Forumas: temos peržiūra
Urantai, lankantys Urantijos grupę Vilniaus mokytojų namuose, gauna namų darbų užduotis atllikti raštu, tad kviečiu urantus savo atliktus raštu namų darbus talpinti ir šioje Forumo temoje.
Urantų, kiekvieną penktadienį lankančių Urantijos grupę Vilniaus mokytojų namuose, aš jau daugelį metų prašau atlikti tam tikras namų užduotis, analizuojant Urantijos Knygos atskirus Dokumentus, o jau pastaraisiais metais ėmiau skirti tokias namų darbų užduotis, kurias BŪTINA atlikti jau RAŠTU. Tai - ASMENINIO DVASINIO ŠVIESĖJIMO, SĄMONĖJIMO, IR ŽENGIMO GYVUOJU KELIU NAUJOS KOKYBĖS PAKOPA, KURIOS IKI ŠIOL DAR NEBUVO. Tai - ASMENYBĖS PROTO IR DVASIOS AKTYVINIMO FAZĖ, PADEDANTI FORMULUOTI SAVUS TEIGINIUS, SAVAS ĮŽVALGAS PO URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTO ANALIZĖS - KAS GI VIS TIK YRA ESMINGIAUSIA ŠIAME DOKUMENTE, KAIP GI GALIMA BŪTŲ TĄ PATĮ DOKUMENTĄ PERTEIKTI SUPRANTAMAIS SAVO TEIGINIAIS PIRMĄ KARTĄ SUTIKTAM DVASIOS BROLIUI AR SESEI, NETURINTIEMS JOKIO SUPRATIMO APIE TOKIUS REIŠKINIUS AR ĮVYKIUS, DVASINES, MATERIALIAS, AR INTELEKTUALIAS KŪRINIJOS SFERAS, APIE KŪRINIJĄ IR PATĮ KŪRĖJĄ - ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU.
Kol kas urantai tiesiog pasimeta, ir negali suformuluoti savo paprastų ir suprantamų kitiems minčių, nors ką tik perskaitė Urantijos Knygos kokį nors Dokumentą, įvairius Dokumento teiginius, skirtus mūsų APŠVIETIMUI, tik, deja, pasyvus požiūris, nepasitikėjimas, ir menkos pastangos apraizgo urantų protą BAIME, kad nieko neišeis, ir tada ima tiesiog perrašinėti Urantijos Knygos pastraipas, KO DARYTI AŠ JŲ NEPRAŠIAU. Priešingai, aš jų prašiau pateikti SAVO SUPRATIMĄ, NET ATSISAKANT ĮVAIRIŲ URANTIJOS KNYGOJE VAROJAMŲ TERMINŲ, O JEIGU JAU JUOS PAVARTOJA, TAI BŪTINAI JUOS TRUMPAI PAAIŠKINTI, KAD BŪTŲ SUPRANTAMA IR PIRMĄ KARTĄ TUOS TERMINUS IŠGIRDUSIAM, KĄ GI JIE REIŠKIA. DEJA, taip ir lieka namų užduotis neatlikta.
Mano urantams paskirta namų darbų užduotis raštų - iki pusantro puslapio apimties parašyti savo įžvalgą, kas svarbiausia tame Urantijos Knygos Dokumente, ir teiginius FORMULUOTI TAIP, KAD JUOS SUPRASTŲ PIRMĄ KARTĄ JŲ BESIKLAUSANTIS. KITAIP SAKANT NULEISTI URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTO TEIGINIŲ ŠVIESĄ IKI BESIKLAUSANČIOJO LYGIO IR PRITAIKYTI JO SUVOKIMUI, TAIP, KAIP JĮ SUPRANTA ŠIĄ NAMŲ UŽDUOTĮ ATLIEKANTIS URANTAS.
Ir toks URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTO TEKSTO SUPAPRASTINIMAS NĖRA TO TEKSTO SUPRASTINIMAS, TAI TIESIOG YRA MOKYMAS, IR MOKYMASIS, KAIP RYŠKIĄ ŠVIESĄ PRITAIKYTI KASDIENĖJE APLINKOJE, KAD JI PATRAUKTŲ IR KITŲ MINTIS IR PROTĄ, JIEMS JAU LIKUS VIENUMOJE - SU SAVIMI, IR SU KŪRĖJU - ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU.
Tai - PROCESAS, JIS REIKALAUJA PASTANGŲ IR PROTO AKTYVAUS VEIKIMO, BET TUO PAČIU JIS NEPAPRASTAI AKTYVINA MĄSTYMĄ, ĮŽVALGĄ, IR VALO SĄMONĘ IR PASĄMONĘ, O NUO TO LABAI PRIKLAUSO IR GYVOSIOS KOMUNIJOS SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU GELMĖ IR GYVYBINGUMAS. Tai - SISTEMINIS GYVAS VEIKIMAS SU KŪRĖJU VISUMOS LABUI URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTŲ STUDIJOSE.
Dabar gi aš kviečiu urantus savo atliktas raštu namų užduotis patalpinti būtent šioje temoje Forume, kad toji supaprastinta, bet nesuprastinta, Šviesa būtų prieinama ir kituose kraštuose gyvenantiems, ir net neinantiems Gyvuoju Keliu, kad jie perskaitę šias raštu atliktas urantų namų užduotis, galėtų geriau suvokti Tikrovę ir save, gal net susidomėti ir Urantijos Knyga, ir Gyvuoju Keliu, o skaitantiems Urantijos Knygą tai būtų labai pravartu palyginti savo mintis apie tuos pačius Urantijos Kygos Dokumentus - kur jie mato tų Dokumentų ESMĘ, kaip jiems pavyktų tokią užduotį atlikti taip pat raštu. Taip pat čia siūlau savo namų darbus, jau atliktus raštu, patalpinti ir tiems urantams, kurie gyvena ne Vilniuje, kurie Urantijos grupės nelanko, bet klausosi Urantijos grupės užsiėmimų garso įrašų, ir taip pat sužino, kokia yra paskirta namų darbų užduotis Urantijos grupėje, ir patys prisijungia prie šios užduoties atlikimo, kad ir jų pastangos padėtų KITIEMS SIEKTI KŪRĖJO GYVOJO KELIO TIKROVĖS ŠVIESOS IR JĄ SKLEISTI SAVO APLINKOJE ASMENINIU GYVENIMU.
Sėkmės šiame naujame urantų mokymosi etape ir darbe DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.
2017-01-11 09:54:05
Komentarai
Prisiminkite, taip, kaip jūs mylite vienas kitą, visi žmonės žinos, kad jūs esate mano mokiniai. 2041-06-09Tai yra teiginys Jėzaus pasakytas dešimtojo apsireiškimo – Abneriui ir Lozoriui – metu. Ir šitas teiginys yra susijęs su tuo, kas mane labai sužavėjo Jėzaus asmenybėje, skaitant Urantijos Knygą – tai, kaip stipriai jis mylėjo ne tik savo apaštalus, bet – visus dvasios brolius ir seses.
