Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

GYVENIMAS ŠVIESOJE SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU

Šis gyvasis kelias yra GYVAS, nes yra PATIRTINIS, kiekvieno asmens viduje, nes tai Rojaus Trejybės-AŠ ESU pažinimo gyvasis kelias, gyvu patyrimu, kiekvieno asmens viduje, kaip savo ir visų tikrojo ir vienintelio Tėvo ir Motinos, dabar ir per visą amžinybę ateityje. Ir šitas Jos pažinimas mano viduje vis tęsiasi ir tęsiasi, iš tiesų dar gerokai anksčiau nei tik buvo atsiradusi Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus gyvoji šventovė, į kurią pirmą kartą ir atėjau. Jau prieš tai aš, pati pajutusi iš vidaus dvasinį impulsą, man nesuprantamą ir naują, ir visiškai neskatinama niekieno iš mano aplinkos žmonių, dar mokykloje besimokydama vyresnėse klasėse, praėjau kalbėtis labai nuoširdžiai ir atvirai savomis mintimis su Dievu, kuris mano mintyse buvo įvardijamas ir suvokiamas kaip DRAUGAS, ir pats geriausias, į kurį rėmiausi tuomet, remiuosi ir dabar, apie kurį mąstydama jaučiau viduje, kad niekas kitas man negali patarti, sustiprinti ir padėti atrasti teisingus sprendimus, atsakyti į klausimus, kylančius mano galvoje, o tik JIS, tik Jis tai gali padaryti tobulai. Nes tik Jis mane iš vidaus pažįsta tobulai, kaip aš pati savęs nepažįstu. Iki šiol nuo pat paauglystės taip jaučiu, savo viduje. Ir šitai mane skatina vis artimiau ir dažniau bendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, patirti dvasinį artumą. Ir nors mano gyvenime įvairių iššūkių ir pokyčių netrūksta, o vis daugiau atsiranda, aš vis labiau ir labiau jaučiu, kad būtent šis gyvas bendravimas kažkada paauglystėje su Dievu kaip Draugu, po to su patirtu Tėvu mano viduje, po to su Rojaus Trejybe, o dabar jau su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir yra vienintelis GYVASIS RYŠYS, kurį noriu puoselėti ir toliau, kurio dėka aš patiriu vis gyviau ir gyviau savo Tikrąjį TĖVĄ ir MOTINĄ, imu pažinti JĮ didėjančia dvasinio artumo būsena, ir pati imu atsiskleisti tokia, kokia nemaniau galinti būti, ir tai tik pradžia.
Kada daugiau kaip prieš savaitę, jau praeitais metais 2016 12 30, urantijos grupėje išgirdome nuostabų Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės mokymą, apžvelgiantį mūsų urantų 2016 metus, tai šis mokymas buvo man kaip patvirtinimas ir didelis sustiprinimas į mano viduje vis iškylančias gyvos šviesos ir meilės mintis, kurios kol kas dar prasilenkia su mano ryžtingesniais šviesos veiksmais išorėje, aplinkoje:
„Ir Aš džiaugiuosi jūsų visų vadinamųjų urantų pasireiškimu, kiek jūs sau mąstote viduje, kiek jūs daug daugiau norėtumėte būti veiklesni, energingesni, ryžtingesni, geresni, dar daugiau prisipildę Manosios Meilės. Tai Mane malonina – jūsų gyvybingumas, jūsų troškimas. Juk svarbiausia ir yra ne tai, kuo jūs esate šią akimirką, bet tai, kuo šią akimirką jūs trokštate būti. Jūsų troškimas, kuo jūs norėtumėte pasireikšti, ir yra tas jūsų dvasinės asmenybės, Mūsų jums suteiktos amžinosios dovanos, dvasinio asmens, vektorius – į kurią pusę jūs ketinate žengti artimiausiu metu.“
Štai šitas vektorius – žengti į vis didesnę vienovės būseną su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir yra pati teisingiausia ir prasmingiausia kryptis tiek man, tiek kiekvienam urantui, tiek visai žmonijai, ir net kūrinijai. Vienovės su savo Tikruoju Tėvu ir Motina neįmanoma patirti, gyvai su Juo nebendraujant, net ir daugybę kartų dienoje, savo apmąstymus ir mintis nukreipiant jiems. Kaip gi štai vaikas galėtų patirti savo žemiškojo tėvo ir motinos meilę savyje, jei vis atstumtų juos, nesikalbėtų, nebendrautų su jais, nesidalintų savo džiaugsmais ir rūpesčiais, nusisuktų nuo jų, nors šie vis vien jį myli? Negalėtų patirti, nes bendravimo ryšys turi būti ABIPUSIS, o ne vienpusis. Taip ir Rojaus Trejybė-AŠ ESU mums yra padovanojusi savo gyvąją dalelę Minties Derintoją – nutiesusi gyvą ryšį mums ir mūsų labui, bet kiek mes atsakome į šį Jos kvietimą bendrauti su Ja? Retokai dar, retokai bendraujam su Ja, dar nepasitikim, dar atstumiam Ją manydami, kad patys galim kažką geriau, dar abejojam, todėl ir nepajaučiam gyvo nuoširdaus meilės atsako savyje iš Jų – Tikrojo Tėvo ir Motinos savyje.

Manyje irgi būna tokių susvyravimų, kada įvairūs pasąmonės ir sąmonės teršalai aptemdo nuoširdesnį bendravimą su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, bet aš vis vien nepasiduodu jiems ilgai bujoti manyje, o visada vėl ir vėl kreipiuosi į Ją nuoširdžiai savais žodžiais, ir vėl pajuntu gyvybingą palaimos būsenos atsaką savyje, pajuntu vėl užpildančią dvasinės stiprybės, meilės, nuoširdumo, ramybės ir gerovės būseną. Nes būtent šitaip išmintingai elgtis man suteikiamuose mokymuose mane moko Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Tai, ką Ji man pasako, aš galiausiai patvirtinu realiu veiksmu, kokia gyvybinga Jos energija, ir kaip per atsivėrimą ją įsisavinant vis labiau stiprėja fizinis kūnas, rimsta neramus žmogiškasis protas, mintys tampa šviesesnės ir imlesnės dvasiniams impulsams. Štai praeitą savaitę turėjau tokį patyrimą, kada praėjusį ketvirtadienį per pietus išėjau pasivaikščioti po savo namų apylinkes Riešėje, kur atsiveria gražūs gamtos vaizdai akims, kai aplink ramuma ir miškai, upelis, ežerėlis, laukai apramina ir panardina į prasmingus apmąstymus, jais bevaikštant. Taigi ta diena buvo labai šalta ir vėjuota, termometro stulpelis rodė gal -20 laipsnių šalčio, nors dangus saulėtas. Taigi aš vaikščiojau, ir nors buvau gerai apsirengusi, ir su šilta vilnone kepuraite, manau, kad visgi galėjo galvą perpūsti stiprus vėjas. Grįžusi namo gerai jaučiausi, tačiau vakare pajutau nedidelius galvos skausmus, bet nelabai kreipiau dėmesio, nes pagalvojau, kad esu nuvargusi ir laikas miegoti. Ryte penktadienį kai tik prasibudau, pajutau didelį galvos skausmą, kuris buvo geliantis ties viršugalviu, kad tas gėlimas, atrodė, jau juntamas ir ties kaklu, ir jau žemiau rankose. Atsimenu, kad pagalvojau kas čia darosi, ką daryti, kai neužilgo pajutau, kaip mane užliejo tokia aiški dvasinė būsena ir dvasinis žinojimas, ką gi daryti – tik gyvas bendravimas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, ir nuolatinis Jos gyvojo vandens gėrimas mane visiškai atstatys. Tai buvo realiai patirta dvasinė būsena ir aiškus žinojimas, kad taip ir bus. Neatsimenu ar esu iki šiol patyrusi kažką panašaus, taip aiškiai. Na ir šitas dvasinis patyrimas mane labai sustiprino ir skatino vis bendrauti ir bendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, vis garbinti Ją, visą rytą, ir nepaisant labai didelių galvos skausmų, jaučiau, kai prasiveržia mano nuoširdumas ir meilė Jai, ir galvos skausmai be jokių vaistų ėmė slopti, rimti. Viduje buvo iškilęs toks palyginimas kaip vaizdinys, kad reikia atsukti kraną, kad nuolat tekėtų vanduo, ir nuolat jį gerti, tik šiuo atveju – dvasinį vandenį iš paties Šaltinio. Žinote, tą ir dariau, ir taip visą rytą, iki kol reikėjo važiuoti į urantijos grupę, ėmiau jaustis jau pakankamai gerai. Šitas patyrimas man yra dar vienas sustiprinimas, kad visada ateina išeitis ir pagalba, kai tik nuoširdžiai atsiremiame į Rojaus Trejybę-AŠ ESU. O juk netikėtų iššūkių būna visokių, ne tik susijusių su mūsų fizinio kūno negalavimais, bet ir su netikėtomis aplinkybėmis mums priimant teisingą sprendimą, kaip reikia pasielgti. Ir tai labai individualūs patyrimai, tačiau IŠEITIS VISADA YRA, ir ji yra suteikiama iš Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU.

