Forumas: temos peržiūra
Urantai, lankantys Urantijos grupę Vilniaus mokytojų namuose, gauna namų darbų užduotis atllikti raštu, tad kviečiu urantus savo atliktus raštu namų darbus talpinti ir šioje Forumo temoje.
Urantų, kiekvieną penktadienį lankančių Urantijos grupę Vilniaus mokytojų namuose, aš jau daugelį metų prašau atlikti tam tikras namų užduotis, analizuojant Urantijos Knygos atskirus Dokumentus, o jau pastaraisiais metais ėmiau skirti tokias namų darbų užduotis, kurias BŪTINA atlikti jau RAŠTU. Tai - ASMENINIO DVASINIO ŠVIESĖJIMO, SĄMONĖJIMO, IR ŽENGIMO GYVUOJU KELIU NAUJOS KOKYBĖS PAKOPA, KURIOS IKI ŠIOL DAR NEBUVO. Tai - ASMENYBĖS PROTO IR DVASIOS AKTYVINIMO FAZĖ, PADEDANTI FORMULUOTI SAVUS TEIGINIUS, SAVAS ĮŽVALGAS PO URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTO ANALIZĖS - KAS GI VIS TIK YRA ESMINGIAUSIA ŠIAME DOKUMENTE, KAIP GI GALIMA BŪTŲ TĄ PATĮ DOKUMENTĄ PERTEIKTI SUPRANTAMAIS SAVO TEIGINIAIS PIRMĄ KARTĄ SUTIKTAM DVASIOS BROLIUI AR SESEI, NETURINTIEMS JOKIO SUPRATIMO APIE TOKIUS REIŠKINIUS AR ĮVYKIUS, DVASINES, MATERIALIAS, AR INTELEKTUALIAS KŪRINIJOS SFERAS, APIE KŪRINIJĄ IR PATĮ KŪRĖJĄ - ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU.
Kol kas urantai tiesiog pasimeta, ir negali suformuluoti savo paprastų ir suprantamų kitiems minčių, nors ką tik perskaitė Urantijos Knygos kokį nors Dokumentą, įvairius Dokumento teiginius, skirtus mūsų APŠVIETIMUI, tik, deja, pasyvus požiūris, nepasitikėjimas, ir menkos pastangos apraizgo urantų protą BAIME, kad nieko neišeis, ir tada ima tiesiog perrašinėti Urantijos Knygos pastraipas, KO DARYTI AŠ JŲ NEPRAŠIAU. Priešingai, aš jų prašiau pateikti SAVO SUPRATIMĄ, NET ATSISAKANT ĮVAIRIŲ URANTIJOS KNYGOJE VAROJAMŲ TERMINŲ, O JEIGU JAU JUOS PAVARTOJA, TAI BŪTINAI JUOS TRUMPAI PAAIŠKINTI, KAD BŪTŲ SUPRANTAMA IR PIRMĄ KARTĄ TUOS TERMINUS IŠGIRDUSIAM, KĄ GI JIE REIŠKIA. DEJA, taip ir lieka namų užduotis neatlikta.
Mano urantams paskirta namų darbų užduotis raštų - iki pusantro puslapio apimties parašyti savo įžvalgą, kas svarbiausia tame Urantijos Knygos Dokumente, ir teiginius FORMULUOTI TAIP, KAD JUOS SUPRASTŲ PIRMĄ KARTĄ JŲ BESIKLAUSANTIS. KITAIP SAKANT NULEISTI URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTO TEIGINIŲ ŠVIESĄ IKI BESIKLAUSANČIOJO LYGIO IR PRITAIKYTI JO SUVOKIMUI, TAIP, KAIP JĮ SUPRANTA ŠIĄ NAMŲ UŽDUOTĮ ATLIEKANTIS URANTAS.
Ir toks URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTO TEKSTO SUPAPRASTINIMAS NĖRA TO TEKSTO SUPRASTINIMAS, TAI TIESIOG YRA MOKYMAS, IR MOKYMASIS, KAIP RYŠKIĄ ŠVIESĄ PRITAIKYTI KASDIENĖJE APLINKOJE, KAD JI PATRAUKTŲ IR KITŲ MINTIS IR PROTĄ, JIEMS JAU LIKUS VIENUMOJE - SU SAVIMI, IR SU KŪRĖJU - ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU.
Tai - PROCESAS, JIS REIKALAUJA PASTANGŲ IR PROTO AKTYVAUS VEIKIMO, BET TUO PAČIU JIS NEPAPRASTAI AKTYVINA MĄSTYMĄ, ĮŽVALGĄ, IR VALO SĄMONĘ IR PASĄMONĘ, O NUO TO LABAI PRIKLAUSO IR GYVOSIOS KOMUNIJOS SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU GELMĖ IR GYVYBINGUMAS. Tai - SISTEMINIS GYVAS VEIKIMAS SU KŪRĖJU VISUMOS LABUI URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTŲ STUDIJOSE.
Dabar gi aš kviečiu urantus savo atliktas raštu namų užduotis patalpinti būtent šioje temoje Forume, kad toji supaprastinta, bet nesuprastinta, Šviesa būtų prieinama ir kituose kraštuose gyvenantiems, ir net neinantiems Gyvuoju Keliu, kad jie perskaitę šias raštu atliktas urantų namų užduotis, galėtų geriau suvokti Tikrovę ir save, gal net susidomėti ir Urantijos Knyga, ir Gyvuoju Keliu, o skaitantiems Urantijos Knygą tai būtų labai pravartu palyginti savo mintis apie tuos pačius Urantijos Kygos Dokumentus - kur jie mato tų Dokumentų ESMĘ, kaip jiems pavyktų tokią užduotį atlikti taip pat raštu. Taip pat čia siūlau savo namų darbus, jau atliktus raštu, patalpinti ir tiems urantams, kurie gyvena ne Vilniuje, kurie Urantijos grupės nelanko, bet klausosi Urantijos grupės užsiėmimų garso įrašų, ir taip pat sužino, kokia yra paskirta namų darbų užduotis Urantijos grupėje, ir patys prisijungia prie šios užduoties atlikimo, kad ir jų pastangos padėtų KITIEMS SIEKTI KŪRĖJO GYVOJO KELIO TIKROVĖS ŠVIESOS IR JĄ SKLEISTI SAVO APLINKOJE ASMENINIU GYVENIMU.
Sėkmės šiame naujame urantų mokymosi etape ir darbe DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.
