Forumas: temos peržiūra
Urantai, lankantys Urantijos grupę Vilniaus mokytojų namuose, gauna namų darbų užduotis atllikti raštu, tad kviečiu urantus savo atliktus raštu namų darbus talpinti ir šioje Forumo temoje.
Urantų, kiekvieną penktadienį lankančių Urantijos grupę Vilniaus mokytojų namuose, aš jau daugelį metų prašau atlikti tam tikras namų užduotis, analizuojant Urantijos Knygos atskirus Dokumentus, o jau pastaraisiais metais ėmiau skirti tokias namų darbų užduotis, kurias BŪTINA atlikti jau RAŠTU. Tai - ASMENINIO DVASINIO ŠVIESĖJIMO, SĄMONĖJIMO, IR ŽENGIMO GYVUOJU KELIU NAUJOS KOKYBĖS PAKOPA, KURIOS IKI ŠIOL DAR NEBUVO. Tai - ASMENYBĖS PROTO IR DVASIOS AKTYVINIMO FAZĖ, PADEDANTI FORMULUOTI SAVUS TEIGINIUS, SAVAS ĮŽVALGAS PO URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTO ANALIZĖS - KAS GI VIS TIK YRA ESMINGIAUSIA ŠIAME DOKUMENTE, KAIP GI GALIMA BŪTŲ TĄ PATĮ DOKUMENTĄ PERTEIKTI SUPRANTAMAIS SAVO TEIGINIAIS PIRMĄ KARTĄ SUTIKTAM DVASIOS BROLIUI AR SESEI, NETURINTIEMS JOKIO SUPRATIMO APIE TOKIUS REIŠKINIUS AR ĮVYKIUS, DVASINES, MATERIALIAS, AR INTELEKTUALIAS KŪRINIJOS SFERAS, APIE KŪRINIJĄ IR PATĮ KŪRĖJĄ - ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU.
Kol kas urantai tiesiog pasimeta, ir negali suformuluoti savo paprastų ir suprantamų kitiems minčių, nors ką tik perskaitė Urantijos Knygos kokį nors Dokumentą, įvairius Dokumento teiginius, skirtus mūsų APŠVIETIMUI, tik, deja, pasyvus požiūris, nepasitikėjimas, ir menkos pastangos apraizgo urantų protą BAIME, kad nieko neišeis, ir tada ima tiesiog perrašinėti Urantijos Knygos pastraipas, KO DARYTI AŠ JŲ NEPRAŠIAU. Priešingai, aš jų prašiau pateikti SAVO SUPRATIMĄ, NET ATSISAKANT ĮVAIRIŲ URANTIJOS KNYGOJE VAROJAMŲ TERMINŲ, O JEIGU JAU JUOS PAVARTOJA, TAI BŪTINAI JUOS TRUMPAI PAAIŠKINTI, KAD BŪTŲ SUPRANTAMA IR PIRMĄ KARTĄ TUOS TERMINUS IŠGIRDUSIAM, KĄ GI JIE REIŠKIA. DEJA, taip ir lieka namų užduotis neatlikta.
Mano urantams paskirta namų darbų užduotis raštų - iki pusantro puslapio apimties parašyti savo įžvalgą, kas svarbiausia tame Urantijos Knygos Dokumente, ir teiginius FORMULUOTI TAIP, KAD JUOS SUPRASTŲ PIRMĄ KARTĄ JŲ BESIKLAUSANTIS. KITAIP SAKANT NULEISTI URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTO TEIGINIŲ ŠVIESĄ IKI BESIKLAUSANČIOJO LYGIO IR PRITAIKYTI JO SUVOKIMUI, TAIP, KAIP JĮ SUPRANTA ŠIĄ NAMŲ UŽDUOTĮ ATLIEKANTIS URANTAS.
Ir toks URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTO TEKSTO SUPAPRASTINIMAS NĖRA TO TEKSTO SUPRASTINIMAS, TAI TIESIOG YRA MOKYMAS, IR MOKYMASIS, KAIP RYŠKIĄ ŠVIESĄ PRITAIKYTI KASDIENĖJE APLINKOJE, KAD JI PATRAUKTŲ IR KITŲ MINTIS IR PROTĄ, JIEMS JAU LIKUS VIENUMOJE - SU SAVIMI, IR SU KŪRĖJU - ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU.
Tai - PROCESAS, JIS REIKALAUJA PASTANGŲ IR PROTO AKTYVAUS VEIKIMO, BET TUO PAČIU JIS NEPAPRASTAI AKTYVINA MĄSTYMĄ, ĮŽVALGĄ, IR VALO SĄMONĘ IR PASĄMONĘ, O NUO TO LABAI PRIKLAUSO IR GYVOSIOS KOMUNIJOS SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU GELMĖ IR GYVYBINGUMAS. Tai - SISTEMINIS GYVAS VEIKIMAS SU KŪRĖJU VISUMOS LABUI URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTŲ STUDIJOSE.
Dabar gi aš kviečiu urantus savo atliktas raštu namų užduotis patalpinti būtent šioje temoje Forume, kad toji supaprastinta, bet nesuprastinta, Šviesa būtų prieinama ir kituose kraštuose gyvenantiems, ir net neinantiems Gyvuoju Keliu, kad jie perskaitę šias raštu atliktas urantų namų užduotis, galėtų geriau suvokti Tikrovę ir save, gal net susidomėti ir Urantijos Knyga, ir Gyvuoju Keliu, o skaitantiems Urantijos Knygą tai būtų labai pravartu palyginti savo mintis apie tuos pačius Urantijos Kygos Dokumentus - kur jie mato tų Dokumentų ESMĘ, kaip jiems pavyktų tokią užduotį atlikti taip pat raštu. Taip pat čia siūlau savo namų darbus, jau atliktus raštu, patalpinti ir tiems urantams, kurie gyvena ne Vilniuje, kurie Urantijos grupės nelanko, bet klausosi Urantijos grupės užsiėmimų garso įrašų, ir taip pat sužino, kokia yra paskirta namų darbų užduotis Urantijos grupėje, ir patys prisijungia prie šios užduoties atlikimo, kad ir jų pastangos padėtų KITIEMS SIEKTI KŪRĖJO GYVOJO KELIO TIKROVĖS ŠVIESOS IR JĄ SKLEISTI SAVO APLINKOJE ASMENINIU GYVENIMU.
Sėkmės šiame naujame urantų mokymosi etape ir darbe DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.
