi, iš tikrųjų mes patiriame, kad tai yra logiška. Kiekvienas nori, kad gyvenimas būtų gerovė – be konfliktų, be karų, be skausmo, kančių. Tai ir yra evoliucija. Ir, jeigu atsiranda problemos, reiškia evoliucijos kelias yra sulaužytas, sutrikdytas.
Kūrėjas nenumatė kančios, bet kančią sukelia evoliucinio kelio pažeidimas. Kada iškyla gyvulinis protas savo savanaudiškumu, tada jis siekia naudos sau. Štai dabar demonstruoja Turkijoj, kada dėl valdžios kovoja grupelės – tarpusavyje susiskaldžiusių – mirtingųjų. Lygiai tas pats yra ir ten, kur tariamai pareiškiama, kad yra demokratija – Jungtinėse Valstijose. Ten demokratijos near. Demokratijos apskritai negali būt. Kaip gali būt demokratija, jeigu liaudis yra tamsi, tai kaip ji gali tūrėt savo rankose svertus, institutus, kad dauguma nuspręstų, ko jai reikia. Juk gali būt neišmintingi vaikai, kurie visi prašys pagautos tarp žuvų į tinklus gyvatės, bet jeigu prašo dauguma ir tada tu turi atiduot tą gyvatę, nors jinai yra pavojinga.
Todėl negalima šitų problemų įveikt niekaip kitaip, tiktai švietimu – švietimu ir dvasinimu.
Kol nebus šitas kelias pripildytas dvasinių mokytojų, tol evoliucija bus sulaužyta, tol konfliktai tiktai augs, kančios – pasekmės – bus skausmingos visai žmonijai. Ir natūralu ir čia bus skausmingos pasekmės. Jų išvengt neįmanoma, kadangi yra PRIEŽASTIES-VEIKSMO-PASEKMĖS DĖSNIS. Tai jeigu tamsuma primeta savo valią evoliucijai, tai čia yra revoliucija.
Revoliucija – kada vienu ypu mėginama užgniaužti šviesą, užgniaužti tą kelią, kurį numatė Kūrėjas. Bet tą daro visiškai kurti, akli dvasioje, todėl jie nesupranta, kad jie dabar yra revoliucionieriai, nors patys tvirtina priešingai, kad viskas turi evoliuciškai vystytis. O jie stabdo evoliucijos vystymasį.
Aš dabar buvau užėjęs į Jurgio Matulaičio bažnyčios vidų, Laimai fotografavau tą bažnyčią. Kokia jinai klaiki savo architektūriniu sprendimu. Ir norėjau parodyt, kokia yra ta bažnyčia iš vidaus. O ten – jau susirinkusių pilna tikinčiųjų, lenkiškai jie ten gieda, bet dar pamaldos neprasidėjusios. Aš pafotografavau.
Iš tikrųjų maldos namai turi būt patrauklūs, jie turi būt šilti, turi skatint vaikus atsivėrimui, bendravimui, tarpusavio ryšiui, o ten yra šalta aplinka – gigantomanija – tiesiog tai, kas atstumia nuo nuoširdumo, nuo atsivėrimo, nuo betarpiškumo, nuo bičiulystės, broliškumo. Tai yra, kaip milžiniškas gardas, tvartas kiaulėms – betoninis, šaltas, sunkus, kietas. Tai visiškai nėra maldos namai. Kodėl? Todėl, kad tas architektas, ta bažnyčia neatsivėrusi, neatradusi Kūrėjo savyje. Jie išmąsto intelektualiu lygiu, o intelektualus lygis, nepripildytas atsivėrusios asmenybės dvasios – jis yra negyvas – nėra gyvasties kibirkšties – meilės.
Todėl visa aplinka ir yra sulaužyta evoliucija.
Kada vakar aš įsijungiau Pūko radiją ir klausiau diskusijos – diskusija apie aukštąjį mokslą – ir visi kalba tiktai intelektualiom sampratom – reikia žiūrėt, kokių reikia dabar specialistų, nėra darbo, jaunimas išvažiuoja. Niekas nekalba apie visumos sistemą, atremtą ant Kūrėjo, ant Šaltinio gyvųjų pamatų – atrastų savyje. Ir tada viskas sustoja į savo vietas. Bet šitą turi daryt vadovai, nes jie yra vedliai, rodantys vektorių – kryptį – visai visuomenei. Jeigu vadovai nesupranta,iš kur atsiras aukštųjų mokyklų rektoriai suprantantys,iš kur atsiras įmonių vadovai tą suprantantys,iš kur atsiras mokytojai, ruošiantys mokinius gyvenimui, iš kur atsiras tie dėstytojai? Viskas yra pateikiama tiktai intelektualiu ir tarpusavyje nesusietu būdu – izoliuotai, sulaužytai, sutraukytai, segmentuotai – bet kokiai švietimo sistemai, ar šalies sistemai, visuomenės sistemai, šeimos sistemai. Štai tada kiekvienas rungiasi dėl savo duonos kąsnio ir kitą nustumt tai yra malonumas, užimant jo vietą. Ir dabar pergyvena – pergyvena valdžia, kad Briuselis priėmė sprendimą, kai į komandiruotes važiuoja žmonės į kitas šalis, tai Lietuvos kompanija, pasiuntusi į komandiruotes žmones, turi mokėt tą atlyginimą, koks yra toje šalyje, tos srities darbuotojams. Čia moka minimumą, o ten reikės dabar mokėt, kiek toje šalyje mokama. Sako – mes bankrutuosim. Tai vieninteliai ką pasakė protingai toji komisija – Briuselio komisija – sako – tai, a kodėl jūs norit laikyt savo žmones antrarūšiais, mokėkit tiek, kiek toje šalyje moka ten dirbantieji ir samdantieji tuos žmones, tos kvalifikacijos.
Štai, kodėl tada smaugia lietuvis lietuvį, kad jis galėtų gaut čia patį minimaliausią atlyginimą už tą darbą, kokį atlieka kvalifikuotai ir kitose šalyse. Todėl turi būt atlyginimas toks pat ir daktaro, ir mokytojo, ir vairuotojo, ir valytojo – nemažesnis. O kaip tą pasiekt, kai nėra biudžete pinigų? Štai čia yra priedermė valdžios, ne to, kuris yra samdomas. Jam tai nesvarbu, jis atlieka tą darbą kvalifikuotai, tai būkit maloni, valdžia, pasirūpinkit mokesčių sistema tokia, kad čia būtų kvėpavimas tiems, kurie samdo kitus. O jeigu jūs norit juos užsmaugt, tada necypkit, kada jums pasakė, kad mokėt reikės tokius atlyginimus.
Todėl, kol nėra atsivėrimo, nėra Kūrėjo atradimo savyje, tol yra bergždžia kalba, kad susišnekėtų tarpusavyje politikai, verslininkai, ir bet kokių kitų sferų dirbantieji, nes kiekvienas mąsto tik apie save – kiekviena sfera tiktai apie save, toje sferoje kiekvienas individas – tik apie save.
Ir viena moteris, kuri buvo viena iš tos laidos dviejų vedėjų, pacitavo mintį, bet ji pati nesugebėjo jos pagilint, sako – aš skaičiau, kaip vienoje gentyje indėnai, jie visuomet priimdami sprendimą, to sprendimo pasekmes numatydavo, kokios bus po septynių kartų – ką šitas sprendimas atneš po septynių kartų gyvensentiems toje gentyje indėnams.
Tai jau yra arčiau Kūrėjo. Bet tai – indėnai, džiunglėse gyvenantys be civilizacijos materialios, rūpinasi, kad džiunglės turėtų jiems tą aplinką ir po septynių kartų ne prastesnę, o geresnę – jos nebūtų sunaikintos, nebūtų pažeista visa sistema gyvybinga. Tai numatyk, kas yra po septynių kartų.
Ar yra nors vienas politikas, kuris taip mąsto šiandien, kur griūna viskas. Todėl nenuostabu, kad per šį pusmetį emigravusių skaičius pats didžiausias nuo nepriklausomybės paskelbimo. Tokio emigracijos antplūdžio, koks yra šių metų pirmas pusmetis, dar nebuvo. Jau emigravo apie dvidešimt trys tūkstančius žmonių per pusę metų. Tai bus maždaug apie penkiasdešimt tūkstančių – o gal ir daugiau – per metus.
Štai kodėl mes, eidami gyvuoju keliu, turime vienintelį ir išsigelbėjimą, kada čia viskas nesustabdomai byra, tiesiog akyse dienomis, ne tiktai metais, ne kartomis, bet jau tu matai dienomis, kaip viskas smunka. Ir matai abuojumą – abuojumą tų, kurie turi priimt sprendimus – pasimetimą, nežinojimą ką daryt. Tai reikėtų bent jau išgirst tą teiginį tos, ten ne jos pasakytą apie sprendimus, kurių pasekmes numatyt septintai kartai, ką daro indėnai, jų samprata – nemokyti ir tamsūs.
