Forumas: temos peržiūra
Rojaus Trejybės šventovės gyvosios pamaldos prie Sauliaus Pečiulio pašarvoto kūno
Sausio 19-sios ankstyvas vakaras, apie šešta valanda. Antakalnio gale važiuodamas mašina ieškau šarvojimo salės, kurioje pašarvotas Sauliaus Pečiulio materialus kūnas. Aplink tamsu, važiuoju kažkokiais beveik kaimo slidžiais, mašinų ratų nuglūdintais iki ledo keliukais, bet taip ir nepanašu, kad kur nors čia būtų toks pastatas. Galų gale nusprendžiu vėl sugrįžti į apšviestą Antakalnio gatvę. Mėginu ieškoti iš kitos pusės. Tačiau veltui. Nieko panašaus, kas atitiktų, mano samprata, šarvojimo pastatą, nematau. Įvažiuoju į ligoninės kiemą ir palikęs mašiną, einu pėsčiomis.
Vakar vėlai vakare man paskambino vienas sielos brolis ir pranešė šitą žinią, jis ir pasakė, kur yra pašarvotas kūnas. Tačiau tuomet aš nesirengiau iš viso ten eiti.
Šiandien ryte paskambino kitas mano bičiulis ir pranašė šitą žinią dar kartą. Su juo atsisveikindamas, palinkėjau jam, kaip linkiu ir visiems, RAMYBĖS. Ir lygiai taip pat nė minties neturėjau, kad eičiau į šarvojimo vietą. Jis man atsisveikindamas dar pridūrė: “Pasimatysime.“ Tai nieko neįpareigojantis žodis, nes mes su juo ir pasimatome, ir pasikalbame dvasiniais klausimais. Ir į laidotuves abu žvelgiame daug platesne prasme negu įprasta – laidojamas tik kūnas, o ne to kūno tikrasis gyventojas, Tėvo suteiktas tikrasis aš kaip ASMENYBĖ, kuri po prisikėlimo tik pakeičia savo energetinį apvalkalą ir toliau TIKRAI REALIAI gyvena ir keliauja į Rojų pas savo TĖVUS – ROJAUS TREJYBĘ.
Tačiau tuoj po rytinio pokalbio pajutau, kad tas žodis – PASIMATYSIME – tai buvo tiesiog man Tėvo perduota ŽINIA – NUEITI TEN NE SAULIAUS PEČIULIO KŪNO pagerbti paskutinį kartą, bet padėti savo sielos broliams ir sesėms, kurie bus atėję būtent kaip tik pareikšti VADINAMĄJĄ paskutinę pagarbą, pažvelgti į aplinką, ir ypač į save, ŠVIESOS akimis; padėti jiems Tėvo-Rojaus Trejybės akimis pažvelgti į šitą pačią akimirką, kuri kiekvienam sukelia jeigu ne skausmo, tai bent pamąstymų ir didelį norą, kad ši akimirka kuo greičiau baigtųsi ir vėl būtų galima sugrįžti į savo įprastą aplinką ir užsiimti savo darbais.
Ir šitą pagalbą tiems savo sielos broliams ir sesėms aš turėčiau suteikti trumpų gyvųjų pamaldų dėka – pagarbindamas Rojaus Trejybę, pasakydamas sielos pamokslą, ir pagarsindamas sielos prašymų maldą.
Štai dėl to ir ieškau dabar kelio tamsoje. Antakalnio gale esančios ligoninės kiemas neapšviestas, tamsu, kad nieko nematau. Užeinu į ligoninę, manau, paklausiu ten, gal gi padės. Kaip tik būtent tuo metu man paskambina dar vienas sielos brolis. Aš jo irgi paklausiau, gal jis žino tą salę. Jis man paaiškino. Pagal jo aiškinimą aš panašiai ir su mašina važiavau, tačiau ten yra TOKIOS vietos, kad tikrai nepagalvotum jog reikia dar važiuoti tolyn, pro kažkokius sandėlius, kažkokias statybas, kažkokius garažus, kažkokias katilines. O reikėjo. Dabar einu pėsčiomis. Matau ateina kažkoks siluetas. Moteris. Pasisveikinu. Ji išsigąsta, nieko neatsako, praeina pro mane nesustodama. Tada aš sakau: “Ar galėčiau paklausti vieną klausimą, nebijok manęs.“ Ji sulėtina žingsnį, tuoj pat aš ir klausiu: “Kur čia yra šarvojimo salė? Man sakė, kažkur turiu čia apeiti šitą pastatą.“ Ji, pajutusi, jog iš manęs nekyla grėsmė, sugrįžta atgal ir ima aiškinti.