2017-01-11 09:54:05
Komentarai
Tiesos autoritetas yra pati ta dvasia,kuri gyvena savo gyvųjų pasireiškimų viduje, o ne kitos kartos mažiau apšviestų ir tariamai įkvėptų žmonių negyvi žodžiai. UK,1769-04-01Šis teiginys buvo išsakytas Natanieliui. Natanielius buvo suglumęs dėl kai kurių mokytojo pareiškimų apie Šventuosius Raštus. Dauguma to laikmečio žmonių Raštus laikė Dievo žožiu, įstatymu, kurio nevalia interpretuoti ar kraipyti.Bet Jėzus atskleidė Natanieliui, kad bet kokie raštai nėra Dievo žodis, jog jie parašyti žmonių,kurie nebūtinai buvo įkvėpti dvasios. Visi dvasiniai mokymai ir raštai yra evoliuciniai ir juose dvasinės šviesos yra tiek, kiek tam laikmečiui žmonės buvo pasiruošę ją priimti. Jėzus, žinodamas , kokie svarbūs raštų teiginiai žmonėms, sumaniai naudojo juos savo mokymuose. Jis parinkdavo iš raštų vietas, kurios buvo teisingos ir ateinantiems laikams, geriausios iš geriausių. Ir tų raštų pavyzdžius panaudodavo savo naujosios evangelijos skleidimui, žmonėms artimas tiesas pakylėdamas į aukštesnį dvasinį lygmenį.
Natanieliui Jėzus atskleidė, kad jokie raštai negali pretenduoti į neklystamumą. Viskas, kas yra perleista per žmogaus protą yra tik iš dalies teisinga ir santykina. Tvarinys gali tik trokšti neklystamumo, bet tik kūrėjas jį turi. Didžiausia raštų problema, kad juos šventikai ir fariziejai tarsi užblombuoja ir jie tampa negyvi. Nes gyvenimas ir žmonių sąmonė juda į priekį irreikalauja atitinkamų dvasinių žinių vis aukštesnių ir aukštesnių. Liūdniausia, kad apie raštų ribotumą religininkai ir fariziejai puikiausiai žino, bet jų bailumas ir noras saugaus, sotaus gyvenimo laiko juos mele. Taip yra ir dabar - XXI amžiuje .
Ir tai nėra Kūrėjo valia.
Jėzus mokė sekti Tėvo dvasia , gyvenančiame kiekviename iš mūsų. Ji veda mus iš vidaus atitinkamai konkrečiai situacijjai. Negali būti jokių išankstinių taisyklių ar dogmų, nes pats gyvenimas yra gyvas ir besikeičiantis. Tik Tėvo dvasia mumyse nesikeičia , nes ji pati yra pats tobulumas.
Jėzaus mokymas toks gyvas ir paprastas. Bendrauti su savo Rojaus Tėvais, Kūrėju. Tiesiog individualiai, niekam negirdint ir nematant, atsiverti pokalbiui su savo pačiu geriausiu pagalbininku- Rojaus Trejybe – AŠ ESU. Rojaus Tėvai pažysta mus geriau, nei mes patys save. Kas dar gali mus geriau nuraminti, paguosti, sustiprinti ir nukreipti… Tik begaliniai mylintys mūsų tėvai.
Jėzus savo evangelija siekė išplėsti tuometinį žmonių požiūrį iš baudžiančio tėvo į begaliniai mylintį ir viską atleidžiantį. Jo visas gyvenimas liudija mums koks nuostabus ir mylintis yra mūsų Tėvas, paprastas, prieinamas, ištikimas, suprantamas.
Tikroji religinė tiesa ir yra pats veikimas, gyvenimas kartu su dvasia , kuri mus veda iš vidaus.
Tiesa yra pati Rojaus Trejybė – AŠ ESU. Tik atsivėrus jai mes galime gyventi tiesoje ir šviesoje. Tik ryšyje su ta vidine dvasia mes tampam tikraisiais žmonėmis, asmenybėmis, kurias sukūrė Rojaus Tėvai. Ir gyvenam gyvenimą, kupiną dvasios , išminties, džiaugsmo ir veiklos visų labui…
Su Kūrėjo meile,
Birutė(Vilnius)
Birute
2017-04-16 23:18:21
144 DOKUMENTAS „Gilbojoje ir Dekapolyje“
„Ideali malda yra dvasinės komunijos tokia forma , kuri veda į išmintingą garbinimą. Tikroji malda yra nuoširdus požiūris į dangų tam, kad būtų pasiekti jūsų idealai“. Citata: 1618 – 02 psl.
Malda - dvasinė Komunija arba dvasinis ryšys su Kūrėju . Kokią maldos formą turime šiandieną ? Civilizacijos keitėsi, žmonija vystėsi, evoliucionavo , tačiau malda išliko negyvybinga ir būtinai nustatytos bendravimo su Dievu formos ( bendravimas visada tais pačias žodžiais). Pateiksiu Iš apreiškimo knygos Jėzus Kristus „Kalbu jums vėl“ citatą: „Aš negalėjau suprasti, kodėl negalima su Dievu kalbėtis su meile ir taip, kaip patinka kalbėtis su pačiu mylimiausiu draugu, su pačiu mylimiausiu ir artimiausiu tėvu ar motina. Dievas nori mūsų nuoširdumo, o ne tų pačių vienodai kasdien kartojamų žodžių.“ To Jėzus klausdavo savo žemiškųjų tėvų, tačiau nei tėvas Juozapas, nei motina Marija nieko negalėdavo paaiškinti jam, tik susierzindavo ir liepdavo nekvaršinti galvos šventvagystėmis. Ta pati nustatyta maldų forma išliko ir šių dienų daugelio žmonių sampratoje ir bažnyčiose. Dar prieš du tūkstančius metų Jėzus savo mokymuose apaštalams teigė, kad : „Malda yra sielos požiūrio į dvasią asmeninė ir spontaniška išraiška. Malda turi būti sūnysitės ir bičiulystės su dangiškuoju Tėvu išraiška. Kada malda padiktuota Dvasinio –Aš - Asmenybės , ji padeda žmogui dvasiškai žengti į priekį. Jeigu maldoje vyksta dvasinis bendravimas nieko neprašant, o vien padėkos ir meilės išraiška Kūrėjui, tokia maldos forma veda į išmintingą garbinimą. Garbinant Kūrėją siekiama vien nuoširdaus atsivėrimo dvasioje ir begalinės meilės prisipildymo , kad galėtume veikti harmoningai drauge su Kūrėju visumos labui, savo dvasinio tobulėjimo labui. Garbinimas - idealiausia dvasinės komunijos forma, kokią praktikavo Jėzus bendraudamas su Rojaus Tėvu. Egoistinę maldą sudaro vien materialaus palankumo prašymai. Meldimosi pasekmė labai svarbi žmogiškojo charakterio tobulinimui ir žmogiškosios asmenybės giluminiam susiliejimui su dangiškuoju Tėvu. Išmintinga ir prasminga malda tada , kada kalba vidinis Aš, kada liejasi sielos meilės išraiška Dievui Tėvui ir visai kūrinijai, kada yra nuoširdus gyvas ryšys, o ne proto apeiga. Jėzus sakė: „ Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir jūs tikrai surasite; kuris ieško, suranda; ir tam, kuris beldžiasi į išgelbėjimo duris, bus atidaryta.