Forumas: temos peržiūra
Urantai, lankantys Urantijos grupę Vilniaus mokytojų namuose, gauna namų darbų užduotis atllikti raštu, tad kviečiu urantus savo atliktus raštu namų darbus talpinti ir šioje Forumo temoje.
Urantų, kiekvieną penktadienį lankančių Urantijos grupę Vilniaus mokytojų namuose, aš jau daugelį metų prašau atlikti tam tikras namų užduotis, analizuojant Urantijos Knygos atskirus Dokumentus, o jau pastaraisiais metais ėmiau skirti tokias namų darbų užduotis, kurias BŪTINA atlikti jau RAŠTU. Tai - ASMENINIO DVASINIO ŠVIESĖJIMO, SĄMONĖJIMO, IR ŽENGIMO GYVUOJU KELIU NAUJOS KOKYBĖS PAKOPA, KURIOS IKI ŠIOL DAR NEBUVO. Tai - ASMENYBĖS PROTO IR DVASIOS AKTYVINIMO FAZĖ, PADEDANTI FORMULUOTI SAVUS TEIGINIUS, SAVAS ĮŽVALGAS PO URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTO ANALIZĖS - KAS GI VIS TIK YRA ESMINGIAUSIA ŠIAME DOKUMENTE, KAIP GI GALIMA BŪTŲ TĄ PATĮ DOKUMENTĄ PERTEIKTI SUPRANTAMAIS SAVO TEIGINIAIS PIRMĄ KARTĄ SUTIKTAM DVASIOS BROLIUI AR SESEI, NETURINTIEMS JOKIO SUPRATIMO APIE TOKIUS REIŠKINIUS AR ĮVYKIUS, DVASINES, MATERIALIAS, AR INTELEKTUALIAS KŪRINIJOS SFERAS, APIE KŪRINIJĄ IR PATĮ KŪRĖJĄ - ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU.
Kol kas urantai tiesiog pasimeta, ir negali suformuluoti savo paprastų ir suprantamų kitiems minčių, nors ką tik perskaitė Urantijos Knygos kokį nors Dokumentą, įvairius Dokumento teiginius, skirtus mūsų APŠVIETIMUI, tik, deja, pasyvus požiūris, nepasitikėjimas, ir menkos pastangos apraizgo urantų protą BAIME, kad nieko neišeis, ir tada ima tiesiog perrašinėti Urantijos Knygos pastraipas, KO DARYTI AŠ JŲ NEPRAŠIAU. Priešingai, aš jų prašiau pateikti SAVO SUPRATIMĄ, NET ATSISAKANT ĮVAIRIŲ URANTIJOS KNYGOJE VAROJAMŲ TERMINŲ, O JEIGU JAU JUOS PAVARTOJA, TAI BŪTINAI JUOS TRUMPAI PAAIŠKINTI, KAD BŪTŲ SUPRANTAMA IR PIRMĄ KARTĄ TUOS TERMINUS IŠGIRDUSIAM, KĄ GI JIE REIŠKIA. DEJA, taip ir lieka namų užduotis neatlikta.
Mano urantams paskirta namų darbų užduotis raštų - iki pusantro puslapio apimties parašyti savo įžvalgą, kas svarbiausia tame Urantijos Knygos Dokumente, ir teiginius FORMULUOTI TAIP, KAD JUOS SUPRASTŲ PIRMĄ KARTĄ JŲ BESIKLAUSANTIS. KITAIP SAKANT NULEISTI URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTO TEIGINIŲ ŠVIESĄ IKI BESIKLAUSANČIOJO LYGIO IR PRITAIKYTI JO SUVOKIMUI, TAIP, KAIP JĮ SUPRANTA ŠIĄ NAMŲ UŽDUOTĮ ATLIEKANTIS URANTAS.
Ir toks URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTO TEKSTO SUPAPRASTINIMAS NĖRA TO TEKSTO SUPRASTINIMAS, TAI TIESIOG YRA MOKYMAS, IR MOKYMASIS, KAIP RYŠKIĄ ŠVIESĄ PRITAIKYTI KASDIENĖJE APLINKOJE, KAD JI PATRAUKTŲ IR KITŲ MINTIS IR PROTĄ, JIEMS JAU LIKUS VIENUMOJE - SU SAVIMI, IR SU KŪRĖJU - ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU.
Tai - PROCESAS, JIS REIKALAUJA PASTANGŲ IR PROTO AKTYVAUS VEIKIMO, BET TUO PAČIU JIS NEPAPRASTAI AKTYVINA MĄSTYMĄ, ĮŽVALGĄ, IR VALO SĄMONĘ IR PASĄMONĘ, O NUO TO LABAI PRIKLAUSO IR GYVOSIOS KOMUNIJOS SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU GELMĖ IR GYVYBINGUMAS. Tai - SISTEMINIS GYVAS VEIKIMAS SU KŪRĖJU VISUMOS LABUI URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTŲ STUDIJOSE.
Dabar gi aš kviečiu urantus savo atliktas raštu namų užduotis patalpinti būtent šioje temoje Forume, kad toji supaprastinta, bet nesuprastinta, Šviesa būtų prieinama ir kituose kraštuose gyvenantiems, ir net neinantiems Gyvuoju Keliu, kad jie perskaitę šias raštu atliktas urantų namų užduotis, galėtų geriau suvokti Tikrovę ir save, gal net susidomėti ir Urantijos Knyga, ir Gyvuoju Keliu, o skaitantiems Urantijos Knygą tai būtų labai pravartu palyginti savo mintis apie tuos pačius Urantijos Kygos Dokumentus - kur jie mato tų Dokumentų ESMĘ, kaip jiems pavyktų tokią užduotį atlikti taip pat raštu. Taip pat čia siūlau savo namų darbus, jau atliktus raštu, patalpinti ir tiems urantams, kurie gyvena ne Vilniuje, kurie Urantijos grupės nelanko, bet klausosi Urantijos grupės užsiėmimų garso įrašų, ir taip pat sužino, kokia yra paskirta namų darbų užduotis Urantijos grupėje, ir patys prisijungia prie šios užduoties atlikimo, kad ir jų pastangos padėtų KITIEMS SIEKTI KŪRĖJO GYVOJO KELIO TIKROVĖS ŠVIESOS IR JĄ SKLEISTI SAVO APLINKOJE ASMENINIU GYVENIMU.
Sėkmės šiame naujame urantų mokymosi etape ir darbe DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.
2017-01-11 09:54:05
Komentarai
101 DOKUMENTAS. 1114 psl.8. Tikėjimas ir įtikėjimas.
Tikėjimas visada riboja ir supančioja; įtikėjimas visada išplečia ir išlaisvina. Tikėjimas fiksuoja, įtikėjimas išvaduoja. Bet gyvasis religinis įtikėjimas yra daugiau negu kilnių tikėjimų susivienijimas, jis yra daugiau negu išaukštinta filosofijos sistema; jis yra gyvasis patyrimas susijęs su dvasinėmis prasmėmis, dieviškaisiais idealais, ir aukščiausiomis vertybėmis, jis yra Dievo pažinimas ir tarnavimas žmogui. Tikėjimas gali tapti grupine nuosavybe, bet įtikėjimas turi būti asmeninis. Teologinius tikėjimus galima grupe įteigti, bet įtikėjimas gali gimti tik atskiro religininko širdyje.
