Forumas: temos peržiūra
Mano apsisprendimas pasišvęsti vien tik dvasinės šviesos skleidimui, 2016 10 08
Mielieji, sausio tragiški įvykiai 1991 metais man buvo LŪŽIO akimirkos. Tuo metu aš Lietuvoje buvau žinomas tarptautininių įvykių apžvalgininkas, dirbau tuometėje vienintelėje Lietuvos televizijoje. Kadangi buvau visos kompanijos - televizijos, radijo, ir techninio centro Komercijos Programų ir užsienio ryšių direkcijos BALTAI ir įkūrėju, ir direktoriumi, tai tomis dienomis daug dirbome su įvairių kraštų televizijos kompanijomis. Ir būtent per sausio aukų laidotuves Vilniuje aš dirbau su Japonijos viena televizijos kompanija. Ir toje ilgoje gedulingoje procesijoje mes filmavome įvairiose vietose - tiek pačioje procesijoje, tiek jos priekyje, tiek Antakalnio kapinėse, ir man kai kuriomis akimirkomis šmėkščiojo mintis - artinasi kažkokia neapibrėžta, tik vidumi juntama gyvenimo Lietuvoje TAMSA, kažką reikia daryti man, bet visiškai nesuvokiant nei ką, nei kaip, nei kur, nei kada, bet tikrai ne taip, kaip buvo daroma iki tol, kažkoks turi būti kitas kelias, kuris turėtų paveikti visus žmones.
Tai buvo VIDINIS IMPULSAS - nors ir nesuvoktas sąmoningai - ieškoti KAŽKOKIOS MAN NESUPRANTAMOS IŠEITIES, IEŠKOTI KAŽKO, NEŽINANT KO, BET VIS TIK IEŠKOTI, NES TAI, KAS DĖJOSI APLINKUI, MAN BUVO AKIVAIZDU, KAD VYKSTA KAŽKAIP NE TAIP - IR VISAME PASAULYJE. Tik nežinojau, o kaip gi ir kas gi turi vykti.
Todėl per tuos mėnesius, kai mūsų patalpos buvo užimtos, iš mūsų BALTŲ daugiau kaip 40 darbuotojų kolektyvo, viename kabinete likome keturi vyrai, kurie mokėjome užsienio kalbų, ir kurie galėjome dirbti su užsienio korespondentais, ir dirbome su jais. Štai aš tuos tris jaunus vyrus, kuriuos prieš tai pasikviečiau į BALTUS, ir paakinau išeiti iš tokio didžiulio siaubūno, kaip Lietuvos televizijos ir radijo, ir techninio centro bendros organizacijos, kurioje tuo metu dirbo apie 2000 darbuotojų, ir įkurti savo uždarąją akcinę bendrovę BALTAI, dirbti su užsienio žurnalistais.
Tuo metu ypač daug tekdavo filmuoti bažnyčiose pamaldas, ir man atrodė, kad ten vyksta SPEKTAKLIS - NE REALUS, O VAIDINAMAS GYVENIMAS - RYŠKUS APŠVIETIMAS, GRAŽŪS KUNIGŲ RŪBAI, ĮVAIRŪS PERĖJIMAI, PRIKLAUPIMAI, ATSISTOJIMAI, ATSISĖDIMAI, PAGIEDOJIMAI, PERSIŽĖGNOJIMAI, PASKAMBINIMAI, PASMILKYMAI, IR PANAŠŪS RITUALAI MAN ATRODĖ TIEK SVETIMI, TIEK IR KAŽKĄ SAVYJE SLEPIANTYS. Tuo labiau, kad aš su operatoriumi tyliai galėjau vaikščioti tarp besimeldžiančiųjų, nes kunigas įspėdavo, jog pamaldos bus filmuojamos užsienio televizijos kompanijos. Taigi, aš mačiau besimeldžiančius iš įvairių vietų, kaip net kunigai negali pamatyti. Tad man besimeldžiančiųjų veidai buvo ypač įdomūs. Aš mačiau, kaip skirtingai atrodo veido išraiškos tų, kurie mėgina nuoširdžiai melstis, ir tų, kurie vis pasidairo, ir pasišnibžda. Mačiau ir kunigų veidų išraišką, kartu su kunigais valgiau ir ragavau jų vyno, filmavimo grupę jiems pasikvietus, filmavome įvairiose vietose ir į Lietuvą atvykusį popiežių Joną Paulių II, ne kartą ėmėme interviu iš kardinolo Sladkevičiaus. Žodžiu, tai man buvo tikras SPEKTAKLIS, ir aš net laukdavau tokių filmavimų tiek bažnyčioje, tiek ir interviu su kunigais. Ir ne tik Vilniuje, bet ir bažnytkaimiuose.