“ Atkaklumas turi būti ne tam, kad laimėtume Dievo palankumą ( pavyzdžiui, tikslu, kad gauti Dievo palankumą nuo seno žmonių buvo aukojama ir lyg šiol tebeaukojama bažnyčiose dievams pinigais ar šiaip materialia išraiška ...), bet tam, kad Kūrėjas pakeistų mūsų žmogiškąjį požiūrį į aplinką dieviškuoju ir išplėstų sielos sugebėjimą dvasiniam imlumui. Prašykime Dievo išminties ir dvasinės stiprybės , kuri palaikytų mus tuo metu, kada sprendžiame iškilusias problemas. Tikroji įtikėjimo malda visada padeda gyvenimo būdą pagerinti, net jeigu tokie prašymai nėra verti dvasinio pripažinimo. Tikrasis įtikėjimas pašalins materialių sunkumų kalnus, kurie gali pasitaikyti sielos plėtimo ir dvasinio žengimo į priekį kelyje. Meldimosi žodžiai nėra esminiai, jie tiesiog yra protinis kanalas, kuriuo gali tekėti dvasinio meldimosi upei. Jėzus mokė apaštalus, kokia turėtų būti malda, kas tinka ir šių dienų tikintiesiems. Malda turi būti nesavanaudiška, turi atitikti įtikėjimą, nuoširdi - tyra iš širdies, išmintinga. Malda reikia pasitikėti atsiduodant dangiškojo Tėvo valiai. Jėzaus visos maldos buvo sukalbamos dvasioje ir širdyje tyliai. Malda yra vaiko nuoširdus ir ilgesingas žvilgsnis nukreiptas į savo dvasinį Tėvą, kada žmogiškoji valia yra pakečiama dieviškąją valią. Taigi melskimės savais žodžiais iš dvasios ir praktikuokime gyvąją apreikštąją religiją nuoširdžiai vykdydami Kūrėjo valią.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2017-04-11 10:22:58
Aš tik vakar girdėjau, kaip Mokytojas sakė, jog “išmintingas žmogus, stengdamasis įeiti per užrakintas duris nenorės durų laužyti, bet greičiau norės surasti raktą, su kuriuo galėtų jas atrakinti.” 1778 02-03
Nuostabus teiginys. Bet kaip būtų puiku, jeigu jau ir savuoju patyrimu galėčiau paliudyti, kad šis teiginys man jau tapęs įsisavintu. Dabar gi, pastebiu, kad būtent to, ką šiame teiginyje yra pasakęs Jėzus, man taip pritrūksta – išmintingiau pasielgti kažkokiu tai atveju. Išmintis yra gaunama iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Vadinasi, išmintingi ar ne tavieji veiksmai, lemia – atsivėrimas Kūrėjui. O kiek daug nesutarimų, nesusipratimų supa žmogų. Ir lengviausia, nesubrendusiems, dvasioje, yra pyktis ir per daug nė nesistengti suprasti. Dabartinė aplinka, kur bepažvelgsi demonstruoja požiūrį – kam vargti? kam iš viso mąstyti? Atlikau veiksmą per daug nė nemąstydamas, gerai bus.
Bet Gyvasis Kelias tai yra vartai į Tikrovę. Arba teisingiau – pats Gyvasis Kelias yra Tikrovės pasireiškimas mūsų viduje. Būti tikruoju savuoju aš, atrodytų turėtų būti taip paprasta – tiesiog būti savimi, bet tai pats sunkiausias dalykas, dėl ko tu – gal ne visada – bet vietoje to, kad ieškotum rakto durims atrakinti, puoli jas stumti ir dar pykti, kad neatsidaro. Mūsų bendravimas vienų su kitais, atskleidžia mūsų pačių dvasinį laiptelį, pavyzdžiui – kaip tu pateiki savo pastabą? KAIP tu atskleidi savo įžvalgą suklydusiam? Išmintingam surasti raktą nuo spynos net ir nebus sunku. O štai stokojant išminties – seklaus atsivėrimo pasekmė – žmogui būdingas karščiavimasis ir pyktis ir kitos, visai ne dieviškosios charakterio savybės.
Daug metų, ypač anksčiau, aš niekaip nesugebėjau suprasti, kad man būdingas tiesmukiškumas – tai nėra tai, kas reikalinga. Bet kai tu tai turi, tu turi, ir tik bręstanti dvasinė asmenybė – tikrasis tu – staiga suprasi, kad kartais geriau ir patylėti. Iš viso, panašu, kad bet kokio pobūdžio, pavadinčiau – kovojimas, yra ne kas kita kaip gyvulinio proto pasireiškimas, nes išmintis visada demonstruoja RAMUMĄ bet kokį veiksmą atliekant. Išmintingas juk net NESKUBA, nes jis gyvena šia akimirka – o kur visa žmonija dabar lekia, ko tikisi? Kokiais motyvais veikia?
Išmintingumu Tikrovė atskleidžiama po truputį, neapakinant, bet taip, kaip tą akimirką to reikia tam, kuris tu matai stovi ant žemesnio laiptelio. Ir tai gali būti mažytis veiksmas, bet dvasine prasme jis bus, GILUMINIS.
Pamenu, prieš kokius pora metų, forume, kažkokioje temoje, uždaviau klausimą Algimantui. Pateikiau citatą iš Urantijos Knygos, paprašiau ją paaiškinti, ar išplėsti – tiksliai nepamenu, bet uždavusi klausimą, PAMIRŠAU nurodyti knygos puslapį, iš kurio ir pateikiau tą citatą. Kitą dieną, atsidariusi svetainės tą pačią temą, radau paaiškinimą, kad nurodydama citatą iš Urantijos Knygos BŪTINAI visada nurodyčiau ir puslapį iš kurio nurašyta citata. Toliau buvo parašyta tai, KAS MANE TIESIOG PAKERĖJO. Tai, ko aš nesitikėjau ir perskaičius man tiesiog perėjo šiurpuliukai per kūną. O toliau, Algimantas rašė, kad citatą jis – SURADO, ir nurodė puslapį. Dviejų tūkstančių devyniasdešimt septynių puslapių storio knygoje, jis, paskyręs tam laiko, surado mano jam pateiktą citatą. Sakysite, taigi jis tą knygą kone mintinai moka, kas čia tokio? Ne, aš ne apie tai. Tai ir buvo tas surastas raktas, norint atrakinti duris, o ne bandant jas laužyti. Juk pažiūrėkite, jeigu jis būtų tiesiog mane perspėjęs ir paraginęs nurodyti puslapį – TAI NEBŪČIAU PATYRUSI TO JAUSMO VIDUJE, kokį patyriau tada tokį pamokantį, sustiprinantį, pavyzdingą, kad iš jo mokausi dar iš šiandien, po metų kitų. Jis įstrigo giliai mano viduje, nes buvo tinkamu metu tinkamai pateiktas. Ir taip pasielgti gali padiktuoti tiktai vidinė išmintis, iš atsivėrusios Kūrėjui asmenybės, esant jungtyje su juo. Juk tai atrodytų toks menkutis pavyzdys, o iš tikrųjų toks gilus, NES TAI TINKA – VISKAME. Tai man buvo nuostabi pamoka kurios aš neužmirštu iki šios dienos, tai buvo daug daugiau – TAI BUVO PATS GILIAUSIAS MOKYMAS. Tas vienas veiksmas.