Kada vis dažniau išeinu pasivaikščioti į gamtą po savo namų apylinkes, labai dažnai panyru į apmąstymus, kuriuos irgi nuoširdžiai paskiriu Rojaus Trejybei-AŠ ESU. Tiesiog mąstau savyje vienokius ar kitokius dalykus, stengiuosi pajausti teisingesnę išeitį, ir jau pastebėjau, kad mano apmąstymus netikėtai ir visai natūraliai užlieja dar ryškesnės šviesos mintys, dar labiau mane dvasiškai pakylėjančios, sustiprinančios, kaip aiškūs atsakymai, kad tokie pasivaikščiojimai man tampa nuostabiu malonumu. Ir aš jau žinau, kad tai yra suteikiama ryškesnė šviesa iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU, mane pasiekianti per Minties Derintoją. Nes būna tokių šviesių minčių, apie kurias anksčiau aš visai nesusimąstydavau, kad taip įmanoma, nes niekada iki šiol neturėjau tokių patyrimų, kaip dabar. Ir vienas iš tokių patyrimų – motinystė. Ir štai per tokį nuoširdų bendravimą su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir apmąstymus vienumoje, pašvenčiant juos Jai, man ateina šviesios ir gyvybingos mintys, kad Jos gyvoji energija, mane vis labiau užpildanti palaimos dvasine būsena, kaip suteikia gyvybingumo kiekvienai fizinei kūno ląstelei, lygiai taip pat suteikia to paties gyvybingumo ir mažyliui, dar tik besivystančiam įsčiose. Ir kaip šitoji gyva energija pamaitina ir sustiprina, valo kiekvieną fizinę kūno ląstelę, tokį patį poveikį ji daro ir naujai gyvybei įsčiose, ir ne mažesnį. Tėvas štai mokyme sako:
„Ir šitoji būsena PAMAITINA jūsų būsimąjį kūdikį MANĄJA IR GYVĄJA MEILE – KOSMINIAIS ENERGETINIAIS VIRPESIAIS – TIESIAI IŠ MŪSŲ TRIJŲ IR ESANČIŲ ROJUJE.“ (Tėvo mokymas apie vaikų auklėjimą, mitybą, gydymą, 2011 03 26)
Ir kuo dažnesnis ir tuo pačiu nuoširdesnis tampa gyvas bendravimas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, tuo mane vis stipriau užlieja būsena, aiškumas ir tvirtumas, kad gyvoji aukšto dažnio energinių virpesių energija yra pajėgi atstatyti ir sureguliuoti įvairius procesus, kokie vyksta moters kūne vystantis naujai gyvybei, tiek bet kuriam kitokiam fiziologiniam procesui žmogaus fiziniame kūne apskritai. Kada gydytojai kalba apie įvairius negalavimus, pasireiškiančius moters kūne, vystantis naujai gyvybei, jie tikrai nekalba, nes NEŽINO, kad yra toks Tobulumo šaltinis – Rojaus Trejybė-AŠ ESU, su kuria nuolat bendraujant, iš kurios nuolat ir nepertraukiamai geriant gyvąją energiją galima turėti sveiką ir gyvybingą kūną, sveiką gimsiantį mažylį, be jokių šalutinių reiškinių ir pasekmių, apie kuriuos kalba ir vis klausia štai ir mano gydytoja. Aš jai vis atsakau tą patį – gerai jaučiuosi, viskas puiku, jokių šalutinių reiškinių nejaučiu. O ir patvirtinimus iš būtinų medicininių tyrimų gaunu – viskas vystosi gerai, nes taip ir jaučiuosi. Būna, kad ir kai kurios urantės manęs paklausia, kaip gi aš jaučiuosi, ar man lengva vaikščioti, nes kai kurių jų patirtys praeityje buvo nelabai malonios, o aš vėl patvirtinu tą patį, kad gerai jaučiuosi, nes visą naujos gyvybės vystymosi procesą nuoširdžiai pašvenčiu Rojaus Trejybei-AŠ ESU.
Štai ir šį praėjusį savaitgalį, kai buvau su Robertu kaime sodyboje, pavakary sėdėjau ir skaičiau straipsnį internete per savo mobilųjį telefoną, ir pajutau, kaip ėmė spurdėti nauja gyvybė mano įsčiose, o tuomet jau sunkiau susikaupti skaityti, nes dėmesys nukrypsta į ją, visai natūraliai. Netrukus kilo mintis ir poreikis pabendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kad dar daugiau giluminės ramybės ir palaimos patirčiau savyje. Pradėjau labai nuoširdžiai garbinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU, ir ėmiau patirti mane užliejančią nuostabią palaimos būseną, vis gilėjančią ir mane pakylėjančią, kuri visiškai apramino ir to mažylio spurdėjimus mano pilve, nes ir jį paveikė aukšto dažnio energiniai virpesiai. Tai štai kaip viskas tarpusavyje susieta, ir tą pajaučiu savuoju patyrimu, kaip mano gyvas įtikėjimas įtakoja tiek mano fizinį kūną ir tą naują gyvybę, besivystančią jame, tiek ir mane supančią aplinką.

Tokie įvairūs patyrimai, patirti gyvenime tik stiprina mano pasitikėjimą Rojaus Trejybe-AŠ ESU, ir apmąstymai apie juos vis plečia ir plečia mano suvokimą apie Jos gyvosios energijos aukšto dažnio energinių virpesių poveikį visur ir viskam, ne tik fizinio kūno gerovei, tiesiog šis gyvasis kelias dar naujas mums urantams, todėl natūralu, kad patys savo kasdieniame gyvenime ir išbandome ir patiriame tai, ko niekada iki šiol nesame patyrę. Kada štai mąstau apie fizinio kūno gyvybingumą, kuris toks svarbus mūsų – tikrųjų jo gyventojų – dvasinių asmenybių, veikimui materialioje aplinkoje, jaučiu dvasine būsena, jei yra koks nors juntamas negalavimas, skausmas ar kitoks nemalonus fizinio kūno patyrimas, vadinasi realiai trūksta gyvosios energijos, vadinasi žmogus per mažai arba visai nebendrauja su Gerovės Šaltiniu – Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Vadinasi, jis atsukęs labai silpną srovę gyvojo vandens iš krano, arba tas vanduo vos kapsi. Reiškia, reikia dar daugiau atsukti krano čiaupą, kad galingesne srove tekėtų gyvasis vanduo. Rojaus Trejybė-AŠ ESU štai vakar rytą savo mokyme man vėl patvirtino, kad bet kokioje gyvenimiškoje situacijoje, tiek artėjant įvairiems naujiems iššūkiams, gyvas ryšys su Ja turi būti NUOLATINIS. Tai reiškia, jis neturi nutrūkti niekada, visos dienos bėgyje, tiek netikėtai prasibudus naktį. Tik tuomet bet koks iššūkis nebus bauginantis, nes žmogiškasis protas vis labiau bus apramintas gyvosios energijos šviesos raminančiu ir gaivinančiu poveikiu. Toks turi būti Jos gyvojo sūnaus ar dukters gyvenimas – GYVENIMAS ŠVIESOJE. Ar šito moko gydytojai ar bet kokios srities atstovai? Kas rašoma straipsniuose internete? Juose vien tik tamsa, vien tik skausmingi žmonių patyrimai, bauginantys ir tempiantys žemyn į bedugnę, į vis didesnį proto degradavimą, įvairūs tušti plepalai ir barniai, melagystės, kovos, pasišaipymai vienas iš kito kaip nesubrendusio mažylio lygio, tik jau esant suaugusio žmogaus kūne, o gyvos dvasinės šviesos nors mažos spingsulės juose visai nėra. Ja gyvena tik urantai, ir tik jie gali savo laisva valia ir nuoširdžiai pasidalinti tokiais patyrimais, kaip gyvena ir kaip jaučiasi, ir koks tai milžiniškas skirtumas, kaip šiuo metu gyvena visa žmonija.