Nuo pat mažumės mus, vaikus, mokė apie Kristų ir nukryžiavimą. Kiek ritualinių švenčių susijusių su tuo, ritualinių maldų ir apskritai visa bažnyčia – prisiminus ją – tai didelis kryžius ir vargšas Kristus. Nepaisant to, užaugęs tu vis tiek nesuvoki Kristaus nukryžiavimo prasmės, nes niekas tau niekada ir negalėjo to paaiškinti – tą padėti suprasti tau gali tik Gyvoji Religija, Urantijos Knygoje pateiktos sisteminės žinios, be kurių tu niekaip negali judėti pirmyn. Krikščionybė, teigdama, kad Kristus mirė už mūsų nuodėmes – žvelgia primityvaus žmogaus akimis, nes Dievą laiko tokiu negailestingu, kai tuo tarpu Kristaus mirtis ant kryžiaus demonstruoja milžinišką meilę, tai yra visišką atsidavimą savo misijai vykdant Tėvo valią, tai yra leidžiant įvykiams tekėti sava vaga, kad sukaupti mirtingojo patyrimą, nenaudojant savo dvasinių galių – taip kaip to negali padaryti ir paprastas mirtingasis tvarinys – bandant pakeisti įvykius į ne tokius tragiškus.
Kiek dar metų prireiks, kad tokia klaidinga samprata kokią taip nuodėmingai skelbia krikščionybė, ir netgi mažyliams vaikams – nustos duoti tokius karčius vaisius, kokius neįtikėjęs raško šiandien?
Jeigu tik žmogus paimtų į rankas Urantijos Knygą, tai jis skaitydamas atrastų tokių nuostabių vietų, pažįstant Kristų, kaip tą kupiną meilės asmenybę, net ir kritiškomis jo gyvenimo Žemėje akimirkomis. Man ilgam įstrigo skaitant toji vieta, kai aprašoma Jėzaus reakcija – jau po prikalimo prie kryžiaus –pamačius artimuosius, motiną su Jonu bei savo brolį ir seserį. Jėzus jiems nusišypsojo, bet nepasakė nieko. Po nukryžiavimo ir patirtos prievartos prieš jį – ir vis tik toji šypsena pasakė daug daugiau nei, kad jis būtų sakęs žodžiu. Aš niekaip negalėjau sulaikyti ašarų skaitydama tą vietą ir žavėte žavėjausi Visatos Valdovu.
Šiandien, kaip gi krikščionis, katalikas ar kita sekta, gali teigti, kad myli savo artimą, jeigu pats auga tikėdamas, kad Dievas negailestingas ir baudžia? Kad savo Sūnų paliko kančiose ir nusisuko nuo jo? Kol suklaidintas žmogus nenorės surasti teisingų atsakymų, kurie išlaisvina pasiklydusią sielą, tol ir meilės tarp žemiškųjų tvarinių nebus, bus tik įsivaizduojamas meilės ryšys.
O ko gi Jėzus meldė Tėvą, savosios paskutinės maldos su apaštalais metu? Jisai meldė, kad Tėvas padėtų apaštalams – dvasioje – būti kaip vienam, net ir taip, kaip viena dvasioje buvo jis su Tėvu. Ir tik taip įmanoma mylėti vienas kitą.
Ir nors būtent Jėzaus mirčiai ant kryžiaus per ištisus šimtmečius yra tiek daug dėmesio skiriama, man ypač ašaras teko braukti skaitant Kristaus apsireiškimų – po prisikėlimo – epizodus. Kokios nuostabios eilutės sakančios, kaip morontinis Jėzus troško pabendrauti su buvusiais bičiuliais materialiame kūne. Visada jame atsiskleidžia rūpinimasis ir meilė kitiems. Bet būtent apaštalams jis delsė apsireikšti, dėl keleto priežasčių, ir viena iš jų buvo – jis norėjo kad jam pirmą kartą apsireiškus, jie būtų – kartu – bet Tomo nebuvo drauge su pasislėpusiais kambaryje apaštalais, nes po Kristaus nukryžiavimo jis buvo nusprendęs gedėti vienas. Šitas Jėzaus noras – apsireikšti apaštalams esant drauge, o ne pabirus, net ir vienam – nėra tik šiaip dar vienas faktas Urantijos Knygoje paminėtas. Juk kiekviena mintis-teiginys turi savo dvasinį svorį ir šioji simbolizuoja draugystę, bendrystę ir būtent vienovę.
Savųjų apsireiškimų metu Jėzus sakė apaštalams – tikėkite Tėvu, tikėkite vienas kitu. Jėzus ragino evangelijos gerąsias žinias nešti tiems, kurie sėdi tamsoje. Gerąsias žinias apie amžinojo gyvenimo dovaną, kurią žmogus gauna įtikėjimo dėka.
Šiandien mes turim Aukštesnį laiptelį – tarpusavio meilė įmanoma tik tada, kai savuoju atsivėrusiu ir įtikėjusiu Kūrėjui vidumi, tu skelbsi – Algimanto evangeliją – Kūrėjas yra realus ir gyvas, ir yra kiekvieno viduje, ir Jį galima atrasti savyje. Išplėstą evangeliją - Dievo Tėvystė ir Motinystė, žmonių brolystė visame pasaulyje, o taip pat ir sielų bei dvasių brolystė visoje kūrinijoje.
Tarpusavio dvasinis ryšys įmanomas tik patiriant šios evangelijos gerąją žinią, ir tik tada, o ne anksčiau, žmonės supras ir Kristaus mirimo ant kryžiaus prasmę ir nesiduos klaidinami bažnyčios. Šiandienai mes turim daug daugiau ir giliau, tam kad būtume pajėgūs suprasti kas buvo ir anksčiau.
Ir šiandien, ir rytoj, Algimanto evangelija puikiai pademonstruos – taip, kaip jūs mylite vienas kitą, visi žmonės žinos, kad jūs esate mano mokiniai.
Su meile, Vita
vvita
2017-08-10 09:22:33
Dvasinis augimas yra didžiausias ten, kur bet koks išorinis spaudimas yra mažiausias. 1135-01-05
Nesunku juk pastebėti, kaip žmogus nemėgsta net ir mažiausios pastabos, jeigu ji skirta jam. Gyvulinis protas tuoj sureaguoja taip, tarsi bet kokia pastaba – kad ir draugiška – yra jo puolimas, o ne noras jam padėti. Gyvulinis protas įžeidus ir aklas, todėl noras padėti artimui, dvasios broliui ar sesei, turi būti išmintingas. O Išmintis gaunama tik iš Kūrėjo-Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Vadinasi išmintingai besielgiantis niekada grubiai nespaus kito, norėdamas jam ar jai pagelbėti. Žmogui daug lengviau rėkti , šaukti, piktai kritikuoti i pykti, negu kantriai, išmintingai ir ramiai pamokyti, išsakyti savo nuomonę ir pan. Kadangi išmintis, kantrybė ir visos dieviškosios charakterio savybės yra iš Kūrėjo, tai tik atsiverdamas Rojaus Trejybei-AŠ ESU, gali jomis užpildyti savo vidų ir tik tada suteiksi mokymą kitam – savo pavyzdžiu.
Ir tas pats yra kalbant apie pavienius organizmus – bet sudarančius visumą – žmogus, šeima, kaimas, miestas, šalis, valstybė, tauta, religija ir t.t. Visur kur yra bet koks varžymas, spaudimas, vertimas daryti būtent taip ir kitaip – dvasinis vystymasis bus skurdus, arba jo nė nebus iš viso.
