Forumas: temos peržiūra
Urantai, lankantys Urantijos grupę Vilniaus mokytojų namuose, gauna namų darbų užduotis atllikti raštu, tad kviečiu urantus savo atliktus raštu namų darbus talpinti ir šioje Forumo temoje.
Urantų, kiekvieną penktadienį lankančių Urantijos grupę Vilniaus mokytojų namuose, aš jau daugelį metų prašau atlikti tam tikras namų užduotis, analizuojant Urantijos Knygos atskirus Dokumentus, o jau pastaraisiais metais ėmiau skirti tokias namų darbų užduotis, kurias BŪTINA atlikti jau RAŠTU. Tai - ASMENINIO DVASINIO ŠVIESĖJIMO, SĄMONĖJIMO, IR ŽENGIMO GYVUOJU KELIU NAUJOS KOKYBĖS PAKOPA, KURIOS IKI ŠIOL DAR NEBUVO. Tai - ASMENYBĖS PROTO IR DVASIOS AKTYVINIMO FAZĖ, PADEDANTI FORMULUOTI SAVUS TEIGINIUS, SAVAS ĮŽVALGAS PO URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTO ANALIZĖS - KAS GI VIS TIK YRA ESMINGIAUSIA ŠIAME DOKUMENTE, KAIP GI GALIMA BŪTŲ TĄ PATĮ DOKUMENTĄ PERTEIKTI SUPRANTAMAIS SAVO TEIGINIAIS PIRMĄ KARTĄ SUTIKTAM DVASIOS BROLIUI AR SESEI, NETURINTIEMS JOKIO SUPRATIMO APIE TOKIUS REIŠKINIUS AR ĮVYKIUS, DVASINES, MATERIALIAS, AR INTELEKTUALIAS KŪRINIJOS SFERAS, APIE KŪRINIJĄ IR PATĮ KŪRĖJĄ - ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU.
Kol kas urantai tiesiog pasimeta, ir negali suformuluoti savo paprastų ir suprantamų kitiems minčių, nors ką tik perskaitė Urantijos Knygos kokį nors Dokumentą, įvairius Dokumento teiginius, skirtus mūsų APŠVIETIMUI, tik, deja, pasyvus požiūris, nepasitikėjimas, ir menkos pastangos apraizgo urantų protą BAIME, kad nieko neišeis, ir tada ima tiesiog perrašinėti Urantijos Knygos pastraipas, KO DARYTI AŠ JŲ NEPRAŠIAU. Priešingai, aš jų prašiau pateikti SAVO SUPRATIMĄ, NET ATSISAKANT ĮVAIRIŲ URANTIJOS KNYGOJE VAROJAMŲ TERMINŲ, O JEIGU JAU JUOS PAVARTOJA, TAI BŪTINAI JUOS TRUMPAI PAAIŠKINTI, KAD BŪTŲ SUPRANTAMA IR PIRMĄ KARTĄ TUOS TERMINUS IŠGIRDUSIAM, KĄ GI JIE REIŠKIA. DEJA, taip ir lieka namų užduotis neatlikta.
Mano urantams paskirta namų darbų užduotis raštų - iki pusantro puslapio apimties parašyti savo įžvalgą, kas svarbiausia tame Urantijos Knygos Dokumente, ir teiginius FORMULUOTI TAIP, KAD JUOS SUPRASTŲ PIRMĄ KARTĄ JŲ BESIKLAUSANTIS. KITAIP SAKANT NULEISTI URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTO TEIGINIŲ ŠVIESĄ IKI BESIKLAUSANČIOJO LYGIO IR PRITAIKYTI JO SUVOKIMUI, TAIP, KAIP JĮ SUPRANTA ŠIĄ NAMŲ UŽDUOTĮ ATLIEKANTIS URANTAS.
Ir toks URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTO TEKSTO SUPAPRASTINIMAS NĖRA TO TEKSTO SUPRASTINIMAS, TAI TIESIOG YRA MOKYMAS, IR MOKYMASIS, KAIP RYŠKIĄ ŠVIESĄ PRITAIKYTI KASDIENĖJE APLINKOJE, KAD JI PATRAUKTŲ IR KITŲ MINTIS IR PROTĄ, JIEMS JAU LIKUS VIENUMOJE - SU SAVIMI, IR SU KŪRĖJU - ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU.
Tai - PROCESAS, JIS REIKALAUJA PASTANGŲ IR PROTO AKTYVAUS VEIKIMO, BET TUO PAČIU JIS NEPAPRASTAI AKTYVINA MĄSTYMĄ, ĮŽVALGĄ, IR VALO SĄMONĘ IR PASĄMONĘ, O NUO TO LABAI PRIKLAUSO IR GYVOSIOS KOMUNIJOS SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU GELMĖ IR GYVYBINGUMAS. Tai - SISTEMINIS GYVAS VEIKIMAS SU KŪRĖJU VISUMOS LABUI URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTŲ STUDIJOSE.
Dabar gi aš kviečiu urantus savo atliktas raštu namų užduotis patalpinti būtent šioje temoje Forume, kad toji supaprastinta, bet nesuprastinta, Šviesa būtų prieinama ir kituose kraštuose gyvenantiems, ir net neinantiems Gyvuoju Keliu, kad jie perskaitę šias raštu atliktas urantų namų užduotis, galėtų geriau suvokti Tikrovę ir save, gal net susidomėti ir Urantijos Knyga, ir Gyvuoju Keliu, o skaitantiems Urantijos Knygą tai būtų labai pravartu palyginti savo mintis apie tuos pačius Urantijos Kygos Dokumentus - kur jie mato tų Dokumentų ESMĘ, kaip jiems pavyktų tokią užduotį atlikti taip pat raštu. Taip pat čia siūlau savo namų darbus, jau atliktus raštu, patalpinti ir tiems urantams, kurie gyvena ne Vilniuje, kurie Urantijos grupės nelanko, bet klausosi Urantijos grupės užsiėmimų garso įrašų, ir taip pat sužino, kokia yra paskirta namų darbų užduotis Urantijos grupėje, ir patys prisijungia prie šios užduoties atlikimo, kad ir jų pastangos padėtų KITIEMS SIEKTI KŪRĖJO GYVOJO KELIO TIKROVĖS ŠVIESOS IR JĄ SKLEISTI SAVO APLINKOJE ASMENINIU GYVENIMU.
Sėkmės šiame naujame urantų mokymosi etape ir darbe DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.
2017-01-11 09:54:05
Komentarai
143 dokumentas.„Tikrai, tikrai aš jums sakau, tas kuris valdo save patį, yra didingesnis už tą, kuris užkariauja miestą. Savęs įvaldymas yra žmogaus moralinės prigimties , ir jo dvasinio vystymosi indikatorius. Esant senajai tvarkai jūs pasnikavote ir meldėtės. Kaip atgimę iš dvasios naujieji tvariniai jūs esate mokomi tikėti ir džiaugtis. Tėvo karalystėje jūs turite tapti naujais tvariniais; seni dalykai turi išnykti. Stebėkite, aš jums rodau, kaip visi dalykai turi tapti nauji. Iš jūsų meilės vienas kitam dėka, jūs turite įtikinti pasaulį, kad iš vergystės jūs patekote į laisvę, kad iš mirties jūs įžengėte į amžinąjį gyvenimą“.