„Jūsų patyrimai, jūsų sprendimai, naujų iššūkių priėmimas, ir šitų iššūkių troškimas, jų siekis – tai yra Mano jums suteikti energiniai virpesiai, kurių impulsus jūs ir pradedate savyje vis stipriau jausti, dėl to jūs ir trokštate likti šitame Gyvajame Tikrovės kelyje, jūs trokštate pasireikšti Manimi kitų Šviesos ateičiai, savųjų dvasinių brolių ir sesių labui. Šitą troškimą jūs gaunate iš Manęs.” (Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės – apžvelgiant urantų 2016 metus – suteiktas Urantijos grupėje, Vilniuje, 2016 12 30)

Niekur kitur, o tik šitoje gyvosios šviesos svetainėje www.urantija.lt galima atrasti pačią teisingiausią kryptį, kuria linkme toliau žengti gyvenime, nes niekas nesidalina tokiais patyrimais, kaip urantai, kurie gyvena patirdami Tikrovės Šaltinį savyje, ir pasidalina tuo, patvirtindami, kad tai TIKROVĖ. Ir tai yra kiekvieno asmens asmeninis patyrimas, už kitą atsiverti šiam Šaltiniui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU negali, gali tik pats, asmeniškai. Nori patikrinti kiek šis kelias gyvas ir realus, kiek tikri šie dvasiniai patyrimai? Dėk pastangas dažniau ir nuoširdžiai bendraudamas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU – savo Tikruoju Tėvu ir Motina, ir galiausiai pajausi Ją realiai meilės, palaimos dvasine būsena savyje, pajausi, kaip viduje kyla vis nuoširdesnis troškimas dalintis iš Jos patiriama šviesa visų labui, patirsi troškimą gyventi sveikiau, ir šviesiau, nes atsiras dvasinis žinojimas, kad šitokiu gyvenimu tampi gyvu pavyzdžiu visiems, visai žmonijai. Šitaip gyveno Jėzus Kristus prieš daugiau kaip 2000 metų – savo gyvenimu ir skleidžiama gyvojo Tėvo evangelija buvo pavyzdžiu visai žmonijai, ir dar daugiau – visai savo sukurtai Nebadono vietinei visatai, esant Sūnaus Kūrėjo statusu. Šitaip, tik aukštesniu kokybiniu dvasiniu lygiu imame gyventi mes, urantai, gyvendami gyvą gyvenimą su viduje patiriama Rojaus Trejybe-AŠ ESU.

Taip, kaip Jėzus Kristus buvo Tėvo atspindžiu savo gyvenimu, teigdamas, kad kas mato jį, tas mato Tėvą, nes „Tėvas ir aš esame viena dvasioje“. Taip ir mes tampame Rojaus Trejybės-AŠ ESU atspindžiu savuoju gyvenimu, kada vis daugiau ir daugiau patiriame dvasinės vienovės būseną su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kada vis daugiau susiliejame su JA. Todėl jaučiu, kad yra teisinga teigti, kas mato mus, tas mato Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Aš suprantu, kad šitas ryškus teiginys dar tik procese, ir kad jis taps aktyviai realus ateityje, kada iš tiesų patirsime dvasinės vienovės būseną su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, per susiliejimą su Jos gyvąja dalele Minties Derintoju, mums padovanota, kai savo mintimis, žodžiais ir veiksmais liudysime šios būsenos patyrimo tikrovę savyje, visumos labui ir gerovei. Ir tą darysime per visą amžinybę ateityje, jau po šio fizinio kūno energijos išeikvojimo, ir prisikėlimo nauju morontiniu kūnu, po to dvasiniu kūnu, keliaudami iš pasaulio į pasaulį, link mūsų Gimtųjų Namų – Rojaus, visiems liudydami Rojaus Trejybę-AŠ ESU, patiriamą vis galingiau ir galingiau mūsų dvasinio asmens viduje.

Su Kūrėjo meile,

Jurgita
2017-01-11 11:42:48

Komentarai

Miela Adolfina, būti įkyriam - tai ne tas pats kaip išmintingai pasiklausti, gal kuo galėtum padėti, kad nurimtų vidus ir nudžiūtų ašaros? Klausimas - tai ne įkyrumas, o prašymas leidimo suteikti pagalbą konkrečiam žmogui konkrečių sunkių aplinkybių akimirką.

Dar norėčiau jūsų dėmesį atkreipti į žodžių - tikėjimas - ir - įtikėjimas - reikšmę ir vartojimą.

Tikėjimas pavirsta įtikėjimu, kada tikėjimu pradedama gyventi. Tad mes ir turim tokį žodį, kuris išreiškia gyvenimo gyvą turinį. Tikėjimas yra daugiau teorinis vektorius - kryptis - įtikėjimas yra buvimas ir veikimas savimi drauge su Kūrėju Tikrovėje.

Taigi mes turime du žodžius, tad juos ir stenkimės vartoti pagal jų reikšmės paskirtį, ir su laiku mes labai aiškiai pajausime šitų dviejų žodžių skirtingą reikšmę ir prasmę, ir nebevartosime jų tarsi jie būtų vienodi, ir net tolygūs, nors tą suvokia tik nedidelė dalis net ir urantų. O tarp ne urantų tokių šių dviejų žodžių reikšmės skirtybių iš viso nesuvokia niekas.
Beje, net Urantijos Knygos apreiškime IV dalies autoriai -- dvylikos narių Tarpinių Būtybių komisija, vadovaujama Mantutijos Melkizedeko -- dažnai leidžia sau šiuos du žodžius vartoti pakaitomis, kai tokia laisvė prasilenkia su tų žodžių vartojimo skirtinga funkcija.

Savo ruožtu aš vis tik siūlau šiuos du žodžius vartoti pagal jų reikšmę ateinančių kartų tikslesniam šių dviejų žodžių supratimui.


Telydii jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas
2019-09-13 11:48:02



Gyvenimas turi savo ritmą bei tėkmę, ir mes jo dalis. Kuo labiau pasitikime gyvenimu, Kūrėju, tuo jis mums palankesnis. Kiekviena diena mums atneša nenumatytus vienus ar kitus išgyvenimus ir patyrimus. Svarbiausia yra pasitikėjimas savimi. Kiekvienas mes turime skirtingų ir reikšmingų mus ugdančių patyrimų, nes urantai žvelgia į aplinką ne vien materialiomis, bet ir dvasinėmis akimis bei širdimi. Forumas skirtas mums dalintis savo dvasiniais apmąstymais ir patyrimais, kad augtume ir stiprėtume dvasine prasme. Be ypatingo noro ir pastangų šviesėti ir šviesinti kitus, dvasinis tobulėjimas neįmanomas. Štai dar praeitame šimtmetyje Levo Tolstojaus yra pareikšta išmintis: Mes teturime vieną neklystantį Valdovą. Visuotinė dvasia, įsiskverbusi į mus visus ir kiekvieną atskirai, skatinanti mus siekti to, kas reikalinga, ta pati dvasia, kuri medžiui liepia stiebtis į saulę, augalui - bręsti, ir išbarstyti sėklas, mums liepia siekti Dievo ir tuo siekiu vis stipriau susijungti vieniems su kitais. Kas rytą atsibudusi ir pagarbinusi Kūrėją, dėkoju Jam už ramybę ir prašau prasmingo laiko, kad šią dieną aš pamatyčiau ir suprasčiau daugiau, nes mano pasaulis daug didesnis, negu žinau. Padėkoju ir už tai, kad leidžia man čia būti bei visa tai patirti. Ypač reikšmingas man Levo Tolstojaus pasakymas: Gerbk kiekvieną žmogų, bet šimtą kartų labiau gerbk vaiką ir būk atsargus, kad nesuterštum vaikiškos jo sielos tyrumo. Abejoju ar supranta tai kiekviena jauna mama, kaip svarbu visad pajausti širdimi ir suprasti savo mažylį bei kantriai, išmintingai elgtis iškilus net mažiausiai problemai. Šiandieną stebėjau jauną mamą, mano požiūriu, nesuprantančią ar nuoširdžiai neįsigilinusią į savo vaikelio norą bei grubiai pažeidusią jo valią. Pakeliui eidama aš ją užkalbinau, ir mes maloniai pabendravau apie vaikų poreikius bei tėvų išmintingus bei neišmintingus veiksmus, o tuo pačiu nuraminome verkiantį berniuką. Palydėjusi juos iki gyvenamo namo, mes maloniai atsisveikinome. Visiems mums yra žinoma, kad tėvai privalo būti geriausiu pavyzdžiu savo vaikams. Matyt, būsiu nesuprasta ir kai kam netgi juokinga, kad smerkiu tėvų rūkymą savo vaikų akivaizdoje. Pastebėjau, jog jaunimo tarpe rūkymas tapo norma, tarsi nedaranti jokių negatyvių pasekmių. O dar keisčiau, kai tenka matyti besilaukiančią kūdikio ir rūkančią moterį. Man tai ypač siaubinga ir nesuprantu, kaip galima, net gyvūnai šitaip nesielgia... Mums einantiems Gyvuoju Įtikėjimo Keliu, labai norėtųsi, kad žmonės, turintys vienokių ar kitokių ydingų priklausomybių, keistųsi, nes visuomenei reikalingi sveiki, išmintingi ir darbingi žmonės bei pavyzdingi tėvai savo vaikams. Tačiau niekas mūsų pasaulyje nepakeis, kol nepanorėsime keistis patys, kol neatsigręšime širdimi į Kūrėją, kol neatskleisime savyje tikrąją gyvenimo prasmę! Vieną dieną eidama parko takeliu aplenkiau jauną mamą su kūdikiu vežimėlyje. Mums prasilenkus,( matyt vežimėlio ratas atsitrenkė į kažkokią kliūtį) aš negalėjau patikėti, kai išgirdau šią moterį garsiai besikeikiančią rusiškais keiksmažodžiais. Nustebusi pagalvojau: tai bent „mama“, kaip galima taip ir dar prie savo kūdikio...! Tenka apgailestauti, tačiau ne dažnai tenka matyti mamas bendraujančias su savo mažyliais ir supažindinančias juos su aplinka. Dažniausias vaizdas: jos arba ausinėmis klausosi muzikos, arba naršo mobiliųjų telefonų programas ir nebendrauja su savo mažyliais. Tai vėl man asocijuojasi su gyvūnijos pasauliu, kai patelės savo jauniklius atsakingai supažintina su aplinka ir gyvenimo būdu. Kitas patyrimas maloniai mane nuteikė ir sujaudino. Važiuojant troleibusu, prieš mane stovėjo jauna apsiašarojusi moteris ir vis meiliai žvilgčiojo į kūdikį vežimėlyje. Vežimėlis buvo nusuktas, todėl kūdikio nemačiau. Pajautusi jai gailestį, susimąsčiau, kaip šiuo momentu aš turėčiau pasielgti? Taip man besvarstant, pamačiau, kad moteris jau ruošiasi išlipti, todėl pasisiūliau padėti jai iškelti vežimėlį, ir palinkėjusi stiprybės nuvažiavau tolyn. Ilgai dar galvojau apie savo neryžtingą poelgį. Tačiau vadovaujuosi tokia nuostata, kai manęs neprašo, stengiuosi žmogui neįkyrėti. Vien dėl šios priežasties aš nepasiteiravau apsiašarojusios sesės, kuo galėčiau jai padėti, o vėliau apgailestavau... Nesvarbu, kad jaučiu toleranciją, užuojautą ir meilę visiems žmonėms, iš patirties žinau, jog ne visiems žmonėms priimtini nepažįstamųjų patarimai ar paslaugos. Be to, kiekvienas žmogus viduje yra vedamas Kūrėjo Dvasios – Minties Derintojo ir Jo Išminties, todėl svarbu suprasti kitus ir jausti galimybių ribas. Apreiškimų šaltiniuose yra pasakyta: Te kiekvienas žmogus patiria tai, kas jam reikšminga, kas jį vysto ir augina dvasine prasme. Mūsų skaidrios mintys, ar nuoširdžios ašaros ir geranoriška veikla dažniausiai atveda į Ramybę, Gerovę ir Palaimą. Mes dieviškai apsaugoti ir sujungti su begaline Išmintimi. Jėzus teigė: Ne, aš atėjau ne tam, kad atimčiau tai, ką jūs turite iš savo protėvių, bet tam, kad jums parodyčiau ištobulintą mąstymą to, ką jūsų tėvai matė tik iš dalies. Kada jūs įžengsite į Karalystę, tada jūs atgimsite, tada jūs tikrai būsite pakrikštyti Dvasia. Dievas yra jūsų Tėvas ir jūs esate Jo sūnūs, ir šita geroji naujiena, jeigu jūs iš visos širdies tikite ja, yra jūsų amžinasis išsigelbėjimas. 1592 – 06 Išsigelbėjimas ne apeigos, ne slėpiniai ir ne tam tikros religijos išpažinimas, o aiškus savo gyvenimo prasmės suvokimas. Dvasia vadovauja kūnui, o ne atvirkščiai. Tam, kad pakeistų savo būseną, žmogus pirmiausia turi tobulinti dvasią, o tuo pačiu ir kūną. Kūnas nėra sielai namai, tik laikinas prieglobstis. Jėzus mokė, jog tai, kas yra materialu ir žemiška, tas turi būti pavaldus sielos gerovei ir dvasinės prigimties žengimui į priekį Dangaus Karalystėje. Yra pasakyta: tikėjimo nevalia vadinti tikėjimu, jeigu gyvenama ne pagal jį. Taigi, gyvenkime Gyvojo Įtikėjimo vedini ir vykdykime Kūrėjo valią.
Su Kūrėjo meile.