O mes – urantai – žinom, kad be atrasto savyje Kūrėjo nei septintai, nei devintai kartai nenumatysi pasekmių. Tik su Kūrėju tu gali priimt tokį sprendimą, kuris tavo gyvenimą paverstų iš tikrųjų prasmingu, visos evoliucijos pasireiškimu šitą akimirką, kad jis tiktai neš pažangą – pažangą – ne griovimą, bet pažangą. Ir ne septintai kartai, o visai šitai civilizacijai, kad ji ryškėtų savo kiekvieno pasireiškimu, be kartų apribojimo – visą laiką. Amen.
---------------------------
Mano nuoširdus ačiū Daivai iš Panevėžio už šio mokymo išrašymą ir paruošimą mūsų Forumui.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas
2016-08-08 14:15:44
Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2016.03.06
Kada mes einame Gyvuoju Keliu atvėrę save, mes įgyvendiname Kristaus priesaką, kada jis savo apaštalams, mokiniams sakė, – aš belsiu į kiekvieno širdies duris, tas kuris atvers jas, įeisiu į to vidų. Į mūsų vidų yra įėjęs Jėzus, nes mes atvėrėme širdies duris – ne intelektualų žinių supratingumą, bet mūsų dvasinę gyvastį. Atvėrėme save, nes mums visą laiką iš vidaus, būdamas viduje, Rojaus Trejybės-AŠ ESU-Minties Derintojas, taip pat beldė, kaip Kristus iš išorės į širdį, taip Minties Derintojas beldė į mūsų protą, kad mes atrastume Jį irgi atsivėrimu, ne ritualų atlikimu – atsivėrimu.
Ir štai mes esame tie vieninteliai planetoje,,kurie, atradę Rojaus Trejybę-AŠ ESU, žengiame GYVUOJU KŪRINIJOS EVOLIUCINIU KELIU, atsirėmę į vedimą iš vidaus, ne primesdami sąvają valią, bet sulieję su KŪRĖJO VALIA, atsidavę Jo valios vykdymui, taip, kaip mes ją juntame iš vidaus, ne taip, kaip, kažkas sako, kad TOKIA yra Jo valia. Jis negali pasakyti, jeigu jis nėra atradęs Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Net ir atradus viduje Rojaus Trejybę-AŠ ESU, ne iš karto tu pajunti tą vedimą iš vidaus – nedrįsti dar atsiduoti tam vedimui, abejoji ar tai yra būtent Jo valia, o gal tai yra mano valia. Ir taip pat per suklydimus, bet per žengimą Gyvuoju Keliu, mes vis daugiau pažįstame, tiek Patį Kūrėją, tiek ir patIriame Jo vedimą iš vidaus.
Štai, kodėl mes esame VIENINTELIAI, nes nėra daugiau tokių, kurie mokytųsi – ir mokytų – atrasti Kūrėją savo viduje.
Vakar atėjo pora merginų į mūsų namą. Iš pradžių užlipo į posūnio butą, vėliau nusileido į pirmą aukštą, ir aš atvėriau duris – dvi panelės, maždaug dvidešimt dviejų-penkerių metų, sako – mes norėtume apie Bibliją pasikalbėti. Sakau – gerai pasikalbėkime. Sakau – užeikite – oi, ne ne, mes neužeisime. Sakau – kodėl? – Tai gal čia pakalbėkime. Sakau – Na, ką mes kalbėsime apie Bibliją, apie Dievą dabar čia, laiptinėje? Sakau – užeikite. – Ne ne, mes vengiame, kur vyrai yra – ne. Sakau - Tai jūs žiūrėkite į mane ne kaip į vyrą, bet kaip į dvasios brolį. Negi jūs manimi nepasitikite ir einate kalbėti apie Dievą? – Ne ne, mes tikrai neisime. Sakau – jumyse yra daug baimės. Reiškia, nėra įtikėjimo į tą patį Jėzų.
Ir mes taip pusę valandos kalbėjome. Daugiau kalbėjau aš. Aš joms aiškinau ir apie Šventovę, apie Gyvąjį Kelią, apie Apreiškimus. – Iš kur jūs tą žinote?
Aš joms demonstravau Apreiškimų Knygas, siūliau skaityti – ne iš tolo.
Jauni žmonės turėtų būti ne tie užkietėję, jau, sulaukę davatkos amžiaus, tada galėtumei sakyti – taip, kunigai prigąsdino. Viskas, žodžiu, tik bažnyčia bažnyčia. O čia jauni žmonės – tai jie turi būti LAISVI mąstyme, siekiantys pažinti DAUGIAU.
Ir jeigu aš joms rodau – štai pažiūrėkite – Kristaus kiekvieneri metai aprašyti, o Biblijoje jau suaugusį aprašinėja. – Tai ne, ten ir apie vaikystę kalba. – Sakau – dviem sakiniais. Koks čia kalbėjimas? O čia kiekvienerius metus gali pažinti. – O iš kur tai yra? Gal tai klaidinga? Sakau – Tai jūs skaitydami ir patys pajuntate,VIDUMI pajuntate. Paimkite Bibliją, ten yra pilna prieštaravimų. – Nėra prieštaravimų. Ir Biblijoje yra pasakyta, kad tai yra iš dvasios gautas tekstas. – Sakau – iš jokios dvasios? Žmonės parašė PRISIMINIMUS, ir dar PRIEŠTARAUDAMI vieni kitiems – vienoje vietoje vadina TIESOS Dvasia, kitoje – ŠVENTOJII Dvasia. Tai – DVI SKIRTINGOS dvasios. Bet jie neturi supratimo, KUO Jos skyriasi. Štai reikalingas šitas Apreiškimas – Urantijos Knyga – kur jis pateikia paaiškinimą – TIESOS Dvasia – Kristaus Dvasia, ŠVENTOJI Dvasia – jo PARTNERĖS. Bet tu pabandyk jiems paaiškinti, kad Kristus turi Partnerę, taigi jie nesupras - čia yra nuo Šėtono.
Tai aš joms aiškinau – atsiverskite svetainę – urantija.lt – ten yra mano knyga parašyta – KRIKŠČIONYBĖS DUŽENOS.Ten surinkti į vieną vietą tie prieštaravimai. Kada skaitai skirtingose vietose, ir tarp tų vietų įsiterpia kiti teiginiai, tai tu užmiršti, ką tau teigė prieš tai, dėl to, tų skirtumų – prieštaraujančių – nepastebi, o kada yra vienas šalia kito, tada tu matai, akivaizdu, kad šitaip negali būti. Reiškia, tai yra klaida. Jeigu klaida, tai KOKS čia yra IŠ DVASIOS, čia yra daugiau iš žmogaus NESUPRATIMO, iš žinių STOKOS, MENKO IŠSILAVINIMO. Sakau – kada rašė Paulius laiškus, tai ir minties nebuvo,,kad kada nors jo laiškus savo bičiuliams laikys gyvuoju Dievo žodžiu, iš kurio negalima nė raidės išmesti ir pridėti. Sakau – tai kur tai gali būti, tada sustoja visa Kūrinija, o juk Evoliucija yra judėjimas, vystymąsis į vis didesnę Šviesą, didesnį augimą ir panašėjimą į Kūrėją.
Bet mane labiausiai nuliūdina tas faktas, kada aš joms siūlau šitą pasiskaityti, sako – aš pasirinkau Bibliją savo gyvenimo šviesa ir atsidavimą Biblijai. Sakau – pirmiausia tu turi ne šaltiniu vadovautis, kuris yra parašytas, o KŪRĖJU – ATRASK KŪRĖJĄ SAVO VIDUJE. Sakau -,aš šitą knygą išverčiau į lietuvių kalbą iš anglų kalbos už ačiū – per dešimt metų, bet šita knyga man netapo pagrindu, kad aš jai skirčiau tą visą sąvastį – NE – ROJAUS TREJYBĖ yra mano VEDLYS. O knyga – tik informacija – ir tiek. Ji man brangi, bet tai – ne vedlys, veda DVASIA – ir tą pačią DVASINĘ ASMENYBĘ veda.
Negali vesti to, kuris neatsiveria DVASIAS – ŠIRDIMI – o tiktai intelektualiai atlieka RITUALINES APEIGAS. Jis yra NAŠLAITIS, ir NEŽINO, kad yra našlaitis. Tai aš jums siūlau – paimkit TĄ ŠVIESĄ, kad galėtumėte paskaityti, ir patys – savuoju atsivėrimu – paliudytumėte, ką reiškia ATRASTI Kūrėją. Tai yra pastangos, tai yra procesas. Kol jūs eisite, gali užtekti vienam metų, kitam – dešimties prireiks.
Bet negalima Biblijos užrašyto paties teksto, kuris iškraipo Tikrovę, paversti tuo, kuriuo tu tiki. Įtikėjimas yra į Kūrėją, kurį tu atrandi savo viduje, ir Jis tampa Gyvuoju Vedliu ne dėl to, kad Jis yra tavo viduje, bet kad tu Jį ATRADAI. Tas, kuris nėra atradęs Kūrėjo savo viduje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU –KETURIŲ ASMENŲ – o Jie kiekvienas yra skirtingas, bet Jie YRA Dvasinėje absoliučioje vienovėje - tai intelektualiai jam aiškink, kiek nori, jis nesupras, ką kalbi.
Štai, kodėl mes esame VIENINTELIAI – kol kas – šitame pasaulyje. Bet nuo MŪSŲ priklauso visi septyni milijardai žmonių - nuo MŪSŲ priklauso.