Kalbant apie religiją. Tikroji religija yra viena vienintelė – Apreikštoji Gyvoji Religija. Ir Gyvajame Kelyje nė vienas atsivėręs niekada nejaučia spaudimo, nes net ir pats Kūrėjas yra suteikęs laisvą valią ir jos negali sulaužyti per visą amžinybę. Tai būtent – subtilumas – mane taip žavi ir pakeri Gyvajame Kelyje, kai ypač tai atsispindi Dvasinio Mokytojo veiksmuose ir mokymuose, kai jie visada, visada išmintį ir Kūrėjo meilę demonstruojantys. Atsivėrimas Rojaus Trejybei-AŠ ESU diktuoja visiškai kitokius veiksmus iš vidaus ir tai lengva pajausti-matyti. Mano supratimu, Gyvajame Kelyje daug subtilumo, bet Tiesos Kelias – jokiu būdu nėra kažkokių sentimentų kelias, o – Iššūkių Kelias, kurių taip bijo žmogaus gyvulinis protas. Dėl to gyvulinis protas ir nenori augti, jam būdingas agresyvumas, aršumas ir kova – iš baimės. Būtent gyvuliniam protui ir yra būdingas bet koks spaudimas. Dvasiniam protui-augimui, reikalingas kantrus, nuoseklus mokymasis, kuris įmanomas – sklandus – tik tada, kai išorėje tu nesi verčiamas ir komanduojamas.
Anksčiau visą laiką sportavusi vakarais, dabar nusprendžiau, kad būtent ankstyvas rytas – kai dar visi miega – gali tapti pačiu geriausiu laiku išbėgti į lauką pabėgioti. Tai iššūkis. Bet man iššūkis ne anksti atsikelti, o – anksti atsigulti iš vakaro, kad ryte būčiau pakankamai pailsėjusi ir pasiruošusi prasmingai pradėti dieną.
Buvo trečiadienis, beveik šešta valanda ryto, kai entuziastingai atsikėliau, kad pradėti įgyvendinti savo sumanymą – sportuoti rytais. Ir išbėgau, išbėgau ten, kur ir visada bėgu, aplink nuostabūs vaizdai, gamta, laukai pilni smilgų – kurių grožio anksčiau net nepastebėjau, ramunėlių augančių pakelyje, rugių, avižų ir kviečių gražiai gulantys ir apšviesti jau kylančios saulės laukai, o dar rugiagėlės ir kitokios gėlytės įvairiomis spalvomis džiuginančios mano, prabėgančiosios pro jas, akis. Vakarais, nors ir matydavau tuos pačius laukus, jie taip gražiai neatrodė kaip dabar. O tyla aplink šį ankstyvą rytą, tiesiog maloniai ramina. Tikras malonumas pabėgioti ryte.
Žvilgteliu į priekį kelio, kuriuo bėgu, ir tolumoje pamatau kažką judant. Mano regėjimas į tolį nėra geras, bet galiu suprasti, kad tai žmogaus figūra ir šalia jo esantis šuo, kai dar tolumoje išgirstu grubias komandas šuniui, bet nesuprast kas ten sakoma. Tačiau ir nereikia, staiga tiesiog pajuntu kaip mano vidų kažkas kaip suspaudžia ir pasidaro sunku nuo tos žemų energinių virpesių bangos paskleistos iš tos vietos kur matau judančias figūras. Tiesiog tai pajutau, dar būdama už kelių šimtų metrų nuo jų. Neišvengiamai artinuosi prie to žmogaus su šuniu ir kai jau beveik priartėju, vėl išgirstu grubų šeimininkės įsakymą, šuniui – Stovėk, tu ... sakau – neapsieina ir be ypač nemalonių žodžių, žeminančių. Jaunas šuo bando ištrūkti iš jos rankų, laikomas už pavadėlio, bet turėdamas daug jėgų, tąso šeimininkę paskui save. Kol pribėgau prie jų – nuo tada kai tik virpesiais juos pajaučiau ir mačiau tik jų siluetus – mintyse perbėgo daug minčių, ir viena jų buvo, kaip galėčiau sudrausminti piktai šnekantį, kad apginti jo augintinį? Tačiau dabar, kai tik prisiartinau prie jų, atsisukau į ką tik grubiai apšaukusią savo šunį moteriškę ir nužvelgusi ir jos šunį, maloniai teištariau jai – Labas rytas. – Ir nubėgau toliau. Moteris man nieko neatsakė, bet iki tol demonstratyviai žvelgusi į mane, po to kai su ja pasisveikinau, dabar nuleido akis ir įsakmiu tonu vėl davė komandą šuniui stovėti – tik jau nieko pikto nesakydama ant šio. Viduje jaučiau sunkumą. Ir tai toks milžiniškas kontrastas tarp to ką jaučiau ką tik išbėgusi ryte ir dabar po prasilenkimo su ta moterimi. Tačiau man patiko sportuoti – ryte – ir ketvirtadienį vėl išbėgau pabėgioti. Buvo maždaug pusė septynių ryto kai vos ne toje pačioje vietoje pamačiau vėl artėjančią tą moterį su augintiniu. Šį kart buvo vėjuotas rytas, bet vis tiek girdėjau kaip bandydama prisegti šunį prie pavadžio, šeimininkė įsakinėjo, bet ne taip garsiai ir grubiai kaip vakar. Kai pribėgau prie jos, matau jau kitokį žvilgsnį žvelgiantį į mane, išgirstu nedrąsų – Labas rytas.– Labas rytas. Galiu aš sustoti, nebėgti, pro jį. – tai sakydama turiu minty, kad tada nereikės to šuns taip iš jėgų laikyti, nes matau, kad tai nemokytas šuo ir stabteliu, kad praeiti pro juos. Moteris pradeda kaip žirnius į sieną berti žodį po žodžio, kiek metų šuniui, iš kur jį gavo, kaip jis nemėgsta vyrų ir mašinų bei panašiai. Ir visoje jos kalboje skamba pasiteisinimo gaidelė, dėl to, ką mačiau vakar. – Šuo nemokytas, sunkiai klauso, bet geriėtė ji, – sako šeimininkė. – Reikia kantrybės – pasakau ir dar kažkuo pritardama dabar jau palinkiu sėkmės, kad galėčiau gi pagaliau tęsti savo treniruotę.
Juos sutikau ir kitą rytą ir vėl girdėjau malonų – labas rytas – ir tik grįžusi namo, susimąsčiau, kad jeigu tada, kai pirmą dieną juos sutikau ir toji moteris buvo tokia supykusi, aš būčiau kažkokiu žodžiu pamokiusi ją – kad šitaip nesielgtų su savo šuniu – aš net neabejoju, kad greičiausiai būčiau sulaukusi nemalonaus atsakymo atgal. Bet vietoj to, aš teištariau – Labas rytas – ir nubėgau.
Ir toks mano elgesys buvo daug gilesnis ir prasmingesnis mokymas, nors pribėgusi prie jų, aš nežinojau ką sakysiu.