2017-01-11 09:54:05
Komentarai
Sugebėjimas yra praktinis gyvenimo galimybių matas. Jūs niekada nebūsite laikomas atsakingu už tai, kas yra už jūsų sugebėjimo ribų. UK-1876-08-01Žmonės turi savybę nuolat lygintis su kitais. Jei pamato kurį labiau sėkmingą dažnai pavydi jam gerovės. Vieniems dėl prigimtinių geresnių sąlygų labiau pavyksta, o kitiems mažiau – mes skirtingai apdovanoti talentais , sugebėjimais, skirtingas genetinis paveldėjimas, šeimyninės aplinkybės, kuriose augome, šilumos, meilės kiekis šeimoje.
Vienokios galimybės žmogaus, augusio darnioje šeimoje, kur vyravo meilė, draugystė,materialinė gerovė. Toks žmogus bus drąsus, labiau savim pasitikintis, turės daugiau galimybių gauti gerą išsilavinimą, darbą, pradėti verslą. O tas , kuris gimė tokioje šeimoje, kur vyravo smurtas, skurdas, pragyvenimo šaltinis vagystės, plėšimas. Kur vietoj gražių pokalbių vaikas girdėjo tik planus, kaip apgauti, apsukti, sukombinuoti... Kiekvienas iš tokių žmonių turi skirtingas galimybes . Ir antrajam , iš degradavusios aplinkos, reikės nepalyginamai daugiau pastangų iškilti iš to pragaištingo liūno ir patikėti savo jėgom, baigti mokslus, gyventi sąžiningai.
Kai mes sutinkam priklausomą nuo alkoholio žmogų, iš karto linkę jam klijuoti etiketę – degradavo. Taip – jai jis turėjo vaikystę pirmoje šeimoje. O jei jo vaikystė buvo antroje šeimoje, o jis vis tiek susirado darbą, sažiningai jį atlieka , nevagia, nesmurtauja, tai , nors ir įnikęs į alkoholį, jis yra pasiekęs milžinišką pažangą savo gyvenimu.
Dvasiniame kelyje mes taip pat turim skirtingas dvasinio imlumo galimybes. Bet už dedamas pastangas, nuoširdumą, ištikimybę bus apdovanotas ypatingomis dvasinėmis dovanomis.
Jėzus savo mokiniams šiuo klausimu pateikė puikią parabolę apie turtingą šeimininką, kuris norėjo išbandyti savo tarnų ištikimybę. Prieš išvykdamas tas šeimininkas kiekvienam iš tarnų padavė po denarą ir paprašė tinkamai juo pasirūpinti. Sugrįžęs jis sukvietė tarnus atsiskaityti. Vienas atnešė 10denarų ir gavo valdyti 10miestų, kitas -5denarus ir gavo valdyti 5miestus. O trečiasis tarnas atnešė tik vieną denarą. Visi tarnai turėjo vienodas galimybes padidinti šeimininko turtą. Jie daugybę metų buvo kartu su juo, matė , kaip šeimininkas investuoja, dirba. Jie turėjo padaryti tą patį, ką ir šeimininkas. Bet trečiasis tarnas buvo tingus, neištikimas šeimininkui, todėl jam nebuvo patikėta valdyti miesto.
Tie denarai Jėzus parabolėje – tai kiekvienam iš mūsų suteikiamos dvasinės žinios, galimybės mokytis, lavintis, dalintis tuo su savo broliais. Ar mes tai sąžiningai darome? Kiek įdedame pastangų, ištikimybės Rojaus Tėvams, mokytojui...
Kiek dedame pastangų atsiverti, prisipildyti Rojaus Tėvų šviesa ir skleisti ją savo aplinkoje pagal savo sugebėjimus, kiek kiekvienas sugebame ir galime. Nieks iš mūsų nereikalauja neįmanomo – tik paprasčiausio nuoširdumo, atiduodant savo valią Rojaus Tėvams...Mums reikia tik trokšti būti tokiems, kaip mūsų Rojaus Tėvai. Pasikalbėti su jais tyjoje, garbinti juos, melstis ...Ir dvasinės dovanos pasipila, kai jų mes mažiausiai tikimės.
Ramybės mums visiems,
Birutė(Vilnius)
Birute
2017-05-07 22:48:23
„Ir visą laiką nuo tos dienos šitas pats Jėzus tą gyvąją šventovę statė ant tų pačių amžinųjų savo dieviškosios sūnysitės pamatų, ir tie, kurie šitokiu būdu ima save suvokti kaip Dievo sūnūs, yra tie žmogiškieji akmenys, kurie sudaro šitą gyvąją sūnysitės šventovę, statomą amžinojo dvasių Tėvo išminties ir meilės šlovei ir garbei“. UK 1747 -04 – 05
Tai Jėzaus pareiškimas Celso sode apaštalams, išpažįstantiems jo Tėvo dvasią, esančią kiekvieno jų viduje. Jėzus pasakė apaštalams, kad ant šitų pamatų tikrai statys dangaus karalystės brolystę kaip dvasinės realybės dangiškojo Tėvo karalystės gyvąją šventovę. Šis jo pareiškimas reiškė tai , kad pagaliau patikėjo savo apaštalų ištikimybe ir dorumu. Savo gyvenimu ir savo religija Jėzus nuolat mokė tikinčiuosius dvasinės prigimties augimo ir žengimo į priekį. Jis sakė: “Tam , kad būtų vedami dvasiniai vaisiai, jūs turite gimti iš dvasios. Jus turi mokyti dvasia ir vesti dvasia, jeigu tarp savo bičiulių norite gyventi užpildytą dvasia gyvenimą. Jūsų dvasinį likimą sąlygoja tiktai jūsų dvasiniai troškimai ir tikslai.“ Savo troškimų ir dvasinių tikslų bei glaus įtikėjimo pagrindu, Jėzaus pasekėjas dvasinis mokytojas Algimantas Vilniuje ir Kaune įkūrė analogišką Jėzaus gyvąją šventovę pavadintą “Rojaus Trejybės - AŠ ESU“ vardu. Ši šventovė, kaip įprasta daugumai, nėra koks materialus pastatas su šventųjų paveikslais , kryžiais ar altoriais. „Rojaus Trejybės - AŠ ESU“ šventovę sudaro savo dvasine asmenybe atsivėrusių ir nuoširdžiai išpažįstančių bei garbinančių Kūrėją brolių, sesių bičiulystė. Brolių ir sesių einančių gyvuoju dvasinio įtikėjimo keliu ir lankančių „Rojaus Trejybės – AŠ ESU šventovę , dvasinis atsivėrimo lygis labai skirtingas: vienų- aukštesnis, kitų–seklus. Tai priklauso nuo dvasinio pajautimo būsenos bei dvasinio atsvėrimo lygio ir įdedamų nuoširdžių pastangų gilinat savo įtikėjimą ,studijuojant apreiškimo šaltinius. Tie, kurie nėra pajautę dvasios vedimo iš vidaus ir abejojantys suteikta Kūrėjo dvasinės asmenybės galia, trumpai palankę gyvąją šventovę, pasitraukia ir nueina lengvesniu iliuziniu keliu. Kiekvienam žmogui Kūrėjas yra suteikęs laisvą valią, tad yra pilna pasirinkimo laisvė: įtikėti ar ne, Prieš daugelį amžių Jėzus yra pasakęs: “Jokioms blogio jėgoms ir nuodėmės gausybėms tikrai neįveikti dieviškosios dvasios šitos žmogiškosios bičiulystės“ (jo teiginys apie gyvąją sūnysitės šventovę). Jėzus suvokė ir tikėjo gyvosios sūnysitės šventovės galia ir amžinybe , jog toks giluminis dvasinis įtikėjimas ne abejotinai ištvers ir iškils į naujos dieviškos tvarkos naująją šviesą; ir šito dėka pasklis tolyn, kad apšviestų pasaulį, sėdintį tamsybėje.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2017-05-04 21:10:46
Jeigu jūs drįstate tikėti į mane ir iš visos širdies toliau eiti su manimi, tai šitaip elgdamiesi jūs kuo tikriausiai žengiate tuo keliu , kuris tikrai veda į nemalonumus. UK-1767-01-05
Taip Jėzus kalbėjo savo mokiniams, įspėdamas apie juos laukiančius sunkumus. Todėl ir šiandien aš dalinuosi savo apmąatymais, kodėlgi, pasirenkant šviesos ir tiesos kelią, mūsų laukia nemalonumai?
