Forumas: temos peržiūra
Algimanto mokymai, pasakyti Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje per gyvąsias pamaldas.
Šioje temoje bus talpinami kai kurie per gyvąsias pamaldas mano pasakyti mokymai.
Prieš daugiau kaip metus man buvo kilusi TOKIA mintis, bet norint jų tekstus iš įrašų pateikti Forume ir tame puslapyje, kur yra mano kiti PARAŠYTI mokymai, reikia kažkam juos išrašyti, taip, kaip išrašomi klausantis įrašų su Rojaus Trejybės-AŠ ESU perduodamais mokymais-apreiškimais, kada juos priimu Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Ir prieš kelias savaites Vita ir Daiva iš Panevėžio man atsiuntė išrašytą tą patį mokymą - apie kompromisų pavojų gyvajame kelyje - nors nė viena iš jų nežinojo, kad kita turi lygiai tokią pačią mintį ir ją pradėjo įgyvendinti. Štai taip ir atsirado ši tema jau Forume. Vitos ir Daivos išrašyti mokymai mano buvo patikrinti ir dabar patalpinti. Nuoširdus ačiū joms abiems.
Kadangi mokymų yra daug, tai jie nebus patalpinti pagal datą, nes kokie mokymai turės didesnio poveikio Vitos ir Daivos DVASINĖMS asmenybėms, tie ir bus išrašyti. Taip pat nėra jokio įsipareigojimo, kad bus jie talpinami kokiu nors periodiškumu, tiesiog kokius jos man atsiųs, aš perskaitęs ir pataisęs gramatines klaidas, linksnius, ar skyrybos ženklus, patalpinsiu Forume.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
2016-07-13 15:00:56
Komentarai
Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2016 06 12Gyvasis Kelias yra KŪRIMO ir KŪRYBOS kelias. Jis nėra griovimo, tamsos kelias. Jis yra Šviesos. Ir tiktai jame mes galime patirti, kas yra Kūrėjas. Tai nėra ritualų sumanytojas arba nustatytojas. Jis net nereikalauja nieko. Jis pats būdamas Kūrybos Šaltiniu, atveria mūsų vidų, jeigu mes pareiškiame norą. Noras yra mūsų. Tai yra mūsų laisvos valios pasireiškimas. Bet jeigu bus noras, atsiras pastangos. PASTANGOS JAU YRA KŪRYBA. Jeigu jūs nededate pastangų, jūs tampate griovėjai. Jūs tampate to Gyvojo Kelio ir jame einančiųjų tamsos apraiška.
Gyvasis Kelias numatytas tam, kad mes visą laiką šviesėtume. Niekada negalima pasakyti užtenka – rytoj paimu išeiginę, atostogų. Gyvajame Kelyje yra tik kopimas į kalną. Kalno įvairūs kampai, briaunos – tai yra mūsų pasąmoninės baimės apraiškos, kada mums iškyla problemos ir iššūkiai. Ir vienų mes išsigąstame, kadangi jos gali smarkiai sužeisti, kitos nėra tokios bauginančios, ir mes pasirengę jas įveikti.
Jeigu mes pasiryžtame veiksmui, priimame sprendimą, ir jį įgyvendiname yra KŪRYBA, jeigu mes siekiame išvengti tų iššūkių – tai yra GRIOVIMAS. Griovimas savo charakterio, asmens tapatybės. Ir tuo pačiu apsunkinimas savo ateities – visomis prasmėmis – tiek vidinio pasitenkinimo, vidinių ramybės akimirkų pojūčio, tiek ir Kūrėjo gyvosios Komunijos patyrimo. Jeigu mes kuriame DRAUGE su Kūrėju, net ir atsiverdami Jam giliau, mes patiriame vidinę pasitenkinimo akimirką, kurioje norime VEIKLOS. Ne dėl to, kad toji veikla būtų pareiga, prievolė, bet dėl to, kad asmenybė, gavusi savąją kilmę iš Šaltinio – Tėvo ir Motinos, jinai negali sustoti. Ji visą laiką trokšta išreikšti savo iš Kūrėjo, iš Tėvų, gautus potencialus savosios tapatybės pasireiškimu VISŲ LABUI. O tai įmanoma tiktai atliekant veiksmus – veikiant. Ir kuo daugiau asmenybė atsiveria, tuo veiklesnė ir gyvybingesnė tampa ji aplinkoje. Ir tiktai gyvybinga ir veikianti asmenybė yra kurianti. Ir tuo pačiu būsena – per gyvąją Komuniją – jai paliudija, kad ji yra ne bet kokia kurianti, bet Bendrakūrėja su pačiu Kūrybos Šaltiniu – savo Tėvu ir Motina. Toji asmenybė tampa veikli ir vis labiau pasitikinti savimi, nes ji vis daugiau pripratina mirtingojo gyvulinį protą prie savojo šviesos pasireiškimo, apmąstymo, ir tuo pačiu naujo iššūkio troškimo. IR TAS GYVULINIS PROTAS NEBEGALI PASIPRIEŠINTI TOKIAI ASMENYBĖS DIEVIŠKOJO PROTO AKTYVIAI VEIKLAI. Ir tada tampa kūryba kasdiene išraiška. Kūryba, o ne griovimas. Ir tada yra vidinių tamsos kliūčių tirpinimas tiek veikloje, tiek ir tos pačios asmenybės visų potencialų atskleidime toje akimirkoje.
