Forumas: temos peržiūra
GYVENIMAS ŠVIESOJE SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU
Šis gyvasis kelias yra GYVAS, nes yra PATIRTINIS, kiekvieno asmens viduje, nes tai Rojaus Trejybės-AŠ ESU pažinimo gyvasis kelias, gyvu patyrimu, kiekvieno asmens viduje, kaip savo ir visų tikrojo ir vienintelio Tėvo ir Motinos, dabar ir per visą amžinybę ateityje. Ir šitas Jos pažinimas mano viduje vis tęsiasi ir tęsiasi, iš tiesų dar gerokai anksčiau nei tik buvo atsiradusi Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus gyvoji šventovė, į kurią pirmą kartą ir atėjau. Jau prieš tai aš, pati pajutusi iš vidaus dvasinį impulsą, man nesuprantamą ir naują, ir visiškai neskatinama niekieno iš mano aplinkos žmonių, dar mokykloje besimokydama vyresnėse klasėse, praėjau kalbėtis labai nuoširdžiai ir atvirai savomis mintimis su Dievu, kuris mano mintyse buvo įvardijamas ir suvokiamas kaip DRAUGAS, ir pats geriausias, į kurį rėmiausi tuomet, remiuosi ir dabar, apie kurį mąstydama jaučiau viduje, kad niekas kitas man negali patarti, sustiprinti ir padėti atrasti teisingus sprendimus, atsakyti į klausimus, kylančius mano galvoje, o tik JIS, tik Jis tai gali padaryti tobulai. Nes tik Jis mane iš vidaus pažįsta tobulai, kaip aš pati savęs nepažįstu. Iki šiol nuo pat paauglystės taip jaučiu, savo viduje. Ir šitai mane skatina vis artimiau ir dažniau bendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, patirti dvasinį artumą. Ir nors mano gyvenime įvairių iššūkių ir pokyčių netrūksta, o vis daugiau atsiranda, aš vis labiau ir labiau jaučiu, kad būtent šis gyvas bendravimas kažkada paauglystėje su Dievu kaip Draugu, po to su patirtu Tėvu mano viduje, po to su Rojaus Trejybe, o dabar jau su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir yra vienintelis GYVASIS RYŠYS, kurį noriu puoselėti ir toliau, kurio dėka aš patiriu vis gyviau ir gyviau savo Tikrąjį TĖVĄ ir MOTINĄ, imu pažinti JĮ didėjančia dvasinio artumo būsena, ir pati imu atsiskleisti tokia, kokia nemaniau galinti būti, ir tai tik pradžia.
Kada daugiau kaip prieš savaitę, jau praeitais metais 2016 12 30, urantijos grupėje išgirdome nuostabų Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės mokymą, apžvelgiantį mūsų urantų 2016 metus, tai šis mokymas buvo man kaip patvirtinimas ir didelis sustiprinimas į mano viduje vis iškylančias gyvos šviesos ir meilės mintis, kurios kol kas dar prasilenkia su mano ryžtingesniais šviesos veiksmais išorėje, aplinkoje:
„Ir Aš džiaugiuosi jūsų visų vadinamųjų urantų pasireiškimu, kiek jūs sau mąstote viduje, kiek jūs daug daugiau norėtumėte būti veiklesni, energingesni, ryžtingesni, geresni, dar daugiau prisipildę Manosios Meilės. Tai Mane malonina – jūsų gyvybingumas, jūsų troškimas. Juk svarbiausia ir yra ne tai, kuo jūs esate šią akimirką, bet tai, kuo šią akimirką jūs trokštate būti. Jūsų troškimas, kuo jūs norėtumėte pasireikšti, ir yra tas jūsų dvasinės asmenybės, Mūsų jums suteiktos amžinosios dovanos, dvasinio asmens, vektorius – į kurią pusę jūs ketinate žengti artimiausiu metu.“
Štai šitas vektorius – žengti į vis didesnę vienovės būseną su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir yra pati teisingiausia ir prasmingiausia kryptis tiek man, tiek kiekvienam urantui, tiek visai žmonijai, ir net kūrinijai. Vienovės su savo Tikruoju Tėvu ir Motina neįmanoma patirti, gyvai su Juo nebendraujant, net ir daugybę kartų dienoje, savo apmąstymus ir mintis nukreipiant jiems. Kaip gi štai vaikas galėtų patirti savo žemiškojo tėvo ir motinos meilę savyje, jei vis atstumtų juos, nesikalbėtų, nebendrautų su jais, nesidalintų savo džiaugsmais ir rūpesčiais, nusisuktų nuo jų, nors šie vis vien jį myli? Negalėtų patirti, nes bendravimo ryšys turi būti ABIPUSIS, o ne vienpusis. Taip ir Rojaus Trejybė-AŠ ESU mums yra padovanojusi savo gyvąją dalelę Minties Derintoją – nutiesusi gyvą ryšį mums ir mūsų labui, bet kiek mes atsakome į šį Jos kvietimą bendrauti su Ja? Retokai dar, retokai bendraujam su Ja, dar nepasitikim, dar atstumiam Ją manydami, kad patys galim kažką geriau, dar abejojam, todėl ir nepajaučiam gyvo nuoširdaus meilės atsako savyje iš Jų – Tikrojo Tėvo ir Motinos savyje.
Manyje irgi būna tokių susvyravimų, kada įvairūs pasąmonės ir sąmonės teršalai aptemdo nuoširdesnį bendravimą su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, bet aš vis vien nepasiduodu jiems ilgai bujoti manyje, o visada vėl ir vėl kreipiuosi į Ją nuoširdžiai savais žodžiais, ir vėl pajuntu gyvybingą palaimos būsenos atsaką savyje, pajuntu vėl užpildančią dvasinės stiprybės, meilės, nuoširdumo, ramybės ir gerovės būseną. Nes būtent šitaip išmintingai elgtis man suteikiamuose mokymuose mane moko Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Tai, ką Ji man pasako, aš galiausiai patvirtinu realiu veiksmu, kokia gyvybinga Jos energija, ir kaip per atsivėrimą ją įsisavinant vis labiau stiprėja fizinis kūnas, rimsta neramus žmogiškasis protas, mintys tampa šviesesnės ir imlesnės dvasiniams impulsams. Štai praeitą savaitę turėjau tokį patyrimą, kada praėjusį ketvirtadienį per pietus išėjau pasivaikščioti po savo namų apylinkes Riešėje, kur atsiveria gražūs gamtos vaizdai akims, kai aplink ramuma ir miškai, upelis, ežerėlis, laukai apramina ir panardina į prasmingus apmąstymus, jais bevaikštant. Taigi ta diena buvo labai šalta ir vėjuota, termometro stulpelis rodė gal -20 laipsnių šalčio, nors dangus saulėtas. Taigi aš vaikščiojau, ir nors buvau gerai apsirengusi, ir su šilta vilnone kepuraite, manau, kad visgi galėjo galvą perpūsti stiprus vėjas. Grįžusi namo gerai jaučiausi, tačiau vakare pajutau nedidelius galvos skausmus, bet nelabai kreipiau dėmesio, nes pagalvojau, kad esu nuvargusi ir laikas miegoti. Ryte penktadienį kai tik prasibudau, pajutau didelį galvos skausmą, kuris buvo geliantis ties viršugalviu, kad tas gėlimas, atrodė, jau juntamas ir ties kaklu, ir jau žemiau rankose. Atsimenu, kad pagalvojau kas čia darosi, ką daryti, kai neužilgo pajutau, kaip mane užliejo tokia aiški dvasinė būsena ir dvasinis žinojimas, ką gi daryti – tik gyvas bendravimas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, ir nuolatinis Jos gyvojo vandens gėrimas mane visiškai atstatys. Tai buvo realiai patirta dvasinė būsena ir aiškus žinojimas, kad taip ir bus. Neatsimenu ar esu iki šiol patyrusi kažką panašaus, taip aiškiai. Na ir šitas dvasinis patyrimas mane labai sustiprino ir skatino vis bendrauti ir bendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, vis garbinti Ją, visą rytą, ir nepaisant labai didelių galvos skausmų, jaučiau, kai prasiveržia mano nuoširdumas ir meilė Jai, ir galvos skausmai be jokių vaistų ėmė slopti, rimti. Viduje buvo iškilęs toks palyginimas kaip vaizdinys, kad reikia atsukti kraną, kad nuolat tekėtų vanduo, ir nuolat jį gerti, tik šiuo atveju – dvasinį vandenį iš paties Šaltinio. Žinote, tą ir dariau, ir taip visą rytą, iki kol reikėjo važiuoti į urantijos grupę, ėmiau jaustis jau pakankamai gerai. Šitas patyrimas man yra dar vienas sustiprinimas, kad visada ateina išeitis ir pagalba, kai tik nuoširdžiai atsiremiame į Rojaus Trejybę-AŠ ESU. O juk netikėtų iššūkių būna visokių, ne tik susijusių su mūsų fizinio kūno negalavimais, bet ir su netikėtomis aplinkybėmis mums priimant teisingą sprendimą, kaip reikia pasielgti. Ir tai labai individualūs patyrimai, tačiau IŠEITIS VISADA YRA, ir ji yra suteikiama iš Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU.