Štai, kodėl mes esame, kaip akies vyzdys saugomi. Taip nesaugomi nNĖ VIENIi vieni - nei musulmonai, nei visokios krikščionių sektos, nei jokie ateistai – NĖ VIENAS NESAUGOMAS – nors meilė skleidžiama nuo Kūrėjo, visiems vienoda, bet mus saugo Apvaizda, dėl to, kad mes einame Evoliucijos sugrąžinimo į tą tiesiają, kuri Kūrėjo buvo numatyta ir kurią Liuciferis, ir mūsų, buvęs planetos vadovas Kaligastija, nuvedė į milžinišką apvažiavimą – į TAMSĄ – užtrukusį du šimtus tūkstančių metų.
Reiškia, mums apsauga suteikiama tik dėl to, kad mes nebeiname tuo apvažiavimu, bet einame tiesiai, per tuos pelkynus, bruzgynus. Bet mes nešliaužiame per juos atsiklaupę ant kelių - einame ORIAI. Dėl to mes neskęstame eidami per pelkę.
Ir man liūdna dėl to, kad žmonės pasirenka tą kelią, kuris atneša greitalaikius rezultatus, o procesas taip ir atstumiamas. O procesas yra būtent EVOLIUCINIS - tai yra JUDĖJIMAS, rezultatas yra AKIMIRKA – MOMENTAS. O žmogus būtent nori akimirkos. Jis nori iš karto atlygio, dovanos, bet nenori gyvenimu mėgautis kaip procesu, o atlygį tik paliudyti – o tai kaip gali būti kitaip? – NATŪRALU. Bet mane domina pats PROCESAS – lipk dar ant aukštesnio laiptelio, lipk dar aukščiau, dar didesnė Šviesa.
Aš joms sakau – tai negi jums neįdomu paskaityti apie Jėzaus gyvenimą smulkiai? – Aš tikiu tik Biblija.
Kaip PAPŪGA - tikiu tik BIBLIJA.
Tas žmogus, net nežino, ką reiškia būti našlaičiu, nors jis yra našlaitis. Materialia prasme tai žmonės supranta – na štai, vargšelis, tas numirė, tai jau liko be tėvų,tai našlaitis..Patys, būdami našlaičiai – DVASIOJE – jie net nesuvokia, kad yra našlaičiai.
Tas, kuris iškraipo savo mąstymą tamsoje, jis nebeatskiria ŠVIESOS, ir sako – neee, TA ŠVIESA yra TAMSA. O štai ŠITA jiems – ŠVIESA, kuri yra ILIUZIJA, o tikroji ŠVIESA, jiems yra TAMSA.
Štai, kokia yra TRAGEDIJA – vieno klaidingo sprendimo, prisijungti prie maišto, kurį padarė Kaligastija, ir dabar, net tie tamsoje esantys, tą tamsą laiko, kad tai yra šviesa, o Šviesą atstumia, nes bijo, ir ją laiko iš Šėtono.
Tai sako – o ką jūs manote, KAS mes esame? - Na, sakau – jūs, panašu, kad – jahovistės. – Taip, mes esame Jahovos išpažintojos. Kaip vadino Dievą Kristus? – Sakau – Tėvu. – Ne,Jahve vadino. – Tai Jahvė, tai yra IZRAELIO Dievas, kaip VISUMOS – semitų – judėjų visų genčių. Bet kada jis kalbėjo apaštalams, mokiniams, jis mokė TĖVO sampratos. Ir net sake, kas matė Mane, tas matė TĖVĄ, o ne JAHVĘ, nes tai yra na, KUOPINIS TAS, Dievo IDĖJA per Jahvės asmenį. Tai čia yra artimiau AŠ-ESU idėjai – kaip KUOPINIS – nes žydai atmeta Trejybę, kadangi nesupranta, kad Kūrėjas yra iš KETURIŲ Asmenų – Rojaus Trejybė ir Visuminė Dievybė AŠ ESU. Tai Jahvė galėtų būti – kaip ir Alachas – galėtų būti - AŠ ESU. Bet Jis PERDAUG GALINGAS, tai Jis veikia per Rojaus Trejybę Evoliucinei Kūrinijai.
Bet jie gi nenori šitos Šviesos priimti. Kadangi bijo. Sako – ne, aš pasirinkau, kad įeiti į dangaus karalystę. Sakau – ir Kristus padarė klaidą – jeigu iš pradžių jis skelbė ŠEIMOS sampratą, bet žydai atstūmė. Jie negali patikėti, kad pagonys yra taip pat jų dvasiniai ROLIAII, tai tada pakeitė į KARALYSTĘ, kadangi žydai laukė išvaduotojo, kuris užimtų tuščią karaliaus Dovydo sostą ir išgelbėtų žydus iš pagonių vergystės. O jam reikėjo nešti vis tiek ŠEIMOS sampratą, nes jo karalystės sampratą irgi IŠKRAIPĖ, kad ji turėjo būti ŠIRDYJE atrasta, o ne Dovydas. – Sako – ir DABAR DAR laukia Mesijo. Sakau – tegu laukia.
Tai štai šita prasme šeimos samprata būtų davusi daugiau naudos per ateinančias kartas, nes ją sunkiau iškraipyti negu karalystę. Tai sakau – čia jau buvo jo padaryta klaida, mano samprata. – Ne, aš vis tiek pasirinkau karalystę ir Bibliją. Sakau – neskubėk, gyvenimas dar prieš akis tau, nedaryk apibendrinimų šiandien, skaityk urantija.lt svetainę. Amen. Tuo ir išlydėjau.
Algimantas
2016-07-17 10:47:04
Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2016.07.10
Kada jūs einate Gyvuoju Keliu, jūs esate tikrieji Asmenys - Asmenybės.Kada jūs pajuntate nerimą viduje, baimę pajuntate savyje, dėl įvairių aplinkybių pasireiškimo, dėl jūsų viduje iškilusių abejonių – jūs tampate savo asmenybės
iliuziniu šešėliu, tuo šešėliu, kuris jus iš vidaus stabdo, kad jūs tiktai nebūtumėte savimi.
Evoliucija sumanyta tam, kad joje būtų Šviesa – Spindesys – Kūrėjo Gyvybė – TIKROVĖ. Kūrinijoje nėra šešėlių. Šešėlį suteikia tiktai materija. Dvasia visą laiką gyvena Šviesoje ir ji nepatiria tamsos. Kuo ryškesnė yra jungtis su jūsų viduje esančia paties Kūrėjo Dvasia, tuo ryškesnis spindėjimas jūsų gyvenime, tuo gilesnį atlygį jūs patiriate savyje, dėl gyvenimo prasmės, kurią jūs gaunate, geriate, semiate iš KŪRĖJO – ŠALTINIO. Jisai jums suteikia SAVE, kad galėtumėte būti SAVIMI. Jeigu tiktai atsiranda abejonės, reiškia, šešėlis uždengė Tą Šviesą ir jūs nerandate To Šaltinio. Reikia vėl iš naujo jums jo ieškoti ryškioje Šviesoje.
Evoliucija – yra judėjimas, ir judėjimas viena kryptimi – tik į aukštesnį laiptelį ir ryškesnę Šviesą. Kadangi mes turime daugybę teršalų, per kartų kartas perteiktų į mūsų pasąmonę, mes negalime žengti tiesiu keliu kaip styga. Mūsų pasąmoniniai srautai – abejonių, nepatyrimo, susipainiojimo – prasiveržia per tą Šviesą, kurią mes patiriame akimirkomis – ir per tas akimirkas mes tampame stipresni – ir kūnas iš tikrųjų stiprėja.
O dabar garbinimo metu man buvo parodyta projekcija, kada štai tu, Regina, garbinai ir sakei, kad KŪRĖJAS YRA SVEIKATOS ŠALTINIS, tą akimirką man išplaukė projekcija – milžiniškas milžiniškas kalnas, bet jis yra toks siauras. Ir tada matau juodus juodus dūmus, ir degančias liepsnas kalno viršuje. Ir stovi nuostabaus Švytėjimo figūra ant viršūnės to kalno. Ir paskui tas kalnas palaipsniui transformuojasi į milžinišką pastatą – statinį, ir per langus veržiasi dūmai ir liepsna. Tai yra tas NAMAS, kuriame mes gyvename – ŠITA PLANETA. Iš jos veržiasi ir liepsna, ir dūmai – gaisras joje yra – todėl kūnas patiria tą milžinišką įtampą ir ligas. O juk visa apgaubta aplinka liepsnų ir dūmų – tiek iš vidaus, tiek aplinkoje – kad yra vienintelis tas Dvasinis Asmuo, kuris rodo Šviesą – štai yra visoje šitoje tamsoje ir liepsnoje VIENINTELĖ vieta, kurios nepaliečia nei tie dūmai, nei ta liepsna – štai šita Dvasinė figūra, šita Kūrėjo suteikta išsigelbėjimo kryptis! Štai tu, kas esi tikrasis! Tu – tikrasis vaikas, kuris nesi šitoje liepsnoje ir šituose dūmuose! Jie tavęs nepaliečia, tu esi iškeliamas virš to statinio, net virš to kalno ir tu nors esi tarp dūmų, bet tu esi Šviesus, tu esi Spindintis, tu esi Tikras.