Ilgus metus, kai dar nebuvau gyvajame kelyje, mane kankino klausimas, kodėl Jėzus buvo nukryžiuotas. Kodėl mūsų Jėzų, atnešusį žmonijai vien tik gėrį ir meilę, ištiko tokia žiauri lemtis. Ar tam , kad patrauktų žmones į dvasingumą Dievas neturėjo kitų metodų? Tada Dievą įsivaizdavau, kaip kokį režisierių, kuris modeliuoja situacijas, kad pasiektų kažkokį tik jam vienam žinomą tikslą.
Dar labiau pergyvenau, kai pasižiūrėjau kino filmą „Kristaus kančia“. Verkiau pasikukčiodama, kad net salėje žmonės gręžiojosi...
Tik, kai perskaičiau Urantijos Knygą, Jėzaus „Kalbu Jums vėl“, pradėjau lankyti šventovę, Urantijos grupę, pradėjau suprasti , kodėl viskais vyko taip , o ne kitaip...
Nes, mes turime laisvą valią. Laisva valia – Kūrėjo dovana mums, žmonėms.
Rojaus Trejybė - Aš Esu skleidžia tobulus virpesius, absoliučią meilę ir grožį, tiesą ir teisngumą. Bet priimti ir gyventi šiais virpesiais ar nepriimti jų, mes turime laisvą valią. Atrodytų keista, kaip galima laisva valia pasirinkti gyventi be meilės, gėrio ir grožio?
Tvarinys pradeda savo evoliuciją nuo žemiausio laiptelio, vystosi ir pradeda sąmoningėti, neturėdamas patyrimo , kas tie meilės ir grožio virpesiai. Kartą patyrę, kas yra gražu ir gera , mes to trokštame dar ir dar, siekiame to ir tai veda mus į vis aukštesnį išsivystymo laiptelį.
Jėzus kilęs iš pačių Tobulųjų Šaltinių, pačiame Rojuje. Jo asmenybė patyrė pačius aukščiausius Rojaus Trejybės – AŠ ESU virpesius, patyrė būsena tuos nuostabius virpesius ir troško , kad visi žmonės tą patirtų, atsivėrę Rojaus Tėvams. Bet, gyvulinis protas, nepatyręs tokio gyvenimo, nesupranta ir netiki tuo, ką jam sako.Tai nesiderina su gyvulinių tvarinių instinktais ir poreikiais. Gyvulio išgyvenimo instinktas diktuoja protui sunaikinti tai, kas kelia pavojų jo sampratoms. Todėl religininkai ir fariziejai, turėdami sočią ir užtikrintą materialinę gerovę, prabangų gyvenimą, turtus, žmonių paklusnumą, nenori ir girdėti apie dalykus , kurie atims iš jų susikurtą pasaulį. Gyvulinis protas žiūri tik savo interesų. O, atsiveriantis aukštesnėms vertybėms, aukštesnio dažnio virpesiams, protas patiria ramybę ir palaimą ir vis labiau trokšta tų aukšto dažnio virpesių. Tokioje būsenoje žmogui norisi daryti gera kitiems, nesitikint jokio dėkingumo ar atlygio. Po truputį atveriasi mūsų imlumas dvasiniams dalykams, tikrovės pažinimui. Valosi pasąmonė, gyvulinius instinktus keičia žmogiškas atsiveriantis gėriui protas. Bet kuo daugiau žmogus dvasingėja , tuo jis labiau savo virpesiais ir požiūriu atitrūksta nuo jį supančio pasaulio. Gyvulinis protas į meilę reaguoja sarkazmu, patyčom, atviru ar užvualizuotu priešiškumu. Tai ir yra tie nemalonumai, apie kuriuos Jėzus įspėjo savo mokinius. Bet, jei mes esame vienyje su Rojaus Trejybe – Aš Esu, ilgainiui mūsų virpesiai pasiekia tokį lygį, kad bet kokia žmonių reakcija mums jau nekelia skausmo, nežeidžia. Tokias reakcijas tiesiog priimam, kaip vaiko nebrandumą.
Mes tampame kaip tėvai, kurie nereikalauja iš ką tik gimusio vaiko , kad jis skaitytų ar filosofuotų, o , atvirkščiai, turi begales kantrybės juos ugdyti po truputį, aiškinant ir atskleidžiant tikrovę, pamokant kaip toje tikrovėje gyventi.
Taip, kaip tėvai,atsiradus vaikeliui, patiria tam tikrus sunkumus, bet įgauna patyrimo, patys auga ir išsiskleidžia , taip ir mes, pasirinkę dvasinio mokytojo kelią, susiduriame su sunkumais ir nemaloniomis žmonių reakcijomis, tampame tarsi jų tėvai, kurie kantriai moko, auklėja ir supažindina su tikrove, Rojaus Trejybe – AŠ ESU.
