Forumas: temos peržiūra
Urantai, lankantys Urantijos grupę Vilniaus mokytojų namuose, gauna namų darbų užduotis atllikti raštu, tad kviečiu urantus savo atliktus raštu namų darbus talpinti ir šioje Forumo temoje.
Urantų, kiekvieną penktadienį lankančių Urantijos grupę Vilniaus mokytojų namuose, aš jau daugelį metų prašau atlikti tam tikras namų užduotis, analizuojant Urantijos Knygos atskirus Dokumentus, o jau pastaraisiais metais ėmiau skirti tokias namų darbų užduotis, kurias BŪTINA atlikti jau RAŠTU. Tai - ASMENINIO DVASINIO ŠVIESĖJIMO, SĄMONĖJIMO, IR ŽENGIMO GYVUOJU KELIU NAUJOS KOKYBĖS PAKOPA, KURIOS IKI ŠIOL DAR NEBUVO. Tai - ASMENYBĖS PROTO IR DVASIOS AKTYVINIMO FAZĖ, PADEDANTI FORMULUOTI SAVUS TEIGINIUS, SAVAS ĮŽVALGAS PO URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTO ANALIZĖS - KAS GI VIS TIK YRA ESMINGIAUSIA ŠIAME DOKUMENTE, KAIP GI GALIMA BŪTŲ TĄ PATĮ DOKUMENTĄ PERTEIKTI SUPRANTAMAIS SAVO TEIGINIAIS PIRMĄ KARTĄ SUTIKTAM DVASIOS BROLIUI AR SESEI, NETURINTIEMS JOKIO SUPRATIMO APIE TOKIUS REIŠKINIUS AR ĮVYKIUS, DVASINES, MATERIALIAS, AR INTELEKTUALIAS KŪRINIJOS SFERAS, APIE KŪRINIJĄ IR PATĮ KŪRĖJĄ - ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU.
Kol kas urantai tiesiog pasimeta, ir negali suformuluoti savo paprastų ir suprantamų kitiems minčių, nors ką tik perskaitė Urantijos Knygos kokį nors Dokumentą, įvairius Dokumento teiginius, skirtus mūsų APŠVIETIMUI, tik, deja, pasyvus požiūris, nepasitikėjimas, ir menkos pastangos apraizgo urantų protą BAIME, kad nieko neišeis, ir tada ima tiesiog perrašinėti Urantijos Knygos pastraipas, KO DARYTI AŠ JŲ NEPRAŠIAU. Priešingai, aš jų prašiau pateikti SAVO SUPRATIMĄ, NET ATSISAKANT ĮVAIRIŲ URANTIJOS KNYGOJE VAROJAMŲ TERMINŲ, O JEIGU JAU JUOS PAVARTOJA, TAI BŪTINAI JUOS TRUMPAI PAAIŠKINTI, KAD BŪTŲ SUPRANTAMA IR PIRMĄ KARTĄ TUOS TERMINUS IŠGIRDUSIAM, KĄ GI JIE REIŠKIA. DEJA, taip ir lieka namų užduotis neatlikta.
Mano urantams paskirta namų darbų užduotis raštų - iki pusantro puslapio apimties parašyti savo įžvalgą, kas svarbiausia tame Urantijos Knygos Dokumente, ir teiginius FORMULUOTI TAIP, KAD JUOS SUPRASTŲ PIRMĄ KARTĄ JŲ BESIKLAUSANTIS. KITAIP SAKANT NULEISTI URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTO TEIGINIŲ ŠVIESĄ IKI BESIKLAUSANČIOJO LYGIO IR PRITAIKYTI JO SUVOKIMUI, TAIP, KAIP JĮ SUPRANTA ŠIĄ NAMŲ UŽDUOTĮ ATLIEKANTIS URANTAS.
Ir toks URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTO TEKSTO SUPAPRASTINIMAS NĖRA TO TEKSTO SUPRASTINIMAS, TAI TIESIOG YRA MOKYMAS, IR MOKYMASIS, KAIP RYŠKIĄ ŠVIESĄ PRITAIKYTI KASDIENĖJE APLINKOJE, KAD JI PATRAUKTŲ IR KITŲ MINTIS IR PROTĄ, JIEMS JAU LIKUS VIENUMOJE - SU SAVIMI, IR SU KŪRĖJU - ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU.
Tai - PROCESAS, JIS REIKALAUJA PASTANGŲ IR PROTO AKTYVAUS VEIKIMO, BET TUO PAČIU JIS NEPAPRASTAI AKTYVINA MĄSTYMĄ, ĮŽVALGĄ, IR VALO SĄMONĘ IR PASĄMONĘ, O NUO TO LABAI PRIKLAUSO IR GYVOSIOS KOMUNIJOS SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU GELMĖ IR GYVYBINGUMAS. Tai - SISTEMINIS GYVAS VEIKIMAS SU KŪRĖJU VISUMOS LABUI URANTIJOS KNYGOS DOKUMENTŲ STUDIJOSE.
Dabar gi aš kviečiu urantus savo atliktas raštu namų užduotis patalpinti būtent šioje temoje Forume, kad toji supaprastinta, bet nesuprastinta, Šviesa būtų prieinama ir kituose kraštuose gyvenantiems, ir net neinantiems Gyvuoju Keliu, kad jie perskaitę šias raštu atliktas urantų namų užduotis, galėtų geriau suvokti Tikrovę ir save, gal net susidomėti ir Urantijos Knyga, ir Gyvuoju Keliu, o skaitantiems Urantijos Knygą tai būtų labai pravartu palyginti savo mintis apie tuos pačius Urantijos Kygos Dokumentus - kur jie mato tų Dokumentų ESMĘ, kaip jiems pavyktų tokią užduotį atlikti taip pat raštu. Taip pat čia siūlau savo namų darbus, jau atliktus raštu, patalpinti ir tiems urantams, kurie gyvena ne Vilniuje, kurie Urantijos grupės nelanko, bet klausosi Urantijos grupės užsiėmimų garso įrašų, ir taip pat sužino, kokia yra paskirta namų darbų užduotis Urantijos grupėje, ir patys prisijungia prie šios užduoties atlikimo, kad ir jų pastangos padėtų KITIEMS SIEKTI KŪRĖJO GYVOJO KELIO TIKROVĖS ŠVIESOS IR JĄ SKLEISTI SAVO APLINKOJE ASMENINIU GYVENIMU.
Sėkmės šiame naujame urantų mokymosi etape ir darbe DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.