Su meile, Vita
vvita
2017-07-29 05:32:14
Jis savo pasekėjų niekada neragino kantriai vykdyti savo įsipareigojimus, bet vietoje šito jis ragino juos, kad Dievo karalystėje jie gyventų iki galo energingai ir su entuziazmu atliktų savo žmogiškąsias pareigas ir dieviškąsias privilegijas. 1770-02-06
Mūsų Vietinės Visatos – Nebadono – Šeimininkas Sūnus ir vienas iš Nebadono Kūrėjų ir Vadovų, mums žinomas, kaip Jėzus iš Nazareto, mūsų planetoje Urantijoje atliko savo septintąją, užbaigiamąją misiją, gimęs bejėgiu kūdikiu, augdamas, kaip vienas iš šios planetos gyventojų mirtingųjų – nuo pat mažumės atidžiai stebėjo supančią aplinką ir gyvenančius žmones, kurių charakterius pažino iš jų bendravimo ir žodžių vartojimo – pažino, koks žmogaus protas ir jo mąstymas. Šitas pažinimas padėjo jam bendrauti ir su savo pasekėjais, todėl jis niekada savo pasekėjams neliepė kantriai vykdyti tam tikrus savo žmogiškuosius įsipareigojimus, ar atlikti suteiktas ir prisiimtas dieviškąsias privilegijas. Vietoje šito jis tik ragino, kad visi visų darbų imtųsi dirbti su noru, troškimu, tikslo numatymu – tai yra su entuziazmu ir energija atlikti tai, kas yra jiems patikėta – į viską reaguoti teigiamai. Žmogiškieji įsipareigojimai, tai yra šios planetos sąlygose išgyventi reikalingi veiksmai ir darbai, nes kol buvo Jėzus, tada jo pasekėjai gyvendavo grupėse, tai reikėjo pasirūpinti bendru maistu, nakvyne ir panašiai, o kai Jėzus užbaigė savo misiją ir išvyko iš šio pasaulio, tada visais žemiškais poreikiais rūpinosi kiekvienas individualiai. Kokios buvo Jėzaus pasekėjų dieviškosios privilegijos, kurias jie turėjo suteiktas ir galėjo naudotis? Tokias suteiktas privilegijas turėjo dvylika Jėzaus įšventintų į apaštalus ir Dievo Tėvo karalystės ambasadorius dvasios broliai, taip pat dvylika prisijungusių po Jono Krikštytojo mirties pasekėjų, taip pat moterų korpuso narės, kurių iš pradžių buvo dešimt, o kiek vėliau buvo priimtos dar dvi, ir taip pat tie septyniasdešimt, kurie dar vėliau buvo priimti ir įšventinti į Jėzaus Evangelijos ir Dievo Tėvo karalystės žinianešius. Tokias dieviškąsias privilegijas turintys pasekėjai, turėjo suteiktą galimybę skelbti visiems norintiems sužinoti ir suprasti – kas yra visų Tėvas, kokia yra Jo dieviška Meilė visiems be išimčių, dieviškas Teisingumas ir Tikras kiekvieno gyvenimas, tai yra jie turėjo dalintis gyvąja Šviesa su visais.
Panašiai ir mes, gyvenantys dabartiniu laikmečiu, turintys taip pat tam tikrus žmogiškus, žemiškus, laisva valia prisiimamus tam tikrus išgyvenimui reikalingus sprendimus ir įsipareigojimus, pabudę dvasioje, o kai kurie jau ir atradę Kūrėją savyje ir patvirtinę mūsų mokytojo Algimanto Evangelijos žodžius, kad Kūrėjas yra Gyvas ir Jį galima atrasti savyje – mokomės pačioje aukštojoje Kūrėjo suteiktoje dvasinėje mokykloje ir neturime jokių kitų privilegijų, išskyrus Apvaizdos apsaugą, bet turime galimybę ir žinodami Tikrovę, tiesiog jau patys privalome laisvos valios sprendimu, taip pat dalintis su visais gyvosios Šviesos nuostabiais mokymais ir teiginiais, kuriuos gauname dykai iš mūsų Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU ir iš Jo ambasadoriaus Algimanto, jeigu norime, kad visi sužinotų gyvąją Tiesą, kad visiems būtų geriau gyventi, kad padėtume išnykti tam negatyvui, koks dabar yra mūsų pasaulyje. Ir tais mokymais turime dalintis ir gyventi laisvos valios apsisprendimu, be jokių privilegijų, nes šie gyvieji mokymai yra neįkainojama dovana, ir prieinama visiems visoje mūsų planetoje. Ir kaip Jėzus savo pasekėjų niekaip nespaudė ir nevertė per prievartą imtis žmogiškų ir dvasinių darbų, taip ir dabar mūsų dvasinis mokytojas taip pat nė vieno neverčia ir nespaudžia, kad skleistume Šviesą kitiems, kadangi yra suteikta visiems laisva valia. Mes kiekvienas ir anuo laiku ir dabar, esame patys už savo veiksmus ir jų pasekmes atsakingi. Žinios suteiktos, o kiek jomis pasinaudosime, tiek ir būsime tikri savimi, tiek ir padėsime Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU įgyvendinti Evoliucinį Planą, pradedant jau nuo gyvenimo čia, Urantijos planetoje.
DDaiva
2017-07-14 11:45:12
Kiekvienas mirtingojo pasiekimas yra tiesioginis indėlis į nemirtingo išlikimo patyrimo pirmųjų etapų turtinimą. 1134-05-06
Kas išvis yra laikoma pasiekimais? Ir kaip vystosi mirtingojo gyvenimas po to, kai jo pasiekimai štai jau pasiekti, įgyvendinti? Dar nuo mažiukų vaikams sakoma – mokykis – bet mokykis, kad būtum geriausias, šauniausias ir t.t., o ne tam kad – mokėtum. Mokykis, kad turėtum gerą darbą ir daug pinigų. Žodžiu, gerą gyvenimą. Tai dabartinėje visuomenėje mirtingojo pasiekimai – materialus turtas ir žinios, kad jį tokį įsigytum.
Dvasiniame gyvenime – Gyvajame Kelyje – mirtingojo pasiekimas yra siekimas atrasti Kūrėją savyje, jį atrasti ir patirti jo meilę vis giliau ir giliau, įtikėjimo galia.
Pats įtikėjimas savyje talpina – žinojimą. Bet viskas prasideda nuo pradinio laiptelio, ir pirmiausia tai yra – žinios apie Kūrėją. Mes turime nuostabius apreiškimus mums pateiktus net ir gimtąja kalba, tai – Urantijos Knyga, Rojaus Trejybės Akimirkos Amžinybė, Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl, bei Algimanto mokymai. Šiuose apreiškimuose-mokymuose, toks pilnas žinių bagažas, kad pastangų juos stengiantis įsisavinti, tai veiklos tiek, kad jos sočiai užteks visam mūsų pradiniam gyvenimui, juolab, kad daug teiginių mūsų Dvasinio Mokytojo mums yra dar ir išplečiama.
Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvoji Apreikštoji Religija moko kaip atrasti Kūrėją savyje. Gyvoji religija demonstruoja Gyvą Kūrėją. Algimanto Evangelija skelbia – Kūrėjas yra gyvas, kiekvieno viduje ir jį galima atrasti. Ir tai yra dvasinio gyvenimo mokykla, kuri atskleidžia – Tikrovę. Tikrovėje, į dvasinio gyvenimo mokyklą sutelpa – viskas, ir tai taip pat ir materialios mokyklos žinios, kurios be Kūrėjo atrasto savyje pateikiamos sausos ir be gyvybės.