Žodžiu, ką mes darome ryšyje su Gyvuoju Kūrėju, priklauso kiek mūsų viduje yra to TIKROJO aš – to tikrojo asmens – ar jo tik šešėlio, kuris tada susilieja su tamsiais dūmais – nebeatskirsi, kuris yra tas šešėlis, ar tie dūmai, ir su tomis liepsnomis, kurios pasireiškia savanaudiškumu ir savo interesų primetimu kitiems, ir savo ambicijų demonstravimu, valdžios siekimu, melagystėmis, apgaulėmis, išnaudojimu, ir net naikinimu kito fizinio asmens, nevien tiktai kulka, bet ir žodžiu naikinant. Todėl vienintelė apsauga yra tiktai Gyvasis Kelias. Ir nėra kito VEDLIO, kaip tiktai KŪRĖJO PADOVANOTA DVASIA – IR MŪSŲ DVASINĖ ASMENYBĖ, kurią reikia žadint, ir žadint, ir žadint, kad Ji taptų pranokstanti tuos dūmus, liepsnas, tą statinį, tą materijos kalną, ir TAPTŲ SPINDĖJIMU PATI, TAPTŲ KŪRĖJO ATVAIZDU IR TUO PAČIU – BENDRAKŪRĖJU – SU PAČIU KŪRĖJU, VISUMOS LABUI IR SAVO LABUI. Štai tada bus ir tas sveikatos pasireiškimas, šitame materialiame pavidale.
Tai, ką aš sakau, sakau, lietuviškai tariant, nuo dūšios – tą aš LIUDIJU TIKROVE, ŽINODAMAS JĄ IŠ KŪRĖJO, tą jūs patiriate savo gyvenime įvairiais epizodais ir jūs. Jeigu dar šią akimirką negalite patvirtinti mano sakomų teiginių savo patyrimu, tai čia tiktai yra laiko klausimas. Jeigu jūs dėsite NUOSEKLIAS, NUOŠIRDŽIAS, YPAČ NUOŠIRDŽIAS PASTANGAS, jūs patvirtinsite mano teiginius savuoju gyvenimu ir patys kitiems tuos teiginius pareikšite. Tokia yra Evoliucija, kito Kelio ir metodo Kūrėjas nesumanė. Evoliucija tiktai skleidžiasi gyvenimu, o ne apmąstymu apie gyvenimą – kaip būtų gerai, kad būtų gerai... O gerai bus tik tada, kada gyvensi gerai, ne mąstysi – kaip būtų gerai, jeigu būtų gerai.
Algimantas
2016-07-14 16:21:22
Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2016 07 09
Kada mes einame Gyvuoju Keliu, ir ypač nuo tokio amžiaus, kaip šie mažyliai, jų ne tiktai fizinis pavidalas stiprėja, bet jis vis labiau, kiekvienos ląstelės pasireiškimu, patiria tą ritmą, kurį KŪRĖJAS sumanė kiekvienai ląstelei. Taip pat skvarbėja kosminė įžvalga, ir tas mažylis, augdamas, pradeda suvokti tokius dalykus, kokių negali suprasti neatsivėręs net suaugęs mirtingasis.
Ir man Vita dažnai paskambina – kuri atvažiuoja su trimis savo mažyliais į mūsų pamaldas – tai sako, mes nuvažiavome, kažkur, į Kauną, ir lipam, ten – didžiulis stendas, o ten kažkokia – na, reklaminis stendas – ir kažkokia yra išraiška tos panelės gundanti. Tai Matas, kuriam šešeri metai, sako savo tėvui, Vytautui – nežiūrėk į tą paveikslą ( visus šitai išgirdus pralinksmina). Žodžiu, jis junta, kad tie virpesiai, kurie kažką reklamuoja per tą panelės atvaizdą, jam nepriimtini, ir jis perspėja savo tėvą – nežiūrėk (visi nuoširdžiai juokiasi). Tai kokia sklinda iš jo išmintis.
Tai kada mes taip ugdydami savo mažuosius dvasios brolius ir seses su jais bendrausime, mes iš jų išgirsime – jiems augant – nuostabių teiginių, kurie atims amą – kaip toks mažo amžiaus, materialia prasme, vaikas, gali ištarti tokius gilius teiginius?
Ir, natūralu, kad tie vaikai bus didžiulis iššūkis mokykloje mokytojams, nes jeigu jie bus Dvasinėje Šviesoje, šeimoje, jie gyvens kitokiuose virpesiuose ir tie virpesiai jiems bus natūralūs.
Štai – mažylis. Jisai krykštauna garbinimo metu. Tai yra krykštavimas irgi taip pat išraiška savojo tikrojo aš – jisai tarsi tuose virpesiuose jaustų pasimėgavimą. Jam tie virpesiai yra savi, kiek jis yra tuose virpesiuose įpratęs būti. Kadangi čia yra kolektyvinė komunija – natūralu, tokios nėra namuose – bet jis jau palaižęs tų virpesių energinio lauko, jame pasijunta kaip savo namuose. O sugrįžus į savo biologinę šeimą jam stinga būtent šito energinio lauko, kurį pajunta čia. Ir, naturalu, jiems bręstant, augant – jų troškimas bus didžiulis.
Ir Vita man sako – Matas – tas šešiametis, užaugęs Šventovėje, beveik taip galima pasakyti – jis sako – a kodėl mes, kada nevažiuojame į Vilnių kas antrą šeštadienį, negalime atvažiuoti į Vilnių ir tą šeštadienį, o paskui sekmadienį dar antrą kartą Kaune, pagarbinsime Rojaus Trejybę?
Žodžiu, jam yra tas poreikis, kad tai būtų tas ritmas kas šeštadienį, paskui dar sekmadienį Kaune, kada aš nuvažiuoju. Jam yra natural. Ir Kotryna, kuri nuo savaitės pradėjo lankyti Gyvają Šventovę, jinai taip pat pradės greitu laiku reikšti savo Šviesos sampratas – dar labiau negu Matas, kuris pradėjo lankyti (gyvąją šventovę) gal septynių-aštuonių mėnesių tiktai, tai šiuo atžvilgiu per tų aštuonių mėnesių skirtumą, natūralu, virpesiai iškart užpildė tą mažylį, tuo labiau – jis jau buvo laukiamas tuose virpesiuose, ko nepatyrė Matas. Tai net laukimas – ir jau pradėjimas tuose virpesiuose – tai yra milžiniška kokybė, kuri iškelia tą mažylį ir vysto į tikrajį Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnų ar dukrą.
Įsivaizduokite, dabar vyksta moksleivių Dainų šventė. Ir kada aš paskaitau delfi.lt puslapyje – vaikai skundžiasi, kad jie pavargsta ir jie prastu maistu maitinami, alkani būna. Tai, jeigu būtų brolystė, dvasine prasme, argi esant tokiam renginiui vaikai būtų palikti nevalgę ir maitinami neskaniai, nes kiekvienas sudėtų kažką, kas su meile yra iš Kūrėjo, ir tuo pačiu, kas yra Gyva, ir, natural, toji meilė pasireikštų skoniu, kokio negali sugalvoti joks virėjas, joks pardavėjas, todėl vaikų tokių nusiskundimų nebūtų iš viso. Bet visa tai yra brolystėje, o brolystės negalima importuoti iš kitos planetos, jinai gimsta per atsivėrimą mūsų kiekvieno TĖVUI IR MOTINAI – DVASINIAMS KŪRINIJOS TĖVAMS – VIENINTELIAMS. Ir štai tada toje brolystėje visiškai kitaip vyksta bendravimas, bendradarbiavimas.
Ir čia mes atsiremiame į tikrają problemą, kuri neleidžia žmogui vystytis – pinigai. Pinigai tai yra pats blogiausias evoliucijos sumanytas blogis, nes pinigai iškreipia mąstymą troškimus, iškreipia mirtingojo vertinimą, nes pagal materialų turtą jis vertinamas visuomenėje, nes visuomenė yra tiesiog užgožta materijos. Dvasia miega kaip Asmenybė, kuri jaučia brolystę – ji nėra pažadinta. Tuomet materialus gyvulinis protas, gyvendamas savanaudiškai, vertina tiktai galią, postą, materiją ir patogumą tam fiziniam pavidalui. Nėra pavyzdžio, kaip turėtų pasireikšti brolystė, kai net biologinėje šeimoje broliai su sesėmis mažai bendrauja, tuo labiau bendradarbiauja, o labai dažnai net ir kivirčijasi. Todėl tai nėra brolystė. Pati biologinė sąsaja nėra toji gija, kuri apjungtų ir suartintų. O pinigai išskiria žmones. Išskiria – ir tada bujoja savanaudiškumas. Bendradarbiavimas tampa komerciniu pagrindu.Tam priežastis – komercinis pagrindas. Atsiranda paslaptys ir siekimas užvaldyti naujas rinkas, atsiranda savo jėgos demonstravimui puiki terpė.
