Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

GYVENIMAS ŠVIESOJE SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU

Šis gyvasis kelias yra GYVAS, nes yra PATIRTINIS, kiekvieno asmens viduje, nes tai Rojaus Trejybės-AŠ ESU pažinimo gyvasis kelias, gyvu patyrimu, kiekvieno asmens viduje, kaip savo ir visų tikrojo ir vienintelio Tėvo ir Motinos, dabar ir per visą amžinybę ateityje. Ir šitas Jos pažinimas mano viduje vis tęsiasi ir tęsiasi, iš tiesų dar gerokai anksčiau nei tik buvo atsiradusi Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus gyvoji šventovė, į kurią pirmą kartą ir atėjau. Jau prieš tai aš, pati pajutusi iš vidaus dvasinį impulsą, man nesuprantamą ir naują, ir visiškai neskatinama niekieno iš mano aplinkos žmonių, dar mokykloje besimokydama vyresnėse klasėse, praėjau kalbėtis labai nuoširdžiai ir atvirai savomis mintimis su Dievu, kuris mano mintyse buvo įvardijamas ir suvokiamas kaip DRAUGAS, ir pats geriausias, į kurį rėmiausi tuomet, remiuosi ir dabar, apie kurį mąstydama jaučiau viduje, kad niekas kitas man negali patarti, sustiprinti ir padėti atrasti teisingus sprendimus, atsakyti į klausimus, kylančius mano galvoje, o tik JIS, tik Jis tai gali padaryti tobulai. Nes tik Jis mane iš vidaus pažįsta tobulai, kaip aš pati savęs nepažįstu. Iki šiol nuo pat paauglystės taip jaučiu, savo viduje. Ir šitai mane skatina vis artimiau ir dažniau bendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, patirti dvasinį artumą. Ir nors mano gyvenime įvairių iššūkių ir pokyčių netrūksta, o vis daugiau atsiranda, aš vis labiau ir labiau jaučiu, kad būtent šis gyvas bendravimas kažkada paauglystėje su Dievu kaip Draugu, po to su patirtu Tėvu mano viduje, po to su Rojaus Trejybe, o dabar jau su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir yra vienintelis GYVASIS RYŠYS, kurį noriu puoselėti ir toliau, kurio dėka aš patiriu vis gyviau ir gyviau savo Tikrąjį TĖVĄ ir MOTINĄ, imu pažinti JĮ didėjančia dvasinio artumo būsena, ir pati imu atsiskleisti tokia, kokia nemaniau galinti būti, ir tai tik pradžia.
Kada daugiau kaip prieš savaitę, jau praeitais metais 2016 12 30, urantijos grupėje išgirdome nuostabų Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės mokymą, apžvelgiantį mūsų urantų 2016 metus, tai šis mokymas buvo man kaip patvirtinimas ir didelis sustiprinimas į mano viduje vis iškylančias gyvos šviesos ir meilės mintis, kurios kol kas dar prasilenkia su mano ryžtingesniais šviesos veiksmais išorėje, aplinkoje:
„Ir Aš džiaugiuosi jūsų visų vadinamųjų urantų pasireiškimu, kiek jūs sau mąstote viduje, kiek jūs daug daugiau norėtumėte būti veiklesni, energingesni, ryžtingesni, geresni, dar daugiau prisipildę Manosios Meilės. Tai Mane malonina – jūsų gyvybingumas, jūsų troškimas. Juk svarbiausia ir yra ne tai, kuo jūs esate šią akimirką, bet tai, kuo šią akimirką jūs trokštate būti. Jūsų troškimas, kuo jūs norėtumėte pasireikšti, ir yra tas jūsų dvasinės asmenybės, Mūsų jums suteiktos amžinosios dovanos, dvasinio asmens, vektorius – į kurią pusę jūs ketinate žengti artimiausiu metu.“
Štai šitas vektorius – žengti į vis didesnę vienovės būseną su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir yra pati teisingiausia ir prasmingiausia kryptis tiek man, tiek kiekvienam urantui, tiek visai žmonijai, ir net kūrinijai. Vienovės su savo Tikruoju Tėvu ir Motina neįmanoma patirti, gyvai su Juo nebendraujant, net ir daugybę kartų dienoje, savo apmąstymus ir mintis nukreipiant jiems. Kaip gi štai vaikas galėtų patirti savo žemiškojo tėvo ir motinos meilę savyje, jei vis atstumtų juos, nesikalbėtų, nebendrautų su jais, nesidalintų savo džiaugsmais ir rūpesčiais, nusisuktų nuo jų, nors šie vis vien jį myli? Negalėtų patirti, nes bendravimo ryšys turi būti ABIPUSIS, o ne vienpusis. Taip ir Rojaus Trejybė-AŠ ESU mums yra padovanojusi savo gyvąją dalelę Minties Derintoją – nutiesusi gyvą ryšį mums ir mūsų labui, bet kiek mes atsakome į šį Jos kvietimą bendrauti su Ja? Retokai dar, retokai bendraujam su Ja, dar nepasitikim, dar atstumiam Ją manydami, kad patys galim kažką geriau, dar abejojam, todėl ir nepajaučiam gyvo nuoširdaus meilės atsako savyje iš Jų – Tikrojo Tėvo ir Motinos savyje.

Manyje irgi būna tokių susvyravimų, kada įvairūs pasąmonės ir sąmonės teršalai aptemdo nuoširdesnį bendravimą su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, bet aš vis vien nepasiduodu jiems ilgai bujoti manyje, o visada vėl ir vėl kreipiuosi į Ją nuoširdžiai savais žodžiais, ir vėl pajuntu gyvybingą palaimos būsenos atsaką savyje, pajuntu vėl užpildančią dvasinės stiprybės, meilės, nuoširdumo, ramybės ir gerovės būseną. Nes būtent šitaip išmintingai elgtis man suteikiamuose mokymuose mane moko Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Tai, ką Ji man pasako, aš galiausiai patvirtinu realiu veiksmu, kokia gyvybinga Jos energija, ir kaip per atsivėrimą ją įsisavinant vis labiau stiprėja fizinis kūnas, rimsta neramus žmogiškasis protas, mintys tampa šviesesnės ir imlesnės dvasiniams impulsams. Štai praeitą savaitę turėjau tokį patyrimą, kada praėjusį ketvirtadienį per pietus išėjau pasivaikščioti po savo namų apylinkes Riešėje, kur atsiveria gražūs gamtos vaizdai akims, kai aplink ramuma ir miškai, upelis, ežerėlis, laukai apramina ir panardina į prasmingus apmąstymus, jais bevaikštant. Taigi ta diena buvo labai šalta ir vėjuota, termometro stulpelis rodė gal -20 laipsnių šalčio, nors dangus saulėtas. Taigi aš vaikščiojau, ir nors buvau gerai apsirengusi, ir su šilta vilnone kepuraite, manau, kad visgi galėjo galvą perpūsti stiprus vėjas. Grįžusi namo gerai jaučiausi, tačiau vakare pajutau nedidelius galvos skausmus, bet nelabai kreipiau dėmesio, nes pagalvojau, kad esu nuvargusi ir laikas miegoti. Ryte penktadienį kai tik prasibudau, pajutau didelį galvos skausmą, kuris buvo geliantis ties viršugalviu, kad tas gėlimas, atrodė, jau juntamas ir ties kaklu, ir jau žemiau rankose. Atsimenu, kad pagalvojau kas čia darosi, ką daryti, kai neužilgo pajutau, kaip mane užliejo tokia aiški dvasinė būsena ir dvasinis žinojimas, ką gi daryti – tik gyvas bendravimas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, ir nuolatinis Jos gyvojo vandens gėrimas mane visiškai atstatys. Tai buvo realiai patirta dvasinė būsena ir aiškus žinojimas, kad taip ir bus. Neatsimenu ar esu iki šiol patyrusi kažką panašaus, taip aiškiai. Na ir šitas dvasinis patyrimas mane labai sustiprino ir skatino vis bendrauti ir bendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, vis garbinti Ją, visą rytą, ir nepaisant labai didelių galvos skausmų, jaučiau, kai prasiveržia mano nuoširdumas ir meilė Jai, ir galvos skausmai be jokių vaistų ėmė slopti, rimti. Viduje buvo iškilęs toks palyginimas kaip vaizdinys, kad reikia atsukti kraną, kad nuolat tekėtų vanduo, ir nuolat jį gerti, tik šiuo atveju – dvasinį vandenį iš paties Šaltinio. Žinote, tą ir dariau, ir taip visą rytą, iki kol reikėjo važiuoti į urantijos grupę, ėmiau jaustis jau pakankamai gerai. Šitas patyrimas man yra dar vienas sustiprinimas, kad visada ateina išeitis ir pagalba, kai tik nuoširdžiai atsiremiame į Rojaus Trejybę-AŠ ESU. O juk netikėtų iššūkių būna visokių, ne tik susijusių su mūsų fizinio kūno negalavimais, bet ir su netikėtomis aplinkybėmis mums priimant teisingą sprendimą, kaip reikia pasielgti. Ir tai labai individualūs patyrimai, tačiau IŠEITIS VISADA YRA, ir ji yra suteikiama iš Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU.