Tačiau mirtingojo dvasinis vystymasis yra vingiuotas. Tingus ir neįpratintas siekti didesnio, žmogaus protas linkęs save pataupyti. Gyvulinis protas yra linkęs savotiškai maištauti, jis nėra taip jau lengvai pasiduodantis ir užleidžiantis savo vietą dvasinės asmenybės – tikrojo tavęs – proto lengvam įsiviešpatavimui. Ir vis tiktai, visos mirtingojo kilnaus charakterio dorybės – būti panašiu į Kūrėją – yra mūsų siekinys jau dabar, šiame pradiniame gyvenime. Ir kiekvienas mūsų dvasinis pasiekimas – patyrimai patiriami su Kūrėju atrastu savyje – yra mūsų pačių stiprėjimas ir vis gilėjantis pasitikėjimas tiek savimi, tiek Kūrėju.
Kiek daug kartų mes girdėjome Algimantą mus mokant, kad po prisikėlimo – jau sielos morontiniu lygiu – mes būsime prikelti tokio pat proto-mąstymo, kaip ir prieš iškeliavimą iš šios planetos. Tai net ir logiškai mąstant – tokio patyrimo dar net nepatyrus – nesunku suvokti, kad kiekviena mūsų pastanga įdėta šiame pasaulyje – tai indėlis ateities pasaulyje. Juk mes garbiname Visuminę Dievybę AŠ ESU, ko niekas be mūsų nedaro visoje kūrinijoje. Mes turime aukštesnį laiptelį jau dabar, šioje planetoje, aukštesnį dar net neprisikėlus morontiniu lygiu. Tai jeigu mes nenorėtume mokytis dabar, kyla klausimas – kuo kitas pasaulis bus geresnis? Nebus ligų, karų, vargų – taip, bet vis tiek, kažkas kitas už mus negali panorėti mokytis. Taigi, urantai ir yra tie, kurie jau stojasi ant aukštesnio laiptelio, trokšdami vis giliau ir giliau patirti savyje Kūrėją, dalintis patiriama Šviesa su visais dvasios broliais ir sesėmis, nelaikyti savyje sukauptų nuostabių patyrimų, dalintis savąja įžvalga ir neatidėlioti šviesos veiksmų rytojui – atlikti juos dabar, ir kaupti nuostabią patirtį, ne tik savo, bet ir visumos labui.
Apreikštoji Religija mus skatina tyrinėti, mokytis, stengtis, siekti ir nenusiminti. Gyventi drauge su Kūrėju, kasdieną ir kas akimirką.
Su meile, Vita.
vvita
2017-07-12 10:58:39
Nemanykite, jog aš atėjau tam, kad atneščiau ramybę, o ne tam, kad atneščiau sielos kovą. 1782-01-07
Gyvasis kelias, tai išbandymų kelias. Tai iššūkių kelias, kuriame atostogos ir nieko neveikimas nėra numatytas. Kūrėjas mums numatęs vien žengimą į priekį, o tai yra siekimą patirti savyje jį vis daugiau ir daugiau. O jeigu tavo Siekinys yra Kūrėjas, tai tu tam ir dedi pastangas gilindamas savąjį atsivėrimą, ir visi mūsų kelyje pasitaikantys iššūkiai stiprina mūsų dvasinį stuburą, jeigu mes juos priimame ryžtingai.
Gyvasis kelias – Tikrovė – tai nėra kažkokia tai monotonija, ar pasyvumas, nuobodumas, nieko neveikimas, gyvenimas mėgaujantis kažkokiomis pramogomis, tai yra įvairiausiomis tuštybėmis. Tikrovė – tai ir Pastangos ir sielos kova. Kodėl kova? Todėl, kad atsivėrimas ir įtikėjimas tai nėra tik žodžiai – tai būsena. Mūsų vidus. O dabar, ką turi sukaupęs tas mūsų vidus? – jis abejoja, nusimena, pasimeta, nededa pastangų tiek, kiek turėtų, nesupranta, Bet – nori suprasti, nori patirti giliau, daugiau, nori stengtis. Ir siela nori išsilaisvinti iš tų rėmų, į kuriuos ji patekusi dėl pasąmoninės baimės, trukdančios mūsų tikrajam aš atsiskleisti dvasiniu galingumu. Tačiau net ir tūnant tokiai gausai, mūsų pasąmonėje, teršalų, viduje bundanti dvasinė asmenybė, jaučia, kad pastangos gyvybiškai svarbios kad, kad ir kaip kartais būtų sunku, reikalinga kartais net ir, save šiek tiek paspausti.
Štai Urantijos grupės namų darbai. Tai kassavaitinis namų darbas, tokį, kokį dabar aš ir rašau. Bet gi niekaip negaliu jo atlikti kiekvieną savaitę, nes pasirodo jis toks nepaprastai sunkus, kad per vieną-du prisėdimus jo neparašysi, tai trunka ne vieną dieną, būna ir taip. O vidus vis ragina – rašyk, rašyk, stenkis – ir aš žinau, kad turiu jo klausyti, net jeigu ir pasąmoniniai teršalai neleidžia lengvai tekėti mintims, ir reikalingos pastangos, o protas čia tingus, ir tik atsivėrimas Kūrėjui gali išlaisvinti mus iš tinginio gniaužtų ir mes neatidėliosime nei Urantijos grupės namų darbų rytojui, o po to vėl rytojui ir vėl rytojui, nei kitokios prasmingos, visų labui skirtos veiklos.
Ir tai tik vienas aspektas, mano ką tik pateiktas, reikalaujantis tos kovos, kai ne visada taip lengvai tavo atlikti trokštama veikla einasi sklandžiai, bet vidinis tikrasis tavo aš vis tiek pasiilgsta šios prasmingos veiklos ir, kad ir kaip būtų nelengva, traukia tiesiog tave to imtis.
Tai kodėl Kristus sakė, kad jis atėjo ne tam, kad atneštų ramybę, o tam, kad atneštų sielos kovą? Todėl, kad materialus-gyvulinis protas, visada priešinsis ir stengsis sutrukdyti dvasiniam protui taip lengvai išsiviešpatauti mirtingojo prote, ir suteikti malonumą, tapti – Laisvu.
Bet esu tikra, kad – stengtis verta.
Su meile, Vita
vvita
2017-06-30 23:04:49
Jūs esate šitame pasaulyje, bet jūsų gyvenimas neturi būti panašus į šio pasaulio gyvenimą. 1946-06-05
Prieš du tūkstančius metų, kai Kristus turėjo palikti savo apaštalus, kad pakilti pas savąjį Tėvą, tardamas paskutiniuosius mokymus, jis ištarė ir šį teiginį – dabar mano pasirinktą temos atskleidimui – ir tai, ką jis teigia, puikiai tinka ir mums šiomis dienomis.
Kristaus Evangelija tais laikais skelbė – Tėvo tėvystė ir visų žmonių brolystė – tačiau apaštalai mažai ką tesuprasdavo iš Jėzaus mokymų. Mes gi, turime savo Dvasinį Mokytoją, turime Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvąją Šventovę, turime nuostabius apreiškimus – Urantijos Knyga, Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl, Rojaus Trejybės Akimirkos Amžinybė, bei Algimanto mokymus – viskas suteikta mums kaip palengvinimas, žengiant Gyvuoju Keliu, kuriame daugybė iššūkių, ir kuriuos mes galime įveikti tik remdamiesi į Kūrėją, esantį mūsų viduje.