Belieka, kad tokie MOKYMAI sklistų ir iš mūsų visų, atsivėrusių Kūrėjui, dvasinių asmenybių.
Teiginio analizę paruošė, Vita
vvita
2017-04-10 08:10:48
Argi jūs negalite išmokti, kad viskam yra savas laikas – kad ne tokie svarbūs gyvenimo reikalai turėtų vietą užleisti daug svarbesniems dangaus karalystės reikalams? UK,1798-02-10
Taip Jėzus mokė Mortą ir kitus mokinius. Morta pasirinko triūsti virtuvėje, ruošiant vakarienę, o ne klausytis jo mokymų.Lozorius ir Marija pasiliko prie mokytojo kojų ir gerte gėrė Jėzaus mokymus. O Mortai svarbiau buvo žemiški dalykai ir ji papriekaištavo, kodėl Jėzus neliepia Marijai jai pagelbėti. Mortos protas vis nukrypdavo į visokius antraeilius, nereikšmingus dalykus, nesugebėdavo pasirinkti tai, kas yra svarbiausia.
Bet šita savybė budinga ir visiems mums. Dauguma iš mūsų pasirenkame visokius žemiškus reikalus, menamų problemų sprendimą, vietoj to, kad visą dėmesį ir laisvą laiką sutelktumėme į dvasinius apmąstymus, bendravimą su Rojaus Trejybe –AŠ ESU, dvasinių šaltinių studijas. Kiek daug laiko švaistome tuščioms kalboms,televizoriui, internetui, skaitalams, tik užteršiantiems mūsų pasamonę ir sugriaužiantiems brangų laiką...
Protas vengia sunkumų, veda lengvesniu keliu, stumia pasinerti į įprastinius kasdienos darbus. Bet, netgi darant įprastinius namų apyvokos darbus, galime bendrauti su Rojaus Trejybe – AŠ ESU ir viska atlikti pakylėta dvasia, įsigilinant į kiekvieną judesį, suvokiant atliekamo veiksmo prasmę ir patiriant nuostabius patyrimus, suvokiant ką ir kam mes visa tai darome. Ne automatiškai, o visiškai sąmoningai. Kiekvieną akimirką būnant su Rojaus Tėvais mūsų gyvenimas yra kupinas prasmės, įdomus, prisotintas lengvumo ir pasitenkinimo darant net paprastus darbus – valant vonią, šveičiant, grindis, siūnant, gaminant valgį. Su Rojaus Trejybe – AŠ ESU viskas pavyksta puikiai.
Kartais grįžtu iš darbo pavargusi,jaučiuosi lyg išspausta citrina. Tada suvokiu, kad atitrūkau nuo Rojaus Tėvų, gyvenau dieną, vykdant savo , o ne Rojaus Tėvų valią. Nes, veikiant ryšyje su Rojaus Tėvais, joks nuovargis neįmanomas. Būnant ryšyje su Rojaus Trejybe – AŠ ESU, nenutrūkstamai tiekiama aukščiausio dažnio energiniai virpesiai, pripildantys, sušildantys, gaivinantys, teikiantys išmintį...
Kūnas visą dieną būna pilnas energijos, protas aiškus, jauti lengvumą ir pasitikėjimą.
Kas kart, kai suvokiu, kad dabar neesu harmonijoj su savim ar aplinka, mintyse pradedu garbinti ir šlovinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU, prašau atsivėrimo, meldžiu , kad Rojaus Tėvai dabar veiktų per mane.
Net ir šį kartą kelias dienas niekaip negalėjau nuspręsti, kokią tezę iš Urantijos Knygos pasirinkti, varčiau ir varčiau knygą, skaičiau dokumentą po dokumento ir vis neišsirinkdavau. Tada kreipiausi į Rojaus Tėvus ir paprašiau juos parinkti man pastraipą. Ir po kelių akimirkų prisiminiau pasakojimą apie Mortą. Nusprenžiau, kad bus puiku pakalbėti šia tema.Juk kiekvieną dieną diesnę laiko dalį skiriame nesvarbiems, nedvasinaims dalykams. O turėtume pasirinkti atvirkščiai – visą save atiduoti Rojaus Trejybei –AŠ ESU. Tik taip galime būti naudingi visiems broliams, Kūrinijai. Veikiant ryšyje su Rojaus Trejybe –AŠ ESU yra taip gera viduje, taip lengva ir tyra ... Nuolat pildomės jėga, išmintim. Kiekvienas veiksmas teisingas.
Todėl ir mus, Urantus, noriu paskatinti daugiau dėmesio skirti svarbiausiems, dangiškiems reikalams. Nuoširdžiai bendraukime su Rojaus Trejybe – AŠ ESU. Ruoškimės penktadienio studijoms mokytojų namuose, pasidalinkime savo apmąstymais tarpusavyje . Vis labiau dvasingėkime, pažinkime vienas kitą. Meilė vis labiau atsiskleidžia būnant kartu, bendravimą, dalinimąsi. Ar įmanoma jausti meilę tam, ko nepažįstame? Kuo labiau pažįsti žmogų, jo mintis, charakterį, gyvenimo situacijas, problemas, tuo jis tau artimesnis, savas – tikras brolis ar sesė.
Pasirinkime tai, kas svarbiausia, taip kaip mokė Jėzus – dangaus karalystės reikalus...
Birute(vilnius)
Birute
2017-04-08 17:24:11
155 dokumento citatos analizė.
"Gėda tiems melagingiems religiniams mokytojams, kurie išalkusias sielas tempdavo atgal į neaiškią ir tolimą praeitį ir ten jas palikdavo." (1731-05-01)
Pasaulio religijos turi dvigubą kilmę - natūralią ir apreikštąją. Natūrali - civilizacijos religija, natūraliai besivystančių rasių religinės sampratos ir papročiai. Apreikštoji - tikroji religija, tai dvasinė religija.
Kai Jėzus gyveno Urantijojos planetoje, Jeruzalėje vyravo sustabarėjusi tradicinė religija, kurią aršiai gynė fariziejai. Jėzus skelbė dvasinės religijos naująsias tiesas, kad galima atrasti dangaus karalystę žmonių širdyse. Kad pats žmogus gali atrasti Dievą savo viduje ir visa tai galima pajausti asmeniniu patyrimu. Tik šitaip galima pereiti iš tamsos į šviesą iš tradicinio tikėjimo į asmeninį įtikėjimą. Dvasinė religija skatina žmogų eiti į priekį į didesnės šviesos įsisavinimą, o tradicinė religija pririša prie praeities, tiesiog tempia atgal.