2017-01-11 09:54:05
Komentarai
85 DOKUMENTAS. GARBINIMO KILMĖ.Dokumento santrauka.
Ankstyvasis žmogus garbino visa kas jam kėlė baimę, kas buvo nesuvokiama. Garbino akmenis, kadangi jis nesuvokė jų kilmės. Ypač kėlė baimę ir pagarbą krentantys meteoritai. Tikėjo, kad degančios juostos žymi dvasios kelią į žemę. Visos pirmykštės gentys turėjo savo šventus akmenis. Netgi dabar tikima talismanais, amuletais pagamintais iš akmenėlių, kad jie atneša laimę. Akmeniniai paminklai, taip pat senovės palikimas. Vėliau pradėjo garbinti kalvas, kalnus buvo tikima, kad dievai gyvena kalnuose.Senovėje žmonės garbino vandenį, buvo tikima, kad ežeruose, upėse gyvena dvasios. Iš to kilo krikšto ritualas panardinant arba apšlakstant vandeniu. Ankstyvasis žmogus garbino augalus, medžius, tikėjo kad medžiuose gyvena dvasios. Garbino gyvūnus už jų jėgą,išmintį buvo tikima, kad žmonių sielos po mirties sugrįžta į gyvūnus. Garbino žmones, kurie elgėsi ne taip kaip visi: lunatikus, silpnapročius, epileptikus. Tikėjo, kad juose gyvena dievai. Buvo garbinami karaliai, genčių vadai, žyniai, pranašai, valdovai, po mirties tiesiog jie buvo sudievinami. Garbino visus dangaus kūnus: saulę, mėnulį, žvaigždes. Garbino visus stichinius pasireiškimus gamtoje: audras, žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus. Ypač didelę baimę ir pagarbą kėlė audros su žaibais ir griaustiniais, buvo tikima, kad tai dievo ženklai. Ugnį garbino kaip pačią dievybę, todėl ugnį laikė šventa. Žvakių deginimas tai senovės palikimas. Nors primityvus ir iš baimės buvo garbinimas, žmonėse kildavo todėl, kad jų protuose veikė garbinimo dvasia. Ir tik tada, kada pasireiškia išminties dvasios veikimas, tada garbinimas pakyla į aukštesnį lygį. Žmogus atsisuka į Kūrėją į tą kuris ir sukūrė visa tai ką žmogus garbino iki šiol. Kūrėjas sumanė evoliuciją, kad viskas judėtų kryptingai į ryškesnės šviesos įsisavinimą. Tai ir paliudija, kad evoliucija yra tikslinė, o ne atsitiktinė. Garbinimas pakyla į aukščiausią lygį, kada atsigręžus į Kūrėją visa savo esybe, visa dvasine gelme atsiveri Jam ir atrandi savyje.Garbinimas vyksta iš meilės, o ne iš baimės, tai jau visai kita kokybė, tai Gyvoji Komunija su Kūrėju, susiliejimas su Juo.Garbinimas nieko neprašant tai yra pati didžiausia meilės išraiška savo Tikriesiems Tėvams, tai tokia palaimos būsena kurioje norisi pasilikt.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė.
Leonida
2017-01-24 15:28:45
108 dokumentas – Minties Derintojų misija ir tarnavimas – mano atpasakojimas
Minties Derintojai yra nuostabios dvasinės esybės, tobuli Kūrėjo fragmentai, nes yra kilę tiesiogiai iš Energijos Šaltinio ir Centro – Kūrėjo, kurį sudaro keturios skirtingos Asmenybių Asmenybės – Tėvas, Amžinasis Sūnus, Begalinė Dvasia ir viską talpinantis savyje AŠ ESU. Šie Minties Derintojai yra dovana iš Tėvo, tai yra iš Pirmojo Kūrinijos Šaltinio. Jie neturi asmenybės, bet ją gali gauti, kada atsiranda galimybė susilieti ir tapti vienu dvasioje su savo pasirinktu individu, bet, kad tai įvyktų, turi būti pasiektas didžiulis tarpusavio susivienijimas, susiderinimas, todėl jie ir vadinami Minties Derintojais. Jų misija yra savanoriška. Ir jau prieš atvykdamas, Minties Derintojas į žmogaus protą, būna susipažinęs su jo intelektu, protu, kad tas protas būtų normaliai išsivystęs, o taip pat dvasiniu imlumu ir tarpusavyje jų suderinamumu. Dar būtina sąlyga, kad apsigyventų prote yra – pirmasis žmogaus moralus sprendimas. Jis įvyksta maždaug iki baigiantis šeštiems metams, kada vaikas atlieka kokį nors veiksmą be jokio savanaudiškumo. Toks veiksmas būna užfiksuojamas iš karto. Derintojai yra savarankiški ir organizuoti, jie bendrauja tarpusavyje, atlikdami įvairius reikalingus veiksmus per žmonių protus, bet nepažeisdami jų laisvos valios ir sprendimų. Šios dvasinės esybės gali laisvai atvykti ir išvykti Kūrinijos keliavimo grandinėmis – erdvės keliais – jiems nėra jokių kliūčių net ir maišto apimtame pasaulyje, kaip yra įvykę mūsų planetoje, todėl jie dar vadinami Paslaptingaisiais Pagalbininkais. Nors jų misija yra susijusi su ateities gyvenimu, bet ir šiame, pradiniame, dabartiniame gyvenime, jie stengiasi, kiek galėdami padėti mums suvokti Tikrovės tiesas, tai yra žadina dvasioje. Ir kaip jiems džiugu, kai dar tokiame pradiniame pasaulyje pavyksta užmegzti ryšį su individo protu, kai tas protas reaguoja į vedimą iš vidaus ir atsiranda tarpusavio ryšys. Jie visada stengiasi mūsų baimingas mintis keisti į pasitikėjimo Kūrėju ir ramybės mintis. Jie yra visada ištikimi Kūrėjui ir tai pasirinktai nuostabiai misijai – protingai vesti žmogiškus protus per Kūrinijos pasaulius, esant galimybei, tapti vienu dvasioje su jais, tai yra susilieti – padėti išmokti gyventi su Kūrėju, semtis iš Jo išminties, dalyvauti patyrimuose ir tapti panašiais į Jį Patį.
DDaiva
2017-01-22 21:08:28
179Dok. Paskutinioji vakarienė. Atpasakojimas.
Jėzus žinojo, kad jį ruošiasi suimti. Jo išdavikas buvo Judas, vienas iš 12artimiausių jo mokinių. Prieš išsiskiriant , mokytojas surengė paskutiniąją vakarienę su savo apaštalais , kad paskutinį kartą pabūti su jais, pamokyti, nukreipti. O taip pat suteikti Judui šansą apsigalvoti dėl išdavystės. Vakarienė buvo surengta jo draugų namo antrame aukšte. Kol Jėzus kalbėjosi su šeimininkais, apaštalai pakilo į viršų. Ten buvo padengtas stalas su vaišėmis, o prieangyje asočiai su vandeniu, dubenys ir rankšluosčiai. Turtinguose namuose buvo priimta , kad tarnai svečiams numazgotų kojas. Bet Jėzus paprašė šeimininkus, kad atleistų tarnus, tam, kad jis praleistų vakarą tik su apaštalais. Mokiniams ir į galvą nešovė, kad jie turėtų patarnauti vieni kitiems. Nenusiplovę kojų jie susėdo prie stalo: Judas- mokytojui iš kairės, Jonas -iš dešinės, o Petras -toliausioje vietoje, tikėdamasis , kad mokytojas jį perkels arčiau savęs. Kai Jėzus įėjo į kambarį, rado savo apaštalus , besiginčyjančius, kas iš jų yra vertesnis. Nieko nepasakęs, atsisėdo į savo vietą ir pakėlė taurę už jų paskutiniąją vakarienę šiame pasaulyje. Bet nuotaika buvo ne kokia. Ir Jėzus nusprendė juos pamokyti savo pavyzdžiu. Jis atsistojo, nusiėmė viršutinį drabužį, pasiraitojo rankoves ir , pradedant Petru, visiems mokiniams numazgojo kojas, tuo pačiu pamokydamas,kad , jei jie nori buti dangaus karalystėje kartu su juo, privalo tapti žmonių tarnais, Tėvo karalystėje didžiausias yra tas, kas labiausiai pasitarnauja savo broliams. Toks Jėzaus elgesys visus labai sujaudino. Net ir Judo širdis akimirkai virptelėjo, bet tuoj protas pateikė analizę, kad toks nusižeminęs žmogus niekada nebus Izraelio išvaduotojas. Jie toliau vakarieniavo, ir Jėzus pasakė, kad tarp jų yra išdavikas. Visi, ir Judas klausinėjo „ar tai aš?“ , „kas jis?. Bet nė vienas neatkreipė dėmesį, kaip Jėzus pasakė „tas, kam padažiau duoną“. O Judui tarė „daryk, ką esi sumanęs“. Ir Judas pasišalino daryti savo sumanytą juodą darbą.
Po pamokomojo kojų plovimo mokiniai, dabar jų liko tik 11,kurį laiką buvo sutrikę ir nuliūdę, bet Jėzus visada sugebėdavo savo linksmumu ir laisvumu greitai padaryti atmosferą lengvą, kupiną švelnumo ir harmonijos. Jie vėl buvo šeima, broliai,bendražygiai...
Paskutinę vakaro taurę Jėzus kėlė pažymėdamas naujos epochos pradžią. Epochos, kai žmonės išsilaisvina iš ritualų, savanaudiškumo, kai įtiki į gyvąjį Dievą, kutis yra visų Tėvas, o visi žmonės – broliai. Gerdami vyną ir dalindamiesi duona , apaštalai juto ypatingą palaimą, gėrį tarp jų, kuris gali būti juntamas , kai tarp žmonių yra nuoširdus artumas, teisumas, ištikimybė mokytojui. Atmosfera buvo prosotinta nuostabių meilės ir darnos virpesių. Jėzus norėjo, kad jie įsimintų šią būseną kartu su juo. Kad , kai jo nebus fiziškai tarp jų – jie liktų tokie pat ištikimi ir broliški, draugiški vienas kitam ir visiems žmonėms.
Tai ir yra ta gyvoji duona- Tėvo žodis- nuostabūs meilės virpesiai jų viduje, visada vedantys teisumo keliu.
Birutė (Vilnius)
Birute
2017-01-21 00:08:11
136 DOKUMENTAS – PAKRIKŠTIJIMAS IR TOS KETURIASDEŠIMT DIENŲ
JONAS IR JĖZUS. Jonas buvo nuoširdus, bet nemokėjo sušildyti žmonių širdžių taip, kaip tą mokėjo Jėzus. Jonas skelbdavo žmonėms – Atgailaukite – o Jėzus savo mokymuose žmones būtinai SUSTIPRINDAVO savosios Evangelijos žinia apie Dangaus Karalystės šviesą. Tačiau žydai Jėzaus niekada nebūtų galėję suprasti dėl to, kad jie laukė išlaisvintojo, Mesijo, savo – kaip tautos – išlaisvinimui, bet ne to, ko Jėzus iš tikrųjų atėjo į Urantijos planetą – jis buvo VISŲ GELBĖTOJAS, skelbiantis apie savąjį Tėvą danguje, žmonėms žemėje. Jis troško vieno – kad žmonija gyventų patirdama Tėvo meilę savyje. Bet nei Jėzaus mokiniai, nei juo labiau žydai kaip tauta, nepajėgė suvokti to, kad JĖZUS BUVO TIEK ŽMOGIŠKAS TIEK DIEVIŠKAS. Po apmąstymų ir pasitarimų su savuoju Tėvu – nes Jėzus VISKĄ DARĖ TARDAMASIS SU TĖVU – Jėzus priėmė sprendimą pasikrikštyti pas Joną Krikštytoją, bet ne dėl savęs, o dėl visų tų krikštytis atėjusių žmonių ir su juo drauge atėjusių dviejų savo brolių, tai yra kad parodytų jiems pavyzdį.
PRIEŠ KRIKŠTĄ Jėzus buvo toks mirtingasis, kuris buvo pasiekęs visapusišką mirtingojo tvarinio patyrimą ir gyveno visiškai atsiduodamas Minties Derintojo vedimui, tai yra kiekviename žingsnyje pakluso – Tėvo valiai. Ir dabar mes, Urantijos žmonės, turime tokius pačius Minties Derintojus – Tėvo dalelę savo protuose, tik Jėzaus Derintojas turėjo didesnę patirtį.
PER KRIKŠTĄ Jėzus girdėjo savojo Tėvo balsą, raginimą imtis jį baigiamosios veiklos. Krikšto metu jam buvo parodytas vaizdinys, kuriame Jėzus pamatė save kas jis toks buvo iki gimstant Urantijoje bejėgiu kūdikiu iš moters įščių – DIEVIŠKOJI ASMENYBĖ KILUSI TIESIOGIAI IŠ KŪRĖJO.
PO KRIKŠTO Jėzaus žmogiškasis gyvenimas šioje planetoje užsibaigė. Dabar visą aplinką šioje planetoje jis matė kitomis akimis ir jam reikėjo priimti sprendimus kokiais metodais jis atliks savo viešuosius darbus visą likusį laiką iki kol ateis metas ir jis turės palikti šį pasaulį ir tai buvo priežastis kodėl Jėzus tuoj po krikšto paliko savo bičiulius žmones ir pasišalino keturiasdešimčiai dienų, kad viską apgalvotų. Ir šitas laikotarpis buvo Jėzaus žmogiškojo ir dieviškojo proto bendras veikimas, apmąstant iškilusius klausimus. Iš to, kokius sprendimus Jėzus priėmė šio atsiskyrimo metu yra suprantama, kad Jėzaus DIEVIŠKASIS PROTAS, PERGALINGAI TAPO ŠEIMININKU ŽMOGIŠKOJO INTELEKTUALAUS PROTO ATŽVILGIU.
Pirmiausia tai Jėzus nusprendė savuosius mokymus pradėti iškart po to, kai Jono Krikštytojo bebaimis pamokslavimas bus tragiškai sustabdytas tų pačių valdovų kurie iš baimės jį įkalins ir Jėzus tokį Jono likimą puikiai numatė-žinojo. Bet apmąstant savo likusio žemiškojo gyvenimo ateities planus, Jėzus priėmė – ŠEŠIS – DIDŽIUOSIUS, PAGRINDINIUS SPRENDIMUS IR VISI JIE BUVO – TĖVO KELIO – NE SAVO PATIES KELIO – LINK, VEDINI SPRENDIMAI.
PIRMASIS. Jėzus visą laiką turėjo suvokti LAIKĄ, nes bet kada galėjo būti taip, kad jeigu tik jis ko nors MINTYSE užsinorės – tai galėjo akimirksniu realiai ir įvykti.
ANTRASIS. Jėzus nusprendė likusį gyvenimą žemėje gyventi kaip gyveno iki krikšto, tai yra kaip ir visi mirtingieji, kas susiję su jų normaliais kasdieniais poreikiais, pavyzdžiui – mityba. Ir jis nesinaudos aukštesnių būtybių apsauga jam, kuria jis būtų galėjęs naudotis jeigu tik būtų panorėjęs.
TREČIASIS. Jėzus priėmė sprendimą, kad jeigu kažkada jo materialiam kūnui iškils pavojus, jis imsis žmogui įprastų atsargumo priemonių, bet jis tikrai nedarys jokių stebuklų, kad savo fizinį pavidalą išsaugotų.
KETVIRTASIS. Žinodamas, kad žydai laukia Mesijo, kaip stebuklų darytojo, Jėzus galvojo ar reikia panaudoti viršmogiškąsias galias, kad atlikti kažkokius neįprastus žmogui veiksmus, tam – kad pritrauktų žmones savosios Evangelijos link? Ir jis nusprendė, kad taip nesielgs.
PENKTASIS. Jėzus mąstė, kokiais būdais toliau jam skelbti Dangaus Karalystę? – Jis nusprendė, kad jokių kompromisų nedarys, tai yra nedarys jokių stebuklų, kad žmonėm įtiktų demonstruodamas savo galią vardan savojo Tėvo karalystės įkūrimo žmonių širdyse, bet vietoje šito – jis grįš pas žmones ramiai skelbti karalystę kaip ir iki šiol, remdamasis į savąjį Tėvą.
ŠEŠTASIS. Jėzus priėmė paskutinį sprendimą – kad visuose reikaluose atsiduos Tėvo valiai.
Ir po šių didžių sprendimų, kuriuos Jėzus priėmė savo viduje, jis grįžo pas savuosius apaštalus spindėdamas dvasine pergale.
Namų darbų užduotį atliko, Vita
vvita
2017-01-19 10:45:13
100 DOKUMENTAS. REILIGIJA ŽMOGIŠKAJAME PATYRIME.
Žodis „religija“ kilęs iš lotynų kalbos, bet etnologija nėra aiški. Vienas iš apibrėžimų yra budisto Tillicho: „religija – tai buvimo apimtam galutinio troškimo būsena, kurioje glūdi atsakymas į mūsų gyvenimo prasmės klausimą“. Religija puoselėja kiekvieno žmogaus vystymąsi. Civilizacijos etapuose augo ir vystėsi evoliucinė ir apreikštoji religija. Evoliucinė religija žmogiškąjį patyrimą apima nuo besivystančio laukinio primityvios baimės vergijos ir tęsiasi kaip moralinis judėjimas įkvepiantis žmogaus besivystančią prigimtį. Religijos evoliucija atsekta nuo ankstyvosios gamtos reiškinių baimės ir vėlių , kada iš pradžių mėgino dvasias priversti paklusti, vėliau įtikinti. Magiškos formuluotės tapo šiuolaikinėmis maldomis. Apipjaustymas buvęs aukojimas, tapo higienos procedūra. Religija vystėsi nuo gamtos garbinimo. Šventas vanduo, relikvijos, fetišai, magiški daiktai. Grynai evoliucinės religijos neįmanoma iki galo išlaisvinti nuo magijos ir raganavimo. Religija dalinai trukdė visuomenės vystymuisi, tačiau be religijos nebūtų nei ilgaamžės moralės, nei etikos, nebūtų dėmesio vertos civilizacijos. Šitas gyvulinės kilmės šventas paveldėjimas, evoliucinė religija turėjo tęstis tam, kad ji perdirbtų ir sukilnintų apreikštąją religiją, kuri siūlo tikėti į visuotines Dievybes. Žmogus yra evoliucinis tvarinys ir didžiąja dalimi religiją turi gauti evoliuciniu metodu. Apreikštoji religija yra nuostabi, tikra, sukuria meilės ir atsidavimo, tarnystės ir bičiulystės naujus lygius, Dievo Tėvystės ir žmogaus brolystės išplėstą sąmonę. Visos religijos atsirado dėl žmogaus skirtingo reagavimo į dvasinius pasireiškimus ir jos negali pasiekti tikėjimų ir ritualų vienovės, bet gali įgyvendinti tokią vienybę, tiktai garbindami visų Tėvą, nes tai yra dvasinis dalykas ir amžina tiesa. Dvasioje visi žmonės yra lygūs. Per amžius religijos apreiškimai yra besiplečiantys ir vis labiau apšviečiantys. Apreiškimas visada susietas su evoliucija ir ribotais žmogaus imlumo sugebėjimais. Nors religijos vystymosi vertybės auga, bet kai kurie žmonės per daug užsiėmę materialiais poreikiais, kad augtų dvasine prasme. Pagrindiniai religijos augimo slopintojai yra prietarai ir neišmanymas. Religija yra asmeninis patyrimas. Palankios savybės religiniam augimui sudaro: išlaisvintas jautrumas dieviškoms vertybėms, kosminių prasmių apmąstymas, problemos sprendimas meldžiantis, dalinimasis dvasiniu gyvenimu su bičiuliais, savanaudiškumo vengimas, gyvenant su gailestingumu ir Dievo akivaizdoje. Dvasinis vystymasis priklauso, kad būtų palaikomas gyvas dvasinis ryšys su tikromis dvasinėmis jėgomis. Antra, kad būtų nuolat vedami dvasiniai vaisiai: tarnavimas savo bičiuliams, suteikiant tai, kas gauta iš dvasinių geradarių. Dvasinis žengimas su tokia savimone, kuri išalkusi tobulumo, troškimo pažinti Dievą ir būti tokiu, kaip Jis bei siekiant vykdyti Tėvo danguje valią. Žmogiškosios saviraiškos tikslas turėtų būti dvasinis, ne materialus. Vienintelės realybės, kurių verta siekti, yra dieviškos, dvasinės ir amžinos. Tikrojo dvasinio vystymosi įrodymą sudaro tai, kad pasireiškia tokia žmogiškoji asmenybė , kurią motyvuoja meilė, nesavanaudiškas darbas, ir valdo begalinis dieviškumo idealų garbinimas. Tai pasiekiama mylint Dievą aukščiausiu laipsniu, o žmogų mylint ne savanaudiška meile. Meilė gimsta tik tada, kada žmogaus motyvai ir jausmai giliai suprantami. Jeigu nuoširdi ir nesavanaudiška meilė kaip virusas greitai persmelktų žmoniją, kad visą civilizaciją apgaubtų meilė, ir tai būtų žmogaus brolystės įgyvendinimas. Pasaulis pilnas prarastų sielų ne tiesiogine prasme, bet krypties prasme: susipainiojusių, nusivylusių , paklydusių sektų, misticizmo ir klaidžiojančių kituose tamsos labirintuose. Religinio gyvenimo tobulumo viršūnę Urantijoje pasiekė Jėzus iš Nazareto. Remiantis ištobulintais Jėzaus asmenybės bruožais, įmanoma kiekvienam tikinčiajam išvystyti tokią stiprią ir suvienytą asmenybę. Neišsenkantis Jėzaus gerumas, nepalaužiama tvirtybė, jokio veidmainiškumo, dirbtinumo ir apsimetinėjimo. Gyveno tik tiesa ir niekada nesinaudojo apgaule. Visada buvo nuoširdus, protingas ir praktiškas per visą savo tarnavimą. Jokių iškreiptų polinkių, nebuvo kaprizingas, lengvabūdiškas ar isteriškas, niekada nebuvo fanatiškas. Žmogaus Sūnus nuostabios įžvalgos, kupinas dieviškojo entuziazmo, bebaimis, nebuvo niūrus ar nuobodus, visada užjaučiantis, pamaldus, bet ne šventeiviškas. Jo nepančiojo tradicijos ar vergavimas siauro požiūrio papročiams. Buvo puikios savitvardos asmenybė, plataus požiūrio, neturėjo jokių prietarų, visada pasitikėjo Dievu Tėvu danguje. Jo tikėjimas buvo nepalenkiamas, tobulas. Jis žmones mylėjo kaip brolius. Jėzaus neveikė jokie nusivylimai ,akivaizdi nesėkmė. Buvo nepaprastai linksmas, jaudinančiai rūpestingas, dosnus. Jo drąsa buvo nuostabi, susieta su apdairumu ir valdoma proto. Drąsa jo gimusi iš įtikėjimo. Mokytojas buvo garbinimo modelis, tobulai suvienyta žmogiškoji asmenybė. Jis ir toliau vienija mirtingąjį patyrimą ir koordinuoja žmogiškuosius siekius, vienija gyvybę, kilnina charakterį, įeina į žmogiškąjį protą tam, kad jį išaukštintų, transformuotų, ir pakeistų į dieviškąjį.
Paruošė Adolfina.
adolfina
2017-01-18 22:35:17
135 dokumentas. JONAS KRIKŠTYTOJAS.
Dokumento santrauka.
Jonas Krikštytojas buvo vienas iš didingiausių senovės pranašų, gyvenęs maždaug prieš 2000 metų. Jis pasižymėjo charakterio tvirtumu, nuoširdumu ir drąsa, ir su visu atsidavimu įgyvendino savo kaip dangaus karalystės šauklio misiją, ir parengė kelią Jėzaus Kristaus gyvenimo darbui.
Apie Jono gimimą ir misiją, jo motinai Elžbietai pranešė apsireiškusi dvasinė būtybė, jog šis taps visų žydų taip laukiamo išvaduotojo pranašu, skelbs dangaus karalystės pradžią ir nukreips į ją daugybę žmonių. Ir kad šis laukiamas išvaduotojas bus jo pusbrolis.
Jonas išaugo kaip paprastas vaikas gamtos apsuptyje. Jo išsilavinę tėvai suteikė gerą išsilavinimą, skyrė daug dėmesio savo vienintelio sūnaus protiniam ir dvasiniam mokymui.
Dar paauglystėje Jonas įstojo į nazariečių brolijos ordiną, davęs įžadus visam gyvenimui. Nuo to momento jis buvo laikomas šventa asmenybe, visų žydų gerbiama. Vėliau, vyresniame amžiuje, bestudijuojant šventus raštus, Jonui didelį įspūdį ir įtaką padarė senovės pranašas Elijo, kad visa savo išore – tiek apranga, tiek grubiu, šiurkščiu elgesiu tapo panašus į jį. Apsisiautęs kailinį drabužį, susijuosęs odiniu diržu ir ilgais plaukais, jis labai išsiskyrė iš minios žmonių. Ir tai atsispindėjo visoje jo gyvenimo veikloje.
Mirus tėvui Zakarijui, Jonas karštai troško pradėti savo gyvenimo darbą, apie kurį daug mąstė ir rengėsi, bet susitikimas su pusbroliu Jėzumi jį apramino atidėti tai vėlesniam laikui. Toliau piemenaudamas ir prižiūrėdamas motiną, jis daug skaitė šventuosius raštus ir mąstė apie būsimąją veiklą, ir vis abejojo – ar Jėzus tikrai yra tas Mesijas – Dievo Sūnus, apie tai išgirdęs iš savo motinos. Tačiau nepaisant visų abejonių ir susipainiojimų, Jonas visada išliko dvasioje tvirtas ir ištikimas dėl ateinančios dangaus karalystės tikrumo.
Po savo motinos mirties jis galutinai apsisprendęs pradėjo savojo šauklio misiją, atkeliavęs prie Jordano upės ėmė visiems žmonėms pamokslauti, garsiai ir net šiurkščiai šaukdamas „atgailaukite ir krikštykitės! Dangaus karalystė yra šalia!” Krikštas vandeniu Jordano upėje buvo vienintelis naujas ritualas suaugusiems žydams, kokio jie dar nebuvo matę, nes buvo krikštijami kūdikystėje 8-ąją dieną po gimimo. Šitokiu metodu Jonas skatino visus žmones atgailauti ir būti doriems ir vertiems ateinančios dangaus karalystės. Daugybę žydų patraukė ši galingai skelbiama žinia, taip ilgai ir su viltimi laukta. Ir per neilgą beveik pusantrų metų aktyvios veiklos laikotarpį pasikrikštijo minios žmonių.
Jonas vis tikėjosi vėl pamatyti Jėzų, ir koks didelis buvo jo nustebimas, kada netikėtai priešais save išvydo savo pusbrolį, laukiantį pasikrikštyti. Šitą momentą Jėzus sąmoningai pasirinko savosios misijos pradžia. Pakrikštijęs Jėzų ir du jo brolius, šie keturi vyrai virš Jėzaus galvos akimirkai išvydo vaizdinį ir išgirdo Tėvo balsą, sakantį: „Tai yra mano mylimas sūnus, kuriuo aš esu patenkintas“. Po šio įvykio Jėzus pasitraukė 40-imčiai dienų į kalnus apmąstymams, o Jonas toliau ėmėsi pamokslauti su dar didesne galia, nes galutinai patikėjo Jėzumi, ir skelbė, jog jis krikštija vandeniu, bet po jo ateis tas, kuris krikštys „Šventąja Dvasia“. Kada vėl po tų 40-ties dienų susitiko su Jėzumi, išgirdo vienintelį sustiprinantį nukreipimą dėl tolimesnės savo veiklos, kad Tėvas ves jį visada taip, kaip ir iki šiol. Tuomet išsiskyrė visiems laikams, ir Jonas ėmė jausti vienatvę ir liūdesį, nes savo darbą beveik užbaigė. Nuo to momento jis niekada daugiau nebepamokslavo su tokia galia, kaip iki Jėzaus krikšto. Visgi dėl savo grubaus ir netaktiško elgesio bei nuolat didėjančios pasekėjų minios atsidūrė kalėjime. Šitas daugiau nei pusantrų metų laikotarpis, praleistas kalėjime, buvo didžiulis išbandymas jo pasitikėjimui savimi, ištikimybės Jėzui, ir net Dievui. Jis visą laiką laukė Jėzaus apsilankymo ir išlaisvinimo, bet šito neįvyko, visi įvykiai buvo palikti natūraliai savieigai. Kada kartą Joną aplankė jo mokiniai, jis netikėtai išsakė pranašystę, jog parengė kelią Jėzui, Dievo Sūnui, kuris iš tiesų vykdo Tėvo danguje valią, ir kad „tas, kuris tiki į šį Sūnų, tas turi amžinąjį gyvenimą“. Šie tvirtai išsakyti Jono pranašiški žodžiai labai nustebino jo mokinius.
Pačiu sunkiausiu savo išgyvenimų momentu Jonas gavo žinią iš Jėzaus, kad šis jo neužmiršo, ir kad Jonas su kaupu patirs palaimą kituose pasauliuose, po savojo iškeliavimo, jeigu nesuabejos Jėzumi. Tai buvo paskutinė žinia, jį labai sustiprinusi ir sugrąžinusi pasitikėjimą savimi ir Jėzumi. Po kelių dienų Jonas mirė, buvo nužudytas.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2017-01-16 13:06:57
Man labiau norėjosi į Jono Krikštytojo gyvenimo atskirus aspektus, kurie sudarė jo misijos pasirinkimą ir kokie faktoriai suvaidino-nulėmė JO ASMENINIŲ motyvų pasirinkimo įgyvendinimą, pažvelgti kitu kampu, negu buvo užduotis ir, kad nekartot urantų jau pamintos įvykių sekos. Ir tai nėra atpasakojimas.
Einant šeštuosius gyvenimo metus, sugrįžus iš viešnagės Jėzaus iš Nazareto šeimoje ir Gabrielio apsireiškimo, esant Elžbietai nėščiai, šviesoje, Jono tėvai pradėjo berniuko PROTINĮ IR DVASINĮ SISTEMINGĄ lavinimą, o keturiolikos jis davė oficialius nazariečio įžadus, kuriuos buvo davę Samsonas ir PRANAŠAS Samuelis. Ir jo tėvai iš savo vienintelio sūnaus,‘‘ PAŽADĖTOJO‘‘ vaikelio ir visam gyvenimui davusio nazariečio įžadus, tikėjosi ‘‘DIDINGŲ dalykų‘‘. Dar po vienos viešnagės pas pusbrolį Jėzų ir jo motiną Mariją, Jonas jau buvo beveik nusprendęs savo gyvenimo darbą pradėti, bet jį perspėjo ne tik , Jėzaus žodžiai, bet taip pat ir JO PAVYZDYS , sugrįžti namo, RŪPINTIS savo motina, ir LAUKTI “Tėvo valandos atėjimo.” Aštuoniolikos mirė Zakarijus [tėvas]. Jonas ATSISAKĖ IMTI ŠVENTIKO PAŠALPĄ, tai neužilgo prarado namą ir būdamas dvidešimties su motina patraukė gindamas savo avių bandą į pietus, į Hebroną ir Engedį. Kur bendraudavo su kitais asketiškais piemenimis ir nazariečių brolija. Jono kaip piemens gyvenimas leido jam DAUG LAIKO PASKIRTI APMĄSTYMAMS. Jis tiek skyrėsi nuo nazariečių daugumos, kad jam buvo labai SUNKU ARTIMAI bičiuliautis ir su brolija. Bet jam LABAI PATIKO ABNERIS, pripažintas Engedžio kolonijos lyderis ir vadovas.
Manau, jau tada Būsimasis Krikštytojas pajuto tikrąją dvasios brolystės vienovę su Abneriu, nes iš vėlesnių dokumentų sužinome, kad jis vienintelis suprato Jėzaus mokymų esmę, bet buvo nepelnytai užmirštas.
Jis ŠIMTUS kartų skaitė Danieliaus aprašymą apie didingą įvaizdį; “Ir ta karalystė ir viešpatavimas ir tos karalystės didybė po visu dangumi bus suteikti Paties Aukštojo, kurio karalystė yra amžinoji karalystė, ir visi valdovai tarnaus ir paklus jam, šventųjų tautai.” pranašo žodžiai nesiderino su tuo, KO JĮ BUVO MOKĘ TĖVAI. Taip pat ir jo pokalbis su Jėzumi, kuomet jį aplankė sulaukęs aštuoniolikos metų, nesiderino su Raštų teiginiais. Nepaisant šito susipainiojimo, per savo visą suglumimo laikmetį jo MOTINA TIKINO, kad jo tolimasis pusbrolis, Jėzus iš Nazareto, yra tas tikrasis Mesijas, kad jis atėjo tam, kad užimtų Dovydo sostą, ir kad jis (Jonas) turi tapti jo išankstiniu šaukliu ir pagrindiniu rėmėju. Po motinos laidotuvių sugrįžęs į Engedį, savo bandas jis PADOVANOJO brolijai. Taigi, tapo VISIŠKAI LAISVAS NUO MATERIALIŲ PAREIGŲ IR VISOKIO KILNOJAMO , IR NEKILNOJAMO TURTO GALUTINAI, kas yra svarbu dvasinės misijos vykdymui kiekvienam, nes Kūrėjas pasirūpina visomis reikmėmis, pasišventusių Kūrėjo valios vykdymui.
Jonas kuriam laikui iš išorinio pasaulio pasitraukė ir tuo metu PASNINKAVO IR MELDĖSI Jonas žinojo TIKTAI SENUOSIUS BŪDUS,KAIP PRIARTĖTI PRIE DIEVIŠKUMO; jis žinojo tiktai tą, ką apie tai rašė Elijas, Samuelis, ir Danielius. Elijas buvo jo pranašas IDEALAS. Būtent dėl ELIJO ĮTAKOS Jonas pasinaudojo jo metodu, kad tiesiai ir šiurkštokai užsipultų savo amžininkų nuodėmes ir ydas. Jis stengėsi rengtis kaip Elijas ir mėgino kalbėti kaip Elijas; ir kiekvienu išoriniu aspektu jis buvo panašus į senovės pranašą. Jis IŠMĄSTĖ naujojo amžiaus, Dievo karalystės, skelbimo būdą; jis nusprendė, jog turi tapti Mesijo šaukliu; Dvejus su puse metų Jonas gyveno Engedyje, ir didžiąją brolijos dalį jis įtikino, jog “epochos pabaiga yra šalia”; jog “netrukus turi ateiti dangiškoji karalystė.”
Kol Jonas laikėsi minties apie Dovydo sosto atstatymą, SAVO TĖVŲ mokymo, kad Jėzus, gimęs Dovydo Mieste, turi būti tas ilgai lauktasis išlaisvintojas, tol viskas atrodė nuoseklu; bet tomis akimirkomis, kada jis daugiau linko į doktriną apie dvasinę karalystę ir laikinojo amžiaus žemėje pabaigą, tada jis labai abejojo dėl to, kokį vaidmenį šituose įvykiuose vaidins Jėzus. Kartais jis SUABEJODAVO DĖL VISKO, bet neilgam. Jis iš tikrųjų TROŠKO, kad apie visa tai galėtų pasikalbėti su savo pusbroliu, bet tai prieštaravo jų išreikštam susitarimui.
Atsakydamas į savo mokinių klausimus, Jonas toliau PLĖTĖ savo mokymus, diena iš dienos PAPILDYDAMAS tuo, kas buvo NAUDINGA IR KAS GUODĖ palyginus su jo ankstyvąja ir paslaptingąja žinia: ”Atgailaukite ir krikštykitės.” Iki šito laiko ėmė eiti minios iš Galilėjos ir Dekapolio. Dešimtys nuoširdžių tikinčiųjų diena po dienos leido laiką su savo mylimu mokytoju. Jo šlovė buvo išplitusi po visą Palestiną, o jo darbas buvo tapęs pagrindine pašnekesių tema visuose miestuose aplink Galilėjos ežerą.
Jėzus palankiai atsiliepė apie Jono žinią, ir dėl to didelė dalis Kapernaumo gyventojų prisijungė prie Jono atgailavimo ir krikšto KULTO. Atėjo ir JĖZUS su broliais pasikrikštyti vandeniu, nes‘‘ jo valanda atėjo‘‘. Jau stovint Jordano upės vandenyje Jonas pasakė: “Bet gi reikia, kad pakrikštytum mane tu. Kodėl tu atėjai pas mane?” Ir Jėzus pašnibždėjo Jonui: ”Dabar pakrikštyk mane, nes MUMS REIKIA PARODYT ŠITĄ PAVYZDĮ mano broliams, stovintiems čia su manimi, ir KAD ŽMONĖS GALĖTŲ ŽINOTI, jog manoji valanda atėjo.”
Taip buvo tos , pavadinčiau, estafetės, kurios elementai susidėliojo į nuoseklią visumą; nuoširdžių žmonių parengimą TOLIMESNĖS Jėzaus misijos įgyvendinimui - AUKŠTESNIO LAIPTELIO DVASINĖS ŠVIESOS - GEROVĖS PASIREIŠKIMUI VISŲ LABUI, PERDAVIMUI. Jonas buvo tas, kuris šaukė tyrlaukiuose ir buvo išgirstas.
Fariziejams ir šventikams Jonas atsakė: “Kas aš esu turėtų pasakyti būtent tie, kurie išgirdo mane ir gavo iš manęs krikštą, bet aš pareiškiu jums, jog tuo metu, kai aš krikštiju vandeniu, tarp mūsų buvo tas, kuris sugrįš tam, kad krikštytų jus Šventąja Dvasia.” Po krikšto Jėzus išėjo į kalnus APMĄSTYMAMS keturiasdešimčiai dienų.
Kai kurie Jono mokiniai organizavo paieškų grupes, kad eitų Jėzaus ieškoti, bet Jonas uždraudė, sakydamas: “Mūsų laikai yra dangiškojo Dievo rankose; jis nukreips savo išrinktąjį Sūnų.” pakeldamas savo skardų balsą, pasakė: “Štai Dievo Sūnus, pasaulio išlaisvintojas! Tai apie jį aš kalbėjau, kai sakiau, ‘Po manęs ateis tas, kuriam teikiama pirmenybė prieš mane, nes jis buvo iki manęs.’ Dėl šitos priežasties aš atėjau iš tyrų, kad pamokslaučiau atgailavimą ir krikštyčiau su vandeniu, skelbdamas, jog dangaus karalystė yra šalia. Ir dabar ateina tas, kuris jus krikštys Šventąja Dvasia. IR AŠ MAČIAUI, kaip toji dieviškoji dvasia nusileido ant šito žmogaus ,IR AŠ GIRDĖJAU, kaip Dievo balsas pareiškė, “Tai yra mano mylimas Sūnus, kuriuo aš esu labai patenkintas.” PARODYTAS vaizdinys Jordano upėje, kaip ir mūsų laikais mums suteikiami vaizdiniai ir projekcijos, mus ir Joną Krikštytoją anuomet, labai sustiprina ir paguodžia mūsų įtikėjimo procese iškilus iššūkiams ir įtikėjime į nematomą, bet patiriamą Kūrėją , kas taip pat paėjo Jonui ištverti pusantrų metų kalėjimą ir nukirsdinimą. Jono mirtis buvo ,manau, neišvengiama, kaip reiškinys, kadangi du vedliai yra sunkiai suderinamas dalykas vienoje tautoje, tai būtų painioja žmonių ir taip anuomet, kaip ir dabar, sujauktus protus ir vedę į skaldymąsi, kaip ir įvyko, tarp Jono Krikštytojo pasekėjų. Paskutiniai tiesiogiai Jėzaus pasakyti žodžiai Jonui; “Mano Tėvas tave ves dabar ir ateityje, kaip jis vedė ir praeityje‘‘, o netiesiogiai perduoti jau kalėjime ‚‘‘ pasakykite jam, kad aš neužmiršau, bet dėl to taip pat kenčiu ir aš, nes mums tenka įgyvendinti visą teisumą. Papasakokite Jonui, ką matėte ir girdėjote – kad vargšai turi gerąją naujieną, kuri skelbiama jiems – ir, pagaliau, pasakykite MANO ŽEMIŠKOSIOS MISIJOS MYLIMAJAM ŠAUKLIUI, kad jis tikrai su kaupu patirs palaimą ateities amžiuje, jeigu neturės progos suabejoti ir suklupti dėl manęs.” Šie žodžiai aktualūs ir mums šiandien ir per visą ateities AMŽINYBĘ, nes JĖZUS-ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU – DVASIOJE VIENA.
Tai sutrumpinimas dokumento ir kaip matau esmę aš.
G.Dalia
GDalia
2017-01-15 19:11:28
135 dokumento - Jonas Krikštytojas - atpasakojimas
Jonas buvo neeilinė asmenybė. Vienturtį vaiką mokė jo išsilavinę tėvai namuose, kadangi jie
gyveno mažame kaime netoli Jaruzalės kuriame nebuvo mokyklos. Dar prieš gimimą Jono
motinai apsireiškusi aukštesnė būtybė pranešė, kad Jėzus iš Nazareto yra tas tikrasis žydų
tautos išlaisvintojas ir kad Jonas turi tapti jo pranašu, rėmėju, skelbti šią žinią ir ruošti žmones jo
atėjimui. Sulaukus keturiolikos metų Jono tėvai nusprendė, jog tai tinkamas metas jų sūnui
priimti nazariečio ordino įžadus, kurie priėmami visam gyvenimui, tai buvo didelis žingsnis
asmenybės tobulėjimo link. Krikštytojas buvo mąstytojas, stiprus oratorius, tačiau nebuvo labai
mandagus. Po ilgų dvejonių jis nusprendė tapti Jėzaus pranašu ir išvyko pradėti viešo
pamoklininko karjerą. Jonas pamokslavo skelbdamas, jog artėja Naujoji karalystė Jordano upėje
krikštijo ir suaugusius ir vaikus, visus, kurie tik norėjo, jog nuodėmės būtų atleistos. Žinia apie
ilgai laukto išlaisvintojo atėjimą greit pasklido. Jonas per pusantrų metų pakrikštijo per 100.000
žmonių. Krikštytojas tikėjo ir laukė kuomet Jėzus ateis ir jį pakrikštys, bet suglumo pamatęs
Mesiją laukiant pas jį eilėje. Tądien Jėzus ir dar du broliai buvo pakrikštyti, iškart po to virš jo
galvos vyrai pamatė vaizdinį ir išgirdo balsą, kuris tarė - Tai mano mylimas sūnus, kuriuo aš esu
labai patenkintas. Po šio įvykio Jono tikėjimas sutvirtėjo ir jis neabejojo, jog Jėzus ir yra tas
išlaisvintojas. Jėzus sugrįžęs po 40-ties dienų skirtų apmąstymams atsisveikino su Jonu, kuriam
buvo labai sunku, nes jis jautė, kad misija beveik baigta. Vėliau Jonas pamokslaudamas įžeidė
to meto valdytoją, kuris pabijojęs maišto uždarė jį į kalėjimą. Kalėjime buvo sunku, tai įtikėjimo
išbandymo metas. Jėzus nesiėmė jokių veiksmų prieš Tėvo valią, kad išlaisvintų jį iš nelaisvės,
nes žinojo, kokia didi ateitis jo laukia. Jono pasiuntiniai jam perdavė žinią nuo Jėzaus apie tai
kas jo laukia ateityje, kuomet jis paliks šį pasaulį, jei tik jis nesudvejos Jėzumi, tai buvo žinia,
kuri jį sustiprino. Joną nužudė kalėjime, tačiau savo misiją jis buvo iki galo įvykdęs.
Evaldas
EvaldasV
2017-01-13 23:21:57
135 dokumento – Jonas Krikštytojas – mano atpasakojimas
Jonas Krikštytojas, buvo tas žmogus, kuris Jordano upėje pakrikštijo Jėzų. Apie Jono gimimą buvo pranešta iš anksto, jo motinai Elžbietai, kada jai apsireiškė aukšto rango dvasinė būtybė, vardu Gabrielius. Jonas gimė ir augo kuklioje šeimoje, nedideliame kaime, kur nebuvo jokios mokyklos. Todėl jo tėvai jį mokė patys, savo namuose, nes buvo pakankamai išsilavinę. Kai jam suėjo keturiolika metų, davė įžadus nazariečių ordinui, dėl ko, tapo visam savo gyvenimui tokiu, kad prilygo šventajam. Jo tėvai tuo džiaugėsi ir laukė, kuo pasireikš ir taps jų šis vaikas. Jono pagrindinis užsiėmimas buvo – savo tėvo avių ganymas ir skaitymas šventų knygų. Labiausiai mėgo skaityti pranašo Elijo knygą, iš kurios sėmėsi išminties ir norėjo būti panašus į jį. Po tėvo Zakarijo mirties, jiedu su motina greitai prarado savo namus, nes mažai gaudavo pelno. Jonas pasitraukė gyventi į tokią vietą, kur gyveno kiti nazariečių ordino nariai ir vėl užsiėmė jam įprastu darbu – piemenavimu. Gyvendamas ten, jis skaitė knygas, domėjosi žmonių gyvenimu, daug ir nuolat mąstė – kokia jo paties misija, kokia Jėzaus misija, ar Jėzus yra tas laukiamas visų žydų Mesijas Išlaisvintojas? Iš savo tėvų buvo girdėjęs, kad jo pusbrolis Jėzus yra tas, kuris sėsis į laisvą valdovo sostą, kitaip vadinamą Dovydo sostą. Todėl po savo motinos mirties, jis priėmė galutinį sprendimą – tapti šito Mesijo Išlaisvintojo šaukliu – skelbti apie ateinančią iš dangaus Dievo karalystę, ir visiems priimantiems žydų tikėjimą, liepti atgailauti ir pasikrikštyti. Šitą darbą Jonas pradėjo prie Jordano upės, drąsiai ir ryžtingai, atkakliai ir net kartais iššaukiančiai. Todėl gandas apie šį šauklį ir jo skelbimą, sklido greitai. Ir norinčių pasikrikštyti ir priimti laukiamą žinią buvo daug. Pasikrikštyti atėjo ir Jėzus, su savo dviem broliais – Jokūbu ir Judu. Jie įbrido į vandenį, iš bendros tikinčiųjų minios, to paties ritualo atlikimui. Jonas tikėjosi, kad dabar jį patį pakrikštys Jėzus, bet Jėzus paliepė Jonui toliau tęsti krikštijimą, pasakydamas – kad atėjo jo veikimo valanda ir kiti šitą veiksmą turi pamatyti. Kada Jonas krikštijo Jėzų, virš jų pasirodė vaizdinys ir pasigirdo balsas, pasakantis, kad – tai yra mylimas Sūnus, kuriuo aš esu labai patenkintas. Po šio įvykio, Jėzus išlipo iš vandens ir niekam netaręs nė žodžio, pasitraukė į vienumą, į kalnus, apmąstymams. Po keturiasdešimties dienų, Jėzus sugrįžo. Jonas jį pasveikino gražiais žodžiais, pasakydamas kitiems, kad – tai Dievo Sūnus, pasaulio Išlaisvintojas, kuris visus krikštys Šventąja Dvasia. Kitos dienos rytą, jiedu išsiskyrė ir daugiau nebesusitiko. Jonas buvo suimtas ir uždarytas į kalėjimą, kad nekiltų maištas, nes tikintieji jį laikė pranašu. Po suėmimo, jo mokiniai išsiblaškė, tiktai keletas galėjo jį lankyti ir pranešti jam naujienas. Kalėjime Jonas praleido pusantrų metų, laukdamas, kada jį išlaisvins Jėzus. Jėzus Joną labai mylėjo ir žinojo jo pasireiškimo galimybes ateityje. Jam perdavė žinią, kad jo misija įgyvendinta, ir, kad pats neabejotų dėl esamos padėties. Ši žinia Joną labai sustiprino, ir netrukus, Erodo Antipo žmonos įgeidžiu ir jo paties įsakymu, Jonas buvo nužudytas.
Šis žmogus, yra man ir mums pavyzdys, kaip gyventi nuolatiniu, gyvu įtikėjimu, nežinant, kas laukia rytojaus dienoje, nes gyvenimas kalėjime, buvo didžiulė kančia ir taip pat jo paties įtikėjimo išbandymas. Jo misija mūsų pasaulyje buvo trumpa, bet veiksminga tolesnių įvykių susiklostymui. Ačiū jam
DDaiva
2017-01-13 22:34:17
"Jonas Krikštytojas yra didis mokytojas ir dvasios stiprybės pavyzdys visiems mums,
Urantams."
Šaunuolė, Birutė.
Tavo, raštu išreikšta išvada rodo gilia prasmę.
Manę taip pat džiugina tai, kad Jonas Krikštytojas užima penkioliktąjį krėslą tarp keturių ir dvidešimties Urantijos patariamosios tarybos narių Jeruseme dislokuotoje būstinėje.
Kaip matome, tarp tų narių nėra nei šv. Petro, nei Povilo, nei šv. Jono ir kitų apaštalų.
/Tegul atleidžia man, mano paminėti broliai, esantys Morontijos Pasauliuose, išvengti klaidų iš tiesų - yra be galo sudėtinga; GEROVĖS JUMS/.
Su meile,
Irena.
RANTULIJA
2017-01-13 14:52:21
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.