Didelė dalis tikėjimų mažai kuo pasikeitė nuo Vėlių kulto dienų. Kaip pavyzdys yra Katalikų minimos „Vėlinės“ ir kapinių lankymas tomis dienomis. Palyginus neseniai eskimai ir indėnai turėjo menką sampratą apie Dievą; jie tikėjo į vėles ir neaiškią sampratą apie išlikimą po mirties. Vietiniai Australijos gyventojai turi vėlių ir tamsos baimę bei primityvų protėvių garbinimą. Urantijos evoliucinė religija vystydamasi vėliau pasidalino į skirtingas teologines sistemas, kaip Induizmą, Hebrajų religija, Budizmas , Islamas ir kitas. Krikščionybės religija, o tuo pačiu tikėjimas apie Jėzaus gyvenimą ir mokymus paremta Judaizmo teologija, ir vėliau taip smarkiai suvakarietinta, jog daugelis tautų į krikščionybę žvelgia kaip į svetimo Dievo apreiškimą. Visos religijos bei tikėjimai atsirado dėl skirtingo intelektualaus dvasinio požiūrio ir įdiegtų bažnytinių teologinių sampratų jų gyvenamoje aplinkoje. Ką liudija budizmo ir krikščionybės istorinė kova Japonijoje 16 amžiuje. Kiekviena iš religijų savo tikėjimo dogmų bei ritualų- prietarų viešpatavimą ir tikinčiuosius kaip dvasios vergus laiko taip stipriai, kad iš jų vaduotis tikintieji nedrįsta. Jie nežino, o kas yra tikėjimas be ritualų. Niekas apie tokį tikėjimą be ritualų – prietarų taikymą neaiškino nei namie, nei mokykloje, nei bažnyčioje. Todėl net ir tikėdami į Dievą, ir toliau laikosi tik negyvų ritualų- prietarų ir išpažįsta dogmas be gyvo patyrimo su Dangiškuoju Tėvu. Religijų daug, o gyvojo įtikėjimo nėra. Evoliucinė religija ir tikėjimas į baudžiantį Dievą kompromituoja asmenybės laisvę, sumenkina savigarbos orumą . Lengvas kelias nereikalaujantis dvasinių pastangų baimingoms ir neryžtingoms sieloms besiremiančioms bažnytiniu autoritetu, jas riboja ir supančioja. Nusiraminama tuo, kad lankosi bažnyčioje, atlieka išpažintį, o iš tikrųjų jų dauguma nesimeldžia iš dvasios ir nejaučia dvasinio su Dangiškuoju Tėvu, nes trukdo negyvas ritualas. Visa tai nesusiję su gyvo ryšio įtikėjimu per dvasinį atsivėrimą savo tikriesiems dvasiniams tėvams Rojaus Trejybei , visuminei dievybei Aš-Esu, kuris turi vykti per sielos atsivėrimą ir gyvą bendravimą Jo garbinimo metu. Kai kalba Siela meilės virptelėjimu, nukreiptu į Dievą Tėvą, tiek į Sielos brolius esančius aplinkui. Tėvo meilės virpesius spinduliuosite visiems ir Dievo meilę imsite jausti vis smarkiau ir smarkiau. Tai yra gyvas įtikėjimas ir bus tokia akimirka, kai gimsite iš dvasios. Gyvasis religinis įtikėjimas yra daugiau negu kilnių tikėjimų susivienijimas, daugiau negu išaukštinta filosofija, jis yra gyvasis patyrimas, susijęs su dvasinėmis prasmėmis, dieviškais idealais ir aukščiausiomis vertybėmis; jis yra Dievo Tėvo Trijuose asmenyse ir visuminės dievybės Aš-Esu giluminis pažinimas ir tarnavimas žmonėms. Kūrėjo mums suteikta dieviška dvasios dalelė Minties Derintojas neturi specialaus mechanizmo, kurio pagalba galėtų pasireikšti žmoguje, ir jam sunku bendrauti tiesiogiai su materialiu protu, kurio viduje jis nuolat gyvena. Dieviškoji Dvasia ryšį su mirtinguoju žmogumi užmezga ne jausmų ar emocijų dėka, bet aukščiausio ir labiausiai sudvasinto mąstymo sferoje. Žmogaus mintys, o ne jausmai veda link Dievo Tėvo. Protas, kuris suvokia Dievą, girdi ir būsena jaučia jo viduje gyvenantį Minties Derintoją, tai tokia vidinė bei dvasinė Komunija yra vadinama dvasine įžvalga. Tokie religiniai patyrimai atsiranda dėl poveikio žmogaus protui, kurį daro Minties Derintojas ir Tiesos Dvasia ( padovanota Jėzaus po prisikėlimo) bendru veikimu. Įtikėjimas yra kiekvieno individo asmeninis ir gimsta atskiro religininko širdyje, kuris pasireiškia įžvalga į amžinąsias vertybes, į Tėvo danguje begalinio tobulumo gėrį ir grožį, demonstruojamą žmogiškajame patyrime. Jėzus mokė, kad daugelį Sielų galima atvesti į tai, kad jie pamiltų nematomą Dievą Tėvą, tik iš pradžių jas išmokus pamilti savo Sielos brolius ir seses dvasioje. Reikia daug stiprios valios, nuoširdumo ir begalinio pasitikėjimo Rojaus Trejybe ir Aš-Esu, kad dvasiškai tobulėdami ir dieviškais pasireiškimais panašėdami į Jėzų , nesavanaudiškai tarnautume žmonėms savo aplinkoje vardan visų gerovės.
adolfina
2017-02-08 19:22:51
130 dokumento pastraipos analizė.
„Vieną dieną, kada Ganidas paklausė Jėzaus, kodėl jis neatsidavė pamokslininko darbui, šis atsakė: "Sūnau mano, viskam savas laikas. Tu gimsti šitame pasaulyje, bet, kad ir kiek trokštum ir kad ir kiek nekantrautum, bet tai nepadės tau užaugti. Tu turi, visuose tokiuose dalykuose, sulaukti savosios valandos. Žalią vaisių ant medžio sunokins vien tiktai laikas. Metų laikai keičia vienas kitą, po saulėtekio ateina saulėlydis tiktai einant laikui. Dabar aš esu pakeliui į Romą su tavimi ir tavo tėvu, ir šito pakanka šiai dienai. Manoji rytdiena yra vien tiktai manojo Tėvo danguje rankose." Ir tada jis papasakojo Ganidui pasakojimą apie Mozę ir tuos keturiasdešimt budraus laukimo ir nuolatinio ruošimosi metų.“ (1436-04)
Norint tapti dvasiniu mokytoju, reikalingas pasiruošimas – nuolat bendrauti su Kūrėju, geriant iš Jo gyvąją energiją, kupiną dvasinės išminties, kosminės įžvalgos, meilės, drąsos, ryžto, pasitikėjimo, nuoširdumo, ramybės, harmonijos, nuosekliai ir atkakliai studijuoti dvasinės šviesos šaltinius, ir visa sukaupiama patirtimi nuoširdžiai dalintis su visais, visų gerovės labui. Šitokiu keliu ėjo ir Jėzus – gyvuoju tikrovės keliu. Prieš pradėdamas savo kaip dvasinio mokytojo misiją jis keliavo po Viduržemio jūros pakrantę, aplankė daugybę miestų, tyrinėjo tų vietovių aplinką, betarpiškai bendravo su žmonėmis, pažino juos iš arti, stebėdamas jų charakterį, matydamas jų vargus ir džiaugsmus, gyvendamas kurį laiką su jais, dirbdamas kartu įvairius fizinius darbus, paguosdamas ir sustiprindamas meilės kupinu gyvosios šviesos žodžiu ir veiksmu. Jis mylėjo žmones ir skleidė jiems meilę, kokią patyrė iš Tėvo. Ir visi šie patyrimai buvo patys nuostabiausi – asmeninio bendravimo su žmonėmis patyrimai, dalinantis sukaupta patirtimi, išmintimi ir Tėvo gyva šviesa. Štai susipažinęs su jaunuoliu Ganidu ir jo tėvu, keliaudamas kartu pakeliui į Romą, jis aiškino daugybę dvasinių tiesų, atsiduodamas Tėvo vedimui iš vidaus. Ir Ganidui pasiteiravus apie Jėzaus tapimą pamokslininku, šis atsakė, kad „viskam savas laikas“. Nes tam, kad pradėtų dvasinio mokytojo kelią jis turėjo sukaupti įvairių patyrimų, tiek nuoširdžiai ir artimai bendraudamas su žmonėmis, pažindamas juos, tiek nuosekliai studijuodamas įvairius žydų raštus, tiek nuolat bendraudamas su savo ir visų Tėvu. Šios pastangos buvo procesas, parengiantis jį vėlesniam viešam dvasiniam darbui visų labui. Visos pastangos turi būti nuoseklios ir atkaklios, nuoširdžios atsiduodant ilgam procesui, kuris pamažu kaip medis brandina savo vaisius. Ir jos turi būti dedamos pajaučiant Tėvo vedimą iš vidaus – būtent šitokį vedimą jautė Jėzus. Jis mėgavosi kiekvienos dienos patyrimais, kaupdamas juos – kaip medis brandindamas savo žalius nesunokusius vaisius, kad vieną dieną šie duotų gerą derlių. Ir vien tik nuoširdus atsidavimas Tėvo valiai jam padėjo pasirengti dvasinio mokytojo veiklai, skelbti gyvąją evangeliją apie visus ir visada mylintį Tėvą.
