Forumas: temos peržiūra
NUOŠIRDI siela IEŠKO, ieško ir SURANDA, o tai – DAUG DAUGIAU, nei gali pasiūlyti oficialios, PROTO RELIGIJOS.
RELIGIJA– kiek daug ir iš esmės skirtingų emocijų individui suteikia šis plačiai vartojamas žodis, kurį vos tik išgirdus, bandoma susivokti savosiose sampratose ar patirtuose patyrimuose susijusiuose su TIKĖJIMU.
Daug metų, nuo tada kai jau galėjau suprasti ką gi reiškia pats tas žodis – religija – turėdama labai jau siaurą tą supratimą ir žinoma atremtą daugiausia į krikščionybę – vis tik niekada nejaučiau artumo šiam žodžiui ir apskritai tai buvo mano ne pati įdomiausia tema pasikalbėjimui – nebebuvo to JAUSMO, kad tave kažkas sieja su ta religija, su tuo Dievu. Bet šiandien aš žinau, kad mano nuojauta buvo TEISINGA, nes ARTUMĄ RELIGIJAI tu gali jausti JEIGU JI PATI YRA – GYVA, ATSPINDINTI ŠALTINĮ. O į daugybę sektų susiskaldžiusi krikščionybė tebuvo tik didelis burbulas kuris vis labiau ir labiau glebo.
Ne vienerius metus – per vasaros atostogas ar didžiųjų ritualinių švenčių metu, kitu metų laiku – mane ir mano biologinę seserį, beveik kiekvieną sekmadienį močiutė vesdavosi į bažnyčią. Kol esi mažas, tai klausai ir tiek to suaugusiojo, stengiesi elgtis taip, kaip bažnyčioje elgtis tau LIEPIA, sakykim – moko. Ir būtent dėl to ir buvo tiek man tiek mano seseriai dalyvauti bažnytinėse pamaldose didžiausia kančia, nes kiekvieną sekmadienį, dar prieš joms prasidedant, mūsų – vaikų – sėdinčių tarp suaugusiųjų bažnyčios suoluose, ieškodavo pagyvenusi moteriškė iš zakristijos ir kviesdavosi į savo kambarėlį, kur aprėdydavo baltais apdarais, tokiomis skraistėmis, ir po to mus visus – vaikus, kuriuos tą dieną susirinkdavo perėjusi per bažnyčią – susodindavo ant suolelio prie altoriaus ir iš už kampo mosuodama ar kuždėdama vis sufleruodavo kada stotis, kada sėstis, kada – žegnotis. Tai vadinosi – patarnavimas mišiose ir tai buvo tai, ko aš taip su seserimi troškau išvengti kiekvieną savaitgalį. Vos tik pamatydavome, kad štai ir vėl ta pati moteris jau eina mūsų ieškoti, būdavo susigūžiam, panardinam galvas žemyn taip vildamosi, kad bent jau šį kartą liksime nepastebėtos, bet to niekada nebuvo.
Vėliau, paaugę jau galėjome mandagiai atsisakyti kvietimo patarnauti mišiose, šiaip ar taip ten būdavo jau ne į paauglystės laikotarpį besiruošiančiųjų kopti vieta, o tokių, kurie dar neužpykdavo, kai juos vadino – vaikučiais. Taigi, dabar jau buvo galima lengviau atsikvėpti – pagaliau galėsiu niekieno netrukdoma tiesiog dalyvauti mišiose ir uoliai kalbėti močiutės mus išmokintus Tėve mūsų... Tačiau atsirado kiti baubai – ir tai buvo močiutės raginimas eiti IŠPAŽINTIES ir tas rikiavimasis eilėje priimti komuniją. Vėl atsirado tai, kuo pati bažnyčia atstumia nuo savęs – RITUALAI. Jie neleidžia nugrimzti į save, jie išblaško. Ir nors ramybės nerandanti žmogaus siela, tuose ritualuose gali atrasti saugų prieglobstį, bet tai skirta bailiams ir neryžtingiems. Tiems, kurie nesibodi sekti kitų pėdomis ir ritualų religiją laiko kažkuo šventu ir nepajudinamu. Tiems, kurie atsisako malonumo ieškoti giliau. Atsisako patyrimo žengti kartu su Tikruoju Sutvėrėju. O bažnyčiai tik to ir tereikia – intelektualaus pritarimo ir sielos PASYVUMO.
Kada aš stebėdavau kaip parapijiečiai rikiuodavosi tos plotkelės, komunijos – nors aš pati ją priimti ir bijojau, tai yra bijojau paties to PROCESO – man vis tiek visada atrodė taip neteisinga, kad NE VISI GALI ją priimti. Kodėl mano teta – kas kad jau du kart tekėjusi – NEGALI priimti komunijos ir taip yra bažnyčios atstumiama? Net vaikiškas protas viduje supras, kad čia kažkas ne taip. Kas gi nori būti atstumtuoju? Kodėl bažnyčioje, Dievo namuose, skirsto? – klausiau tada savęs vis gailėdama tetų ir dėdžių, kad ir šie nestovi eilėje KARTU. Betgi dėl to, kad tarp šaltų bažnyčios sienų tu tik žodžiais esi sušildomas, bet viduje vis tiek esi paliekamas šalti, bažnyčia ir yra tas lengvas kelias baimingosioms sieloms kurioms pakaks to ritualo, o jeigu jau tave kažkurioje dalyje atstumia – vadinasi taip reikia.
TAČIAU, DRĄSI – ir dėl to nepasitenkinimą juntanti bet kokiame suvaržyme – siela, Dievo pradės ieškoti UŽ bažnyčios mūrų.