Tuo metu jau ėmiau kai ką suprasti apie sielą, nes labai nuoširdžiai studijavau Sai Babos gyvenimą ir mokymus, tad Sai Baba man buvo toji Šviesa ir Tiesa, tuo tarpu Jėzus buvo man visai neaiškus. Aš kelis kartus perskaičiau Naująjį Testamentą, ir man buvo nepriimtina, kad Jėzų nužudė, kad jis pats NEIŠSIGELBĖJO, juk jis sakė, kad yra Dievo Sūnus, tai KODĖL GI JIS NEPAJĖGĖ NUGALĖTI SAVO ŽUDIKŲ IR TAIP BEJĖGIŠKAI JIEMS PASIDAVĖ, NEGI JIS TIEK SAVE NUVERTINO, TIEK NEBRANGINO SAVO GYVYVBĖS, TIESIOG ŽUVO PER NIEKĄ.
Ir Naujojo Testamento Jėzaus kalbėjimas kažkokiomis parabolėmis man buvo visiškai nepriimtinas, o Sai Baba kalbėjo paprastai ir aiškiai, nors vartojo daug Indijos seniai jau išnykusios sanskrito kalbos žodžių. Man tai buvo dar įdomiau, nes baigiau anglų kalbos, ir dar specialias vertimo, studijas Vilniaus universitete, ir mums buvo dėstomas ir Kalbotyros Įvadas, tad apie sanskrito kalbą buvo mums pasakojama tikrai daug.
Man buvo suprantami ir svarbūs Sai Babos du teiginiai, kurių anuomet nesugebėjau išplėsti, šiaip jau visus žmonių sakomus teiginius mėgindavau papildyti, išplėsti, ir visada tą sugebėdavau padaryti, nesvarbu, kokie būtų teiginiai - filosofų ar politikų, mokytojų ar tėvų, visada mintyse surasdavau gilesnių sampratų. Tuo tarpu Sai Babos teiginių - Neieškokite jokių materialių dovanų savo artimiesiems, nes jūsų geriausia dovana ir Jėzui Kristui, ir jums patiems, yra jūsų MEILĖ - jis buvo pasakytas Kalėdų išvakarėse, kada didžiulė procesija su uždegtomis žvakutėmis atėjusi prie Sai Babos ašramo Putapartyje - Indijoje - tamsią naktį klausėsi jo pamokomojo žodžio. Ir antras teiginys - AŠ atėjau į Žemę, kad suvienyčiau visas religijas judėjime už gėrį.
Aš mačiau, kaip greitai nusibosta materialios dovanos, ir tada laukiama jau naujų, ir dar didesnių. Ir negalėjau sugalvoti, kas gi galėtų būti daugiau negu meilė. Taip pat negalėjau išplėsti ir antrojo Sai Babos teiginio - kas gi gali būti geriau, kaip suvienytos religijos judėjime už gėrį. Štai dėl to aš Sai Babą ir priėmiau į savo širdį kaip DIEVYBĘ ŽMOGIŠKUOJU KŪNU ĮSIKŪNIJUSIĄ MŪSŲ APŠVIETIMUI.
Tad nuolat man bendraujant su Sai Baba, aš jam išsisakydavau savo visas mintis, kas vakarą, ir toks mano bendravimas su Sai Baba truko apie porą metų. Priedo aš suradau daug informacijos tiek apie Sai Babą, tiek ir jo paties mokymų. Ir tik tada man buvo atnešta ir įteikta Urantijos Knyga anglų kalba. Iki tos akimirkos apie tokią knygą aš nieko nežinojau. Mat per sausio 13-osios aukų paminėjimą, prie degančių laužų mes iš televizijos susirinkdavome tiek prie televizijos, tiek ir prie parlamento. Ir po poros metų nuo šių įvykių, prie parlamento užėjome pasišildyti į kavinukę, kuri tuomet vadinosi Talino vardu, ir užsisakę po 50 gramų degtinės, ėmėme diskutuoti apie tuos tragiškus įvykius. Aš jiems sakiau, kad yra aukštesni dalykai negu materialūs pastatai - televizijos ar seimo, gali juos ir užimti, net ir sunaikinti, bet tai tik statiniai. O aukščiau statinių yra idėja. Gali net idėjos autorius jau būti miręs, o idėją gali tęsti kiti, net kitos kartos. Bet yra dar aukštesni dalykai - DVASINIAI, kurie susilieja su Dievu, ir kyla iš Dievo - amžinybė, siela, asmenybė.
Ir štai tuo metu viena televizijos režisierė sako, kad ji turi didelę knygą anglų kalba apie Dievą, pati ji angliškai neskaito, o man ją atneš ir padovanos. Ir po poros mėnesių mano kursiokė man ir atnešė didžiulę knygą - mėlyną, storu kietu viršeliu, daugiau negu 2000 puslapių apimties - The Urantia Book - Urantijos Knyga.