Einu toliau. Baltame sniege toli matau kitą juodą figūrą, kurią man padeda išskirti blausi šviesa, sklindanti iš toliau stovinčio pastato kelių langų. Orientuojuosi į šitą figūrą, nes viduje jaučiu, kad tai einantis irgi į tą pačią vietą. Panašu, jog figūra ima artėti, bet ne todėl, kad apsisuktų ir eitų atgal, bet jos žingsnis sulėtėjo. Vis tiek ji man yra rodyklė, kur reikės toliau ieškoti kelio. Figūra žengtelėjo kelis žingsnius į šalį, o tada tikrai ima artėti į mane. Dar nespėjęs gerai suvokti, kas tai, pajuntu, kad tai yra mūsų grupės Vytautas. Sušunku jam: “Ir tu ieškai to paties kelio?“ Jis kažkam skambina telefonu, ir atsargiai sukinėjasi ant tako, manęs, atrodo, jog dar neatpažįsta. Aš jam tariu: “Vytautai, nepažįsti, čia aš.“ Jau visiškai priėjus ir Vytautas atpažįsta. Sako man, jog skambina Olgai, kuri paaiškins kelią. Aš jam sakau, jog eitume toliau, vis tiek kito kelio čia nėra ir man jau aiškino, kad turime eiti toliau. Einame jau abu. Išeiname nuo tako jau ant kelio mašinoms, leidžiamės nuo kalniuko link kažkokio raudonų plytų pastato. Tačiau niekur nesimato jokios gyvasties, jokio panašumo į tai, kad būtų mūsų ieškomas objektas. Einam, kaip veda vis sukdamas kelias. O jis mus atveda į uždarą kiemą tarp pastatų sienų. Matom kelias mašinas, blausią šviesą per langą. Sakau, jog eisiu į vidų ir vėl klausiu. Viduje du vyrai, keli automobiliai. Gal tai koks garažas? O gal autoservisas? Vienas vyras paaiškina, kad išėjęs į lauką pasukčiau į dešinę, o tada tuoj prieisiu vartus, ir turėsiu pasukti vėl į dešinę. O ten jau ir bus šarvojimo salė.
Einame toliau. Tuoj baigsis ir šitas statinys, ir man topteli mintis, jog mes jau praėjome kažkokį įėjimą į dešinę. Sakau Vytautui, jog grįžtume, galbūt ten ir bus tie vartai. Aš sugrįžtu, tikrai, ten vartai, tik visai atidaryti, todėl ir neatkreipėme dėmesio. Toliau ten irgi labai blausi šviesa. Prieinu kažkokias duris, atidarau, ir iš karto prieš akis jau matau karstą ir gėles. Lekiu atgal pakviesti Vytauto. O jo nė kvapo nelikę. Pastatas ilgas, o toliau už jo statybos. Kur jis ten nuėjo į statybas? Nieko nelieka, kaip tik šaukti: “Vytautai, suradau Saulių, eik čia.“ Tačiau Vytauto nėra. Šaukiu vėl, dar garsiau. Saulius vis tiek juk negirdės. Čia pajuokavau. Nėra Vytauto Einu tolyn iki pastato galo, ir ten pamatau jau Vytautą sugrįžtantį nuo statybų teritorijos.
Salėje yra koks pusšimtis žmonių. Yra ir Lietuvoje žinomų žmonių. Grupelė moterų gieda tradicines giesmes. Man mintyse jau dėliojasi planas, kur atsistoti prie karsto, kad pakviesčiau visus pagarbinti Rojaus Trejybę. Šita mintimi pasidalinu su Vytautu. Jis prataria mano sumanymui. Kada grupelė žmonių sueina kažkur už salės vidinės sienos, ten tikriausiai yra kambariai, kur giminės gali šiek tiek pailsėti, užkąsti, pasikalbėti, atsiranda daugiau vietos ir aš prieinu prie Sauliaus Pečiulio žmonos, Joanos, paklausti, kaip ji pažiūrėtų, jeigu aš garsiai pagarbinčiau Rojaus Trejybę.
Tiek Saulius, tiek Joana anksčiau lankė mano užsiėmimus Urantijos grupėje, tačiau vėliau jie pasuko kitu keliu, nors susitikus net ir gatvėje labai domėjosi Urantijos grupės užsiėmimais. Joana kelis kartus net buvo pakvietusi mane ateiti į dvasinės šviesos ieškančių žmonių grupę ir supažindinti juos tiek su Urantijos Knyga, tiek su Jėzaus Kristaus apreiškimu KALBU JUMS VĖL. Ir tuos prašymus visada išpildydavau. Tarp mūsų buvo labai nuoširdūs santykiai.
Ir dabar Joana mielai sutiko, kad pagarbinčiau Rojaus Trejybę. Tad pajutau sielos troškimą ne tik pagarbinti Rojaus Trejybę, bet ir išplėsti garbinimą iki sutrumpintų mūsų gyvųjų pamaldų, kurias vedu Rojaus Trejybės šventovėje kas šeštadienį – pasakyti savo sielos pamokomąjį žodį, o tada išlieti savo sielos prašymų maldą.