Pažiūrėkime, kokia gausa mūsų pasaulyje yra religijų ir visos jos sukurtos žmogaus – EVOLIUCINĖS RELIGIJOS. Arba man labai patinka sakyti – PROTO RELIGIJOS. Dėl to, kad visi MATERIALŪS ŠALTINIAI, kuriais remiasi bet kuri mūsų pasaulyje egzistuojanti ar egzistavusi evoliucinė religija yra iškraipyti, tai yra žmogaus proto paliesti-susikurti, tai ir yra priežastis kodėl nė viena tokia religija negali atskleisti Tikrovės, nes vadovaudamasi PRAEITYJE įvykusiais įvykiais – o per šimtmečius juos dar iškraipant – remiasi tuo, kas BUVO. O juk bundanti žmogaus siela trokšta AUGIMO ir LAISVĖS, kurią labai ir suvaržo vergavimas TRADICIJOMS, RITUALAMS. Dėl to bundančiai sielai reikia kažko GYVO, TIKRO, kad ji jaustų polėkį ŽENGTI PIRMYN į vis aukštesnius dvasinius pasiekimus. Siela trokšta – JAUSTI – Dievo buvimą, bet Dievo namai, kaip jie besivadintų nesvarbu kokioje religijoje – čia žmogui yra nepajėgūs padėti, nes nepamoko KAIP TĄ DIEVĄ APIE KURĮ KALBA PAJAUSTI? O ir pats tokio termino kaip – Dievas – naudojimas yra kaip neatsiskleidžianti idėja...
Tai KĄ DARYTI pasimetusiai, supančiotai, bet trokštančiai išsivadavimo iš suvaržymų sielai? IEŠKOTI. Ieškoti ir SURASTI.
Surasti tai – kas yra GYVYBINGIAU, GALINGIAU, KAS NETURI VERGAVIMO RITUALUI NĖ MENKIAUSIO PRIESKONIO, KAS SUTEIKIA PALAIMĄ, TIKRĄJĄ RAMYBĘ, KAS GUODŽIA IR STIPRINA, surasti tai – KUR YRA VIETOS GYVAM KŪRĖJUI. Ir tai yra – ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU GYVOJI ŠVENTOVĖ IR APREIKŠTOJI TO PATIES VARDO DVASINĖ RELIGIJA, įkurta Lietuvoje du tūkstančiai antrųjų metų Rugsėjo pirmąjį šeštadienį, tik tada dar vadinosi – DIEVO TĖVO IR JO SŪNAUS JĖZAUS – gyvoji šventovė ir religija. Tačiau tai, kad šiai dienai tiek šventovės, tiek religijos pavadinimas yra IŠPLĖSTAS, tai ir yra paliudijimas, kad tai yra GYVA, O NE DOGMATINĖ religija ir šventovė ir kuri apims visą Urantijos planetą. Tai religija kuri yra apreikšta vardan mirtingojo, padedant šiam geriau suvokti Tikrovę ir atrasti Kūrėją-Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje. O ką tai reiškia SURASTI? Surasti – tai reiškia PATIRTI. Nes DVASINĖS-APREIKŠTOSIOS RELIGIJOS vaisiai yra demonstruojami – žmogiškajame patyrime.
Kodėl vis taip traukia sugrįžti į Rojaus Trejybės-AŠ ESU GYVĄJĄ ŠVENTOVĘ ir kodėl gi bažnyčiai tokios traukos nebeturėjau?
Todėl, kad proto religija manęs nepamokė kaip ATRASTI Kūrėją, kaip JĮ PATIRTI, todėl kad ten aš nepajutau dvasinės BROLYSTĖS tarp susirinkusiųjų, todėl kad proto religijai nereikėjo mano pastangų ir ryžto kelyje į GILUMINĮ ĮTIKĖJIMĄ, todėl kad sustabarėjusi religija nesužadino manyje troškimo AUGTI, todėl kad susikurtų tradicijų religija man negalėjo pasiūlyti – LAISVĖS ir dar todėl, kad ji būdama negyva, negalėjo manęs praturtinti NUOSTABIAIS, kasdienoje patiriamais GYVAIS PATYRIMAIS patiriamais su visos kūrinijos realiai savyje patiriamu Šaltiniu Rojaus Trejybe-AŠ ESU.
Tai štai kokių – NEIŠSIAMAMŲ DVASINIŲ TURTŲ – mums ir gali pasiūlyti tik tokia religija, kuri yra – APREIKŠTA RELIGIJA. Apreikšta ir per akimirksnį Dvasinio Mokytojo Algimanto įkurta, nuo tos akimirkos kai jis buvo iš vidaus Tėvo apšviestas. Tai religija, kuri NESKIRSTO, bet kviečia – VISUS – ĮTIKĖTI.
ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU GYVOJI RELIGIJA reiškia pastangas, suklydimus, pasitikėjimą, įtikėjimą, meilę, brolystę ir ŽENGIMĄ Į PRIEKĮ.
IR TAIP VISI RITUALAI – IŠGARUOJA KAIP DŪMAS, NIEKAM NEREIKALINGAS...
Telydi jus mielieji ramybė ir išmintis patiriama iš Kūrėjo, Vita
2016-11-01 00:09:32
Komentarai
Mielas Jonai, man malonu buvo išgirsti tavo tokias mintis. AčiūTelydi tave ramybė, Vita
vvita
2016-11-12 18:30:36
Ačiū, Vita, už tokį gyvą mokymą. Jį skaitant pajutau kaip mano dvasinė asmenybė gėrė tas mintis, tarsi tie patyrimai būtų mano asmeniniai, nors aš niekada nebuvau toje altoriaus pusėje, kurioje tekdavo būti tau vaikystėje ir dar ne savo noru.
jonass
2016-11-11 14:16:54
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]