Kada vis dažniau išeinu pasivaikščioti į gamtą po savo namų apylinkes, labai dažnai panyru į apmąstymus, kuriuos irgi nuoširdžiai paskiriu Rojaus Trejybei-AŠ ESU. Tiesiog mąstau savyje vienokius ar kitokius dalykus, stengiuosi pajausti teisingesnę išeitį, ir jau pastebėjau, kad mano apmąstymus netikėtai ir visai natūraliai užlieja dar ryškesnės šviesos mintys, dar labiau mane dvasiškai pakylėjančios, sustiprinančios, kaip aiškūs atsakymai, kad tokie pasivaikščiojimai man tampa nuostabiu malonumu. Ir aš jau žinau, kad tai yra suteikiama ryškesnė šviesa iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU, mane pasiekianti per Minties Derintoją. Nes būna tokių šviesių minčių, apie kurias anksčiau aš visai nesusimąstydavau, kad taip įmanoma, nes niekada iki šiol neturėjau tokių patyrimų, kaip dabar. Ir vienas iš tokių patyrimų – motinystė. Ir štai per tokį nuoširdų bendravimą su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir apmąstymus vienumoje, pašvenčiant juos Jai, man ateina šviesios ir gyvybingos mintys, kad Jos gyvoji energija, mane vis labiau užpildanti palaimos dvasine būsena, kaip suteikia gyvybingumo kiekvienai fizinei kūno ląstelei, lygiai taip pat suteikia to paties gyvybingumo ir mažyliui, dar tik besivystančiam įsčiose. Ir kaip šitoji gyva energija pamaitina ir sustiprina, valo kiekvieną fizinę kūno ląstelę, tokį patį poveikį ji daro ir naujai gyvybei įsčiose, ir ne mažesnį. Tėvas štai mokyme sako:
„Ir šitoji būsena PAMAITINA jūsų būsimąjį kūdikį MANĄJA IR GYVĄJA MEILE – KOSMINIAIS ENERGETINIAIS VIRPESIAIS – TIESIAI IŠ MŪSŲ TRIJŲ IR ESANČIŲ ROJUJE.“ (Tėvo mokymas apie vaikų auklėjimą, mitybą, gydymą, 2011 03 26)
Ir kuo dažnesnis ir tuo pačiu nuoširdesnis tampa gyvas bendravimas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, tuo mane vis stipriau užlieja būsena, aiškumas ir tvirtumas, kad gyvoji aukšto dažnio energinių virpesių energija yra pajėgi atstatyti ir sureguliuoti įvairius procesus, kokie vyksta moters kūne vystantis naujai gyvybei, tiek bet kuriam kitokiam fiziologiniam procesui žmogaus fiziniame kūne apskritai. Kada gydytojai kalba apie įvairius negalavimus, pasireiškiančius moters kūne, vystantis naujai gyvybei, jie tikrai nekalba, nes NEŽINO, kad yra toks Tobulumo šaltinis – Rojaus Trejybė-AŠ ESU, su kuria nuolat bendraujant, iš kurios nuolat ir nepertraukiamai geriant gyvąją energiją galima turėti sveiką ir gyvybingą kūną, sveiką gimsiantį mažylį, be jokių šalutinių reiškinių ir pasekmių, apie kuriuos kalba ir vis klausia štai ir mano gydytoja. Aš jai vis atsakau tą patį – gerai jaučiuosi, viskas puiku, jokių šalutinių reiškinių nejaučiu. O ir patvirtinimus iš būtinų medicininių tyrimų gaunu – viskas vystosi gerai, nes taip ir jaučiuosi. Būna, kad ir kai kurios urantės manęs paklausia, kaip gi aš jaučiuosi, ar man lengva vaikščioti, nes kai kurių jų patirtys praeityje buvo nelabai malonios, o aš vėl patvirtinu tą patį, kad gerai jaučiuosi, nes visą naujos gyvybės vystymosi procesą nuoširdžiai pašvenčiu Rojaus Trejybei-AŠ ESU.
Štai ir šį praėjusį savaitgalį, kai buvau su Robertu kaime sodyboje, pavakary sėdėjau ir skaičiau straipsnį internete per savo mobilųjį telefoną, ir pajutau, kaip ėmė spurdėti nauja gyvybė mano įsčiose, o tuomet jau sunkiau susikaupti skaityti, nes dėmesys nukrypsta į ją, visai natūraliai. Netrukus kilo mintis ir poreikis pabendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kad dar daugiau giluminės ramybės ir palaimos patirčiau savyje. Pradėjau labai nuoširdžiai garbinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU, ir ėmiau patirti mane užliejančią nuostabią palaimos būseną, vis gilėjančią ir mane pakylėjančią, kuri visiškai apramino ir to mažylio spurdėjimus mano pilve, nes ir jį paveikė aukšto dažnio energiniai virpesiai. Tai štai kaip viskas tarpusavyje susieta, ir tą pajaučiu savuoju patyrimu, kaip mano gyvas įtikėjimas įtakoja tiek mano fizinį kūną ir tą naują gyvybę, besivystančią jame, tiek ir mane supančią aplinką.
Tokie įvairūs patyrimai, patirti gyvenime tik stiprina mano pasitikėjimą Rojaus Trejybe-AŠ ESU, ir apmąstymai apie juos vis plečia ir plečia mano suvokimą apie Jos gyvosios energijos aukšto dažnio energinių virpesių poveikį visur ir viskam, ne tik fizinio kūno gerovei, tiesiog šis gyvasis kelias dar naujas mums urantams, todėl natūralu, kad patys savo kasdieniame gyvenime ir išbandome ir patiriame tai, ko niekada iki šiol nesame patyrę. Kada štai mąstau apie fizinio kūno gyvybingumą, kuris toks svarbus mūsų – tikrųjų jo gyventojų – dvasinių asmenybių, veikimui materialioje aplinkoje, jaučiu dvasine būsena, jei yra koks nors juntamas negalavimas, skausmas ar kitoks nemalonus fizinio kūno patyrimas, vadinasi realiai trūksta gyvosios energijos, vadinasi žmogus per mažai arba visai nebendrauja su Gerovės Šaltiniu – Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Vadinasi, jis atsukęs labai silpną srovę gyvojo vandens iš krano, arba tas vanduo vos kapsi. Reiškia, reikia dar daugiau atsukti krano čiaupą, kad galingesne srove tekėtų gyvasis vanduo. Rojaus Trejybė-AŠ ESU štai vakar rytą savo mokyme man vėl patvirtino, kad bet kokioje gyvenimiškoje situacijoje, tiek artėjant įvairiems naujiems iššūkiams, gyvas ryšys su Ja turi būti NUOLATINIS. Tai reiškia, jis neturi nutrūkti niekada, visos dienos bėgyje, tiek netikėtai prasibudus naktį. Tik tuomet bet koks iššūkis nebus bauginantis, nes žmogiškasis protas vis labiau bus apramintas gyvosios energijos šviesos raminančiu ir gaivinančiu poveikiu. Toks turi būti Jos gyvojo sūnaus ar dukters gyvenimas – GYVENIMAS ŠVIESOJE. Ar šito moko gydytojai ar bet kokios srities atstovai? Kas rašoma straipsniuose internete? Juose vien tik tamsa, vien tik skausmingi žmonių patyrimai, bauginantys ir tempiantys žemyn į bedugnę, į vis didesnį proto degradavimą, įvairūs tušti plepalai ir barniai, melagystės, kovos, pasišaipymai vienas iš kito kaip nesubrendusio mažylio lygio, tik jau esant suaugusio žmogaus kūne, o gyvos dvasinės šviesos nors mažos spingsulės juose visai nėra. Ja gyvena tik urantai, ir tik jie gali savo laisva valia ir nuoširdžiai pasidalinti tokiais patyrimais, kaip gyvena ir kaip jaučiasi, ir koks tai milžiniškas skirtumas, kaip šiuo metu gyvena visa žmonija.
„Jūsų patyrimai, jūsų sprendimai, naujų iššūkių priėmimas, ir šitų iššūkių troškimas, jų siekis – tai yra Mano jums suteikti energiniai virpesiai, kurių impulsus jūs ir pradedate savyje vis stipriau jausti, dėl to jūs ir trokštate likti šitame Gyvajame Tikrovės kelyje, jūs trokštate pasireikšti Manimi kitų Šviesos ateičiai, savųjų dvasinių brolių ir sesių labui. Šitą troškimą jūs gaunate iš Manęs.” (Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės – apžvelgiant urantų 2016 metus – suteiktas Urantijos grupėje, Vilniuje, 2016 12 30)
Niekur kitur, o tik šitoje gyvosios šviesos svetainėje www.urantija.lt galima atrasti pačią teisingiausią kryptį, kuria linkme toliau žengti gyvenime, nes niekas nesidalina tokiais patyrimais, kaip urantai, kurie gyvena patirdami Tikrovės Šaltinį savyje, ir pasidalina tuo, patvirtindami, kad tai TIKROVĖ. Ir tai yra kiekvieno asmens asmeninis patyrimas, už kitą atsiverti šiam Šaltiniui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU negali, gali tik pats, asmeniškai. Nori patikrinti kiek šis kelias gyvas ir realus, kiek tikri šie dvasiniai patyrimai? Dėk pastangas dažniau ir nuoširdžiai bendraudamas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU – savo Tikruoju Tėvu ir Motina, ir galiausiai pajausi Ją realiai meilės, palaimos dvasine būsena savyje, pajausi, kaip viduje kyla vis nuoširdesnis troškimas dalintis iš Jos patiriama šviesa visų labui, patirsi troškimą gyventi sveikiau, ir šviesiau, nes atsiras dvasinis žinojimas, kad šitokiu gyvenimu tampi gyvu pavyzdžiu visiems, visai žmonijai. Šitaip gyveno Jėzus Kristus prieš daugiau kaip 2000 metų – savo gyvenimu ir skleidžiama gyvojo Tėvo evangelija buvo pavyzdžiu visai žmonijai, ir dar daugiau – visai savo sukurtai Nebadono vietinei visatai, esant Sūnaus Kūrėjo statusu. Šitaip, tik aukštesniu kokybiniu dvasiniu lygiu imame gyventi mes, urantai, gyvendami gyvą gyvenimą su viduje patiriama Rojaus Trejybe-AŠ ESU.