Telydi Jus ramybė,
Birutė(Vilnius)
Birute
2017-05-01 18:12:47
„Nuodėmė yra tvarinio sąmonės patyrimas, ji nėra Dievo sąmonės dalis“ UK – 1898 -01-06.
Apaštalai Simonas Petras ir Jokūbas nesutarė dėl Jėzaus mokymų susijusių su nuodėmių atleidimu. Jokūbas tvirtino, jog Tėvas atleidžia mums net ir prieš tai, kada mes pagalvojame, o Simonas Petras manė, jog anksčiau negu atleidimas turi eiti atgaila ir išpažintis, kas pastaruoju metu vykdoma bažnyčiose. Jiems Jėzus atsakė :“Jūsų nuomonės klaidingos, nes jūs nesuvokiate , tų artimų ir kupinų meilės ryšių tarp tvarinio ir Kūrėjo, tarp žmogaus ir Dievo prigimties. Jums nepasiseka suvokti tos supratingos užuojautos, kurią rodo išmintingas Tėvas savo nesubrendusiam ir kartais klystančiam vaikui. Santykiuose tarp žemiškojo vaiko ir dangiškojo Tėvo, dieviškasis gimdytojas turi užuojautos begalumą ir dieviškumą bei sugebėjimą kupinam meilės supratimui. Dieviškasis atleidimas yra neišvengiamas ir neatsiejamas nuo Dievo begalinio supratimo, nuo jo tobulo žinojimo apie viską, kas siejasi su vaiko neteisingu mąstymu ir klaidingu pasirinkimu“. Nuodėmė nėra Dievo sąmonės dalis, nes Kūrėjas yra Tobulumo ir Begalinės Meilės Šaltinis ir Centras, kuriame sutelpa viskas: meilė, tiesa, šviesa, gailestingumas, gėris, grožis, ramybė, išmintis. Jame nėra nė dalelytės blogio. Kūrėjas mums skleidžia vien aukšto dažnio energetinius virpesius. Kūrėjui blogio ar nuodėmės pasireiškimai neegzistuoja. Žmonės gyvendami ir veikdami žemo energetinio dažnio lygmenyje, sąmoningai daro piktybiškus blogio darbus nuskriausdami žmones, gyvūniją ar teršdami gamtą. Nuodėmė yra žmogaus neteisingas ir sąmoningai atliekamas veiksmas suvokiant, jog tai kenkia kitiems, bet vis tiek tai daroma . Nežiūrint to, Dievas Tėvas niekada nebaudžia žmogaus ir nereikalingi jokie tarpininkai nuodėmėms atleisti. Žmogui yra duodama daug patirtinio laiko, kad jis susivoktų ir atsigręžtų į dievybę, nes kiekvienam žmogui (nesutrikusio proto ) yra suteikta Kūrėjo Dvasia – Minties Derintojas. Jeigu yra atsiveriama Kūrėjo dvasiai ir vykdoma jo valią bei veikiama meilės motyvu visumos labui, tada žmogus mažiau klysta , mažiau daro nuodėmių. Iš savo patyrimų ir klaidų dėl nesupratimo ar nežinojimo mes nuolat mokomės, o supratę tai, stengiamės klaidingų sprendimų nebekartoti. Žmogus nusigręžęs nuo Kūrėjo valios ir gyvenantis žemo energetinio dažnio lygmenyje kartas nuo karto atsiduria įvairiose konfliktinėse ar kitokio blogio situacijose. Tokiu būdu jis pats save nubaudžia net nesuvokdamas, jog kūrinijoje veikia priežasties -veiksmo -pasekmės dėsnis. Taigi, nuodėmė yra tvarinio sąmonės patyrimas. Visi patyrimai, išskyrus nuodėmes, žmonėms yra vertingi ir reikalingi vardam jo dvasinio augimo ir tobulėjimo. Dievas Tėvas nebaudžia žmogaus dėl neišmanymo ar dėl nežinojimo , žmogus pats save nubaudžia nepasisėmęs išminties iš Kūrėjo bei darydamas klaidingus sprendimus. „Jūs turėtumėte mylėti vienas kitą net ir taip, kaip jus mylėjau aš. Meilės pagrindas yra supratimas, ją ugdo nesavanaudiška tarnystė ir ją tobulina išmintis“: - tai yra Jėzaus teiginiai mums pamąstymui...
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2017-04-25 18:14:20
“Pareigos įdėja rodo, kad jūs turite tarno mąstymą, ir dėl to nepatiriate to galingo jaudulio, kurį patirtumėte tarnaudamas kaip draugas ir draugui.“ 1945-03-03
Vis svarsčiau kaip toji pareiga pasireiškia šiais laikais. Pirmoji atėjusi mintis buvo apie pareiga susijusią su tam tikru darbu. Šiais laikais įprasta priimant žmogų į darbą skirti jam tam tikras pareigas, pvz.: tam tikro dalyko mokytojas mokykloje. Dažniausiai apie to žmogaus atliekamą darbą viskas būna aprašyta darbo sutartyje. To ko nėra- tai jau nebe jo, kaip mokytojo pareiga. Toks žmogus yra atsakingas už savo mokinių, o iš tiesų dvasios brolių ir sesių šviesinimą mokant, tarkim, geografijos. Kas nutinka kai žmogus būdamas darbe yra pareigingas, tačiau neatsakingas? Esant kokiai konfliktinei situacijai tarp mokinių, ar tiesiog toks mokytojas pamatęs kad jo mokomi mokiniai rūko, geria ar dar kaip kitaip save žaloja už mokyklos ribų pamastys:
-Tai čia jau jų reikalas, neaiškinsiu aš kaip kam gyventi, o man už šitą aiškinimą nieks ir nemoka, tai kam dar veltui burną aušint.