Pavyzdžiui, Jono Krikštytojo, gyvenusio maždaug prieš 2000 metų, gyvenimas taip pat buvo rengimasis naujojo amžiaus „dangaus karalystės“ šauklio misijai, paruošiant kelią Jėzaus Kristaus viešam dvasiniam darbui. Jonas taip pat nuo mažens studijavo įvairius raštus, analizavo juos, apmąstė vienumoje, ir šitaip palaipsniui nuosekliai ir labai atkakliai rengdamasis, jausdamas vedimą iš vidaus, tvirtėjo ir brendo savo viešai veiklai ateityje. Ir šis rengimasis taip pat buvo ilgas ir nuoseklus procesas, subrandinęs savo dvasinius vaisius ateityje. Nes „kad ir kiek trokštum ir kad ir kiek nekantrautum, bet tai nepadės tau užaugti“. Nes kad ir kokiam darbui besirengtum, prieš tai turi sukaupti žinių, įgyti išminties per patyrimus, per nuoseklų ir atkaklų kasdienį darbą – pastangas, kurios ne visada malonios ir saldžios, nes pareikalauja daug ištvermės, drąsos, ryžto, dėmesingumo, atkalumo, nuoširdumo ir meilės, pajaučiant Kūrėjo vedimą iš vidaus, atsiduodant Kūrėjo vedimui, ir be jokios prievartos šešėlio. Tik šitaip formuojasi tikrasis asmens dvasinis charakteris, jis tvirtėja, ir vis labiau ima atspindėti patį Kūrėją dvasinėmis savybėmis – nuoširdumu, meile, tvirtumu, drąsa, teisingumu, išmintimi, kosmine įžvalga, ramybe, sąžiningumu, teisumu, dora. Ir dar daugiau – ima atsiskleisti kiekvieno dvasinė asmenybė kaip unikalus žiedas savo tikruoju dvasiniu grožiu. Ji tampa reali Kūrėjo tikrovėje, tampa Jo tikrovės dalimi.
Lygiai taip ir mes, urantai, gyvenantys dabartiniame laikmetyje, norėdami tapti dvasiniais mokytojais, niekur greičiau nepaskubėsime, vien tik norėdami jais tapti, vien tik galvodami ir nieko neveikdami, bet dvasioje dar būdami kaip tušti indai, neprisipildę gyvos dvasinės šviesos iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Ir vėl gi, mūsų viduje pajaustas nuoširdus vedimas iš vidaus, tas gyvas noras šviesinti aplinką ir suteikia troškimą dėti pastangas, nuoseklias kasdienes pastangas vardan ateities kartų gerovės. Iš pradžių mums atrodo, kad jos tokios menkos, kad mums nieko nepavyksta, bet gi žinome, kad ir aguonų maišas prisipildo renkant aguonos mažą grūdelį po grūdelio, kol galiausiai pastebime ir net pajaučiame aguonų maišo svorį, nors ir nedidelį, bet jau realiai patiriamą. Ir tai mums suteikia didesnį pasitikėjimą savimi ir Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir toliau dėti pastangas – ir toliau nuoširdžiai ir kasdien bendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, bendradarbiauti su Ja ir Apvaizda visų gerovės labui, ir toliau studijuoti Urantijos Knygą, Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL, Rojaus Trejybės apreiškimų knygą AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, Algimanto mokymus bei kitus Rojaus Trejybės-AŠ ESU mokymus. Visos šios dalys yra labai svarbios, nes tik taip mes esame gyvi Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnūs ir dukros, tampame gyvybingi ir realūs, atsiskleidžiantys kaip dvasinės asmenybės visumos labui.
Taigi negalime išvengti nuoseklių pastangų gyvajame kelyje, jis todėl ir vadinasi gyvas, nes asmuo, juo einantis, yra gyvas ir gyvybingas, veiklus. Ir nereikia nusiminti ir nusivilti savimi, jei nepavyksta iš karto kažkokios dvasinės užduotys, jei nepasisekė žengti teisingo ir išmintingo žingsnio iškilus iššūkiui, nes jų bus daugybė ateityje, per visą amžinybę, o turime sutelkti dėmesį vis labiau į save čia ir dabar, šiandien, kiek mes kiekvienas atsiveriame giliau Rojaus Trejybei-AŠ ESU, o Ji žino mūsų ydas, žmogiškojo charakterio netobulumus, mūsų visus svyravimus ir abejones, nes gi mums ir padovanojo savo gyvąją dalelę Minties Derintoją, esančią mūsų mąstyme. Todėl dar nuoširdžiau nukreipkime savo žvilgsnį ne į kitą asmenį, o į save, į Rojaus Trejybę-AŠ ESU mumyse, ir tikrai palaipsniui pajausime Jos vedimą, kokį toliau žingsnį žengti jei suklupome, susvyravome, nes Ji kiekvienam asmeniškai suteikia mokymus iš vidaus, kaip asmeniškai kiekvienam eiti gyvuoju keliu, ir palaipsniui sušvytėti Jos dvasine šviesa kaip žiburiui, visų gerovės labui, bet tik kantriai ir nuosekliai dedant pastangas, žengiant žingsnį po žingsnio, kaip renkant į maišą aguonos grūdelį po grūdelio. Tik taip palaipsniui mūsų tikrasis dvasinės asmenybės charakteris tvirtėja ir suspindi dvasine šviesa, be ne anksčiau, ne paskubomis ar nekantriai lekiant į priekį, nes „viskam savas laikas“. Juk net ir kantrybės semiamės iš Kūrėjo, visko, ko tik mums reikia, ir iš tikrųjų viską jau Jis yra suteikęs. Kiek nuolatos nuoširdžiai bendraujame su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, tiek vis labiau ir palaipsniui pajaučiame Jos vedimą savyje, ir vis stiprėjantį.
Svarbiausia – ženkime šiuo gyvuoju keliu, nesustokime ir neatsitraukime iš baimės užklupus netikėtiems sunkumams, ir ateis tas laikas, kada sunoks mūsų dvasiniai vaisiai, kuriais galės mėgautis visi.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2017-02-07 20:24:13
Kada šitie patyrimai dažnai kartojasi, tada jie kristalizuojasi į įpročius, į stiprybę suteikiančius ir garbintinus įpročius, ir galiausiai tokie įpročiai patys susiformuoja į dvasinį charakterį, ir tokį charakterį kiti žmonės galų gale suvokia kaip subrendusią asmenybę. Iš pradžių tokios pratybos yra sunkios ir atima daug laiko, bet kada prie jų įprantama, tada iš karto jos tampa gaivinančios ir laiką taupančios. Kuo visuomenė tampa sudėtingesnė, ir kuo labiau gausėja civilizacijos pagundų, tuo labiau iškyla būtinybė Dievą pažįstantiems individams suformuoti tokius apsauginius nuolatinius įpročius, kurie yra sumanyti tam, kad jų dvasinė energija būtų išsaugota ir padidinta. 1777-03
Apie kokius patyrimus kalbama mano pasirinktoje, temai išvystyti, pastraipoje? Apie dvasinės komunijos su Kūrėju patyrimus. Gyvajame kelyje arba vienintelėje pasaulyje – GYVOJOJE – Rojaus Trejybės-AŠ ESU Religijoje – VISIEMS, esame mokomi gyvosios komunijos su Minties Derintoju – Kūrėjo dalele, esančia mūsų prote. Nuoširdus atsivėrimas-išsikalbėjimas Kūrėjui savais žodžiais ką tik apie tai sužinojusiam – kad tai įmanoma, kad Jis mus girdi – pirmaisiais bandymais yra toks daugiau mechaninis bandymas. Ir jeigu tu esi nuoširdus, tu pajunti didžiulę trauką tai praktikai, išsikalbėti Kūrėjui. Tai tampa tavo kasdienybe, tavo TRAUKA, tavo NUSIRAMINIMU, tai tau patampa – CENTRU visa ko. Siekianti patirti Kūrėją dvasinė asmenybė kaupia NUOSTABIUS patyrimus dvasinėje komunijoje su Minties Derintoju ir tie reti, bet milžinišku laipsniu tave sustiprinantys patyrimai – kurių gausa priklauso nuo tavo paties atkaklumo ir vidinio GYVO troškimo Jo siekti – yra tavasis variklis gyventi toliau.