Atsistojau prie pat karsto, pasisukau į sėdinčius ir stovinčius žmones ir tariau: “Mielieji, noriu jus pakviesti pagarbinti Rojaus Trejybę. Atsisėskite patogiai, kad kūnas būtų atpalaiduotas, užsimerkite, kad niekas neblaškytų jūsų dėmesio, ir atverkite savo širdis. Mylimas Tėve, mylimas Amžinasis Sūnau, mylima Begaline Dvasia, aš garbinu tave, kad tu mums padovanojai save ir kūriniją, kurią mes matome pakėlę į dangų akis...“ Garbinimo žodžiai liejosi iš mano atsivėrusios sielos, ir siela vis giliau ir giliau nėrė į Rojaus Trejybės meilės gyvą vandenyną, juto vis gilesnę palaimą.
Po Rojaus Trejybės pagarbinimo mačiau žmonių veidus, kurie buvo giliai paveikti Tėvo dvasios gyvų virpesių iš vidaus. Jie liudijo tikrąją vidinę ramybę. Ramybę, kuri sklinda iš jų gelmės, ne iš jų paviršinių proto-sąmonės sluoksnių.
Sakydamas savo sielos pamokomąjį žodį, pats stebėjausi, kaip ji tarsi iš šalies sako žodžius, o aš taip pat jų klausausi. Ir žodžiai buvo tokie, kurie tiko visiems, tiek vadinamojo velionio motinai, žmonai, tiek visiems – Saulius niekur nedingo. Šitas kūnas, kuris guli karste, yra tik trumpalaikis apvalkalas, kad mes galėtume vieni su kitais bendrauti ir daryti drauge su Tėvu gėrio darbus iš meilės ir visų labui. Ir jis savo egzistavimą baigia, nes energetinį resursą išeikvoja – vieni anksčiau, kiti vėliau – tačiau vis tiek jį palieka tas jo vidinis gyventojas, tas Tėvo padovanotas mūsų tikrasis aš, mūsų asmenybė, kuriai laikinai ir priklauso šitas kūnas. Juk mes sakome mano ranka, mano galva, mano kūnas. Tuo tarpu, KAS gi yra TAS, kuriam vis tai priklauso. Būtent tai ir yra tas tikrasis asmuo, asmenybė, padovanota Tėvo amžiams, o materialiu pavidalu tik žengia pirmąjį žingsnį į amžinybę, į Rojų, pas Tėvą, pas Rojaus Trejybę, kuri yra Rojuje, visos kūrinijos centre. Būtent dėl to mes ir esame pažadinami trečiąją dieną po vadinamosios materialios mirties. Ir mums suteikia naują pavidalą, daug aukštesnį – sielos tapatybės – pavidalą, kuris vėliau, po ilgų mokymų, ir tų mokymų pritaikymo visų labui, galų gale bus pakeistas į dar aukštesnį pavidalą – amžinosios dvasios statusą su dabartiniu savo aš. Siela sujungia du krantus – dabartinį mūsų materialų pavidalą su būsimuoju mūsų dvasiniu pavidalu, kada mes būsime amžinąja dvasia. Tačiau visą laiką tas tikrasis gyventojas bus tas pats, koks buvo Tėvo padovanotas kaip mūsų individuali asmenybė, kurios vidinis aš savo kelionę į Rojų ir pradeda materialiu žmogaus pavidalu. O raktas į prisikėlimą yra mūsų kiekvieno viduje – savo širdies atvėrimas Tėvui ir įtikėjimas.“ Mano siela aiškino visiems taip nuoširdžiai, kad aš mačiau, kaip dar labiau ėmė rimti ir net nušvisti kai kurie veidai. Jie savo akimis gėrė mano girdimus žodžius ir jutau, kaip jie tarsi patys susiliedavo su mano tariamais teiginių virpesiais. Tai buvo gyvas ryšys tarp jų atsivėrusių ir nuramintų sielų ir mano sielos, kurias apjungė Rojaus Trejybė, mūsų visų Minties Derintojų dėka.
Užbaigęs savo sielos pamokomąjį žodį, prieš pradėdamas prašymų maldą dar paaiškinau, jog dabar bus prašymų malda, kuri nuo Rojaus Trejybės garbinimo skiriasi tuo, kad garbinime nėra jokio, net menkiausio, prašymo aspekto. Siela, kada atsiveria, pati suranda garbinimo ir maldos žodžius.