Taip, kaip Jėzus Kristus buvo Tėvo atspindžiu savo gyvenimu, teigdamas, kad kas mato jį, tas mato Tėvą, nes „Tėvas ir aš esame viena dvasioje“. Taip ir mes tampame Rojaus Trejybės-AŠ ESU atspindžiu savuoju gyvenimu, kada vis daugiau ir daugiau patiriame dvasinės vienovės būseną su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kada vis daugiau susiliejame su JA. Todėl jaučiu, kad yra teisinga teigti, kas mato mus, tas mato Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Aš suprantu, kad šitas ryškus teiginys dar tik procese, ir kad jis taps aktyviai realus ateityje, kada iš tiesų patirsime dvasinės vienovės būseną su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, per susiliejimą su Jos gyvąja dalele Minties Derintoju, mums padovanota, kai savo mintimis, žodžiais ir veiksmais liudysime šios būsenos patyrimo tikrovę savyje, visumos labui ir gerovei. Ir tą darysime per visą amžinybę ateityje, jau po šio fizinio kūno energijos išeikvojimo, ir prisikėlimo nauju morontiniu kūnu, po to dvasiniu kūnu, keliaudami iš pasaulio į pasaulį, link mūsų Gimtųjų Namų – Rojaus, visiems liudydami Rojaus Trejybę-AŠ ESU, patiriamą vis galingiau ir galingiau mūsų dvasinio asmens viduje.
Su Kūrėjo meile,
2017-01-11 11:42:48
Komentarai
Guliu sodyboje ant čiužinio, lepinuosi prieš saulutę. O netoliese elektros stulpas ir ant jo gandralizdis, tiksliau metalinis karkasas. Mano pagamintą gandralizdį elektrikai įkėlė gal prieš dešimtį metų. Mat su anūkais mūsų šeimai buvo striuka ir tuo metu apsigyvenusi gandrų pora tikriausiai būtų atnešusi sėkmę. Bent taip mes svajojome.Praėjo metai, kiti, treti, o gandrų nei kvapo. Žinoma, atskrisdavo vienas kitas perėjūnas, pakalendavo snapu ir nuplasnodavo. Laikas bėgo ir gandralizdžio kruopščiai mano supintos vytelės suseno, sutrešo ir iškrito. Ir liko styroti vien tik metalinis karkasas.
Ir va šiemet mūsų gandralizdį nusižiūrėjo rimta jaunų gandrų pora. Ir nusižiūrėjo tada, kada mums tie gandrai lyg ir nebūtini – anūkais jau esame aprūpinti, o man pačiam tokiame amžiuje vaikas...Na patys suprantate, nebe laikas. O be to, reikėtų dar gerokai pasirausti atminty, kad prisiminčiau, iš kur tie vaikai iš vis atsiranda...
Tai va, ši gandrų pora jau kuris laikas mus pastoviai lanko, pavaikšto ant gandralizdžio, patikrina tvirtumą. Įdėmiai nužiūri sodybos šeimininkus, t. y. mus, ar nesam girtuokliai, triukšmadariai, apsiraminę apskraido sodybą, apvaikšto visus pakraščius iki paežerės, ieškodami varlių ir kitų vertybių.
Ir štai jau savaitė kita, kaip jie ėmėsi darbo – ruošia lizdą kitiems metams. Atneša rytais keletą šakelių, jas dėlioja, kaišo, taiso, o po to kažkur išskrenda. O kitą rytą jie ir vėl čia. Įmontuoja į būsimą lizdą keletą vytelių ir vėl dingsta.
Tai va, guliu ir stebiu kaip gandras darbuojasi, t. y. vargsta su viena nemenka šaka. Mat storesnė šakos dalis nukarusi pro karkaso akį žemyn ir šaka atsistojusi statmenai. Nukristi ant žemės neleidžia jos išsišakojusi dalis virš lizdo. Gandras jau gerą pusvalandį galuojasi, bando viršutinę šakos dalį paguldyti. Ir paguldo. Bet vos tik šaką snapu atleidžia, ta vėl stoja statmenai, kaip rusiška lėlė – kiek ją beguldysi, ji vis tiek atsistos.
Gandre, gandre, nagi su snapu išsitrauk šaką ir ji pati nuguls. Ir problemos kaip nebūta.
Ir triūsia, vargsta gandras, o man norisi verkt iš gandro kvailumo. O jis apie save taip nemano – nesinervuoja, dirba ramiai, atkakliai, t. y. tuščiai, vesdamas mane į neviltį. O patarti jam negaliu. Nesupras.
Šios bevaisės gandro pastangos priminė man bendradarbį. Įsidarbino jis mūsų įmonėje prieš keletą metų. Darbštus, paslaugus, geranoris. Neblogai sutarėm. O kartą, suradęs progą, prakalbau apie Dievą (apie Rojaus Trejybę net nedrįsau užsiminti) ir sulaukiau iš jo... Tikriausiai daugelis iš patirties žinote, ko galima sulaukti. Žodžiu, išgirdau, kad Dievas jo nedomina ir iš viso tokiomis bobučių pasakėlėm jis netiki. Atšokau nuo jo, kaip nuo raupsuotojo.
Tai va, šiek tiek apie šį bendradarbį, kurio Dievas nedomina. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę metėsi žmogus į verslą su partneriais iš Rusijos. Bet ,,partneriai“ jį apgavo ir „verslas“ sužlugo. Liko tik skolos. Teko užmiršti visus verslus ir įsidarbinti į prastai apmokamus darbus, kol galiausiai ir atsirado mūsų įmonėje. Ir kuičiasi, vargsta žmogus, o problemų tik daugėja – pašlijo santykiai su sūnumi (neapsieinama be policijos). Sugriebė liga, ištino, paraudo kojos, rankos, prisilietus prie jų skauda, vaikščioti sunku. Pasipylė nedarbingumo pažymos, ligoninės. Ir pinigų stygius vaistams. Tiesiog verkti norisi žiūrint į jo „gyvenimą“. Žmogau, atsipeikėk, atsisuk į Kūrėją. Tu gi esi Kūrėjo Sūnus. Bet įdėmiau įsižiūriu – ne, tu ne Kūrėjo Sūnus, tu tik Sūnaus šešėlis ir tai kažkoks išplaukęs, neryškus.
Bėdų, problemų gausa ne vieną žmogų palaužia. Ir jis ne išimtis. Vis dažniau į darbą ateidavo pagiriotas, o po kiek laiko ir darbe pradėjo išgėrinėti. Pasipylė pravaikštos, sumažėjo alga.
O vieną dieną sužinom – mūsų nelaimėlis su nuosava mašina sukėlė avariją. Girtas. Iš įvykio vietos paspruko, o po pusvalandžio sugrįžo prie sudaužytų mašinų su eiline girtuoklių pamėgta legenda – padarius avariją buvo ištiktas šoko, nesuvokė, ką daro, lyg sapnuodamas nuėjo į parduotuvę, streso apraminimui nusipirko butelį degtinės ir pasigėrė. Ir tik apsiraminęs sugrįžo į įvykio vietą.
Žinoma, teismas šia visuotine pasakėle nepatikėjo. Buvo atimta mašina ir prarastos teisės. Dvejiems metams.
Tai va, žiūriu į gandrą, o matau bendradarbį. Stengiasi, triūsia, vargsta, griebiasi papildomų darbų ir viskas perniek.
O mano gandras (matot kaip greitai jį privatizavau – jis jau mano) beguldydamas šaką tiek ją atpalaidavo, aplaužė, kad ji ėmė ir nukrito ant žemės. Pažiūrėjo nelaimėlis į nukritusią šaką, nusispjovė (taip man pasirodė) ir nuplasnojo ieškoti kitos šakos.
Ir prisiminiau Jėzaus žodžius - ...jūs savo energiją švaistote tuščiai. Tai lygiai tas pats, kad jūsų mašina buksuotų vietoje ir išeikvotų savo visą degalų atsargą, o nuo perkaitimo, dėl blogo aušinimo, dar perkaistų ir jos variklis. Degalų nebėra, variklis perkaito ir sugedo, o jūs taip ir nepajudėjote iš vietos. Toks yra jūsų dabartinis jus taip varginantis egzistavimas, kuris mums kelia tokį skausmą, kada mes matome, jog tereikia jums atsigręžti į savo vidų, atrasti Tėvą, ir pati giliausiai įklimpusi ir buksuojanti mašina bus per akimirką ištempta ant nuostabaus ir tvirto kelio. – Jėzus Kristus Kalbu Jums Vėl 298 psl.
Ir pabaigai.
Perskaičiau, ką parašiau, ir matau – toks niūrus, pesimistinis gavosi mano rašinys. Net ir apie tą patį gandrą. Ir guodžia mane tik tai, kad ir Jėzaus žodžiuose tas pats – nemato Sūnus Kūrėjas mūsų gyvenime nieko šviesaus, tik – varginantį egzistavimą, keliantį jam skausmą -. Kol kas.
Bet palaukim. Permainos ne už kalnų.