Jėzus po sėkmingos šviesos misijos užbaigimo,kada tapo pilnateisiu vietinės visatos šeimininku ir valdovu Urantijos žmonėms išliejo Tiesos Dvasią, Kūrėjas padovanojo Savo Dvasią - Minties Derintoją nuostabiausią dovaną - gyvąją jungtį, kad tik atrastume savo Tikruosius Tėvus,kad neklaidžiotume tamsoje, turėdami Šviesos Šaltinį savo viduje, kuris žadina kiekvieną pabusti tikrovės gyvenimui. Kas pasikeitė praėjus dviem tūkstančiams metų manau, kad taip pat galima pasakyti apie dabartinius dvasinius vadovus, turėtų būti gėda, kad jie neieško didesnės dvasinės šviesos, o pasilieka prie sustabarėjusių ritualų, tradicijų, papročių kurie iš tikrųjų tikinčiuosius tempia atgal. Ir ką jie gali duoti tikintiesiems, jei patys nesidomi, neieško didesnės šviesos pasilieka ritualų vergovėje.Kokią ryškesnę šviesą kunigai gali paskleisti tikintiesiems, jeigu neatradę Kūrėjo savyje ir nemoko tikinčiųjų kaip Jį atrasti. Tik atradus Kūrėją savyje, išsilaisvini iš ritualų vergovės. Kunigai pasitenkina tokia religija, kuri nereikalauja jokių asmeninių pastangų, o tik intelektualaus tikinčiųjų pritarimo, ne taip kaip dvasinė religija - kur protas ir siela dalyvauja drąsiame įtikėjimo žygyje. Tik apreikštoji tikroji religija nuoširdžiai ieškantį didesnės šviesos skatina eiti į priekį į aukštesnės šviesos įsisąvinimą. Ir nenuostabu, kada žmogus išgirsta apie ryškesnę šviesą apie epochinį apreiškimą URANTIJOS KNYGĄ - patį ryškiausią šviesos šaltinį suteiktą žmonijai, tai dauguma išsigąsta, natūralu kad žmogų gąsdina tai kas nežinoma.Tai naujausias tiesos apreiškimas suteiktas dangiškų dvasinių asmenybių ir ši ryškiausia šviesa daug ką akina. Arba kai pasakoji dvasios broliui ar sesei apie Gyvąjį Kelią, apie Kūrėjo atradimą savo viduje, tai tik tas susidomi kuris jau nuoširdžiai ieško didesnės dvasinės tiesos ir šviesos. Dauguma pasitenkina tradicine religija, linkę elgtis pagal vyraujančius papročius ir nusistovėjusias tradicijas. Tai ir turime tai ką matome aplinkoje, nes trypčiojimas vietoje neieškojimas didesnės dvasinės šviesos - tai žmonijos degradavimas.Tik gyvoji religija suvienija visus ir tik atradus Kūrėją savyje galima sustabdyti tamsą. Tai drąsiai galima sakyti, kad urantai atradę Tikruosius Tėvus savyje yra žmonijos išsigelbėjimas.
Su Kūrėjo meile,
Leonida
2017-04-06 21:11:56
Išskyrus retą ir atsitiktinį turto įgijimą, žemiškojo gyvenimo materialūs atlygiai teka tam tikrais, gerai organizuotais kanalais ir tiktai tie , kurie prieina prie šitų kanalų, gali tikėtis , kad jiems bus gerai atlyginta už jų žemiškas pastangas.
UK,1779-02-03
Kiekvienam iš mūsų tenka susidurti su vienokiom, ar kitokiom materialinėm problemom. Kai tenka sunkiai dirbti, galbūt ne visada gaunant tinkamą atlygį už mūsų darbą. Ir tada kyla klausimai, kaip daugiau užsidirbti, kaip gyventi geriau, kodėl kiti turtingi , o aš galą su galu vos suduriu... Ir man, skaitant šiuos Rodano iš Aleksandrijos (Graikų filosofo) samprotavimus, kildavo klausimas – apie kokius tuos turto kanalus kalbama ir kaip į tuos kanalus patekti.
Tik einant gyvuoju keliu , vis labiau atsiveriant Rojaus Tėvams, po truputį veriasi ir mano išminties kanalai...Rojaus Tėvai spinduliuoja tik tobulus virpesius , begalinę meilę , ištikimybę savo vaikams per visą Kūrijniją. Mes visi kilę iš vienos ir tos pačios Rojaus Tėvų energijos , todėl esame vienis, tikri broliai ir sesės, nes turime tik vienintelius savo tėvus – Rojaus Trejybę –AŠ ESU. Jiems mes esame visi vienodai brangūs. Norim mes to ar nenorim, bet visi sujungti į vieną visumą – vieną šeimą. O šeimoje visi turto kanalai prieinami kiekvienam vienodai. Taip kaip žemiškoje šeimoje brandesniems vaikams patikimi didesni šeimos turtai, taip ir dangiški turtai vis daugiau prieinami dėka dvasinės brandos. Mūsų nuoširdumas, gilesnis atsivėrimas, pastangos būti ryšyje su Rojaus Tėvais ir atveda mus į tikrojo turto kanalus. Jei tik mes būtumėm atsivėrę visada, elgtumėmės tik vedami iš vidaus pagal Rojaus Trejybės Aš Esu valią, viskas vyktų sklandžiai, gerai visų atžvilgiu, suderintai visos Kūrinijos mąstu . Visi veiktumėm tik tą, kam esame sutverti, jaustumėm pasitenkinimą, džiaugsmą jau vien dėl to, kad mums būtų gera užsiimti mėgstama veikla. O tokia veikla atneša naudą visiems broliams per visą amžinybę. Ir kiekvieno brolio pastangos būtų nuoširdžiai priimtos ir įvertintos. Štai kokią Kūriniją numatė Rojaus Trejybė AŠ ESU!
Dabartiniame evoliucijos etape žmonija dar vis nejaučia poreikio tikrąjam – dvasiniam –turtui. Daugumai žmonių turtas yra pinigai. Nors giliau mąstantys suvokia, kad vien pinigai negarantuoja gyvenimo pilnatvės.
Milijonieriais tampa žmonės , kurie stengiasi patenkinti didelio skaičiaus žmonių troškimus. Kuo didesnis klientų skaičius, tuo jie turtingesni. Bet godumas, savanaudiškumas, iškreipia tikruosius žmogaus poreikius. Pasimetę , pavargę nuo problemų žmonės trokšta atsipalaiduoti, užsimiršti, negalvoti. Ir štai gudrūs verslininkai pateikia atsipalaidavimo priemones – alkoholį, rūkalus, narkotikus...
Gyvulinis ego skatina dominuoti virš kitų, naciją prieš naciją. Tai sukelia agresiją , karus, ginklų pramonę. Maisto pramonė gamina kenksmingus sveikatai maisto produktus. O farmacijos pramonė gamina ne va tai gydančius vaistus, kurie dar labiau žaloja ir stabdo natūralų kūno išgijimą.
Vis gi stebina, kaip gyvenant tokiose sąlygose, gyvenimo trukmė ilgėja. Vadinasi , mūsų kūno dieviškosios formulės tokios tobulos, kad,net visaip luošinamas , kūnas įgyja vis stipresnį atsparumą , vis labiau prisitaiko išgyventi.