Mokytojas Jėzus buvo žmogiškosios savikontrolės ištobulintas pavyzdys. Kada jis buvo keikiamas, kitų jis nekeikė; kada jis kentėjo, kankintojams negrasino; kada priešai jį smerkė, jis tiesiog atsiduodavo Tėvui danguje nuosprendžiui. Jėzus savo mokymuose mokė apaštalus ir tikinčiuosius savikontrolės ir savęs užmiršimo. Jis sakė: „Aš jums rodau tokį gyvenimo būdą, kokį man atskleidė manasis Tėvas danguje“. Einant senuoju gyvenimo keliu be įtikėjimo, mes tiesiog stengiamės laikinai užgniaužti savo esamas ydas: kaip pasinėrimą į geidulius, pyktį, pavydą, kerštą, neapykantą, godumą ir kitas. Paprasčiausiai paklustame per kartų kartas tautoje įsišaknijusiems įpročiams, tradicijoms, bažnytiniams ritualams ir dogmoms, nors seniai jie atgyvenę.
Einant naujuoju gyvuoju dvasinio įtikėjimo keliu, kai nuoširdžiai atsiveriama Kūrėjui mums padovanotos amžinosios asmenybės dvasine gelme, siela sustiprina mūsų prigimtinį protą, transformuoja jį dieviškuoju; vyksta proto nuolatinis atsinaujinimas. Mes nebesijaučiame materialaus kūno vergais, mums dvasinės vertybės tampa svarbiau už viską. Tampame laisvesni nuo seniau įgytų prietarų ir baimių sukaustymo; esame apdovanojami ramybe, drąsa , išmintimi. Įgyjame dieviškąją prigimtį, atspindinčią mumyse meilę ir troškimą nuoširdžiai darbuotis visumos labui. Įtikėjusios asmenybės esminė privilegija yra apsivalyti nuo visų proto ir kūno blogybių ( priklausomybių). Svojo Aš įvaldymo paslaptis yra susieta su įtikėjimu per mūsų viduje gyvenančią dvasią Mintie Derintoją, kuri visą laiką dirba su meile. Net ir šį išgelbstintį įtikėjimą turime ne iš savęs ( paveldėto prigimtinio proto), jis taip pat yra Dievo dovana. Jėzus sakė: „Jei esate gimę iš dvasios, tai esate amžinai išlaisvinti iš sąmoningos vergystės tokio gyvenimo, kada rūpinatės vien materialaus kūno ir komforto troškimais, tada esate pervedami į džiaugsmingą dvasios karalystę; ir kasdieniniame gyvenime spontaniškai demonstruojate dvasios vaisius: džiuginančius ir kilninančius savikontrolės aukščiausios rūšies esmę, mirtingojo pasiekimo viršūnę“. 1609 – 03 psl.
Pastraipos analizę paruošė Adolfina.
adolfina
2017-02-26 15:44:17
“Iš jų vaisių jūs tikrai atpažinsite juos.” Asmenybė iš pagrindų yra nesikeičianti; tai, kas keičiasi – auga – yra moralinis charakteris. Šiuolaikinių religijų pagrindinė klaida yra jų negatyvizmas. Tą medį, kuris neveda vaisių, “iškerta ir įmeta į ugnį.” Moralinė vertybė negali atsirasti vien tik dėl represijos – paklusimo reikalavimui “Nedrįsk.” Religiniam gyvenimui baimė ir gėda yra neverti motyvai. Religija yra veiksminga tiktai tada, kada apreiškia Dievo tėvystę ir sustiprina žmonių brolystę. UK,1572-07
Apie žmogų mes priratę spręsti pagal jo darbus, veiksmus ir jų rezultatus. Retai kas susimąsto apie motyvus ar aplinkybes , dėl kurių žmogus vienaip ar kitaip pasielgė. Yra žmonių, kurie gražiai kalba, kuria begales planų ir projektų, bet realiai nieko nepadaro. O kiti nieko nekalba, nesigiria, o tiesiog ima ir daro. Jiems savaime suprantama padėti žmogui kelyje, surinkti kitų išmėtytas šiukšles, sąžiningai ir puikiai atlikti savo pareigas darbe nors ir už menką atlygį. Būti gerais tėvais, ištikimais sutuoktiniais, elgtis moraliai, atsižvelgti į kitų žmonių poreikius.
Šalia tokių žmonių norisi būti,draugauti,su tokiais noris “eiti į žvalgybą”.
Mūsų visatos Kūrėjas Sūnus Mylokas, mums žinomas Jėzus Kristus, savo pavyzdžiu parodė, koks gali būti nuostabus žmogus, kai jis atsiveria Rojaus Tėvui, kai savo valią atiduoda Tėvo valiai. Tai nėra pasyvus laukimas ir nieko neveikimas. Atvirkščiai, astidavus Tėvų valios paklusimui, atsiskleidžia mūsų asmenybė. Sunkiose aplinkybėse, kurių mes nevengiame, bet priimame, kaip iššūkį, vis labiau formuojamas charakteris. Drąsa , ryžtingumas, veiklumas, pasitikėjimas,vis gilesnis įtikėjimas. Jėzus atnešė naująją evangelija žmonėms, būti laisvais, gyvais, gerais, būti tikrais Tobulojo Tėvo vaikais.
Dauguma religijų evoliucionavo iš visuomeninio poreikio reguliuoti žmonių elgesį, jos buvo ir yra savo teiginiais draudžiančios daryti blogus darbus. Savo pradiniame etape jos atliko pažangų vaidmenį, keldamos žmonių moralę, apribojant vienas kito žudymą, grobstymus ar kitas gyvulines apraiškas. Štai 10 katalikų Dievo įstatymų: ir šalia patekiu , kokios galėtų būti šių dienų nuostatos:
1. Neturėk kitų Dievų, tik mane vieną.
2. Netark Dievo vardo be reikalo.
3. Švęsk sekmadienį.
4. Gerbk savo tėvą ir motiną.
5. Nežudyk. .
6. Nepaleistuvauk. .
7. Nevok.
8. Nekalbėk netiesos.
9. Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters.
10. Negeisk svetimo turto.
Šalia patekiu , kokios galėtų būti šių dienų nuostatos:
1. Yra tik vieninteliai mūsų tėvai – Rojaus Tėvai.
2. Garbinkime ir šlovinkime Juos.
3. Kiekviena diena yra šventė.
4. Mylėkime visus tėviškai-motiniškai-broliškai.
5. Saugokim visa, kas gyva.
6. Šeimoje yra šiluma ir jaukumas.
7. Dalinkimės su visais iš širdies..
8. Tiesa ir teisingumas kuria grožį
9. Tegu Rojaus Tėvai parenka mums tinkamus vyrus ir žmonas.
10. Visi turtai yra mūsų viduje.
Ar galime atverti žmonių širdis įsakymais ? Skaitome Urantijos Knygą, “Kalbu jums vėl”, “Akimirkos amžinybę” – koks milžiniškas kontrastas. Kokia meilės jėga pulsuote pulsuoja iš dokumentų. Vietoj įsakymų – visiška laisvė pasirinkti. Yra tik begalinė Tėvų meilė savo vaikams. Meilė , paskleidžiama visiems vienodai, nepriklausomai nuo vaiko pasirinkimo. Tai ir yra tikroji, gyvoji religija, tyras dvasinis vanduo mūsų sieloms.
Žmogaus charakteris atsiskleidžia ne jam paklūstant įstatymams, iš baimės patirti bausmę, o atsiveriant tobulumo šaltiniui – mūsų Kūrėjams, Rojaus Trejybei – AŠ ESU ir veikiant kartu su jais, atsiduodant jų vedimui mūsų viduje, per Minties Derintoją.