Tas pats – Urantijos – pasaulis, kaip ir prieš du tūkstančius metų, bet pakitusi žmonija vis tiek išliko užsimerkusi prieš Šviesą. Stokodama išminties, nuoširdumo ir dėl to atsivėrimo Kūrėjui, žmonijos sąmonė, priešinasi Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvosios Apreikštosios Religijos dvasinei šviesai. Pasaulis nenori klausyti dvasinėmis ausimis; pasaulis nenori matyti dvasinėmis akimis; pasaulis nejaučia dvasia.
Pasaulis nenori ateiti į visų Gyvąją Šventovę, į kolektyvinį Kūrėjo garbinimą, kad stiprėtų dvasioje, ir savuoju patyrimu paliudytų mūsų Mokytojo Algimanto Evangelijos tikroviškumą – Kūrėjas yra gyvas, yra kiekvieno viduje, jį galima atrasti ir Kūrėjas yra kiekvieno, atradusio savyje šį Kūrėją, tęsinys, ir Tėviška meilė pripildo tą sūnų ar dukrą.
Pasaulis nusiteikęs priešiškai, nes yra kurčias ir aklas, nes, nenori mokytis, kai tinginti sąmonė turi vieną kryptį – materialios gausos patogumų link, kur tereikia gyventi šešėlinį gyvenimą ir mėgdžioti kaimyną. Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvoji Apreikštoji Religija, kviečia gyventi orų gyvenimą, nieko nekopijuojant , atsiduodant Kūrėjo valiai, jai atsiduoti ir tuo mėgautis. Tačiau Apreikštoji Religija, nėra skirta tik tam tikrai grupei žmonių, savaisiais šviesos spinduliais ji nušviečia, visą, netgi ir prieštaringai nusiteikusį pasaulį, bet tik mažytė saujelė urantų, dosniai ragaujančių Gyvosios Religijos saldžių vaisių nuostabų skonį, mato giliau, mąsto giliau ir veikia drąsiau ir ryžtingiau, nei pasyvi šio pasaulio žmonija. Urantai demonstruoja brolystę ir seserystę; urantai išgirdo Algimanto Evangelijos Gerąją Žinią ir trokšta ja dalintis su dvasios broliais ir sesėmis, nei vieno neišskirdami. Urantui nereikia dairytis į šalis, nes jis gyvena Šviesa, patiriama iš Kūrėjo, o Kūrėjo šviesa, visam pasauliui viena kryptimi motyvuota – meilės.
Vakar, Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje, Kaune, man buvo nuostabiai gera klausytis kaip urantai, visu savo nuoširdumu garbina Kūrėją-Rojaus Trejybę-AŠ ESU, ir jausti, realiai jausti, kaip paskleisti aukšto dažnio virpesiai, garbinant ir šlovinant Kūrėją, ramina. Gyvosios pamaldos, ir mūsų atsivėrimas Kūrėjui jų metu, mus suvienija. Tik per atsivėrimą Kūrėjui mes ir galime pajausti brolystės ryšį tarpusavyje, ir aš tą vakar tikrai jutau. O Kūrėjas juk ir numatė bendradarbiavimą tarp mūsų, brolystės ir seserystės dvasiniame ryšyje.
Ir nors mes gyvename šiame pasaulyje, kuris nenori gyventi Šviesoje, mes, urantai, savo žvilgsnį kreipiame jau ir už šio pasaulio ribų, ir net po visą Kūriniją.
Telydi jus ramybė mielieji, Vita
vvita
2017-05-30 00:13:28
…kiekvienas nuoširdus materialaus proto bandymas benrauti su jo viduje gyvenančia dvasia būna tikrai sėkmingas. UK-1475-04-05
O! jeigu mes paliktume savo rimtumą ir susirūpinimą dėl gyvenimo !
Bet visa širdimi atsivertume tam gyvam natūralumui mūsų viduje , taptume patiklūs, kaip vaikai – kaip būtų mums lengva bendrauti su ta vidine gyvąja dvasia mūsų viduje…
Vaikams viskas paprasta. Kaip smagu stebėti kai vaikas gimsta , vystosi, auga ir staiga atsitinka tas momentas, kai jis pradeda pats su savim kalbėtis.
Ir man taip buvo. Mama vis šūkteldavo “su kuo tu ten kalbiesi?” Man labai patikavo kalbėtis su viduje gyvenančiu kažkuo, tokiu realiu, patikimu…Tomis akimirkomis visiškai panirdavau į savo veiklą, atsipalaiduodavau ir vykdavo tas paprastas vaiko dialogas su pačiu savimi… O kai suaugau, vis save kontroliuodavau, kad nepradėčiau garsiai mąstyti. Nugrimzdavau į savo vidinį pasaulį ir net neišgirsdavau, kad į mane kreipiasi.
Vėliau sužinojau, kad tai ir yra gyvasis kelias . Gyvas bendravimas su Kūrėju, mūsų Tėvais. Koks nuostabus mūsų Tėvų metodas priartėti prie vaiko tiesiog būnant jo prote!.. Ir kuo daugiau bendrauji, tuo vis daugiau tampi natūralus, tikras. Ir taip gera tokiu būti…Pačiu savimi…
Gyvenant materialiame kūne, susiduriame su įvairiais iššūkiais , sunkumais. Ir yra nuostabus būdas šiose situacijose išlikti savimi – kreiptis į Rojaus Tėvus, vidinius vedlius, kurie tik ir gali mus atplukdyti į tos nuostabios ramybės ir palaimos uostą.
Susisiekus su vidinia gyvąja dvasia mūsų viduje , sustiprėji, nurimsti, pralinksmėji. Atsiranda noras šypsotis iš visko, kas vyksta. Šalia esantis tau brangus kaip
brolis ar vaikas, kurį norisi apkabinti ir ištirbdyti tą sunkumą, kuris atsirado dėl mūsų netobulumo.
Rojaus Tėvai mums padovanoja savo paties dalelę, kai mes tampame tokio amžiaus , kai galime priimti moralų sprendimą. Ir tokia dovana yra geriausia , ką žmogus gali turėti.Kiekvienas iš mūsų turi užtikrintą ryšį su Tobuluoju šaltiniu. Iš to šaltinio prisipildome gėriu, grožiu, išmintimi,ramybe. Iš ten ateina ir saugumas. Tas ryšys yra kiekvienam visiškai individualus, unikalus. Tai yra paslapčių paslaptis tarp kiekvieno iš mūsų ir Kūrėjo.
Gyvendami suaugusiojo gyvenimą ,pamirštame, kad esame dar ir vaikai… savo Rojaus Tėvams. Visada būsime mažesni nei jie, nuolat sieksime pažinti juos ir dar ir dar priartėti prie jų. Tame dvasiniame kelyje link Rojaus Tėvų vis labiau stiprėjame kartu būdami žaismingi ir linksmi.
Atsivėrus Rojaus TRejybei – Aš Esu esame natūralūs, pasitikintys savimi, patenkinti tuo ką turime, drąsiai priimam gyvenimo iššūkius. Skleidžiame gėrį ir ramybę aplinkai. Gauguma žmonių užsisklendę, kupini baimės, nežinios. Kiekvienas iš jų trokšta laimės, kad juos suprastų, išklausytų, mylėtų. Jie nežino, kad reikia tiesiog kreiptis į jų viduje gyvenančią dvasią. Mes, dvasinai mokytojai, tam ir reikalingi, kad parodytume jiems kryptį, pabūtumėm kartu jų nerimo valandą, be moralų, teorijų, o tiesiog nuoširdžiai išklausant, išgirstant jų skausmą ir sustiprinant išminties žodžiais, malda, besiliejančia iš mūsų Rojaus Tėvų.