Telydi jus Kūrėjo Ramybė ir Palaima
PetrasK
2019-07-30 11:23:23
Prieš du tūkstančius metų Jėzus yra atskleidęs mums šį teiginį: Tėvo vaikai turi vienodą sugebėjimą priimti materialias gėrybes, dėl to jis iš tikrųjų fizinius dalykus žmonių vaikams dovanoja vienodai be jokio išskirtinumo. Kada tai yra susiję su dvasinių dovanų padovanojimu, tada čia Tėvą apriboja žmogaus sugebėjimas šitas dieviškąsias dovanas priimti. 1831 – 04 – 02 Be abejo Tėvą apriboja žmogaus gyvasis dvasinis įtikėjimas ir ar jis paklusta Tėvo valiai, ar yra nusigręžęs nuo Jo bei gyvena gyvulinio proto pasireiškimais. Be galo svarbu, kad tvarinys paklustų Tėvui ir vykdytų Jo valią. Nuolat prisimenu epizodą iš savo gyvenimo, kai mano nuolatiniai prašymai ir malda į Tėvą, išsipildė berods po trejų metų, kadangi stengiausi kitų atžvilgiu būti nuoširdi ir tai atitiko Tėvo valią. Dažniausiai nesiseka žmogui, kai tikslai neatitinka jų vertybių, kai veikiame ne širdies vedini, kai esama savanaudiškų tikslų. Mūsų gyvenimams turi įtakos Kūrėjo galia, ir jei esame atviri, norime keistis bei trokštame harmoningai veikti su Juo, visada viskas nukreipta žmogaus gerovei pasiekti, tuomet gyvenimas plaukia nuostabia tėkme. Galbūt, mūsų žemiškieji tėvų tėvai kažkada pasirinko religiją, kuri teikė galią dvasininkams, bet ne žmonėms. Katalikų ir kitos religijos teigia, jog iš prigimties žmonės yra nuodėmingi ir menkesni už žemės kirmėlę. Yra religijų, kurios žemina moteris arba žmonių rases. Tai atitraukia nuo Kūrėjo Tikrovės ir paneigia, kad mes visi žmonės esame besąlygiškai mylimi Tėvo vaikai. Jėzus teigė: Kai dėl ligų ir sveikatos, tai jūs turėtumėte žinoti, jog jūsų kūno būsenos yra materialių priežasčių pasekmė, sveikata nėra dangaus šypsena, taip pat ir liga nėra Dievo susiraukimas. 1831 – 01 Kartais skausmingi momentai, tai mums duoti iššūkiai, kurie skatina mus atsiverti savo dvasia sutekta Kūrėjo. Suteikiama proga vystyti didesnę meilę sau ir kitiems, daugiau pasitikėti savimi. Svarbu neatmesti nė vienos progos ar galimybės dvasiškai augti ir tobulėti, o sunkiais momentais dėkoti ir laiminti tai, ką mums teikia gyvenimas, ką teikia Kūrėjas. Iš tikrųjų, kai pagalvoju, mažai mes dėkojame Aukščiausiajam už viską. Dažniausiai reiškiame nepasitenkinimą kaltindami kitus, nors neišmintingi sprendimai mūsų pačių ir prasilenkiantys su Tėvo valia. Įvykai ar skausmas mūsų gyvenime yra tik potvyniai, mūsų mokomasis procesas. Čia mes esame, kad augtume, bręstume ir tobulėtume bei savo veiksmais atspindėtume Kūrėją. Nusiraminimas ir atsigręžimas į savo vidų - Minties Derintoją, padeda mums rasti atsakymus, kurių reikia šiuo gyvenimo laikotarpiu. Kai ieškome ar prašome, atsakymai ir išmintis mums suteikiama per Minties Derintoją. Pažįstu vieną sesę, kuri virš visko iškelia žmogiškąjį protą, mokslą. Permąstant jos gyvenimą ir socialinius santykius su aplinkiniais žmonėmis, suprantu, kad vien proto nepakanka, dar svarbu vadovautis Išmintimi. Prisiminiau vieną posakį: mokslas be religijos- nevaisingas, religija be mokslo – akla, diena be mokslo, be Kūrėjo – tuščiai praleista. Šį posakį papildžiau samprata apie Kūrėją, nes Kūrėjas yra viskas - visos kurinijos Šaltinis ir Centras...Dėkinga esu Kūrėjui už gyvenimą ir Meilę, kuris moko mane ne laikyti Jo Meilę ir Šviesą savyje, o dalintis su kitais.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2019-07-23 14:47:06
Jėzus Kristus: Matote, mano vaikai, apeliavimas į žmogiškuosius jausmus yra trumpalaikis ir visiškai nuviliantis, o apeliavimas vien tik į žmogaus intelektą yra lygiai toks pat tuščias ir bevaisis, ir tiktai kreipdamiesi į dvasią, kuri gyvena žmogiškojo proto viduje, jūs galite tikėtis pasiekti tvirtą sėkmę ir užbaigti šituos nuostabius žmogiškojo charakterio transformavimus, kurie netrukus pasireiškia gausiais tikrai dvasiniais vaisiais kasdieniniame gyvenime visų tų, kurie šitokiu būdu yra išlaisvinti iš abejonių tamsos dvasios gimimu įtikėjimo šviesoje – dangaus karalystėje. 1708-06-03 Viskas, ko tikimės ir kuo tikime, tampa tiesa. Taigi laikas pakeisti savo įsitikinimus, mąstymą, keisti savo gyvenimą. Ne visad laikausi visuomenės sukurtų standartų, neieškau kažkieno patarimo, įsiklausau savojo vidinio vedimo, žinojimo, kas man geriau. Visą laiką stengiuosi mokytis, bendrauti su žmonėmis ir augti dvasioje, ieškant savyje, kas man labiau priimtina. Per informacijos priemones, TV laidas esame įtikinami tuščių ir beprasmių reklamų ir minčių. Į vaikus taikomasi kaip į vartotojus, kad jie įkyriai prašytų savo tėvų reikiamo žaislo ar saldumynų. Išmintis mus moko pasakyti „ne“ bičiuliams, daiktams, vaistams, ir reiškiniams, kurie mums nereikalingi bei nenaudingi. O vaikams nuoširdžiai ir suprantamai paaiškinti trokštamo daikto bei saldumynų naudą ar žalą. Mūsų vaikai mokosi iš mūsų, todėl geriau, kad jie matytų veiklų, mylintį, sveiką žmogų, besidžiaugiantį kiekviena diena ir viskuo, ką mums teikia gamta , Kūrėjas. Svarbu gebėti vertinti kiekvieną akimirką, visur įžvelgiat Kūrėjo pasireiškimą, džiaugtis laimingu ir nuostabiu gyvenimu, neatmetant visų gyvenimo iššūkių. Kiekviena mintis gali pakeisti mūsų požiūrį į gyvenimo būdą, kuri leistų mums gyventi ilgą ir sveiką gyvenimą. Aš norėčiau matyti visus mylinčius ir branginančius viską, ką mums teikia Kūrėjas. Liūdna, kai mūsų kūno ląstelės, yra apsuptos neapykantos ir negali atlikti savo geriausių funkcijų. Mūsų kūno ląstelės atsako į mūsų jausmus, kiekviena mintis kūne sukelia cheminę reakciją: mes esame arba gydančioje atmosferoje arba sukeliame savyje nuodijančias reakcijas. Kai žmogus suserga, pastebėjau jis nukreipia pyktį ir nerimą į sunegalavusią kūno dalį, o taip atitolinamas sveikimo procesas. Teigiamą įtaką mūsų gyvenime turi nuolatinė pulsuojanti meilė mumyse bei dvasinis ryšys su Kūrėju. Svarbu mylėti save, savo materialų kūną - Dvasios Šventovę. Meilę, kurią dabar sau ir kitiems kuriame, liks su mumis visą gyvenimą. Reikia tik pasiryžimo, kantrybės, veiklos ir pasitikėjimo Kūrėju ir savimi. Ilgą laiką mes nežinojome, kad mūsų mintys ir veiksmai turi poveikį gerai sveikatai ir atvirkščiai. Šiandien net medikai pradeda pripažinti kūno ir minties ryšį. Mes turime nuolat rūpintis savo kūnu ir dvasine gerove, ko vaistai ir operacijos ne visad ar ne iki galo pagelbėja. Reiktų programų ne vien ne-galiai globoti, o pacientus mokyti sveiko gyvenimo būdo harmoningai gyvenant ir veikiant su Kūrėju. Kiekvienas žmogus turėtų žinoti ir suvokti apie kūno ir minties ryšio (Minties Derintojo) principus. Apie visaverčio maisto, mankštos naudą, gamtos dovanų, reiškinių įtaką ir naudą. Privalome taikyti visus išmintingus sprendimus ir papildomus būdus, kad sukurtume gerovę sau bei aplinkiniams žmonėms. Mes esame apsupti aukštų medicinos technologijų ir vaistų pramonės, kurios brangios ir dažnai sugriauna mūsų sveikatą. Rašau iš patirties, remdamasi dviejų mano seserų pasibaigusio gydymo liūdnomis pasekmėmis ( viena sesė dėl didelio pasitikėjimo medicina trisdešimt aštuonių metų paliko šį pasaulį). Mokytis visko, kas padeda išsaugoti sveikatą, privaloma mokytis nuo mažens. Be to, turime daug nereikalingų baimių, kurios mums daro neigiamą įtaką. Baimė ir negatyvus mąstymas labai yra paplitęs tarp senyvo amžiaus žmonių. Pastebėjau, jog jie nuolat pilni nerimo ir amžino nepasitenkinimo. Man patinka kažkada išgirstas šis posakis: koks mąstymas, toks ir gyvenimas... Dalinai taip yra, bet svarbu, kad mūsų mąstymas būtų paremtas dvasiniu ryšiu su Kūrėju ir Jo besąlygiška Meile visiems, visur ir visada. Tai tik mano pamąstymai ir teorija, bet įsiklausius širdimi į savo vidų, t.y. į Minties Derintoją bei gyvenant Jo ritmu, tai tampa realybe.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2019-07-02 22:32:36
Mūsų urantų, einančių Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvuoju keliu patyrimai liudija, kad šalia mūsų yra Apvaizda, ir ji net tik mums padeda, bet ir bando prakalbinti mus įvairiais pokštais. Ji nori su mumis aktyviau bendradarbiauti, štai taip ir pratina mus prie įvairių jos iškrečiamų netikėtų išdaigų.