Po Jėzaus įsikūnijimo mūsų planetoje žmogaus pavidalu mes turime unikalią Rojaus Tėvų dovaną mums – jų pačių dalelę mumyse – Minties Derintoją, kuris ir įgalina mus visada turėti galimybę susisiekti su Tėvais, pasikalbėti, pasitarti, kaip tą darome su savo žemiškais tėvais. Reikia tik nuoširdžiai tuo patikėti ir vis bandyti ir bandyti užmegsti ryšį su mūsų tikraisiais Kūrėjais. Bet tam, kad išgirstume savo Tėvus, mūsų protuose, per mintis, turime išmokti nutilti ir klausytis, klausytis ir klausytis…
Savo vidaus… Kuo dažniau… Tyloje… Vienumoje… Rasti tam kuo daugiau laiko… Ir pajusime, išgirsime , suprasime, o tada nurimsime. Nes būsena patirsime Tėvų realų buvimą mūsų viduje. Tada ateis pasitikėjimas savimi, rytojumi, broliais…
Mes pripratę nuolat taukšti visokius niekus. Protas kaip prisuktas generuoja ir generuoja vis naujas mintis, vaizdinius iš pasąmonės. Yra pavojus suklysti ir pasąmoninius gaivalus priimti už Tėvų vedimą. Būnant vienam, žmogui sunku atskirti tiesą nuo melo. Tam reikalingas patyręs mokytojas, kuris perėjo šituos proto kemsynus ir gali mums pagelbėti. Reikalinga palaikymo grupė, draugai, kolektyvas. Bendraujant pastebėsime savyje kylančias gyvulines, savanaudiškas reakcijas, norą dominuoti, puikybę, baimes apsijuokti. Broliai ir sesės dvasioje visada yra šalia su begaliniu noru paremti, padėti išsiaiškinti nežinomus dalykus, pasidalinti savo patirtimi, tik reikia mums patiems būti atvirais ir nuoširdžiais. O tai sustiprinsa mūsų charakterį.
Skatina stiebtis, dėti pastangas, labiau atsiverti Rojaus Trejybei – AŠ ESU.
Atsivėrus Rojaus Tėvams, atsiranda vidinė ramybė, užtikrintumo jausmas, palaima, susikaupimas, meilė visiems, net ir nusikaltėliui, benamiui. Sprendimai ateina lyg savaime ir visada yra visų labui, visiškai nesavanaudiški. Tokioje susijungimo ir veikimo su Rojaus Tėvais būsenoje pasireiškiame savo aplinkoje. Dirbdami savo darbus, bendraudami su artimaisiais, įnešame tobulumo, šviesos. Mūsų veiksmai – drąsūs, ryžtingi ir kartu tai mums einasi lengvai, tarytum be pastangų. Nes pastangos buvo įdėtos prieš tai. Tada,kai priėmėm sprendimą studijuoti šaltinius, lankyti Šventovę, garbinti, nuoširdžiai melstis, pabendrauti su Rojaus Trejybe –AŠ ESU, atsiverti…
Jei mes būsime nuoširdūs, veiksime kartu su Rojaus Tėvais mūsų vaisiai bus pastebimi, aplinka šviesės, mums bus gera ir ramu gyventi.
Birutė(Vilnius)
Birute
2017-02-26 11:45:10
Miela Vita, puikus tavo pasirinktos pastraipos išskleidimas jau visa atskira tema.
Būtent tai mane labiausiai ir džiugina - urantų vis gilėjanti įžvalga. Tuo pačiu tai patvirtina, kad Gyvasis Kelias yra tikras - realus - dėl to ir urantų vis gilėjanti įžvalga ima vis stipriau pasireikšti nagrinėjant ir pasirinktas pastraipas, į jas pažvelgus Kūrėjo - Rojaus Trejybės-AŠ ESU - ŽVILGSNIU, giluminiu žvilgsniu, kada urantų įžvalga jau mato tai, ko kitiems ne tik pamatyti, bet net teoriškai suprasti niekaip neišeina - jie dar nepasirengę tokios jiems akinančios Kūrėjo Šviesos ir Tiesos priėmimui. Ir vis tik būtent Gyvasis Kelias yra vienintelė alternatyva net ir materialios civilizacijos ne tik išlikimui, bet ir vystymuisi į priekį, kaip tą ir numatė Kūrėjas - Rojaus Trejybė-AŠ ESU savo Evoliuciniame Plane.
Dėl to ir smagu, kad urantai jau patiria tokios kosminės Įžvalgos apraiškas, ir jiems tokia Kūrėjo Tiesa ir Tikrovė kelia SUSIŽAVĖJIMĄ, o ne BAIMĘ, kelia dar didesnį troškimą eiti Gyvuoju Keliu, o ne pasukti iš Gyvojo Kelio į tamsos klystkelius, kad ir kaip jie būtų patraukliai aplinkos vis stipriau pateikiami - ir net peršami - mirtingojo GYVULINIAM IR VISKO BIJANČIAM protui.
Tik Kūrėjo - Rojaus Trejybės-AŠ ESU - GYVOSIOS IR AMŽINOSIOS VERTYBĖS - TIESA, TEISINGUMAS, GĖRIS, GROŽIS, MEILĖ, GAILESTINGUMAS, TIKROVĖ, AMŽINYBĖ, BEGALYBĖ - vis stipriau ima patraukti kosmine įžvalga besivadovaujančią URANTO asmenybę, kuri ir pati trokšta susiliejimo su šitų amžinųjų vertybių Šaltiniu - Rojaus Trejybe-AŠ ESU.
Argi buvo iki urantų tokių mirtingojo KASDIENIŲ IR REALIŲ SIEKIŲ ATRASTI ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU SAVYJE? Ne, visa žmonijos istorija nepatyrė NĖ VIENO tokio realaus ir gyvo Kūrėjo atradimo savyje epizodo. Ir būtent URANTAI suteikė tą GYVĄJĄ PRADŽIĄ ŽMONIJAI, IR PATYRĖ - IR PATIRIA - JĄ PATYS VIS DAUGIAU IR STIPRIAU.
Dėl to jau vien tokios įžvalgos asmeninis - ir kolektyvinis, per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE - urantų patyrimas yra pakankamas atlygis - pasekmė - kad Kūrėjo sumanytą Evoliuciją laikytum pačiu nuostabiausiu iššūkiu visai kūrinijai, net jeigu iš viso nebūtų Gyvojo Kelio į amžinybę Rojuje jokio tolimesnio etapo po prisikėlimo, o vien tik gyvenimas Urantijoje atradus Rojaus Trejybę-AŠ ESU savo viduje ir bendradarbiavimas išsilaisvinus iš visų gyvulinių ydų - pykčio protrūkių, neapykantos, agresijos, išnaudojimo silpnesniųjų, siekimo naudos vien tik sau bet kokia kaina - gyvenimas brolystėjė ir tarpusavio laisvos valios sutarimu bendradarbiaujant VISŲ LABUI, būtų pakankamas atlygis mirtingajam už jos dvasinės įžvalgos plėtimą ir gilinimą.
IR VIS TIK tokio atlygio MAŽA Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnui arba dukrai - sūnus ar dukra nori per amžius nesiskirti su savo Tėvais - Rojaus Trejybe-AŠ ESU, o aktyviai veikti kaip BENDRAKŪRĖJAI su savo Tėvais VISŲ LABUI savo aplinkoje, o ne ieškoti lengvesnio takelio pasidavus PASĄMONINEI BAIMEI IR GYVULINIO PROTO IMPULSAMS.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2017-02-24 11:48:43
Žmogus niekada negali išmintingai išspręsti žemiškųjų klausimų arba įveikti asmeninių interesų savanaudiškumo, jeigu jis giliai nemąsto Dievo aukščiausiosios valdžios akivaizdoje ir nepažvelgia į dieviškųjų prasmių ir dvasinių vertybių realybes. 1093-02
Mūsų dabartinė ir taip aukštai išvystyta civilizacija nuolat auga savo profesionalumu ir nė nemano sustoti. Tačiau būtent ta civilizacija ir sukuria milžiniškas problemas aplink, kai atrodytų turėtų būti priešingai. Kas gi nesvajoja apie patogų gyvenimą – gerai apmokamą darbą, nuosavus namus-pilis, gerą automobilį ar dar ten kažkokius deimantus ir panašiai. Atrodytų puikus gyvenimas, kuo daugiau turi, tuo mažiau vargo. Tačiau toji materija gimdo godumo jausmą ir dar tokiu lygiu, kad dabar žmogus nė pats nepastebi kaip toji gausa įtraukia jį į nuolatinę kovą tarp savojo tikrojo aš, raginančio sustoti bėgti į niekur ir gyvulinio proto godumo, kuris perša savo suvokimus ir bando įtikinti, kad reikia ir viskas. Atrodytų visi mokslo pasiekimai žinoma, kad yra išmintis – vadinasi ir gyvenimas turėtų būti išmintingas? Bet kodėl tada vyrauja toks žmonių tarpusavio susipriešinimas, kokią sritį bepaimtum? Todėl, kad tai gyvenimas paisant tik savo asmeninių interesų, negalvojant apie kitą. Todėl, kad civilizacija turi eiti drauge su Kūrėju, o ne neišmintingai bandyti statyti pamatus ant smėlio.
Vakar Alfa. Lt svetainėje perskaičiau – kai kuriose Pietų Sudano dalyse buvo paskelbtas badas. Remiantis vyriausybės ir Jungtinių Tautų duomenimis, 100 tūkst. žmonių kenčia nuo bado, o dar milijonui kitų taip pat gresia badas. Trejus metus šalyje trunkantis karinis konfliktas nuniokojo augalininkystės ūkius ir kaimo vietoves.
Turtingas tu materialiai ar neturtingas – su problemomis susiduria visi. Niekas nežino kaip tokias masines problemas išspręsti, juo labiau, kad kiekvienas turi ir asmeninių apsčiai. O tokios masinės problemos ir kyla nuo kiekvieno asmeniškai, nes tas kiekvienas, nesuvokia apskritai savo gyvenimo prasmės ir gyvena taip, kaip veda gyvulinis protas, o ne viduje gyvenanti Kūrėjo dvasia, kuri ir tik kuri turi tapti žmogaus Vedliu visose gyvenimo situacijose sprendžiant tuos žemiškuosius klausimus, žvelgiant į juos jau dvasiniu žvilgsniu. Todėl yra nepaprastai svarbu atrasti kiekvienam Kūrėją savo viduje, kad pirmiausia dingtų pilni nekantrumo troškimai – vedantys tik į problemas, įvairiausius nepasitenkinimus ir kitokias neigiamas emocijas tada sukeliančias ligas ir priešlaikinį išėjimą iš šitos planetos. Todėl ir yra taip svarbu atrasti Kūrėją savyje, kad tu pajaustum kaip jis tave veda, o tu nesipriešindamas plauki pasroviui kur esi nukreipiamas. Ir tavo galingi užmojai praturtėti, išpopuliarėti ir pan., netenka prasmės, nes gyvenant gyvenimą drauge su Kūrėju atrastu savyje, dabar tavosios vertybės pakito ir tu trokšte trokšti gyvos komunijos su Kūrėju, patyrimo vis giliau pažinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU, pulsuoti ja ir savaisiais patyrimais dalintis su kitais, padėti jiems savuoju gyvenimu priimant galutinį sprendimą.
Tie žemiškieji klausimai – dabar tokie monotoniški ir varginantys – gali būti išmintingai išspręsti tik tada, kai tavo sudvasintas protas savo kasdienio gyvenimo veiksmų prasmingumą matys ten, kur veiksmai atneša gėrį – VISUMAI.
Pastraipos analizę paruošė, Vita
vvita
2017-02-23 23:47:18
160 dokumentas, 1774 psl. -03 pastraipa.
Jūsų Mokytojo šita garbinimo praktika suteikia tą atsipalaidavimą, kuris praskaidrina protą; tą apšvietimą, kuris įkvepia sielą; tą drąsą, kuri įgalina žmogų narsiai žvelgti į savo problemą; tą savęs supratimą, kuris užtemdo protą apimančia baime, ir tą sąjungos su dieviškumu sąmonę, kuri aprūpina žmogų tuo užtikrintumu, kuris įgalina jį išdrįsti būti panašiam į Dievą.
Tai Graikų filosofo Rodano iš Aleksandrijos žodžiai pasakyti prieš du tūstančius metų apaštalams Natanieliui ir Tomui bei dvidešimčiai tūkstančių tikintiesiems. Jis siekė savo gyvenimo filosofiją suderinti su naujais religiniais Jėzaus mokymais. Rodano pasakymu gyvūnams pakanka patenkinti savo instinktų (akstino ) poreikius, bet žmonės gali pasiekti gyvenimo meną aukščiausiame išmintingumo lygyje, net dangiškojo ir dvasinio pasireiškimo lygyje. Nedrąsumas, nerimas ir tinginystė yra moralinio nesubrendimo įrodymai. Gyvenimo problemų sprendimas reikalauja drąsos ir nuoširdumo. Iš visų metodų, kaip spręsti problemas didingiausią Rodanas sužinojo iš Jėzaus mokymų, garbinimo meditacijos vienatvėje. Mokytojo Jėzaus įprotyje artimai bendrauti su Tėvu danguje, Rodanas įžvelgė metodą, kurio dėka sukaupiama stiprybė, išmintis, energija . Pagilinamas aukščiausias gyvenimo tikslas, asmenybė pajungiama tokiai sąmonei, kada palaikomas ryšys su dieviškumu, kad padidinti žmogaus įžvalgą į tai, kas vertinga, realu, amžina: kad būtų veikiama žvelgiant vien į Dievo šlovę – nuoširdžiai gyvenant Jėzaus mėgstama malda: “Te būnie ne manoji, bet tavoji valia“. Be Jėzaus mokymų ir dangiškojo Tėvo garbinimo neįsivaizduojamas ir šio laikmečio žmogaus gyvenimas. Ieškantys gyvojo ryšio su Dievu Tėvu, asmenybės stabilumą gali pasiekti tik tie, kurie atranda ir apkabina Dievybę: ją šlovindami, garbindami, vykdydami Jos valią. Garbinant Kūrėją ( Rojaus Trejybę - Aš Esu ), atsiveria troškimas kuo giliau susilieti dvasioje su Juo, asmenybė atsiskleidžia visu nuoširdumu Dievybei ir milžiniškai Kūrinijos šeimai bei broliams , sesėms dvasioje. Tada žmogus iš žemų ego virpesių dažnio pakyla į aukštesnius savosios sąmonės virpesius ir siela ima vis daugiau ragauti dangiškojo Tėvo meilės. Garbinimas yra gyvas pasireiškimas dieviškomis savybėmis. Nuoširdžiai garbinanti Kūrėją, asmenybė pasisemia galios ir stiprybės, ramybės ir išminties ,išsilaisvina ir atsipalaiduoja , įgyja begalinės dieviškos meilės panašėdama į Jį dieviškomis savybėmis. Dievas Tėvas atsako į nuoširdžią žmogaus maldą, suteikdamas jam aukštesnio lygio grožio suvokimą bei padidina gėrio sampratą , keičiamas žmogaus požiūris į Dieviškąjį, ištirpdoma baimė ir jaučiamas visuotinis pasitenkinimas tikrove bei troškimas gyventi harmoningai su Kūrėju bendradarbiaujant visumos labui.
adolfina
2017-02-18 18:34:07
4. “Tikrai laimingi yra turintys tyrą širdį, nes jie tikrai pamatys Dievą.” Dvasinis tyrumas nėra negatyvi savybė, išskyrus tiktai tai, kad jis neturi įtarumo ir keršto. Aptardamas tyrumą, Jėzus neketino nagrinėti išskirtinai žmogiškojo lytinio požiūrio. Jis daugiau turėjo mintyje tą įtikėjimą, kurį žmogus turėtų jausti savo bičiuliui žmogui; tą įtikėjimą, kurį jaučia vienas iš tėvų savo vaikui, ir kuris įgalina jį mylėti savo bičiulius net ir taip, kaip juos mylėtų tėvas. Tėvo meilei nereikia lepinimo, ir ji netoleruoja blogio, bet visada ji yra anticiniška. Tėviška meilė turi savo vienintelį tikslą, ir ji visada ieško to, kas žmoguje yra geriausia; tai yra tikrojo tėvo požiūris. 140dok.(1574 -05)
Tyraširdiškumas – dar vienas įtikėjusio žmogaus požymis, kaip ir vargšumas dvasioje, troškimas tiesos,nuolankumas.
Tai lyg vaikiškas patiklumas, be ląšelio įtarumo. Vaikas viskuo tiki, ką jam sako. Viskas jam yra tiesa, todėl labai lengva vaikus mokyti, ypač dvasinių tiesų. Kadangi jų sąmonė dar nėra užteršta visokiomis teorijomis, skaudžiomis patirtimis, prietarais.
Šalia tėvų vaikas jaučiasi saugus, drąsiai elgiasi, nori pažinti pasaulį. Visi jo pastebėjimai paprasti ir tokie taiklūs, kad mus , suaugusius, dažnai nustebina ir prajuokina.Nes mes jau pamiršome būti natūraliais, paprastais, nuoširdžiais, pamiršome , ką reiškia būti savimi.
Mus supanti aplinka, visuomenė, žiniasklaida programuoja mūsų protą iškreiptų dalykų. Visas dėmesys sukoncentruojamas tik į materialius dalykus – kuo geriau apmokamą darbą, prabangius namus ir keliones. Nors visi žmonės natūraliai trokšta būti mylimais, nori turėti ištikimų, suprantančių draugų, nori turėti mėgstamą darbą, jaukius namus, nesirūpinti dėl finansų… Mums reikalingi labai paprasti dalykai, kiekvienam…Bet meilė, ištikimybė, paprastumas, gerumas gali būti tik iš kūrėjo. O jei beveik nieks to nežino, nesusimąsto, neieško ryšio su Kūrėju, tai niekada ir nepatirs tų nuostabių trokštamų dalykų. O ilgainiui tokie žmonės tampa ciniškais. Bet kokiai pastangai atkreipti jų dėmesį į tiesą, aukštesnes vertybes, Kūrėją- jie atsako sarkastiškom replikom ir patyčom. Tuo vis labiau save naikindami.
Nežiūrint tai , kokioje sunkioje ir nepalankioje aplinkje mes bebūtumėm, Jėzus mus moko būti tyraširdžiais. Pasitikėti Rojaus Trejybe – AŠ ESU. Jei sugebėsime būti tyrais kaip vaikai, neturinčiais įtarumo, veiksime kartu su Rojaus Tėvais, tai net ir sunkiose aplinkybėse,patirsime palaimą, meilę. Tada veiksime vedami Rojaus Tėvų ir mums bus lengva tai daryti, nes kūrinija sukurta tokiu būdu , kad blogis pats save naikina, o gėris, tiesa, meilė, ir viskas ,kas kyla iš Roajus Tėvų, plečiasi ir didėja iki begalybės.
Mus Kūrėjas myli tėviškai – visiškai vienodai visus, gerus ir blogus. Jis negraduoja mūsų į gerus ar blogus. Tai mes vis lyginame ir dėliojame , kas geresnis, kas blogesnis, o tėvai save atiduoda mūsų visų gerovei. Jie lieja save visiems mums viendai. Ir tą palaimos eleksyrą galim visi gerti, pildytis, vis labiau pasireikšti tikraisiais savimi, kokiais mus Rojaus Trejybė – AŠ ESU sukūrė.
Atsivėrę Rojaus Tėvams , būnant ryšyje su jais , mes vis labiau atveriame savyje gerąsias savybes, o gyvuliniai gaivalai vis labiau nyksta. Bet viskam reikia laiko. Rojaus Tėvų metodai yra labai lėti, bet patikimi ir užtikrinti. Jie moko mus kantrybės. Ar galima sukurti gerą kūrinį paskubomis? Viskas , kas atlikta greitai yra trumpalaikis. Senovės dailininkai tapydavo paveikslus ilgus mėnesius, gilindamiesi į mažiausias smulkmenas, detales, ir tokie paveikslai mus stebina iki šių dienų. O šiuolaikinis menas? Ar nedemonstruoja mūsų degradavimo? Kiek laiko ir pastangų reikia tokiems kūriniams sukurti? Kurdami, vaikai niekur neskuba, jie visiškai susitelkę į dabarties akimirką. Žvelgiančios į mus tyros vaiko akys nuginkluoja – mes suvokiame, kad mumyse ,palyginus su jais , kažko stinga. O stinga būtent šito vaikiško tyraširdiškumo…- priimti tiesą be analizių, vertinimų, o tiesiog pajusti tiesą savo dvasia, būsena. Tai ir įvyksta, kai mes susiliejame su Rojaus Trejybe – AŠ ESU, atsiduodame jos valiai ir visiškai ja pasitikime. Taip kaip vaikas pasitiki savo tėvais.
Birutė(Vilnius)
Birute
2017-02-18 17:03:57
Čia, Romoje, taip pat nutiko tas jaudinantis atsitikimas, kada visatos Kūrėjas keletą valandų paskyrė tam, jog pasimetusį vaiką sugrąžintų sunerimusiai motinai. Šitas mažylis berniukas nuklydo nuo savo namų, o Jėzus surado jį verkiantį iš sielvarto. Jis ir Ganidas ėjo į bibliotekas, bet jie atsidėjo tam, kad sugrąžintų vaiką atgal į namus. Ganidas niekada neužmiršo Jėzaus pastabos: "Tu žinai, Ganidai, didžioji dauguma žmogiškųjų būtybių yra kaip šis pasimetęs vaikas. Jie didelę dalį laiko praleidžia verkdami iš baimės ir kentėdami iš liūdesio, kada, kuo tikriausiai, jie yra tiktai per nedidelį atstumą nuo užtikrintumo ir saugumo, net ir taip, kaip ir šitas vaikas buvo visiškai netoli nuo namų. Ir visi tie, kurie žino tiesos kelią ir jaučia pasitikėjimą, kurį suteikia Dievo pažinimas, turėtų laikyti privilegija, o ne pareiga, pasiūlyti pagalbą savo bičiuliams, kada jie stengiasi surasti gyvenimo pasitenkinimus. Argi mes aukščiausiu laipsniu nesidžiaugėme šita tarnyste sugrąžinę vaikutį motinai? Taip ir tie, kurie veda žmones pas Dievą, patiria žmogiškosios tarnystės aukščiausią pasitenkinimą." 1465-05
Žmonijai yra būdinga savęs gailėti, save nuvertinti, nusiminti ir dėl to kentėti. Žmogus turi daugybę problemų dėl kurių jo gyvenimas apkarsta ir pasidaro kaip niūri naktis, bet gyvenimas apkarsti gali tik nusisukusiam nuo Kūrėjo, nenorinčiam jo pažinti. Niekada nebus taip, kad nesiekiantis šviesos gyvens šviesoje. Žmogus savąjį gyvenimą švaisto maudydamasis dabar tokios išvystytos civilizacijos patogumuose, bet nė nenumano, kaip kiekvienas žingsnis žengtas diena iš dienos tolyn kuo Kūrėjo, jį vis stipriau ir stipriau gramzdina bedugnėn. Nepažinęs Kūrėjo žmogus daro klaidas dėl kurių pats kenčia gyvendamas toje iliuzijoje, o iliuzija ir yra klaidos kurios ramybės suteikti negali. Gyvenimas iliuzijoje tai yra tas kentėjimas apimantis tiek fizinį tiek dvasinį skausmą.
Gyvuoju Keliu einantis žino, kad užtikrintumą ir saugumą gali suteikti tik ir tik Kūrėjas. Kūrėjo virpesiai patiriami mūsų pačių viduje ir yra ta galia iškelianti mus virš problemų ir skausmų – virš iliuzijos. Niekas mūsų taip gerai nepažįsta kaip mūsų Tikrasis Tėvas ir Motina, tai išsikalbėjimas, tarimasis ir Jo mokymų klausymasis kaip gi teisingai gyventi yra išmintingas gyvenimas semiantis išminties iš Išminties Šaltinio. Ir tai yra gyvenimas visumos labui.
Kad žmogus atliktų šviesos veiksmus dar gyvendamas, šiame, materialiame pavidale – nes juk Kūrėjo Evoliucijoje mes gyvename JAU DABAR – reikalingas gyvasis ryšys, jungtis su Kūrėju, kuri įmanoma tik per nuoširdų atsivėrimą. O tas nedidelis atstumas nuo to užtikrintumo ir saugumo – nuo Kūrėjo – yra tada, jeigu tu jo nenori pažinti jam nuoširdžiai neatsiverdamas ir taip leidi sau kentėti. Juk tas atstumas, barjeras, esi tu pats, nes Kūrėjo dalelė, Minties Derintojas yra mums suteiktas ir patalpintas mūsų prote, mumyse, jis nėra nepasiekiamas, kažkur toli, toli.
Kas yra tas Tiesos Kelias? Tiesą energiniais impulsais patiria asmenybė giluminiai atsiverdama Kūrėjui ir susiliedama su juo.
Gyvuoju keliu einant, mes ne vienas esame bent kartą patyrę kokia yra palaima ieškančiam ir klausiančiam bičiuliui žmogui apreikšti Kūrėją, tai yra ir papasakoti apie savo dvasinius patyrimus, pasidalinti jau suprantama gilesne šviesos informacija su kokia ja susipažinome dvasiniuose šaltiniuose Urantijos Knyga, Rojaus Trejybės Akimirkos Amžinybė, Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl bei Algimanto mokymais. Apreikšti Kūrėją žmonėms, reikalingas įtikėjimas kuris plečia tavąją įžvalgą tiek į aplinką tiek ir apie tave patį, giluminiai suvokiant savo paties veiksmus.
Atsiveriant Kūrėjui padėti artimui, tau taps savaime natūrali būsena, bet ne pareigos jausmas, nes pareigos jausmas išnyksta kada tu ir pasireiški savuoju asmenybės tapatybės lygiu – Tikrovėje.
Pastraipos analizę paruošė, Vita
vvita
2017-02-15 16:11:05
133 dokumento pastraipos analizė.
Malūnininką jis mokė, kaip malti tiesos grūdus gyvenimo patyrimo malūne, kad dieviškojo gyvenimo sunkius dalykus galėtų iš karto priimti net ir tokie mirtingieji bičiuliai, kurie yra silpni ir bejėgiai. Jėzus sakė: "Duok tiesos pieno tiems, kurie yra kūdikiai pagal savo dvasinį suvokimą. Savo gyvoje ir kupinoje meilės tarnystėje dvasinį maistą patiek patrauklia forma ir pagal kiekvieno į tave besikreipiančiojo sugebėjimus suvokti." (1474 - 02)
Jėzus Kristus, gyvenęs maždaug prieš 2000 metų, skelbė gyvąją evangeliją – Dievo Tėvystę ir žmonių brolystę, apie visus ir visuomet mylintį Tėvą. Jis mokė žmones šių dvasinių tiesų parabolėmis ir trumpais pasakojimais, mokė taip supaprastintai tam, kad bet kuris žmogus galėtų jas suprasti ir pritaikyti sau. Šitokio pobūdžio mokymai apie gamtą ir įvairius jos reiškiniais, šeimos tarpusavio santykius, įvairius daiktus buvo suprantami ir priderinti kiekvienam žmogui pagal šio sugebėjimą suvokti, net atsižvelgiant į profesinę veiklą. Jėzus pažino žmones iš vidaus, ir išplėsdavo jų mintis, nukreipdamas į didesnę Tėvo tikrovės šviesą, todėl žmogus ir suprasdavo, kuomet pasikliaudavo jau sukauptu gyvenimišku patyrimu kaip tam tikru pagrindu.
Kadangi žmonės nesugebėjo suprasti tokios dvasinės tiesos gelmės apie Tėvą ir Jo sukurtą tikrovę taip, kaip jautė ir suvokė Jėzus, todėl ir reikėjo ją supaprastinti iki kiekvienam suprantamo lygio, kad palaipsniui būtų suprasta vis didesnė ir platesnė Kūrėjo tikrovės tiesa. O parabolės ir įvairūs trumpi pasakojimai, susiejant su tuo, kas matoma žmogaus fizinėmis akimis, yra kaip pirminis žingsnelis, nuo kurio galima atsispirti ir žengti tolyn į vis labiau ir labiau nepažintus dvasinius horizontus. Jėzus ne tik pats mokė dvasinių tiesų, bet ir kitus mokino, kaip suprantamai ir supaprastintai jas, kaip patrauklų dvasinį maistą, dalinti visiems dvasiškai išalkusiems. Juk ne šiaip sau Jėzus mokino malūnininką dvasinę tiesą skleisti – tarsi grūdą sumalti tiems, kurie yra kūdikiai dvasioje, ir kad tas dvasinis maistas dar būtų patrauklus ir kiekvienam suprantamas.