adolfina
2019-09-12 21:56:22



Dabartis yra didžiausias mūsų turtas. Tai, ką mes galvojame, sakome, kuo tikime dabar, formuoja mūsų ateities patyrimus. Jeigu esame pernelyg susikoncentravę į praeitį, mums nebelieka pakankamai energijos dabarčiai. Visai neseniai tai buvo būdinga ir man, kai dažnai kentėdavau prisiminusi praeities klaidas. Mūsų mintys ir susargdina, ir gydo. O nuo charakterio priklauso mūsų mintys. Kai atrandi Dievą savo viduje ir gimsti iš dvasios, kokybiškai keičiasi ir žmogaus charakterio savybės. Nesigailėkime praeities, kokia iš to nauda? Melas sako graužkis; tiesa sako: tik mylėk. Nustumk nuo savęs visus prisiminimus. Nekalbėk apie praeitį, gyvenk meilės šviesoje, ir tegu praeina visa kita – sako Persų išmintis. Ne kartą mokytojas Algimantas yra mus įspėjęs, kad nėra prasmės gyventi praeitimi ir jos nuoskaudomis, praeities nebėra. Labai svarbu mokėti atleisti, tai vadinasi gebame atsikratyti aukos vaidmens, tiems, kurie kažką mums padarė negero dėl nesupratimo ar gyvulinio proto vedini. Mumyse glūdinti Galia vadovauja mūsų gyvenimui. Kūrėjas myli mus visus – savo kūrinius, tačiau yra suteikta laisva valia ir leidžia savarankiškai apsispręsti. Tai nėra keršijanti, baudžianti galia, o yra priežasties- veiksmo –pasekmės dėsnis. Labai svarbu savo gyvenimus pakreipti dvasinio ryšio su Kūrėju kryptimi, kuris yra Gėrio ir Gerovės Šaltinis. Pagieža, baimė, kritika ir kaltės jausmas sukelia daugiau problemų nei visa kita, tačiau galime pakeisti savo mąstymą, atlesti sau ir kitiems bei išmokti mylėti dieviška meile. Žmogiškos klaidos dėl nežinojimo ir nesuvokimo nėra nuodėmės. Svarbu keistis iš vidaus, kaip veda Minties Derintojas. Kiekvienas žmogus įsikūnija šioje planetoje, kad įgytų žinių, kurios prisidėtų prie jo dvasinio vystymosi. Visi įvykiai, kurie įvyksta mūsų gyvenime ir visi žmonės, su kuriais susiduriame, išmoko mus daug naujo, naudingo ir prasmingo. Pastaruoju metu mėgstu stebėti žmones, ne iš moteriško smalsumo, tiesiog jaučiu tokį poreikį. Kur bebūčiau, su kuo bebendraučiau, pastebėjau, jog dažniausiai girdžiu žmonių nepasitenkinimą esama dabartimi, kad visur viskas absoliučiai blogai. Yra pasakyta, jei taip mąstome, tuomet gyvenime rasime blogio nuolat ir visur. Jeigu norime matyti teigiamus pokyčius savo aplinkoje, reiktų pakeisti savo sąmonę dabar pat. Šiltomis dienomis kieme matau ant suolelių sėdinčius žmones, o aplink jų - šiukšlės. Kodėl pirma nesusitvarkius aplinką, o paskui maloniai pasėdėti. Pagalvoju nėra prasmės auklėti suaugusius žmones, geriau pati pakelsiu vieną kitą šiukšlę. Nepatenkintieji ir piktieji bičiuliai pirmiausia turėtų keisti save, kurdami grožį širdyje bei savo aplinkoje. Pagal Sokratą sakoma: iš visų nuodėmių tik pyktis ant brolio tiesiogiai prieštarauja svarbiausiam žmogaus gyvenimo gėriui – meilės gėriui, todėl nėra nuodėmės labiau atimančios iš žmogaus gyvenimo džiaugsmą. Apsilankiusi pas pažįstamą sesę, ši džiūgaudama man parodė savo balkoną išpuoselėtą žydinčiomis gėlėmis. Vėliau pasiūlė kartu pasivaikščioti jos gyvenamajame rajone ir atkreipti dėmesį į namų balkonus, kad niekur nėra gėlių. Tuomet prisiminiau išvyką į Italiją, kai žavėjo mane nuostabi architektūra ir namai išpuošti žydinčiomis gėlėmis. Liūdna matyti, kad sostinėje yra mažuma mūsų brolių ,sesių, kurie gražina ir puoselėja savo aplinką. Vieną dieną kieme pamačiau paauglį, kuris, matyt iš nuobodumo, lupinėjo jauno berželio žievę. Aš negalėjau nutylėti ir gražiuoju paprašiau, kad taip nesielgtų,, nes augalas gyvas ir visa kita. Tada pagalvojau, gyvename bejausmį gyvenimą, priešingai nei suprato protingiausi visų laikų žmonės. Taip nutinka todėl, kad mūsų jaunosios kartos blogai lavinamos – mokomi įvairių mokslų, bet ne gyvenimo prasmės. Kur kas būtų geriau, jeigu mažiau reikštume nepasitenkinimą ir pyktį, o darbuotumės nuoširdžiai vardan visų gerovės, labiau brangintume ir vertintume tai, ką turime, kuo esame. Labai daug kas priklauso nuo mūsų kiekvieno geranoriškumo, prasmingos ir kūrybiškos veiklos. Rugpjūčio pradžioje iš tolimo kaimo traukiniu atsivežiau mažą šermukšnio medelį, kurį svajojau pasodinti prie mūsų gyvenamo namo. Pradžioje medelį rūpestingai laikiau ir puoselėjau balkone. Savaitei išvažiuojant į pajūrį, kad šermukšnis nenuvystų, nutariau jį laikinai pasodinti į darželį, o spalio mėnesį, suradus jam tinkamą vietą, pasodinti prieš mūsų namą. Viena kaimynė ravėdama aplinką, nepastebėjusi medelio, išrovė jį ir išmetė kartu su piktžolėmis į šiukšlių konteinerį. Pastebėjusi, kad nebėra šermukšnio, paklausiau kaimynės, kur galėčiau rasti medelį. Kai ši pasakė, kad jo nebeįmanoma rasti, nepykau, nepriekaištavau, o tik apgailestavau dėl savo neapdairumo. Maždaug po mėnesio, kaimynė išrovusi ir išmetusi mano medelį, netikėtai atnešė man kitą šermukšnį. Mane ji nustebino ir be galo pradžiugino, už ką nuoširdžiai padėkojau ir net apkabinau iš dėkingumo. Kol kas medelį laikau balkone. Rudenį suderinusi su kaimyne ir suradę jam tinkamą vietą, būtinai pasodinsime šį grožį. Šį kartą įsitikinau, kai myli žmones ir gyveni be pykčio, o su meile ir gerumu, gerumas grįžta atgal. Nuoširdi ir supratinga kaimynė, pajutusi mano emociją, suprato, kad šis medelis man svarbus, pasistengė ir išpildė mano svajonę: auganti gražuolį šermukšnį prie mūsų gyvenajo namo.
Su Kūrėjo meile.