Mano siela meldėsi toliau: “Mylimas Tėve, mylimas Amžinasis Sūnau, mylima Begaline Dvasia, ačiū tau už visa tai, ką patyrėme iki šiol,.ką patiriame dabar, nes tu geriau žinai, kokie patyrimai yra reikalingi mūsų sielos augimui. Mes meldžiame gilesnio atsivėrimo TAU, visa savo siela, giluminio ĮTIKĖJIMO, kuris ir veda į mūsų sielos tapatybės prisikėlimą, kada materiali energija yra išeikvojama mūsų žmogiškajame gyvenime šitame pasaulyje. Ir tavo sūnus, mūsų sielos brolis, Saulius jau rytoj bus prikeltas savo aukštesniu sielos pavidalu, tačiau jau ir dabar jis nebeturi jokio ryšio su savo buvusiu materialiu žmogaus kūnu. Mes meldžiame, kad jis po prisikėlimo ryžtingai ir drąsiai atsiduotų tavo vedimui, kad daugiau pasitikėtų Tavimi; aš meldžiu, kad mes visi daugiau atsiduotume tavo vedimui iš vidaus, ir, be jokios baimės, kauptume tavo numatytus mums patyrimus, augdami savo dvasiniu ūgiu, kaip tu ir esi mums numatęs augti....“
Po maldos aš žvelgiau į žmones ir mačiau, jog dauguma buvo tarsi po pirties, nusiprausę savo sielą. Jų veidai buvo gaivūs ir švieži. Net Sauliaus motina, kuri prieš tai buvo tokia sielvarto apimta, dabar jautėsi tokia nuraminta, iš vidaus paglostyta.
Po šitų gyvųjų pamaldų, pirmą kartą vykusių ne urantų aplinkoje, žmonėms poveikis buvo taip pat labai galingas, net ir kaip jis buvo galingas tada, kada prieš kelerius metus tokias gyvąsias pamaldas vedžiau prie mūsų – urantų – grupės nario Juozo karsto. Tačiau tada daug žmonių tokioms gyvosioms pamaldoms buvo pasirengę, nes ne vienas iš jų dalyvaudavo Rojaus Trejybės šventovės mūsų gyvosiose pamaldose. Jose taip pat dalyvaudavo ir Juozas, kartais ir su savo žmona. Dabar gi buvo Rojaus Trejybės trumpos garbinimo gyvosios pamaldos su urantais nieko bendro neturinčioje aplinkoje. Ir vis tiek žmonių sielų reakcija buvo vienoda – vidinis nusiraminimas ir palaimos pojūtis. O juk tai buvo vadinamųjų raudų aplinkybės, kada materialų kūną paliko venas iš mūsų sielos brolių, tačiau žmonės pajautė viduje ne tik ramybę, bet ir pakylėjimą.
Tai dar kartą paliudija, kad siela yra gyva, ir lygiai taip pat yra gyva Tėvo dvasia, esanti kiekvieno viduje, ir būtent ji nuramina ir palaimą suteikia kiekvienai nuoširdžiai sielai, atsivėrusiai Tėvui.
Iš karto po Rojaus Trejybės gyvųjų pamaldų drauge su Vytautu ir išėjome. Jis taip pat man patvirtino, jog gerai padariau, kad pagarbinome Rojaus Trejybę.
Grįžęs namo pamaniau, kaip vis tik iš tikrųjų Tėvas veda iš vidaus, kad būtų geriau VISIEMS, nes dar išvakarėse tikrai nemaniau, kad atsidursiu prie Sauliaus pašarvoto kūno, tuo labiau, kad garbinsiu Rojaus Trejybę, sakysiu pamokslą, ir melsiuosi VISŲ LABUI. Dėkojau Tėvui, kad jis suteikė man tokį gyvos meilės dar vieną patyrimą, nes žmonėms taip stinga GYVOSIOS ŠVIESOS, kurios jie negauna bažnyčioje. Priešingai, juos ten dar daugiau nugramzdina į DOGMATIZMĄ IR NEGYVĄ RITUALIZMĄ, o tuo pačiu ir į SIELOS VERGYSTĘ, kada ji turėtų būti laisvame meilės darbų skrydyje visų šviesos labui.
Dar nesibaigus nakčiai, gal dvidešimt-penkiolika minučių iki keturių, mane kažkas taip netikėtai pažadino. Aš tuoj pat atsimerkiau. Pagalvojau, ko aš taip netikėtai atsibudau. O Tėvas man ir sako: “Šiandien vėl nuvažiuok pagarbinti MŪSŲ.“
Še tau, kad nori. Aš prieš guldamas dar pagalvojau, kaip gerai, juk buvau prie Sauliaus pašarvoto kūno, dėl ko taip rūpinosi man net du paskambinę bičiuliai. Ir dar GYVAI ir NUOŠIRDŽIAI pagarbinau Rojaus Trejybę, dėl to nuostabų GYVĄ patyrimą įgijo ir daug ten buvusių žmonių, jog laidotuvės tai ne RAUDŲ VIETA. O dabar vėl važiuoti. Ką ten Tėvas sugalvojo vėl? Tikrai nebenorėjau vėl ten važiuoti.
Ėmiau garbinti Rojaus Trejybę. Pasimeldžiau. O tada sakau Tėvui, kad dar kartą gal jau ir nebeverta važiuoti. O Jis man labai trumpai, bet įtaigiai – TU VAŽIUOJI NE DĖL SAVĘS, O DĖL KITŲ. O JŲ SIELOMS ŠITO GYVO NUSIRAMINIMO PATYRIMO REIKIA.