Apkabinu Jus visus,
Birutė (Vilnius)
Birute
2017-05-20 20:26:34
Jis visada atsisakydavo pasinaudoti žmogiškuoju protu nepelnytai ir nedorai . UK-1413-04-05
Įdomus Jėzaus gyvenimas, sprendimai, priimti įvairiose situacijose verčia mano žmogiškąjį protą vėl ir vėl stebėtis, žavėtis šia nepaprasta asmenybe.
Tuo pačiu kyla klausimas, ar tas begalinis žavėjimasis mūsų Jėzumi nėra tas , ko jis taip saugojosi ir nenorėjo, kad tikėjimas remtūsi juo, kaip asmenybe, o ne jo mokymais apie Tėvą ir Gyvąją religiją.
Bet, studijuodami Jėzaus, kaip save padovanojusio Rojaus sūnaus, gyvenimą ,manau , mes vis labiau pažįstame ir Kūrėją. Juk Sūnūs Kūrėjai kyla tiesiog Rojuje. Jie taip arti visiško tobulumo.
Jėzus buvo Dievas ir Žmogus viename. Dauguma dalykų jis žinojo, kaip Visatos Kūrėjas.
Bet jis visada atsisakydavo pasinaudoti savo išskirtinėmis savybėmis ,užimant išskirtinę visuomeninę padėtį ar politinę valdžią. Jam siūlė stoti į Uoliųjų partiją, po to tapti Damasko švietimo centro vadovu. Pastarasis pasiūlymas Jėzui buvo įdomus ir prie širdies, bet jis tik visokeriopai padėjo savo patarimais , o vadovauti atsisakė.
Jėzus nenorėjo, kad jo karjera keltų susižavėjimą, kad žmones įtakotų jo pasiekimai , autoritetas. Jėzaus pagrindinis tikslas buvo , kad žmonės pajustų pačią jo mokymų dvasią, tuos nuostabius atsidavimo tėvo valiai virpesius.
Jis norėjo būti paprastas žmogus. Taip, jis galėjo pasiekti garbės ir šlovės valdžioje, visuomenėje ir tada, būdamas toks įtakingas žmogus jis galėtų patraukti žmones išgirsti jo evangeliją, nes žmones visada žavi autoritetai. Bet Jėzui šitas metodas nebuvo priimtinas.
Kiekvienas Sūnus Kūrėjas yra skirtingo charakterio, taip pat ir veikia skirtingomis aplinkybėmis, todėl kiekvienas jų pasirinktų veikimą pagal savo asmenybės tipą. Taip pat ir kiekvienas iš mūsų , nors ir kaip mylime Jėzų ir juo žavimės, turim suvokti, kad esame kita asmenybė, veikiame kitose sąlygose, todėl nėra įmanoma aklai sekti kiekvienu Jėzaus žingsniu. Mes gyvename savo gyvenimą.
Kiekvieno iš mūsų viduje gyvenantis Minties Derintojas veda mus unikaliu, tik mum vienam tinkamu būdu, kaip geriausia kiekvienas, pagal jo asmenybės tipą ir esamomis aplinkybėmis šitame laikmetyje. Ir Jėzus to mokė , kad mes paklustume tai gyvąjai dvasiai mūsų viduje. Tam trapumui, subtiliam jausmui mūsų viduje, kurį jaučiame , nes nuoširdžiai pasitikime Rojaus Tėvais, atsiduodame jų tobulumui...
Mažai kas iš Jėzaus mokinių suprato jo mokymų pačią gelmę. Daugumos apaštalų mokymų šerdis buvo žinia apie Jėzaus prisikėlimą ir stebuklus.
Studijuojant Urantijos Knygą , kitus apreiškimus, vis labiau supranti Jėzaus asmenybės nuostabumą, jo begalinį dorumą ir teisingumą. Jam atrodė netinkama pasinaudoti žmogiškuoju protu, kad iškiltum virš kitų brolių.Kaip tai visiškai priešinga tam, kas vyksta aplink mus dabar. Visa visuomenė stengiasi įvaldyti kuo daugiau informacijos, pranokti kitus savo intelektu, iškilti virš kitų savo neeiliniais gabumais, turtais. Ir tai laikoma visiškai dora ir normalu. O jei kitiems broliams ne taip pasisekė su gabumais ? Ar daug kam rūpi kitas žmogus, jo gyvenimas, troškimai?..
Bet gi viskas yra viena. Mes esame vienas kūnas, visos Kūrinijos mažos dalytės. Nors ir daugybė tų mažų dalyčių, bet visas organizmas gali veikti darniai, kai visos dalytės po vieną yra harmonijoj, meilėje. Tik atsivėrę Rojaus Tėvų tobulumui, mes prisipildome jų virpesiais ir tada mylime vienas kitą, rūpim vienas kitam.
O, kaip malonu bendrauti su mūsų Rojaus Tėvais, mąstyti. Kaip tada krypsta mūsų mintys visų labui, visos Kūrinijos mąstu. Kaip nuostabu suvokti vis daugiau ir daugiau, kaip svarbu kiekvienam atsiverti, prisidėti prie to begalinio grožio atskleidimo. Tapti tikrais savimi, pačiais savimi, natūraliais, tokiais, kokiais mus mato Rojaus Trejybė – Aš Esu.
Telydi Jus visus Rojaus Tėvų palaima ir mano apkabinimas dvasioje,
Birutė(Vilnius)
Birute
2017-05-13 21:43:09
Labai svarbus yra darbas ruošiantis kitai aukštesniajai sferai, bet niekas neprilygsta to pasaulio, kuriame tuo metu jūs gyvenate, darbo svarbai. 0555-05-03
Vakar vėlyvų vakarą, išsirinkau šitą teiginį, bet kai pabandžiau jį išplėsti, sekėsi sunkiai, ir palikau kitai dienai, tai yra šiai. Tačiau niekas nevyksta šiaip sau. Netgi mūsų pasirinkti teiginiai nėra šiaip atliktas veiksmas, o būtent toks, būtent tą akimirką pasirinktas, jis yra sąsaja su kitais vykstančiais veiksmais, kurie susieti su dar būsiančiais ir panašiai. Tą mes patys pastebime savojoje aplinkoje, jeigu esame pakankamai įžvalgūs.
Mūsų ranka tušinuku vedžioja tokius žodžius, kokie jie pasklinda iš mūsų dvasinės asmenybės, tą akimirką, asmenybės tapatybės lygiu. Dvasinė asmenybė skleidžia aukšto dažnio energinius virpesius. Jie pasklinda į aplinką ir tai priklauso nuo mūsų atsivėrimo Kūrėjui gelmės. Kasdienės mūsų pastangos – kokios jos – nulemia atitinkamus mūsų veiksmus rytoj, poryt, o gal dar iš šiandien, ar už minutės. Viskas yra susiję. Drąsius ir ryžtingus veiksmus – vardan visumos – mes atliksime vis labiau atsiduodami Kūrėjui, bei bendradarbiaudami su Apvaizda, kuri mūsų veiklai yra paruošusi puikią areną, tik pirmyn.