adolfina
2019-08-30 22:27:52



Mlela Adolfina, ačiū tau už tokius nuostabius mokymus, kuriuos tu pastaruoju metu pradėjai vis aktyviau pateikti. Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje jūsų mokymų dalyje tu irgi vis puikesnius mokymus perteiki,vis giliau žvelgi į Urantijos Knygos giluminį nagrinėjimą drąsiai pagarsindama mums visiems savo įžvalgą. Tiesiog gera skaityti tokios Šviesos teiginus ir klausytis tokių tavo sampratų, plūstančių iš tavosios mylinčios Širdies. Dar kartą tariu nuoširdų ačiū tau.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas
2019-08-25 08:08:02



Kai kuriame harmoniją savo protuose ir kūnuose, randame ją ir savo gyvenimuose. Geriausias būdas susilaukti meilės yra mylėti Mes negalime iš tikrųjų mylėti kitų, kol nemylime savęs. Nekalbu apie tuščią išdidumą, kur yra tik baimės išraiška. Vieną šiltą dieną gražios gamtos prieglobstyje pabendravau su seniai matyta sese. Ši sesė mėgsta kalbėti daug ir apie viską, tad aš tik dėmesingai ją išklausiau. Šiame bendravime prasmės nejaučiau, tačiau pokalbio metu sužinojau, kad mano bendraamžė sesė vartoja be galo daug vaistų. Pamaniau, kaip atlaiko jos organizmas tokį didelį kiekį vaistų, jog šie visad duoda šalutinį poveikį? Šia prasme turiu ne vieną karčią vaistų pasekmės patirtį iš savo artimųjų tarpo. Man visiškai nesuprantama, kodėl jie taip pamėgti, tarsi cheminiai vaistai žmogui butų vienintelis gyvenimo variklis, juk yra šimtai kitų gydymo metodų... Minėta sesė labai kategoriška ir turinti be galo tvirtą susiformavusią nuomonę bei savo asmeninius įsitikinimus, tad nebuvo prasmės jai prieštarauti ir atverti kitas vertybes. Iš Jėzaus mokymų žinau, kada neverta dalintis savo patirtinėmis žiniomis bei dvasinėmis vertybėmis. Jėzus yra pasakęs: Kam eikvoti žodžius tam, kuris negali suvokti prasmės to, ką tu sakai? Tėvo dvasia negali išmokyti ir išgelbėti to, kuris neturi sugebėjimo sūnystei. Kiekvieną žmogų stengiuosi suprasti, gerbti ir neprivalau keisti jo požiūrį, jeigu jis to neprašo. Mano supratimu, vienintelė kliūtis, kuri neleidžia Gyvenime mums turėti gerų dalykų, yra įsitikinimai iš baimės, kad esame silpni, nieko neverti, kurie susiformavo kažkada vaikystėje. Baimė ir nepasitikėjimas savimi yra stabdis mūsų gyvenime bei teisingame pasirinkime ( tai prisiminimai iš savo praeities). Tai ką duodame kitiems, sugrįžta atgal, ką manome apie save, išsipildo. Mes dieviškai apsaugoti ir sujungti per dvasinį ryšį su Begaline Išmintimi, jeigu atsiveriame jai širdimi ir gyvename harmoningai vienu ritmu su Kūrėju. Mūsų dvasinės pastangos ir tobulėjimas mums užtikrina proto ramybę, gerą sveikatą, gyvenimo džiaugsmą, meilę, šviesą. Aš džiaugiuosi tuo, ką turiu, nors toli gražu iki pilnatvės, bet džiugina žinia, jog mūsų laukia nauji patyrimai. Aš atviromis rankomis pasiimu man priimtinas naujoves. Vieną dieną nepažįstamajam namo kaimynui padovanojau Jėzaus Kristaus apreiškimo knygą KALBU JUMS VĖL, o šis atsidėkodamas man padovanojo klasikinės muzikos kompaktą ( nesigilinau, iš kur, gal tai jo veiklos sritis). Žinoma, tai mane pradžiugino, o dar labiau pradžiugintų, jeigu šis bičiulis širdimi skaitytų apreiškimo knygą ir šia šviesa dalintųsi su kitais. Tai man svarbiausia. Kai dalinuosi Šviesa ir Gyvuoju Įtikėjimu, žinau, kad pereiname į naują gyvenimo lygį. Civilizacija vystosi greitu tempu, o tiek daug tamsos ir degradacijos mūsų planetoje... Vieną vakarą per TV žinias išgirdau, kad herbicidais labiausiai yra užterštos grikių kruopos. Iš tikrųjų šias kruopas labai mėgstu ir jos man yra vienos iš pagrindinių maisto šaltinių, todėl iš karto tai sukėlė negatyvių minčių ir abejonių. Pagalvojusi, kad daug kas užteršta mūsų gyvenime, tad palaiminus grikius juos valgysiu ir toliau. Svarbu savo prote sukurti ramybę, tuomet mūsų kūnas atspindės atitinkamą sveikatą. Kiekviena problema turi sprendimą, jeigu veikiame su Kūrėju širdyje. Visi mums suteikti patyrimai yra galimybės mokytis ir augti. Aš atiduodu gyvenimui kaip tik tai, ko tikiuosi iš jo, nes myliu gyvenimą, myliu kiekvieną Kūrėjo pasireiškimą mūsų Žemėje. Kiekvienas išgyvenimas, kiekvienas iššūkis – mums galimybė tobulėti, todėl svarbu juos priimti natūraliai, be ypatingos vidinės įtampos. Mes visi gimėme gražūs, maži kūdikiai, absoliučiai atviri gyvenimui, juo pasitikintys ir tyri. Jeigu dabar tokie nesame, vadinasi gyvenimo kelyje kažkas mus išmokė priešingų dalykų, tad pats laikas atverti dvasines akis. Apie tai kalbu ir su žemiškais vaikais trokšdama, kad jie susimąstytų ir atskleistų savyje, kas yra Tikrovė, o kas tik iliuzija.. Juk Kūrėjas apdovanojo mus gyvenimu, kuris taip puikiai sutvarkytas, tad mes tik save turėtume kaltinti, jeigu jis mums nepalankus ir nieko nedavęs praeina veltui. Iš tikrųjų sugebėjimas gyventi taip, kaip dera Žmogui, jo prigimčiai, yra tobulumo ženklas, ir vos ne dieviška ypatybė. O mes stengiamės būti kuo nors kitu, nesistengdami pažinti savęs ir veržiamės iš prigimties nustatytų ribų, nė nežinodami, ką mes iš tikro galime. O su Kūrėju viskas įmanoma. Dar šešioliktame amžiuje filosofas M.Montenis analizavo savąjį „Aš“. Šia prasme jis buvo originalus mąstytojas. Jis žmogų laikė gamtos dalimi, jos pačios pagimdyta. Jam rūpėjo ne tik įgimtos žmogaus savybės, bet ir tai, ką jis pajėgus išsiugdyti – žmogaus dorumas ir ydingumas, proto šviesumas ir bukumas, egoizmas ir altruizmas. M.Montenis itin pabrėžė tą gamtos ir žmonių nuomonių įvairovę, tuo siekdamas išlaisvinti žmogų iš dogmatinio mąstymo varžtų, viduramžių prietarų ir papročių jungo. Gamta užtikrina žmogaus kūniško, o sveikas protas – dvasinio gyvenimo laisvę, teigė mąstytojas. M.Montenis ragino žmogų išsivaduoti iš bažnyčios skelbiamo asketizmo. Iš Urantijos Knygos apreiškimo žinome, kad Gyvasis Įtikėjimas per suteiktą Kūrėjo dvasią – Minties Derintoją suderina mūsų mintis, kurios tampa šviesios ir guodžiančios, meilės mintys, draugystės, humoro, išminties ir atgaivos mintys, keičiančios mūsų požiūrį į pasaulį Kūrėjo žvilgsniu, ir tokia vidinė bei dvasinė būsena yra vadinama dvasine įžvalga. Įtikėjimas yra kiekvieno individo asmeninis pasirinkimas. Jis gimsta mūsų širdyje arba yra atstumiamas...
Su Kūrėjo meile.