Tėvo argumento man užteko, tačiau mano gyvuliniam protui, kuris ieško menkiausio plyšelio abejonėms, tą pačią akimirką atsirado savo argumentas: “Šiandien jau bus laidotuvės. Galbūt pakvies tradiciškai kunigą, kad jis ten pasimelstų? Kaip čia man tuomet bus su Rojaus Trejybės gyvosiomis pamaldomis?“
Ir tikrai Tėvo argumentas ir mano ryžtas važiuoti vėl akivaizdžiai sumažėjo. Juk nežinant kada bus, jeigu iš viso bus, kunigas, negali orientuotis, kada pradėti ir kada užbaigti savo GYVĄSIAS pamaldas. Dėl to jos ir yra GYVOS, kad neturi savo ritualų, jų trukmė yra sielos apsprendžiama, o ne atliekamų ritualų ir mechaniškai skaitomų maldų. Tuo tarpu įsiterpti į kunigo apeigas tikrai nenorėjau. Tą ir pasakiau Tėvui. O Jis man vėl labai trumpai ir tvirtai paaiškino: “Tu liudiji Mano valią ją vykdydamas, o ne siekdamas kur nors užsiglausti, kad būtų lengviau TAU. Tu sumanei pailsėti, o juk Aš niekada, nė akimirkai, nesiilsiu, ir viską darau JŪSŲ VISŲ LABUI. Aš neturiu nei išeiginių, nei atostogų, nei poilsio, kad geriau būtų JUMS VISOJE KŪRINIJOJE. Tu irgi turi taip pat daryti gėrį su Manimi VISŲ LABUI. Ir tavo sielos broliams reikia šitos Mano šviesos, perduotos per tave. Ir joks kunigas neišdrįs trukdyti tau garbinti MUS – ROJAUS TREJYBĘ. Todėl nieko nebijok.“
Tapo aišku, kad vėl teks važiuoti. Mintyse sukosi, o kaip pasirinkti laiką, kada atvažiuoti – anksti nuvažiuosi, gali nieko ir nebūti, o vėliau, kai jau pradės žmonių gausėti, tai nedaug liks laiko ir iki kunigo pasirodymo, jeigu jis bus iš viso. Sauliaus žmonos telefono neturiu, kad galėčiau jos pasiklausti. Gal vertėtų paskambinti savo bičiuliui, kuris panašu, kad ir pats prisideda prie laidotuvių organizavimo ir kuris man kaip tik ir skambino praėjusį rytą, kad praneštų šią žinią. Labai nenorėjau vėl ten eiti. Šalta, toli važiuoti iš namų, ir fizinis kūnas kažkoks apsunkęs. Taip besvarstydamas prieš penkias vėl užmigau.
Kada pabudau, buvo prieš aštuonias. Ir vėl tos pačios mintys, ar tikrai verta ten važiuoti? Puikiai žinau, kad ir nenuvažiavęs, jokio priekaišto nesulauksiu. Mano laisva valia, man ir priimti sprendimą. O Tėvas myli vis tiek vienodai, KOKĮ SPRENDIMĄ BEPASIRINKČIAU.
Jaučiu, kad fizinis kūnas tikrai sunkus. Aš labai gerai savo kūno kalbą suprantu ir iš vidaus jaučiu menkiausius pasikeitimus. Apsisprendžiu vis tik važiuoti. Važiuosiu su mašina, taip bus lengviau. Tą pačią akimirką vėl kita mintis – ten privažiavus gali nebūti kur pastatyti mašinos, jeigu bus atvažiavusių su mašinomis daugiau, tad gal geriau važiuosiu troleibusu, juk vis tiek priveža prie pat ligoninės, o vakar kaip tik jos kieme mašiną ir palikau, kai iškart nesuradau kelio.
Ir vėl pajuntu, kad fizinis kūnas yra ne toks, koks turėtų būti – lengvas ir pulsuojantis gyvybingumu. Ir vėl suabejoju savo sprendimu - tokia savijauta, gal vis tik iš viso neverta ten važiuoti, nes dar gali pasidaryti tiek silpna, kad paties Rojaus Trejybės garbinimo metu taip ir nebeturėsiu fizinių jėgų garbinti.
Tada tiesiog atsisėdu ir pradedu garbinti Rojaus Trejybę, o po pagarbinimo kreipiuosi į Begalinę Dvasią-Motiną-Sesę, klausdamas, kas yra su mano fiziniu kūnu, kodėl jis taip jaučia silpnumą, kodėl stinga energijos, kuri vakar buvo tokia nuostabi ir teikė pakylėjimo, ir tiesiog PAPRAŠIAU, KAD Į MANO KŪNĄ SUGRĮŽTŲ ENERGIJA, KURI JĮ PALIKO?