Visai neseniai ėmiau aktyviai domėtis kaligrafija – dailaus ir gražaus rašto menu. Ir šiai sričiai pradėjau nuolat skirti nors truputį savo laisvo laiko, nes nuoširdžiai jaučiu norą kurti gėrį ir grožį visiems, perteikdama dailaus rašto būdu, taip pat paskleisdama Kūrėjo šviesos ir tiesos teiginius gražiai ir su meile parašytus. Ir šiuos gyvus šviesos impulsus jaučiu iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU, kad galėčiau būtent šiuo būdu atkreipti žmonių dėmesį į šviesą, į tikrovę ir jos grožį, ir kad pati atsiskleisčiau vis labiau savimi. Prie šios veiklos vystymo prisidėjo ir Apvaizda. O buvo taip, kad vieną dieną sėdėjau kambaryje prie rašomojo stalo priešais didžiulį langą, ir žiūrėjau į dangų. Stebėjau praplaukiančius debesis, kai mano dėmesį patraukė vienas debesis savo neįprasta forma – pasvirusi „i“ mažoji raidė. Ji buvo didelė, graži ir aiški, balta, mėlyno dangaus fone. Niekada anksčiau nieko panašaus nesu mačiusi, ir aiškiai pajutau, kad tai man ženklas, atsakas į mano kūrybines mintis, kurios jau seniai kirbėjo galvoje. Aš tuojau griebiau fotoaparatą ir ėmiau fotografuoti matomą vaizdą. Netrukus tolėliau pamačiau kitą baltą debesį, kuris buvo labai panašus ir sparnus. Tiesiog žydrame danguje sklendžiantys dideli balti sparnai. Visas reginys iš tiesų labai džiugino akis ir sustiprino, pakylėjo mane. Vėliau tą pirmąją nuotrauką su i raidės formos debesimi aš pasidariau fotosalone, įsirėminau, ir iki šiol ji stovi kambaryje ant palangės kaip priminimas to, kad matytas vaizdas buvo realus ir man svarbus, o ne fantazijų vaisius.
Kitas impulsas užsiimti dailaus rašto metu užliejo tuomet, kai išgirdau Algimanto mokymą, kuriame jis parkalbo apie gražaus rašto naudą, kad kaligrafijos dabar nebemoko mokyklose ir vaikai nemoka dailiai rašyti. Ir iš tiesų, šio meno mokyklose nėra, ir tai akivaizdi degradacija visoje švietimo sistemoje, kaip ir visose sferose. O rašymas plona plunksna ir tušu ne tik treniruoja ranką, pirštus, aktyvina smegenų veiklą, gerina atmintį, bet ir ugdo kantrybės, nuoseklumo, atkalumo, vysto kūrybiškumą. Juk gražiai ir taisyklingai parašyti raidę, o tuo labiau žodį reikia laiko ir kantrybės. O dabar technologijų ir naujovių amžiuje žmogus aktyviai mokosi spaudyti išmanųjį mobilų telefoną, žaidžia įvairius beprasmius ir laiką eikvojančius žaidimus, tačiau nemoka taisyklingai ir laisvai išreikšti minties, daro gramatines klaidas. Tuo labiau nestudijuoja Šviesos šaltinių ir Apreiškimų, nebendrauja gyvai su Kūrėju, vadinasi – negilina savo įžvalgos, nesiekia išminties, meilės, ramybės, gerumo, doros, santarvės, harmonijos, teisingumo, o siekia vien materialios gerovės sau. Taigi labai liūdna padėtis, nes švietimas, kultūra, menas degraduoja, kaip ir visos veiklos sferos.
Kitas patyrimas su Apvaizda nutiko aną savaitę. Savo sodyboje terasoje sėdėjau prie stalo ir rašiau kaligrafiškai įvairius žodžius, sakinius, tobulinau savo rašyseną. Kilo mintis pasiieškoti kažkokio teiginio iš Urantijos Knygos. Kadangi dabar šį Apreiškimą skaitau nuosekliai nuo pradžių, tai labiau atkreipiu dėmesį į tam tikrus teiginius, kurių anksčiau nepastebėdavau tiek, kiek dabar. Dabar skaitydama atkreipiu dėmesį, kokį teiginį būtų galima užrašyti kaligrafiškai, kad šis būtų pakankamai paprastas ir aiškus, suprantamas žmonėms, kad galėčiau jį užrašyti lietuvių ir anglų kalbomis. Ir atradusi tokį teiginį ėmiausi darbo rašyti. Sėdžiu, raitau raides, kai išgirstu kažkokį pratisą garsą šalia manęs. Besiklausant iš pradžių atrodė, kad girdžiu tarsi vandens lašėjimą, net apsidairiau, ar ko nors neišpyliau, bet tikrai žinojau, kad ne. Tačiau įsiklausius garsas pasirodė kažkoks kitoks, tarsi stuksenimas, bet ritmas melodingas, ir visai nevienodas, kaip kad lašas po lašo vienodais intervalais laša. Galbūt kažkiek panašu į morzės abėcėlę. Ir tai truko gal pusę minutės, o gal ir daugiau. Tiesiog akimirką sėdėjau ir klausiausi melodingo stuksenimo. Šitokio patyrimo neturėjau iki tol, kol rašiau šiaip visokius sakinius, o kai ėmiau rašyti šviesos teiginius, štai ir patyriau Apvaizdos žaidimą, kuris man yra kaip sustiprinimas, kad taip ir toliau rašyčiau, ir į internetą įkelčiau visiems, kad pasigrožėtų, skaitytų ir galbūt apmąstytų. Juk bet kokia informacija nusėda į žmogaus pasąmonę, tai tegul nusėda šviesos informacija, kuri gražiai parašyta, išpiešta įvairiais dailiais ornamentais, kad būtų malonu akims, o ir penas protui.
Apvaizda bendrauja su mumis urantais įvairiais būdais, kad tikrai įdomu ir malonu patirti šitokius patyrimus, kurie iš tiesų turi daug gilesnę reikšmę, nei iš pradžių atrodo. Viskas turi prasmę, o kuomet atsiveriame Kūrėjui ir pareiškiame nuoširdų norą veikti kartu su Juo kaip Bendrakūrėjui su Pačiu Kūrėju, štai ir suteikiamos mums galimybės atsiskleisti savimi, dalintis gėrio ir grožio darbais, darant juos su meile, patiriama būsena viduje, ir taip pat patiriant Apvaizdos pagalbą pagal poreikį. Tik Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji meilės energija mus daro gyvybingais ir šviesiais, kokie ir esame sukurti, belieka tik atsiskleisti kaip nuostabios gėlės žiedui.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2019-07-02 00:16:57
Vakar mudvi su Salomėja vaikštinėjome po sodybą, buvo labai karšta diena. Kiemo viduryje stovi didelė sena obelis, kurios plačios žaliuojančios šakos tarsi skėtis suteikia malonų pavėsį, o ant vienos šakos kabo supynės. Pasiūliau Salomėjai pasisupti, tai ši su džiaugsmu sutiko, ir nubėgo prie sūpynių. Aš ją supau ir galvojau, kaip štai gera pavėsyje, kūnas patiria tokį didelį karštį saulės atokaitoje, jam reikalingas lengvas maistas, kad gerai jaustųsi, ir kaip sunku viršsvorį turintiems žmonėms, kaip sunku ištverti tokį didelį karštį sergantiesiems. Galvojau taip susimąsčiusi, ir kilo mintis su Salomėja pasidalinti savo mintimis, kad ir ši pamąstytų, kad galėtų atsakyti ką galvoja. Jai dabar dveji metai ir du mėnesiai, tačiau jau pakankamai gražiai ir aiškiai kalba, kalba sakiniais ir dažnai man atsako trumpais ir teisingais pamąstymais, o aš jai visada labai daug ir viską aiškinu. Tai štai, klausiu jos besisupančios – kodėl žmonės serga? Ko reikia, kad jos kojytės, rankytės, kad visas žmogaus kūnas būtų sveikas? Ir Salomėja netrukus atsako – Meilės reikia. Išgirdusi šį dukros atsakymą aš nuoširdžiai nusišypsojau, ir atsakiau jai – Taip. Ir tai tikra tiesa! Ir toliau išplėčiau jos atsakymą, kad meilę suteikia Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Kalbėjau jai su vaizdingais palyginimais apie saulės šviesą, aiškinau apie meilės svarbą bei kitų amžinųjų vertybių svarbą, kurios daro žmogų laimingą. Nes tik Kūrėjo meile gyvenantis žmogus iš tiesų yra laimingas. Atskleidžiau plačiau tai, kad meilė tirpdo bet kokią baimę, pyktį, štai kaip saulės šiluma tirpina sniegą pavasarį. Visada stengiuosi dukrai perteikti daugiau, jau net ir gyvojoje maldoje. Ir dažnai pastebiu pokyčius joje, kai pabendrauju su Kūrėju, ji jaučia meilės virpesius ir tuojau pat šią patiriamą gyvąją meilę išreiškia šiltais apkabinimais, glostymais, bučiniais, meilės kupinais žodžiais, net jei prieš tai buvo suirzusi, kažko nepatenkinta. Šviesos energiniai virpesiai turi milžinišką galią, o mažylis vaikas juos labai greitai pajaučia. Aš stebiu ją ir ne tik ją mokau, bet pati tuo pačiu mokausi, kaip nuolat išreikšti meilę, kuri turi būti natūrali kasdienė būsena. Ir šitokie patyrimai mane skatina dar daugiau dėti pastangų tiesiog bendraujant su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kad manyje būtų kuo mažiau visokių ydų, kurios atsispindi ir vaike. O maži vaikai viską kopijuoja – tėvų elgesį, kalbėjimo manierą, kai kuriuos žodžius pamėgdžioja, o tuo labiau visokias išlendančias ydas atkartoja įvairiais kaprizais, verkimu, užsispyrimu. Ir nėra kitos išeities pačiai arba pačiam žemiškajam tėvui ir motinai tapti laisvam nuo ydų, ir tuo pačiu vaikui, kaip tik gyventi gyvą gyvenimą su atrastu savyje Kūrėju. Taigi motinystė su Rojaus Trejybe-AŠ ESU yra pati prasmingiausia ir tikroviškiausia tuo, kad imu patirti gilesnę įžvalgą, išmintį, gyvąją meilę, ramybę, kantrybę, nuoširdumą, gerumą, nes visų šių amžinųjų vertybių negalima išmokti, perskaityti knygoje, kurių dabar gausu nors vežimu vežk, įsisavinti išgirdus iš gausybės saviugdos lektorių, arba įteigti sau. Jos patiriamos būsena per nuolatinį gyvą nuoširdų bendravimą su Kūrėju – visų Amžinųjų Vertybių Šaltiniu ir Centru, Gyvosios Energijos Šaltiniu ir Centru. Ir štai šitokią tiesą – tikrovę jau patiriame mes urantai, savo laisva valia, ogi pažvelgus aplinkui matyti žmonės, vaikštantys šių amžinųjų vertybių šešėliai. Gyvybingumą ir tikrovę – būti tikruoju savimi suteikia tiktai Kūrėjas, mes savo laisva valia priimame arba ne. Žinoma, tapimas tikruoju savimi – Kūrėjo sūnumi ar dukra bei bendrakūrėju su pačiu Kūrėju – yra procesas, kuris neįvyksta akimirksniu. Tačiau kiekvienas net ir mažiausias žingsnis link Gyvosios Šviesos Šaltinio yra kaip nuolat dedamas indėlis į Kūrėjo Banką – jis niekada neprapuola, jis amžinas.