Net ir tokioje aplinkoje gimsta žmonės, sugebantys vis giliau jausti dvasinius virpesius. Minties derintojai, Tiesos dvasia, Šventoji dvasia mūsų planetoje padeda nuoširdiems tiesos ieškotojams surasti kelią pas Dievą- Rojaus Trejybę AŠ ESU. Ir tik vieninteliai mūsų Rojaus Tėvai yra tas kanalas, kuris suteiks mums visą įmanomą turtą – dvasinį, intelektualų ir materialų.
Birutė(Vilnius)
Birute
2017-04-03 23:31:20
160 DOKUMENTAS. “Rodanas iš Aleksandrijos”.
„Yra tiktai du keliai, kurių dėka mirtingieji gali gyventi drauge: materialus arba gyvulinis ir dvasinis arba žmogiškasis“. Citata , 1775 – 02.
Iš „Urantijos knygos“ žinome, kad gyvūnams Kūrėjo yra suteiktos penkios pagalbinės dvasios: intuicijos, žinių, supratimo, drąsos, pažinimo, o žmonėms - dar išminties ir garbinimo pagalbinės dvasios. Gyvūnai panaudodami signalus ir garsus ribotai gali bendrauti vieni su kitais. Gyvūnai paprastai vadovaujasi instinktais, jie nemąsto ir nesijaudina, neieško gyvenimo prasmės, neturi gyvenimo tikslų, ir svarbiausia niekada nesižudo.... Riba tarp gyvūnų ir kai kurių mirtingųjų nėra labai didelė. Labai dažnai kai kurie gyvūnai nustebina žmones savo gebėjimais ir pasireiškimais, kaip, pavyzdžiui, išgelbėja žmogų iš mirties nasrų ar išsaugo ir net užaugina bejėgį be tėvų likusį mažylį. Po Jėzaus Kristaus įsikūnijimo ir Jo tragiškos baigties mūsų Žemėje, Kūrėjas padovanojo kiekvienam mirtingajam netgi savo Dvasios dalelę Minties Derintoją. O Jėzus Kristus suteikė Tiesos dvasią. Jo partnerė, Kūriančiosioji Dukra Nebadonija, visiems mirtingiesiems paskleidė Šventąją Dvasią. Nežiūrint visų šių minėtų dvasinių vertybių, dalis žmonijos yra nusigręžusi nuo Kūrėjo ir pasirinkusi materialų kelią. Dėl savo ribotumo ar įvairių išviešėjusių sektų baimės, dalis mirtingųjų tenkinasi bei apsiriboja vien savo materialių poreikių tenkinimu ir nesusimąsto apie dvasines vertybes, kurios yra viso žmogiškojo gyvenimo bei tarpusavio santykių pagrindas. Dar prieš du tūkstančius metų filosofas Rodanas (Jėzaus evangelijos pasekėjas ) bendraudamas su apaštalais Tomu ir Natanieliu kalbėjo, kaip dvasine prasme pažadinti žmones . ..? Jėzus Kristus mokė žmones, jog dievas gyvena žmogaus viduje. Kaip galima priversti žmogų dieviškumo ir begalybės galias išlaisvinti ? Kaip priversti žmones išleisti Dievą iš vidaus, kad jis išeidamas į išorę galėtų pasirodyti mūsų pačių sielų atgaivai, o tada kad galėtų šviesinti, sustiprinti, ir laiminti nesuskaičiuojamą kiekį kitų sielų? Kaip geriausiai amžiams pažadinti šitas galias, kurios slypi jūsų sielose? – retoriškai klausė Rodanas. Stebėdamas Jėzaus gyvenimą , Rodanas teigė: - „Visa šitos problemos paslaptis yra įvilkta į dvasinę Komuniją, į dangiškojo Tėvo garbinimą“. Jėzus gyvendamas mūsų planetoje beveik prieš du tūstančius metų ,reiškėsi vien dieviškomis savybėmis nuolat bendraudamas dvasioje su Dievu Tėvu ir vykdydamas Jo valią. Kiekvienam nūdienos žmogui suteiktos visos galimybės praktikuoti dvasinę Komuniją su Kūrėju. Garbindamas Kūrėją, vienintelį Dvasinės Tikrovės Šaltinį ir Centrą , žmogus atpalaiduoja įtampą, pašalina konfliktus, nušviečia protą , praplečia Dievo padovanotos Asmenybės resursus, kurie pasireiškia vien meile, ramybe, išmintimi, teisumu, nuoširdumu, gailestingumu, kantrybe, kosmine įžvalga ir kt.. Mokytojo požiūriu žmogaus kūnas ir protas yra Dievo gyvenamoji vieta, kur Dievo dvasia tampa žmogaus dvasia, kai žmogaus protas tampa tarpininku tarp materialių ir dvasinių realybių. Tai pats nuostabiausias ir tikroviškiausias šių dienų žmogaus gyvenimo kelias..Tai savo gyvenimu ir mokymais Jėzaus nušviestas bei dvasiniu patyrimu grįstas kelias. Jei įtikėsime ir atsiversime visu nuoširdumu Kūrėjui, mes tapsime Jo pasekėjais ir atspindžiais, gyvendami bei veikdami vardan savo ir kitų dvasinio augimo, vardan visų dvasinio nušvitim.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2017-04-03 15:11:05
Atleidimo nereikia ieškoti, jį tereikia priimti kaip ištikimybės ryšių tarp tvarinio ir Kūrėjo atstatymo sąmoningą suvokimą. 0984-08-02
Dažnam, o gal ir kiekvienam, mirtingajam būdingas graužimasis, pergyvenimas, ką nors ne taip padarius, kažkur kažką suklydus ir sąmoningai tą sau prisipažįstant. Suklydęs mirtingasis jaučiasi kaltas ir ieško nusiraminimo prašydamas Kūrėjo – atleisti, ir taip, tik kiekvienas asmeniškai žinome kiek kartų mintyse siekėme tokių atleidimų – jeigu siekėme. Net ir tradicinėj, RITUALINĖJ, bažnyčioj, tris kartus mušamasi ranka į krūtinę ir sakoma – atleisk man, esu kaltas, esu labai kaltas... – ir tą ritualą, kaltės ritualą, moko atlikti net ir nuo mažens, tai yra VAIKUS. Pati tai atsimenu. Tik šią akimirką dabar jau aš klausiu – ir kuo gi tu kaltas mažyli?...Kad tave taip moko?
Tikra atgaiva bundančiai asmenybei yra APREIKŠTOJI GYVOJI RELIGIJA, mokanti stotis ant aukštesnio dvasinio laiptelio ir į atleidimą raginanti pažvelgti kitaip, tai yra PADEDANTI atleidimą PATIRTI visiškai kitokiame kontekste.
Ir visada, visada viską tavyje lemia, tavo paties ryšys su Kūrėju – giluminis jis arba seklus.