Atsiverti Kūrėjui, garbinti ir šlovinti Jį – tai tau tampa tiesiog būtinybe kas patampa kaip įpročiu ir tos garbinimo akimirkos, atsivėrimas ir patyrimas Kūrėjo gyvais energiniais virpesiais, pamažėle tau leidžia patirti save kaip dvasinę asmenybę – tai tu patiri GALIA savo viduje, nes toji galia yra Meilės, Tikrovės pasireiškimas tavyje kai tu esi iškeliamas virš iliuzijos ir gali žvelgti KOSMINE ĮŽVALGA ne tik į tave supančią aplinką, bet ir visos Kūrinijos mastu – bet tai jau aukštesnis laiptelis. Taip ugdomas tavo – dvasinės asmenybės – dvasinis charakteris. O dvasinis charakteris – tai tavęs panašėjančio į tavo Tikrojo Tėvo ir Motinos-Rojaus Trejybės-AŠ ESU charakteris – TIKROVĖ,GĖRIS, MEILĖ, DORA, DARNA, TIESA, ŠVIESA, ATSIDAVIMAS. Ir kuo stipriau tavyje atsispindi šios Kūrėjo charakterio savybės, natūralu tuo brandesnis tu tampi.
O kelias į tai prasideda nuo tų išsipasakojimo akimirkų ir tylos praktikos akimirkų kai tu kantriai laukei ir laukei ir laukei – nes VIDUJE TIKĖJAI – kad pajausi, kaip paglosto tave Kūrėjo galingi Tikrovės energiniai virpesiai ir štai, tu negali sulaikyti meilės ašarų tai patyręs ir daliniesi tais patyrimais su visais, taip, kaip Kūrėjas save dalina VISIEMS ir KAS AKIMIRKĄ. Dabar tu savąsias mintis nukreipi dažnai Kūrėjui, tai tau jau nėra naujas ir neįprastas patyrimas reikalaujantis daug laiko, kaip atrodė iš pradžių. Dabar tu jauti tam ALKĮ.
Ir kuo glaudesnis tavo ryšys su Kūrėju, kuo daugiau tu juo pasitiki, tuo skvarbiau tu matai ir jauti, kaip skausmingai žmonija ritasi bedugnėn, nesugebėdama pajausti to, kas tau jau tapo akivaizdu – MATERIALUS PAMATAS JUK NĖRA TVIRTESNIS UŽ DVASINĮ. Priešingai, juk ant dvasinio pamato tu kuri savo ateitį, kai šis pasaulis iš viso tėra tik pasirengimas tikriesiems iššūkiams po prisikėlimo. Ir matydamas aplink kaip visuomenė gyvena gyvenimą be Kūrėjo, kaip apie tai net nesusimąsto, nes tik materijos žaislai yra jų mintyse, tu pats siekte sieki Kūrėjo, nes tu atpažįsti jo virpesių galią patiriamą savyje ir puikiai suvoki, kad apleistos pastangos tai reiškia degradavimą, tik ir tik su Kūrėju tu gali KURTI ir VEIKTI. Mūsų kelias nėra nepažįstančiųjų Kūrėjo kelias. Mūsų kelias yra žengimas drauge su Kūrėju, vis giliau pažįstant jį. Mūsų kelias yra gyvenimas Kūrėjo virpesių dažniu.
Visiškas pasitikėjimas Kūrėju nėra per akimirką ateinantis. Pasitikėjimui reikalingas įtikėjimas, įtikėjimui reikalingas kalbėjimasis su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, tyrinėjant, susipažįstant su Kūrėju per tokius patyrimus ir įvairiausius pastebėjimus ir tu vis labiau atkreipi dėmesį kaip kažkokios atrodytų štai smulkmenos, bet iš tikrųjų jos nėra iš konteksto išmestos, o priešingai – viskas tarpusavyje siejasi.
Mūsų žengimas gyvajame kelyje – mūsų dar tik pirmieji žingsniai, bet kaupdami patyrimus mes vis labiau ir labiau jaučiame būtinybę patirti Kūrėją savyje, mes jaučiame, vidumi patiriame ir suvokiame, mes – ŽINOME, kad – KITO KELIO NĖRA, MES IR NEIEŠKOM. MES JAU ATRADOM. KŪRĖJAS MUMS MŪSŲ APSAUGA, NES NIEKAS TAIP NENURAMINA KAIP JO VIRPESIAI, KADA TAI PATIRI TAU NEREIKIA DAUGIAU BLAŠKYTIS IR DAR KAŽKO IEŠKOTI.
Bet tu taip pat žinai, kad tai tik kelio pradžia, nes VISIŠKA LAISVĖ įmanoma tik per tavo vidaus transformavimąsi, tai yra GIMIMĄ IŠ DVASIOS. ŠTAI DĖL TO TAVUOJU SIEKINIU IR TAPO KŪRĖJAS-ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU. Aplinka tau laisvės nepadovanos, o Kūrėjas – taip, Jis tau suteikia laisvę.
Pastraipos analizę paruošė, Vita.
vvita
2017-02-06 17:13:19
URANTIJOS KNYGA, 140dok.1573pusl.
1. “Tikrai laimingi yra vargšai dvasioje – nuolankieji.” Vaikui, laimė yra betarpiško trokštamo malonumo patenkinimas. Suaugęs nori pasėti savęs atsižadėjimo sėklas tam, kad vėliau nuimtų išaugusios laimės derlių. Jėzaus laikais ir nuo to meto iki šiol, laimė perdaug dažnai buvo siejama su turto turėjimu. Pasakojime apie fariziejų ir mokesčių rinkėją, besimeldžiančius šventykloje, vienas jautėsi turtingas dvasioje – egoistiškas; kitas jautėsi “vargšas dvasioje” –
nuolankus. Vienas buvo savimi patenkintas; kitas buvo supratingas ir ieškantis tiesos. Vargšai dvasioje ieško dvasinio turto tikslų – ieško Dievo. Ir tokiems tiesos ieškotojams nereikia laukti atlygio tolimoje ateityje; jiems atlyginama dabar. Jie dangaus karalystę suranda savo pačių širdyse, ir tokią laimę patiria dabar.
Jėzaus posakis “vargšai dvasioje” reiškia puikybės nebuvimą. “Būti vargšu dvasioje” aš suvokiu kaip savo mažumą prieš Rojaus Trejybę – AŠ ESU. Vargšas dvasioje yra nuolankus Rojaus Tėvų valiai. Puikybė - savęs iškėlimas virš kitų, susireikšminimas – vienas iš didžiausių stabdžių atsiveriant Rojaus Tėvams. Nebrandus žmogus elgiasi kaip vaikas, kuriam rūpi tik patenkinti trokštamą malonumą. Brandus žmogus žvelgia giliau. Nuoširdžiai bendraujant su Rojaus Tėvais , jis atsižada savo gyvulinių norų, nes pajunta vidinį norą daryti gera žmonėms. Jis yra ramus dvasioje, kantrus ir nuolankus. Priima gyvenimo iššūkius , nekovojant, o tiesiog spinduliuojant meilę ne tik savo draugams, bet ir tiems, kurie šaiposi, niekina ar kitaip kenkia. Vargšai dvasioje sau nepasilieka nieko, nes viską spinduliuoja kitiems, visai kūrinijai.
Mes gyvename labai materialistinėje aplinkoje – visų protai tiesiog užkrėsti, kaip kuo daugiau turėti. Visa energija nukreipta kaip užsidirbti pinigų, nusipirkti būstą, mašiną, kuo prabangiau suremontuoti būstą, apsistatyti kuo prabangesniais baldais, apkeliauti kuo daugiau šalių. Lyg, tai būtų jų gyvenimo tikslas. Net ir vaikai , gyvendami tokioje aplinkoje, tampa tų rungtynių dalimi. Auklėjimas paremtas ne dėmesiu, švelnumu, meile, o daiktais, žaislais,keistomis pramogomis. Užaugę tokioje aplinkoje – jie tampa tokie patys , viską matuoja pinigais ir jų vertybės tampa iškreiptos.
Tai, kad vystosi technologijos ir mes galime lengviau, patogiau gyventi, yra gerai. Bet šalia to materialaus turtingumo – koks stulbinantis šaltis širdyse, koks vidinis dvasinis skurdas, abejingumas kitam. Gyvenimas be tikrų idealų, net nesusimąstant, vardan ko visa tai. Kas bus po to? Ką aš čia turėčiau nuveikti? Ar tik tam , kad patogiai miegočiau, sočiai valgyčiau, tenkinčiau seksualinius geidulius?