Kūrėjas mums suteikia asmenybę tam, kad jinai iš tikrųjų taptų atkartojanti Jį. Atkartojanti savo gyvenimu, savimi. Atkartojanti savo tapatybe, kurios bijo mirtingojo gyvulinis protas. Ir toji baimė neleidžia būti savimi ir sugalvoja daugybę priežasčių, kad išvengti gyvenimo, koks yra Kūrėjo sumanytas – be kaukių, nuoširdumu ir savo tikrumu įtvirtinant savos asmenybės pasireiškimą. Įtvirtinant, nes pati asmenybė žengia pirmuosius žingsnius. Ji yra kaip kūdikis – silpna – nepajėgi remtis į kažką, ko tvirtai nėra atradusi savyje. Ji nežino, kas yra tas pagrindas, nes per daug silpnas pasitikėjimas. Per daug seklus įtikėjimas. Ir jeigu asmenybė pradeda – pareikšdama norą – ji nori vis tiek žengti šituo Gyvuoju Keliu, nors aplinka tam prieštarauja arba trukdo. Tas noras visuomet Kūrėjo yra patenkinamas, nes, KO NORI SŪNUS IR TĖVAS, TAS YRA. Ir jeigu jūs norite patirti tiek Kūrėją, tiek kūrybą, bendrai su Kūrėju, JUMS SUDAROMOS TOS APLINKYBĖS, KURIOSE TIK NEIŠSIGĄSKITE BŪTI SAVIMI.
Nereikia jums didvyriškų pastangų ir didvyriškų veiksmų. Tapkite savimi. KURKITE SAVE, KOKĮ SUMANĖ KŪRĖJAS. Kūrėjas tą kūrybą išreiškia potencialais, kurie jau yra pačioje asmenybėje sudėti. Jums tereikia tiktai – per atsivėrimą ir drauge veikimą su Kūrėju – save išreikšti Kūrėjo charakterio savybių atvaizdu. Tik tiek. Nereikalinga įveikti milžiniškų kokių nors priešo pilių, kad jūs galėtumėt pareikšti – štai aš tapau didvyriu. Būkite savimi. Kasdienybės aplinkoje.
Jeigu aplinka jums diktuoja tamsą, diktuoja prievartą, diktuoja nusikalstamą gyvenseną – nesusitapatinkite su ja, neprisitaikykite prie jos, o būkite SAVIMI – taip, kaip veda jus iš vidaus. Ir to užtenka iš jūsų šitame pasaulyje. Bet kuo ryžtingiau jūs gyvensite savo tikrovės gyvenimą, tuo jūs klojate sau dar stipresnį ir aukštesnį laiptelį, po prisikėlimo, KURIS JUMS TAIP PRAVERS.
IR JŪS TAIP DŽIŪGAUSITE, KAD ŠITAME PRADINIAME PASAULYJE JŪS TĄ IŠŠŪKĮ PRIĖMĖTE IR GYVENOTE SAVO TIKROSIOS TAPATYBĖS GYVENIMĄ NET IR TOJE APLINKOJE, KURI JUMS TRUKDĖ BŪTI SAVIMI. O Kūrėjas vedė iš vidaus. Drąsiai, ryžtingai KURKITE, negriaukite savęs. Ir tada jūs, po pažadinimo, jausitės toje aplinkoje – kad štai, tai yra ta aplinka dėl kurios jūs stengėtės šitame pasaulyje ir jūs jaučiatės komfortiškai, jūs jaučiatės tarsi patektumėte į tą ilgai, nostalgiškai puoselėtą aplinką, kurioje jums yra tos galimybės jau pasireikšti be jokios aplinkinės suvaržančios tamsos. Priešingai, aplinka jus daugiau paskatins, pritars jums. Bet jeigu jūs taip pat būsite savąją tapatybę drąsiai, ryžtingai skleidę štai šitame pasaulyje kurdami, o ne griaudami susitraukę ir visą laiką slėpdamiesi už kitų ir kad net patys, kaip sraigė, lindote į kiautą bijodami tos tamsos. NIEKADA NEBIJOKITE TAMSOS.