IŠMINTIES – kuri gaunama iš Išminties Šaltinio – stoka, ir yra priežastis klaidingų sprendimų, kurie neišvengiamai turės atitinkamas pasekmes. Gyvoji religija mus supažindina su Priežasties-Veiksmo-Pasekmės dėsniu, bet, JO VEIKIMĄ – giluminiai – suprasti reikia jau mums patiems ir aš tikrai manau, kad tai labai aukštas laiptelis. Klaidos, jos parodo seklų ryšį su Kūrėju ir tai, kad Priežasties-Veiksmo-Pasekmės dėsnio veikimo nesuprantame, dėl to ir TAS PAČIAS klaidas dažnai kartojame. Tačiau kada nuoširdžiai kasdieną tu atsiveri Kūrėjui-Rojaus Trejybei-AŠ ESU – savais žodžiais – tai tu neprašai jo atleisti vėl ir vėl suklydus, kad ir kaip tau gali būti liūdna dėl savo padarytų klaidų, kurios tave lydėjo dėl to paties nepakankamai gilaus atsivėrimo. Bet tu vėl dedi pastangas – nes to trokšta tavo vidus – ir būtent tas ryšys tarp tavęs ir Kūrėjo, kai tu tą energinių virpesių bangą pajunti savyje, ir yra tai, ko tau taip reikia šią akimirką – prisiglausti prie Kūrėjo, realaus Asmens, kuris tave stiprina ir ramina. Gyvasis ryšys su Kūrėju, tavo nuoširdžios pastangos jo siekiant ir dabar jį patiriant, ir yra – ATPILDAS už įdėtas pastangas, už ištikimybę, ir tau NĖ MINTIES nekils PRAŠYTI ATLEIDIMO tokią akimirką. Kitaip tariant, jungtyje su Kūrėju tu esi iškeltas virš visokių atleidimo minčių – jos išgaruoja, tavoji būsena PRANOKSTA tokias mintis iš viso, nes tu JAUTI Kūrėjo meilę ir patiri jį kaip Meilės Šaltinį, Tikrovės Šaltinį ir Centrą.
Pasiėmiau tušinuką į rankas, atsiverčiau sąsiuvinį, kuriame ruošiu Urantijos grupėje užduotus namų darbus, dar kartą perskaičiau kiek anksčiau užsirašytą sakinį iš Urantijos Knygos, šitą patį kurį dabar plačiau apmąstau. Prieš rašant dar pagarbinsiu Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Ir kaip tu niekada negali žinoti koks gi patyrimas tave lydės po akimirkos, taip ir aš dabar, štai pradėjau tarti garbinimo žodžius ir netrukau pastebėti-pajausti, kad jie LIETE LIEJASI. Nėra to vangumo ir, na, aš pavadinčiau – sunkumo, pasąmoninių teršalų SVORIO, kurie visada trukdo garbinti LAISVAI, kad tai būtų LENGVAS ŽODŽIŲ TEKĖJIMAS, tiesiog – tekėjimas. Bet ne šį syk. Būtent dabar jie, švelniai liedamiesi, vienas po kito, vagele lipdė puikų pamokymą man pačiai, ir taip gera ir LENGVA buvo šią garbinimo maldą, kad net ir įsivaizduoti nesugebėčiau kaip būtų išviso įmanoma – ypač – tokiomis akimirkomis ir pagalvoti apie ATLEIDIMO SIEKIMĄ? Iš tikrųjų, visi tokie patyrimai yra didžiulis sustiprinimas ir jie leidžia tau vis giliau patirti, kad tu esi Mylinčio ir tik Mylinčio mūsų Tikrojo Tėvo ir Motinos sūnus ar dukra, kuris lieja tau – MEILĘ, RAMYBĘ, GĖRĮ IR DVASINĮ GROŽĮ, ir tai tu pasiimi pats, už ištikimybę ir atsidavimą, ir tai galima vadinti – atleidimu, jeigu taip jau atsitiko, kad tu pats buvai nuo Kūrėjo nusisukęs, o dabar trokšte trokšti gerti Jo Gyvą vandenį savyje.
Sakinio analizę paruošė, Vita
vvita
2017-03-31 08:34:23
193 dokumento citatos analizė.
„Savo gyvenimo dvasiniais vaisiais priverskite sielas tikėti ta tiesa, kad žmogus yra Dievo sūnus, ir kad visi žmonės yra sielos broliai. “ (2057-04-04)
Jėzus Kristus gyveno gyvą gyvenimą su atrastu ir patiriamu Tėvu savo viduje, šito paties mokino ir savo apaštalus, kasdieniais meilės kupinais darbais liudyti Jo tikrovę ir šviesą, dvasine būsena demonstruoti dvasinę sūnystę ir dvasinę brolystę su visais žmonėmis.
Aš, kaip ir kiti urantai, eidama gyvuoju Rojaus Trejybės-AŠ ESU keliu, liudiju gyvą atrastą Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje, ir gyvenu gyvenimą taip, kaip jaučiu Jos realų vedimą iš vidaus, kuris iš tiesų tampa vis labiau gyvybingas. Kuo dažniau, nuoširdžiau savais paprastais žodžiais bendrauju su Juo – tikruoju Tėvu ir Motina, net kaip su Tobuliausiu Dvasiniu Mokytoju ir Amžinuoju Draugu, tuo labiau patiriu Jo tikrovės energinius virpesius dvasine būsena, kurią pajaučiu kaip meilę, ramybę, išmintį, gerumą, teisingumą, nuoširdumą, tvirtumą, pakylėjimą, kosminę įžvalgą, veiklumą, gyvybingumą, visa tai vienovėje. Toksai Rojaus Trejybės-AŠ ESU patyrimas, per nuolatinį bendravimą ir bendradarbiavimą su Ja, vis labiau man tampa artimas, trokštamas, realus, kurio dėka jaučiuosi Jos gyva dukra. Dėl to imu vis giliau žvelgti į mane supančią aplinką, kad ir kiti žmonės yra tokie patys Jos sūnūs ir dukros, tik kol kas šito nepatiriantys, kol nėra gyvai atradę Kūrėjo savo viduje, kol nėra patyrę gyvybinga dvasine būsena Jo realaus buvimo savyje, ir taip pat, kad dvasioje visi esame dvasios broliai ir sesės. Vienovės patyrimo su Kūrėju, kaip ir tarpusavio dvasinės brolystės su žmonėmis, ir net visa didžiule kūrinijos dvasine šeima negalime sau įteigti jokiais nuostabiausiais dvasinės tiesos teiginiais, vien apie tai kalbėdami, mąstydami, ją galime PATYS PAJAUSTI per gyvo Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU atradimą savyje. Kada atrandi GYVYBĖS ŠALTINĮ, iš kurio gali atsigerti gyvojo vandens, kad atsigaivintum ir taptum visapusiškai gyvybingas, kad spinduliuodamas gyvybinga dvasine šviesa, sveikata ir energija galėtumei ir kitiems padėti atrasti šį Šaltinį, ar ieškai kažko daugiau? Kai atrandi tai, ko ieškojai, daugiau nebeieškai, o vis geri ir geri gyvąjį vandenį iš Šaltinio, ir vis labiau patiri Jo tikrovę dvasine būsena.