Ir kada žmogus palieka Kurėja šalikelėje, kada viskas remiasi tik į materija, tik į svarstymą apsimoka ar neapsimoka tai toks žmogus tiesiog negali turėti atsakomybės jausmo. Jis niekada nesijaus taip, lyg jis kiekvieną savo sutiktą žmogų augina kaip savo materialų palikuonį. Niekada nejaus tos Tėviškos/Motiniškos meilės kiekvienam. Juolab jei toks žmogus remiasi į materiją-iliuziją kuomet jis dirba mokytoju, kurio misija yra šviesos skleidimas, kas iš esmės yra visiškai nesusije su materija, o teisiogiai siejasi su kūrėjo išminties perdavimu, su kurėjo tikrovės virpėsiu skleidimu. Jei toks žmogus neatradęs kurėjo, užimą tokią vietą, kurią turėtų užimti kurėją atradęs, tai jis ne tik, kad nešviesina kurinijos, bet ir prisideda prie jos degradavimo. Toks kurinijos virpesių žeminimas (stipriai juntamas artimoje aplinkoje ir netaip stipriai tolimoje) jo pasamonę taip pat teršia tais pačiais žemo energinio dažnio virpesiais. Iš to seka, kad šis žmogus patirs kančią, skausmą, stresą ir jokio pasitenkinimo dirbdamas darbą ir atlikdamas tik pareigas. Nepasitenkinęs žmogus savo nenusisekusiu gyvenimu dar ir keiks Dievą, kad šis jį baudžia, nors tai tebus jo paites piežasties-veiksmo-pasekmės dėsnio įgyvendinimas Šiuo atvėju ŠVIESA – atsakomybė, kada darai ne tik tai, kas „apiforminta“ ant popieriaus, bet kuomet dirbdamas mokytoju, tu iš tiesų priartėji prie Mokytojo, kokiu vadino ir Jėzų jo pasirinkti apaštalai, kuomet savo broliams ir seserims tu duodi tai, ko jiems reikia, tai ko jie trokšta. Tokia veiklą turi būti pripildyta gyvasties, kuomet tavo, kaip pedagogo metodų įvairovė papildo ir kūrėjo vedimas iš vidaus. Atsakomybė – kai darai tiek kiek reikia (kad ir kiek daug reikėtų), jog užtikrintum šviesos sklidimą ir nenutrūkstamą, dvasinio vandens tiekimą. Ir tokia veikla suteiks visakeriopą gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą, kuomet įveiki vis naują iššūkį, kartu su Kūrėju nebe šiaip kaip koks žmogėnas, bet kaip bendrakūrėjas, tarytum su kūrėju dirbtum petys į petį su geriausiu draugu.
SimasG
2017-04-23 20:29:16
Nesvarbu, ar įgimtų gabumų yra mažai ar daug, bet jums bus privalu stoti prieš teisingą ir gailestingą teismą. 1918-01-02
Man šis teiginys patinka. Patinka, nes viduje jis sužadina norą STENGTIS, nors iš pradžių gali pasirodyti priešingai. Kiekvienas mes JAU esame gavę daug. Visų pirma, visa žmonija yra gavusi Tėvo dvasią – Minties Derintojus – avansu. Po to, kada Jėzus mūsų planetą pasirinko savęs padovanojimo misijai ir šią misiją užbaigė, mums buvo padovanota dar ir Tiesos Dvasia veikianti vardan mūsų gerovės. O kur dar Septynių Pagalbinių Proto Dvasių ir Dukros Kūrėjos – Šventosios Dvasios – veikimas žmogiškajam protui.
Įgimtus gabumus žmoguje, daug nulemia jo praeities genetinė linija. Tačiau nesvarbu, daug tų gabumų ar mažai, vis tiek – KIEKVIENAM – yra vienas vienintelis kelias-kryptis – semtis DVASINĖS šviesos ir ja gyventi. Todėl tas, kas buvo supažindintas su dvasiniais apreiškimais – Urantijos Knyga, Rojaus Trejybės AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL bei Algimanto mokymai – supažindintas su Tiesa – tas jau neturėtų jos atstumti, o stengtis gyventi ta šviesa, kuri jam buvo atskleista. Tačiau mes puikiai žinome, kad net ir visas TOKIAS NUOSTABIAS DOVANAS turintys dabartiniai mirtingieji, dauguma atsisako žengti Gyvuoju Keliu ir nepatiki-nepajaučia gyvų virpesių nei iš apreiškimų – juos skaitydami, nei iš to nuoširdaus asmens – trokštančio jam ar jai padėti, papasakojant apie šviesą, kurios apraiškas jis jau pats patiria savyje.
Dvasine tinginyste serga visa žmonija. Vos tik pradedi kalbėti dvasine tema, kaip atsako sulauki šypsnių ar tiesmukiško – nepradėk. O kaip tu nepradėsi, jeigu tau DVASINĖS temos ir yra tos PRASMĘ turinčios temos, o tuščiai kalbėti tau tiesiog neįdomu? Surambėjęs protas – nenori – mąstyti giliau. Per sunku. Ir tas troškimas dvasiniams virpesiams arba yra arba ne. Neišprievartausi savęs dvasinei šviesai, tai ne tas kelias. Bet kokios prievartos – net ir mažiausios – atspalvį turintis pasireiškimas, yra gyvulinio proto kelias, vedantis į liūdesį keliančias pasekmes.
Minties Derintojai, Tiesos Dvasia, Šventoji Dvasia, Septynios Pagalbinės Proto Dvasios – tai dovanos, kurias mes gavome dar prieš du tūkstančius metų. Ir jau minėti apreiškimai, kurie yra suteikti-suteikiami DABARTINEI žmonijai yra ir tai dar ne visos lengvinančios aplinkybės padedančios mūsų mąstymui šviesėti.
Štai šie Urantijos grupėje užduodami namų darbai. Kada aš pirmą kartą išgirdau šią nuomų užduotį - pasirinktą teiginį, iš Urantijos Knygos, išplėsti atskira tema – puikiai suvokiau, kad tai nebus lengva atlikti užduotis. Bet viduje vis tiek apsidžiaugiau, kad galėsiu ruoštis šiems namų darbams, mat tai, kad atliktą darbą dabar mums pasiūlė kelti ir į forumą, ne tik kad sau rašaisi – o ypač kai neturime mes kai kurie galimybės atvykti į Vilnių kiekvieną penktadienio vakarą – dabar dar daugiau įpareigojo imtis šių namų darbų.
Taigi, šita užduotis pradėjus ją ruošti dabar kiekvieną savaitę, o ne tik kad būnant pasyviu stebėtoju – man pasirodė ne tokia ir lengva. Tai nepaprastas proto lavinimas, ir tik PRADĖJUS RUOŠTI BŪTENT ŠITUOS NAMŲ DARBUS supratau, kad tas protas toks vangus, taip tingiai ką nors pasirinktai tematikai išmąsto, kad ojojoj. Va čia tai mokykla pagalvoju vis. Štai dvi dienas prisėdusi badžiau būtent šį teiginį kurį dabar pasirinkau, išplėsti, ir nė krust. Niekaip nesigauna. Tačiau kai šiandien sugrįžau po gyvųjų pamaldų, iš Gyvosios Rojaus Trejybės-AŠ ESU Šventovės, ir prisėdau, kad atlikti gi pagaliau šią užduotį, pamačiau, kad mintys pagaliau kuriasi lengviau. Ir labai apsidžiaugiau. Tai štai, ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU GYVOJI ŠVENTOVĖ, yra dar viena NUOSTABI DOVANA, mūsų palengvinimui Gyvajame Kelyje suteikta.