Argi galite jūs net ir turėdami žibintuvėlį, matyti tamsoje, jeigu jūs to žibintuvėlio neuždegate? O jūs gi esate GYVOJI šviesa, Kūrėjo sukurta kaip asmenybė, ir pripildyta viso potencialo. Reiškia, pripildyta visos šviesos. Tada jums belieka tiktai per atsivėrimą ir atsidavimą vedimui iš vidaus, įjungti tą šviesą savyje. Ji suteikta. Baterijos yra, mechanizmas duotas. Švieskite. Savimi, BE BAIMĖS. Ir RYŽTINGAI. Štai būsite tikri Bendrakūrėjai Gėrio, Grožio, Šviesos, Gailestingumo, Tiesos, Teisingumo, Tikrovės.
Ir tada galėsite kitiems paaiškinti sakydami – taip, aš esu Kūrėjo atvaizdas. Žiūrėk į mane ir tu matai Kūrėją. Ir nieko daugiau. Amen.
Algimantas
2016-07-13 15:06:24
Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2013 12 15
Kada mes gyvenam, mes žinom, kad esam gyvi. Kada mes egzistuojam, tada mes nežinom, kad esam mire, nes tas, kuris egzistuoja, jis mano, kad gyvena. Tik patyręs gyvąjį gyvenimą su Gyvybės Šaltiniu, gali atskirti, kas yra egzistencija ir kas yra gyvenimas.
Mes gyvenam, bet ne visas akimirkas su Gyvenimo Šaltiniu. Bet mes žinom, kad viskas mūsų rankose. Mes visas turim iš Kūrėjo suteiktas priemones, kad kiekvieną akimirką gyventume prasmingai, drauge su Rojaus Trejybe, su Kūrėju. Ir dėl to mes matom, kokia yra iškreipta samprata taip dažnai kartojamo žodžio – meilė.
Aš išgirstu daug dainų rusų kalba. Klausau Ruskoje radijo, pasiklausau per televiziją koncertų – kiek juose yra daug dainuojama apie meilę. Įvairiausiom formom tos dainos, bet visur ta meilė nukreipiama tiktai vienam, priešingos lyties asmeniui, tąm, kurį jis ar ji myli. Ir tada pagalvoji, štai kaip sunkiai egzistuoja tas, kuris rašo tokias dainas, tas, kuris dainuoja, ir tie, kurie jų klausosi, nes išskiria vieną vienintelį žmogų, ir tiktai jam paskiria tą dainą. O visi kiti? Jie lieka be meilės, nes jeigu tas kompozitorius arba poetas rašo muziką, eiles, ir tiktai paskiria vienam vieninteliam išskirtiniam asmeniui, tuos spindulius, meilės virpesius, kiek jis supranta tą meilę, ir nukreipia tam žmogui, ir tie spinduliai taip pat kitų yra atkartojami jau kitam žmogui, nes dainininkas dainuoja jau viešai, bet vis tiek jisai mintyse nukreipia tuos energinius virpesius konkrečiam žmogui, bet jis kitų neapima tais spinduliais. Tai yra – egzistencija, bet ne gyvenimas. Bet jeigu tu paklausi to dainininko, poeto, sakys aš sudėjau visą savo gyvenimo prasmę į tuos žodžius. Jie man liejosi, aš nežinau iš kur, buvo kūrybinė akimirka. Ir vis tiek jis buvo negyvas. Jis buvo tik egzistuojantis.
Gyvenimas atsiranda nuo tos akimirkos, kada jūs save paskleidžiate visiems – neišskirdami NĖ vieno. Bet tą patiriate būsena – Meilės būsena. Štai tada jūsų gyvenimas užpildomas prasmingumo. Toji prasmė nebedaloma. Jinai yra visuminė – meilę skleisti visumai – visiems.
Juk Kūrėjas turi Evoliucinį Sumanymą – šviesinti ne kiekvieną individualiai baksnojant pirštu, bet visumą – visą kūriniją. Jis užlieja meilės virpesiais, aukščiausio dažnio virpesiais, ir kas tiktai išsižioja, tas Jo gyvąjį vandens gaivumą ir pajunta savyje, kad jis numalšina tą troškulį. Ir tą pat akimirką Kūrėjui tampa tuo REALIU asmeniu. Visi kiti – nerealūs asmenys. NEREALŪS. Netikri. Kūrėjas bendrauja tiktai su asmenybėmis, nes Jis pats yra Asmenybės Šaltinis ir Centras. Iš Jo visos asmenybės kyla. O asmenybės yra dvasios. Jos veikia Tikrovėje.