Štai kodėl tik SAVUOJU REALIU PATYRIMU mes urantai galime liudyti esą GYVI Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnūs ir dukros, nes šitaip jaučiamės, šitaip ir gyvename savo kasdienį gyvenimą šviesoje, palaipsniui šviesėdami ir tapdami tikroviškais, SAVIMI, per nuolatinį ir gilėjantį bendravimą su Visumos Šaltiniu, tiek asmeniškai, tiek kolektyviai gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, per nuolatines pastangas studijuodami apreiškimus – Urantijos Knyga, Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL, Rojaus Trejybės apreiškimų knygą AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, dvasinio mokytojo Algimanto mokymus, per asmeninį veikimą visų gerovės labui – dėl to ir pajaučiame dvasinę brolystę tarpusavyje. Mūsų gyvenimo dvasiniai vaisiai tampa matomi aplinkai. Mes pradedame gyventi išmintingiau, sveikiau, ramiau, teisingiau, kokybiškiau nei iki tol, kol nebuvome atradę gyvo Kūrėjo savyje, mes imame vis aktyviau veikti kartu su Apvaizda visų gerovės labui, net tapdami Apvaizdos dalimi, nes būtent šitaip jaučiame dvasine būsena, nes šitaip mus kiekvieną iš vidaus veda Rojaus Trejybė-AŠ ESU – nuolat veikti visos kūrinijos gerovei, jau ne vien savojo aš, savo žemiškosios šeimos, savo šalies ar planetos gerovei.
Jėzaus Kristaus apaštalai nebuvo atradę gyvo Tėvo savyje, nors labai mylėjo savo dvasinį mokytoją ir nuoširdžiai tikėjo juo, bet nesuprato jo mokymų gelmės, nejautė dvasine būsena. O kuomet nejauti Tėvo savyje, nepatiri Jo mokymų tikrovės savyje, kaip gali paprastais ir suprantamais žodžiais kitam paaiškinti – tai koks gi tas Tėvas? Kaip Jį atrasti savyje? Ar iš tiesų visi žmonės yra sielos broliai? Vienintelė Jėzaus Kristaus gyvoji evangelija, paskleista prieš 2000 metų, ėmė apreikšti iki tol niekada nepatirtą Dievą kaip visus mylintį Tėvą, ir ši gyva žinia buvo nauja ir net gąsdinanti žmonių protus, kupinus baimės ir prietarų. Tačiau tik nuoširdus dvasinės tiesos ir šviesos ieškotojas išdrįso įsiklausyti į gyvą Jėzaus žodį, o vėliau patirti Tiesos Dvasios sustiprinimą. Nes Kūrėjas visiems mums suteikė laisvą valią, Jis mums padovanojo dvasinę asmenybę, amžinąją dovaną, kuri savo tapatybe vystosi pradėdama nuo šio pasaulio, ir toliau žengdama iki pat Rojaus per daugybę kitų dvasinių pasaulių, susipažindama su daugybę kitų dvasinių būtybių, savo dvasios brolių, tokių pat Kūrėjo vaikų, kaip ir mes.
Taigi Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU ir Jo tikrovės pažinimas, mūsų dvasinių asmenybių tapatybės vystymasis, per nuolatinį mokymąsi ir kitų mokymą, tęsiasi per visą amžinybę ateityje, o šis pasaulis Urantija yra tiktai pradžia, ATRADUS JĮ GYVĄ SAVYJE. Mūsų gyvo gyvenimo dvasiniai vaisiai taip pat tampa amžini.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2017-03-30 21:52:54
140 dokumentas „Šių dvylikos įšventinimas“. Citata:
„Jėzus žmoniją myli dualistine meile. Žemėje jis gyveno kaip dviguba asmenybė - žemiškoji ir dieviškoji
(1573-05-03).
Jėzus yra Dievo Sūnus ir žmogų myli tėviška meile, nes jis yra su Kuriančiąja Dukra žmogaus Kūrėjas, visatos Tėvas. Įsikūnijęs žmogumi, Jėzus stengėsi atskleisti tėviškos meilės sampratą, dieviško nesavanaudiškumo lygius: gailestingumą, ramybę, tiesą, meilę, išmintį. Mokė mus panašėti į Dievą Tėvą ir pamilti žmones taip, kaip juos myli Dievas. “Svarbiausia – nuoširdus troškimas vykdyti Tėvo danguje valią“: - mokė Jėzus. Pagrindinis dalykas yra tai, kad dvasinės vertybės eitų pirmiausia, o ne tai, kuo gyveno ir gyvena šiandieninė susipriešinus žmonija. Jėzus mokė tikinčiuosius moralumo remdamasis ne žmogaus prigimtinėmis savybėmis , bet žmogaus nuolatiniu betarpišku ryšiu su Dievu.
Kaip žmogaus Sūnus Jėzus apaštalus ir mirtinguosius mylėjo kaip brolis ir tai jis parodė savo mokymais , savo gyvenimu kaip žmogus tarp žmonių. Jėzaus laikais ir lyg šiol laimė yra per daug dažnai siejama su didelių turtų turėjimu. Mokytojas sakė: „Nekraukite sau turtų žemėje, bet savo nesavanaudišku tarnavimu kraukite sau turtus danguje, nes ten , kur yra jūsų turtai, ten bus ir jūsų širdis. Jėzaus misija buvo apšviesti žmonių protus, išvaduoti jų dvasią ir išgelbėti jų Sielas. Jis mokė ir tebemoko, jog baimė ir pyktis silpnina žmogaus charakterį ir griauna laimę. Tam, kuris širdyje puoselėja neapykantą ir mintyse rengia kerštą, anksčiau ar vėliau negatyvas sugrįš atgal. Jėzus mokė apaštalus nesipriešinti blogiui, nekovoti prieš neteisingumą ar įžeidinėjimus, bet jis nemokė pasyvaus pakantumo nuodėmei, jis ypač pasmerkė pykčio nešiojimą užantyje. Turėkite įtikėjimą – tvirtą tikėjimą , kad galiausiai triumfuos dieviškiausias teisingumas ir amžinasis gėris sakė Jėzus. Jūs įpareigoti gyventi savąjį gyvenimą taip, kaip aš dvasioje gyvenau savąjį . Turite rodyti pavyzdį, kaip vykdyti Dievo Tėvo valią gyvenant meilės motyvu ir nuoširdžiai dirbant visumos labui, kai visus sprendimus nulemia gailestingumas, o elgesys remiasi vien nuoširdžia dieviška meile. Jėzus suteikė didžiulę vertę nuoširdumui – tyrai širdžiai, pasmerkė pasididžiavimą, egoizmą, žiaurumą, priespaudą ir veidmainystę. Būkime Jėzaus mokymų bei jo gyvenimo pasekėjais ir savo šviesiu pavyzdžiu tęskime jo mokymus , atspindėkime Rojaus Trejybės – Aš Esu gyvojo dvasinio kelio tikrovę ir jo prasmę.
Su Kūrėjo meile
adolfina
2017-03-26 20:03:38
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.