adolfina
2019-08-24 23:07:55



Sėkmės lydimas žmogus rūpinasi savo fizine sveikata ir dvasiniu tobulėjimu. Be dvasinio tobulėjimo, vargu ar įmanoma tinkamai, tai yra, išmintingai pasirūpinti savo fizine būsena? Kad dvasinis augimas vyktų, labai svarbus individo noras. Be noro ar iš pareigos dvasinis augimas neįmanomas. Sprendimai dėl dvasinio augimo yra savarankiški ir laisva valia, teigiama Jėzaus Kristaus apreiškimo knygoje Kalbu Jums Vėl. Pamenu, jaunystėje turėjau nepaaiškinamą norą šviesėti ir tobulėti, tik nesuvokiau kaip, tuomet pradėjau intensyviai domėtis menu. Mene mačiau daugiau grožio negu savo aplinkoje. Tada dar nesupratau, kad dvasinis vystymasis priklauso pirma nuo to, kad būtų palaikomas Gyvasis dvasinis ryšys su Kūrėju, ir antra, nuo to, kad nuolat būtų vedami dvasiniai vaisiai: tarnavimas bičiuliams, suteikiant jiems tai, kas buvo gauta iš dvasinio Šaltinio ir Centro. Dabar suprantu, kad tikrąjį dvasinį vystymąsi sudaro tai, kada pasireiškia tokia žmogiškoji asmenybė, kurią motyvuoja vien Meilė, sužadina nesavanaudiškas darbas ir valdo begalinis dieviškumo tobulumo idealų siekimas. Nė vienas mes negalime žengimą link Tėvo paskubinti, nes tai yra dvasinio augimo procesas, įgyvendinant sukauptus patyrimus. Visa kūrinija, visa mus supanti aplinka yra nuostabi mokykla. Prieš keletą dienų būnant nuostabiame gamtos prieglobstyje, mane ypatingai sužavėjo gamtos grožis ir suteikė didžiulį džiaugsmą. Už galimybę pabūti tame gamtos grožyje ir patirtas nuostabias akimirkas aš nuoširdžiai dėkojau Kūrėjui. Gamta didžiausias mūsų įkvėpimas prasmingai gyventi ir kurti. Anksčiau nesu patyrusi tokių pojūčių, o tą kartą tarsi būtų atsivėrę mano dvasinės akys ar kažkas panašaus... Jėzus apaštalams yra sakęs: Bet, mano vaikai, jūs žiūrite ne įtikėjimo akimis, ir jūs klausotės ne dvasios supratimu. Aš pareiškiu, kad Dievo dangaus karalystė yra Dievo valdymo įgyvendinimas žmonių širdyse. Tai tiesa, šioje karalystėje yra Karalius, ir tas Karalius yra mano ir jūsų Tėvas. Mes iš tikrųjų esame Jo pavaldiniai, esame Jo sūnūs. Ir Tėvas taip pat valdo savo vaikų širdyse žemėje tą dvasią, kurią jis pasiuntė gyventi mirtingųjų žmonių sielose. 1588 – 02 Šie Jėzaus teiginiai atskleidžia, iš kur tas noras, tas svarbus faktorius dvasiškai augti ir siekti naujų patyrimų su Tėvu dabarties akimirką. Kai vykau traukiniu pas seserį, skaitydama Jėzaus Kristaus apreiškimo knygos Kalbu Jums Vėl pastraipas, nuoširdžiai norėjau šia šviesa pasidalinti su greta sėdinčia nepažįstamąja. Vis laukiau progos ją užkalbinti, o ši dirbo su kompiuteriu arba per ausines klausėsi muzikos. Atvykus į vietą, vis tiek išpildžiau savo norą ir pasiūliau bendrakeleivei skrajutę apie Urantjos Knygą, pasakydama, kuo ši apreiškimo knyga svarbi ir reikšminga. Dvasinio augimo kelyje man svarbiausia niekad nesustoti. Suprantu, jog daugelis mūsų bičiulių dažnai priešinasi pokyčiams, nes nelabai jais pasitiki. Dažniausiai mes bijome to, ko nesuprantame, o per būseną ir patyrimus nėra lengva suprasti tai, kas tikra. Taip yra ir su mano biologine sese bei daugelis pažįstamų. Kai prieš išvykdama namo, paėmiau sesers ranką, sakydama kartu pagarbinsime Kūrėją, ji neprieštaravo. Tik iš jos reakcijos supratau, kad ji sunerimo, ją apėmė baimė ir nepasitikėjimas. Sesuo turi didelių sveikatos problemų, tad man jos baimė buvo suprantama. Ji kol kas pripažįsta tik ritualinės bažnyčios dogmas ir ritualus. Toks jos dabartinis yra supratimas ir pasirinkimas. Man malonu, kad ji meldžiasi ir tiki. Šiaip ar taip Tėvo dvasia per Minties Derintoją beldžiasi į jos sielą, tad jausdama Gyvus Meilės virpesius, tikiu kažkada sesė atsigręš širdimi į Kūrėją, tada mažiau patirs nerimo ir baimės bei pasikeis požiūris gerąja prasme. Eidami Gyvuoju Įtikėjimo keliu ir kasdien paskirdami laiko, kad susisiektume su vidine Išmintimi – Minties Derintoju bei pagarbintume Kūrėją, mes nuraminame savo mintis ir kūną sukurdami dvasinį ryšį su Išminties Šaltiniu ir Centru. Kai esame paliesti Šviesos, mūsų vienintelis noras ir troškimas yra, kad šviesos žmonių mūsų aplinkoje būtų daugiau, kad būtų vykdoma Tėvo valia ir tarpusavyje gyvuotų broliška meilė bei bendradarbiavimas visumos labui. Mes čia esame tam, kad liudytume Gyvąjį Įtikėjimą, Gyvąjį Meilės Kelią ir to Kelio Prasmę.
Su Kūrėjo meile.

adolfina
2019-08-01 20:47:36



Mielas Petrai, ne niūrus ir visai ne pesimistinis tavo aprašytas patyrimas. Jis tik pasakyčiau – be pabaigos, tavo, kaip dvasinio mokytojo giliau žvelgiant, atskleistos.
Šeimininkas Sūnus Kūrėjas, priešingai, vis tik, jis mato – mus – urantus – kaip Gyvenimo Šviesą.
O permaina kiekvienas sau – esame mes patys – kiek atsiveriam Kūrėjui, tiek ir gyvosios Šviesos prisipildome, kad nebūtume tais tik egzistuojančiaisiais.

Tavo gandras tikras urantas, žinai kodėl – nes jis ir toliau dės pastangas. Jis tikras urantas, nes jis nenusispjovė, kaip tau pasirodė – jis paliko nepasisekusią akimirką praeičiai, bet jis tikrai – sugrįš – su nauja šakele. Ir jis sugrįš tiek kartų, kiek reikės, kad atliktų tai ką turi atlikti – susikurs lizdą – kantriom, atkakliom pastangom.
Tavo gandras – jau dėjo pastangas – atkaklias, ir net labai – jis dėliojo šakelę iki paskutinės sekundės, tol, kol jis jos nebeteko – bet jis nepasiduos, jis ją susigrąžins Meilės kupinom pastangom, kas kad kitokios formos, bet susigrąžinta reikiama šakelė bus tokia kokios reikės Meilės lizdui susikurti. Ir tai ką tu pamatei, mielas Petrai – yra Gyvenimo Prasmė – Šeima – savas lizdas, kuriamas drauge su Kūrėju Meilės Galia, ir atkakliom pastangom palaikant glaudų ryšį su Tėvais. Gyvajame Kelyje ir tik Gyvajame Kelyje, gyvenant Tikrovės Gyvenimą, gyvenant Kūrėjo sūnaus ar dukros, uranto vardo vertą Gyvenimą.

Žvelgiant akimirkos žvilgsniu – gandrui nepasisekė, bet žvelgiant giliau – iš tų nepasisekimų jis lipdo ateitį – jeigu ir toliau nenustoja dėti pastangų – ir jo ateitis bus Šviesi.