Kartais iš savo mažylės lūpų išgirstu tokias šviesias mintis, kad mama gyvybė, augalas yra gyvybė, Kūrėjas sukūrė datulę, paukščius, medžius, mėnulį, kad mama sukurta Kūrėjo meilės, tėtis sukurtas Kūrėjo meilės. Ir visuomet jos šviesias mintis papildau, kad iš tiesų mes esame asmenybės, sukurtos Kūrėjo – Asmenybių Šaltinio, ir Jo meilės energijos, ir viskas yra sukurta iš Jo gyvosios energijos. Visada atskleidžiu plačiau, stebėdama vaiką, kiek ji klausosi. Ir net jeigu tą akimirką dukra nežiūri į akis o kažkokia kita veikla ramiai užsiima, pastebiu – tikrai girdi, viską girdi ir supranta, kaip tik gali suprasti tokio amžiaus vaikas. Be to, labai daug išmoksta darbuodamasi buityje, sode, darže, ar maistą ruošiant, kartu su manimi ir Robertu, ir su dideliu noru pati viską nori daryti, netgi jeigu nepavyksta pačiai gerai atlikti, galiausiai leidžia kad mes padėtume. Štai taip taip mokomės vienas iš kito, mokomės bendradarbiavimo su meile.
Taigi, kiekvienam reikia Meilės, Gyvos Meilės, kurią lieja Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU. O TIK ATRADĘS SAVYJE Gyvą Kūrėją žmogus ima patirti ir Jo meilę, ima patirti palaipsniui vis gilėjančia būsena, kuri vilioja dar ir dar daugiau bendrauti su savo ir visų Tikruoju Tėvu ir Motina. O vėliau kils noras būti panašiam į patį Kūrėją. Ir tokiu noru aš pati gyvenu, ir nuolat savo maldose išlieju. Ir tai mane labai motyvuoja eiti pirmyn ir artyn link Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU, sukelia nuoširdų gyvą norą kurti gėrį ir grožį visiems, išreikšti tai bendraujant su dukra, su vyru, su visais, išreikšti kūryboje. Iš tiesų, tik gyvas gyvenimas su atrastu savyje Kūrėju yra prasmingas, ir tai ne vien parašyti žodžiai, tai jau patiriama ir vis giliau pajaučiama tikrovė.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2019-06-27 23:48:26
Miela Adolfina, nuostabios tavo mintys, gili įžvalga, tikro Dvasinio Mokytojo teiginiai. Jaučiu palaimą ir pasimėgavimą skaitydamas, net tiksliau sakant, gerte gerdamas tavo mokymo virpesius, ir negaliu atsistebėti Kūrėju, kuris taip tobulai ir veiksmingai savo dvasios - Minties Derintojo - veikimu tavo prote - pažadino tave Gyvajam Keliui, Meilei, ir Šviesai iš Paties Kūrėjo - visų mums teikiamų amžinųjų vertybių Šaltinio ir Centro - mūsų Rojaus Tėvų - kad tu jau ir užkopei ant tokio mūsų visų Tėvo ir Motinos mums sumanytos Evoliucijos laiptelio, kuris ir įgalina tave jau pačiai šviesti ir stiprinti kitus savo Dvasinio Mokytojo gilumine samprata, įžvalga, ir patyrimu. Ir tai atlygis už tavo ilgametes ir nuoseklias pastangas. Ačiū Kūrėjui ir tau už tokį aktyvų Šviesos skleidimą Kūrėjo Meilės Galia.
Toks ir yra Gyvasis Kelias - atlygis kiekvienam tik už kantrias ir nuoseklias pastangas visų Gerovei ir Meilės motyvu.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2019-04-17 12:44:19
Daugelis mūsų nežinome, jog turime savyje dieviškąjį fragmentą dvasios dalelę – Minties Derintoją, kuris mums suteikia išmintį, jei tik atsigręžiame į ją dvasine išraiška. Kai išmokstame klausytis savo vidinio balso, visada tiksliai žinome, ką daryti ir kaip pasielgti bet kurioje situacijoje. Dieviška Išmintis veda mus į mūsų tikslų realizaciją. Kiekviena diena mums atneša ypatingus išgyvenimus, kurie džiugina ar liūdina mus. Kai susiduriame su problema, kiekviena problema turi sprendimą. Visi patyrimai, kokie jie bebūtų, suteikia galimybę mums mokytis iš savo ar kitų klaidų ir augti. Gyvenimiškos klaidos, tai ne nuodėmės ir nereikia dėl jų atgailauti, juk mes iš jų mokomės. Mus supa ir mumyse gyvena dieviška ramybė bei harmonija, jei nepasiduodama gyvuliškoms ydoms, jeigu vadovaujamės dieviška išmintimi. Žmonės, kurių mąstymas sustingęs ir nepaslankus, papūtus permainų vėjams dažnai palūžta ir kreipiasi pagalbos į jaunimo liniją ar į psichologą. Abejoju, kiek maksimaliai šie specialistai geba padėti žmogui, jeigu patys neatsivėrę Kūrėjui dvasine prasme. Be to, jei nenorime keistis ir gyventi harmoningai vienu ritmu su Minties Derintoju, netobulėjame, gyvenimas teka pro mus, ir mes liekame nuošalyj. Kaip patogesnis lankstus kūnas, taip patogesnis ir lankstus protas. Garbinant Kūrėją ir vykdant Jo valią, kiekviena akimirka mums suteikia naują nuostabią progą geriau atskleisti save ir veikti meilės motyvu visumos gerovės labui. Kai mano proto langas bus švarus, galėsiu lengvai matyti negatyvias mintis ir atsisakyti jų. Mes žinome, jog kiekvienas žmogus savo viduje yra vedamas Išminties per Minties Derintoją, todėl neturime teisės tvarkyti ar įtakoti kitų gyvenimus, nebent suteikti šviesos parodydami vektorių link Tikrovės Šaltinio. Aš leidžiu savo žemiškiesiems vaikams ir artimiesiems patirti tai, kas jiems reikalinga, nors ir matau neišmintingų sprendimų. Pati esu laisva kurti tai, kas reikalinga man. Iš patyrimų žinau, kad sėkminga santykių paslaptis, tai vienas kito nevaržymas. Mano kuriamas ir patiriamas gyvenimas atspindi kiekvieną mano mintį, kuri paremta Minties Derintojo, tad kasdienybė atneša gerus patyrimus, vertingas pamokas, kurias turiu išmokti. Nuolat dėkoju Kūrėjui už tą begalinę meilę, šviesą, džiaugsmą, už nuostabią Tikrovę. Žinau, ką mes duodame visumai, tai sugrįžta atgal, toks gyvenimo dėsnis. Ką manome apie save ir gyvenimą, išsipildo. Kai kuriame harmoniją savo protuose ir kūnuose bei aplinkoje, randame ją ir savo gyvenimuose. Besąlygiška Meilė gauta iš Kūrėjo užpildo mano gyvenimą, ir aš lengvai ją išreiškiu kitiems. Tai toks mano minčių bei patirčių pasidalinimo motyvas su jumis.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2019-04-16 16:16:10
Kartas nuo karto prisimenu mokytojo Algimanto su humoru pasakytus žodžius : Rašykite rašykite į forumą… Mes kiekvienas kažką turime širdyje, savo mintyse, kuo galima pasidalinti. Juk nebūna tuštuma, nebent mintys užimtos materialiais apmąstymais. Tikra tiesa, aš visiškai pritariu šioms mokytojo mintims. Kiek yra nuostabių teiginių ir minčių apreiškimų šaltiniuose, kokiais šviesos patyrimais pasidaliname Rojaus Trejybės – AŠ ESU šventovėje, kiekvienas turime, kuo pasidalinti.. Skaitydama apreiškimų šaltinius ir stengdamasi jais gyventi, šie teiginiai ir mintys man tampa tokie artimi ir išpažįstami. Todėl savo patyrimus man žymiai lengviau atskleisti, remiantis apreiškimuose pateiktais teiginiais. Nesu įsitikinusi, ar būsiu suprasta, juk daugeliui mūsų dvasinių brolių ar sesių tos dvasinės vertybės neapčiuopiamos ir jos jiems nerūpi. Nueis į ritualinę bažnyčią, išklausys mišias, apramins savo protą. Vargu ar ten jie nušvis dvasine šviesa.. Malda iš tikrųjų yra religinio patyrimo dalis, bet šiuolaikinės religijos ją neteisingai pabrėžia, didele dalimi ignoruodamos daug esmingesnę garbinimo komuniją. Apmąstančias proto galias gilina ir išplečia garbinimas. Malda gyvenimą gali praturtinti, bet garbinimas apšviečia likimą”- pateikta Nebadono Melkizedeko.1116 – 05 Įtikėjimas – tai yra tikėjimo įgyvendinimas gyvenimu. Proto būsena pasiekia įtikėjimo lygius tik tada, kada realiai valdo gyvenimo būdą. Gyvasis religinis įtikėjimas yra gyvasis patyrimas, susijęs su dvasinėmis priemonėmis, dieviškaisiais idealais ir aukščiausiomis vertybėmis, kaip meilė, tiesa, gailestingumas, grožis, gėris, ramybė, šviesa, dora,supratingumas ir dar daugiau. Gyvasis Įtikėjimas niekada nepuoselėja fanatiškumo, persekiojimo, ar nepakantumo. Šį kelią mes pasirenkame vien iš meilės Kūrėjui ir Jo mums suteikta laisva valia. Gyvasis Įtikėjimas dėl nežinojimo ar baimės