Kada vis dažniau išeinu pasivaikščioti į gamtą po savo namų apylinkes, labai dažnai panyru į apmąstymus, kuriuos irgi nuoširdžiai paskiriu Rojaus Trejybei-AŠ ESU. Tiesiog mąstau savyje vienokius ar kitokius dalykus, stengiuosi pajausti teisingesnę išeitį, ir jau pastebėjau, kad mano apmąstymus netikėtai ir visai natūraliai užlieja dar ryškesnės šviesos mintys, dar labiau mane dvasiškai pakylėjančios, sustiprinančios, kaip aiškūs atsakymai, kad tokie pasivaikščiojimai man tampa nuostabiu malonumu. Ir aš jau žinau, kad tai yra suteikiama ryškesnė šviesa iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU, mane pasiekianti per Minties Derintoją. Nes būna tokių šviesių minčių, apie kurias anksčiau aš visai nesusimąstydavau, kad taip įmanoma, nes niekada iki šiol neturėjau tokių patyrimų, kaip dabar. Ir vienas iš tokių patyrimų – motinystė. Ir štai per tokį nuoširdų bendravimą su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir apmąstymus vienumoje, pašvenčiant juos Jai, man ateina šviesios ir gyvybingos mintys, kad Jos gyvoji energija, mane vis labiau užpildanti palaimos dvasine būsena, kaip suteikia gyvybingumo kiekvienai fizinei kūno ląstelei, lygiai taip pat suteikia to paties gyvybingumo ir mažyliui, dar tik besivystančiam įsčiose. Ir kaip šitoji gyva energija pamaitina ir sustiprina, valo kiekvieną fizinę kūno ląstelę, tokį patį poveikį ji daro ir naujai gyvybei įsčiose, ir ne mažesnį. Tėvas štai mokyme sako:
„Ir šitoji būsena PAMAITINA jūsų būsimąjį kūdikį MANĄJA IR GYVĄJA MEILE – KOSMINIAIS ENERGETINIAIS VIRPESIAIS – TIESIAI IŠ MŪSŲ TRIJŲ IR ESANČIŲ ROJUJE.“ (Tėvo mokymas apie vaikų auklėjimą, mitybą, gydymą, 2011 03 26)
Ir kuo dažnesnis ir tuo pačiu nuoširdesnis tampa gyvas bendravimas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, tuo mane vis stipriau užlieja būsena, aiškumas ir tvirtumas, kad gyvoji aukšto dažnio energinių virpesių energija yra pajėgi atstatyti ir sureguliuoti įvairius procesus, kokie vyksta moters kūne vystantis naujai gyvybei, tiek bet kuriam kitokiam fiziologiniam procesui žmogaus fiziniame kūne apskritai. Kada gydytojai kalba apie įvairius negalavimus, pasireiškiančius moters kūne, vystantis naujai gyvybei, jie tikrai nekalba, nes NEŽINO, kad yra toks Tobulumo šaltinis – Rojaus Trejybė-AŠ ESU, su kuria nuolat bendraujant, iš kurios nuolat ir nepertraukiamai geriant gyvąją energiją galima turėti sveiką ir gyvybingą kūną, sveiką gimsiantį mažylį, be jokių šalutinių reiškinių ir pasekmių, apie kuriuos kalba ir vis klausia štai ir mano gydytoja. Aš jai vis atsakau tą patį – gerai jaučiuosi, viskas puiku, jokių šalutinių reiškinių nejaučiu. O ir patvirtinimus iš būtinų medicininių tyrimų gaunu – viskas vystosi gerai, nes taip ir jaučiuosi. Būna, kad ir kai kurios urantės manęs paklausia, kaip gi aš jaučiuosi, ar man lengva vaikščioti, nes kai kurių jų patirtys praeityje buvo nelabai malonios, o aš vėl patvirtinu tą patį, kad gerai jaučiuosi, nes visą naujos gyvybės vystymosi procesą nuoširdžiai pašvenčiu Rojaus Trejybei-AŠ ESU.
Štai ir šį praėjusį savaitgalį, kai buvau su Robertu kaime sodyboje, pavakary sėdėjau ir skaičiau straipsnį internete per savo mobilųjį telefoną, ir pajutau, kaip ėmė spurdėti nauja gyvybė mano įsčiose, o tuomet jau sunkiau susikaupti skaityti, nes dėmesys nukrypsta į ją, visai natūraliai. Netrukus kilo mintis ir poreikis pabendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kad dar daugiau giluminės ramybės ir palaimos patirčiau savyje. Pradėjau labai nuoširdžiai garbinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU, ir ėmiau patirti mane užliejančią nuostabią palaimos būseną, vis gilėjančią ir mane pakylėjančią, kuri visiškai apramino ir to mažylio spurdėjimus mano pilve, nes ir jį paveikė aukšto dažnio energiniai virpesiai. Tai štai kaip viskas tarpusavyje susieta, ir tą pajaučiu savuoju patyrimu, kaip mano gyvas įtikėjimas įtakoja tiek mano fizinį kūną ir tą naują gyvybę, besivystančią jame, tiek ir mane supančią aplinką.

Tokie įvairūs patyrimai, patirti gyvenime tik stiprina mano pasitikėjimą Rojaus Trejybe-AŠ ESU, ir apmąstymai apie juos vis plečia ir plečia mano suvokimą apie Jos gyvosios energijos aukšto dažnio energinių virpesių poveikį visur ir viskam, ne tik fizinio kūno gerovei, tiesiog šis gyvasis kelias dar naujas mums urantams, todėl natūralu, kad patys savo kasdieniame gyvenime ir išbandome ir patiriame tai, ko niekada iki šiol nesame patyrę. Kada štai mąstau apie fizinio kūno gyvybingumą, kuris toks svarbus mūsų – tikrųjų jo gyventojų – dvasinių asmenybių, veikimui materialioje aplinkoje, jaučiu dvasine būsena, jei yra koks nors juntamas negalavimas, skausmas ar kitoks nemalonus fizinio kūno patyrimas, vadinasi realiai trūksta gyvosios energijos, vadinasi žmogus per mažai arba visai nebendrauja su Gerovės Šaltiniu – Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Vadinasi, jis atsukęs labai silpną srovę gyvojo vandens iš krano, arba tas vanduo vos kapsi. Reiškia, reikia dar daugiau atsukti krano čiaupą, kad galingesne srove tekėtų gyvasis vanduo. Rojaus Trejybė-AŠ ESU štai vakar rytą savo mokyme man vėl patvirtino, kad bet kokioje gyvenimiškoje situacijoje, tiek artėjant įvairiems naujiems iššūkiams, gyvas ryšys su Ja turi būti NUOLATINIS. Tai reiškia, jis neturi nutrūkti niekada, visos dienos bėgyje, tiek netikėtai prasibudus naktį. Tik tuomet bet koks iššūkis nebus bauginantis, nes žmogiškasis protas vis labiau bus apramintas gyvosios energijos šviesos raminančiu ir gaivinančiu poveikiu. Toks turi būti Jos gyvojo sūnaus ar dukters gyvenimas – GYVENIMAS ŠVIESOJE. Ar šito moko gydytojai ar bet kokios srities atstovai? Kas rašoma straipsniuose internete? Juose vien tik tamsa, vien tik skausmingi žmonių patyrimai, bauginantys ir tempiantys žemyn į bedugnę, į vis didesnį proto degradavimą, įvairūs tušti plepalai ir barniai, melagystės, kovos, pasišaipymai vienas iš kito kaip nesubrendusio mažylio lygio, tik jau esant suaugusio žmogaus kūne, o gyvos dvasinės šviesos nors mažos spingsulės juose visai nėra. Ja gyvena tik urantai, ir tik jie gali savo laisva valia ir nuoširdžiai pasidalinti tokiais patyrimais, kaip gyvena ir kaip jaučiasi, ir koks tai milžiniškas skirtumas, kaip šiuo metu gyvena visa žmonija.

„Jūsų patyrimai, jūsų sprendimai, naujų iššūkių priėmimas, ir šitų iššūkių troškimas, jų siekis – tai yra Mano jums suteikti energiniai virpesiai, kurių impulsus jūs ir pradedate savyje vis stipriau jausti, dėl to jūs ir trokštate likti šitame Gyvajame Tikrovės kelyje, jūs trokštate pasireikšti Manimi kitų Šviesos ateičiai, savųjų dvasinių brolių ir sesių labui. Šitą troškimą jūs gaunate iš Manęs.” (Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės – apžvelgiant urantų 2016 metus – suteiktas Urantijos grupėje, Vilniuje, 2016 12 30)

Niekur kitur, o tik šitoje gyvosios šviesos svetainėje www.urantija.lt galima atrasti pačią teisingiausią kryptį, kuria linkme toliau žengti gyvenime, nes niekas nesidalina tokiais patyrimais, kaip urantai, kurie gyvena patirdami Tikrovės Šaltinį savyje, ir pasidalina tuo, patvirtindami, kad tai TIKROVĖ. Ir tai yra kiekvieno asmens asmeninis patyrimas, už kitą atsiverti šiam Šaltiniui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU negali, gali tik pats, asmeniškai. Nori patikrinti kiek šis kelias gyvas ir realus, kiek tikri šie dvasiniai patyrimai? Dėk pastangas dažniau ir nuoširdžiai bendraudamas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU – savo Tikruoju Tėvu ir Motina, ir galiausiai pajausi Ją realiai meilės, palaimos dvasine būsena savyje, pajausi, kaip viduje kyla vis nuoširdesnis troškimas dalintis iš Jos patiriama šviesa visų labui, patirsi troškimą gyventi sveikiau, ir šviesiau, nes atsiras dvasinis žinojimas, kad šitokiu gyvenimu tampi gyvu pavyzdžiu visiems, visai žmonijai. Šitaip gyveno Jėzus Kristus prieš daugiau kaip 2000 metų – savo gyvenimu ir skleidžiama gyvojo Tėvo evangelija buvo pavyzdžiu visai žmonijai, ir dar daugiau – visai savo sukurtai Nebadono vietinei visatai, esant Sūnaus Kūrėjo statusu. Šitaip, tik aukštesniu kokybiniu dvasiniu lygiu imame gyventi mes, urantai, gyvendami gyvą gyvenimą su viduje patiriama Rojaus Trejybe-AŠ ESU.