Jos atsakymas buvo man mokymas, kuris taip pat yra mokymas ir jums visiems.
“Mano mylimas sūnau, ir jaunesnysis broli, kai tu Mane vadini Kūrinijos sese, Aš tau suteikiu visą energiją, kokia yra reikalinga tavo kūnui. Jis turi pačią idealiausią energiją, kokios niekur kitur gauti jis negali. Todėl tu nepergyvenk, kad gali visiškai nusilpti ir nepagarbinti MŪSŲ. Tavo kūnas yra idealiai pilnas energijos, tik sunerimusi pasąmonė ją išbalansavo. Tu turi važiuoti garbinti Mus VARDAN TŲ SIELOS BROLIŲ IR SESIŲ, kurie ateis sunerimę ir pasimetę. Ir dabar tu taip pat jauti kūno sunkumą dėl to, kad iš pasąmonės prasiskverbė į tavo sąmonę daug nerimo, nes tu galvoji, kaip kas tau galėtų sutrukdyti garbinti Mus, o tuomet šitas nerimas sukelia tavo abejones, ar reikia iš viso važiuoti, kaip ten nuvažiuoti.
Žinok, bet kokios abejonės, bet koks blaškymasis ir atima jūsų energiją. Šitaip jūs išeikvojate taip reikalingą energiją veiksmui atlikti dar tebesiblaškydami iki galo nepriėmę sprendimo, ką daryti. Kada abejonės užtrunka per ilgai, jos pradeda eikvoti jūsų vidinę energiją, kad jūsų fizinis kūnas ima pajausti sunkumą ir nuovargį, nors paties darbo dar net nepradėjo dirbti, nes jūs taip dar ir neapsisprendėte.
Žinok, aš tave saugau ir rūpinuosi, kad tavo kūne būtų energija, kaip nesaugau ir nesirūpinu nė vienu kitu savo vaiku, nes tu eini atstovauti MUMS TRIMS, ir daryk tą RYŽTINGAI, ir nebijok, kad tavo kūnas gali pritrūkti energijos ir jam kažkas gali atsitikti, kas sutrukdytų pagarbinti Mus visų labui.“
Aš padėkojau Begalinei Dvasiai-Motinai-Sesei už tokį nuostabų ir sustiprinantį mokymą. Ir vis lyginau savo savijautą, ar jau sustiprėjau, ar pajutau palengvėjimą savo fiziniame kūne. Ir tuoj pat kilo mintis: reikia gi galų gale apsispręsti iki galo. Važiuoju su mašina, ir taškas. O kas bus toliau, tada ir pamatysiu.“
Ir štai tą akimirką ir pradėjau jausti sugrįžtančią energiją.
Važiuodamas kažkuriuo metu dar prisiminiau savo fizinį pavidalą, kaip jis jaučiasi. Viskas puiku. Sugrįžo ir visa energija, ir lengvumas, ir alkis garbinti Rojaus Trejybę vėl prie karsto.
Šiandien žmonių atėjusių irgi daug. Kai kurie buvo ir vakar, bet daugiau nematyti veidai, kiek galėjau prisiminti vakarykščius veidus.
Sauliaus žmona padėkojo už vakarykštį Rojaus Trejybės garbinimą ir sakė, kad žmonės jai taip pat dėkojo, kad buvo toks garbinimas. Aš jai pasakiau, kad šiandien taip pat noriu pagarbinti Rojaus Trejybę. Ji labai mielai tam pritarė.
Kunigas turėjo ateiti gal penkiolika minučių iki karsto išnešimo. Tad jau galėjau orientuotis, kada ir kiek laiko paskirti Rojaus Trejybės šventovės GYVOSIOMS pamaldoms.
Atsistojau prie karsto į „savo“ vietą, kur stovėjau ir vakar, ir pakviečiau visus pagarbinti Rojaus Trejybę. Sėdėję žmonės ėmė stotis. Aš jiems paaiškinau, kad stovėti nėra reikalo, tai tik fizinio kūno padėtis, o Rojaus Trejybei svarbu vidinis širdies atvėrimas. Todėl fizinis kūnas tegu ramiai sėdi, tegu akys užsimerkia, o širdis tegu atsiveria kiek tik gali. Pasakiau, kad jie pradės patys realiai patirti vidinės ramybės ir palaimos pojūtį. Tą patirs atsivėrusi siela.