kartais įvardinamas kaip sekta. Visų pirma, tai kiekvieno mirtingojo laisvas pasirinkimas ar gilinti Gyvąjį Įtikėjimą ir gyventi kaip sako širdis, ar gyventi iliuzinį bei savanaudišką gyvenimą. Negaliu nesivadovauti nuostabiais “Urantijos knygos” teiginiais. Dangiškojo Tėvo mums pertektas teiginys : “Pakluskite mano valiai – tobulai mylėti. Tie, kas sėja meilėje, gimsta meilėje. Jeigu žemėje mylėtų vienas kitą ir jeigu mano valia visada būtų vykdoma, neliktų jokių konfliktų. Aš teikiu gyvenimą, Aš puoselėju gyvenimą, Aš palaikau gyvenimą ir jam tarnauju. Mane lengva matyti ir patirti. Kiekvienas vaikas man unikalus kūrinys. Aš myliu tai, ką kuriu.” Maldos galia atveria mūsų ausis girdėti Tėvo balsą, atveria akis matyti Dievą pasaulyje, ir atveria mūsų širdis patirti Jo artumą mumyse ir aplinkui mus. Nė vienas žmogus nėra svetimas tam, kuris pažįsta Dievą. Tame patyrime, kada surandi Tėvą danguje, tu atrandi, jog visi žmonės yra tavo broliai. Susipažinti su savo broliais ir seserimis, sužinoti jų problemas ir išmokyti juos mylėti, yra aukščiausias gyvenimo patyrimas. Jeigu šiais Jėzaus teiginiais vadovautųsi žmonės, argi būtų susvetimėjimas ir kitokios negerovės mūsų tarpe… “Mirtingasis žmogus turi tokias dvasinio suvokimo ir tiesos pasirinkimo galias, kas jį padaro moralia būtybe, tokiu tvariniu, kuris apdovanotas dvasinės atsakomybės savybėmis ir amžinojo išlikimo potencialu”-- teigia Jėzus. 1481 -01 Kokios nuostabios mintys mums suteiktos pamąstymui… Belieka vien garbinti ir dėkoti Kūrėjui už viską: už suteiktą mums laisvą valią, už dieviškąją fragmentą Minties Derintoją, už nuostabią visos Kurinijos Šeimą.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2019-03-07 22:16:06
Eilinį kartą savo patyrimus ir apmąstymus pradėsiu nuo epochinio apreiškimo „Urantijos knygoje“ pateikto teiginio. Jėzus tarė: „Nors žmogiškosios būtybės skiriasi daugeliu būdų, vienos nuo kitos, bet prieš Dievą (Kūrėją ,nes Dievas - idėja ) ir dvasiniame pasaulyje visi mirtingieji stovi ant vienodo pagrindo. Dievo akyse yra tik dvi grupės mirtingųjų: tie, kurie trokšta vykdyti Jo valią, ir tie, kurie šito daryti nenori. 1468 – 02 Pasidalinsiu savo patyrimais. Jų aprašymas buvo kompiuteryje, reikėjo laiko ir įsitikinimo, kad galėčiau pasidalinti šiuo patyrimu. Kokios bebūtų oro sąlygos, mėgstu vaikščioti ir lankytis viešose vietose įvairiuose žmonių susibūrimuose. Vasario mėnesį per įvairias informacijos priemones medikai nuolat patarinėjo mažiau būti žmonių susibūrimų vietose, kadangi tuo metu plito gripo epidemija. Pastaruoju metu apie tai nesusimastydavau, nes anksčiau visad pasisekdavo, ir daugelį metų iš eilės išvengdavau plintančio gripo epidemijos. Praeitą žiemą ypač daug laiko būdavau ligoninėse lankydama ir slaugydama sunkiai sergančią seserį bei dažnai važinėdavau įvairiu visuomeniniu transportu. Matyt, perdėtai džiaugiausi savo stiprybe ir gera sveikata, kad ligoms esu atspari. Ligoninėse nesilankiau, ligonių nelankiau, tačiau virusą pasigavau. Vasario mėnesį savo būsena patyriau tikrus tikriausius seniai nepatirtos ligos simptomus: slogą, energijos stygių, čiaudulį, nepakeliamus galvos skausmus. Kadangi termometro neturėjau, tad nežinau, kokia buvo temperatūra (kaip supratau iš pojūčių, aukščiausia...). Liga užklupo netikėtai, tad rimtai buvau sunerimusi. Lyg šiol tvirtai pasitikėjusi savimi ir Kūrėju, tą akimirką mane apėmė baimė ir nerimas. Kas bebūtų, nutariau nuoširdžia malda bei pasitikėjimu Kūrėju įveikti šį negalavimą. Praeityje ne kartą pirčių ir baseino pagalba esu įveikusi nedidelius peršalimo simptomus. Iš dvasinių mokymų žinau, kad mes žmonės esame ne vien fizinis kūnas bet kartu esme dvasinės asmenybės, ir stiprindami savo dvasią, tuo pačiu stipriname fizinį kūną. Šventovėje nuolat kartojame, kad galingiausias mūsų gydytojas yra Kūrėjas, tad pamaniau, galiu nuoširdžiai kreiptis į Jį sustiprinimo, išminties bei pagalbos. Tą akimirką prisiminiau Jurgitos aprašytus patyrimus, kaip ji su malda prašė nuraminimo ir pagydimo savo mažylei dukrelei. Ši mintis mane nuramino ir įkvėpė pasitikėjimu Kūrėjui. Niekur nesikreipiau pagalbos, nutariau gydytis su malda ir besąlygiškai pasitikėti Kūrėju, nors labai prasta buvo savijauta. Sąmoningai leidau pačiam organizmui kariauti, įveikti ir nugalėti ligą. Kūnui kai sudaromos geros sąlygos, jis sveiksta pats, yra pasakęs daktaras A. Unikauskas. Kiek atgaudavusi jėgas, tuoj garbinau Kūrėją ir meldžiau Jo sustiprinimo bei pagalbos. Aš visad žinojau, kad kaip ir visi mirtingieji, aš taip turiu Kūrėjo suteiktą dieviškąją dvasią gyvenančią mano viduje. Ši gyvybinga ir energinga Įtikėjimo galia mane įgalino labiau pasitikėti Kūrėju, kaip geriausiu ir mylimiausiu gydytoju, išlaisvintoju, padėjo man išsivaduoti iš visų baimių bei fizinio kūno negalavimų. Taip besigydant vien vandeniu ir arbatomis atėjo savaitgalis. Šeimos gydytojas nedirba, namie jokių vaistų neturiu. Trečią negalavimo naktį nebegalėdama kentėti didelio galvos skausmo, pradėjau ieškoti vaistų. Iš senų laikų, kai dar vartojau vaistus, suradau pora tablečių „Cold3“. Nežiūrint mano vidinės prieštaraujančios nuostatos, be galo didelis ir nebepakenčiamas galvos skausmas privertė mane praryti tas senas tabletes. Įsitikinusi, kad jokių vaistų namuose nebėra ir toliau gydžiausi tik šiltais gėrimais bei malda. Jokio maisto nevalgiau, nes nebuvo apetito. Sirgdama jaučiau didelę maldos galią ir pagalbą. Kiekvieną kartą po Kūrėjo pagarbinimo ir nuoširdžios su ašaromis maldos, tą pačią akimirką užmigdavau (tarsi atsijungdavau), o nubudusi jausdavau palengvėjimą ir vis mažėjantį galvos skausmą. Praėjus penkioms paroms po truputį sveikau. Atsiradus apetitui, paskambinau dukrai ir paprašiau atnešti vaisių bei daržovių. Po ligos dar keletą dienų jaučiausi silpna ir išsekusi, daug miegojau. Vis jaučiau nerimą, dėl nenuspėjamų ir nuolat pranašaujančių komplikacijų po gripo... Kurį laiką dar persekiojo pasąmoninė baimė ir vis meldžiausi, kad tik nebūtų komplikacijų... Po gripo praėjo beveik mėnuo. Širdyje esu labai dėkinga Kūrėjui už visas patirtis ir sėkmingą pasveikimą. Rašydama šiuos apmąstymus, nutariau patyrimais pasidalinti tik įsitikinus, kad esu pasveikusi. Patyrimus baigsiu taip pat Jėzaus teiginiu. Jėzus sakė: „Kito amžiaus žmonės karalystės evangeliją supras geriau, kada ji bus pateikiama šeimyninį ryšį išreiškiančiu požiūriu – kada žmogus religiją supras kaip mokymą apie Dievo Tėvystę ir žmogaus brolystę, sūnystę su Dievu“. Tad ar galima nepasitikėti mylimiausiu Tėvu, kuriuo besąlygiškai pasitikėjo Jėzus, kuris visus savo vaikus myli vienodai, nė vieno neišskirdamas, jei tas vaikas pats nenusigręžia nuo Kūrėjo, prieštaraudamas Jo evoliucijos plano įgyvendinimui planetoje, kuris priklausys nuo kiekvieno mūsų asmeninio dvasinio nušvitimo. Su Kūrėjo meile
adolfina
2019-03-05 20:35:34
Kaip nuostabu gyventi Gyvą Gyvenimą su atrastu Kūrėju - Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Kad gyventume gyvybingą gyvenimą, prasmingą gyvenimą, būtume savimi be kaukių, tokiais kokius mus ir sukūrė, reikia kuo daugiau prisipildyt iš Kūrėjo Meilės, pasireiškiančios aukšto dažnio virpesiais. Tam reikalingos kasdieninės nuoseklios pastangos. Ypač sustiprėji, prisipildai Meilės Gyvybinės energijos Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje per kolektyvinį garbinimą, atverdamas save ir prisipildydamas Meilės tiek, kiek nuoširdžiai atveri save tą akimirką būdamas Gyvoje Komunijoje su savo Tikraisiais Tėvais.