Taip, kaip Jėzus Kristus buvo Tėvo atspindžiu savo gyvenimu, teigdamas, kad kas mato jį, tas mato Tėvą, nes „Tėvas ir aš esame viena dvasioje“. Taip ir mes tampame Rojaus Trejybės-AŠ ESU atspindžiu savuoju gyvenimu, kada vis daugiau ir daugiau patiriame dvasinės vienovės būseną su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kada vis daugiau susiliejame su JA. Todėl jaučiu, kad yra teisinga teigti, kas mato mus, tas mato Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Aš suprantu, kad šitas ryškus teiginys dar tik procese, ir kad jis taps aktyviai realus ateityje, kada iš tiesų patirsime dvasinės vienovės būseną su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, per susiliejimą su Jos gyvąja dalele Minties Derintoju, mums padovanota, kai savo mintimis, žodžiais ir veiksmais liudysime šios būsenos patyrimo tikrovę savyje, visumos labui ir gerovei. Ir tą darysime per visą amžinybę ateityje, jau po šio fizinio kūno energijos išeikvojimo, ir prisikėlimo nauju morontiniu kūnu, po to dvasiniu kūnu, keliaudami iš pasaulio į pasaulį, link mūsų Gimtųjų Namų – Rojaus, visiems liudydami Rojaus Trejybę-AŠ ESU, patiriamą vis galingiau ir galingiau mūsų dvasinio asmens viduje.

Su Kūrėjo meile,

Jurgita
2017-01-11 11:42:48

Komentarai

Miela Jurgita, tavo pasidalinimas savo patirtimis ir nuoširdžiomis dvasinėmis įžvalgomis mane giliai sujaudino ir dvasiškai sustiprino. Aš džiaugiuosi, kad net tokiomis nelengvomis aplinkybėmis randi laiko forumui ir pakanka tau stiprybės įveikti šių dienų teikiamus iššūkius. Mane žavi tavo kiekvienas prasmingas teiginys. Vienas iš jų - Tai buvo natūralus ir nuoširdus veiksmas, ir buvo suteikta tokia pagalba, kad sunkumų nebeliko. O tavo pranašingas sapnas,tarsi tikras stebuklas, kuris sustiprino tave ir paskatino dar nuoširdžiau pasitikėti Kūrėjo Galia, Jo Meile, Ramybe, Gailestingumu! Kūrėjas visada žino, ko mums reikia, ir Jo vedini, kaip tu teigi, mes randame išeitį iš bet kokios situacijos. Iš ilgametės patirties žinau, kokia didelė vertybė pajusti šią būseną ir Jo pasireiškimą visur ir visada. Man priimtinas ir vertingas kiekvienas tavo teiginys bei nuoširdus įtikėjimas – Ne tik fizinį, bet ir mūsų prote pasireiškianti chaosą galime nuraminti greitai ir sklandžiai tik su Kūrėjo - Rojaus Trejybės – AŠ ESU pagalba. Nuoširdžiai dėkoju tau, Jurgita, už šiuos nuostabius ir gilius dvasine prasme teiginius,skatinančius dar labiau pasitikėti Kūrėju ir savimi.

adolfina
2022-03-29 20:46:29



Kūrėjas - Rojaus Trejybė-AŠ ESU visada suteikia sustiprinimą įvairiais būdais, jei tik nuoširdžiai kreipiamės į Jį, prašydami pagalbos, jei nuolat bendraujame su Juo ir atsiveriame iš visos širdies. Ir man Jis visada suteikia sustiprinimą, ir pastaruoju metu ypač aiškiai jaučiu Jo pagalbą, kada mano gyvenime atsirado didelių iššūkių, kurių negalėčiau įveikti be Kūrėjo taip sklandžiai. Tik Jis mane užlieja ramybės, lengvumo ir stiprybės būsena, ir nuima slegiančią naštą nuo pečių, kurią aš realiai ir atiduodu Jam, ir pajaučiau tai vidine būsena. Štai užvakar dėl tam tikrų aplinkybių netikėtai kilo chaosas galvoje, buvo visapusiškai sunku, ir kai paprašiau Kūrėjo sustiprinimo, Jis man ir suteikė - vakar paryčiais susapnavau ryškų sapną, kuris mane labai sustiprino ir daug ką paaiškino. Štai juo noriu su jumis pasidalinti, galbūt tai sustiprins ir jus.

Sapnuoju, jog esu kažkokioje sodyboje gamtoje. Ten stovi didelis namas, o jame yra daug susirinkusių žmonių, visi bendrauja tarpusavyje, ir aš kartu su jais. Po to išeinu į lauką, o priešais matau, kaip visą dangų aptraukė sunkūs tamsiai mėlyni debesys, ir didžiulis tamsus uraganas tarsi viesulas artėja, ir jau visai šalia pat mūsų. Iš to viesulo žybsi galingi žaibai ir net ugnis liejasi, tarsi ugnikalnis liepsnoja. Vaizdas tikrai baisus. O aš tą pačią akimirką savo šviesos mintis nuoširdžiai nukreipiu aukštyn, kad nepasiektų žemės tie žaibai, ir pajaučiau, kaip minties energija nuskriejo aukštyn ir tarsi skydas pasklido erdvėje. Po to nusprendžiu atsisėsti netoliese gamtoje ant suoliuko, kad galėčiau dar pasimelsti. Užsimerkiu ir mintyse imu garbinti Kūrėją - Rojaus Trejybę-AŠ ESU, ir delnus nukreipusi aukštyn imu siųsti šviesos mintis aukštyn į erdvę, kai prie manęs prisėda kažkokia moteris ir paprašo, kad aš garsiai pasimelsčiau. Aš tuomet pradedu garsiai garbinti Kūrėją - Rojaus Trejybę-AŠ ESU, o netikėtai prasimerkusi pamatau šalia manęs daugiau susibūrusių žmonių, kurie tikrai girdi mano maldą. Aš vėl užsimerkiu ir toliau nuoširdžiai garbinu Kūrėją ir jaučiu, kaip šypsausi viduje, nes pajuntu tokią malonią lengvą būseną viduje ir atsiranda žinojimas, kad audros nebėra. Atsimerkiu, ir iš tiesų matau, koks gražus ir žydras yra dangus, o audros nė ženklo neliko.

Šis sapnas buvo ryškus ir spalvotas, ir tikrai labai sustiprino mane, kad to buvusio sunkumo mano galvoje nebeliko. Pajutau lengvumą ir sustiprinimą, tapo vėl lengva bendrauti su Kūrėju, patirti Jo meilės ir ramybės būseną. Be to, šis sapnas man atskleidžia, kad nuoširdžiai pasitikint Kūrėju ir savo jėgomis, galima rasti išeitį iš bet kokios sunkios situacijos, kur mes nebūtume. Juk Kūrėjas YRA REALIAI mūsų viduje patiriamas, ir sapne nebuvo jokių abejonių, kad man reikia kreiptis į Kūrėją. Tai buvo natūralus ir nuoširdus veiksmas, ir buvo suteikta tokia pagalba, kad sunkumų nebeliko. Juk taip yra ir mūsų gyvenime, nuolatos, kuomet stebime ne tik fizinį chaosą aplinkoje, tačiau pirmiausia jis realiai vyksta žmonių protuose, ir jį galima nuraminti greitai ir sklandžiai tik su Kūrėjo - Rojaus Trejybės-AŠ ESU pagalba. Tačiau tam iš tiesų reikalingi dvasiniai mokytojai, kad žmonės sužinotų šitą tiesą ir tikrovę iš mūsų urantų, kad galėtų padėti sau sukurdami gerovės ir ramybės būseną savyje, o po to natūraliai ir visoje aplinkoje.