Ačiū, kad pasidalinai su mumis savuoju patyrimu, savosiomis įžvalgomis, mielas Petrai.

Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita

vvita
2019-07-30 23:46:44



Guliu sodyboje ant čiužinio, lepinuosi prieš saulutę. O netoliese elektros stulpas ir ant jo gandralizdis, tiksliau metalinis karkasas. Mano pagamintą gandralizdį elektrikai įkėlė gal prieš dešimtį metų. Mat su anūkais mūsų šeimai buvo striuka ir tuo metu apsigyvenusi gandrų pora tikriausiai būtų atnešusi sėkmę. Bent taip mes svajojome.
Praėjo metai, kiti, treti, o gandrų nei kvapo. Žinoma, atskrisdavo vienas kitas perėjūnas, pakalendavo snapu ir nuplasnodavo. Laikas bėgo ir gandralizdžio kruopščiai mano supintos vytelės suseno, sutrešo ir iškrito. Ir liko styroti vien tik metalinis karkasas.
Ir va šiemet mūsų gandralizdį nusižiūrėjo rimta jaunų gandrų pora. Ir nusižiūrėjo tada, kada mums tie gandrai lyg ir nebūtini – anūkais jau esame aprūpinti, o man pačiam tokiame amžiuje vaikas...Na patys suprantate, nebe laikas. O be to, reikėtų dar gerokai pasirausti atminty, kad prisiminčiau, iš kur tie vaikai iš vis atsiranda...
Tai va, ši gandrų pora jau kuris laikas mus pastoviai lanko, pavaikšto ant gandralizdžio, patikrina tvirtumą. Įdėmiai nužiūri sodybos šeimininkus, t. y. mus, ar nesam girtuokliai, triukšmadariai, apsiraminę apskraido sodybą, apvaikšto visus pakraščius iki paežerės, ieškodami varlių ir kitų vertybių.
Ir štai jau savaitė kita, kaip jie ėmėsi darbo – ruošia lizdą kitiems metams. Atneša rytais keletą šakelių, jas dėlioja, kaišo, taiso, o po to kažkur išskrenda. O kitą rytą jie ir vėl čia. Įmontuoja į būsimą lizdą keletą vytelių ir vėl dingsta.
Tai va, guliu ir stebiu kaip gandras darbuojasi, t. y. vargsta su viena nemenka šaka. Mat storesnė šakos dalis nukarusi pro karkaso akį žemyn ir šaka atsistojusi statmenai. Nukristi ant žemės neleidžia jos išsišakojusi dalis virš lizdo. Gandras jau gerą pusvalandį galuojasi, bando viršutinę šakos dalį paguldyti. Ir paguldo. Bet vos tik šaką snapu atleidžia, ta vėl stoja statmenai, kaip rusiška lėlė – kiek ją beguldysi, ji vis tiek atsistos.
Gandre, gandre, nagi su snapu išsitrauk šaką ir ji pati nuguls. Ir problemos kaip nebūta.
Ir triūsia, vargsta gandras, o man norisi verkt iš gandro kvailumo. O jis apie save taip nemano – nesinervuoja, dirba ramiai, atkakliai, t. y. tuščiai, vesdamas mane į neviltį. O patarti jam negaliu. Nesupras.
Šios bevaisės gandro pastangos priminė man bendradarbį. Įsidarbino jis mūsų įmonėje prieš keletą metų. Darbštus, paslaugus, geranoris. Neblogai sutarėm. O kartą, suradęs progą, prakalbau apie Dievą (apie Rojaus Trejybę net nedrįsau užsiminti) ir sulaukiau iš jo... Tikriausiai daugelis iš patirties žinote, ko galima sulaukti. Žodžiu, išgirdau, kad Dievas jo nedomina ir iš viso tokiomis bobučių pasakėlėm jis netiki. Atšokau nuo jo, kaip nuo raupsuotojo.
Tai va, šiek tiek apie šį bendradarbį, kurio Dievas nedomina. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę metėsi žmogus į verslą su partneriais iš Rusijos. Bet ,,partneriai“ jį apgavo ir „verslas“ sužlugo. Liko tik skolos. Teko užmiršti visus verslus ir įsidarbinti į prastai apmokamus darbus, kol galiausiai ir atsirado mūsų įmonėje. Ir kuičiasi, vargsta žmogus, o problemų tik daugėja – pašlijo santykiai su sūnumi (neapsieinama be policijos). Sugriebė liga, ištino, paraudo kojos, rankos, prisilietus prie jų skauda, vaikščioti sunku. Pasipylė nedarbingumo pažymos, ligoninės. Ir pinigų stygius vaistams. Tiesiog verkti norisi žiūrint į jo „gyvenimą“. Žmogau, atsipeikėk, atsisuk į Kūrėją. Tu gi esi Kūrėjo Sūnus. Bet įdėmiau įsižiūriu – ne, tu ne Kūrėjo Sūnus, tu tik Sūnaus šešėlis ir tai kažkoks išplaukęs, neryškus.
Bėdų, problemų gausa ne vieną žmogų palaužia. Ir jis ne išimtis. Vis dažniau į darbą ateidavo pagiriotas, o po kiek laiko ir darbe pradėjo išgėrinėti. Pasipylė pravaikštos, sumažėjo alga.
O vieną dieną sužinom – mūsų nelaimėlis su nuosava mašina sukėlė avariją. Girtas. Iš įvykio vietos paspruko, o po pusvalandžio sugrįžo prie sudaužytų mašinų su eiline girtuoklių pamėgta legenda – padarius avariją buvo ištiktas šoko, nesuvokė, ką daro, lyg sapnuodamas nuėjo į parduotuvę, streso apraminimui nusipirko butelį degtinės ir pasigėrė. Ir tik apsiraminęs sugrįžo į įvykio vietą.
Žinoma, teismas šia visuotine pasakėle nepatikėjo. Buvo atimta mašina ir prarastos teisės. Dvejiems metams.
Tai va, žiūriu į gandrą, o matau bendradarbį. Stengiasi, triūsia, vargsta, griebiasi papildomų darbų ir viskas perniek.
O mano gandras (matot kaip greitai jį privatizavau – jis jau mano) beguldydamas šaką tiek ją atpalaidavo, aplaužė, kad ji ėmė ir nukrito ant žemės. Pažiūrėjo nelaimėlis į nukritusią šaką, nusispjovė (taip man pasirodė) ir nuplasnojo ieškoti kitos šakos.
Ir prisiminiau Jėzaus žodžius - ...jūs savo energiją švaistote tuščiai. Tai lygiai tas pats, kad jūsų mašina buksuotų vietoje ir išeikvotų savo visą degalų atsargą, o nuo perkaitimo, dėl blogo aušinimo, dar perkaistų ir jos variklis. Degalų nebėra, variklis perkaito ir sugedo, o jūs taip ir nepajudėjote iš vietos. Toks yra jūsų dabartinis jus taip varginantis egzistavimas, kuris mums kelia tokį skausmą, kada mes matome, jog tereikia jums atsigręžti į savo vidų, atrasti Tėvą, ir pati giliausiai įklimpusi ir buksuojanti mašina bus per akimirką ištempta ant nuostabaus ir tvirto kelio. – Jėzus Kristus Kalbu Jums Vėl 298 psl.
Ir pabaigai.
Perskaičiau, ką parašiau, ir matau – toks niūrus, pesimistinis gavosi mano rašinys. Net ir apie tą patį gandrą. Ir guodžia mane tik tai, kad ir Jėzaus žodžiuose tas pats – nemato Sūnus Kūrėjas mūsų gyvenime nieko šviesaus, tik – varginantį egzistavimą, keliantį jam skausmą -. Kol kas.
Bet palaukim. Permainos ne už kalnų.