“Mylimas Tėve, mylimas Amžinasis Sūnau, mylima Begaline, aš garbinu tave, kad tu sukūrei tokią nuostabią kūriniją, kurią mes taip pat matome, nors tik jos mažytę dalelę, kai žvelgiame į kosminę erdvę, į dangaus skliautą. Aš garbinu tave, kad tu pripildei kūriniją gyvybės, įvairiose planetose, ir mes taip pat esame tavo dvasinės šeimos nariai, pilnateisiai nariai, jau dabar, nors esame tik materialiame žmogiškajame kūne. Aš garbinu tave, kad tu savo gyvosios meilės jėga mus vedi pas save į Rojų, nes tu padovanojai ir vedlį – Tėvo dvasią – ir jis gyvena mūsų viduje, dėl to mes ir galime pajausti tavo meilę, gyvą meilę...“
Rojaus Trejybės garbinimas sklandžiai liejosi iš mano atsivėrusios sielos. Salėje buvo justi gyvas DVASINĖS VIENOVĖS ryšys. Tai buvo GYVA SIELOS BROLIŲ IR SESIŲ ŠEIMOS DALIS.
Savo sielos pamokomajame žodyje aš aiškinau, kad Sauliaus tikrasis aš, kuris nebeturi nieko bendro su šituo fiziniu pavidalu, gulinčiu karste, šiandien yra prikeliamas aukštesniu sielos pavidalu, su savo tuo pačiu aš. Jis taip žengs per daugybę mokymų per tūkstančius metų iki taps amžinąja dvasia, ir kuri taip pat turės lygiai šitą patį aš, koks iš pat pradžių gyveno ir veikė šitame materialiame pavidale – žmogaus fiziniame kūne. Ir tik ĮTIKĖJIMAS suteikia garantiją, kad šito kūno vidinis gyventojas bus pažadintas po savo fizinio apvalkalo energijos išeikvojimo ar netikėtos tragiškos baigties.
Rojaus Trejybė sukūrė daugybę pasaulių mūsų dvasiniam augimui. Dabar jie mums nematomi. O mes patys pajuntame, kaip augame, nes mūsų vidinis aš ima atsiskleisti vis daugiau ir drąsiau gėrio ir meilės atspalviais, kurie ir yra mums Tėvo padovanotos asmenybės pasireiškimas kasdieniais veiksmais.
Aš aiškinau, apie sielos kelią į Rojų, kūrinijos centrą, apie mūsų didesnį kūrinijos pažinimą ir Tėvo patyrimą, apie gilesnį tarpusavio bendradarbiavimą, kad gyventume ir veiktume TIESOJE IR DOROJE, kurią ir pajunta mūsų auganti siela, kada ji atsiveria ir pradeda savais žodžiais kreiptis į ASMENĮ TĖVĄ. Tai ir yra sielos MALDA – KOMUNIJA, GYVAS BENDRAVIMAS SU TĖVU. Ir siela pati junta pakylėjimą, vidinį džiugesį, kada padaromas geras ir teisingas darbas, ir priešingai, padarę ką nors bloga, jaučiame vidinį sunkumą. Tai ir yra sielos kalba.
Aš aiškinau, kad JOKIOS MIRTIES NĖRA, NES TĖVAS MUMS DOVANOJA AMŽINĄJĄ ASMENYBĖS DOVANĄ, KURI IR ATSISKLEIDŽIA AMŽINYBĖJE, NEBENT PATS MIRTINGASIS NUSRENDŽIA PAS TĖVĄ NEBEITI, NES JO LAISVA VALIA TĖVUI YRA AUKŠČIAUSIA. Tada toks mirtingasis sielos tapatybės pavidalu ir nebus pažadintas. Tačiau šito jis pats nori galutinai. O Tėvas trokšta, kad mes VISI eitume pas Jį ir Rojaus Trejybę Rojuje, tačiau nė vieno tą daryti NEVERČIA PRIEVARTA. Jis tik ragina, kviečia, ir skatina eiti be baimės ir atsidavus Jo vedimui iš vidaus, ką ir pajunta Tėvui atsivėrusi siela. Taip ir Jėzus ėjo, atsiremdamas tik į Tėvo vedimą iš vidaus. Ir mes taip pat tą darome, kurie esame jau atsivėrę Tėvui-Rojaus Trejybei ir iki galo apsisprendę šituo GYVUOJU keliu eiti. Todėl laidotuvės neturi būti tamsos ir skausmo akimirkomis, kaip yra dabar, o taip yra dėl mūsų tamsos ir neišmanymo. Jos turi tapti mūsų šviesiomis palydomis į aukštesnį lygį, kur mums Rojaus Trejybės yra parengti aukštesni pasauliai mūsų pačių vystymuisi. Niekas ir dabar nelieja skausmo ašarų, kada net patys mylimiausi vaikai išvažiuoja kuriam laikui, bet išvažiuoja į nuostabius kraštus, pas nuostabius žmones. O šitas išsiskyrimas yra taip pat laikinas, ir siela yra pažadinama daug nuostabesnio grožio pasaulyje ir draugiškoje aplinkoje.
Daugumos akys tiesiog gerte gėrė mano žodžius. Jos GYVAI SPINDĖJO. Aš jutau gyvą dvasinį ryšį su šiais savo sielos broliais ir sesėmis.