Su Kūrėjo meile,

Jurgita
2022-03-25 11:15:06



Gyvūnai turi žinių, bet tiktai žmogus turi Išmintį. Mano supratimu, ne visi žmonės turi išmintį arba nesi -vadovauja ja savo gyvenime, nes į pirmą vietą iškelia žmogiškąjį protą ir mokslą. Tiesa tampa prieinama Išmintimi apdovanotam individui, kada tokiam protui yra padovanojama Tėvo ir Sūnų dvasios, Minties Derintojas ir Tiesos Dvasia. Mūsų sesės ir broliai nuo seno gyvena evoliuciniame procese valdomi evoliucinės religijos lyg šiolei, kuri įtikėjimą riboja ir supančioja. Tuo tarpu, Jėzaus mokymai tapo Urantijos, kuri taip išsamiai apėmė žinių, išminties, įtikėjimo, tiesos ir meilės harmoningą koordinavimą, kad taip užbaigtai ir vienu ir tuo pačiu metu suteiktų laikiną ramybę, intelektualų tikrumą, moralinį apšvietimą, filosofinį stabilumą, etinį jautrumą, Dievo – sąmonę ir tvirtą asmeninio išlikimo garantiją. Jėzaus įtikėjimas nurodė kelią į galutinį žmogaus išgelbėjimą, į galutinį mirtingojo pasiekimą visatoje. 1112- 04 Dabartiniu neramiu ir prigimtinės laisvės suvaržymo metu, kiek žinau, dalis mirtingųjų, ypač urantai, Kūrėjo meldžiame visos žmonijos nušvitimo ir išgelbėjimo iš dvasinio aklumo, meldžiame, kad tarp jų įsivyrautų brolystės samprata. Jėzus yra pasakęs – Ne visi tokį mano kelią pajėgūs suvokti, net šiandieną, kada praėjo du tūkstantmečiai po mano įsikūnijimo. Pagrindinė klaida, kaip žinome, buvo evangelikų autorių, kurie rašė ne Dievo įkvėpti Jėzaus mokymus apie Dievo Tėvystę ir žmonių brolystę, kadangi Sūnaus mokymus nesuprato nė vienas, kaip juos tuomet mokė Jėzus. Vien dėl šito Jėzus leido perteikti didžiulio dvasių kolektyvo darbo apie dabartinės Kūrinijos panoramą ir Tėvo veiklą visoje Jo šeimoje – Apreiškimą Urantijos Knygos pavadinimu. Jėzus teigia – Jūsų sugalvota krikščionybė sukūrė mane kaip savo centro asmenį, aplink kurį sukasi visos krikščionybės dogmos. Jūs patys turėtumėte atgauti savo orumą, tokią pagarbą ir meilę, jūs atiduokite meilę kiekvienam iš savo sielos brolių ir sesių, o Tėvo asmenį iškelkite į patį centrą ir vien Jo Meile mylėkite visus. Mums žinoma iš Urantijos Knygos Apreiškimo, kad Jėzus niekad nemokė jį aukštinti ir iškelti spindėjimu, kuris užtemdytų net ir Tėvo spindėjimą, kuris spindintis visai Kūrinijai. Tikrasis Kelias yra tas, kuris suteikia Tėvo meilę jūsų sielai. Tik Tėvas yra toji Meilės Galia, kuri užgesins visų karų ugnis, ištirpins neapykantą tarp religijų, leis pajusti Jėzų gyvą, o ne kabantį ant kryžiaus, pažadins jūsų sielą, pripildys ją gyvybės, kad ji pradės tarnauti gerais darbais visiems. Dėl to Tėvo Asmuo turi spindėti visu ryškumu jūsų viduje, jūsų gyvenime, kaip spindėjo kažkada Jėzaus gyvenime. Rašant patyrimus į forumą, man tapo įprasta, kad nuo Apreiškimo šviesių minčių, pereinu prie savo minčių bei apmąstymų ir remiuosi kasdienos patyrimais. Kaip žinome, dabar mūsų bendravimo galimybės visiškai apribotos, tad nešti Kūrėjo žinią apie Gyvąjį Įtikėjimą beveik neįmanoma. Tad pasidalinsiu nors ir nereikšmingu, bet mūsų aplinkoje dažnai pasikartojančiu patyrimu bei mano reakcija į pasitaikantį negatyvą. Parduotuvėje viena moteris, kaip suprantu, pilna baimės prie kasos man įsakmiai išrėkė – Užsismauk ant nosies kaukę! Tą akimirką sutrikau, bet prisiminusi Jėzaus ir dvasinio mokytojo Algimanto mokymus, atlaidžiai sureagavau, sakydama – netyčia nuslydo, gerai užsimausiu! Prisimenu, kai dar neturėjau GP paso ir negalėjau močiutės prašymu nupirkti giros, o paprašius apsauginio, griežtai buvau išprašyta iš parduotuvės. Tada buvau labai susigraudinusi iš nuoskaudos. Po ligos turiu ta galimybių pasą, ir jei yra tinkamos aplinkybės, stengiuosi išvengti ir jo nerodyti. Žinoma, kai įsakmiai paprašo, gražiai ir stengdamasi neįžeisti žmogų, prašau nefiksuoti GP. Buvo toks patyrimas pirmąją Naujųjų metų dieną. Vaikščiodama mieste, pamačiau kavinukę su gražiu vaizdu į Katedrą. Iš buvusio įpročio, nutariau užeiti ir išgerti kavos. Kadangi jaunai mergaičiukei paprieštaravau dėl GP ir iš karto neparodžiau, ji matyt iš pykčio ir be meilės man padarė labai neskanią kavą. Nepaisant neskanios kavos, džiaugiausi gražiu vaizdu pro langą, ir mąsčiau, ką sarkastiškai galėčiau palinkėti ne draugiškai padavėjai Naujųjų Metų proga...? Išeidama pažiūrėjau į jauną ir nepatyrusią gyvenimo mergaitę, todėl nutariau negadinti jai nuotaikos bei ateityje niekad nesilankyti šioje kavinėje. Čia vėl prisiminiau Jėzaus asmenybės aprašytus dieviškus charakterio bruožus iš Urantijos Knygos, kuriais tikrai verta vadovautis savo aplinkoje – Žmogaus Sūnus visada buvo puikios savitvardos asmenybė. Jo nepančiojo tradicijos ar vergavimas siauro požiūrio papročiams. Jo užjaučianti širdis apglėbė visą žmoniją, net ir visatą. 1102 – 01

Su Kūrėjo Meile.

adolfina
2022-01-04 17:14:28



Gyvasis kelias ir atrastas Gyvas Kūrėjas viduje gyvenimą pakeičia neatpažįstamai, palyginus gyvenimo kelio atkarpą iki tol, ir tuo pačiu tos vidinės paieškos kažko, kažko gyvo ir tikro, visai nenutuokiant, kas tai galėtų būti, yra tęsinys to, ką dabar patiriu ir kokia esu – Rojaus Trejybės-AŠ ESU dukra. Ir mano gyvasis gyvenimas su atrastu Kūrėju, gyvenamas kasdien, keitė ir mane, ir tuo pačiu įtakoja tuos žmones, kuriuos susitinku, o ypač pačius artimiausius, šiuo metu šalia manęs esančius.

Štai praėjo švenčių maratonas, man palyginti ramiai, mano šeimos ir artimiausių kitų šeimos narių – tėvų ir brolio rate. Toji gyva meilė ir šviesa, kurią jaučiu savyje, natūraliai lieju ir kitiems, be prievartos ar kažkokio noro būtinai įpiršti Gyvą Kūrėją, apie kurį iš tiesų man labai malonu kalbėti, nes tuo gyvenu. Nes visa patirtis, ne tik teorinės žinios, man liudija, kad žmonių sugebėjimas ir noras priimti aukštesnę šviesą – Gyvą Kūrėją yra labai labai nevienodas. Kai kuriems reikia po mažą šviesos grūdelį berti ir berti, kad jis imtų prigyti, ir po to toliau lieti gyvąją meilę, išmintingai ir po truputį, kad tas mažas daigelis imtų kaltis, sudygtų. Juk ir mano gyvas įtikėjimas susvyruoja, ir dar kaip, jeigu nutinka staigus netikėtas išbandymas, kuris tiesiog išmuša žemę iš po kojų. Reikia imti vėl kilti, tiestis į Kūrėją. Todėl puikiai suprantu tuos žmones, kurie pirmą kartą išgirsta apie tokią Kūrėjo tikrovę – kaip tai nauja! Ir kad šie žingsneliai gyvuoju keliu yra nevienodo tvirtumo, dydžio, lengvumo, ir tai natūralu mums žmonėms, turintiems gyvulinį protą, bet kartu ir dieviškąjį asmenybės protą. O patys imliausi Kūrėjo gyvai šviesai ir tikrovei mažyliai vaikai. Atsimenu, kai auginau Salomėją dar įsčiose su gyva malda, o po to jau gimusį mažylį vaiką, ir toliau tęsiu šį šviesų mokymą su Kūrėju, matau, kaip jau natūralu tapo Salomėjai prie stalo trumpai padėkoti savais žodžiais Kūrėjui, ir nesvarbu kokie šalia žmonės – patys artimiausiai ar mažai pažįstami. Ji pasimeldžia pati, nes aš ją išmokinau seniau, o ir pati mato mano kasdien rodomą pavyzdį šeimoje prie vakarienės stalo, ar kitu metu, kai pietaujame. Štai ir vakar, kada susirinkome visi pas mano tėvus sutikti Naujų metų, susėdome prie stalo, Salomėja pati pirmoji garsiai padėkojo Kūrėjui už maistą, ir po to dar kartą pranešė mums visiems, kad žinotume, jog ji jau pasimeldė prieš maistą. Aš dukrą nuoširdžiai pagyriau, o po to papildėme jos maldą tiek mano mama, tiek aš. Panašiai taip sutikome visi kartu su mano tėvais ir Kūčių vakarą, kuomet mano mama paprašė manęs pasimelsti. Ir aš nuoširdžiai trumpai pagarbinau ir pasimeldžiau Kūrėjui, paminėdama Rojaus Trejybę, kartu ir Jėzų Kristų, ir taip nuoširdžiai išliejau gyvos šviesos žodžius, kaip jaučiau savyje. Vakaras praėjo ramiai ir šiltai bendraujant. Tačiau praeityje esu patyrusi didelį pasipriešinimą, mano atrastam Kūrėjui savyje ir visam gyvajam keliui, ir ne tik iš motinos, bet ypač iš savo tėvo. Tiesiog vidumi jaučiau, kaip jis atstumia tuo pačiu mane ir tai, kuo aš gyvenu, ir man būdavo labai sunku. Nepaisant to, aš vis vien ėjau gyvuoju keliu ir per visą šitą laikotarpį išmokau elgtis ir kalbėti išmintingiau, prisimindama Jėzaus Kristaus gyvenimą ir mokymus iš Urantijos Knygos.