"Dėl to mes ir esame Gyvajame Kelyje, kad galėtume šitą Kūrėjo Meilės Proveržį, skleisti kitiems, patys suvokdami, suprasdami, patirdami, kokia yra nepaprastai galinga ir svarbi kolektyvinė Komunija - kolektyvinė - suteikianti mums sustiprinančią energiją didesnia galia, kad mes taip pat suvoktume - kūrinija be garbinimo taip pat negali pasireikšti ta Kūrėjo Meilės išraiška, nes mūsų laukia didesni iššūkiai kituose pasauliuose, palyginus su dabartiniais iššūkiais." Algimanto pamokomasis žodis - Gyvenkite Gyvą gyvenimą Savimi ir su Kūrėju , atrastu savyje - pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės - AŠ ESU gyvojoje Šventovėje, Vilniuje 2018.08.11
Kūrėjas suveda mus Meilės trauka į Kolektyvinę garbinimo komuniją, kad dar daugiau stiprėtume, tvirtėtume ir augtume dvasiniu ūgiu. Nesvarbu kokios susiklosto aplinkybės, jeigu tik yra nuoširdus noras dalyvauti Gyvojoje Šventovėje pamaldose, tai tos galimybės ir sumodeliuojamos su Apvaizdos pagalba. Kaip ir praeitą šeštadienį, man reikėjo eit į darbą, darbas prasideda septintą valandą, o noras buvo didžiulis sudalyvauti Kolektyvinėj Garbinimo Komunijoj. Atėjo vidinė mintis,kad sūnus gali pabūti darbe vietoj manęs, kol būsiu Šventovėje. Paklausiau sūnaus ar galės pabūti, jis sutiko, aišku aš labai apsidžiaugiau. Vakare, pagarbinus Rojaus Trejybę - AŠ ESU, pasimeldus, paprašiau Apvaizdos pagalbos, kol manęs nebus darbe, kad sūnui sektūsi gerai, taip ir buvo. Kaip nuostabiai praeina diena po gyvųjų Pamaldų, jautiesi tokioj pakylėjimo būsenoj, jauti gyvybingumą, vidinį džiugesį. Buvo šventinė diena, tai daug užeidavo į vidų tėvelių su vaikučiais. Bendravau su jais, pasakojau apie Gyvąjį Kelią, apie Kūrėjo atradimą savyje. Liudijau, kad aš JĮ atradau, todėl trokštu tuo dalintis su visais sutiktais. Kad kiekvienas Jį gali atrasti savo viduje per padovanotą Gyvąją Jungtį - Minties Derintoją. Svarbiausia nuoširdžiai nuoširdžiai atvert savo širdį Kūrėjui, tiesiog bendraut kaip su geriausiu savo draugu, išsipasakojant Jam paprastais žodžiais kas tą akimirką atrodo svarbiausia. Palaipsniui ateis noras vis dažniau ir dažniau pabūt vienumoje ir pabendraut su Kūrėju, nes realiai pradedi pajaust tą vidinį impulsą, kurį suteikia mums visiems padovanota nuostabiausia dovana iš Kūrėjo, dvasios fragmentas - Minties Derintojas. Gyvenimas atradus Kūrėją savyje pasikeičia visiškai. Tiesiog pradedi gyventi prasmingą, kokybišką, gyvybingą gyvenimą, nieko nebeplanuoji, bet vis daugiau įsiklausydamas į savo vidų gyveni, taip kaip veda Kūrėjas. Tiesiog trokšti dalintis ta šviesa, kad kuo daugiau brolių ir sesių sužinotų apie tai, kad atradus Kūrėją savyje, gyveni be baimės, be kančios, be rūpesčio dėl ateities, nes vidiniu žinojimu tvirtai žinai, kad viskas bus gerai, nes su Kūrėju atrastu savyje įmanoma viskas. Pasakojau apie tai visiems, tiesiog liūdydama savo patyrimais, kad nereikia pasitenkint, tuo ką turi, o tiesiog nuoširdžiai ieškot didesnės dvasinės šviesos. Dauguma sako: "Tai kiekvienas turi savo kelią." Aš jiems sakau, tai tik šalutiniai takeliai. Kūrėjas - Rojaus Trejybė-AŠ ESU nutiesė mums visiems Gyvąjį Meilės Tikrovės Kelią ir jis yra vienintelis, nutiesė iš didžiulės didžiulės meilės savo žemiškiesiems vaikams, kad juo eitume kartu su Juo atrastu savyje. Tai yra Palaimos kelias, o ne kančios kelias.
"Štai tie, kurie atras Tėvą savo viduje, tie atras ir meilę, ir tiesą. Ir vien tik dėl to, kad ją ir matys , ir jaus, galės ir kitiems dalinti ir padėti ją pamatyti. Ir jiems tai bus tiek akivaizdu, tiek tikra, kad kitiems, nematantiems nei meilės, nei tiesos savo viduje, atrodys labai keista, kaip jie tą gali ne tik matyti ir jausti, bet nebijoti ją skleisti kitiems. Ir visiems. Ir vien tik su meile, be jokios apgaulės, be jokio savanaudiško išskaičiavimo." Jėzus Kristus Kalbu Jums Vėl 288-02-01
Bendraujant su viena jauna šeima ir pasakojant apie Kūrėjo meilę liejamą visiems , ir visiems vienodai, vyriškis sako: "Oi mes labai mylime vienas kitą ir mums to užtenka." Pasakiau, kad džiaugiuosi už jus, bet yra geras posakis: "Meilės niekada nebus per daug." Kai atrasite Kūrėją savo viduje, patirsite visai kitokios kokybės meilę, pamilsite ne tik vienas kitą, bet pamilsite visus vienodai ir trokšite dalintis ta meile, šviesa, tiesa, tikrove tai ką aš ir darau meilės motyvu, kad kuo daugiau brolių ir sesių sužinotų apie Gyvąjį Meilės Tikrovės Kelią. Nes atradus Kūrėją savyje, prisipildžius dvasinių vertybių iš Jo, negali laikyt savyje, o iš meilės ir laisva valia ta šviesa daliniesi su sutiktaisiais. Atsisveikinant dalinau visiems skrajutes, linkėjau visiems sėkmės. Vėlokai, kai jau nieko nebuvo dailės akadėmijoje, paskambino į duris vienas vyriškis, įleidau. Sako pamečiau kažkur netoliese tokius brangius akinius, gal kas rado ir atnešė. Pasakiau, kad nieks neatnešė, paguodžiau, kad gal dar atras. Pasakiau, kad materialūs dalykai, palyginus su dvasiniais, tai tiesiog nesulyginami. Sakau gal ne be reikalo čia užsukai, tikriausia Apvaizda čia atvedė, kad aš galėčiau pasidalinti su tavimi didesne dvasine šviesa. Jis nuoširdžiai susidomėjo, nusišypsojo, sako na jei Apvaizda atvedė, tai tikriausia ne be reikalo, nes iš tikrųjų mane domina dvasiniai dalykai . Sako šiandien teko pabendraut su krišnaizmo išpažinėju. Na aš jam papasakojau apie Gyvąjį Tikrovės Kelią, Kūrėjo atradimą, apie tai kaip aš ieškojau didesnės dvasinės šviesos ir atradau, todėl ir dalinuosi su visais sutiktais, kad kiekvienas nuoširdžiai ieškantis atranda, nes Kūrėjas suteikė visas priemones, kad jo žemiškieji vaikai atrastų savo Tikruosius Tėvus ir gyventų ne baimėje, o palaimos būsenoje jau čia šioje žemiškoje kelionėje. Jis nuoširdžiai padėkojo, aš jam padaviau lankstuką ir pasakiau, kad į visus iškylančius klausimus ras atsakymus šiame nurodytame internetiniame šviesos puslapyje.
Garbinau ir dėkojau Rojaus Trejybei - AŠ ESU už prasmingai praleistą dieną, dėkojau Apvaizdai, kad suvedė su nuoširdžiai ieškančiais didesnės dvasinės šviesos, dėkojau už Gyvąjį Tikrovės Meilės Kelią. Tiktai per Gyvą ir gilėjantį ryšį su Kūrėju mes ir galime būti savimi gyvybingi, džiaugsmingi, drąsūs, ryžtingi. Mūsų šviesos mokytojas Algimantas sakė: "Esame laimės kūdikiai, kad atradome Kūrėją savo viduje ir galime gyventi taip kaip veda Kūrėjas." Iš tikrųjų ar gali būti kas prasmingesnio, kaip gyventi Kūrėjo ritmu ir skleisti Jo Šviesą, ir dalintis šia šviesa meilės motyvu, visumos labui ir gerovei.
Telydi jus visus Kūrėjo Palaima ir Ramybė
Su meile,
Leonida
2019-02-28 17:42:17
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]