NA KUR GI DAUGIAU JEIGU NE – GYVOJOJE ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU ŠVENTOVĖJE – ĮMANOMA PATIRTI TOKIĄ RAMYBĘ? TOKĮ SUSTIPRINIMĄ IŠ VIDAUS?
Taigi, dabar mes dar turime Urantijos grupės studijas ir Gyvąją Šventovę. Ir visa tai mums suteikta ne tam, kad švaistytume laiką tuščiai ir užsimerktume prieš tai, ką turime daryti. Aš branginu šias dovanas, ir tai, kad po prisikėlimo, jau morontiniame lygyje, manęs paprašys atsiskaityti už visas šias dovanas – KAIP AŠ JOMIS PASINAUDOJAU, KAD GERESNIS RYTOJUS BŪTŲ URANTIJOJE? – mane sužadina dar daugiau stengtis. Daug tų įgimtų gabumų, mažai, bet pastangos vis tiek turi būti, nes KRYPTIS PARODYTA NET IR VISAI ŽMONIJAI.
Namų darbus paruošė, Vita
vvita
2017-04-23 00:36:38
Visada gerbkite žmogaus asmenybę. Teisingo reikalo niekada nereikėtų siekti jėgos pagalba; dvasines pergales galima laimėti tiktai dvasinės galios dėka. UK, 1765-04-01
Kelioneje po Dekapolį Jėzaus apaštalai po du keliavo pas žmones ir mokėsi gerosios naujienos skelbimo. Jėzus apaštalams patardavo ir mokydavo, kaip reikia bendrauti su žmonėmis, kaip juos mokyti.
Jėzus pirmiausia atkreipė apaštalų dėmesį, kad reikia gerbti žmogaus asmenybę. Nereikia naudoti kvapą gniaužiančių argumentų ar intelekto pranašumo. Nereikalingas ypatingas iškalbingumas, oratoriniai sugebėjimai, stiprinami nepajudinama logika. Žmogus neturėtų pasijusti menkas pries apaštalus.
“Kreipkitės tiesiai į dieviškąją dvasią, kuri gyvena žmonių proto viduje”-sakė Jėzus. Vietoj psichinės jėgos tegu žmonės pajunta draugiškumą, šveilnumą ir bendravimo lengvumą.
“Nesunaikinkite žmogaus savigarbos!” Savigarbos praradimas gali baigtis valios paralyžiumi. Nėra reikalo priminti ir smerkti žmonėms jų blogus poelgius, sarkastiškai komentuoti ar šaipytis. Žymiai efektyviau yra atkreipti dėmesį į pagirtinus dalykus
Taip pat nereikia ir gązdinti brolių dėl karalystės atmetimo. Baimė nėra geras motyvas. Žmonės turėtų linkti stoti į karalystę ne baimė, o brolystės jausmas, nuoširdus pasitikėjimas evangelija.
Skelbdami evangeliją, jūs tiesiog mokykite draugystės su Dievu.
Taip pat Jėzus mokė nežiūrėti į evangelijos skleidimą labai rimtai, nedemonstruoti pernelyg didelio susirūpinimo ar liūdesio. Turėtume rodyti linksmumą, gyvybingumą, gerą humorą. Tuos, kurie priima šį mokymą užlieja džiaugsmas.
Ir Jėzaus apaštalai drąsiai žengė tuo nepaprastu evangelijų priėmimo ir skleidimo žmonėms keliu. Jie tuo metu dar nejautė virpesių, tos būsenos, kurią mes patiriame per garbinimą. Bet taip , kaip suprato gerąją naujieną, jie labai aktyviai veikė, skleisdami ją žmonėms. Jie drasiai ėjo per miestus, kaimus ir visiems pasakojo apie Jėzų ir jo mokymus. Apaštalai labai mylėjo Jėzų ir juo pasitikėjo.
O ko mums stinga būti aktyvesniais dvasiniame kelyje, mylimi broliai ir sesės dvasioje? Juk kiekvienas iš mūsų suprantame kaip planetos žmonėms reikia švietimo, išmintingų dvasinių mokytojų. Mums suteikta tokia unikali galimybė turėti patį aukščiausią dvasinių mokytojų ruošimo universitetą čia – Lietuvoje – mūsų gimtinėje, šalia namų. Mūsų mokytojas pasiryžęs mus mokyti ir vesti į vis didesnę šviesą, bet, be mūsų pačių noro ir dedamų pastangų, darbštumo, negalės mus išugdyti dvasiniais mokytojais. Dar kartą kviečiu visus mus gerai apie tai pamąstyti ir labiau atsiverti Rojaus Trejybei – AŠ ESU.
Telyti Jus ramybė,
Birutė(Vilnius)
Birute
2017-04-22 23:03:21
148 dokumento citatos analizė.