Ir mane labai liūdina, kada šalies vadovai – ne tik mūsų, bet ir kitų šalių – demonstruoja ginklus, kurie iš tikrųjų suryja daugybę energijos, kūrybingos minties. Bet ji skirta naikinimui – griovimui – todėl nėra ko girtis, jeigu sukūrei, kaip dabar giriasi, kad Kinija sukūrė naują lėktuvą, kuris gali gabenti du šimtus tonų. Tokio lėktuvo dar nėra net ir rusai sumąstę. Ir tas lėktuvas pakilo, ir dabar ,kaip damoklo kardas pakabintas virš Rusijos ir Amerikos – reikia ,,perspjauti“ kinus, reikia sukūrti, kad bent jau būtų dviejų šimtų dešimt tonų krovinį galintis pakelti aeroplanas. Ir tam – mokslininkų pajėgumai, gamyklų visa veikimo kryptis, ir tuo pačiu tada skatinimas tokią politiką įteisinti ir teisinti, ir tada atsiranda poreikis patriotizmo ugdymui. O patriotizmas – tai yra mechaninis, grubus proto mąstymo niveliavimas, kada mes turime iškelti tai, kas patinka valdžiai, iškelti taip ,kaip valdžia sumąsto per savo gyvulinio proto pasireiškimus.
Ir dabar man iškilo dilema – yra šventės, reikia pagal įstatymą kelti vėliavą. Dabar Mindaugo buvo karūnavimo diena, na jis ne glostydamas žmones buvo tuo pačiu kunigaikščiu, kuris ir karūną užsidėjo, o ginklu žudydamas kitus. Per baimę jisai laikėsi savo poste, kol galų gale buvo nužudytas to gyvulinio proto. Kodėl aš turėčiau kelti vėliavą galvažūdžiui? Kokia proga? Tai priėmė materialaus gyvulinio proto tie patekę į Seimą mano dvasios broliai ir sesės, bet aš juk su tuo nesutinku. Bet jeigu aš nekeliu vėliavos, tuomet yra įstatymo pažeidimas ir bauda – vieną, du kartus, paskui ji užauga. Tai tuo labiau dilema, kad tu gyveni ne vienas. Tai tu gali, jeigu vienas dar mėginti tą protestą aiškinti ir,kariauti – ne tas žodis ,kariauti“, bet – šviesti, plėsti požiūrį kitų. Bet toje brutalioje , materialioje visuomenėje, kur viešpatauja postai ir jėga, natural, į loginį samprotavimą niekas nekreipia dėmesio. Supranta – taip, logiškai akivaizdu, bet toks įstatymas – ir nukerta.
Todėl aš kuo toliau vis daugiau pradedu mąstyti – visuomenė turi būti lavinama, šviesinama, kad nebūtų klaidinama, net ir tų pačių esančių ar prezidento poste, ar premjero, ar seimo. Vedliai turi turėti daugiau kosminės įžvalgos, nes visuomenei reikalinga kryptis ir platesnio konteksto atskleidimas tos aplinkos, kurioje visuomenė yra, ir krypties – kokia kryptimi turi vystytis. O dabar šito near. Tada atsiranda vis didesni neatitikimai Rojaus Trejybės-AŠ ESU valios vykdymui. Ir tie konfliktai vis tiek pasireikš. Nebus taip, kad tamsa užleis savo pozicijas nusileidusi Šviesai. Evoliucinė Šviesa nugalės tamsą, bet ne taip, kad ją išvarytų, bet, kad užlietų savimi, užlietų ir tuo pačiu tamsa patirtų Šviesos viduje poveikį, kad Šviesa, užliejusi tamsą, ištirpintų tamsą Šviesoje ne nugalint ją, bet tiesiog išgarinant, kaip rūką pakilus saulės šviesai ir šilumai. Ir tuomet rūkas, ką tik buvęs po nakties, dingsta jo specialiai nevaikant. Taip ir mūsų Šviesa, per mūsų gyvenimo veiksmus, yra Vienintelis Kelias keisti tiek visuomenę, tiek planetą. Kito kelio nėra. Kiti mėginimai ką nors pagreitinti, paspartinti. Man daug reikia žmones net ir stabdyti, kad šito nedarytų, nes jie nesupranta, nes jie trokšta pokyčių, bet jie turi pirmiausia save atverti ir ištiesinti, o nesistengti kitus keisti – VISKAS PRASIDEDA NUO SAVĘS. Tu tapk visą laiką ryškesnis, šviesesnis, tikresnis, ir tada tavo gyvenimas bus ryškesnis, ryžtingesnis, bet toje Šviesoje, kokioje tau yra sumanyta – asmeniškai tau. Ir nereikia skatint, kad kitas kartotų tavo veiksmus, nes kitam yra kiti iššūkiai – kiekvienam individualūs, nėra dviejų. Todėl mes negalime, kol neturime atsivėrimo, kol neturime brolystės ryškaus būsenos ilgalaikio patyrimo, tol mes negalime veikti kaip ištisa kokia nors, sakykime, grupė, nes kiekvienas turime savo laiptelį, kuris labai skirtingas. Todėl jungtis yra tiktai per Rojaus Trejybę-AŠ ESU. O veikimas juk turi būti materialioje aplinkoje, ir tada jau nebėra susiderinimų. Todėl ir vyksta urantų veikimas tik individualus. Gyvenimas –individualus, ir patyrimų pasidalinimas, kad mes galėtume apmąstyti – ko vienas nepasiekia, gali pamatyti ir kitas ką jau patyrė. Ir tada matyti, galbūt, ir panašų vektorių į tą pačią pusę ateityje ir kitam.
Todėl mėginimas gelbėti pasaulį, ar Lietuvą, PRASIDEDA TIKTAI NUO SAVĘS, IR BAIGIASI TIKTAI SAVIMI – ne per kitą veikiant, bet save paverčiant vis tikresniu Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnumi arba dukra. Ir tada tu gali savo valią padovanoti, neprimesdamas kitam tos valios. Esi laisvas šeimininkas, kiek nori, tiek gali reikštis, bet jeigu patirsi atsivėrimą gilumine prasme, tuomet išmintingai reikšiesi ir per mindaugines – iškelsi vėliavą, kad nebūtų erzelio.. Amen.
Algimantas
2016-07-14 15:49:15
Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2013 03 10
ALGIMANTAS:
Štai jums ir buvo suteiktas mokymas, kaip reaguoja į garbinimo virpesius mažylis atneštas pirmą kartą, kai jam neįprasta aplinka ir aukšto dažnio virpesiai veikia tą mažylį. Jam neįprasta, ir jis verksmu reaguoja. Ir Kotryna, kuri jau nuo pat gimimo yra įpratinta prie tokių virpesių, jai tai yra savas laukas, sava aplinka, ir toji aplinka ją ramina. Ir šitas mažylis, kada jisai prie tų virpesių įpras, kad jam taptų savi, jisai augs sveikas, palaimingas, ramus.
Bet jūs matote – gyvi virpesiai nematomi, bet patiriami. Patiriami todėl, kad visa Tikrovė yra iš Rojaus Trejybės Meilės virpesių. Tai – energinis pavidalas, kurį turi materija – pati žemiausia Rojaus Trejybės Meilės virpesių apraiška.. Visos planetos – kiekvienas mineralas, ir mes – būdami dvasiomis – turime aukštesnį supratimą, kokia yra Rojaus Trejybės meilės energija. Mes patiriame būsena, kuri keičiasi priklausomai nuo mūsų atsivėrimo laipsnio Rojaus Trejybei . Kuo daugiau mes atveriame save, tuo daugiau pripildo mus Rojaus Trejybė gyvais – patiriamais – Meilės virpesiais, ir mūsų būsena keičiasi. Mes reaguojame į tuos virpesius.
Kiek įdedame pastangų, tiek mes gauname atlygio. Atlygis yra už kiekvieną pastangą. Mūsų vidinė būsena – tai yra atlygis. NĖRA NĖ VIENO VEIKSMO, KURIO MES NEPATIRTUME PER ATLYGĮ. Padarėte gerą veiksmą – yra jums malonus vidinis pojūtis. Tai yra jums suteikiamas atlygis. Padarėte netinkamą veiksmą, prieš Rojaus Trejybės valią, vėl jūs turite apkartusią būseną. BET KOKS VEIKSMAS – PER VISĄ AMŽINYBĘ – TURI ATLYGĮ.
Todėl mes – urantai – būdami Gyvajame Kelyje, darome iš MEILĖS gerus darbus, nesiekdami jokios padėkos, nesiekdami jokio užmokesčio. Tuo tarpu atlygį mes sulaukiame per mūsų būseną. Ir dar daugiau, mūsų kiekvienas veiksmas yra užfiksuotas ne tik Minties Derintojo – kiekvienas motyvas užfiksuotas – bet visa tai mūsų Kūrėjo yra fiksuojama, fiksuojama tam, kad mums suteiktų atitinkamą statusą po prikėlimo, po pažadinimo. Juk mes negalėsime, kaip dabar esame čia vienoje aplinkoje, toje aplinkoje ir išlikti. Mes turėsime skirtingus greičius, kaip įsisaviname dvasinį ugdymą – vieni greičiau, kiti lėčiau – ir tada mus išskirstys, išskirstys pagal tai, kiek įdėjome pastangų šitame pasaulyje. Įdėjome daugiau – mus pakelia į aukštesnį pasaulį – pereiname tik apsižiūrėdami – kaip ekskursijoje – kokie pasauliai jau mūsų įsisavinti – dar būnant šituo materialiu pavidalu. O kažkam ten teks ir sustoti, ir praleisti ne vieną tūkstantėlį metelių. O kažkas iš mūsų pereis į aukštesnį pasaulį.