Liuciferis sukurstė maištą. Tiek, kiek jis sukurstė maištą, vadovaudamas Vietinei Sistemai, tiek jis nebebuvo tikra asmenybė, tiek jis save panardino į iliuziją. Nors jis buvo vadovas, turėtų suprasti, kas yra Tikrovė, kas yra iliuzija, bet jis kaip asmenybė buvo nereali Kūrėjui – netikra. Ir ne dėl to, kad Kūrėjas nenorėtų, kad Liuciferis būtų buvęs tikras, bet kad Liuciferis nusigręžė nuo Tikrovės, pavertęs ją iliuzija, ir pats patekęs į savo sumanytos iliuzinės tikrovės spąstus. O Kūrėjas yra Tikrovės Šaltinis, ir Jis bendrauja su asmenybėmis. O tiek, kiek tu save iškreipi, tu nebesi asmenybė. Tu esi tos asmenybės ILIUZINĖ realaus egzistuojančio asmens tapatybė. Iliuzinė tapatybė.
Tai kaip su tavimi gali bendrauti Rojaus Trejybė? – Niekaip, nes tu esi užsivėręs – užsidaręs – tu neveiki visumos labui. Reiškia, tu Rojaus Trejybei neegzistuoji kaip Tikrovėje esanti Jo Tikrovės dalis. Jis tau suteikė priemones visas. Savo paties dalelę padovanojo, o tu užsisklendei, atsiribojai. Reiškia, problema yra tavyje, ne Kūrėjuje.
Todėl norėdami tapt realiomis asmenybėmis, jūs turite ne tik atsiverti Kūrėjui, bet ir ryžtingai veikti savo aplinkoje, jaučiant Kūrėjo vedimą, ir tą išmintį, kuri pasiekia jūsų atvertą asmenybę.
Jeigu jūs šito nedarysite, reiškia, jūs Kūrėjui esate nerealūs. Tada jums teks laukti prisikėlimo, kada jūsų apsivalys vidus, ir jūs tapsite Kūrėjui realūs, nes jūs pradėsite veikti, kada apsivalys jūsų vidus. O apsivalęs vidus neturi ligų šito materialaus pavidalo. Nėra ligų. Neturi baimės, nes asmenybė nežino, kas yra BAIMĖ.
Baimę sukelia gyvulinis protas. Asmenybės yra šviesos ir išminties protas, o ne gyvulinis protas. Tai yra Kūrėjo padovanotas protas. O čia veikia gyvulinis, materialus, visko bijantis protas. Dėl to jis ir stabdo, kad tik asmenybė nepabustų, kad tik ji netaptų reali Kūrėjui, kad tiktai nereikėtų su Kūrėju bendrauti. Tada galima pamiegoti ramiai. Krosnyje malkų yra, šilta, dega ugnis, šonai šyla – tai ko aš čia turiu dirbti? Bet jūs tuo esate nerealūs Rojaus Trejybei. Kad ir kaip skausminga jums tai išgirsti, DEJA. Tikrovė yra tokia. Pabuskite iš dvasinio letargo miego ir iš savosios iliuzijos, kad taptumėte iš tikrųjų veikliais dvasiniais asmenimis, pranokstančiais materialų pavidalą, kokį žmogus vadina kūnu. Štai tada jūs tapsite Rojaus Trejybei realiais Tikrovės Jo sūnumis arba dukromis.
O dabar, kiekvienas, kelkite klausimą sau – kiek aš esu Kūrėjui – Rojaus Trejybei – realus arba reali? O atsakymą jūs žinote pagal savo būseną – kiek jūs veikiate VISUMOS labui, ir turėdami vienintelį motyvą – meilę. Būseną.
Tai štai, kada bus ta būsena, tada dainos bus skiriamos ne jai už gražias akis ar gražius nagus.
Tada tu matai, kokia yra iliuzija, sklindanti iš VISUR – iš mokytojo lūpų, iš tėvų lūpų, iš politikų lūpų, iš dainininkų, poetų, rašytojų lūpų.
O Kūrėjas sumanė – TIKROVĘ, o ne iliuziją.
NEGYVENKITE BE KŪRĖJO NĖ AKIMIRKOS. Amen.
Algimantas
2016-07-13 15:02:52
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.