"Žmogus pats sau užsitraukia nereikalingą kančią, dėl to, jog atkakliai atsisako žengti dieviškosios valios geresniais keliais." (1661 - 06 -02)
Šis teiginys, tai atsakymas apaštalui Natanieliui, kada jis Jėzaus paklausė, kodėl mylintis Tėvas leidžia žemėje tokiai gausybei vaikų kentėti dėl daugybės ligų. Jėzus paaiškinio, kad tai maišto pasekmė, kurį sukurstė Liuciferis ir jo pasekėjai.Tos planetos, kurios nepatyrė maišto, žengia į priekį dvasinio šviesėjimo kryptimi natūralia eiga nepatirdamos kančios. Tėvas nesukelia kančios savo vaikams, todėl žmonės neturėtų Jo kaltinti dėl ligų, ar taip dėl kokių problemų, tai natūrali pasekmė dėl šitokio neišmintingo gyvenimo, kurį pasirenka pats.Tėvo valia yra būtent tokia, kad žmogus dėtų nuoseklias pastangas, kad savo padėtį žemėje pagerintų. Kūrėjas žmonėms suteikė visas priemones, kad dvasiškai tobulėtų. Žmogų veikia suvienytas dvasinis veikimas: Septynios Pagalbinės Proto Dvasios, Šventoji Dvasia, Tiesos Dvasia,Kūrėjas padovanojo savo Dvasią - Minties Derintoją, kuri žadina kiekvieną šviesos gyvenimui. Tai Gyvoji Jungtis tarp žmogaus ir Kūrėjo.Nutiesė meilės tiltą, kad žmogus eidamas per patyrimus augtų ir stiprėtų dvasioje. Žmogų veikia suvienytas dvasinis veikimas tik viena kryptimi-dvasinio šviesėjimo kryptimi. Toks yra sumanytas Kūrėjo evoliucinis planas, kad planeta ir visa kūrinija šviesės priklausomai nuo kiekvieno įdedamų pastangų vis daugiau atsigręžiant į Kūrėją iš Jo vis daugiau prisipildant šviesos, tiesos, gėrio, grožio. Kad žmogus stiprėtų dvasiškai reikalingas nuoširdus bendravimas vis daugiau atsiveriant visa savo dvasine gelme Kūrėjui išsipasakojant Jam visas problemas ir sunkumus, kaip geriausiam ir patikimiausiam savo draugui. Kaip yra nuostabu, kada gali su Juo bendrauti visuomet nesvarbu kur bebūtum. Tik per didėjantį atsivėrimą, vis daugiau prisipildant dvasiniu turiniu iš Kūrėjo žmogus sąmoningėja, šviesėja ir pradeda gyventi vis daugiau įsiklausydamas į vedimą iš vidaus. Tik tada žmogus priims teisingus sprendimus, nebekengdamas sau ir kitiems, o gyvens meilės motyvu visumos labui. Būnant gyvame ryšyje su Kūrėju augame ir stiprėjame dvasioje stiprėja mūsų dvasinis stuburas tuo pačiu stiprėja fizinis kūnas. Dažnai išgirstame sakant, kodėl taip mane Dievas baudžia. Bažnyčioje kunigai nekalba apie mylintį Tėvą, kuris myli mus visus vienodai, o kalba apie baudžiantį. Kad kūrinijoj veikia priežasties- veiksmo- pasėkmės dėsnis kunigai taip pat nekalba, tai žmogus ir nesusimąsto, kad ligos tai nesveiko gyvenimo, neišmintingų sprendimų pasekmė. Geras yra pasakymas "Ką pasėsi tą ir pjausi." Ar daug yra nuoširdžiai ieškančių didesnės dvasinės šviesos? Jėzus yra pasakęs "Ieškok ir rasi, belsk ir bus atidaryta." Kurie nuoširdžiai ieško didesnės dvasinės šviesos, tai Apvaizda ir suveda su tais, kurie jau sukaupę savyje didesnę šviesą. Ypač nuskriaudžia save tie, kuriems jau paskleista didesnė dvasinė šviesa, bet jie atkakliai atsisako eiti Gyvuoju Keliu- šviesėjimo keliu. Laikosi įsikybę senų papročių, tradicijų, ritualų, kurie tempia tik atgal nepagalvoja, kad išsigelbėjimas nuo ligų, kančių ir nuo viso blogio - GYVASIS TIKROVĖS KELIAS. Visi kiti keliai, tai tik klystkeliai, tai klaidžiojimas tamsoje, be atrasto Šviesos Šaltinio, kuris yra kiekvieno viduje. Ką matome dabar aplinkoje žmonija eina prieš Kūrėjo valią, priima klaidingus sprendimus, nes išminties nepasisemia iš Kūrėjo - Išminties Šaltinio, todėl tiek daug pasaulyje kančios, ligų, blogio nes tik Kūrėjas savo meilėje pajėgus ištirpinti visas ligas ir kančias. Atradus Kūrėją savyje esi iškeliamas virš visų problemų ir sprendi problemas kartu, nes su Juo įmanoma viskas. Bendradarbiaujant su Kūrėju ir gyveni prasmingą Tikrovės Gyvenimą, gilindamas įtikėjimą, vis didesniais gurkšniais gerdamas Gyvąjį Vandenį iš neišsenkančio Gyvojo Šaltinio. Tik eidami Tikrovės Keliu vis daugiau įsiklausydami į Rojaus Trejybės-AŠ ESU vedimą iš vidaus augame ir stiprėjame dvasioje ir veikiame meilės motyvu visumos labui.
Su Kūrėjo meile,
Leonida
2017-04-20 17:09:56
Gyvenant prie Amato, Jėzus daug laiko paskyrė apaštalams, mokydamas juos naujos sampratos apie Dievą; vėl ir vėl jis iš tikrųjų juos mokė, jog Dievas yra Tėvas, o ne didysis ir vyriausiasis buhalteris, kuris iš esmės yra užsiėmęs tuo, jog registruoja savo klystančių vaikų žemėje prasižengimus, fiksuoja nuodėmes ir blogus poelgius, kurie bus panaudoti prieš juos, kada vėliau jis teis juos kaip visos kūrinijos teisingas Teisėjas. UK,1590-04-01
Šita nauja samprata apie Dievą, kad Jis yra visų Tėvas, skleidžiantis tik dvasinę Meilę, tai yra Tikrovę, ir neturintis nė trupučio noro bausti savo sukurtų vaikų, buvo sunkoka suvokti Jėzaus apaštalams, bet jie stengėti tai suvokti, nes šitos Tiesos reikėjo mokyti kitus sielos brolius ir seses, nes tai yra labai svarbus dalykas dėl to, kad žmonės nustotų bijoti Dievo ir kiekvienas pradėtų kreiptis į Jį asmeniškai be jokios baimės. Iki Jėzaus ir jo apaštalų mokymų niekas šitokio dalyko nemokė ir niekas nepagalvojo, kad gali būti kitaip. Tiesiog tuo metu gyvenantys žmonės nuo pat mažumės buvo mokomi, kad Dievas yra baudžiantis už bet kokią vadinamą nuodėmę ar klaidą. Todėl šitą naują sampratą, kad Dievas yra visų mylintis Tėvas iš pradžių ir buvo sunku suprasti, ir apaštalams, ir jų kitiems, apšviestiems tokia gerąja naujiena žmonėms.
Šiais, dabartiniais laikais šita samprata yra beveik nežinoma ir nesuvokiama. Žmonės meldžiasi bažnyčioje, sinagogoje, mečetėje ar namuose tomis ritualinėmis maldomis, bet vis tiek nepasitiki Dievu kaip nebaudžiančiu. Jeigu jau yra šioks toks pasitikėjimas, tai vis tiek ir klupinėja, ir žegnojasi, lankstosi ir kartoja tas pačias užrašytas maldas, norėdami įsiteikti Dievui. Tokie žmonės, kai jiems sekasi, nuolat kartoja tuos pačius žodžius – ačiū Dievui – o, kai kas nors nesiseka, sako – nubaudė mane Dievas.