Laikas nuo laiko tu pastebi aplinkoje besirutuliojančius įvykius taip, kad tu supranti, pajauti, tavęs laukiančius iššūkius, kurie yra suteikti mūsų dvasiniam stuburui stiprinti. Iššūkių atidėliojimas, vengimas, milžinišku laipsniu palieka dėmę tavo viduje. Dvasinė asmenybė – baimės neturi, ir nuolat remiasi, stiebiasi, į Kūrėją ir veikia drauge. Mūsų kasdieniai veiksmai – yra mūsų kasdienis, labai svarbus darbas, ruošiantis gyvenimui po prisikėlimo, bet tas ruošimasis vyksta natūralia tėkme – atsiduodant Tėvui-Rojaus Trejybei-AŠ ESU, taip, kaip veda jis iš vidaus. Kalbėti ir elgtis taip, kaip reikalinga tą akimirką. Demonstruoti Kūrėjui ištikimybę savaisiais veiksmais, savaisiais darbais.
Niekas neprilygsta to pasaulio, kuriame šiuo metu mes gyvename, darbo svarbai. Iššūkiai, iššūkiai, iššūkiai. Jie mums suteikti čia ir dabar, ir kurių urantas – nevengia. Mes nemąstome, kaip bus gerai po to, kada prisikelsime, mes gyvename gyvenimą su atrastu Kūrėju savo viduje, šiame pasaulyje, o ne svajodami apie kitą. Mes kuriame dvasinius pamatus jau dabar – savo gyvenimu. Kai tuo tarpu mums yra suteikta visokeriopa pagalba, mums tik reikalingas įtikėjimo gilinimas, kuris atneša saldžius vaisius, kai tavoji dvasinė asmenybė, palaipsniui, pražysta gerais darbais – visumos – labui. Čia, Urantijos planetoje, šiandien, priimant iššūkį tau suteiktą.
Su meile, Vita
vvita
2017-05-10 11:24:10
Mokytojo ir nėra kaip materialios būtybės, bet žmonių širdyse jis yra kaip dvasinis poveikis. Išvykdamas iš šio pasaulio Jėzus padarė taip, kad jo dvasiai įmanoma gyventi drauge su jo Tėvo dvasia, kuri gyvena visų žmonių protuose. UK 1700-01-02
Beveik prieš du tūkstančius metų Jėzus gyvendamas mūsų pasaulyje ir skleisdamas evangeliją apie Dievo Tėvo tėvystę ir visos žmonijos brolystę iš anksto žinojo apie savo greitą išėjimą iš šio pasaulio. Netgi paskutinėmis savo materialaus gyvenimo dienomis Jėzus mokė išminties ir dvasiškai stiprino individualiai kiekvieną apaštalą. Štai kokiais teiginiais Jėzus sustiprino apaštalą Pilypą: „Tu geras ekonomas, Pilypai. Tavasis ekonomo darbas yra beveik užbaigtas. Tu dirbsi tą darbą, kurį dirbai ir buvai pašauktas - skelbsi šios karalystės evangeliją. Būtų nepalyginamai geriau, jeigu visa tai būtum pamatęs įtikėjimu, bet kadangi tu buvai nuoširdus net ir savo materialiu matymu, tai tu gyvensi, kad pamatytum, kad išsipildo manieji žodžiai. Ir tada, kada tu būsi palaimintas dvasios matymu, eik prie savo darbo, pašvęsk savąjį gyvenimą tam, kad vestum žmoniją ieškoti Dievo ir siekti amžinųjų realybių dvasinio įtikėjimo akimis, o ne materialaus proto akimis“. Ir taip kiekvienam apaštalui asmeniškai Jėzus suteikė savo mokymus ir sustiprinimą, kad jie neprirūktų drąsos ir ryžto tęsiant karalystės tarnystę. Su meile ir sustiprinantys Jėzaus buvo pasakyti paskutiniai žodžiai apaštalui Petrui: „Bet prisimink mano pažadą, kada aš prisikelsiu, tada kažkiek laiko aš pabūsiu su jumis prieš išeidamas pas Tėvą. Ir net šiąnakt aš tikrai nuolankiai melsiu Tėvą, kad jis sustiprintų kiekvieną iš jūsų tam, ką jūs taip greitai turėsite patirti. Aš jus visus myliu tokia meile, kokia meile mane myli Tėvas, ir dėl to nuo šiol turėtumėte mylėti vienas kitą net ir taip, kaip jus mylėjau “. Po brutalios mirties ant kryžiaus Jėzus ir po prisikėlimo morontiniu pavidalu dar aštuoniolika kartų bendravo su savo apaštalais ir kitais tikinčiaisiais, kad jiems primintų evangelijos tiesas bei sustiprintų jų įtikėjimą . Kokie reikšmingi yra mums mirtingiesiems skaitantiems Jėzaus, apsireiškusio po prisikėlimo iš materialios mirties, pamokymus skirtus apaštalams ir tikintiesiems Filadelfijoje: „Jūs visi žinote, kad mes turime vienintelį Tėvą danguje, ir kad nėra jokios kitos, išskyrus vienintelę karalystės evangeliją - apie amžino gyvenimo dovaną, kurią žmonės gauna įtikėjimo dėka. Melskite tiesos Tėvą, kad savo širdies naująją ir didesnę meilę toli spinduliuotumėte savo sielos broliams. Jūs turite mylėti visus žmones taip, kaip jus mylėjau aš; jūs turite tarnauti visiems žmonėms taip, kaip tarnavau aš supratingos užuojautos ir broliškos meilės dėka. Būkite draugiški su visais savo broliais, kurie yra atsidavę gerųjų naujienų skelbimui. Aš netrukus turėsiu pasiųsti Tiesos Dvasią į sielas visų tų, mano sielos broliai, kurie taip nesavanaudiškai savo gyvenimą pašventė tam, kad apšviestų savo bičiulius, kurie sėdi dvasiname patamsyje. Nebijokite blogio pasipriešinimo, nes su jumis aš esu visada, net iki amžių pabaigos“. Šie Jėzaus pasakyti teiginiai labai tinka šiandieninei žmonijai. Po Jėzaus išvykimo pas dangiškąjį Tėvą, apaštalas Natanielius vis labiau nesutarė su Petru, kad būtų pamokslaujama apie Jėzų ir jo prisikėlimą, o ne skelbiama pirmesnė Jėzaus karalystės evangelija, ko visad mokė Jėzus. Ir taip dėl apaštalo Petro energingo vadovavimo, pilni gerų norų Jėzaus atstovai pakeitė Jėzaus religiją į religiją apie Jėzų ir jo kančią nauja modifikuota forma, kas išliko iki šių dienų bažnytiniuose mokymuose; ir iš kartos į kartą įtvirtinama tikinčiųjų sąmonėje. Kaip buvo pažadėjęs, Jėzus pakilęs pas dangiškąjį Tėvą, įvykdė savo pažadą ir visiems mirtingiesiems nuleido Tiesos Dvasią, kuri žmonių širdyse visad turi dvasinį poveikį kiekvienam, kuris yra nuoširdus , kuris trokšta harmoningai gyventi ir veikti su Kūrėju meilės motyvu visumos labui.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2017-05-09 23:14:16
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.