Po pamokomojo sielos žodžio pasakiau, jog dabar bus prašymų malda. Paaiškinau, jog garbindami mes neprašome nieko, tiesiog garbiname Rojaus Trejybę iš meilės. Vėl paprašiau patogiai atsisėsti, kad kūnas nevaržytų, ir atverti širdį.
„Mylimas Tėve, mylimas Amžinasis Sūnau, mylima Begaline Dvasia, ačiū tau už mūsų patyrimus, kurie mūsų kūnui gali būti ir skausmingi, ir sunkūs, tačiau tu gerai žinai, kokie patyrimai ugdo mūsų sielos charakterį. Aš meldžiu drauge su savo sielos broliais ir sesėmis mūsų sielos broliui, Sauliui, kuris šiandien ir bus prikeliamas sielos tapatybės pavidalu, didesnio atsidavimo tau, tavo vedimui iš vidaus, ir didesnio ryžto žengti šituo keliu. Jis jau eis aukštesniu lygiu negu mes mirtingieji dar esantys materialiame žmogiškajame kūne ir neperžengę šito slenksčio. Aš meldžiu, kad ir čia susirinkę mano sielos broliai ir sesės taip pat daugiau atsivertų tau ir pajaustų tavo vedimą iš vidaus, kad jam kuo labiau atsiduotų, nes tik taip galima gyventi tavo tiesoje ir šviesoje ir patirti tavo gyvąją meilę savo viduje ir ją dalinti visiems...“
Sklindantys maldos žodžiai ramino sielas. Girdė Tėvo-Rojaus Trejybės gyvuoju vandeniu jo ištroškusias ir pasimetusias sielas.
Namo važiavau ir dėkojau už šitą nuostabų patyrimą. Gyvą patyrimą su Tėvu, Amžinuoju Sūnumi-Motina-Broliu, ir Begaline Dvasia-Motina-Sese, ir su savo sielos broliais ir sesėmis, kurie atėjo TARIAMAI liūdnos akimirkos proga.
Eilinį kartą sau taip pat patvirtinau – Tėvas-Rojaus Trejybė žino daug geriau negu aš pats, KO reikia MAN, KAIP IR VISIEMS. Tereikia tik atsiduoti Jo vedimui ir pajusti palaimą visame SAVO SIELOS VEIKIMO PROCESE.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Vilnius,
2010 01 26
Algimantas
2010-01-26 19:29:57
Komentarai
Kaip smagu, kad žmonės neabejingi naujam suvokimui :)Labai gera skaityti patyrimus, Rojaus Trejybės mokymus. Galėtų forume jų būti daugiau. Kad sielos atsivėrimo siekiantys sustiprėtų.
Su meile
Gitana
2010-01-27 16:36:00
Nuostabu! Stai ka mums realiai ir reikia daryti- raminti, dalintis Tevo meile, kiek tik ta akimirka sugebame.
Karta, vienu sermenu metu, mano pazistama man pasake, kad nezino kodel, bet jaucia, kad as esu cia labai svarbi.
Mes svarbus kiekvienas.
Kiekviena atsiverusi siela labai svarbi, ypac kai garbina, kai atsiveria dar labiau.
Bet ipatingai tai pasijaucia tokiose situacijose, kokia cia aprase Algimantas. Kada zmones galvoja apie Teva, apie amzinybe, atsimena, kad gyvenimas fiziniame kune turi pabaiga.
Tevas daznai savo mokymuose pasako, kad garbinanti, atsiverusi siela nepaprastai praturtina aplinka, pripildo ja Meiles virpesiais. Paveikia visus, net to nenujauciancius. Bet mes tai zinome kaip svelniai veikia kiekviena is musu Tevas.
Atsiverkime jam.
Vita
2010-01-26 22:04:07
Šį vakarą,po Rojaus Trejybės pagarbinimo ir maldų,vel ir vel skaitau šį užrąšymą.Ačių,Algimantai,kad šį naują,asmeninį savo patyrimą užrašei šiame forume,kad ir šios šviesos nepakišai po gaubtu.Vien tik paskaičius,JAU pajunti ramybę ir susitaikymą su savimi ir su visais.Be jokios abejonės,šis Rojaus Tėvų pagarbinimas įvykęs prie mūsų sielos brolio karsto,pamokomasis žodis,apreiškiant Tėvą-Rojaus Trejybę,giliai nusėdo į visų,Sauliaus artymujų ir jo bičiulių širdis.Grudas yra pasėtas-bus ir derlius.
Su meile,
IRENA
2010-01-26 22:32:09
Kas yra mirtis?O gal jos iš vis nėra?Brangieji,eidami gyvenimo keliu nesustokime ties mirties savoką,mirties jokios nėra, yra tik fizinio kūno netekimas, po kurio laukia džiaugsmingas patyrimas,kurį turime priimti su meilę.Jei būdamas kūne meilę nešiosi,atėjus lemtingai sekundei,kas yra toji mirtis,net nesužinosi.
Fredas
2010-03-04 15:15:00
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]