Todėl jūs žinokite, NĖ VIENA MINTIS JŪSŲ NEBUS PALIKTA BE ATLYGIO. Jūs klojate sau pamatus gyvenimui po prisikėlimo. Dabar klojate. Realiai. Tikrovėje, ne iliuzijoje. Todėl neskriauskite savęs, negailėkite energijos bendraujant su Rojaus Trejybe, studijuojant dvasinius šaltinius ir drauge su Rojaus Trejybe kuriant – kaip bendrakūrėjui – gėrį visų šviesos labui drąsiai, ryžtingai, įvardijant Rojaus Trejybę kaip jūsų Dvasinius Tėvus.
Nebijokite sakyti žmonėms, kad jūsų Tėvai yra Rojaus Trejybė, o gimdytojai – tai yra materialūs, užrašyti metrikuose, bet jie nėra jūsų tėvai – tik gimdytojai. Tėvai yra Rojaus Trejybė, nes Ji jums suteikė jūsų dvasinę asmenybę, kuri yra amžina. Ar gali gimdytojai jums suteikti amžiną dovaną, kai jie patys yra iš kitų gimdytojų gavę kūną. Tuo tarpu dvasią – savo tikrąją asmenybę – jie taip pat gavo iš tų pačių mūsų bendrų Dvasinių Tėvų – Rojaus Trejybės.
Vis daugiau ir daugiau kreipkite dėmesį į šitą teiginį, kad jis jumyse augtų, stiprėtų. Ir jūs pajusite, kokia yra nuostabi jūsų Dvasinių Tėvų gyva komunija su jumis, kada jūs atveriate save Jiems. Jų prašyti nereikia, kad Jie padėtų jums, atsivertų jums, prabiltų į jus, kad jūs išgirstumėte. TAI JŪS NEGIRDITE DĖL TO, KAD NEĮDEDATE PAKANKAMAI PASTANGŲ. Tuomet jūs nukreipkite ir maldas, ir veiksmus, į save, aktyvinkite save, o ne prašykite Kūrėjo, kad Jis dar daugiau jums ką nors darytų kai Jis ir taip daro jums, kad jūs neapžiojate to kąsnio, kurį Jis jau jums yra suteiktęs.TODĖL NEREIKIA PRAŠYTI SAULĖTĄ DIENĄ SAULĖS, KAD JI ŠVIESTŲ. Atsimerkite ir matysite saulę. Plaukite dvasines ausis, ir išgirsite Rojaus Trejybę jūsų viduje. Prauskite dvasines akis, ir išvysite dvasine rega Rojaus Trejybę.
O tada būsite ryžtingi savo aplinkoje, nes jūs patirsite, kokia jums suteikiama Rojaus Trejybės apvaizdos apsauga. Ir niekas jūsų nepasieks. Niekas – jokio pykčio nė viena smailiausia strėlė – nei šmeižto, nei neapykantos, nei keršto. Visą laiką jūs liksite aukščiau visų šitų strėlių, jeigu būsite patys ryžtingi – einantys Gyvuoju Keliu, o ne vien tiktai stebintys kitus einančius.
O sprendimą jūs imate kažkurią dieną ir priimate laisva valia – galutinį sprendimą – sukti į gyvąjį kelią, ir tik jame žengti – NESITAIKSTANT SU APLINKA, KURI YRA ŠALIA JŪSŲ. Dora, Meilė, Tiesa, Teisingumas negali būt tokie, kokie šiandien yra Lietuvoje. Reiškia, jūs turite demonstruoti kitiems savo gyvenimą, kuris yra pilnas Tiesos, Dorumo, Teisingumo. Negali būti toks – šiandien būsiu teisingesnis, rytoj galėsiu būti ne toks teisingas.
JEIGU PRIIMATE SPRENDIMĄ EITI GYVUOJU KELIU, REIŠKIA, KIEKVIENU VEIKSMU JŪS TURITE LIUDYTI, KAD ESATE ŠITAME GYVAJAME KELYJE.
Nėra tokio žingsnio į priekį du atgal. Reiškia, jūs nesate Gyvajame Kelyje. Gyvasis Kelias neturi priemaišų, kurias būtų galima pasiimti iš klystkelių. Gyvasis Kelias yra tas kelias, kuris jums padeda apsivalyti nuo ankstesnių klystkelių, kuriuose jūs klaidžiojote. Bet jeigu jau žengiate žingsnį per savo vidaus atvėrimą Rojaus Trejybei, jūs patiriate atlygį ta būsena, kuri jau – ir jokiu būdu – nebenori sugrįžt, net ir trumpam, į tuos buvusius klystkelius. Ji nori eiti vardan kitų, ateinančių kartų, vardan jų. Ne vardan dabartinės kartos. Jūs turite galvoti apie kartas, kurios bus po tūkstančio ir kelių šimtų tūkstančių metų šitoje pačioje planetoje, kad nebūtų tokios žmonijos, kokia yra šiandien. Šiandien žmonija yra netinkama, bet jos negalima pakeist nauja žmonija.
Tiktai dvasiniu nušvitimu per jūsų kiekvieno asmens nušvitimą jūs sėsite Rojaus Trejybės spindesį aplink save. Iš pradžių prisigerdami jo savo viduje, o tada atlikdami savo gyvenimo veiksmus, kurie žavės kitus. Ir jie norės taip pat spindėti, kaip ir jūs spindite, Tiesa, Šviesa, Meile, Teisingumu, Gailestingumu, Ryžtu, Drąsa. Ir šitaip keisis tada žmonija. Bet ji keisis per kartų kartas.
Turėkite kryptį, kad planetoje bus nuo jūsų ištakų pradėta Gyvojo Kelio Evoliucija, bet pasekmes sulauks praėjus daugeliui, daugeliui kartų. Toji žmonija pasekmės sulauks. Todėl jūs neužsidarykite į rėmus trokšdami patirti jau dabar pasekmes, arba kad jūsų vaikai patirtų pasekmes, arba anūkai patirtų pasekmes. Nepatirs. Nepatirs dėl to, kad yra septyni milijardai tamsuolių ir tiktai dešimtys šviesuolių. O tamsuolių skaičius visą laiką nuolat auga ir proporcingai visą laiką jų masė gausėja, didėja. Šviesuolių masė, negali augti taip, kaip auga tamsuolių masė. Kodėl? Todėl, kad šviesuoliai eina į Kalną, tamsuoliai ritasi – be pastangų – į nuokalnę. Tai į ką lengviau eiti – į kalną ar nuo kalno ristis? Todėl žmonės ir pasirenka lengvesnį kelią. Ir Urantijos kelyje jau Lietuvoje buvo keli tūktančiai žmonių, bet jie visi pasirinko nuokalnės kelią. Jūs taip pat turite laisvą valią – rinktis į kalną arba į nuokalnę.
Prisiminkite Jono Biliūno, Laimės žiburio apsakymą. Tai yra Gyvasis Kelias. Gyvasis kelias. Tik jis metafora apibūdintas. Bet tai buvo Minties Derintojo suteikta fabula. Minties Derintojo, apie kurio egzistavimą Jonas Biliūnas ir supratimo neturėjo. Bet jisai rašė taip, kaip diktavo Minties Derintojas.
O Juliaus Janonio eilės, ir su prašymu – neverkit pas kapą didvyrių kurie žuvo kovoj, tie – didvyriai. Šita prasme irgi, nereikia raudoti dėl to, kuris šitame kelyje iš tikrųjų gali netekti fizinio pavidalo. Juk mes esame dvasios . Šitas pavidalas negali būti išsaugomas, kad ir kaip jūs norėtumėte išsaugoti nes yra jau parengti jūsų aukštesni – ir geresni – jums pavidalai. Todėl jeigu baimė jumyse užkerta kelią gyventi dorai Tiesoje, oriai, garbingai, tai kokia nauda iš to dar prastęsto beprasmio gyvenimo šituo materialiu pavidalu? Tai yra tik energijos švaistymas.
O jeigu jūs turite ryžtingą žingsnį Gyvajame Kelyje, jūs – jau aš jums sakiau – turite Apvaizdos apsaugą. Bet jūs NESIEKITE KUO ILGIAU IŠLIKTI ŠITAME PAVIDALE, O SIEKITE KUO DAUGIAU PADARYT ŠVIESOS DARBŲ VISŲ LABUI. Ir tai liudija jūsų BŪSENA. Ne jūsų nuostata, kad reikia padaryti daugiau darbų, bet jūsų gyvenimas kasryt prasideda Šviesa, ir kasnakt baigiasi Šviesa. Ir miegas yra jūsų šviesus, be sapnų. Jeigu jūs sapnuojate, reiškia, jūs nesate tie, kurie patiriate apraminimą iš vidaus. Atsiverkite daugiau. Sapnai nereikalingi. Tai rodo, kad nėra ramybės jūsų viduje. Todėl jūs negalite pailsėti miegodami. Pasąmonė visą laiką gramzdina jus į įvairius reginius. O miegas yra tam, kad galėtumėte atstatyti energiją.