O ką daryti tiems, kurie niekada nebuvo mokomi, kad yra toks Dievas – Mylintis visus Tėvas – kad jis viską kuria tik iš begalinės Meilės, iš Tikrovės, nes Jis ir yra Tikrovės Šaltinis? Tai tada ir turime labai atsargiai, stebint žmogaus reakciją ir tam tikroje susiklosčiusioje situacijoje, pateikti mintį – kaip mūsų materialiuose namuose yra tam tikra tvarka, taip ir Kūrinijoje yra tam tikra tvarka, kurią organizuoja Dievas – Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU, o mes būdami Jo vaikai turime per nuoširdų bendravimą, pajausti tą ramų vedimą iš vidaus, kaip mums tvarkytis ir gyventi šiame pasaulyje su Kūrėju be jokios baimės – suvokti – kad klaidos, tai nėra nuodėmė, nebent ji daroma sąmoningai tyčia ir suvokiant tai.
Kaip svarbu, kad būtų kuo daugiau dvasinių mokytojų, kurie žmonėms padėtų sužinoti ir įsisąmoninti vienintelį Kūrinijoje galiojanti dėsnį – PRIEŽASTIES-VEIKSMO-PASEKMĖS dėsnį, kad nėra jokio vyriausio buhalterio, kuris registruoja mūsų prasižengimus ir niekas nefiksuoja blogų poelgių ir nuodėmių, kad yra Kūrėjas mums viską suteikęs, ir tik patys to visko neįsileidžiame į savo vidų, gyvendami savo protu be Kūrėjo Išminties, nes Išmintis gaunama iš Kūrėjo per NUOŠIRDŲ bendravimą su Juo SAVAIS žodžiais.
DDaiva
2017-04-19 20:29:21
„Autoriteto religijos niekada negali suvienyti. Žmogiškąją vienybę ir mirtingojo brolystę galima pasiekti tiktai dvasinės religijos superdovanos dėka ir per šią dovaną.“ UK,1732-06-02.
Tai Jėzaus Kristaus teiginys pasakytas beveik prieš du tūkstančių metų apaštalui Tomui į klausimą, kodėl yra taip, kad mes turime tokį skirtingą tikėjimą, kada mes visi atvirai pareiškiame, jog tarnaujame tam pačiam Dievui. Kas yra autoriteto religija ir kuo ji skiriasi nuo dvasinės religijos? Nuo seniausių laikų ( kai žmonija dar tikėjo vėlėmis ir kitais prietarais ) gyvuoja autoriteto religija ir remiasi tik bažnytiniu autoritetu bei tradicijomis . Ji griežtai valdoma bažnytinių hierarchų, o bažnytinės tiesos bei samprata apie Dievą yra nepajudinamos. Ryšium su civilizacijos ir žmonijos mąstymo pokyčiais sampratos apie dievybę taip pat natūraliai turėtų keistis. Autoriteto religija beviltiškai žmoniją pririša prie praeities. Nors ji dalinai ir gali suteikti žmogui dabartinį saugumo ir nuraminimo jausmą, bet už tokį laikiną pasitenkinimą sumokama savo dvasinės laisvės ir religinės nepriklausomybės praradimo kaina teigė Jėzus. Gėda tiems religiniams mokytojams, kurie išalkusias sielas tempia atgal į neaiškią ir tolimą praeitį, kur šie nelaimingi žmonės yra pasmerkiami tam, kad išsigąstų naujo atradimo, naujos tiesos apreiškimo , tikrovės pažinimo. Autoriteto religijos gali tiktai suskaldyti ir sąmoningai sukurstyti vienus prieš kitus, kas vyksta pastaruoju metu tarp įvairių religijų ir jų pasekėjų. Ši prietaringų baimių religija suvaržo asmenybės laisvę, sumenkina savigarbos orumą, sumenkina brolystės supratimą ar net supriešina skirtingų rasių žmones . Rasių protas gali skirtis, bet visų žmonių viduje gyvena ta pati dieviškoji ir amžinoji dvasia. Tikroji religija yra apreikštoji dvasinė religija. Dvasinė religija demonstruojama žmogiškajame patyrime, kada žmogus nuoširdžiai ieško Dievo per jam suteikta dangiškojo Tėvo Dvasios dalelę - Minties Derintoją. Dvasinė religija reiškia pastangas, gilų įtikėjimą, ryžtą, meilę, ištikimybę, ir žengimą į priekį per patyrimus atskleidžiančius dangiškojo Tėvo dvasią, kuri gyvena žmogaus prote. Dvasinė apreikštoji religija žmones suartina ir padeda supratingai jausti vieni kitus per išaukštintą meilę vieni kitiems, per dvasinę vienovę. Visos žmonijos mastu žmogiškąją brolystę galima būtų įgyvendinti, jei skirtingas autoriteto religijas persmelktų ir užgožtų vienijanti ir kilninanti dvasinė religija - asmeninio dvasinio patyrimo religija. Autoriteto religija iš žmonių reikalauja, kad jie tikėtų vienodai, melstųsi tik nurodytos formos maldomis, bet tai įgyvendinti esant dabartinei pasaulio būklei neįmanoma. Dvasios religija reikalauja tiktai patyrimo bei dvasinio jausmo vienybės, suteikdama visiškai laisvę tikėjimo įvairovei. Autoriteto religija sustabarėjusi į negyvas dogmas ir ritualus; dvasios apreikštoji religija išauga į kupinos meilės, tarnystės ir gailestingumo veikimą. Jėzus teigė, jog vienas iš svarbiausių ir jaudinančių žmogaus patyrimų yra atrasti Dievo valią ir nuoširdžiai tą dieviškąją valią vykdyti. Dievo valią galima vykdyti bet kokio žmogiškojo užsiėmimo sferoje. Nėra kokių nors pašaukimų, kurie būtų šventi, o kiti pasaulietiniai. Tų, kuriuos veda dvasia, gyvenime visi dalykai yra šventi. Jūs turite nustoti Dievo žodžio ieškoti tiktai teologinio autoriteto senųjų raštų puslapiuose sakė Jėzus. Tie, kurie gimę iš Dievo dvasios, tikrai suvoks Dievo žodį, nepriklausomai iš kur jis būtų kilęs. Dieviškoji tiesa neturi būti ignoruojama dėl to, kad jos padovanojimo kanalas yra akivaizdžiai žmogiškas. Jėzus mokė, jog dangaus karalystę galima suvokti įgijus dvasinę Dievo nuostatą, pajautus Dievo buvimą savo būsena viduje. Nors žmogaus protas ir nėra dvasinės prigimties vieta, bet jis yra vartai į ją teigė Jėzus. Gyvoji religija taps realaus patyrimo faktu, kuris patvirtins , jog Dievas surado jus idealizuotus, sutaurintus , sudvasintus, kurie savo pavyzdžiu skatins žmonijos dvasinį vystymą mūsų planetoje per atskiro individo nušvitimą.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2017-04-19 11:25:17
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.