Ir visi šie žmonės jaučiasi , kad jie viską daro teisingai. Jie jaučiasi, viską žiną ir suprantą.Toks savim pasitenkinimas ir yra puikybė. Jie jaučiasi išmanantys kaip gyventi. O, ištikrųjų, skendi visiškoje dvasinėje tamsoje. Savo gyvenimus stato lyg kortų namelius, kurie subyra vos papūtus silpnam vėjeliui. Nes nieko tvirto neįmanoma pastatyti be meilės, be atsivėrimo meilės šaltiniui- mūsų Rojaus Tėvams.
Šeima, sukurta tik lytinio geismo pagrindu, be dvasinių vertybių, be pasitikėjimo, ištikimybės vienas kitam - nėra tikroji šeima, o tik parodija. Ir tol, kol žmonės nepradės mąstyti ir ieškoti tikrojo laimės šaltinio, kuris tikrai pagirdys ir pamaitins, tol patirs nusivylimus. Grius ir grius šeimos, vaikams trūks meilės ir tikrųjų namų šilumos. O be tvirtų šeimų nėra ateities, nėra visuomeninės pažangos.
Jėzus mokė apaštalus būti vargšams dvasioje. Vargšai dvasioje yra tie , kurie trokšta tiesos, ieško tikrosios realybės, tikrųjų kosminių vertybių, išminties. Mes visada turėtume jaustis vargšais dvasioje ta prasme, kad vis labiau ir labiau trokštume pažinti tikrovę, atsiverti mūsų Rojaus Tėvams, visada siekti būti tobulais , kaip Rojaus Trejybė –AŠ ESU. Tos tobulybės pasiekti neįmanoma, todėl mes ir esam vargšai dvasioje.Vargšai dvasioje yra laimingi, nes jie yra amžinoje kelionėje link tobulumo. Ta kelionė pilna nuostabiausių patyrimų,vis gilesnio ir gilesnio atsivėrimo, nesibaigenčio tikrovės pažinimo.
Verslininkas, norėdamas užsidirbti, investuoja pinigus ir savo laiką tam, kad ateityje gautų didesnį pelną. Jis nesijaučia vargšas dvasioje, nes viską apskaičiuoja, numato. Jis jaučiasi turįs ir žinąs.Visą savo energiją jis sutelkią dėl to , kad kažkada gerai gyventų. Bet, jei jis nesiremia tikrąją išmintimi, negyvena vidinėje ramybėje, vienovėje su Rojaus Tėvais, savo veiklą nevykdo pagal Rojaus Trejybės – AŠ ESU valią, jo gyvenimas yra nuolatinis stresas ir baimė. Dažniausia jie neturi laiko šeimai, vaikams. Nėra šeimose dvasinių pokalbių, pasidalijimo patirtais įvykiais, nėra tikro jaukumo. Net ir grįžę iš darbo visi isikniaubia į kompiuterius ir sėdi kas sau. Iš esmės svetimi vienas kitam. Kasdien juos sutinkam - arogantiškus ir pasipūtusius-
kaip tuos Jėzaus laikų fariziejus,kurie jautėsi turtingais dvasioje.
Vargšas dvasioje gali būti bet kokios profesijos atstovas – verslinikas, mokytojas, gydytojas, muzikantas… Jis savo veiklą vykdys atsiduodamas Rojaus Tėvams, prašydamas jų vedimo, pripažins, kad jis yra tik įrankis kūrėjo rankose.
Kaip nuostabu būtų, kad kiekvienas iš mūsų visada pasitikėtų Rojaus Tėvais, pasimelstų prieš bet kokią savo veiklą, atsivertų tai nuostabiai jėgai jų viduje, kuri mus veda link tobulumo, gėrio ir grožio. Tuomet visi darbai būtų atliekami lengvai, gerai, be streso, o su malonumu, pasitenkinimu ir pasimėgavimu. Rezultatai būtų visų žmonių gerovei ir pažangai.
Gyvenant komunijoje su Rojaus Trejybe–AŠ ESU, atpildas yra dabar , šioje akimirkos amžinybėje. Ir tas, kas tvirtai apsispręs nuoširdžiai atsivęrti Rojaus Tėvams, taps vargšu dvasioje, tuščiu indu, tas bus nuolat ir nuolat maitinamas Rojaus Trejybės – AŠ ESU gyvąja energija.
Birutė (Vilnius)
Birute
2017-02-04 19:32:34
146 dokumento pastraipos analizė
6. Kada jūs esate visiškai atsidavę Tėvo danguje valios vykdymui, tada atsakymas į jūsų visus prašymus ateis, nes jūsų malda iki galo derinsis su Tėvo valia, o Tėvo valia visą laiką pasireiškia per visą jo milžinišką visatą. Ko tikrasis sūnus trokšta, o begalinis Tėvas nori, TAS YRA. Tokia malda negali likti neatsakyta, ir pilnutinai negali būti matomai atsakyta į kokios nors kitos rūšies prašymus. psl. 1639 - 2
Šiuo mokymu Jėzus mokė savo apaštalus, prieš du tūkstančius metų ir dabar mus moko šiais žodžiais - kokie turi būti maldos prašymai, kad jie neprieštarautų Tėvo valiai. Kūrėjas yra sukūręs Milžinišką Visatą, joje sukurta gausybė pasaulių, kuriuose gyvena įvairiausi vaikai ir kuriems yra suteikta laisva valia. Laisva valia, tai nėra tai, kad kokia kyla mintis prote, tą ir galima daryti. Ji suteikta priimti individualiems apsisprendimams, veiksmams pasireikšti. Kūrėjas numatė, kad laisva valia būtų naudojama tikslingai – visumos gerovės labui - kad visa Kūrinija būtų taiki ir kūrybinga. Jis savo vaikams yra suteikęs kūrybinį potencialą, kurį gali kiekvienas atskleisti gyvendamas savo aplinkoje, pasireikšdamas gėrio ir grožio darbais, tai yra dvasinės meilės darbais. Kada tokie darbai ir veiksmai vis labiau sutampa su Kūrėjo numatytu evoliuciniu planu Kūrinijai, tai yra, kai sutampa su Kūrėjo valia, tada toks vaikas tampa TIKRU vaiku - nuoširdžiu bendrakūrėju. Jis patiria nuostabią dvasinę Meilę visiems vienodai - nori bendrauti, gyventi, dirbti ir jausti kiekvieną akimirką atrastą Kūrėją savo viduje - nori būti susiliejęs su Juo. Tada ir yra tas - visiškas atsidavimas Tėvo danguje valios vykdymui. Toks nuoširdus, trokštantis gyventi su Kūrėju TIKRAS vaikas, trokšta gėrio kitiems ir į jo maldą yra atsakoma, nes tai yra TIKRAS troškimas padėti pabusti dvasioje kitiems broliams ir sesėms - parodyti teisingą gyvenimo kryptį. Tik tokio TIKRO vaiko malda yra išpildoma. Kitokia malda, neatradusio Kūrėjo savo viduje vaiko malda, gali būti išpildoma tik iš dalies arba į ją visai neatsakoma, nes tas neatsakymas gali būti reikalingas kaip pamoka, tiek prašančiąjam, tiek tam, kam yra prašoma pagalbos, kad būtų susimąstoma dėl klaidingų veiksmų ir pasekmių, prieštaraujančių Kūrėjo valiai. Mes esame mokomi mąstyti, stebėti savo ir aplinkos pasireiškimą joje, numatyti pasekmes ir su išmintimi prašyti Kūrėjo pagalbos. Todėl nuostabus šitas Jėzaus pasakymas - ko tikrasis sūnus trokšta, o begalinis Tėvas nori, TAS YRA.
DDaiva
2017-01-31 21:38:19
138 dokumento pastraipos analizė.