Telydi jus Kūrėjo Ramybė ir Palaima

PetrasK
2019-07-30 11:23:23



Prieš du tūkstančius metų Jėzus yra atskleidęs mums šį teiginį: Tėvo vaikai turi vienodą sugebėjimą priimti materialias gėrybes, dėl to jis iš tikrųjų fizinius dalykus žmonių vaikams dovanoja vienodai be jokio išskirtinumo. Kada tai yra susiję su dvasinių dovanų padovanojimu, tada čia Tėvą apriboja žmogaus sugebėjimas šitas dieviškąsias dovanas priimti. 1831 – 04 – 02 Be abejo Tėvą apriboja žmogaus gyvasis dvasinis įtikėjimas ir ar jis paklusta Tėvo valiai, ar yra nusigręžęs nuo Jo bei gyvena gyvulinio proto pasireiškimais. Be galo svarbu, kad tvarinys paklustų Tėvui ir vykdytų Jo valią. Nuolat prisimenu epizodą iš savo gyvenimo, kai mano nuolatiniai prašymai ir malda į Tėvą, išsipildė berods po trejų metų, kadangi stengiausi kitų atžvilgiu būti nuoširdi ir tai atitiko Tėvo valią. Dažniausiai nesiseka žmogui, kai tikslai neatitinka jų vertybių, kai veikiame ne širdies vedini, kai esama savanaudiškų tikslų. Mūsų gyvenimams turi įtakos Kūrėjo galia, ir jei esame atviri, norime keistis bei trokštame harmoningai veikti su Juo, visada viskas nukreipta žmogaus gerovei pasiekti, tuomet gyvenimas plaukia nuostabia tėkme. Galbūt, mūsų žemiškieji tėvų tėvai kažkada pasirinko religiją, kuri teikė galią dvasininkams, bet ne žmonėms. Katalikų ir kitos religijos teigia, jog iš prigimties žmonės yra nuodėmingi ir menkesni už žemės kirmėlę. Yra religijų, kurios žemina moteris arba žmonių rases. Tai atitraukia nuo Kūrėjo Tikrovės ir paneigia, kad mes visi žmonės esame besąlygiškai mylimi Tėvo vaikai. Jėzus teigė: Kai dėl ligų ir sveikatos, tai jūs turėtumėte žinoti, jog jūsų kūno būsenos yra materialių priežasčių pasekmė, sveikata nėra dangaus šypsena, taip pat ir liga nėra Dievo susiraukimas. 1831 – 01 Kartais skausmingi momentai, tai mums duoti iššūkiai, kurie skatina mus atsiverti savo dvasia sutekta Kūrėjo. Suteikiama proga vystyti didesnę meilę sau ir kitiems, daugiau pasitikėti savimi. Svarbu neatmesti nė vienos progos ar galimybės dvasiškai augti ir tobulėti, o sunkiais momentais dėkoti ir laiminti tai, ką mums teikia gyvenimas, ką teikia Kūrėjas. Iš tikrųjų, kai pagalvoju, mažai mes dėkojame Aukščiausiajam už viską. Dažniausiai reiškiame nepasitenkinimą kaltindami kitus, nors neišmintingi sprendimai mūsų pačių ir prasilenkiantys su Tėvo valia. Įvykai ar skausmas mūsų gyvenime yra tik potvyniai, mūsų mokomasis procesas. Čia mes esame, kad augtume, bręstume ir tobulėtume bei savo veiksmais atspindėtume Kūrėją. Nusiraminimas ir atsigręžimas į savo vidų - Minties Derintoją, padeda mums rasti atsakymus, kurių reikia šiuo gyvenimo laikotarpiu. Kai ieškome ar prašome, atsakymai ir išmintis mums suteikiama per Minties Derintoją. Pažįstu vieną sesę, kuri virš visko iškelia žmogiškąjį protą, mokslą. Permąstant jos gyvenimą ir socialinius santykius su aplinkiniais žmonėmis, suprantu, kad vien proto nepakanka, dar svarbu vadovautis Išmintimi. Prisiminiau vieną posakį: mokslas be religijos- nevaisingas, religija be mokslo – akla, diena be mokslo, be Kūrėjo – tuščiai praleista. Šį posakį papildžiau samprata apie Kūrėją, nes Kūrėjas yra viskas - visos kurinijos Šaltinis ir Centras...Dėkinga esu Kūrėjui už gyvenimą ir Meilę, kuris moko mane ne laikyti Jo Meilę ir Šviesą savyje, o dalintis su kitais.
Su Kūrėjo meile.

adolfina
2019-07-23 14:47:06



Jėzus Kristus: Matote, mano vaikai, apeliavimas į žmogiškuosius jausmus yra trumpalaikis ir visiškai nuviliantis, o apeliavimas vien tik į žmogaus intelektą yra lygiai toks pat tuščias ir bevaisis, ir tiktai kreipdamiesi į dvasią, kuri gyvena žmogiškojo proto viduje, jūs galite tikėtis pasiekti tvirtą sėkmę ir užbaigti šituos nuostabius žmogiškojo charakterio transformavimus, kurie netrukus pasireiškia gausiais tikrai dvasiniais vaisiais kasdieniniame gyvenime visų tų, kurie šitokiu būdu yra išlaisvinti iš abejonių tamsos dvasios gimimu įtikėjimo šviesoje – dangaus karalystėje. 1708-06-03 Viskas, ko tikimės ir kuo tikime, tampa tiesa. Taigi laikas pakeisti savo įsitikinimus, mąstymą, keisti savo gyvenimą. Ne visad laikausi visuomenės sukurtų standartų, neieškau kažkieno patarimo, įsiklausau savojo vidinio vedimo, žinojimo, kas man geriau. Visą laiką stengiuosi mokytis, bendrauti su žmonėmis ir augti dvasioje, ieškant savyje, kas man labiau priimtina. Per informacijos priemones, TV laidas esame įtikinami tuščių ir beprasmių reklamų ir minčių. Į vaikus taikomasi kaip į vartotojus, kad jie įkyriai prašytų savo tėvų reikiamo žaislo ar saldumynų. Išmintis mus moko pasakyti „ne“ bičiuliams, daiktams, vaistams, ir reiškiniams, kurie mums nereikalingi bei nenaudingi. O vaikams nuoširdžiai ir suprantamai paaiškinti trokštamo daikto bei saldumynų naudą ar žalą. Mūsų vaikai mokosi iš mūsų, todėl geriau, kad jie matytų veiklų, mylintį, sveiką žmogų, besidžiaugiantį kiekviena diena ir viskuo, ką mums teikia gamta , Kūrėjas. Svarbu gebėti vertinti kiekvieną akimirką, visur įžvelgiat Kūrėjo pasireiškimą, džiaugtis laimingu ir nuostabiu gyvenimu, neatmetant visų gyvenimo iššūkių. Kiekviena mintis gali pakeisti mūsų požiūrį į gyvenimo būdą, kuri leistų mums gyventi ilgą ir sveiką gyvenimą. Aš norėčiau matyti visus mylinčius ir branginančius viską, ką mums teikia Kūrėjas. Liūdna, kai mūsų kūno ląstelės, yra apsuptos neapykantos ir negali atlikti savo geriausių funkcijų. Mūsų kūno ląstelės atsako į mūsų jausmus, kiekviena mintis kūne sukelia cheminę reakciją: mes esame arba gydančioje atmosferoje arba sukeliame savyje nuodijančias reakcijas. Kai žmogus suserga, pastebėjau jis nukreipia pyktį ir nerimą į sunegalavusią kūno dalį, o taip atitolinamas sveikimo procesas. Teigiamą įtaką mūsų gyvenime turi nuolatinė pulsuojanti meilė mumyse bei dvasinis ryšys su Kūrėju. Svarbu mylėti save, savo materialų kūną - Dvasios Šventovę. Meilę, kurią dabar sau ir kitiems kuriame, liks su mumis visą gyvenimą. Reikia tik pasiryžimo, kantrybės, veiklos ir pasitikėjimo Kūrėju ir savimi. Ilgą laiką mes nežinojome, kad mūsų mintys ir veiksmai turi poveikį gerai sveikatai ir atvirkščiai. Šiandien net medikai pradeda pripažinti kūno ir minties ryšį. Mes turime nuolat rūpintis savo kūnu ir dvasine gerove, ko vaistai ir operacijos ne visad ar ne iki galo pagelbėja. Reiktų programų ne vien ne-galiai globoti, o pacientus mokyti sveiko gyvenimo būdo harmoningai gyvenant ir veikiant su Kūrėju. Kiekvienas žmogus turėtų žinoti ir suvokti apie kūno ir minties ryšio (Minties Derintojo) principus. Apie visaverčio maisto, mankštos naudą, gamtos dovanų, reiškinių įtaką ir naudą. Privalome taikyti visus išmintingus sprendimus ir papildomus būdus, kad sukurtume gerovę sau bei aplinkiniams žmonėms. Mes esame apsupti aukštų medicinos technologijų ir vaistų pramonės, kurios brangios ir dažnai sugriauna mūsų sveikatą. Rašau iš patirties, remdamasi dviejų mano seserų pasibaigusio gydymo liūdnomis pasekmėmis ( viena sesė dėl didelio pasitikėjimo medicina trisdešimt aštuonių metų paliko šį pasaulį). Mokytis visko, kas padeda išsaugoti sveikatą, privaloma mokytis nuo mažens. Be to, turime daug nereikalingų baimių, kurios mums daro neigiamą įtaką. Baimė ir negatyvus mąstymas labai yra paplitęs tarp senyvo amžiaus žmonių. Pastebėjau, jog jie nuolat pilni nerimo ir amžino nepasitenkinimo. Man patinka kažkada išgirstas šis posakis: koks mąstymas, toks ir gyvenimas... Dalinai taip yra, bet svarbu, kad mūsų mąstymas būtų paremtas dvasiniu ryšiu su Kūrėju ir Jo besąlygiška Meile visiems, visur ir visada. Tai tik mano pamąstymai ir teorija, bet įsiklausius širdimi į savo vidų, t.y. į Minties Derintoją bei gyvenant Jo ritmu, tai tampa realybe.
Su Kūrėjo meile.

adolfina
2019-07-02 22:32:36




[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal