Forumas: temos peržiūra

Urantijos knygos ir Urantijos grupės atradimas

Viskas prasidėjo 1998 metais lapkričio mėnesį. Aš vis dažniau mąstydavau kas yra Dievas, pasinėriau į ezoterinius mokslus, skaičiau įvairią literatūrą ta tematika. Su manimi pradėjo vykti įvairūs dalykai. Aš pajutau lyg tai kažkas man diktuoja kaip reikia toliau elgtis. Nusprendžiau viską užrašyti. Užrašinėdavau viską nakties metu, kas su manimi vyko dieną. Darydavau pertraukas kas valandą. Per jas išeidavau į kiemą pasivaikščioti, nes gyvenau nuosavame name. Ir vieną lapkričio naktį buvo neparastai ramu, per pertraukėlę vaikštinėjau po kiemą ir vis masčiau apie Dievą ir atėjo tokia mintis: Dieve, jei tu esi duok man kokį ženklą. Kieme buvo prinešta rudeninių lapų ir staiga susidarė vėjo sūkurys, bet tiktai toje vietoje kur aš buvau. Lapai pakilo ir apsupo mane. Pro mane praėjo tarsi elektros srovė, pašiurpo visas kūnas.
Tuo metu aš draugavau su mansinjoru Kazimieru Vasilausku ir nutariau viską jam papasakoti. Sutartu laiku nuvykau pas jį į namus. Kai viską jam pasakojau, jis man pasakė, kad aš esu laimės kūdikis: „tau Tėvas parodė, kad tave myli ir nori su tavimi bendrauti“, aš jo paklausiau kaip man su Juo bendrauti, sako: „įsiklausyk, ką sako tavo vidus“. Mane nustebino, kad jis Dievą pavadino Tėvu, nes iš kitų kunigų girdėdavau tik Dievas. Aš nusprendžiau lankytis jo pamaldose. Laikas nuo laiko lankydavausi ir kitose bažnyčiose, bet aš vos galėdavau išlaukti, kada baigsis pamaldos. Bet jo pamaldose jaučiau ramybę, atsirado kantrybė.
Ėjo dienos, savaitės, mėnesiai metai, monsinjoras K. Vasiliauskas iškeliavo anapus. Po kiek laiko vėl pradėjau lankyti bažnyčią. Pasirinkau arkikatedra, bet grįžo nekantrumo jausmas, nepasitikėjimas bažnyčia. Atėjo 2008 m. su savo labai pamaldžia žmona, pradėjau lankyti Žvėryno bažnyčią (nors kaip minėjau vos galėjau išbūti iki pamaldų galo), net žmona pastebėjo, kad aš žiūriu ir žiūriu į laikrodį - man tai buvo kančia. Ji manęs klausia: „kodėl tu vis žiūri į tą laikrodį?“, pasakiau, kad negaliu sulaukti mišių pabaigos.
Atėjo 2008m. balandžio vidurys, nuvykau į savo gimtinę Vilkaviškį. Važiavau vienas ir vis galvojau apie Dievą. Man grįžtant atgal, prie Žiežmarių, mano vidų užplūdo neišpasakytas džiaugsmas. Aš tada garsiai tariau: „Tėve, aš žinau, kad tu esi“. Tuoj pat pasipylė džiaugsmo ašaros, tiesiog negalėjau toliau vairuoti, teko sustoti, išsiverkiau, ir nurimau. Buvau palaimos būsenoje. Grįžau į Vilnių.
Balandžio mėnesio pabaigoje vieną vakarą pasijutau negerai, paprašiau savo žmonos, kad man pamatuotų spaudimą. Buvo 175/120, kadangi ji medikė patarė kviesti greitąją pagalbą. Prašiau, kad ji leistų mane į gamtą, pasivaikščiosiu ir man viskas atsistatys. Tačiau apie 23 val. ji vis dėlto iškvietė greitąją pagalbą. Gydytojai pamatavus spaudimą jis vis dar buvo toks pat. Man pasiūlė vykti į Santariškių ligoninę. Sutikau, tačiau pareiškiau, kai nuvyksime spaudimas bus normos ribose. „To nebus“ - pasakė jie. Atvažiavome į Santariškes. Pamatavus spaudimą rodo 120/70. Gydytojos veide pastebėjau nuostabą. Manęs paklausė, kokius vaistus naudojote, pasakiau, kad jokių vaistų nenaudoju, šiandien gėriau tik alų. Gydytojas nepatikėjo. Aš drąsiai atsakiau, kad mane gydo Dievas. „To negali būti“ trumpai atrėžė man. Pasiūlė padaryti išsamius tyrimus, tai užtruks tik dvi valandas, bet aš vis tiek priešinausi. Pasitarus su žmona, ji, žinoma, pasakė, kad reikia pasitikrinti. Aš vėl tą patį pakartojau, kad mane gydo Dievas. Tyrimu rezultatai neparodė jokių nukrypimų nuo normos. Mes grįžom į namus. Aš nuėjau pasivaikščioti į parką.