Dar vienas įdomus patyrimas nutiko pirmąjį Kalėdų vakarą, kada aš su Robertu ir Salomėja išvykome iš sodybos į šalia esančius Molėtus pasižvalgyti, kaip gi atrodo papuošta eglė ir visas mažas miestelis. Kažkaip netikėtai atvykome prie Molėtų bažnyčios, nes aš ir Salomėja panorome ten užeiti. Dukrai aš pasakojau, kad žmonės šią dieną švenčia Jėzaus gimimą, tačiau iš tiesų jis yra gimęs vasarą rugpjūčio 21 dieną. Mes visi užėjome į bažnyčią be kaukių – nors visi sėdėjo su kaukėmis, tiesiog pasižvalgyti, o tuo metu kunigas vedė pamaldas. Žmonių buvo, bet sėdėjo suoluose maždaug kas antras ar trečias žmogus, vienas nuo kito per kokį 2 metrų ar didesnį atstumą. Mes perėjome per vidurį bažnyčios iš vienos pusės į kitą, ir vėl grįžome atgal, kai Salomėja staiga sustojo pusiaukelėje vidury bažnyčios ant ilgo tako ir kurį laiką žiūrėjo tiesiai, stebėdama kažką. Aš stovėjau šalia jos, ir stebėjau pamaldas vedantį kunigą. Jutau, koks didžiulis yra skirtumas tarp šių negyvų mišių ir mūsų gyvųjų pamaldų Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje. Netikėtai Salomėja kreipėsi į mane klausdama „Mama, o kodėl Jėzus prikaltas?“ Aš neužilgo atsakiau, kad taip iš tiesų buvo ir žmonės padarė tokio Jėzaus skulptūrą. Tuo metu aš daugiau nieko dukrai neaiškinau, nes Ji nuėjo toliau. Truputį apžiūrėjome bažnyčią, dukra pasidairė aplinkui, ir mes išėjome iš bažnyčios. Tuomet vėl prisiminiau šį Salomėjos užduotą klausimą, ir jis mane giliai palietė, sujaudino, kad vaikas šitaip atvirai ir nuoširdžiai paklausė, kad atkreipė dėmesį į patį svarbiausią dalyką – kuomet žmonės švenčia Jėzaus Kristaus gimimą, ir tuo pačiu vis dar laiko jį prikaltą prie kryžiaus tiek viešai bažnyčiose, tiek savo širdyse, savo protuose, ir tikrai nekelia sau tokių klausimų. Kokia iliuzija ir koks negyvas tikėjimas tokių žmonių, tikras dvasinis aklumas, sakyčiau jau ir fizinis, kuomet nemato to akivaizdaus fakto prieš savo akis – ant altoriaus demonstruojamo Jėzaus Kristaus kančios simbolio per tokias svarbias katalikams religines šventes. Todėl šita kančia ir yra persmelkusi visą žmogaus gyvenimą, ir lydi visur ir visose veiklos sferose. Tik tuomet, kada bus atrastas Gyvas Kūrėjas viduje, nuoširdžiai ir su meile, ir laisva valia, tik tuomet bus nukabintas Jėzus Kristus nuo kryžiaus tiek žmonių protuose, tiek materialia prasme kaip negyvo tikėjimo simbolis. Tą galiu paliudyti ir aš, ir manau kiti urantai – man Jėzus Kristus yra gyvas, kaip ir Gyvas Kūrėjas, ir jis yra nuostabus mano vyresnysis dvasinis brolis, šios Nebadono Vietinės Visatos Šeimininkas. Apie tai iš karto beeinant lik mašinos papasakojau Robertui, ir jis pritarė mano mintims.

Štai ką reiškia mažo vaiko imlumas dvasinei šviesai, ir kaip jis pasireiškia, kaip mažas vaikas natūraliai priima Kūrėjo Tikrovę be jokio pasipriešinimo, o labai nuoširdžiai, priešingai nei suaugęs žmogus. Ir dargi savo mąstymu, besivystančiu fiziniu protu ir jau atsirandančia tam tikra įžvalga ima pranokti brandų suaugusį žmogų. Man tokie patyrimai kaip motinai yra nauji ir labai svarbūs, mane pačią stiprinantys, kad einu teisinga kryptimi – Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvuoju Keliu.

Be to aš pastebiu, kaip kasdienis Urantijos Knygos skaitymas šviesina ir ramina tiek mane, tiek Salomėją, ir Robertą. Paskutiniu metu dukra prieš miegą, jau būnant lovoje, paprašo kažkokios pasakos paskaityti, tačiau po jos visada nori ir Urantijos Knygos. Iš aš jai skaitau. Ir taip beveik kiekvieną vakarą, tik kartais užtenka ir gyvojo Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU garbinimo, kai ima ir užmiega beklausydama. Kažkada man Salomėja netikėtai prasitarė, kad jai labai gera, labai ramina, kai aš skaitau jai Urantijos Knygą. Man nuostabu, kad mažas vaikas tai jaučia. Tokių pat metų – 4 metų – man tėvai neskaitė jokių dvasinės šviesos knygų, nes buvo visai kitokios gyvenimo aplinkybės, jie buvo visai kitokio mąstymo nei aš pati dabar esu. Todėl ši patirtis, kurią kaupiu gyvendama su atrastu Kūrėju savyje, man labai vertinga ir unikali! Aš iš tiesų pamažu imu atskleisti tikrąją save, kokia ir esu iš tiesų – Rojaus Trejybės-AŠ ESU dukra ir bendro gėrio ir grožio kūrėja su JA.

Su Kūrėjo meile,

Jurgita
2022-01-01 14:29:30



Prieš du tūkstančius metų Jėzus aiškino: Nors žmogiškosios būtybės skiriasi daugeliu būdų viena nuo kitos, bet prieš Dievą ir dvasiniame pasaulyje visi mirtingieji stovi ant vieno pagrindo. Dievo akyse yra tiktai dvi grupės mirtingųjų: tie, kurie trokšta vykdyti Jo valią, ir tie, kurie šito daryti nenori. Kada į apgyvendintą pasaulį žiūri visata, tada lygiai taip pat ji mato dvi didžiules klases: tuos, kurie Dievą pažįsta, ir tuos, kurie Jo nepripažįsta. Tie, kurie Dievą pažinti negali, yra priskiriami prie kurios nors konkrečios sferos gyvūnų. 1468 – 133 Tai teiginys iš Urantijos Knygos kažkuria prasme sumenkinantis žmogiškąją tapatybę, bet iš tikrųjų dvasinių vertybių nepripažįstantis žmogus, pats savaime sumenkina save, kadangi vadovaujasi vien gyvulinio proto paveldu, nevykdydamas Dievo valios ir gyvendamas asocialų gyvenimą, vietoje to, kad tobulėtų ir siektų tikrosios Šviesos. Jėzus yra pasakęs: Kiekviename žmogiškajame prote gyvena dieviškoji dvasia dangiškojo Tėvo dovana. Šita geroji dvasia visą laiką stengiasi mus vesti pas Dievą, padėti mums Dievą surasti ir Dievą pažinti: bet taip pat mirtingųjų viduje yra daug ir natūralių fizinių polinkių, kuriuos Kūrėjas ten įdėjo tam, kad tarnautų individo gerovei. Dabar dažnai vyrai ir moterys susipainioja stengdamiesi suprasti patys save ir susidoroti su daugybe sunkumų, kad pragyventų tokiame pasaulyje, kuriame didele dalimi viešpatauja savanaudiškumas ir nuodėmė. 1472 – 06 Mūsų gyvenime šiuolaikiniame pasaulyje žymiai daugiau sunkumų, susipainiojimų dėl sektų įvairovės, smurto, agresijos, savanaudiškumo, neteisybės ir kitų negerovių, palygint su Jėzaus gyvenimo ir mokymo laikais. Dalis mirtingųjų pripažįsta vien intelekto ir mokslo pasiekimus, atmesdami tai, kad inovacijos bei nauji atradimai yra gaunami tik su Kūrėjo pagalba. Be to, gyvenimas apima reiškinius, kurie nėra iki galo materialūs, ko negalima įrodyti moksliškai. Dalis mirtingųjų gyvena vien senomis bažnytinėmis nuostatomis ir ritualais, o dar kiti - susikoncentravę tik į materialių turtų kaupimą, o dvasiniams turtams nelieka laiko... Tad suprantama, kodėl nebėra nieko švento, nuvertinama netgi žmogaus gyvybė, kuri suteikta mums Kūrėjo. Jauni žmonės kažkodėl nenori suprasti, kad būtina saugoti savo sveikatą: neteršti organizmo rūkimu, alkoholiu ar tatuiruotėmis, o taip pat neteršti ir saugoti gamtą – savo ateitį. Suprantama, jog nieko naujo tuo nepasakyta, ir tik abejingieji negali arba nenori suprasti, kas yra svarbiausia mūsų gyvenime.... Netgi tarp savo artimųjų matau, kokiomis klaidingomis nuostatomis jie gyvena, kai nesiekia Gyvo Dvasinio Ryšio su Kūrėju, ir kokias pasekmes patiria. Kartą, kai Dalai Lamos kažkas paklausė, kas jį labiausiai stebina šiame pasaulyje, jis atsakė: Tai žmogus. Nes jis aukoja savo sveikatą, kad uždirbtų daugiau pinigų. Paskui aukoja pinigus, kad atstatytų savo sveikatą. O tada būna taip susirūpinęs dėl ateities, kad nesidžiaugia dabartimi. Viso to rezultatas: žmogus negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Jis gyvena taip, tarsi niekada nemirtų. Ir galiausiai numiršta taip, tarsi nebūtų gyvenęs. Be Išminties gautos iš Kūrėjo, žmogui norint keistis ar keisti savo požiūrį ir supratimą yra be galo sunku, kai aplinkui tiek daug įvairios, kartais savanaudiškai klaidinančios informacijos bei pasiūlymų. Žinoma, geriau neanalizuoti esamos aplinkos, o pasinerti į tylą ir už juos pasimelsti asmeniškai ar grupėje Rojaus Trejybės – Aš Esu šventovėje. Viena sesė, turinti fizinių sunkumų ir kitokių negalių, visad kaltina sunkų ir nenusisekusį savo praeities gyvenimą, kaltina senatvę. Mano supratimu nieko neturėtume kaltinti, kadangi visi pasirinkimai ir sprendimai yra mūsų asmeniniai. O kokie buvo pasirinkimai ir spendimai, tokios ir pasekmės. Kai su ja noriu pakalbėti apie sveiką gyvenimo būdą, apie judėjimą, savęs stiprinimą ir dvasinį tobulėjimą, ji neklauso. Vienintelis jos atsakymas: Valgysiu, kas patinka, nešiosiu, kas pritinka. Aš jai primenu kitą posakį: Koks mąstymas, toks ir gyvenimas. Jei nemylėsime savęs, negalėsime mylėti kitų, patys tapdami aukomis kitiems. Urantijos Knygoje pasakyta: Ir kada patys patirsite, kad jau žvelgiate Mano galutiniu ir giluminiu žvilgsniu vienodai su Meile į visus – tada jūsų įtikėjimo laipsnis bus toks, kokį Jėzus turėjo prieš du tūkstančius metų, ir kokio tikėjimo Jis mokė savo apaštalus ir mokinius prieš du tūkstančius metų. 105 – 22. Šie nuostabūs žodžiai, yra tikrasis vektorius mus nukreipiantis į ne iškreiptą Tikrovę, o į prasmingą gyvenimą, kad po mūsų kažkas liktų vertingo, kad viskas keistųsi į gerą. Su Kūrėjo meile.

adolfina
2019-11-01 21:57:43



Miela Adolfina, būti įkyriam - tai ne tas pats kaip išmintingai pasiklausti, gal kuo galėtum padėti, kad nurimtų vidus ir nudžiūtų ašaros? Klausimas - tai ne įkyrumas, o prašymas leidimo suteikti pagalbą konkrečiam žmogui konkrečių sunkių aplinkybių akimirką.

Dar norėčiau jūsų dėmesį atkreipti į žodžių - tikėjimas - ir - įtikėjimas - reikšmę ir vartojimą.

Tikėjimas pavirsta įtikėjimu, kada tikėjimu pradedama gyventi. Tad mes ir turim tokį žodį, kuris išreiškia gyvenimo gyvą turinį. Tikėjimas yra daugiau teorinis vektorius - kryptis - įtikėjimas yra buvimas ir veikimas savimi drauge su Kūrėju Tikrovėje.

Taigi mes turime du žodžius, tad juos ir stenkimės vartoti pagal jų reikšmės paskirtį, ir su laiku mes labai aiškiai pajausime šitų dviejų žodžių skirtingą reikšmę ir prasmę, ir nebevartosime jų tarsi jie būtų vienodi, ir net tolygūs, nors tą suvokia tik nedidelė dalis net ir urantų. O tarp ne urantų tokių šių dviejų žodžių reikšmės skirtybių iš viso nesuvokia niekas.
Beje, net Urantijos Knygos apreiškime IV dalies autoriai -- dvylikos narių Tarpinių Būtybių komisija, vadovaujama Mantutijos Melkizedeko -- dažnai leidžia sau šiuos du žodžius vartoti pakaitomis, kai tokia laisvė prasilenkia su tų žodžių vartojimo skirtinga funkcija.

Savo ruožtu aš vis tik siūlau šiuos du žodžius vartoti pagal jų reikšmę ateinančių kartų tikslesniam šių dviejų žodžių supratimui.


Telydii jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas
2019-09-13 11:48:02



Gyvenimas turi savo ritmą bei tėkmę, ir mes jo dalis. Kuo labiau pasitikime gyvenimu, Kūrėju, tuo jis mums palankesnis. Kiekviena diena mums atneša nenumatytus vienus ar kitus išgyvenimus ir patyrimus. Svarbiausia yra pasitikėjimas savimi. Kiekvienas mes turime skirtingų ir reikšmingų mus ugdančių patyrimų, nes urantai žvelgia į aplinką ne vien materialiomis, bet ir dvasinėmis akimis bei širdimi. Forumas skirtas mums dalintis savo dvasiniais apmąstymais ir patyrimais, kad augtume ir stiprėtume dvasine prasme. Be ypatingo noro ir pastangų šviesėti ir šviesinti kitus, dvasinis tobulėjimas neįmanomas. Štai dar praeitame šimtmetyje Levo Tolstojaus yra pareikšta išmintis: Mes teturime vieną neklystantį Valdovą. Visuotinė dvasia, įsiskverbusi į mus visus ir kiekvieną atskirai, skatinanti mus siekti to, kas reikalinga, ta pati dvasia, kuri medžiui liepia stiebtis į saulę, augalui - bręsti, ir išbarstyti sėklas, mums liepia siekti Dievo ir tuo siekiu vis stipriau susijungti vieniems su kitais. Kas rytą atsibudusi ir pagarbinusi Kūrėją, dėkoju Jam už ramybę ir prašau prasmingo laiko, kad šią dieną aš pamatyčiau ir suprasčiau daugiau, nes mano pasaulis daug didesnis, negu žinau. Padėkoju ir už tai, kad leidžia man čia būti bei visa tai patirti. Ypač reikšmingas man Levo Tolstojaus pasakymas: Gerbk kiekvieną žmogų, bet šimtą kartų labiau gerbk vaiką ir būk atsargus, kad nesuterštum vaikiškos jo sielos tyrumo. Abejoju ar supranta tai kiekviena jauna mama, kaip svarbu visad pajausti širdimi ir suprasti savo mažylį bei kantriai, išmintingai elgtis iškilus net mažiausiai problemai. Šiandieną stebėjau jauną mamą, mano požiūriu, nesuprantančią ar nuoširdžiai neįsigilinusią į savo vaikelio norą bei grubiai pažeidusią jo valią. Pakeliui eidama aš ją užkalbinau, ir mes maloniai pabendravau apie vaikų poreikius bei tėvų išmintingus bei neišmintingus veiksmus, o tuo pačiu nuraminome verkiantį berniuką. Palydėjusi juos iki gyvenamo namo, mes maloniai atsisveikinome. Visiems mums yra žinoma, kad tėvai privalo būti geriausiu pavyzdžiu savo vaikams. Matyt, būsiu nesuprasta ir kai kam netgi juokinga, kad smerkiu tėvų rūkymą savo vaikų akivaizdoje. Pastebėjau, jog jaunimo tarpe rūkymas tapo norma, tarsi nedaranti jokių negatyvių pasekmių. O dar keisčiau, kai tenka matyti besilaukiančią kūdikio ir rūkančią moterį. Man tai ypač siaubinga ir nesuprantu, kaip galima, net gyvūnai šitaip nesielgia... Mums einantiems Gyvuoju Įtikėjimo Keliu, labai norėtųsi, kad žmonės, turintys vienokių ar kitokių ydingų priklausomybių, keistųsi, nes visuomenei reikalingi sveiki, išmintingi ir darbingi žmonės bei pavyzdingi tėvai savo vaikams. Tačiau niekas mūsų pasaulyje nepakeis, kol nepanorėsime keistis patys, kol neatsigręšime širdimi į Kūrėją, kol neatskleisime savyje tikrąją gyvenimo prasmę! Vieną dieną eidama parko takeliu aplenkiau jauną mamą su kūdikiu vežimėlyje. Mums prasilenkus,( matyt vežimėlio ratas atsitrenkė į kažkokią kliūtį) aš negalėjau patikėti, kai išgirdau šią moterį garsiai besikeikiančią rusiškais keiksmažodžiais. Nustebusi pagalvojau: tai bent „mama“, kaip galima taip ir dar prie savo kūdikio...! Tenka apgailestauti, tačiau ne dažnai tenka matyti mamas bendraujančias su savo mažyliais ir supažindinančias juos su aplinka. Dažniausias vaizdas: jos arba ausinėmis klausosi muzikos, arba naršo mobiliųjų telefonų programas ir nebendrauja su savo mažyliais. Tai vėl man asocijuojasi su gyvūnijos pasauliu, kai patelės savo jauniklius atsakingai supažintina su aplinka ir gyvenimo būdu. Kitas patyrimas maloniai mane nuteikė ir sujaudino. Važiuojant troleibusu, prieš mane stovėjo jauna apsiašarojusi moteris ir vis meiliai žvilgčiojo į kūdikį vežimėlyje. Vežimėlis buvo nusuktas, todėl kūdikio nemačiau. Pajautusi jai gailestį, susimąsčiau, kaip šiuo momentu aš turėčiau pasielgti? Taip man besvarstant, pamačiau, kad moteris jau ruošiasi išlipti, todėl pasisiūliau padėti jai iškelti vežimėlį, ir palinkėjusi stiprybės nuvažiavau tolyn. Ilgai dar galvojau apie savo neryžtingą poelgį. Tačiau vadovaujuosi tokia nuostata, kai manęs neprašo, stengiuosi žmogui neįkyrėti. Vien dėl šios priežasties aš nepasiteiravau apsiašarojusios sesės, kuo galėčiau jai padėti, o vėliau apgailestavau... Nesvarbu, kad jaučiu toleranciją, užuojautą ir meilę visiems žmonėms, iš patirties žinau, jog ne visiems žmonėms priimtini nepažįstamųjų patarimai ar paslaugos. Be to, kiekvienas žmogus viduje yra vedamas Kūrėjo Dvasios – Minties Derintojo ir Jo Išminties, todėl svarbu suprasti kitus ir jausti galimybių ribas. Apreiškimų šaltiniuose yra pasakyta: Te kiekvienas žmogus patiria tai, kas jam reikšminga, kas jį vysto ir augina dvasine prasme. Mūsų skaidrios mintys, ar nuoširdžios ašaros ir geranoriška veikla dažniausiai atveda į Ramybę, Gerovę ir Palaimą. Mes dieviškai apsaugoti ir sujungti su begaline Išmintimi. Jėzus teigė: Ne, aš atėjau ne tam, kad atimčiau tai, ką jūs turite iš savo protėvių, bet tam, kad jums parodyčiau ištobulintą mąstymą to, ką jūsų tėvai matė tik iš dalies. Kada jūs įžengsite į Karalystę, tada jūs atgimsite, tada jūs tikrai būsite pakrikštyti Dvasia. Dievas yra jūsų Tėvas ir jūs esate Jo sūnūs, ir šita geroji naujiena, jeigu jūs iš visos širdies tikite ja, yra jūsų amžinasis išsigelbėjimas. 1592 – 06 Išsigelbėjimas ne apeigos, ne slėpiniai ir ne tam tikros religijos išpažinimas, o aiškus savo gyvenimo prasmės suvokimas. Dvasia vadovauja kūnui, o ne atvirkščiai. Tam, kad pakeistų savo būseną, žmogus pirmiausia turi tobulinti dvasią, o tuo pačiu ir kūną. Kūnas nėra sielai namai, tik laikinas prieglobstis. Jėzus mokė, jog tai, kas yra materialu ir žemiška, tas turi būti pavaldus sielos gerovei ir dvasinės prigimties žengimui į priekį Dangaus Karalystėje. Yra pasakyta: tikėjimo nevalia vadinti tikėjimu, jeigu gyvenama ne pagal jį. Taigi, gyvenkime Gyvojo Įtikėjimo vedini ir vykdykime Kūrėjo valią.
Su Kūrėjo meile.

adolfina
2019-09-12 21:56:22



Dabartis yra didžiausias mūsų turtas. Tai, ką mes galvojame, sakome, kuo tikime dabar, formuoja mūsų ateities patyrimus. Jeigu esame pernelyg susikoncentravę į praeitį, mums nebelieka pakankamai energijos dabarčiai. Visai neseniai tai buvo būdinga ir man, kai dažnai kentėdavau prisiminusi praeities klaidas. Mūsų mintys ir susargdina, ir gydo. O nuo charakterio priklauso mūsų mintys. Kai atrandi Dievą savo viduje ir gimsti iš dvasios, kokybiškai keičiasi ir žmogaus charakterio savybės. Nesigailėkime praeities, kokia iš to nauda? Melas sako graužkis; tiesa sako: tik mylėk. Nustumk nuo savęs visus prisiminimus. Nekalbėk apie praeitį, gyvenk meilės šviesoje, ir tegu praeina visa kita – sako Persų išmintis. Ne kartą mokytojas Algimantas yra mus įspėjęs, kad nėra prasmės gyventi praeitimi ir jos nuoskaudomis, praeities nebėra. Labai svarbu mokėti atleisti, tai vadinasi gebame atsikratyti aukos vaidmens, tiems, kurie kažką mums padarė negero dėl nesupratimo ar gyvulinio proto vedini. Mumyse glūdinti Galia vadovauja mūsų gyvenimui. Kūrėjas myli mus visus – savo kūrinius, tačiau yra suteikta laisva valia ir leidžia savarankiškai apsispręsti. Tai nėra keršijanti, baudžianti galia, o yra priežasties- veiksmo –pasekmės dėsnis. Labai svarbu savo gyvenimus pakreipti dvasinio ryšio su Kūrėju kryptimi, kuris yra Gėrio ir Gerovės Šaltinis. Pagieža, baimė, kritika ir kaltės jausmas sukelia daugiau problemų nei visa kita, tačiau galime pakeisti savo mąstymą, atlesti sau ir kitiems bei išmokti mylėti dieviška meile. Žmogiškos klaidos dėl nežinojimo ir nesuvokimo nėra nuodėmės. Svarbu keistis iš vidaus, kaip veda Minties Derintojas. Kiekvienas žmogus įsikūnija šioje planetoje, kad įgytų žinių, kurios prisidėtų prie jo dvasinio vystymosi. Visi įvykiai, kurie įvyksta mūsų gyvenime ir visi žmonės, su kuriais susiduriame, išmoko mus daug naujo, naudingo ir prasmingo. Pastaruoju metu mėgstu stebėti žmones, ne iš moteriško smalsumo, tiesiog jaučiu tokį poreikį. Kur bebūčiau, su kuo bebendraučiau, pastebėjau, jog dažniausiai girdžiu žmonių nepasitenkinimą esama dabartimi, kad visur viskas absoliučiai blogai. Yra pasakyta, jei taip mąstome, tuomet gyvenime rasime blogio nuolat ir visur. Jeigu norime matyti teigiamus pokyčius savo aplinkoje, reiktų pakeisti savo sąmonę dabar pat. Šiltomis dienomis kieme matau ant suolelių sėdinčius žmones, o aplink jų - šiukšlės. Kodėl pirma nesusitvarkius aplinką, o paskui maloniai pasėdėti. Pagalvoju nėra prasmės auklėti suaugusius žmones, geriau pati pakelsiu vieną kitą šiukšlę. Nepatenkintieji ir piktieji bičiuliai pirmiausia turėtų keisti save, kurdami grožį širdyje bei savo aplinkoje. Pagal Sokratą sakoma: iš visų nuodėmių tik pyktis ant brolio tiesiogiai prieštarauja svarbiausiam žmogaus gyvenimo gėriui – meilės gėriui, todėl nėra nuodėmės labiau atimančios iš žmogaus gyvenimo džiaugsmą. Apsilankiusi pas pažįstamą sesę, ši džiūgaudama man parodė savo balkoną išpuoselėtą žydinčiomis gėlėmis. Vėliau pasiūlė kartu pasivaikščioti jos gyvenamajame rajone ir atkreipti dėmesį į namų balkonus, kad niekur nėra gėlių. Tuomet prisiminiau išvyką į Italiją, kai žavėjo mane nuostabi architektūra ir namai išpuošti žydinčiomis gėlėmis. Liūdna matyti, kad sostinėje yra mažuma mūsų brolių ,sesių, kurie gražina ir puoselėja savo aplinką. Vieną dieną kieme pamačiau paauglį, kuris, matyt iš nuobodumo, lupinėjo jauno berželio žievę. Aš negalėjau nutylėti ir gražiuoju paprašiau, kad taip nesielgtų,, nes augalas gyvas ir visa kita. Tada pagalvojau, gyvename bejausmį gyvenimą, priešingai nei suprato protingiausi visų laikų žmonės. Taip nutinka todėl, kad mūsų jaunosios kartos blogai lavinamos – mokomi įvairių mokslų, bet ne gyvenimo prasmės. Kur kas būtų geriau, jeigu mažiau reikštume nepasitenkinimą ir pyktį, o darbuotumės nuoširdžiai vardan visų gerovės, labiau brangintume ir vertintume tai, ką turime, kuo esame. Labai daug kas priklauso nuo mūsų kiekvieno geranoriškumo, prasmingos ir kūrybiškos veiklos. Rugpjūčio pradžioje iš tolimo kaimo traukiniu atsivežiau mažą šermukšnio medelį, kurį svajojau pasodinti prie mūsų gyvenamo namo. Pradžioje medelį rūpestingai laikiau ir puoselėjau balkone. Savaitei išvažiuojant į pajūrį, kad šermukšnis nenuvystų, nutariau jį laikinai pasodinti į darželį, o spalio mėnesį, suradus jam tinkamą vietą, pasodinti prieš mūsų namą. Viena kaimynė ravėdama aplinką, nepastebėjusi medelio, išrovė jį ir išmetė kartu su piktžolėmis į šiukšlių konteinerį. Pastebėjusi, kad nebėra šermukšnio, paklausiau kaimynės, kur galėčiau rasti medelį. Kai ši pasakė, kad jo nebeįmanoma rasti, nepykau, nepriekaištavau, o tik apgailestavau dėl savo neapdairumo. Maždaug po mėnesio, kaimynė išrovusi ir išmetusi mano medelį, netikėtai atnešė man kitą šermukšnį. Mane ji nustebino ir be galo pradžiugino, už ką nuoširdžiai padėkojau ir net apkabinau iš dėkingumo. Kol kas medelį laikau balkone. Rudenį suderinusi su kaimyne ir suradę jam tinkamą vietą, būtinai pasodinsime šį grožį. Šį kartą įsitikinau, kai myli žmones ir gyveni be pykčio, o su meile ir gerumu, gerumas grįžta atgal. Nuoširdi ir supratinga kaimynė, pajutusi mano emociją, suprato, kad šis medelis man svarbus, pasistengė ir išpildė mano svajonę: auganti gražuolį šermukšnį prie mūsų gyvenajo namo.
Su Kūrėjo meile.