Štai Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU save apreiškia visai kūrinijai, nužemindamas energinius virpesius, paskleisdamas nuo pat Rojaus, per Havoną, supervisatas, vietines visatas, žvaigždynus, vietines sistemas, iki tokių materialių pasaulių kaip mūsų planeta Urantija. Ir mums žmonėms tiesą apie Save ir visą kūriniją apreiškia labai supaprastintai, pritaikytą mūsų sugebėjimui suprasti, kad palaipsniui ir nuosekliai dedant pastangas, vis daugiau ir dažniau bendraujant su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, ji būtų vis giliau suvokiama asmeniniu payrimu, pajaučiant dvasine būsena tikrovę, taip gilėjant mūsų kosminei įžvalgai. O tam šiuo metu yra suteiktos visos priemonės – Minties Derintojas, Pagalbinės proto dvasios, Tiesos dvasia, Šventoji dvasia, Apvaizda, Urantijos Knyga, Rojaus Trejybės-AŠ ESU bei Jėzaus Kristaus mokymai-apreiškimai. Reikia tik kiekvieno asmens laisvos valios ir nuoširdaus noro eiti pirmyn link vis gilesnio ir gilesnio dvasinės tiesos atskleidimo. Ir taip per visą amžinybę ateityje.
Tam, kad suprantamai paaiškintum kas yra Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU, kokia yra milžiniška kūrinija, kokia yra TIKROVĖ, pirmiausia reikia pačiam daug plačiau ir giliau tai suprasti, pajaučiant dvasine būsena, nes vien intelektualių žinių iš Urantijos Knygos ar kitų Rojaus Trejybės-AŠ ESU bei Jėzaus Kristaus suteiktų apreiškimų neužtenka. Būtinas gyvasis įtikėjimas ir nuolatinis jo gilinimas, pajaučiant Tikrovės Šaltinio vedimą iš vidaus. Tik tuomet stiprėjančia dvasine būsena vis aiškiau pajausime, kaip perteikti šitokią Kūrėjo tikrovę mažam vaikui, paaugliui ar suaugusiam žmogui, nepriklausomai nuo to asmens profesinės veiklos, lyties, rasės. Žinoma, labai svarbus žmonių pažinimas, bet tik vis labiau atsiduodami Kūrėjui ir galime vidumi geriau pajausti ir suprasti žmones, kartu su įgyjamu asmeniniu bendravimo patyrimu.
Kada man yra tekę aiškinti, kas gi yra Kūrėjas, koks Jis yra, aš visada atsiremdavau, ką ir dabar darau, į savo asmeninį patyrimą, kaip aš jaučiu dvasine būsena, ir tikrai nuoširdaus bendravimo metu ateidavo supaprastintas atsakymas klausančiajam, toks suprantamas ir aiškus, matydavau tai iš veido išraiškos. Ir buvo tokių akimirkų, kada dvasine būsena pajausdavau, kaip mano lūpomis ima lietis tokie dvasinės šviesos teiginiai, tokie palyginimai su tam tikrais aplinkos reiškiniais, kurių iki tol niekada niekam nesu nei pati išsakiusi, nei esu girdėjusi. Bet tuomet aiškiai vidumi pajausdavau, kad tai yra Kūrėjo vedimas iš vidaus, kad tas asmuo gautų būtent tokį paaiškinimą. Ir labai dažnai, jei iš karto nežinau, kaip gi suprantamai žmogui paaiškinti netikėtai iškilusį klausimą apie tam tikrą dvasinės tiesos reiškinį, aš kreipiuosi mintimis į Rojaus Trejybę-AŠ ESU, kad Ji man padėtų. Ir tikrai visada sulaukiu pagalbos. Jeigu su žmogumi ilgiau bendrauju, imu pažinti jį vis geriau, jo mąstymo kryptį ir gelmę, tuomet atitinkamai ir dvasinę šviesą atskleidžiu palaipsniui vis plačiau ir plačiau, išplėsdama jo mintis, sustiprindama. Nes negalima paneigti žmogaus įgyto gyvenimiško patyrimo, bet atsiremiant į jį galima vis labiau praskleisti Kūrėjo tikrovės uždangą, kad tas žmogus irgi susidomėtų ir trokštų savo laisva valia išvysti vis platesnį dvasinį horizontą.
Kūrėjo tikrovės pažinimas yra labai lėtas procesas. Tik lašas po lašo, ir vien savo nuoširdžių nuolatinių ir didėjančių asmeninių pastangų dėka galime pildyti savo dvasinį indą gyva dvasine šviesa, kol vis ryškiau ir ryškiau imsime spindėti. Ir taip per visą amžinybę. Nuostabu, kada mūsų dvasinių asmenybių atsiskleidimo procesas mums kelia dvasinį pasitenkinimą, nes taip ir turėtų būti. Vis gausėjantis suvalgomo dvasinio maisto kiekis sukelia vis didesnį dvasinį alkį, niekada nepasotinamą per visą ateities amžinybę. O kaskart laikinas dvasinio sotumo jausmo pajautimas sukelia vis didesnę dvasinę palaimą mūsų viduje.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2017-02-14 16:50:57
110 dokumento pastraipos analizė
Derintojas lieka su jumis per visas nelaimes ir per bet kokią ligą, kuri iki galo nesunaikina intelekto. Bet kaip tai yra negeranoriška sąmoningai purvinti arba kitaip tyčia teršti fizinį kūną, kuris turi tarnauti šitos nuostabios dovanos iš Dievo žemiškuoju tabernakuliu. Visi fiziniai nuodai labai smarkiai trukdo Derintojo pastangoms išaukštinti materialų protą, nors baimės, pykčio, pavydo, pavyduliavimo, įtarumo, ir nepakantumo protiniai nuodai lygiai taip milžinišku laipsniu trukdo besivystančios sielos dvasiniam žengimui į priekį. 1204 psl – 3
Minties Derintojai yra viena iš nuostabiausių, unikaliausių dovanų, mums tokiems mažiems Kūrinijos tvariniams, kurie gyvename supainiotame, religinių ir kasdienio gyvenimo sąvokų, pasaulyje. Kūrinija yra sukurta, kad jinai nuolat vystytųsi dvasinės Šviesos link ir augtų per kiekvieną Kūrėjo sukurtą vaiką, nes Kūrinijoje yra gausybė pasaulių ir individualių vaikų juose. Kūrėjas suteikia kiekvienam savo vaikui tai, kas juos veda link Jo Paties – Išminties Šaltinio ir Centro. Todėl nors mūsų planetoje yra įvykęs mūsų vadovo maištas prieš Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU, ir dėl to iki šiol patiriame labai skaudžias pasekmes, bet vis tiek esame Kūrėjo ir toliau globojami ir stiprinami. Todėl mes gauname į pagalbą Minties Derintojus – šitas nuostabias Dvasines Esybes, kurios yra kilę tiesiogiai iš Kūrėjo ir todėl jos yra visiškai tobulos. Šita dovana yra nuostabi pagalba mūsų protams – mūsų teisingiems sprendimams, pasireiškimams, pasekmių numatymams. Ją gavome mūsų mylimo Jėzaus dėka. Apsigyvenę, žmogiškajame, normalaus mąstymo, prote, jie veikia, nepažeisdami jo laisvos valios. Jis gyvena kartu per visą mirtingojo gyvenimą kiek įmanoma, padėdamas spręsti ir veikti visuose gyvenimo sunkumuose. Kai žmogaus kūnas suserga, jis vis tiek lieka visada kartu, nebent dėl ligos nukenčia žmogaus protas, intelektas, nes tada yra nebeįmanomas ryšys tarp žmogaus proto ir Minties Derintojo. Kitokių ligų atvejais ir kitokių sunkumų atvejais, JIS VISADA YRA KARTU. Bendravimą su Minties Derintoju apsunkina įvairios ligos, bet taip pat LABAI APSUNKINA TOKIOS YDOS, KAIP BAIMĖ, PAVYDAS, PAVYDULIAVIMAS, PYKTIS, ĮTARUMAS, NEPAKANTUMAS. TAI YRA PROTINIAI NUODAI, kurie trukdo Minties Derintojams padėti mums pabusti dvasioje, atrasti Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU savo viduje, tai yra šitą Atstovą-Dvasią – Minties Derintoją. Tik atradus savo viduje šitą Dvasią, įmanoma keisti mąstymą iš tokio ydingo, žemo lygio į aukšto, sudvasinto mąstymo lygį – kada suvokiamas Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU ir suvokiama Jo valia – suvokiamas paties žmogaus pasireiškimas ir įtaka savojoje aplinkoje – kada yra suvokiama – KAD VISOS ŠITOS YDOS SUŽALOJA, SUSARGDINA MŪSŲ PAČIŲ FIZINIUS KŪNUS, kurie turi tarnauti mums patiems ir šitos nuostabios dovanos – Minties Derintojo žemiškuoju tabernakuliu – fizine buveine – Šviesos darbams ir pasireiškimui visų gerovės labui.