Išaušo 2008m. gegužės 3 diena. Buvo nuostabus sekmadienio oras. Mes su šeima ruošiamės eiti į Žvėryno bažnyčią. Bet kažkodėl man norėjosi eiti į Lazdynų bažnyčią. Pareiškiau, kad eisiu su šeima. Šioje bažnyčioje vyko piligrimų suvažiavimas. Aš nuspendžiau išpažinti nuodėmes. Išpažintį išklausė kunigas Mykolas. Mano viduje buvo ramybė. Aš pradėjau sakyti, ką jaučiu - kuo daugiau sakiau, tuo daugiau atsivėriau - mane pradėjo krėsti tarsi lengva elektros srovė, buvau visiškai nuoširdus, pravirkau. Baigęs sakyti išpažintį, priėjau prie kunigo Mykolo padėkoti. Jis išvydęs mane pasakė: „tau Dievas viską atleido“. Tai pasakė labai nuoširdžiai.
Grįžau į namus, buvo grįžusi ir šeima. Ant sienos kabėjo kalendorius. Priėjau prie jo, susimąsčiau - gegužės 3 diena. Jaučiau viduje palaimos būseną. Staiga atėjo mintis, kad aš šiandien gimiau iš dvasios. Suvirpėjo visas kūnas. „Ką man daryti toliau?“ pamąsčiau. Paėmęs flamasterį užspalvinau šią dieną kalendoriuje. Turėdamas dvi spalvas - vieną auksinę, kitą rožinę - padalinau langelį į dvi dalis ir nuspalvinau. Visiškai nesuprasdamas, kodėl aš taip darau. Mano šeima matė, kaip aš elgiuosi, jiems tai atrodė keistas elgesys. Aš ir pas nesupratau, kodėl aš taip elgiuosi. Tuo metu aš studijavau bibliją ir radau tokius baisumus, kad Dievas yra kerštingas, jeigu nepaklūsti jam, jis gali net žudyti. Su biblija nuėjau pas kunigą į Aušros vartus. Jis manęs paprašė, kad pacituočiau, tą ir padariau. Kunigas pasakė, kad ši biblija yra netikra - tačiau ji pašventinta paties monsinjoro Vasiliausko. Aš labai nusivyliau. Kunigas pasiūlė neskaityti senojo testamento. Bandžiau prieštarauti, bet jis daugiau nesileido į kalbas. Pasakė, kad yra labai užimtas. Išėjau praradęs žadą. Ėjo dienos, vis neradau sau ramybės.
Gegužės 17 dieną Vytautas mane pakvietė į knygos „Kalbu Jums vėl“ pristatymą. Su manimi vyko ir mano žmona. Knygą pristatęs Algimantas, buvęs Lietuvos televizijos žurnalistas, man buvo žinomas. Jis padėjo dvi knygas ant stalo: viena - „Urantijos Knyga“, kita - „Kalbu Jums vėl“. Ir pasiūlė jas pažiūrėti iš arčiau. Aš paėmiau abi knygas į rankas ir vėl per kūną nuvilnijo man žinomas virpesys. Pusiau garsu surikau: „čia viskas tikra, čia viskas gyva!“.
Algimantas baigęs pristatymą mus pakvietė penktadieniais penktą valandą lankytis URANTIJOS grupėje. Iš karto priėmiau sprendimą apsilankyti. Su nekantrumu laukiau penktadienio. Užsiėmimo metu buvau toks sužavėtas, kad net nepajutau, kaip prabėgo pusantros valandos. Pasibaigus užsiėmimui Algimantas pakvietė šeštadienį ateiti į gyvąsias pamaldas, kurios prasideda kiekvieną šeštadienį devintą valandą ryto. Viduje jaučiau nepaprastą jausmą, norėjosi šaukti iš džiaugsmo, kad aš atradau, ko taip ilgai ieškojau - ramybę.
Išaušo šeštadienio rytas. Atėjau į gyvąsias pamaldas - jos truko tris valandas, įskaitant ir diskusijas, kurios vyko prie arbatos puodelio. Taip greitai prabėgo tas laikas, aš net nepajutau. Grįžau į namus. Visas mano vidus buvo pripildytas džiaugsmo. Taip, aš atradau TĖVĄ, AMŽINAJĮ SŪNŲ, BEGALINĘ DVASIĄ - ROJAUS TREJYBĘ - ir AŠ ESU savo viduje.
Su visuotinio TĖVO meile!
Jus visus apkabinu.
Valdas, Vilnius.
2016.11.19

Komentarai