Štai kodėl Gyvasis Kelias yra sumanytas, kad jūs visomis prasmėmis – ir miego prasme – būtumėte ramus, ir veikdami būtumėte ryžtingi, ir jaustumėte palaimą – ir kiekvieno savo veiksmo prasmę. Amen.
Algimantas
2016-07-13 16:39:11
Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2016 06 11
Visuomet evoliucijos kelyje sunku nepasiduoti kompromisams, kada aplinka reikalauja prisiderinimo prie jos. Bet yra didžiulė problema, kada mirtingasis, padaręs vieną kompromisą – ir jame apsigyvenęs – netrukus padarys ir antrą kompromisą. Po antro, atsiras visa virtinė kompromisų. Ir tada nuo pirmojo kompromiso, jis pats išsigąs – ką jis padarė? Padarė tai, kas nebuvo numatyta Kūrėjo. Kūrėjas numatė AUGIMĄ, į vis ryškesnį šviesėjimą, kiekvieno individo viduje. Tai yra evoliucija.
Kompromisai – tai yra išdavystė, Kūrėjo, išdavystė, Gyvojo Kelio. Ir tada mes, pripratę prie išdavystės, nebepastebime, kad išduodame Kūrėją. Mums tampa kasdienybe, nusigręžti nuo Jo, kurti savo gyvąjį kelią – kompromisų kelią. Ir ypač tai aktualu kiekvienam, kuris ieško sau pasiteisinimo, kad gali gyventi kitokį gyvenimą, kad jam taip patogiau. Jis ieško pasiteisinimo kupinas baimės, kupinas baimės DĖL TO, KAD JISAI BIJO PATS SAVĘS, arba PATI SAVĘS.
Kasdienis gyvenimas yra iššūkis tiktai tam, kuris dar neturi gyvybingo gilaus ryšio su Kūrėju. Kada ryšys užsimezga gyvas, tuomet yra troškimas šito gyvojo vandens gerti nuolat. Tie iššūkiai tampa duona, kurią kasdamas, tu ragauji tą nuostabų skonį, ir jauti nuostabų pasitenkinimą kaip tu stiprėji nuo tokių patyrimų. Jeigu tu sau ieškai pasiteisinimų, kad neitum į šitą kalną, kuris tau sumanytas kaip Evoliucija, tu pradedi degraduoti. Ir to degradavimo nepastebi, kadangi degradavimas, tai nėra akimirksninis kritimas. Tai yra procesas. Ir tas procesas nepastebimas, kadangi nereikia dėti pastangų.
Todėl Evoliucija yra sumanyta drąsiesiems, ryžtingiesiems. Tik jie gali nešti šviesą. Prisitaikėliai, net ir bet kokioje visuomenėje, nėra mėgstami. Padlaižys išverčia savo kailį ir prisiderina prie aplinkos savuoju lygiu, kad gautų naudos sau.
Gyvasis Kelias sumanytas VISUMAI, NE SAU. Visumai. Bet kuo didesnė kosminė įžvalga, tuo giliau ateina supratimas – ir apšvietimas – kad visumai yra naudinga tas, kas naudinga ir tavajam charakteriui, kad tu augtum kaip sumanęs Kūrėjas, kad padėtum šviesai skleistis TOJE APLINKOJE, KUR TU ŠIUO METU ESI.
Aplinka gali būt nepalanki – tai yra tavo charakterio formavimuisi ir yra ta grūdinanti terpė, kad tu išliktum atradęs Kūrėją savyje, SAVIMI. Išliktum be kompromisų. Kodėl tamsa ,jūsų supratimu, neturi daryti nuolaidų, o visą laiką užgožti šviesą, o šviesa jau nebegali savęs skleisti ir turi derintis prie tamsos? Tai iš kur ta tamsa ims trauktis, jeigu šviesa visą laiką ieškos kompromisų su tamsa.
Kada Vanas ir Amadonas rengė atėjimą Adomui ir Ievai, kada per kartų kartas jie aiškino kitiems, kad ateis Dieviškasis Sūnus, kai ištisos kartos nuo jų pasitraukdavo – jie formavo charakterio tvirtumą ir pasireiškė kaip asmenys turintys kosminę įžvalgą. Tūkstančius metų. Puoselėdami šitą idėją ir viltį, kurios neužteko laikyti savyje, ją reikėjo pagarsinti, ir to neužteko, reikėjo pradėti darbus, rengiantis Edeno Sodo sukūrimui. Ir toje aplinkoje vyko darbai, kurie netenkino daugumos. Todėl jie pasišalino, pasitraukė. Mes esame kaip tie, pirmeiviai, kurie taip pat ruošiame Šviesos Sodą, žmonijai.
Ir kiekvienas savyje turite tiek ryžto,kiek turite gyvybingumo savo gyvame ryšyje su Rojaus Trejybe-AŠ ESU.
Jeigu jums pradeda kompromisai iš vidaus kelti daugybę abejonių, ir jūs sau surandate PASITEISINIMŲ, DĖL TO, KAD DEDATE MAŽIAU PASTANGŲ, ŽINOKITE – DEGRADACIJA NEIŠVENGIAMA.
Jūs negalite apgauti Kūrėjo. Negalite evoliucijos ir sustabdyti. Tik jūs patys – asmeniškai – galite Evoliucijos Gyvajame Kelyje būti ryžtingi ir aktyvūs, arba priešingai – pasyvūs ir degraduojantys.
Asmenybė atsiskleidžia iš potencialo į aktualą tik veikloje, tik per iššūkius, kurių ji pati trokšta. Ji turi patirti atsivėrimo tokią gelmę, kad ji trokštų tų iššūkių. Ne jų vengtų, bet Tėvui ir Motinai pripažintų – šį iššūkį įsisavinau, laukiu naujo. Ir trokštu jo.
Tik tada jūs patirsite, kokia nuostabi yra iššūkių ir patyrimų mums suteikta galimybė, kada aplinkui yra tiek daug tamsos, kada aplinkui iliuzija viešpatauja visose sferose. Bet jūsų kosminė įžvalga leidžia ištarti kitokių teiginių nuostabios šviesos ištisą gamą – KUR JŪS BEATSIDURTUMĖTE, SU KUO BEBENDRAUTUMĖT, JŪS GALITE PATEIKTI TAI, KAS NAUDINGA IR JIEMS, nes jeigu ir jūs nededate pastangų ir imate degraduoti, tai ir ta tamsa dar labiau degraduoja į dar tirštesnę tamsos aplinką, ir jos stipresnį poveikį visumai.
SPRENDIMAI JŪSŲ, VEIKSMAI JŪSŲ , VAISIAI – ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU. Bet jūs, turėdami kosminę įžvalgą, puikiai žinote, kokie yra vaisiai jums esant veikliems ir pasyviems. Ir JŪS ŽINOTE, ko tikisi iš jūsų jūsų Tėvas ir Motina. Būkit ryžtingi SAVIMI. Amen.
Algimantas
2016-07-13 15:37:05
Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2016 07 02
GYVOJO KELIO BŪSENA, TAI YRA MŪSŲ GYVENIMAS – GYVENIMAS TIKROVĖJE.
Kada jūs garbinime sakote, kad Tu iš mūsų IŠVARAI puikybę, tai yra NETIESA.
Reiškia, jūsų viduje yra dar daug pasąmoninių teršalų. Jūs nepajaučiate DVASIA, kad KŪRĖJAS nieko neišvarinėja niekada. Rytų filosofija ir religija teigia, kad yra daugybė Dievų – yra Dievas KŪRĖJAS ir Dievas GRIOVĖJAS.
NĖRA ŠALTINIO IR CENTRO, KURIS GRIAUTŲ – JIS TIK KŪRIA. JISAI NEŠA ŠVIESĄ PATS IŠ SAVĘS. JOS negali suteikti evoliucinei Kūrinijai – JO PATIES SUMANYTAI, nes Ta Kūrinija sudegtų JO ŠVIESOJE. Todėl JIS PAGAL POREIKĮ SAVE ATSKLEIDŽIA KITIEMS – PAGAL POREIKĮ.
Kol jūsų viduje sako – Tu IŠVARAI iš mūsų puikybę – jumyse dar nėra to poreikio pajausti – DVASIA – KŪRĖJĄ – DVASIA – Kuris užpildo,, kad puikybė IŠTIRPSTA JO MEILĖJE IR ŠVIESOJE. Nieko neišvarant, jokios puikybės KŪRĖJAS neišvarinėja, jokių ydų JIS negali išvaryti, nes JISAI YRA TŪRINYS SAVĘS – IR TĄ SAVE JISAI PASKLEIDŽIA visai Kūrinijai.
KIEK jums yra poreikio JO gerti, TIEK ir turite JO SAVYJE.
Todėl NEPRIMESKITE KŪRĖJUI, savo gyvuliniu protu, to, ko JISAI negali, ir nesugeba, daryti, nes Jis neturi išvarytojo griovimo nė menkiausio šešėlio, nė per plauko šešėlį. Bet jumyse yra toji tamsa, kuri gimdo baimę ir tada gyvulinis protas pramuša tą – per viršsąmonę einantį – Šviesos Srautą savaisiais teiginiais.