„Kada jie pasistiprino, tada Jėzus nusivedė tuos dvylika nuošaliau, kad kurį laiką su jais pasimelstų ir paaiškintų jiems apie Šventosios Dvasios prigimtį ir veikimą, bet ir vėl iš tiesų jiems didžiąja dalimi nepavyko suprasti šitų nuostabių tiesų, kurių jis stengėsi juos išmokyti, prasmės. Vienas suprasdavo vieną vietą, o kitas suvokdavo kitą, bet nė vienas negalėjo aprėpti jo mokymo visumos. Jie visada darydavo tą pačią klaidą, mėgindami naująją Jėzaus evangeliją pritaikyti prie savo religinio tikėjimo senųjų formų. Jie negalėjo suvokti tos minties, kad Jėzus atėjo skelbti naują išgelbėjimo evangeliją ir sukurti naują kelią, kaip surasti Dievą; jie nesuvokė, kad jis yra Tėvo danguje naujasis apreiškimas.“ (1542-03)
Jėzus mokino savo apaštalus melstis, melsdamasis su jais kartu, visgi apaštalai nepajėgė nuoširdžiai atsiverti Tėvui, visus ir kiekvieną mylinčiam Asmeniui, nes labai trukdė pernelyg giliai jų mąstyme įsišaknijęs senasis tikėjimas į visus baudžiantį Izraelio Dievą Jahvę. Žydai nuo mažens buvo mokinami tik šitokios Dievo sampratos, ir kreiptis į Jį tik nustatytomis maldų formomis, kurios juos varžė, kėlė baimę, bet ne meilės jausmą, o dabar štai jų mokytojas skatino melstis savais žodžiais ir nuoširdžiai visų Tėvui. Tai buvo sunkus darbas jų protui, kupinam baimės, nepasitikėjimo, suvaržymų, nepažadintam dvasinės šviesos. Todėl apaštalams stigo gyvo įtikėjimo patyrimo, meilės dvasine būsena, kas ir parodo, kad jie niekaip nepajėgė aprėpti Jėzaus mokymų visumos, kupinų gyvos dvasinės šviesos ir meilės, o klausėsi vien savo žmogiškuoju intelektualiu protu, ir bandė suprasti dvasines tiesas, kurias pajėgus suprasti ir pajausti jų tikrovę VIEN DVASINIS PROTAS. Negalima žmogiškojo intelektualaus proto išmokyti gyvų dvasinių tiesų, nes tik dvasinis protas, per gyvą Tėvo atradimą savyje, yra pajėgus suvokti tai, kas yra DVASINIS. O kad pažadinti dvasinį protą aktyviai veikti, tam ir reikalingas nuoširdus kasdienis bendravimas savais žodžiais su Tėvu, ir kaip mes urantai jau dabar dar plačiau žinome – su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, taip pat dvasinės studijos ir gyvas bendradarbiavimas su Ja visų gerovės labui.
Jėzus apreiškė naują gyvąjį kelią – gyvą Tėvą visiems, kaip visus ir visuomet mylintį, o šitokią tiesą galima paliudyti tik nuoširdžiu asmeniniu gyvo įtikėjimo patyrimu. Ir Jėzus pats buvo apsireiškimas žmonijai, nes buvo dieviškosios kilmės, kilęs iš paties Kūrėjo – Rojaus Trejybės, todėl ir skelbė visiems gyvąją tikrovę, kokią jautė savo vidumi, ir kokią kūrė savuoju gyvenimu. Jo gyvoji evangelija buvo visiškai nauja dvasinė kokybė, apreikšta to laikmečio žmonijai maždaug prieš 2000 metų, sukaustytai baimės pančių, nerimo ir nusižeminimo prieš visus baudžiantį Dievą Jahvę. Jų, kaip ir apaštalų mąstyme, nebuvo gyvos meilės patyrimo, dvasinės laisvės pojūčio, kada siela nuoširdžiais savais žodžiais maldoje laisvai skrieja artyn link Dievo kaip Tėvo. Ten kur yra baimė – nėra meilės. O Jėzus tiek materialiais veiksmais, tiek nuostabiais gyvos meilės ir šviesos kupinais mokymais liudijo vien tik Meilės Šaltinį – visus mylintį Tėvą, be menkiausio tamsos šešėlio, kad žmogus ne tik išgirstų, bet ir pamatytų Jėzų kaip Tėvo atspindį. Jėzaus gyvenimas buvo Kūrėjo tikrovės paliudijimas.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2017-01-31 19:59:54
91 dokumentas. Maldos evoliucija. 1002 - 01
Dokumento santrauka.
Bet tikrasis meldimasis iš tiesų pasiekia realybę. Net ir kylančios oro srovės nepadės nė vienam paukščiui kilti, jeigu jis neišskleis savo sparnų. Malda žmogų išaukština, nes ji yra žengimo į priekį metodas panaudojant visatos kylančias dvasines sroves.
Pati tikriausia malda yra Komunija tarp žmonių ir Kūrėjo. Evoliucijos eigoje, kada išsivystė sampratos apie vėles ir dvasias, tada įvairūs žmonių prašymai , troškimai bei pageidavimai ar net dievobaimingų frazių šūkaliojimai buvo adresuojami viršžmogiškoms būtybėms. Primityviam žmogui, pasiekus savimonės lygį, atsirado samprata apie dievybes. O suvokus Dievą, jų prašymai išsivystė į nuoširdžios maldos lygmenį. Malda vystėsi per daugelį fazių ir šimtmečių kol pasiekė etiškos maldos lygį, kol pagaliau dvasiškai besivystantis žmogus pasiekė dvasinį ryšį su Kūrėju per jo prote patalpinta Dvasios dalele - Minties Derintoju. Jeigu besimeldžiantis žmogus savo maldoje prašo pranašumo prieš savo bičiulius, toks meldimasis nesuderinamas su etine religija, kuri grindžiamos tik ne savanaudiška ir dieviška meile. Kada maldose nieko neprašoma ir nieko nesiekiama, tada Sielos būsena linksta į garbinimo lygį. Grupinis meldimasis vertingesnis nei individualus savo galia ir pasekmėmis , nes malda gali padėti net miestui ar nacijai. Tokių patirčių ir pavyzdžių turime iš sausio 13-osios įvykių Lietuvoje 1991 metais. Nėra jokio kito metodo, tik nuoširdi malda , kurios pagalba žmogus betarpiškai gali priartėti prie savo Sutvėrėjo. Kontaktuoti su Kūrėjo tikrove įmanoma tik per žmogaus viduje gyvenančią dievišką dalelę-Minties Derintoją . Dar prieš du tūkstančius metų taip bendravo Jėzus iš Nazareto su savo Dangiškuoju Tėvu ir savo mokinius mokė nuoširdžios, nesavanaudiškos, sąžiningos, ir be abejonių maldos. Tikra ir nuoširdi malda tobulina žmogiškąjį charakterį, pakeičia požiūrį ir suteikia pasitenkinimą, kuris kyla iš Komunijos su Kūrėju. Dievas atsako į žmogaus maldą , suteikdamas jam išplėstą tiesos apreiškimą, aukštesnio lygio grožio suvokimą, padidina gėrio sampratą, ką mes vadiname išmintimi. Malda yra prasmingas žmogaus siekimas aukščiausiųjų vertybių, nes malda išaukština žmogų siekiantį dieviško tobulumo. Nebijokite prašyti Dievo Tėvo išminties ir stiprybės, kuri vestų bei palaikytų drąsiai sprendžiant iškilusias problemas. Melskite tiktai vertybių, ne daiktų, augimo, ne pasitenkinimo. Maldos galią realiai pajutau per patyrimus. Mano asmeninė ir kolektyvinė malda nuolat siejama troškimu atsiverti Rojaus Trejybei ir Visuminei Dievybe-Aš Esu bei vykdyti Jo valią vardan visų gerovės, vardan savo dvasinio augimo.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2017-01-28 20:31:54
Dabar, būkite tikri, manasis Tėvas visada atsakys į patį menkiausią įtikėjimo virptelėjimą. Jis pastebi primityviojo žmogaus fizines ir prietaringas emocijas. Ir su tomis nuoširdžiomis, bet baimingomis sielomis, kurių įtikėjimas yra toks silpnas, kad jis mažai kuo pranoksta intelektualų susiderinimą su tuo, kada pasyvus požiūris paklūsta autoriteto religijoms, bet Tėvas yra visada pasirengęs gerbti ir puoselėti net ir visus tokius silpnus bandymus kreiptis į jį. Bet iš jūsų, kurie buvote pakviesti iš tamsos į šviesą, tikimasi, jog tikėsite iš visos širdies; jūsų įtikėjimas tikrai viešpataus apjungtų kūno, proto, ir dvasios požiūrių atžvilgiu. 1733-04
Žmogus turi tokią charakterio savybę – nuoširdumas. Ir šį charakterio bruožą jis turi iš Kūrėjo-Rojaus Trejybės-AŠ ESU, kaip ir visas kitas charakterio savybes kurios pasireiškia Meile, Tiesos troškimu, Gėriu, Dvasiniu Grožiu ir panašiai. Taigi, nuoširdus žmogus viduje trokštantis patirti dvasinę harmoniją ir ramybę ieško. Ieško gyvenimo prasmės – ieško Kūrėjo. Ieškodamas suranda, o suradęs vis giliau savyje patiria įtikėjimą į Kūrėją. Kūrinijos Šaltinis reaguoja į nuoširdaus ieškotojo nuoširdžias maldas, net jeigu jo dar patyrimu ir nepažinai ir visada atsako net ir į patį menkiausią įtikėjimo virptelėjimą. Bet kaip gi Jis reaguoja? Kūrėjas yra Meilės Šaltinis ir jis visą kūriniją kuria negalėdamas išlaikyti savyje meilės ir dalina ją visiems vienodai. Ne tai, kad vienam daugiau, kitam mažiau. Kūrėjas nesikeičia priklausomai nuo mūsų užgaidų, troškimų ir panašiai. Taigi, ta Kūrėjo reakcija – jeigu tai tinkamas žodis – visą laiką viena vienintelė – meilės ir sustiprinimo virpesiai savajam tvariniui kas akimirką. Urantijos mirtingiesiems kelionė link Kūrėjo dabar tik pati pradžia, pradėtoje kelionėje į savo tikruosius namus – Rojų, tačiau Kūrėjas, viską žinantis nuo pradžios iki pabaigos, žino kiekvieną – net ir menkiausią – mūsų tos akimirkos troškimą, mintimi išreikštą, patirti Jį savyje giluminiu įtikėjimu į jį.
Tačiau deja, bet šiuolaikinis žmogus, kupinas savyje baimės, pasėtos jo pasąmonėje per kartų kartas, dažnai lieka pasyvus ir vis tik yra pasiruošęs tikėti ta gausybe sektų apėmusių šiandieninį pasaulį ir bijo atsisakyti įvairių dar tolimoje praeityje egzistavusių ritualų, kurie tampa milžinišku trukdžiu Kūrėją savyje patirti. Žmogus nėra linkęs mąstyti giliau išskyrus tas mažiau baimingas sielas, kurios nepasitenkina sektų primestu melu, iškraipymais ir būdamas nuoširdus ieško toliau už bažnyčių sienų.
Šiandien mes turime Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvąją Religiją kuri apims visą mūsų planetą. Šiandien urantai yra ta dvasinė aristokratija, Gyvosios Religijos ištakos. Ir kaip Šeimininkas Sūnus Kūrėjas sakė viename iš paskutinių savo mokymų suteiktų mums – jūs esate mano VILTIS. Viltis, kad šių dienų Evangelijos šviesa – Kūrėjas yra kiekvieno, kuris atrado jį savyje, tęsinys – mūsų pačių patyrimu būtų liudijama.
Ir nuoširdžių asmenybių – dvasinių asmenybių – atradusių Kūrėją savyje ir trokštančių giluminiu patyrimu Jį patirti dar stipriau, bei dedančių tam nuolatines pastangas ir drąsiai priimant savajame kelyje pasitaikančius iššūkius, įtikėjimo galia apvainikuos tokio vaiko nueitą kelią iki šios nuostabios akimirkos kai jis taps tuo įtikėjusiuoju liudijančiu fizinio kūno sveikatą bei žmogiškojo proto ir dvasinio proto harmoningą veikimą tarpusavyje.
Namų darbą paruošė, Vita
vvita
2017-01-27 22:59:33
URANTIJOS KNYGA. 1574pusl.
3.“Tikrai laimingi yra nuolankūs, nes jie paveldės žemę“.Tikras nuolankumas neturi sąsajos su baime.Vietoje šito ,tai yra žmogaus,bendraujančio su Dievu, požiūris – „Tebūnie tavoji valia.“Jį sudaro kantrybė ir ištvermė ir motyvuoja nepalaužiamas įtikėjimas į paklūstančią įstatymui ir draugišką visatą.Jis nugali visas viliones sukilti prieš dieviškąjį vadovavimą.Jėzus buvo idealiai nuolankus Urantijos žmogus, ir jis paveldėjo milžinišką visatą.
Mano žemiškasis tėtis buvo labai griežtas. Kadangi aš buvau vyresnis vaikas šeimoje, mano auklėjimui jis skyrė daug dėmesio. Pasisodindavo mane , dažniausiai virtuvėje , ir pradėdavo mokyti , kaip reikia teisingai elgtis, gyventi,gerbti kitus žmones, ypač vyresnio amžiaus. Ir labai dažnai nuskambėdavo pamokymas – būk nuolanki. Tuomet niekaip negalėdavau suprasti , kodėl jis moko būti nuolankiai. Man tada atrodydavo, kad nuolankumas yra savęs sumenkinimas. Nuolankūs ilgainiui tampa pastūmdėliais. Bet juk tėtis taip pat mokė ir visada būti oriai, išmintingai, drąsiai. Vis galvodavau - kaip gi tuos dalykus suderinti? Kartais tėčio pamokslai trukdavo valandas , o man norėdavosi lėkti žaisti su vaikais ar žiūrėti televizorių, bet aš nuolankiai likdavau ir klausydavausi. Nenorėjau supykdyti tėčio.
Bet dabar, kai vis labiau ir labiau atsiveriu visų mūsų Rojaus Tėvams, pradedu suvokti, kodėl Jėzus mokė apaštalus nuolankumo. Tikrasis nuolankumas yra savo gyvulinių norų atsisakymas , o vietoj to gimsta karštas troškimas ‚kad būtų Rojaus Tėvų valia. Kuo daugiau atsiveriu Rojaus Trejybei –AŠ ESU, pamatau milžinišką skirtumą tarp tų pasekmių, kai sprendimus priimu pagal savo norą, neatsidavus Rojaus Tėvams ir kai viską palieku spręsti Rojaus Trejybei – AŠ ESU. Ir kuo daugiau tokių patirčių – tuo stipriau pasitikiu Rojaus Tėvais, tuo labiau norisi kad viskas viskas vyktų tik pagal Juos. Norisi iš visos širdies nusilenkti JŲ tobulumui, JŲ beribiam išmintingumui, JŲ visaapimančiam dvasingumui.
Jėzus norėjo, kad jo mokiniai mylėtų vienas kitą ne broliškai , o tėviškai.Broliška meilė yra tokia, kaip meilė sau pačiam. Tėviška meilė - daug platesnė. Tėvai vaikus myli labiau, negu save. Myli , net, kai vaikai ir netinkamai elgiasi,kai nusisuka, palieka, išduoda. Tėvui yra gera , kai gera vaikui, kai vaikai yra laimingi. Jėzus akino savo mokinius būti tokiais tobulais, koks tobulas yra Dievas. Jėzus tikėjo, kad siekdami būti panašiais i Dievą, žmonės atvers savyje sugebėjimą mylėti taip, kaip myli Dievas- mylėti tėviškai. Kiekvieną žmogų mylėti taip, kaip tėvas myli savo vaiką.
Visiškai besąlygiškai. Bet kartu ir griežtai, nes mylintis tėvas yra išmintingas, numatantis pasekmes. Savo kelyje mes patiriame tam tikrus sunkumus, taip ugdomas mūsų charakteris, grūdinama dvasia, tiesinamas dvasinis stuburas. Užgriuvus sunkumams svarbu tvirtai laikytis priimto sprendimo vykdyti Tėvų valią ir tikėti, kad Tėvų valia yra tobula ir kas bevyktų, tvirtai tikėti, kad taip yra geriausia. Jei mes pasirenkame vykdyti Rojaus Trejybės –AŠ ESU valią, ilgainiui visada patirsime nuostabias pasekmes ir siurprizus, apie kuriuos nė nesvajojame.
Jau pats apsisprendimas ir pasirinkimas vykdyti Rojaus Tėvų valią atneša nusiraminimą ir palaimą, nuostabią būseną, kurioje tau nesvarbu joks rezultatas ar siurprizai. Komunijoje su Rojaus Tėvais tu pats tampi tėvu visoms būtybėms.
Atsivėrus Rojaus Tėvams , supranti, kad tik taip gali gyventi visa kūrinija. Visa visatų visata sujungta į vieną Rojaus Tėvų meilės grybšnį. Tik atsivėrus tam bendram meilės kvėpavimui ir įmanomas teisingumas, harmonija, kūryba. Koks išmintingas yra Tėvų planas, koks tobulas metodas!
Mums, Urantams, labai pasisekė. Kad mūsų planetoje buvo Jėzus, kad jis mokė, asiuntė Tiesos dvasią, kad dėka to , mes visi gauname Minties Derintojus. Mes turime vidinius vedlius, kuriuos galime jausti, kurie taip atsidavę veda mums vis artyn ir artyn link mūsų Rojaus Tėvų.
Todėl nuolankumas Tėvų valiai yra didžiausias laimėjimas, tai mūsų galimybė būti išaukštintais, o ne nužemintais.
Jėzus mūsų planetoje visiems mums , jo visatos tvariniams , pademonstravo , kaip visatos Kūrėjas nuolankiai priima tik Rojaus Tėvų valią. Ir niekada niekada savo sprendimu nesusvyravo, kokios sunkios aplinkybės bebūtų buvusios. Jis gyveno žmogaus gyvenimą, priėmė visus sunkumus ir išbandymus, kokie tik gali užgriūti žmogų ir savo pavyzdžiu mums visiems pademonstravo , kad geriausia ką gali tvarinys pasirinkti – vykdyti Tėvų valią. Jis tapo pilnateisis savo sukurtos „Nebadono“ visatos valdovas ir įgyvendino savo mokymą „Tikrai laimingi yra nuolankūs, nes jie paveldės žemę“.
Ta žemė , kurią paveldėsim visi mes,visos kūrinios tvariniai, kurie pasirinksime vykdyti Tėvų valią yra daugiau negu viena visata – tai visa kūrinija... Mes tampame šeima, o šeimoje viskas yra bendra, viskas yra šeimos nariams prieinama, nes Tėvų žemė yra ir jų vaikų žemė.
Birutė (Vilnius)
Birute
2017-01-27 22:00:25
138 dokumentas. KARALYSTĖS PASIUNTINIŲ RENGIMAS
Dokumento santrauka.
Prieš pradėdamas savo pirmąją viešo pamokslavimo kelionę, skelbti gyvąją evangeliją apie dangaus karalystės atradimą kiekvieno širdyje, Jėzus Kristus ėmė savo apaštalus mokinti, rengti šiam ateities darbui. Išsikvietęs visą šešetą, davė nurodymus išsirinkti sau po vieną pagalbininką. Tai buvo pirmoji apaštalams dviejų savaičių kelionė, kupina asmeninio ir tiesioginio bendravimo su žmonėmis, mokant karalystės gerosios naujienos, taip pat geriau juos pažįstant, jog visi nuoširdžiai trokšta dvasinio sustiprinimo ir paguodos. Apaštalai nuo šiol geriau suprato, kad religija yra asmeninis patyrimas, kiekvieno žmogaus viduje. Ir visi šie vertingi patarimai kelionės metu juos sustiprino ir padėjo išsirinkti sau šešis padėjėjus, naujus apaštalus. Tuos skirtingų profesijų vyrus patraukė Jėzaus gyvoji evangelija. Pasidalinę asmeninės kelionės įspūdžiais su Jėzumi, apaštalai išgirdo daug vertingų patarimų ir suvokė savosios kelionės prasmę ir naudą.
Sekančią dieną Jėzus pasikvietė du naujuosius apaštalus, Motiejų ir Simoną, eiti kartu su juo. Štai vieno pobūvio metu, surengto apaštalo Motiejaus, į kurį buvo pakviestas ir Jėzus su visais apaštalais, dalyvavo fariziejai kaip stebėtojai. Nes pagal žydų paprotį į pobūvį gali atvykti bet koks žmogus kaip stebėtojas ir klausytis pokalbių. Fariziejų išreikšta kritika Jėzui dėl lengvabūdiškumo buvo pažeminanti, bet šis kilnaus ir teisaus charakterio dvasinis mokytojas visiems, o vėliau ir savo mokiniams išsakė tiesą, kad Tėvas neskirsto nieko ir visus myli vienodai, todėl gyvąją evangeliją reikia skleisti visiems jos trokštantiems, nepriklausomai nuo turtinės padėties, amžiaus ar lyties skirtumo, ar skirtingos rasės.
Sekančias dvi dienas Jėzus pasikvietė po dar du naujus apaštalus – Jokūbą ir Judą Alfiejaus sūnus dvynius, bei Tomą ir Judą Iskarijotą, eiti drauge su juo. Kiekvieną tos dienos vakarą Jėzus aiškino savo mokiniams įvairias dvasines tiesas, tačiau jie mažai ką suprato, negalėjo aprėpti mokymų visumos, nes labai trukdė senojo tikėjimo įgytos sampratos. Apaštalai niekaip nepajėgė suprasti, kad Jėzus skelbia NAUJĄ evangeliją – kaip surasti Dievą, kaip mylintį visus Tėvą, esantį kiekvieno viduje. O kada nėra gyvo Tėvo patyrimo savyje, o vien tik intelektualus mokymų klausymasis ir supratimas, tuomet išties sunku pajausti mokymų dvasinę gelmę ir Kūrėjo tikrovę. Gyvasis įtikėjimas turi remtis TIKTAI į asmeninį dvasinį patyrimą asmens viduje.
Vieną savaitę Jėzaus senesnieji mokiniai mokino pasirinktuosius naujus apaštalus to, ką patys žino. Šitoks pasidalinimas įgytomis žiniomis yra labai naudingas įgaunant mokytojo patirties, mokant kitą. Jėzus savo mokiniams paskyrė vieną laisvadienį per savaitę, kad jie grįžtų prie savo ankstesniųjų darbų, kuriais iki tol buvo įpratę užsiimti. Tokios laisvos dienos Jėzui visiškai nereikėjo, nes atsipalaidavimą patyrė gyvai bendraudamas su Tėvu, kai tuo tarpu apaštalai, vien intelektualiai klausydamiesi jo mokymų, be dvasinio atsivėrimo, ėmė jausti nuovargį. Ir šitoks Jėzaus pasiūlytas sprendimas buvo teisingas ir naudingas jo mokiniams, kurio visada ir laikėsi.
Savo apaštalams Jėzus stengėsi paaiškinti, kad visada skelbtų jo gyvąją evangeliją apie mylinti Tėvą, bet nenuklystų į pamokslavimą apie ją, ar patį Jėzaus asmenį. Jis taip pat tvirtai ir nuoširdžiai jiems tvirtindavo, kad jo skelbiama dangaus karalystė yra ne materiali, o dvasinė, atsiduodant Tėvo valiai, ir vykdant Tėvo valią žemėje. Tačiau šitokių mokymų šviesos gelmės apaštalai nesuprato, todėl ir buvo iškraipyti Jėzaus mokymai, vėliau užrašyti kaip prisiminimai apie patį Jėzų ir jo mokymus, bet ne tikroji jo mokymų šviesa ir dvasinis turinys. Jėzus tuo laikmečiu, maždaug prieš 2000 metų, buvo naujojo, įtikėjimo ir meilės kelio pas Tėvą, pirmeivis. Jis visada savo asmeniniu pavyzdžiu, bet kokioje situacijoje, parodydavo nuoširdžią meilę, pagarbą ir užuojautą kiekvienam sutiktam žmogui, tiek žodžiu, tiek veiksmu. Jėzaus gyvenimas buvo jo gyvojo įtikėjimo į Tėvą paliudijimas.
Kad apaštalai praktiškai geriau pasirengtų pirmojo viešo pamokslavimo kelionei, Jėzus suplanavo penkių mėnesių asmeninio darbo veiklą, iš anksto apie jos trukmę nepranešęs. Visas šis laikotarpis buvo išmintingai suplanuotas po dvi savaites skiriant dvasiniam mokymui, ir po dvi savaites žvejybai, kad užsidirbtų pragyvenimui ir padėtų savo šeimoms. Šis penkių mėnesių laikotarpis, kaitaliojant asmeninį mokymąsi su fiziniu darbu, buvo didelis išbandymas apaštalams. Nežiūrint to, jie visada išliko ištikimi Jėzui, nes patyrė daug malonių akimirkų asmeniškai bendraudami su juo, pamilo jį, tikėjo juo. Ir būtent šis nuostabus draugystės-ištikimybės jausmas Jėzui, o ne jo mokymams, apaštalus stiprino ir išlaikė drauge iki prisikėlimo, ir vėliau, dangaus karalystės skelbimo.
Taip baigėsi labai svarbus ir naudingas apaštalų mokymosi laikotarpis, atskleidžiantis Jėzaus – dvasinio mokytojo svarbą savo mokinių parengimui tolimesnei viešai veiklai, bei jo mokymų tikrąją esmę.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2017-01-24 16:11:17
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.