DDaiva
2017-02-12 18:33:58
2. ”Tikrai laimingi yra tie, kurie yra išalkę ir ištroškę teisumo, nes jie tikrai bus pasotinti. Tiktai tie, kurie yra vargšai dvasioje, visą laiką bus išalkę teisumo. Tiktai nuolankūs ieško dieviškosios stiprybės ir trokšta dvasinės galios. Bet pavojingiausia sąmoningai įsitraukti į dvasinį pasninkavimą tam, kad pagerintum savo apetitą dvasiniams apdovanojimams. Fizinis pasninkavimas tampa pavojingas po keturių ar penkių dienų; pasninkaujantysis gali prarasti bet kokį potraukį maistui. Ilgalaikis pasninkavimas, ar jis būtų fizinis ar dvasinis, turi polinkį sunaikinti alkį.
Jėzus mokė savo apaštalus įtikėjimo, ypač įspūdingas jo mokymas prieš apaštalų pašventinimą, kuriame jis nurodė 4 įtikėjimo požymius:1)būti vargšais dvasioje,2) būti alkaniems teisumo,3)būti nuolankiais,4)būti tyraširdžiais.
Šioje pastraipoje Jėzus kalba apie teisumą – elgtis teisingai ir trokšti tiesos, teisingumo. Tik vargšai dvasioje , be puikybės, nesureikšminę savo nuomonės, gali trokšti teisumo, gali trokšti tiesos, teisingo elgesio su žmonėmis. Jei žmogus yra pilnas puikybės, aukština tik savo nuomonę, jis niekada negalės pažinti tikrovės, tiesos, Rojaus Trejybės išminties, nes jis yra savo koncepsijų pančiuose. Kaip į pilną indą neįpilsim daugiau vandens, taip ir į prikimštą galvą neįdėsim išminties, nes ten jai nepalikta vietos. Tam, kad gautumėm, turim tapti tuščiais, atsikratyti senų pažiūrų, teorijų, nuomonių. Nes žinios , kurios tiko vakar gali būti pasenusios šiai dienai. Jei mes manome, kad viską žinome, mes neesame alkani tiesos. Kai esi alkanas tiesai – nuolat trokšti susilieti su Rojaus Tėvais, nes tik jie pripildo tikruoju turiniu, tikrąja tiesa. Nuolankieji, visiškai atsiduodantys Rojaus Tėvų valiai gauna daugiausiai, jie prisipildo dvasinės galios, palaimos, išminties, ramybės. Mes, Rojaus Trejybės – AŠ ESU mokytojai, savo patirtimi, būsena galim paliudyti, kad atsivėrimas Tėvams yra tikras, realus, gyvas bendravimas su realiomis, kupinomis besąlygiškos meilės, asmenybėmis. Yra visiškas skirtumas tarp mūsų žmogiškųjų minčių ir ,kai per mus kalba Rojaus Tėvai. Visai kitokia būsena, išvaizda, balsas, ir visai kitokie žodžiai. Pati asmeniškai tą patyriau, ypač, kai man buvo pavesta pravesti Urantijos grupės užsiėmimą, pamaldas. Visą vedimą atidaviau Rojaus Trejybei-AŠ ESU, buvau tuščias indas, laidininkas, kuriuo teka Tėvų galia. Koks tai nuostabus patyrimas ! Tuo metu jaučiau kiekvieną žmogų, jo vidinę būseną, tarytum pati būčiau jų tėvas ir motina... Po to patyrimo supratau, ką reiškia būti Rojaus Trejybės – AŠ ESU mokytoja...
Bet tokie apdovanojimai ateina po ilgų mokymosi metų, ieškojimų, daugybės nuosmukių ir pakilimų. Daug kam kyla noras vieną kitą kartą neateiti į mūsų Šventovę garbinimui, nelankyti Urantijos Knygos studijų grupės. Bet tai labai pavojingas noras, kadangi žala dvasiniam atsivėrimui – milžiniška. Nepatyrus būsena Rojaus Trejybės-AŠ ESU vedimo, virpesių,mūsų dvasios vartai būna kietai uždaryti. Norint juos atverti Rojaus Tėvams, reikia kasdien dėti pastangas, vis po truputį juos plėsti ir plėsti, kol tie vidiniai dvasios vartai vis labiau ir labiau versis ir mes susitiksim, susijungsim su Rojaus Trejybe –AŠ ESU, prisipildysim, išsimaudysim, išsivalysim, tapsim vis tyresni ir gražesni dvasioje. Kasdien garbinant, meldžiantis, nuoširdžiai pasikalbant su Rojaus Tėvais vis daugiau ir daugiau atsiveriam,drąsėjam,tampam natūralūs,paprasti, vis dugiau ir daugiau patiriam, kokie nuostabūs mūsų Rojaus Tėvai. Bet jei nustojam dėti pastangas, tas padarytas įdirbis ima trauktis, vartai užsidarinėja ir pradedam nebepatirti, nejausti Rojaus Tėvų buvimo, o tada ir dingsta noras stengtis, dingsta alkis dvasiniams patyrimams, nes pasimiršta jų skonis. Atsiduriame duobėje, krizėje, iš kurios išbristi reikia dar daugiau pastangų, nugalint savo pačių puikybę. Bet net ir tuo atveju, Rojaus Tėvų atsidavimas savo vaikams , jų besąlygiška meilė visada mums prieinami, pasiekiami, reikia tik tikėti, tikėti, tikėti, kol tai virs įtikėjimu, gyvenimu vienyje su Rojaus Tėvais. Tas vienis jaučiamas ramybe, tvirtu pasitikėjimu Rojaus Tėvais. Kiekvienas veiksmas tampa prasmingas, kiekvienas žmogus mylimas ir artimas, Atsiranda ryšys su dvasinėmis asmenybėmis – Tėvu, Amžinuoju sūnum, Begaline Dvasia, AŠ ESU. O ypač su mūsų visatos Mykolu, Jėzumi. Tada vienišumas tampa iliuzija, kai aplinkui tiek asmenybių.
Birute (Vilnius)
Birute
2017-02-12 16:47:25
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.