Todėl reikia giliau atverti save, kad jūsų DVASINĖ asmenybė – DIEVIŠKUOJU PROTU – prabiltų maldoje ne intelektualiais teiginiais, bet DVASIA, tai yra, TIKRĄJA SAVO SAVASTIMI. Ir tada jūs suprasite ne tiktai intelektualiai, bet DVASIA PATIRSITE, ką reiškia GYVASIS DVASINIS RYŠYS SU KŪRĖJU – BŪSENA, ne noru, bet BŪSENA. Tai yra visiškai KITA KOKYBĖ. Tai yra tas pats, kaip gali būti nuostabi gėlė, bet ji gali būti dirbtina – iš įvairių gražių medžiagų, bet ji nebus ta gyvoji gėlė, kuri savo atspalviais gali būti ir ne tokia ryški, kokia yra dirbtinė gėlė, bet ji turi Gyvastį.
Todėl BŪSENA jūsų, turi būti DVASINĖS ASMENYBĖS pasiekta, kad joje vis giliau įsiviešpatautų DIEVIŠKASIS ASMENYBĖS PROTAS.
Mes tik pradiniame etape – Gyvąjame Kelyje. Mes nužengėme iš tikrųjų, per Šventovės, dabar keturiolika metų, MILŽINIŠKU ŽINGSNIU, nes mes jau dabar atskiriame, kas yra GARBINIMAS NUO PRAŠYMŲ MALDOS. Mes tą taikome savo kasdieniame gyvenime – GARBINIMĄ, ir prašome PRAŠYMŲ MALDOJE – atskyrę tas dvi dalis, nes pirmojoje, nieko neprašydami, mes pasiekiame energiniais virpesiais aukštesnio dažnio amplitudę, o kada prašome, tie virpesiai jau patenka į žemesnį dažnį. Tada mūsų malda turi būti vėl šlifuojama DVASIOS BŪSENOS – ASMENYBĖS DIEVIŠKUOJU PROTU, vis stipriau JAM įsiviešpataujant jūsų TIKROJOJE DIEVIŠKOJOJE ASMENYBĖJE. Bet tam vėl reikalinga studijuoti tuos Apreiškimus, kokie yra jums suteikti : ,,Akimirkos Amžinybė“, ,, Kalbu Jums Vėl“, ,, Urantijos Knyga“, Rojaus Trejybės-AŠ ESU Mokymus – patalpintus svetainėje, mano Mokymus – tiek per Gyvąsias Pamaldas tariamus, tiek svetainėje talpinamus. Bet turite studijuoti DVASIA ir taikyti kasdieniame gyvenime.
Jeigu jūs tik intelektualiai perskaitote ir jų netaikote gyvenime, reiškia, jūsų viduje yra BAIMĖ, baimė, kuri anksčiau ar vėliau vis tiek jumyse įneš abejojimo sėklą. Abejojimo sėkla yra kaip rūdys, kurios žeidžia ir protą, ir tuo pačiu fizinį pavidalą, kaip GYVĄ SISTEMĄ – GYVĄ ORGANIZMĄ.
Angelai, mūsų Serafimai, esantys arčiausia mūsų ir pati žemiausia Dvasios Tapatybės Kategorija, negali suprasti mūsų baimės pačio reiškinio, Jie neturi su kuo palygintI, nes Jų VIDUJE baimės near. Ttai su kuo palygintI štai tą mūsų nepasitikėjimą žengti savuoju gyvenimu, be jokios kaukės, kaip GYVĄJA DVASINE - DIEVIŠKĄJA ASMENYBE? Juk įsivaizduokite, jūs esate DIEVIŠKI VISI, bet jūs bijote sau net pripažinti. – na, kur aš jau DIEVIŠKAS, na, aš jau galiu būti ten įtikėjęs ir panašiai, bet DIEVIŠKAS, na, ne. – O pasakyk šalia esančiam - aš esu DIEVIŠKA ASMENYBĖ. – Na, čia dabar kas, ką tu sau, puikybės pilnas ir taip leidai ištarti?.-
Štai ta BAIMĖ neleidžia jums garsiai pasakyt, kokie jūs esate, jeigu jūs šito viduje DVASINE BŪSENA nesate pilni. O tai yra KŪRĖJO TŪRINYS. Reiškia, jumyse tas TŪRINYS nėra pripildęs kiekvienos kertelės, ir nėra dar tapęs SAVASTIMI – GYVASTIMI. Reiškia, jūs dar tą baimę nešiojate, ir save, nežinau lietuviškai kaip pasakyti – apiblausinate. Jūs esate ryškesni, bet save apiblausinate, Reiškia, kad jūs nebešviečiate taip ryškiai, o blausiai šviečiate. Žodžiu, mes neturime savęs nusmukdyti, kai easame DIEVIŠKI.
Ar gali KŪRĖJAS, BŪDAMAS DIEVIŠKAS, tapti NEDIEVIŠKU? O mes, būdamos DVASINĖS DIEVIŠKOS ASMENYBĖS, ar galime tada tapti NEDIEVIŠKU - NIEKAIP. Reiškia, tada būsime mes netikros ASMENYBĖS, NETIKRI ASMENYS. O to kitiems pagarsint neleidžia BAIMĖ, tik mes ją apipavidaliname, apipiname įvairiais vainikėliais – na kaip aš čia pasakysiu kitam, čia dar nesupras ir panašiai – tada mes negalime ir kitam paskleisti šitos minties, kad jis taip pat pagalvotų ir apie save, kad jis yra DIEVIŠKAS. Nereikia teigti, kad esi tu DIEVIŠKAS vienintelis tarp visų, ne, bet ir tu toks pat esi, bet šitą turi pajausti BŪSENA, ne intelektualiai priimti teiginį, bet pajausti. O norint pajausti, tam turi būti dedamos nuoseklios, ilgalaikės, kasdienės, bet visada NUOŠIRDŽIOS PASTANGOS – NUOŠIRDŽIOS. Ir nesiekiant tikslo, kad tu pajaustum tą BŪSENĄ. Tai ir yra valymas ir pasąmonės. Bet KŪRĖJAS, kai tiktai tu atsiveri daugiau, JIS TUO TURINIU, TĄ AKIMIRKĄ, TAVE PRIPILDO.
Štai, kodėl mes, kada esame Gyvojoje Šventovėje, ir kada atsiveriame, mes ta BŪSENA LIUDIJAME JO GYVĄ ASMENĮ BUVIMĄ SAVYJE. Kada mes išsiskirstome, mes jau esame veikiami aplinkos, ir ta aplinka diktuoja kitas veiklos, elgesio, šnekos tam tikras taisykles. Tai jeigu mes esame tos BŪSENOS, kokia buvo čia ir JĄ VIS PALAIKOME, kreipdamiesi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU, mes tuo metu irgi prisipildome TO TURINIO, TO PATIES TURINIO, tik galia ne tokia mūsų viduje, kaip yra KOLEKTYVINĖS KOMUNIJOS METU, bet vis tiek mes galime pasakyti daug ryškesnį žodį, gyventi daug ryškesnį – tikresnį – savo gyvenimą, ir veikti daug tikriau, ir patys susilaukti atlygio BŪSENOJE BŪSENA – BŪSENA – kokia vis tiktai PRASMINGA nugyventa akimirka, kiekvieną akimirką, per visą - ką? (aš čia sąmoningai klausiu urantų, kad jie pasufleruotų ir kažkas iš urantų pasakė žodį - amžinybę ) - teisingai, per VISĄ AMŽINYBĘ, ne per gyvenimą, gyvenimas irgi akimirka – PER VISĄ AMŽINYBĘ, nes žinokite, kiek jūs dabar turėsite Gyvo Atsivėrimo KŪRĖJUI – Rojaus Trejybei-AŠ ESU – ir kiek jį vis gilinsite, po prisikėlimo, kada šito kūno nebebus, bet gausite nuostabią MORONTINĖS SIELOS TAPATYBĖS ENERGINĘ VIRPESIŲ FORMĄ, ta pati abejonė, kokia jus lydėjo paskutinę akimirką šitame pasaulyje, jus pažadinus, ta abejonė nebus pranykusi, baimė nebus išvaryta. Viskas yra nuo jūsų atsivėrimo – tai mano yra nuostabos jums ir prašymas, ir paakinimas, ir paraginimas –PADARYKIME ŠITAME PASAULYJE DAUGIAU, KAD TEN – PO PRISIKĖLIMO – JAUSTUMĖMĖS PATOGIAU, KUO MAŽIAU KAD LIKTŲ ABEJONIŲ, KAD KUO TIKRIAU MES BŪTUME SAVIMI. IR TADA PO PAŽADINIMO MES PAJAUSIME – O, PASIRODO ČIA YRA MAN KOMFORTIŠKA, MAN – GERA – dėl to, kad buvo šita namų užduotis mums tada sunki, bet mes vis tiktai ją atlikome.
Tai štai mažytė tokia mano pamąstymo akimirka, man GARBINIMO METU išgirdus tą frazę, kad IŠVARO iš mūsų puikybę KŪRĖJAS – kad jūs turėtumėte praplėsti tą kontekstą, ir suprastumėte. Ir tada mano teiginius, kuriuos girdėjotE šiandien, tikrintumėte savimi. Tikrinkite, nepriimkite už gryną pinigą, TIKRINKITE.
Algimantas
2016-07-13 15:08:07
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.