Štai būtent ši Knyga ir pakeitė mano gyvenimą - būtent Urantijos Knyga buvo tas APREIŠKIMAS, kuris buvo būtinas man kaip oras, kad galėčiau normaliai kvėpuoti, nes ji man atsakė į tuo metu mane dominančius klausimus, ko man negalėjo paaiškinti net kunigai, kad ir atsakyti į tokį mano klausimą - KAS GI VIS TIK YRA JĖZUS? - Man jie sakė - kaip ir per pamaldas - DIEVO SŪNUS. O Urantijos Knyga man atsakė - kas gi BUVO IR YRA JĖZUS.
Ir būtent tada aš įsimylėjau Jėzų kaip savo Mokytoją, ir tada suvokiau, kaip GALINGAI IR PERGALINGAI SAVO MEILĖS STIPRYBE JIS UŽBAIGĖ SAVO MATERIALŲ KŪNO GYVENIMĄ URANTIJOJE.
Ir Sai Baba palaipsniui atsitraukė į antrąjį planą, o į priekį išėjo Sūnus Kūrėjas - Jėzus.
Man buvo keista, kad mano tie jau trys bendradarbiai dažnai laidė kandžias pastabas dėl mano tokio užsidegimo. Mane nuvylė ir užsienio žurnalistai, kai aš jiems tiek daug pasakodavau apie Kūriniją, apie Kūrėją - Rojaus Trejybę - apie Rojų, apie prisikėlimą po mirties, apie Urantijos - mūsų planetos - atsiradimą ir joje gyvybės plazmos implantavimą ir evoliuciją, o jie man, nuoširdžiai padėkoję už įdomų pasakojimą, užbaigdavo - niekas to nežino, niekas to dar neįrodė, laikas parodys, ar taip yra iš tikrųjų.
Aš jiems aiškinau apie politikos ir ekonomikos netinkamumą, vedantį į susipriešinimą, karus, o jie laikėsi savo - niekas nieko geriau nesugalvojo už demokratiją ir konkurenciją.
Tada mane apėmė didelis nusivylimas - niekas manęs nesupranta - NIEKAS, tai nejaugi jie tokie KVAILI, KAD NEMATO TIRKOVĖS, APIE KURIĄ PASAKOJU JIEMS?
Aš nusprendžiau parašyti tris-keturis straipsnius Urantijos Knygos pagrindu, kad žmonės išgristų šitą nuostabią ŽINIĄ - YRA TOKIA GYVA KNYGA, KURI PASAKOJA TIESĄ, KOKIOS NEŽINO NEI BIBLIJA, NEI POPIEŽIUS. Tačiau susitikęs su ŠVYTURIO žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi, sužinojau, kad jiems tokie dalykai neįdomūs.
O varge tu varge, kaip gi tu nesuvoki, jog be šitos Tiesos negali būti net ir paties Švyturio žurnalo, kaip ir kitų žurnalų, laikraščių, nes jie nerašo TIESOS, TODĖL EINA PRIEŠ TĖVO VALIĄ, IR DĖL TO TURĖS IŠNYKTI.
O aš taip tikėjausi, kad perskaitę tuos straipsnius, visi žmonės kalbės ir kitiems pasakos apie Urantijos Knygą, o iš mano straipsnių jie sužinos, jog Tėvas visiems pasiuntė savo fragmentą - Minties Derintoją, todėl visi tarpusavyje esame dvasios broliai, tad nėra reikalo skriausti ir apgaudinėti kitus, kad pasiektume savo interesų įgyvendinimo pergalę kitų sąskaita ir bet kokia kaina. Ir taip jie visi pradės gyventi be prievartos ir melo - dvasinėje BROLYSTĖJE IR VISŲ LABUI.
Kaip tik tada man ir kilo mintis - turiu pasielgti kaip Jėzus - turiu eiti į žmones pats, kitur niekur manęs nepriims, nes niekas šitos šviesos nesupranta.
Pasiūliau paskaitų ciklą Žinijos draugijai, bet ji sutiko pabandyti tik su viena paskaita, kad pasižiūrėtų, kaip į tai reaguos klausytojai. Kadangi visai šalia Žinijos buvo Mokytojų namai, nutariau užeiti ir ten. Tuometinis direktorius - Timukas - dabar jau iš Urantijos iškeliavęs - tuoj pat sutiko, ir paaiškino, kad jis suteiks man tik salę, o jau klausytojus turėsiu susirinkti pats.
Buvo tikrai nuostabu,kad taip mane iš karto suprato pirmasis, ir ne tik suprato, bet ir NEMOKAMAI SUTEIKĖ DIDŽIĄJĄ SALĘ, KAD MANO UŽSIĖMIMAI GALĖTŲ VYKTI KAS PENKTADIENĮ, TAIP PAT PASIRŪPINO, KAD DAILININKAI PARAŠYTŲ SKELBIMUS IR PAKABINTŲ TIEK MOKYTOJŲ NAMŲ VIDUJE, TIEK PRIE LAUKO DURŲ, IR NET PYLIMO GATVĖJE SPECIALIAME MOKYTOJŲ NAMŲ INFORMACIJOS STENDE. ŠTAI KOKS BUVO TIKRAS MOKYTOJŲ NAMŲ DIEVIŠKAS DIREKTORIUS.
Ir kada didžioji salė buvo pilna klausytoju, kada jie taip įdėmiai manęs klausėsi, kad be pertraukos mes bendravome apie keturias valandas, pamačiau, kad šitoji informacija jaudina ne tik mane, ji būtina VISIEMS. O juk knyga anglų kalba, jie jos perskaityti nemoka, tad reikia ir toliau jiems užsiėmimus tęsti. Ir nežinia kiek ilgai.
Štai maždaug tuo metu ir atėjo mintis, kad nėra svarbesnio darbo, kaip DVASINIO MOKYTOJO DARBAS, NES BŪTENT NUO JO PERTEIKIAMOS ŠVIESOS IR PRIKLAUSO, KOKIA BUS VISUOMENĖ - ŠVIESI, KUPINA TIESOS IR TEISINGUMO, AR PILNA BAIMĖS IR TAMSOS, APGAULĖS IR KORUPCIJOS, KYŠIŲ IR LIGŲ.
O kartą einant Gedimino prospektu, kaip tik pro vyriausybės rūmus, ir kertant sankryžą ties centriniu knygynu - tiesiog tos sankryžos viduryje - ir priėmiau sprendimą - AŠ PAŠVENČIU SAVO GYVENIMĄ TĖVO ŠVIESOS IR TIESOS NEŠIMUI, NES JOS NIEKAS KITAS NESKLEIS, KADANGI JOS NEŽINO, O JEIGU AŠ JĄ ŽINODAMAS ŠITO NEDARYSIU, TAI KAS GI TĄ DARYS? Ir tegu kiti siekia verslo aukštumų, politinių postų ar šeimos gerbūvio, bet be dvasinės šviesos šitų interesų taip pat neįmanoma patenkinti iki pilnatvės, tuo labiau vystyti visuomenės į priekį be nusikaltimų, be korupcijos, be melo. Tai reiškia, kad aš vienas realiai, o ne tariamai, kovosiu ir prieš nusikaltėlius, ir prieš korupciją, ir prieš kyšininkavimą ir net dar daugiau negu visa policija, visa vyriausybė, visas seimas, visi prezidentai, nes jie net nesuvoklkia KAIP KOVOTI SU TOMIS NEGEROVĖMIS, ŽLUGDANČIOMIS ŠALĮ IŠ VIDAUS.
Vienas švedų radijo žurnalistas man pasakė - Dvasinis kelias yra labai SUNKUS. Man tai atrodė tarsi jis mėgintų mane nuo jo atkalbėti, nes tuo metu man atrodė, kad kaip tik dvasinis kelias yra labai lengvas. Štai jau ir Kaune yra apie penki šimtai klausytojų, užsiėmimaii vyksta Žinijos draugijos salėje Laisvės alėjoje, ir Panevėžyje susirenka pilna Garso kinoteatro salė, ir taip buvo ne vieną kartą, o kiek Pasvalyje jaunimo grupėje yra daug nuoširdaus noro žengti dvasiniu keliu, tai dar keleri metai tokių pastangų ir visa Lietuva bus ĮVEIKTA, o man sako, jog SUNKUS KELIAS...
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
2016-10-07 15:52:10
Komentarai
Mielas Algimantai, labai labai ačiū tau už tokį išsamų atsakymą, net atskira tema parašyta. Man taip patiko skaityti, o vienoje vietoje beskaitant vis tik ir nusišypsojau, patiko tavo tas – o varge tu varge, kaip gi tu nesuvoki... – tai toks pilnas nuoširdumo, toks šiltas kreipimasis - kai tai kas TAU jau taip aišku, o kodėl gi kiti negali to suprasti-matyti, ir toliau savaime tęsiasi klausimas – ką gi daryti?Na, tu labai išsamiai mums papasakojai ką tu darei, kaip tu klausei savo vidinio balso. Tačiau skaitant paskutinę pastraipą šypsotis net ir mažiausiai jau nesinori ir tas – o varge tu varge... – dabar jau labai tinka ir pabaigoje, tik jeigu tai tariant šiandien... tai jau skambėtų kita gaidele.
Telydi mus ramybė ir išmintis iš Kūrėjo, per mūsų giluminį atsivėrimą, per įtikėjimą. Vita
vvita
2016-10-08 00:44:49
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]