adolfina
2019-08-30 22:27:52



Mlela Adolfina, ačiū tau už tokius nuostabius mokymus, kuriuos tu pastaruoju metu pradėjai vis aktyviau pateikti. Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje jūsų mokymų dalyje tu irgi vis puikesnius mokymus perteiki,vis giliau žvelgi į Urantijos Knygos giluminį nagrinėjimą drąsiai pagarsindama mums visiems savo įžvalgą. Tiesiog gera skaityti tokios Šviesos teiginus ir klausytis tokių tavo sampratų, plūstančių iš tavosios mylinčios Širdies. Dar kartą tariu nuoširdų ačiū tau.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas
2019-08-25 08:08:02



Kai kuriame harmoniją savo protuose ir kūnuose, randame ją ir savo gyvenimuose. Geriausias būdas susilaukti meilės yra mylėti Mes negalime iš tikrųjų mylėti kitų, kol nemylime savęs. Nekalbu apie tuščią išdidumą, kur yra tik baimės išraiška. Vieną šiltą dieną gražios gamtos prieglobstyje pabendravau su seniai matyta sese. Ši sesė mėgsta kalbėti daug ir apie viską, tad aš tik dėmesingai ją išklausiau. Šiame bendravime prasmės nejaučiau, tačiau pokalbio metu sužinojau, kad mano bendraamžė sesė vartoja be galo daug vaistų. Pamaniau, kaip atlaiko jos organizmas tokį didelį kiekį vaistų, jog šie visad duoda šalutinį poveikį? Šia prasme turiu ne vieną karčią vaistų pasekmės patirtį iš savo artimųjų tarpo. Man visiškai nesuprantama, kodėl jie taip pamėgti, tarsi cheminiai vaistai žmogui butų vienintelis gyvenimo variklis, juk yra šimtai kitų gydymo metodų... Minėta sesė labai kategoriška ir turinti be galo tvirtą susiformavusią nuomonę bei savo asmeninius įsitikinimus, tad nebuvo prasmės jai prieštarauti ir atverti kitas vertybes. Iš Jėzaus mokymų žinau, kada neverta dalintis savo patirtinėmis žiniomis bei dvasinėmis vertybėmis. Jėzus yra pasakęs: Kam eikvoti žodžius tam, kuris negali suvokti prasmės to, ką tu sakai? Tėvo dvasia negali išmokyti ir išgelbėti to, kuris neturi sugebėjimo sūnystei. Kiekvieną žmogų stengiuosi suprasti, gerbti ir neprivalau keisti jo požiūrį, jeigu jis to neprašo. Mano supratimu, vienintelė kliūtis, kuri neleidžia Gyvenime mums turėti gerų dalykų, yra įsitikinimai iš baimės, kad esame silpni, nieko neverti, kurie susiformavo kažkada vaikystėje. Baimė ir nepasitikėjimas savimi yra stabdis mūsų gyvenime bei teisingame pasirinkime ( tai prisiminimai iš savo praeities). Tai ką duodame kitiems, sugrįžta atgal, ką manome apie save, išsipildo. Mes dieviškai apsaugoti ir sujungti per dvasinį ryšį su Begaline Išmintimi, jeigu atsiveriame jai širdimi ir gyvename harmoningai vienu ritmu su Kūrėju. Mūsų dvasinės pastangos ir tobulėjimas mums užtikrina proto ramybę, gerą sveikatą, gyvenimo džiaugsmą, meilę, šviesą. Aš džiaugiuosi tuo, ką turiu, nors toli gražu iki pilnatvės, bet džiugina žinia, jog mūsų laukia nauji patyrimai. Aš atviromis rankomis pasiimu man priimtinas naujoves. Vieną dieną nepažįstamajam namo kaimynui padovanojau Jėzaus Kristaus apreiškimo knygą KALBU JUMS VĖL, o šis atsidėkodamas man padovanojo klasikinės muzikos kompaktą ( nesigilinau, iš kur, gal tai jo veiklos sritis). Žinoma, tai mane pradžiugino, o dar labiau pradžiugintų, jeigu šis bičiulis širdimi skaitytų apreiškimo knygą ir šia šviesa dalintųsi su kitais. Tai man svarbiausia. Kai dalinuosi Šviesa ir Gyvuoju Įtikėjimu, žinau, kad pereiname į naują gyvenimo lygį. Civilizacija vystosi greitu tempu, o tiek daug tamsos ir degradacijos mūsų planetoje... Vieną vakarą per TV žinias išgirdau, kad herbicidais labiausiai yra užterštos grikių kruopos. Iš tikrųjų šias kruopas labai mėgstu ir jos man yra vienos iš pagrindinių maisto šaltinių, todėl iš karto tai sukėlė negatyvių minčių ir abejonių. Pagalvojusi, kad daug kas užteršta mūsų gyvenime, tad palaiminus grikius juos valgysiu ir toliau. Svarbu savo prote sukurti ramybę, tuomet mūsų kūnas atspindės atitinkamą sveikatą. Kiekviena problema turi sprendimą, jeigu veikiame su Kūrėju širdyje. Visi mums suteikti patyrimai yra galimybės mokytis ir augti. Aš atiduodu gyvenimui kaip tik tai, ko tikiuosi iš jo, nes myliu gyvenimą, myliu kiekvieną Kūrėjo pasireiškimą mūsų Žemėje. Kiekvienas išgyvenimas, kiekvienas iššūkis – mums galimybė tobulėti, todėl svarbu juos priimti natūraliai, be ypatingos vidinės įtampos. Mes visi gimėme gražūs, maži kūdikiai, absoliučiai atviri gyvenimui, juo pasitikintys ir tyri. Jeigu dabar tokie nesame, vadinasi gyvenimo kelyje kažkas mus išmokė priešingų dalykų, tad pats laikas atverti dvasines akis. Apie tai kalbu ir su žemiškais vaikais trokšdama, kad jie susimąstytų ir atskleistų savyje, kas yra Tikrovė, o kas tik iliuzija.. Juk Kūrėjas apdovanojo mus gyvenimu, kuris taip puikiai sutvarkytas, tad mes tik save turėtume kaltinti, jeigu jis mums nepalankus ir nieko nedavęs praeina veltui. Iš tikrųjų sugebėjimas gyventi taip, kaip dera Žmogui, jo prigimčiai, yra tobulumo ženklas, ir vos ne dieviška ypatybė. O mes stengiamės būti kuo nors kitu, nesistengdami pažinti savęs ir veržiamės iš prigimties nustatytų ribų, nė nežinodami, ką mes iš tikro galime. O su Kūrėju viskas įmanoma. Dar šešioliktame amžiuje filosofas M.Montenis analizavo savąjį „Aš“. Šia prasme jis buvo originalus mąstytojas. Jis žmogų laikė gamtos dalimi, jos pačios pagimdyta. Jam rūpėjo ne tik įgimtos žmogaus savybės, bet ir tai, ką jis pajėgus išsiugdyti – žmogaus dorumas ir ydingumas, proto šviesumas ir bukumas, egoizmas ir altruizmas. M.Montenis itin pabrėžė tą gamtos ir žmonių nuomonių įvairovę, tuo siekdamas išlaisvinti žmogų iš dogmatinio mąstymo varžtų, viduramžių prietarų ir papročių jungo. Gamta užtikrina žmogaus kūniško, o sveikas protas – dvasinio gyvenimo laisvę, teigė mąstytojas. M.Montenis ragino žmogų išsivaduoti iš bažnyčios skelbiamo asketizmo. Iš Urantijos Knygos apreiškimo žinome, kad Gyvasis Įtikėjimas per suteiktą Kūrėjo dvasią – Minties Derintoją suderina mūsų mintis, kurios tampa šviesios ir guodžiančios, meilės mintys, draugystės, humoro, išminties ir atgaivos mintys, keičiančios mūsų požiūrį į pasaulį Kūrėjo žvilgsniu, ir tokia vidinė bei dvasinė būsena yra vadinama dvasine įžvalga. Įtikėjimas yra kiekvieno individo asmeninis pasirinkimas. Jis gimsta mūsų širdyje arba yra atstumiamas...
Su Kūrėjo meile.

adolfina
2019-08-24 23:07:55




[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal