Forumas: temos peržiūra
GYVENIMAS ŠVIESOJE SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU
Šis gyvasis kelias yra GYVAS, nes yra PATIRTINIS, kiekvieno asmens viduje, nes tai Rojaus Trejybės-AŠ ESU pažinimo gyvasis kelias, gyvu patyrimu, kiekvieno asmens viduje, kaip savo ir visų tikrojo ir vienintelio Tėvo ir Motinos, dabar ir per visą amžinybę ateityje. Ir šitas Jos pažinimas mano viduje vis tęsiasi ir tęsiasi, iš tiesų dar gerokai anksčiau nei tik buvo atsiradusi Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus gyvoji šventovė, į kurią pirmą kartą ir atėjau. Jau prieš tai aš, pati pajutusi iš vidaus dvasinį impulsą, man nesuprantamą ir naują, ir visiškai neskatinama niekieno iš mano aplinkos žmonių, dar mokykloje besimokydama vyresnėse klasėse, praėjau kalbėtis labai nuoširdžiai ir atvirai savomis mintimis su Dievu, kuris mano mintyse buvo įvardijamas ir suvokiamas kaip DRAUGAS, ir pats geriausias, į kurį rėmiausi tuomet, remiuosi ir dabar, apie kurį mąstydama jaučiau viduje, kad niekas kitas man negali patarti, sustiprinti ir padėti atrasti teisingus sprendimus, atsakyti į klausimus, kylančius mano galvoje, o tik JIS, tik Jis tai gali padaryti tobulai. Nes tik Jis mane iš vidaus pažįsta tobulai, kaip aš pati savęs nepažįstu. Iki šiol nuo pat paauglystės taip jaučiu, savo viduje. Ir šitai mane skatina vis artimiau ir dažniau bendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, patirti dvasinį artumą. Ir nors mano gyvenime įvairių iššūkių ir pokyčių netrūksta, o vis daugiau atsiranda, aš vis labiau ir labiau jaučiu, kad būtent šis gyvas bendravimas kažkada paauglystėje su Dievu kaip Draugu, po to su patirtu Tėvu mano viduje, po to su Rojaus Trejybe, o dabar jau su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir yra vienintelis GYVASIS RYŠYS, kurį noriu puoselėti ir toliau, kurio dėka aš patiriu vis gyviau ir gyviau savo Tikrąjį TĖVĄ ir MOTINĄ, imu pažinti JĮ didėjančia dvasinio artumo būsena, ir pati imu atsiskleisti tokia, kokia nemaniau galinti būti, ir tai tik pradžia.
Kada daugiau kaip prieš savaitę, jau praeitais metais 2016 12 30, urantijos grupėje išgirdome nuostabų Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės mokymą, apžvelgiantį mūsų urantų 2016 metus, tai šis mokymas buvo man kaip patvirtinimas ir didelis sustiprinimas į mano viduje vis iškylančias gyvos šviesos ir meilės mintis, kurios kol kas dar prasilenkia su mano ryžtingesniais šviesos veiksmais išorėje, aplinkoje:
„Ir Aš džiaugiuosi jūsų visų vadinamųjų urantų pasireiškimu, kiek jūs sau mąstote viduje, kiek jūs daug daugiau norėtumėte būti veiklesni, energingesni, ryžtingesni, geresni, dar daugiau prisipildę Manosios Meilės. Tai Mane malonina – jūsų gyvybingumas, jūsų troškimas. Juk svarbiausia ir yra ne tai, kuo jūs esate šią akimirką, bet tai, kuo šią akimirką jūs trokštate būti. Jūsų troškimas, kuo jūs norėtumėte pasireikšti, ir yra tas jūsų dvasinės asmenybės, Mūsų jums suteiktos amžinosios dovanos, dvasinio asmens, vektorius – į kurią pusę jūs ketinate žengti artimiausiu metu.“
Štai šitas vektorius – žengti į vis didesnę vienovės būseną su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir yra pati teisingiausia ir prasmingiausia kryptis tiek man, tiek kiekvienam urantui, tiek visai žmonijai, ir net kūrinijai. Vienovės su savo Tikruoju Tėvu ir Motina neįmanoma patirti, gyvai su Juo nebendraujant, net ir daugybę kartų dienoje, savo apmąstymus ir mintis nukreipiant jiems. Kaip gi štai vaikas galėtų patirti savo žemiškojo tėvo ir motinos meilę savyje, jei vis atstumtų juos, nesikalbėtų, nebendrautų su jais, nesidalintų savo džiaugsmais ir rūpesčiais, nusisuktų nuo jų, nors šie vis vien jį myli? Negalėtų patirti, nes bendravimo ryšys turi būti ABIPUSIS, o ne vienpusis. Taip ir Rojaus Trejybė-AŠ ESU mums yra padovanojusi savo gyvąją dalelę Minties Derintoją – nutiesusi gyvą ryšį mums ir mūsų labui, bet kiek mes atsakome į šį Jos kvietimą bendrauti su Ja? Retokai dar, retokai bendraujam su Ja, dar nepasitikim, dar atstumiam Ją manydami, kad patys galim kažką geriau, dar abejojam, todėl ir nepajaučiam gyvo nuoširdaus meilės atsako savyje iš Jų – Tikrojo Tėvo ir Motinos savyje.
Manyje irgi būna tokių susvyravimų, kada įvairūs pasąmonės ir sąmonės teršalai aptemdo nuoširdesnį bendravimą su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, bet aš vis vien nepasiduodu jiems ilgai bujoti manyje, o visada vėl ir vėl kreipiuosi į Ją nuoširdžiai savais žodžiais, ir vėl pajuntu gyvybingą palaimos būsenos atsaką savyje, pajuntu vėl užpildančią dvasinės stiprybės, meilės, nuoširdumo, ramybės ir gerovės būseną. Nes būtent šitaip išmintingai elgtis man suteikiamuose mokymuose mane moko Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Tai, ką Ji man pasako, aš galiausiai patvirtinu realiu veiksmu, kokia gyvybinga Jos energija, ir kaip per atsivėrimą ją įsisavinant vis labiau stiprėja fizinis kūnas, rimsta neramus žmogiškasis protas, mintys tampa šviesesnės ir imlesnės dvasiniams impulsams. Štai praeitą savaitę turėjau tokį patyrimą, kada praėjusį ketvirtadienį per pietus išėjau pasivaikščioti po savo namų apylinkes Riešėje, kur atsiveria gražūs gamtos vaizdai akims, kai aplink ramuma ir miškai, upelis, ežerėlis, laukai apramina ir panardina į prasmingus apmąstymus, jais bevaikštant. Taigi ta diena buvo labai šalta ir vėjuota, termometro stulpelis rodė gal -20 laipsnių šalčio, nors dangus saulėtas. Taigi aš vaikščiojau, ir nors buvau gerai apsirengusi, ir su šilta vilnone kepuraite, manau, kad visgi galėjo galvą perpūsti stiprus vėjas. Grįžusi namo gerai jaučiausi, tačiau vakare pajutau nedidelius galvos skausmus, bet nelabai kreipiau dėmesio, nes pagalvojau, kad esu nuvargusi ir laikas miegoti. Ryte penktadienį kai tik prasibudau, pajutau didelį galvos skausmą, kuris buvo geliantis ties viršugalviu, kad tas gėlimas, atrodė, jau juntamas ir ties kaklu, ir jau žemiau rankose. Atsimenu, kad pagalvojau kas čia darosi, ką daryti, kai neužilgo pajutau, kaip mane užliejo tokia aiški dvasinė būsena ir dvasinis žinojimas, ką gi daryti – tik gyvas bendravimas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, ir nuolatinis Jos gyvojo vandens gėrimas mane visiškai atstatys. Tai buvo realiai patirta dvasinė būsena ir aiškus žinojimas, kad taip ir bus. Neatsimenu ar esu iki šiol patyrusi kažką panašaus, taip aiškiai. Na ir šitas dvasinis patyrimas mane labai sustiprino ir skatino vis bendrauti ir bendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, vis garbinti Ją, visą rytą, ir nepaisant labai didelių galvos skausmų, jaučiau, kai prasiveržia mano nuoširdumas ir meilė Jai, ir galvos skausmai be jokių vaistų ėmė slopti, rimti. Viduje buvo iškilęs toks palyginimas kaip vaizdinys, kad reikia atsukti kraną, kad nuolat tekėtų vanduo, ir nuolat jį gerti, tik šiuo atveju – dvasinį vandenį iš paties Šaltinio. Žinote, tą ir dariau, ir taip visą rytą, iki kol reikėjo važiuoti į urantijos grupę, ėmiau jaustis jau pakankamai gerai. Šitas patyrimas man yra dar vienas sustiprinimas, kad visada ateina išeitis ir pagalba, kai tik nuoširdžiai atsiremiame į Rojaus Trejybę-AŠ ESU. O juk netikėtų iššūkių būna visokių, ne tik susijusių su mūsų fizinio kūno negalavimais, bet ir su netikėtomis aplinkybėmis mums priimant teisingą sprendimą, kaip reikia pasielgti. Ir tai labai individualūs patyrimai, tačiau IŠEITIS VISADA YRA, ir ji yra suteikiama iš Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU.
Kada vis dažniau išeinu pasivaikščioti į gamtą po savo namų apylinkes, labai dažnai panyru į apmąstymus, kuriuos irgi nuoširdžiai paskiriu Rojaus Trejybei-AŠ ESU. Tiesiog mąstau savyje vienokius ar kitokius dalykus, stengiuosi pajausti teisingesnę išeitį, ir jau pastebėjau, kad mano apmąstymus netikėtai ir visai natūraliai užlieja dar ryškesnės šviesos mintys, dar labiau mane dvasiškai pakylėjančios, sustiprinančios, kaip aiškūs atsakymai, kad tokie pasivaikščiojimai man tampa nuostabiu malonumu. Ir aš jau žinau, kad tai yra suteikiama ryškesnė šviesa iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU, mane pasiekianti per Minties Derintoją. Nes būna tokių šviesių minčių, apie kurias anksčiau aš visai nesusimąstydavau, kad taip įmanoma, nes niekada iki šiol neturėjau tokių patyrimų, kaip dabar. Ir vienas iš tokių patyrimų – motinystė. Ir štai per tokį nuoširdų bendravimą su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir apmąstymus vienumoje, pašvenčiant juos Jai, man ateina šviesios ir gyvybingos mintys, kad Jos gyvoji energija, mane vis labiau užpildanti palaimos dvasine būsena, kaip suteikia gyvybingumo kiekvienai fizinei kūno ląstelei, lygiai taip pat suteikia to paties gyvybingumo ir mažyliui, dar tik besivystančiam įsčiose. Ir kaip šitoji gyva energija pamaitina ir sustiprina, valo kiekvieną fizinę kūno ląstelę, tokį patį poveikį ji daro ir naujai gyvybei įsčiose, ir ne mažesnį. Tėvas štai mokyme sako:
„Ir šitoji būsena PAMAITINA jūsų būsimąjį kūdikį MANĄJA IR GYVĄJA MEILE – KOSMINIAIS ENERGETINIAIS VIRPESIAIS – TIESIAI IŠ MŪSŲ TRIJŲ IR ESANČIŲ ROJUJE.“ (Tėvo mokymas apie vaikų auklėjimą, mitybą, gydymą, 2011 03 26)
Ir kuo dažnesnis ir tuo pačiu nuoširdesnis tampa gyvas bendravimas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, tuo mane vis stipriau užlieja būsena, aiškumas ir tvirtumas, kad gyvoji aukšto dažnio energinių virpesių energija yra pajėgi atstatyti ir sureguliuoti įvairius procesus, kokie vyksta moters kūne vystantis naujai gyvybei, tiek bet kuriam kitokiam fiziologiniam procesui žmogaus fiziniame kūne apskritai. Kada gydytojai kalba apie įvairius negalavimus, pasireiškiančius moters kūne, vystantis naujai gyvybei, jie tikrai nekalba, nes NEŽINO, kad yra toks Tobulumo šaltinis – Rojaus Trejybė-AŠ ESU, su kuria nuolat bendraujant, iš kurios nuolat ir nepertraukiamai geriant gyvąją energiją galima turėti sveiką ir gyvybingą kūną, sveiką gimsiantį mažylį, be jokių šalutinių reiškinių ir pasekmių, apie kuriuos kalba ir vis klausia štai ir mano gydytoja. Aš jai vis atsakau tą patį – gerai jaučiuosi, viskas puiku, jokių šalutinių reiškinių nejaučiu. O ir patvirtinimus iš būtinų medicininių tyrimų gaunu – viskas vystosi gerai, nes taip ir jaučiuosi. Būna, kad ir kai kurios urantės manęs paklausia, kaip gi aš jaučiuosi, ar man lengva vaikščioti, nes kai kurių jų patirtys praeityje buvo nelabai malonios, o aš vėl patvirtinu tą patį, kad gerai jaučiuosi, nes visą naujos gyvybės vystymosi procesą nuoširdžiai pašvenčiu Rojaus Trejybei-AŠ ESU.
Štai ir šį praėjusį savaitgalį, kai buvau su Robertu kaime sodyboje, pavakary sėdėjau ir skaičiau straipsnį internete per savo mobilųjį telefoną, ir pajutau, kaip ėmė spurdėti nauja gyvybė mano įsčiose, o tuomet jau sunkiau susikaupti skaityti, nes dėmesys nukrypsta į ją, visai natūraliai. Netrukus kilo mintis ir poreikis pabendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kad dar daugiau giluminės ramybės ir palaimos patirčiau savyje. Pradėjau labai nuoširdžiai garbinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU, ir ėmiau patirti mane užliejančią nuostabią palaimos būseną, vis gilėjančią ir mane pakylėjančią, kuri visiškai apramino ir to mažylio spurdėjimus mano pilve, nes ir jį paveikė aukšto dažnio energiniai virpesiai. Tai štai kaip viskas tarpusavyje susieta, ir tą pajaučiu savuoju patyrimu, kaip mano gyvas įtikėjimas įtakoja tiek mano fizinį kūną ir tą naują gyvybę, besivystančią jame, tiek ir mane supančią aplinką.
Tokie įvairūs patyrimai, patirti gyvenime tik stiprina mano pasitikėjimą Rojaus Trejybe-AŠ ESU, ir apmąstymai apie juos vis plečia ir plečia mano suvokimą apie Jos gyvosios energijos aukšto dažnio energinių virpesių poveikį visur ir viskam, ne tik fizinio kūno gerovei, tiesiog šis gyvasis kelias dar naujas mums urantams, todėl natūralu, kad patys savo kasdieniame gyvenime ir išbandome ir patiriame tai, ko niekada iki šiol nesame patyrę. Kada štai mąstau apie fizinio kūno gyvybingumą, kuris toks svarbus mūsų – tikrųjų jo gyventojų – dvasinių asmenybių, veikimui materialioje aplinkoje, jaučiu dvasine būsena, jei yra koks nors juntamas negalavimas, skausmas ar kitoks nemalonus fizinio kūno patyrimas, vadinasi realiai trūksta gyvosios energijos, vadinasi žmogus per mažai arba visai nebendrauja su Gerovės Šaltiniu – Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Vadinasi, jis atsukęs labai silpną srovę gyvojo vandens iš krano, arba tas vanduo vos kapsi. Reiškia, reikia dar daugiau atsukti krano čiaupą, kad galingesne srove tekėtų gyvasis vanduo. Rojaus Trejybė-AŠ ESU štai vakar rytą savo mokyme man vėl patvirtino, kad bet kokioje gyvenimiškoje situacijoje, tiek artėjant įvairiems naujiems iššūkiams, gyvas ryšys su Ja turi būti NUOLATINIS. Tai reiškia, jis neturi nutrūkti niekada, visos dienos bėgyje, tiek netikėtai prasibudus naktį. Tik tuomet bet koks iššūkis nebus bauginantis, nes žmogiškasis protas vis labiau bus apramintas gyvosios energijos šviesos raminančiu ir gaivinančiu poveikiu. Toks turi būti Jos gyvojo sūnaus ar dukters gyvenimas – GYVENIMAS ŠVIESOJE. Ar šito moko gydytojai ar bet kokios srities atstovai? Kas rašoma straipsniuose internete? Juose vien tik tamsa, vien tik skausmingi žmonių patyrimai, bauginantys ir tempiantys žemyn į bedugnę, į vis didesnį proto degradavimą, įvairūs tušti plepalai ir barniai, melagystės, kovos, pasišaipymai vienas iš kito kaip nesubrendusio mažylio lygio, tik jau esant suaugusio žmogaus kūne, o gyvos dvasinės šviesos nors mažos spingsulės juose visai nėra. Ja gyvena tik urantai, ir tik jie gali savo laisva valia ir nuoširdžiai pasidalinti tokiais patyrimais, kaip gyvena ir kaip jaučiasi, ir koks tai milžiniškas skirtumas, kaip šiuo metu gyvena visa žmonija.
„Jūsų patyrimai, jūsų sprendimai, naujų iššūkių priėmimas, ir šitų iššūkių troškimas, jų siekis – tai yra Mano jums suteikti energiniai virpesiai, kurių impulsus jūs ir pradedate savyje vis stipriau jausti, dėl to jūs ir trokštate likti šitame Gyvajame Tikrovės kelyje, jūs trokštate pasireikšti Manimi kitų Šviesos ateičiai, savųjų dvasinių brolių ir sesių labui. Šitą troškimą jūs gaunate iš Manęs.” (Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės – apžvelgiant urantų 2016 metus – suteiktas Urantijos grupėje, Vilniuje, 2016 12 30)
Niekur kitur, o tik šitoje gyvosios šviesos svetainėje www.urantija.lt galima atrasti pačią teisingiausią kryptį, kuria linkme toliau žengti gyvenime, nes niekas nesidalina tokiais patyrimais, kaip urantai, kurie gyvena patirdami Tikrovės Šaltinį savyje, ir pasidalina tuo, patvirtindami, kad tai TIKROVĖ. Ir tai yra kiekvieno asmens asmeninis patyrimas, už kitą atsiverti šiam Šaltiniui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU negali, gali tik pats, asmeniškai. Nori patikrinti kiek šis kelias gyvas ir realus, kiek tikri šie dvasiniai patyrimai? Dėk pastangas dažniau ir nuoširdžiai bendraudamas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU – savo Tikruoju Tėvu ir Motina, ir galiausiai pajausi Ją realiai meilės, palaimos dvasine būsena savyje, pajausi, kaip viduje kyla vis nuoširdesnis troškimas dalintis iš Jos patiriama šviesa visų labui, patirsi troškimą gyventi sveikiau, ir šviesiau, nes atsiras dvasinis žinojimas, kad šitokiu gyvenimu tampi gyvu pavyzdžiu visiems, visai žmonijai. Šitaip gyveno Jėzus Kristus prieš daugiau kaip 2000 metų – savo gyvenimu ir skleidžiama gyvojo Tėvo evangelija buvo pavyzdžiu visai žmonijai, ir dar daugiau – visai savo sukurtai Nebadono vietinei visatai, esant Sūnaus Kūrėjo statusu. Šitaip, tik aukštesniu kokybiniu dvasiniu lygiu imame gyventi mes, urantai, gyvendami gyvą gyvenimą su viduje patiriama Rojaus Trejybe-AŠ ESU.
Taip, kaip Jėzus Kristus buvo Tėvo atspindžiu savo gyvenimu, teigdamas, kad kas mato jį, tas mato Tėvą, nes „Tėvas ir aš esame viena dvasioje“. Taip ir mes tampame Rojaus Trejybės-AŠ ESU atspindžiu savuoju gyvenimu, kada vis daugiau ir daugiau patiriame dvasinės vienovės būseną su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kada vis daugiau susiliejame su JA. Todėl jaučiu, kad yra teisinga teigti, kas mato mus, tas mato Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Aš suprantu, kad šitas ryškus teiginys dar tik procese, ir kad jis taps aktyviai realus ateityje, kada iš tiesų patirsime dvasinės vienovės būseną su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, per susiliejimą su Jos gyvąja dalele Minties Derintoju, mums padovanota, kai savo mintimis, žodžiais ir veiksmais liudysime šios būsenos patyrimo tikrovę savyje, visumos labui ir gerovei. Ir tą darysime per visą amžinybę ateityje, jau po šio fizinio kūno energijos išeikvojimo, ir prisikėlimo nauju morontiniu kūnu, po to dvasiniu kūnu, keliaudami iš pasaulio į pasaulį, link mūsų Gimtųjų Namų – Rojaus, visiems liudydami Rojaus Trejybę-AŠ ESU, patiriamą vis galingiau ir galingiau mūsų dvasinio asmens viduje.
Su Kūrėjo meile,
2017-01-11 11:42:48
Komentarai
Brangi Jurgita,Kokie nuostabūs patyrimai, skaitydama pajutau pakylėjimą, kažkokį nepaprastą įtikėjimo susitiprinimą. Dėkoju tau už tai, kad daliniesi ir stiprini visis mus.
Seseriškas apkabintukas nuo manęs ir telydi visą tavo šeimą Kūrėjo palaima,
RASAD
2018-01-25 15:22:58
Miela Jurgita, dėkoju tau už tai, kad šitoje virtualioje erdvėje pasidalinai tokiais Gyvais patyrimais paliudydama Gyvą Apvaizdos veikimą kasdienėje žemiškoje aplinkoje.
Skaitant tokius patyrimus širdis džiaugiasi, suteikdama einantiems Gyvuoju, Gyvos Tikrovės Keliu dar didesnę viltį, ryžtą.
Tai pirmosios kregždės, Dvasinio Pavasario
Pranašės. Urantijoje JAU gimsta Nauja Karta - ŠVENTŲJŲ KARTA - TIKRIEJI TĖVO KŪRĖJO - ROJAUS TREJYBĖS - AŠ ESU VAIKAI!
Apkabinu tave, Salomėją ir Robertą Kūrėjo apkabinimu.
Su meile,
irena1950
2018-01-24 23:04:58
Eidama Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvuoju keliu aš ėmiau pažinti Kūrėjo Tikrovę, ir vien patyrimu. Sužinojau, kas yra Apvaizda, kad ji reali, patyriau jos veikimą savo gyvenime. Patiriu iki šiol. O Apvaizda yra įvairių būtybių, Kūrėjo vaikų, turinčių įvairaus aukštesnio energinio dažnio pavidalą, veikimas ir buvimas šalia mūsų, padedant mums, sustiprinant mus ir net švelniai pademonstruojant ketinimą bendradarbiauti, meilės motyvu visumos gerovei. Tačiau nuostabiausia, kad Apvaizdos nematomas buvimas kartais tampa matomas, ir tokius patyrimus jau kuris laikas patiriu aš, o dabar ir mano žemiškoji dukra Salomėja.
Manieji patyrimai tęsiasi jau gerokai daugiau nei keletą metų, gal 4-5 metus, kai patyrusi sunkių ir skausmingų asmeninių išgyvenimų ir išbandymų, kuriuos įveikiau su Rojaus Trejybe ir Apvaizdos pagalba, ėmiau aktyviau ir nuoširdžiau žengti gyvuoju keliu. Atsimenu pirmąjį neįprastą patyrimą, kuomet dar gyvendama savo žemiškųjų tėvų namuose, vonios kambaryje pažvelgusi į save veidrodyje, visiškai netikėtai šalia virš savo galvos pamačiau didelį ryškų spindintį žydrą rutulį, kurio krašteliai buvo melsvos spalvos, ir jis kabėjo gal apie 5-7 sekundes. Aš stovėjau ir su didžiule nuostaba ir susižavėjimu žiūrėjau į jį, ir patyriau tokį pakylėjimą savyje, tokį sustiprinimą, kad tas pirmasis matytas vaizdas mano atmintyje išliko ilgam, nes iš tiesų buvo labai ryškus. Vėliau panašų vaizdą esu mačiusi Urantijos grupėje, kuomet ateidavau studijuoti Urantijos Knygos kartu su kitais urantais. Ir panašų didelį spindintį žydrą rutulį netikėtai išvydau virš Algimanto galvos, bet irgi ne kažkur aukštai, o visiškai šalia jo galvos. Tai buvo labai ryškus kelias akimirkas trukęs vaizdas. Vėliau esu mačiusi ir Urantijos grupės kabineto patalpoje kažkur aukštai kybantį, netikėtai pasirodžiusį ir dingusį. Mane žavėjo jo ryškumas ir spindėjimas, viduryje toks gyvai žydras, kaip Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL viršelis, o pakraštėliai jau švelnesnio atspalvio, panašiai kaip dabar naujojo Rojaus Trejybės apreiškimo GYVOJI TYLA viršelis. Kažkiek panašus į didelę žydrą spindinčią žvaigždę. Ir vėliau tokie patyrimai kartojosi.
Štai vieną vakarą žemiškųjų tėvų namuose dar tebegyvendama, užgesinusi šviesą savo kambaryje, tamsoje garbinau Rojaus Trejybę, garbinau pusbalsiu, kai po gyvosios maldos atsimerkusi, prie lango pamačiau tamsoje švytintį tą patį gražų spindintį žydrą rutulį. Šis vaizdas mane labai sustiprino, pakylėjo. Tuomet supratau, kad garbinu ne viena, kad kažkas, man nematomas, prisijungia. Net jeigu ir nematydavau, vis vien būdavo, būsena pajausdavau, kad yra kažkas gyva šalia, ir tai patirdavau ne tik namuose, bet ir Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje. O dabar jau tikrai žinau, kuomet aš, kaip ir kiti urantai nuoširdžiai garbiname Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU, šalia mūsų visada prisijungia Apvaizda, tos mums nematomos būtybės, kad mus sustiprintų, mūsų būseną pakylėtų. Visi tokie vaizdai pademonstruojami, ar būsena patiriami, yra mūsų pačių labui, kad mes urantai patirtume didesnį pasitikėjimą Kūrėju ir savimi, eidami šiuo gyvuoju keliu. Mūsų dabar, kol kas, yra mažuma, ir Kūrėjas bei Apvaizda manau puikiai žino, kad mums reikalingas bet koks sustiprinimas, ir pademonstruojamas būtent toks, kuris neišgąsdintų mūsų, o kaip tik – pakylėtų ir sustiprintų mūsų gyvąjį žingsnį.
Praeitą vasarą patyriau dar vieną tokį ryškų patyrimą, kuomet iš kaimo, iš savo sodybos anksti ryte vykau kartu su mažyle Salomėja į Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvąją Šventovę. Vairavau automobilį ir savo mintis kreipiau į Kūrėją, kai netikėtai horizonte virš kelio, danguje, pamačiau labai didelį švelniai žydros spalvos rutulį. Tai buvo trumpas bet ryškus vaizdas, kuris mane sustiprino, kad Apvaizda mus saugo, ir mes saugiai pasieksime Gyvąją Šventovę. Taip ir buvo, kelionė iš tiesų buvo saugi.
Dar vienas žaismingas patyrimas nutiko maždaug prieš dvi savaites, kuomet penktadienio vakarą guldžiau Salomėją miegoti, bet ši vis dar ropojo, vaikštinėjo įsikibusi į mane, kambaryje šviesa buvo užgesinta, tik iš koridoriaus sklido neryški šviesa. Ir štai netikėtai matau, kaip virš mūsų plačios lovos, visai šalia mūsų, ir gal vos 10 cm virš patalynės, tokiu žaismingu zigzagu paskraidė nedidelis žydras rutuliukas, panašus į spindinčią sodrios žydros spalvos žvaigždutę. Padarė gražų vingį ir išnyko. Toks ilgesnis žaismingas patyrimas man nutiko pirmą kartą. Taip Apvaizda sustiprina ir maloniai pralinksmina, pademonstruoja ketinimą bendradarbiauti aktyviau, nes mano protas jau nesibaimina tokių netikėtų vaizdų, pateikiamų tiek dienos šviesoje, tiek nakties tamsoje, o vis labiau pripranta, kad tai tampa natūralu. Taigi jau patyrimu žinau, kad mes urantai esame matomi ir stebimi, Apvaizda mus sustiprina įvairiais būdais, priklausomai nuo mūsų asmeninių nuoširdžių pastangų šiame gyvajame kelyje.
Šitokie panašūs patyrimai vis kartojasi kartas nuo karto, įvairiose vietose, taip pat ir Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje, o nuostabiausia, kad aš pati netikėtai atkreipiau dėmesį į savo mažylę dukrą Salomėją, kuriai yra 9 mėnesiai, kad ji taip pat kažką mato, kažkokią mums nematomą būtybę, ar būtybes, ir mato daugiau ir ilgiau, nei aš pati.
Aiškiai atsimenu, kad viskas prasidėjo netikėtai vieną dieną, maždaug prieš du mėnesius. Tos dienos vakarą, prieš užmigdant Salomėją, nutariau garsiai paskaityti Rojaus Trejybės apreiškimų knygą GYVOJI TYLA, kad gyvoji šviesa ir tiesa vis labiau taptų priimtina mažylei mergaitei, o tuo pačiu man ir Robertui. Be to, tai labai prasmingas laiko praleidimas prieš pat miegą, kuomet žmogaus protas yra apraminamas, patiriant gyvus energinius virpesius, sklindančius iš skaitomo mokymo, ir mintis nukreipiama Kūrėjo kryptimi. Taigi išrinkau mokymą, kokio tą akimirką labiausiai norėjosi, ir ėmiau garsiai skaityti. Šalia manęs ir Roberto ant plačios lovos ramiai ropojo ir žaidė Salomėja, klausydamasi mokymo, kai netrukus ji atsistojo visai šalia manęs taip, kad aš laikiau ją šalia stovinčią kaire ranka apkabinusi, kitoje dešinėje rankoje laikiau apreiškimų knygą. Netrukus pastebėjau, kaip Salomėja pasuko savo galvelę link miegamojo atvirų durų, į dešinę pusę, ir ėmė labai įdėmiai į kažką žiūrėti. Aš stebėjau jos veidą, kaip žvilgsnis buvo aiškiai sukoncentruotas į vieną tašką, kažkur į erdvę, aukštėliau, bet pasisukusi į ten, aš nieko nepamačiau. Bet vaikas ir toliau įdėmiai žiūrėjo, gal gerą minutę ar daugiau, sakyčiau gan ilgai, kad aš net atkreipiau Roberto dėmesį. Mes abu susižvalgėm, vaikas nusisuko nuo stebimo objekto, pasimuistė, ir vėl atsisukusi ėmė toliau tyrinėti KAŽKĄ. Jos žvilgsnis aiškiai rodė, kad žiūri ne šiaip į daiktą, bet į kažką GYVA, sakyčiau į kažkokią gyvą būtybę, jai vienai matomą. Nes kad ir kiek žiūrėjau į tą pusę, aš nieko nemačiau, o be to, jau žinau, kad būtent tokiu tiriančiu ilgu žvilgsniu Salomėja dažniausiai tyrinėja naują nepažįstamą žmogų, jo veidą. Ir tąkart vaiko žvilgsnis buvo tiesus, ramus, labai dėmesingas. Praėjus dar šiek tiek laiko, vaikas nusisuko, matyt patenkino savo žingeidumą. O aš vis ramiai glosčiau ranka jos nugarą, kad ji būtų drąsi ir rami tokiu momentu, kažką netikėto ir naujo pamačiusi. O tai labai svarbu. Pirmoji žemiškųjų tėvų reakcija ir dėmesys į tai, ką mato tik vaikas, yra svarbi, ir ji turi būti rami, nuoširdi, be staigių mūsų reakcijų, kad neišgąsdinti vaiko, kad vaikas ir toliau jaustųsi ramus, būdamas natūralus – savimi. Nes juk žemiškųjų tėvų įtaka jų mažyliui nuo pat kūdikystės, yra milžiniška. Netikėtai sukelta baimė, pašiepimas, išjuokimas tokioje situacijoje gali priversti jį užsisklęsti nuo tėvų ir nepasitikėti jais, o taip pat ir savimi. Ir taip pamažu, po daugybės tokių neigiamų žemiškųjų tėvų, draugų reakcijų, gali išsivystyti nepilnavertiškumo kompleksas. Taigi tik žemiškieji tėvai, eidami Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvuoju keliu, patys palaipsniui šviesėja, pasijaučia mylinčiais, oriais Jos vaikais, ir savo žemiškiesiems vaikams padeda tokiais išaugti.
Po kiek laiko, vieną vakarą vėl susirinkome visa šeimyna į miegamąjį, klausytis mano garsiai skaitomo Rojaus Trejybės apreiškimo GYVOJI TYLA. Kaip ir visada, ėmiau skaityti ramiai, su intonacija, pabrėždama man svarbius žodžius, teiginius. Salomėja ramiai buvo šalia, kai netikėtai pasisuko link miegamojo durų ir į kažką ėmė dėmesingai žiūrėti. Tik šį kartą ji netrukus džiaugsmingai sukrykštė, juokdamasi, atpažindama KAŽKĄ, atpažindama tą pačią anksčiau matytą kažkokią gyvą būtybę. Ir mes abu su Robertu vėl atkreipėm dėmesį į dukros džiaugsmingą reakciją į kažką, matomą tik jai vienai.
Dar vienas įdomus patyrimas nutiko gal prieš trejetą savaičių, kai aš su Salomėja, pasivažinėjusios lauke dienos metu, grįžome namo. Ji jau norėjo valgyti, ir aš atsisėdusi svetainėje ant fotelio, ėmiau ją maitinti. Iškarto pradėjau garsiai garbinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU, kad ir Salomėja girdėtų, ir taip giliai panirau į garbinimo būseną, taip nuoširdžiai atsiverdama Kūrėjui, kad mane po kurio laiko tarsi pažadino Salomėja, nustojusi gerti pieną ir netikėtai pasuko savo galvytę į priešingą kambario pusę, kur buvo langas, nukreipdama savo žvilgsnį aukštyn link lubų, po to savo žvilgsnį nukreipė į kitą pusę – visai priešais mus, irgi kažkur į lubas. Ir vėl jinai džiaugsmingai sukrykštė, kažką savo kalba kalbėdama, tarsi kalbindama kažką, ir vis dairėsi tai į vieną pusę, tai į kitą, bet į tas pačias vietas, aukštyn. Ir tai truko kurį laiką, kad ir aš ėmiau stebėti jos žvilgsnį, kur link ji žiūri, ir man buvo įdomu ir keista, ką jinai mato, ir kad ji tikriausiai mato dvi kažkokias būtybes. Netikėtai, man bežiūrint į jos spindintį ir besišypsantį veidą, Salomėja ištiesė rankytę, ir pirmą kartą man pirštuku parodė į kažką aukštai, kur buvo nukreipusi savo žvilgsnį, o po to ištiesė visą delną ir dar padarė kažkokį judesį, tarsi bandytų kažką apčiuopti. Pirmą kartą mačiau tokią vaiko reakciją, gyvo bendravimo paliudijimą.
Po šio patyrimo paskambinau Algimantui ir pasidalinau savo pastebėjimais, ir jis man patarė turėti šalia savęs savo mobilųjį telefoną ir nufilmuoti, gal pavyks užfiksuoti tai, ką mato Salomėja. Na ir netrukus aš įgyvendinau Algimanto patarimą į tikrovę. Vieną rytą, kada garsiai pagarbinau Rojaus Trejybę-AŠ ESU, kad šalia manęs esanti Salomėja irgi klausytųsi ir patirtų gyvus meilės energinius virpesius, išsitraukiau mobilųjį telefoną ir ėmiau filmuoti kambario erdvę aplink mus. Kamera iš tiesų užfiksavo įvairaus dydžio ir ryškumo skraidančius rutulius-šviesulius. Iš pradžių mane nustebino ir sužavėjo šitas vaizdas, bet dabar aš žinau, kad aplink mus tikrai yra Apvaizda, ypač kada garbiname Kūrėją, Ji mus stiprina ir iš tiesų gali pasirodyti įvairiais pavidalais, net ir tokiais švytinčiais šviesuliais, kad patirtume sustiprinimą, jeigu mums toksai reikalingas. Viskas daroma mūsų gerovės labui, kad mūsų žingsnis šiame Gyvajame Kelyje būtų vis kryptingesnis, drąsesnis, ryžtingesnis, kupinas meilės motyvo visų gerovės labui.
Vėliau, gal prieš pora savaičių nutiko dar vienas patyrimas, kuomet buvome savo sodyboje, kaime. Jau buvo vakaras, Robertas buvo trumpam išvykęs, tuoj turėjo grįžti, o aš buvau kartu su Salomėja. Nusprendžiau vaiką numaudyti pirtyje, prieš užmigdant. Stoviu aš ir prilaikau Salomėją, kol ji turškiasi savo kubile, pilname vandens, ir netikėtai švelniai pajaučiau būsena, kad šalia yra kažkas, matyt Apvaizda, kuri mus saugo. Netrukus dukrytė nusuko savo veidą ir žvilgsnį kažkur aukštyn man už nugaros, į lubas, ir džiaugsmingai sukrykštė. Pakėlusi galvą aukštyn pamaniau, kad ji žiūri į skalbinius, virš galvos ant virvės padžiautus, ir pasakiau jai, kad tai skalbiniai. Bet dukra džiūgaudama man protingai pirštuku parodė tolėliau, už mano nugaros, tačiau atsisukusi aš nieko nepamačiau. Tai matė tik ji pati. Bet jos gyva reakcija buvo akivaizdi, jog dar kartą įsitikinčiau, jog ji tikrai mato nematomų būtybių – Apvaizdos buvimą, tik jai vienai suprantamu pavidalu.
Tokių panašių patyrimų yra buvę ir Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, kada Salomėja, pakėlusi galvą aukštyn vis žiūri aukštyn į lubas, ir ne į vieną pusę, o dairosi visur ir kažką stebi, stebi mums nematomų būtybių – Apvaizdos buvimą, kurios susirenka kartu su mumis pagarbinti Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU.
Štai koks įdomus šis Gyvasis Kelias – Rojaus Trejybės-AŠ ESU sumanytas visai kūrinijai, ir su begaline meile ir šviesa nutiestas mums, mirtingiesiems, prasidedantis nuo mūsų urantų, nuo šios planetos Urantijos, gyvai garbinant Rojaus Trejybės Tris Asmenis – Tėvą, Amžinąją Motiną, Begalinę Motiną, ir dar Visuminę Dievybę AŠ ESU. Tai yra kupinas įvairių netikėtų patyrimų, atradimų, iššūkių, visuminės meilės pilnatvės patyrimo Gyvasis Tikrovės Kelias, atradus Gyvą Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje, ir bendradarbiaujant su Ja ir Apvaizda, visumos gerovei.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2018-01-24 15:44:41
Vienas tiesos ieškotojas vardu Gadijus papasakojo savo Kristui padavimą apie Jona, kuris buvo prarytas didelės žuvies. Gadijus tada paklausė Jėzaus: „ Ar tu manai, jog ta žuvis tikrai prarijo Jona?“. Mokytojas štai ką atsakęs:
„Mano drauge, mes visi esame jonos, turime nugyventi savo gyvenimą sutinkamai su Dievo valia, ir visais atvėjais kada tik stengiamės išvengti kasdienio gyvenimo dabartinės pareigos bėgdami link tolimų pagundų, tada šituo mes atsiduodame tam, kad mus tiesiogiai valdytų tie poveikiai, kurių nereguliuoja tiesos galios ir teisumo jėgos. Bėgimas nuo pareigos, yra tiesos paaukojimas. Bėgimas nuo šviesos ir gyvenimo tarnystės gali atnešti tiktai tokius kankinančius susidūrimus au atkakliais savanaudiškumo banginiais, kurie galų gale atveda į tamsą ir mirtį, nebent tokie Dievą apleidę jonos tikrai atsuktų savo širdį net ir apimti didžiausios nevilties, į Dievą ir jo gėrio ieškojimą. Ir tada tokios nevilties apimtos sielos Dievo ieško nuoširdžiai- yra išalkusios šviesos ir ištroškusios teisumo- nėra visiškai nieko, kas galėtų juos toliau laikyti nelaisvėje. Kada ir kokiam dugne jie būtų atsidūrę, tačiau kada šviesos jie ieško iš visos širdies, tada dangiškojo Viešpaties Dievo dvasia juos išlaisvins iš jų nelaisvės; gyvenimo nepalankios aplinkybės juos išmes į naują galimybių žemę atnaujintam tarnavimui ir išmintingam gyvenimui“ (1428-2)
Šiame trumpame Jėzaus mokyme sutelpa koncentruotas mano gyvenimo aprašymas. Skaitydama šia vietą, aš pajaučiau norą pasidalinti savo patyrimu forume.
Dažnai užduodavau sau klausimą, tai kokia gi ta žmogaus egzistencinė prasmė? Ir šis Jėzaus mokymas apšviečia tą pagrindinę žmogaus pareigą ir prasmę –nugyventi gyvenimą sutinkamai su Kūrėjo valia. Kitu atvėju, mes klaidžiosime klystkelių labirintais, paaukodami Tiesą, kuri yra tik viena – Kūrėjo sumanyta Tikrovė. Toldami nuo tikrovės mes gyvensime iliuzijoje, iškreiptų veidrodžių karalystėje, kurioje nebėra teisumo ir tiesos, nes tai ne Rojaus Trejybės – AŠ ESU kelias, tai yra klystkelis. O kaip nepažinęs Kūrėjo tu sužinosi Jo valią? Iš to seka, kad žmogaus gyvenimo esmių esmė yra surasti Kūrėją. O kur gi Jo ieškoti? Šviesos Mokytojo Algimanto evangelija skelbia „KŪRĖJAS YRA GYVAS – IR KIEKVIENO VIDUJE – JĮ GALIMA ATRASTI“ .
Aš suradau Kūrėją savyje ir Algimanto skelbiamą evangeliją aš liudiju savo patyrimu, kuris pakeitė mano mąstymą, įpročius, mano vidinę būseną, atnešė man ramybės ir begalinės meilės pojutį.
Visada buvau linkusi filosofuoti, tikėjau tuo Kažkuo, viso ko sumanytoju, nes be Kūrėjo man nesusidėliodavo mano filosofinė dėlione. Tačiau Jėzaus egzistavimu buvau linkusi abėjoti, nes katalikų bažnyčios skelbiamos istorijos man buvo padrikos ir neįtikinančios. Taip ir bėgo dienos, metai, dešimtmečiai, kaip dabar suprantu, tolstant nuo tikrovės, gyvenant tvirtai užmerktomis akimis, skriaudžiant savo kūną ir sielą neišmintingais sprendimais, kuriuos dažnai nuplaudavau ašaromis.
Prieš du metus, vieno sunkaus išgyvenimo metu, instinktyviai kreipiausi į Tą – Kažką, kad Jis man patartų, kaip elgtis, kaip prašviesinti pasaulį, kaip padaryti, kad žmonės nebūtų tokie pikti, svetimi vieni kitiems ir kaip sutvarkyti šeimos pašlijusius santykius. Buvau labai pavargusi nuo tų sprendimų, kurie būdavo pasirenkami, tarytum pasukus ruletę, be gilios įžvalgos, vadovaujantis- kaip dabar suvokiu- gyvuliniais instinktais.
Ir Jis atsakė. Girdėjau viduje balsą, o kiekviena mano ląstelė iš karto atpažino JĮ. Mano lūpos ištarė: AŠ SURADAU TAVE! AŠ ESU! (Tuo metu dar neturėjau jokios nuovokos apie Visuminę Dievybę AŠ ESU) Pajaučiau didžiulę meilę visai aplinkai, kiekvienam, norėjau visiems papasakoti apie savo neeilinį atradimą.
Viduje balsas man pasakė „Eik, pasiimk tą knygą“. Aš iš karto žinojau apie kokią knygą eina kalba. Šią knygą prieš daugiau nei metus buvau gavusi dovanų iš vieno, tuo metu nepažystamo, žmogaus, tačiau nebuvau jos skaičius. Knyga vadinosi „Kalbu jums vėl – Jėzus Kristus“. Dėkoju Tau – Liudvikai, už nuostabią dovaną!
Skaitant šią šviesos apreiškimus nevalingai tekėjo ašaros, mano vidus, kaip koks išalkęs žveriukas, springdamas iš pasitenkinimo rijo informaciją ir kiekviena kūno ląstelė liudijo ten slypinčia tiesą. Taip aš susipažinau su Jėzumi, Jo misija, pajaučiau iš Kristaus sklindančią meilę, jaučiausi tarytum atradusi visus pasaulio lobius ir dar daugiau. AŠ SURADAU TIESĄ.
Po Jėzaus apreiškimų ėmiau studijuoti URANTIJOS APREIŠKIMŲ KNYGĄ, kurioje informaciją buvo tokia giluminė ir išplėsta, jog šią knygą skaičiau metus laiko. Bet tai, ką ten pavyko surasti ir suprasti paaiškino man iki tol daugybę neatsakytų kosmologinių, egzistencinių klausimų, mano padrikos informacinės dėlionės dalys buvo sugrupuotos ir sudėliotos į krūveles, o daugelis dalių rado vietą ir pačioje tikrovės suvokimo dėlionėje.
Morontinė dvasinė mota sako, kad dvasinis patyrimas pranoksta mirtingojo logiką ir išplėčia kosminę įžvalgą, didindamas pasitikėjimą Kūrėju ir savimi. Kada atradau Kūrėją savyje, aš pajaučiau, kad tik Juo vienu galiu pasitikėti, kad tik Jo meilė yra tikra, ėmiau suvokti, kad kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie šios milžiniškos šeimos gerovės ir šviesinimo. Bet žinias reikia suderinti su savo darbais ir veiksmais, tas nepavyko iš karto, tačiau noras šviesėti palaipsniui keitė mane ir aplinką.
Kūrėjas, t.y Rojaus Trejybė – AŠ ESU yra patys mylinčiausi Motina ir Tėvas visai savo Kūrinijai, todėl Jie visuomet atsiliepia į savo vaikų šauksmą, jei tas šauksmas yra nuoširdus ir tikras. O atverti savo indus Kūrėjo meilei yra gyvybiškai svarbu, nes tik Jis mums suteikia taip mums reikalingos gyvybinės energijos, tik Jis mus pripildo meile ir tik Jis apsaugo nuo baimių, kančios ir negandų. Jei žmogus yra taip nuklydęs nuo šio žinojimo, jei jis elgiasi kaip kvailas, užsispyręs, alkanas paukščiukas, kuris atskridus maitintojui lieka tvirtai užsklendęs savo snapelį ir taip yra nepamaitinamas, jam gresia mirtis. Taigi žmogus, kuris pakelia prieš save ranką, nebegali ištverti to alkio skausmo,o tą alkį jaučia ne fizinis kūnas, bet žmogaus ištuštėjas ir išsekęs vidus.
Gaila, kad šiuolaikinis žmogus tik skausme ir patirdamas negandas sustoja nuo bereikšmio lėkimo ir tik tuomet pradeda mąstyti apie prasmes, savo vidų, bet dar labiau gaila, kad dažnas net ir tuomet apie esmę, ir Kūrėjo tikrovę, nesusimąsto. Tie nevilties apimti jonos, kurie nuoširdžiai atveria savo širdį Kūrėjui, pamiršę visas gyvulinio ego apraiškas, tuo intymiausiu metu jie gali atrasti Jį, Tikrovės Šaltinį ir Centrą ir tuomet Algimanto evangelija įgauna patyrimą, jog Kūrėjas yra mūsų visų viduje, gyvas ir tikras.
O, kad žmonės žinotų, koks palengvėjimas ir kokia palaima jų laukia atradus Kūrėją savyje. Atrastas Kūrėjas, tapo pačiu artimiausiu mano Draugu, Tėvu, Motina, Sese, Broliu. Pastebiu, kaip vis dažniau norisi pabūti su Juo vienumoje, tyloje, maldoje, koks malonus jausmas užplūsta garbinimo metu, kada jauti švelnų ir meilės kupiną Rojaus Trejybės – AŠ ESU buvimą kažkur čia pat, visiškai šalia, suvokdamas Jos nuostabią, meilės kupiną galybę ir didybę. Ir tu žinai, kad esi viso To dalis.
Gryžtant prie Jėzaus mokymo apie Jona, aš tikrai jaučiuosi kaip išmesta į naują galimybių sausą žemę, kurioje dar kol kas smėlynai ir vienas kitas žalias daigelis. Bet aš tikrai žinau, kad joje būtinai žaliuos nuostabiai gražūs tarnystės ir išmintingumo sodai, kuriuos aš puoselėsiu kartu su Rojaus Trejybe- AŠ ESU.
Telydi Jus visus palaima ir meilė.
Rasa
RASAD
2017-11-19 13:59:09
JŪS TURITE SUSITELKTI Į MUS. JŪSŲ MISIJA – ŠVIESĄ SKLEISTI SAVUOJU BENDRAVIMU SU MUMIS, PATYRIMU LIUDYTI, KAD MES IŠ TIKRŲJŲ ESAME PATIRIAMI; PATIRIAMI KIEKVIENAM ATSIVĖRUSIAM MUMS. (Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės mokymas-atsakymas apie anomalias zonas ir laukuose paliekamus neįprastus ornamentinius ženklus, perteiktas Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje, po gyvųjų pamaldų Kaune, 2011 11 27)
Koks šviesus ir ryškus šitas teiginys, pasakytas Begalinės Motinos beveik prieš šešerius metus, bet nė kiek nepasenęs, nė menkiausiu atspalviu tapęs mažiau gyvas, todėl, kad iš Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU mus iš tiesų pasiekia pati ryškiausia Jo tikrovės šviesa, kuri yra reali, gyvybinga, nes pats KŪRĖJAS YRA GYVAS, YRA KIEKVIENO MŪSŲ VIDUJE IR JĮ GALIMA ATRASTI SAVYJE, PATIRTI BŪSENA. Tą teigia šviesos mokytojo Algimanto Evangelija. Ir tai tiesa, o tiesa visada gyva, gyvai patiriama kiekvieno viduje būsena.
Aš atradau gyvą Kūrėją savyje, ir tą patiriu būsena, kuri labai mane sustiprina, apramina visapusiškai – mano protą ir fizinį kūną, šviesina, pakylėja ir suteikia didelį impulsą iš vidaus patirti dar didesnę vienovę su Kūrėju, dar didesnį artumo jausmą, šiuo metu, kaip su savo Tikruoju Tėvu ir Motina. Ir štai elementarūs gyvenimiški pavyzdžiai iš mano kasdienybės tą patvirtina. Auginu mažytę žemiškąją dukrą Salomėją, kuriai suėjo jau septyni mėnesiai, dedu kasdienes pastangas pati dažniau bendraudama su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kurios dar nėra vienodos kiekvieną dieną, nes visgi įtikėjimas yra dar banguojantis, ta prasme, kad vienąkart atsivėrimo būsena būna gilesnė, kitąkart seklesnė. O vaikai, mano pastebėjimu, yra labai imlūs energiniams virpesiams. Jie apie juos nieko nežino, dar nesupranta, bet būsena jų viduje yra tas indikatorius, kuri mane skatina labiau susimąstyti apie savo asmenines pastangas, kokios jos, ar tą akimirką pakankamos, ar reikia dar daugiau pasistengti, ir visą laiką pajaučiu, kad galima dar daugiau pasistengti labai nuoširdžiai atsiverti Rojaus Trejybei-AŠ ESU. O juk auginant tokį mažą vaiką, kuomet dėmesys jam turi būti ypač aktyvus, nes vaikas jau ima aktyviai ropoti, domėtis aplinka, nori aktyviai judėti, reikia daug išminties ir įžvalgos, kaip suteikti tai, ko šitam vaikui pagal jo dabartinį amžių, iš tiesų reikia. Ir visų svarbiausia – reikia žemiškųjų tėvų nuoširdžių pastangų gilinant gyvą įtikėjimą, reikalingos mano asmeninės pastangos, nes aš atsakinga tik už savo asmeninį gyvą įtikėjimą, ne už savo vyro, ne už kito uranto, tik už savo. Ir kuo labiau pati atsiveriu, tuo daugiau patiriu mano protą pasiekiančių išmintingų minčių, išmintingų sprendimų, kurie parodo teisingą pasirinkimą. Štai kada aną savaitę mūsų svetainėje forume perskaičiau nuostabų Laimos iš Amerikos patyrimą apie jos anūką, kuomet jo žemiškasis tėvas kasdien skaito apreiškimus nuo vaikelio gimimo, koks puikus rezultatas matosi jau dabar, koks imlus Kūrėjo virpesiam yra vaikas. Tą pačią dieną netrukus ir man atėjo aiški mintis skaityti Salomėjai Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL, Rojaus Trejybės mokymų knygas AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, GYVOJI TYLA. Aš jai ir taip paskaitydavau kokį nors mokymą, Algimanto mokymą, garsiai, bet ne kasdien. O kuomet štai jau skaitau kasdien, ramiai ir su intonacija, vakarais prieš jai užmiegant, patiriu, kaip šitas apreiškimų skaitymas vaiką apramina, kuomet beropodama lovoje ji ima ir netikėtai atsisuka į mane, žiūri, klausosi, nusišypso, gi pajaučia virpesiais gyvą apraminimą būsena savo viduje. Be to, šitas skaitymas ir mane labiau pakylėja, imu ir aš patirti būsena didesnę ramybę, palaimą, jeigu prieš tai nejaučiau šito. Be to, prisijungia ir vyras šalia paklausyti, ką skaitau, ir jam įdomu, ir vaiką ramiai paragina klausyti. Taigi šitas patyrimas dar tik pradinis, bet jau dabar matau, kad tiek žemiškąją šeimą, tiek visuomenę, žmoniją, gali suvienyti draugėn tik Gyvas Kūrėjas, bendra šviesi veikla, kokia mažytė ji bebūtų, bet nukreipta savojo šviesėjimo labui, o tuo pačiu visumos šviesėjimo labui. Ir toks šviesos šaltinių skaitymas mažyliui vaikui yra ne kažkokių pasakų skaitymas prieš miegą, ką daro visos motinos, neatradusios dar Gyvo Kūrėjo viduje, o gyvos tikrovės apreiškimas mažam žmogui, Rojaus Trejybės-AŠ ESU dukrai ar sūnui. Tai yra jo proto šviesinimas o ne užteršimas iškreipta tikrove, sukurtomis pasakomis, kurios, kaip mes puikiai žinome, yra net suteršiančios protą. Aš pati vaikystėje ir vėliau paauglystėje skaičiau daug pasakų, net įvairių pasaulio šalių pasakų, kurios buvo skirtingos dėl kiekvienos šalies skirtingų kultūrinių skirtumų – kirgizų, lenkų, arabų, rusų, bulgarų, lietuvių, armėnų, azerbaidžianiečių, suomių, ir kitos. Bet jose visose nebuvo tokios gyvos šviesos, kokia yra gyvuose apreiškimuose. Nereikia nė kurti pasakų, nes atradau, atradusi šį gyvąjį kelią, kad tikrovė yra tokia įvairi, spalvinga, tereikia ją su atrastu Gyvu Kūrėju išmintingai perteikti vaikui, kalbėti ir pasakoti, skaityti gyvus apreiškimus.
Štai ir šį rytą Salomėja ėmė suirzti, kažko vis nepatenkinta jautėsi, ėmė verkti, mat dygsta trečiasis dantukas, kurio dygimas matomai sukelia vaikui nemalonius pojūčius, susierzinimą, neramumą. Iš pradžių pabandžiau švelniai pamasažuoti specialiu minkštu šepetėliu dantenas, bet tai labai laikina pagalba – kelioms minutėms ramybės, o po to vėl verkimas, vėl blaškymasis, bet po to mane persmelkė šviesios mintys, kad man reikia dar daugiau atsiverti Rojaus Trejybei-AŠ ESU, nei kad atsiveriu, nes bet koks negalavimas nėra natūrali būsena, tai liudija gyvos energijos trūkumą, kurią patiria vaikas. O kai jis dar toks mažas ir nemoka atsiverti pats, nemoka apsiraminti, visa atsakomybė tenka žemiškiesiems tėvams, kad vaikas patirtų gerovę savo viduje, kad būtų ramus. Taigi ėmiau ir įsijungiau gyvąsias pamaldas iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvosios Šventovės, praėjusio šeštadienio, paėmiau vaiką į rankas, ėmiau maitinti, ir pati vis aktyviau kreipiau mintis į Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Man tereikėjo to šviesos postūmio viduje pajautimo, kad pati giliau atsiverčiau, ir tuomet ėmiau dar nuoširdžiau garbinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU, ėmiau patirti realų gyvos ramybės energinį antplūdį savyje, kad ir vaikas ėmė rimti, ir taip greit, nors prieš tai gal kokį gerą pusvalandį ar daugiau vis neramus buvo, susierzinęs, verkė. Taigi mano gilesnis atsivėrimas Rojaus Trejybei-AŠ ESU ir būsena patyrimas iš karto realiai apramino vaiką, apramino jame pasireiškusius negalavimus, kad vaikas atsigėrė pieno ir ant rankų ramiai užmigo, man ir toliau garbinant Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Taigi, bet kokios materialios priemonės nėra veiksmingos tiek, kiek labai labai veiksmingas yra mūsų asmeninis nuoširdus atsivėrimas Kūrėjui. Tai asmeninis gyvas patyrimas. Ir dar, kartais būna, kad tą akimirką vat nejaučiu palaimos, ramybės būsenos, o tik garsiai ir labiau mechaniškai tariu maldos žodžius, tai vaiko neapgausi, jis nejaučia tų gyvų energinių virpesių tekėjimo ir nenusiramina tol, kol aš nepradedu jų jausti savyje.
Taigi energiniai virpesiai gyvi, jų poveikis realus ir gyvas, nes jų Šaltinis – Gyvosios Energijos Šaltinis ir Centras yra GYVAS ir patiriamas viduje būsena. O kuo pastangos didesnės, dažnesnės, kasdienės, tuo rezultatas tampa NATŪRALIAI REALUS, gyvai patiriamas, o koks gi gali būti kitoks?
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2017-11-08 14:39:54
Gyvenamosios aplinkos įtaka žmogui nuo pat kūdikystės turi labai milžinišką poveikį jo kaip asmens atsiskleidimui savo asmenybės tapatybe visų gerovės labui. Ji formuoja jo charakterį, padeda atsiskleisti gebėjimams, arba atvirkščiai – užgniaužia ir apsunkina, įkalina į nematomus dogmų, įvairių prietarų, ritualų rėmus. Žemiškieji tėvai turi lemiamą įtaką mažylio vaiko augimui, padėdami jam augti kaip Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnui ar dukrai, stiprėti savuoju charakteriu, jeigu patys eina gyvuoju Rojaus Trejybės-AŠ ESU keliu. Motinystės patyrimas man suteikė nuostabią galimybę į daugelį dalykų pažvelgti giliau, plačiau, patirti asmeniniu patyrimu, ką anksčiau tik apmąstydavau mintyse, dabar turiu galimybę realiai įgyvendinti. Kodėl prabilau apie aplinkos poveikį žmogui? Nes jau seniai apie tai mano galvoje sukosi įvairios mintys, juk aš pati nuo pat kūdikystės iki maždaug dvejų metų amžiaus išaugau kaime, o ir toliau per visą tolimesnę vaikystę visos ilgos vasaros, savaitgaliai būdavo praleidžiami kaime, pas senelius. Mane supo natūrali gama – laukai kupini žydinčių gėlių vasarą arba sniegu apkloti pusnynais žiemą, suarti dirvonai, miškai, upė, į kurią eidavau maudytis su žemiškaisiais tėvais, senelių laikomi įvairūs naminiai gyvuliai – karvės, arklys, vištos, triušiai, kiaulės, antys. Visos šitokios aplinkos stebėjimas nuo pat kūdikystės, aktyvus dalyvavimas joje darbuojantis, padedant senelių ūkyje, formavo mano charakterį, ir poreikį būti gamtoje ir dabar. Koks malonumas yra vaikščioti po mišką, kvepiantį pušų, beržų, ąžuolų, samanų ir žemės aromatu, matyti tokią gamtos įvairovę, ir žinoti tokios gamtos atsiradimo kilmę. Žinias suteikė Urantijos Knyga, kurias dabar su malonumu perduodu savo žemiškai dukrai Salomėjai. Štai atostogaujame kaime, ir kiekvieną rytą einame po laukus, miškelius pasivaikščioti. Koks smagumas vaikui, kuriam jau beveik penkeri mėnesiai, kuomet nuoširdžiai krykštauja pamatęs medžius! O mes abi einame pro juos – aš ją nešuosi priešais save ant rankų, kad pati viską matytų, ir ji augalus paliečia savo mažomis rankutėmis, tuo pačiu pasakoju apie gamtos įvairovę, apie gamtos kilmę, apie tokios natūralios aplinkos poveikį žmogui ir visai jo gyvensenai ateityje, apie buvimą savimi ir veikimą visų gerovės labui, apie visos kūrinijos Šaltinį – Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU, kurio gyvoji energija užpildo visą kūriniją ir štai ši planeta yra taip pat sukurta iš Jos gyvų aukšto dažnio energijos virpesių, manipuliuojant jais, tokių Jo vaikų – Sūnaus Kūrėjo mums žinomo Jėzaus Kristaus vardu ir Dukros Kūrėjos Nebadonijos. Ir šitaip garsiai išsakydama Salomėjai savo įvairias mintis pati vis aiškiau jaučiu, kaip gyvenamosios aplinkos poveikis įtakoja žmogų, kaip padeda atsiskleisti nuoširdumui, gerumui, meilei, įkvepia labiau atsiverti Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU, skatina kiekvieną darbą dirbti ramybėje ir su meile, nesvarbu ar tai būtų daržo ravėjimas, ar grybavimas, valgio ruošimas šeimynai, nupjautos žolės grėbimas, aplinkos priežiūra, bendravimas su vaiku ir vyru. Štai kodėl ne kartą tiek man, tiek bet kuriam kitam manau teko sutikti ir pabendrauti su kaime gyvenančiais žmonėmis, ir tas bendravimas su jais dažniausiai būna labai paprastas, bet nuoširdus, be apsimetinėjimo, savęs kažkokio demonstravimo. Nes gyvenimas gamtoje iš tiesų yra toji pati geriausia ir tinkamiausia aplinka žmogui, sudaranti visas sąlygas atsiskleisti jo tokioms charakterio savybėms kaip nuoširdumas, ramybė, pasitikėjimas, teisingumas, sąžiningumas, kantrybė, dėmesingumas, darbštumas. Visgi aš jau žinau, kad tokio asmens charakterio formavimuisi esminis pagrindas yra Gyvo Kūrėjo atradimas savyje, ir patyrimas būsena. Štai JIS – visos kūrinijos Energijos Šaltinis ir Centras sukelia mumyse iki tol dar nepatirtus pojūčius, būsenas, sukelia pakylėjantį nuoširdų troškimą gyventi gyvą gyvenimą ir veikti visų gerovės labui. Viso šito gelmės ir prasmės negalima patirti be atrasto savyje Kūrėjo. Vien tik gyvas bendravimas savais žodžiais, garbinant ir šlovinat Jį, po to maldoje nuoširdžiai išsakant visus savo lūkesčius, patyrimus, džiaugsmus ar vargus kaip pačiam artimiausiam Draugui – yra toks malonus patyrimas, kupinas palaimos, pakylėjimo būsenos. Dabar visuomet ne tik mintyse, bet ir garsiai štai taip bendrauju su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, nešiodamasi Salomėją ant rankų, ar tiesiog ramiai sėdėdama pasidėjusi sau ant kelių, gamtos apsuptyje, ir visą tą laiką vaikas labai ramiai išbūna, klausosi mano balso, girdi žodžius, jaučia energinius virpesius, ir visi tokie patyrimai kaupiasi jos pasąmonėje – tame aruode, šviesina ją, o tuo pačiu šviesina ir mane pačią. Gyvenimas su atrastu gyvai viduje patiriamu Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU iš tiesų yra pats maloniausias, prasmingiausias ir gyvybingiausias, nes būsena yra reali, jos negalima suvaidinti, įteigti sau, ji tiesiog yra gyvai patiriama. Ir štai tik šitokios būsenos dėka mes ir galime pasireikšti visų labui. Man motinystės patyrimas auginant vaiką, ir auginant per bendravimą ir bendradarbiavimą su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, yra darbas ateities kartų gerovės labui.
Mes urantai negalime kaip nors kitaip įtakoti aplinkos, kokioje begyventume, kaip ji mus tuo metu besmukdytų, tryptų ar ramintų, kaip tiktai vien gyvuoju įtikėjimu. Mus supanti aplinka yra mūsų pačių veikimo rezultatas, mūsų skleidžiamų aukšto arba žemo dažnio energinių virpesių poveikio rezultatas. Jei ji griaunanti, mus neraminanti, arši, brutali, skausmą kelianti viduje, tai tokia yra tik dėl mirtingųjų egzistavimo vien skleidžiamais žemo dažnio energiniais virpesiais, bet ne gyvenimo, nes pats žodis – GYVENIMAS – turi šviesią kilmę, kupiną gyvybingumo. Ką galime padaryti? Galime patys dažniau bendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kad Jos gyvi aukšto dažnio energiniai virpesiai mus tiek pakylėtų iš vidaus, nuolat šviesintų mūsų protą, kad ne aplinka mus įtakotų, o mes aplinką įtakotume, šviesindami ją savo būsena.
Lietuvoje yra daug netvarkingų, duobėtų, deformuotų kelių. Daug kur tokių kelių asfalto danga tiek nusidėvėjusi ir deformuota, net duobėta, kad vietoj to, jog kelius tvarkančios atitinkamos valstybės tarnybos kokybiškai sutvarkytų visą kelio dangą, ją visą padengiant kokybiška asfalto danga naujai, yra klojami lopai, lopas ant lopo, kaip kokios suplyšusios medžiagos lopymas. Kelio danga mirga nuo įvairių asfalto lopymų. O tokia darbo kokybė labai daug pasako apie patį žmogų, apie visuomenę, valstybę. Visų pirma aplinka yra sudarkoma, ji tampa ne tik kad negraži, bet žemo dažnio energinius virpesius skleidžianti. Ją griauna pats žmogus, tas pats mirtingasis, kuris nėra atradęs gyvo Kūrėjo savyje, todėl nejaučia būsena gyvo nuoširdumo, meilės, atsakomybės, teisingumo, sąžiningumo, ryžto atlikti darbą kokybiškai ir būtinai visų labui. Viduje vien egoistiškas motyvas betkaip atlikti pavestą darbą, už kurį valstybės biudžetas išmoka didelius pinigus. Godumas skatina tuos pinigus grobtis sau, godumas apakina tamsų asmens protą, kad į pirmą vietą iškeliama nauda sau, o apie visumą, visumos gerovę – aplinkos gerovę nėra nė minties. O juk tokie netvarkingi keliai kelia įtampą jais važiuojantiems vairuotojams, sukelia eismo avarijas, kelia papildomo streso dėl greitesnio automobilių nusidėvėjimo ir gadinimo, tačiau apie tai nesusimąstoma ir nenorima mąstyti. O kam mąstyti, juk galima nusipirkti naują automobilį? Ir taip kas kartą naują, geresnį, nes ankstesnis jau nusidėvėjo. Visa tai sukelia juntamą ir net nejuntamą stresą ir įtampą, kuomet reikia įtemptai dirbti, kad vėl uždirbti daugiau pinigų naujam brangiam pirkiniui, kuriuo važinėjant netvarkingais keliais vėl sukylama įtampa, ir vėl naujas automobilis genda, vėl galimos avarijos ir liūdnos pasekmės tiek vairuotojui, tiek kitiems susidūrus kelyje. Tada vėl kyla nepasitenkinimas ir pyktis susidariusia situacija, valstybe, šitaip palaipsniui prisidedama prie žmonių emigracijos iš Lietuvos svetur laimės ieškot. Įtampa ir bet koks stresas yra pats tiesiausias kelias į ligas, nes tai žemo dažnio energiniai virpesiai, kurių terpėje tiesiog bujoja įvairūs virusai, bakterijos, ligos, ardančios žmogaus kūną, visą mąstymą. Tad ar gali išlikti šviesus mirtingasis tokioje tamsioje aplinkos terpėje, jeigu neįdeda pastangų, kad pats būtų šviesus? Ar gali aplinka savaime būti šviesi, vėl nesuteršta, nenuniokota tokių tamsiu protu veikiančių mirtingųjų? Ne, negali. Žmogus gyvena ir nesusimąsto, kad aplinkos griovėjas ir kūrėjas yra jisai pats, o stebisi, iš kur tiek daug smurto aplinkoje, kodėl tokie netvarkingi keliai, kodėl karas vyksta ne tik tarp valstybių, žemiškosiose šeimose, bet ir asmens viduje – vyksta reali degradacija įvairiais pavidalais ir visose sferose, ir viskas vien dėl vienos priežasties – nėra atrastas Gyvas Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU asmens viduje. Todėl ir nėra vienovės, brolystės terpės aplinkoje, o vien chaosas, tik mažos salelės planetoje, gamtos lopinėliai yra gražūs, tvarkingi ir šviesūs, raminantys, vėl gi dėka mirtingojo proto, nukreipto į gėrį ir grožį, į Kūrėją.
Kuomet mes su šeima apsigyvenome Riešėje, mano dėmesį patraukė kelias, kuriuo iš namų važiuodavau į gyvąją Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovę, į Vilnių. Jo kelkraščiai buvo duobėti, tad vairuojant man tekdavo pasitraukti šiek tiek į kelio vidurį, ir jaučiau, kad tai manyje kelia įtampą, nes tai nesaugu važiuoti nevisiškai savo kelio juosta, o pasislinkus daugiau per vidurį, kad tik nepataikyti į duobę kelkraštyje, nes pataikius visą mašiną supurto, o taip gadinasi automobilis, greičiau nusidėvi, tuomet ateityje vėl tektų kažkaip remontuoti automobilį, papildomos išlaidos ir dar stresas sudaro puikias sąlygas kažkokiai ligai atsirasti ateityje. O tuo pačiu tokia žemų virpesių kupina būsena įtakoja santykius šeimoje, juos griaudama, įtakoja santykius su kitais žmonėmis, veikia charakterį, sukelia daugiau sumaišties mąstyme ir gyvenime. Visa tai realu ir iš pažiūros atrodo nematoma, bet per gyvą atsivėrimą Rojaus Trejybei-AŠ ESU yra juntama būsena ir skvarbiau matoma. Ir vieną kartą vėl važiuojant tokiu prastu keliu į gyvąją šventovę, į Vilnių, aš nuoširdžiai kreipiausi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU pagalbos, kad Apvaizda padėtų, jog štai šitas keliukas būtų suremontuotas ir tvarkingas, koks būtų malonumas tokiu tvarkingu keliu važiuoti ir man, ir kitiems vairuotojams, saugu ir patogu. Išsakiau šitokią atėjusią mintį ir kuriam laikui pamiršau. Po to išvažiavau pagyventi į kaimą, iš čia pradėjau važinėti į gyvąją Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovę, į Vilnių, o tuo keliuku nebevažinėjau. Ir štai vieną kartą grįžau namo į Riešę, nusprendžiau iš čia vykti ryte į gyvąją šventovę. Sėdu šeštadienio rytą kartu su Salomėja į savo automobilį ir važiuojame, ir kokia buvo mano nuostaba, kuomet tas pats anksčiau buvęs duobėtas keliukas tapo neatpažįstamai pasikeitęs – buvo visas tvarkingai suremontuotas, naujai nutiesta nauja kelio danga, tvarkingi kelkraščiai. Tikras malonumas juo važiuoti! Tuomet prisiminiau savo nuoširdų kreipimąsi pagalbos į Apvaizdą ir padėkojau Rojaus Trejybei-AŠ ESU, kad štai taip puikiai pagelbėjo ne vien mano, bet visų labui, kuomet taip sudėliojo aplinkybes, kad kelias būtų gražiai sutvarkytas kitų mirtingųjų pastangų dėka. Štai kaip reikalingas mūsų urantų gyvojo įtikėjimo gilinimas ir nuoširdus bendradarbiavimas su Apvaizda visų gerovės labui, kuomet mūsų gilėjančios kosminės įžvalgos ir išminties, dėmesingumo dėka patys kartu bendradarbiaudami kuriame gražesnę ir malonesnę aplinką visų gerovės labui.
Algimanto Evangelija skelbia, kad KŪRĖJAS YRA GYVAS, JĮ GALIMA ATRASTI KIEKVIENO VIDUJE IR GYVAI PATIRTI BŪSENA SAVYJE. Gyvendami šia Algimanto Evangelija ir galime iš tikrųjų GYVENTI, KURDAMI grožį, harmoniją, ramybę, taiką aplinkoje kaip bendrakūrėjai, kurdami TIKROVĘ kartu su pačiu KŪRĖJU, kiekvienas savojoje gyvenamojoje aplinkoje, ir vieninteliu šviesos motyvu – visų gerovės labui. Šitaip prisidedame prie visos aplinkos palaipsnio šviesėjimo ir gražėjimo visoje planetoje, vien gyvojo įtikėjimo į Rojaus Trejybę-AŠ ESU dėka.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2017-09-03 14:40:24
Gyvoji Rojaus Trejybės-AŠ ESU Šventovė yra toji gyvoji erdvė, kurioje mes urantai galime kolektyviai garbinti ir šlovinti mūsų visų Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU, nuoširdžiai atsiverdami Jai, ir patirti stiprėjančią dvasinę vienovę su Ja ir dvasinę brolystę su savo dvasios broliais ir sesėmis, dalyvaujančiais gyvojoje komunijoje. Ir kuo nuoširdesnis mūsų kiekvieno asmeninis atsivėrimas savais žodžiais, besiliejančiais iš mūsų dvasios gelmės, tuo gilesnis ir artimesnis Kūrėjo - Tikrojo Tėvo ir Motinos patyrimas mūsų viduje, tuo platesnis Jo Tikrovės patyrimas taip pat mūsų viduje dvasine būsena. Tėvas sako: „atsivėrę Man, jūs patiriate – per gyvą palaimos ryšį su Manimi – DVASIOS APRAIŠKĄ savyje. Ir kada jūs pajuntate šitą gyvą, iš Manęs jums suteiktą ryšį, kada jūs pajuntate tą gyvą palaimą, esančią jūsų viduje, kuris yra visas pripildytas Mano meilės virpesių, jūs juntate KOKIA tai yra GILUMINĖ vidinė palaima ir harmonija – ramybė ir meilė.” (Tėvo mokymas apie apokalipsę, perduotas Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje, 2010 03 13) Dabar mes urantai jau žinome, kad Kūrėjo energiniai virpesiai talpina visas amžinąsias dvasines vertybes, ne vien meilę ir ramybę – tai tikrovės energiniai virpesiai, o Kūrėjo tikrovėje nėra meilės be išminties ir teisingumo, sąžiningumo. Visos šios amžinosios dvasinės vertybės persipynusios tarpusavyje visiškoje vienovėje, todėl ir vadinamos amžinosiomis, vieningai tikrovės energinių virpesių srautu pasklindančiomis po visą kūriniją, iš paties kūrinijos Amžinybės Šaltinio. Tiek, kiek mes kiekvienas įdedame pastangų gilindami gyvąjį įtikėjimą, tiek mes patiriame savyje Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąjį buvimą savyje, ir Jos dvasinius impulsus veikti drauge ir vieninteliu motyvu, kad visiems būtų geriau. Tam mums suteikė į pagalbą Apvaizdą, kad su ja bendradarbiaudami atliktume gėrio darbus visumos labui. Iš tiesų mes dar tik mokomės bendradarbiauti su Apvaizda, nes mūsų visų nueita gyvojo kelio atkarpa dar nėra ilga, bet įgyti patyrimai jau mus stiprina, suteikia pasitikėjimo savojo žingsnio tvirtumu.
Štai kuomet mano įsčiose dar tebebuvo nauja gyvybė, kuri šiuo metu jau yra gimusi – trijų su puse mėnesio mergaitė Salomėja, aš kiekvieną penktadienį į Urantijos grupę važinėdavau savo automobiliu, iš užmiesčio į Vilnių, ir visada ieškodavau vietos kur prisiparkuoti viename vidiniame miesto centro kieme, nes sunku rasti nemokamą automobilio parkavimosi vietą pačiame didelio miesto centre, kai visur viskas mokama, ir rinkliava didelė. Prieš kiekvieną tokią penktadienio išvyką aš visada nuoširdžiai kreipdavausi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU, kad Apvaizda saugotų mane kelyje, kad aš visada rasčiau vietą kur pasistatyti automobilį. Ir po nuoširdžios trumpos maldos vykdavau netrumpą atstumą, daugiau nei pusę valandos, o piko metu ir apie valandą, iki Vilniaus centro. Atvykusi visada rasdavau vietą, ir visuomet vėl saugiai grįždavau namo. Tai negali būti šiaip atsitiktinumas – visada bent viena laisva vieta, nes aš manau buvo suteikta Apvaizdos pagalba, kad aš ir toliau ryžtingai ir noriai vykčiau į Urantijos grupės studijas, nes iš tiesų tiek mano, tiek bet kurio uranto pastangos yra matomos, ir tiek, kiek mes noriai išreiškiame savo ketinimus eiti gyvuoju keliu, įveikdami vienokius ar kitokius iššūkius savo kasdienybėje, taip mums ir suteikiama Apvaizdos pagalba, kad tik neatsitrauktume atgal, kad ir toliau dar atkakliau dėtume pastangas – suspindėtume gyva Kūrėjo šviesa ir ja apšviestume aplinką.
O štai maždaug prieš tris savaites penktadienį aš su visa savo žemiškąja šeima išvykau į kaimą, Molėtų rajone. Kitą rytą, šeštadienį, maniau visi kartu vyksime į Gyvąją Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovę, į Vilnių, tačiau nutiko taip, jog vyras Robertas nutarė pasilikti kaime, tačiau mus abi su Salomėja mielai išleido, davęs savo automobilį. Iki to momento aš niekada nė nepagalvojau, kad galiu viena su mažu vaiku vykti tokį tolimą atstumą iki gyvosios šventovės, į Vilnių, o štai tą rytą tikrai labai norėjau ten nuvykti, ir netikėtai susidūriau su tokiu iššūkiu. Pirmos aplankiusios mintys buvo neramios – ar sėkmingai nuvyksiu su nesavu automobiliu, už kurio vairo tik truputį esu sėdėjusi, bet niekad nesu vairavusi tokio ilgo atstumo, ar mergaitė bus rami ir nepabus prašydamasi valgyti, nes juk reikia keltis šeštą valandą ryto, o dar kelionė virš valandos, tai juk mažas kūdikis gali išalkti. Tačiau tiek iš vakaro, tiek tą šeštadienio rytą aš labai nuoširdžiai vis kreipiausi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU, ir prašiau Jos Apvaizdos apsaugos ir apraminimo. Ir kai tą šeštadienio rytą atsisėdau į vyro automobilį, o vaiką saugiai prisegiau automobilio kėdutėje, pajudėjus iš sodybos kiemo žvyruotu keliuku netikėtai užliejo ramybės būsena – tokia reali, gili, ir visiškai atpalaiduojanti iš vidaus, kad visai nebekilo jokių neramių minčių. Visą kelią iki pat gyvosios šventovės jaučiausi saugi ir rami, o ir vaikas nuostabiai išmiegojo visą laiką kelionės metu. Kuomet kitus šeštadienio rytus vėl abi su Salomėja vykome į gyvąją Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovę, iš kaimo į Vilnių, vyro automobiliu, įgytas pirmasis patyrimas suteikė pasitikėjimo ir tvirtumo, kad ramiai, saugiai pavyko visos kelionės, ir toks patyrimas jau tapo natūralus ir įveikiamas.
Mes kiekvienas šiame gyvajame kelyje turime įvairių iššūkių, ir turėsime daugybę jų ateityje, ir taip per visą amžinybę. Jei mes juos įveikiame, pasitikėdami Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir Jos Apvaizda, jie mus užgrūdina, sustiprina mūsų charakterį, dėl to tampame labiau pasitikintys, ryžtingesni, tvirtesni, išmintingesni, ramesni, nuoširdesni. Iššūkis visada yra asmeninis, ir skirtingo sunkumo, ir mes negalime jo įveikti už kitą asmenį, tačiau visada galime sustiprinti kitą savo dvasios brolį ar sesę gyva malda, patiriama gyvybinga dvasine būsena mūsų viduje. Ir tai iš tiesų bus pati nuoširdžiausia ir veiksmingiausia mūsų pagalba, be jokios prievartos, be moralizavimo, be kito asmens laisvos valios laužymo, nes nusiųsti gyvi energiniai virpesiai sustiprins ir apramins tą asmenį iš išorės, padėdami lengviau patirti pasitikėjimą Kūrėju ir savimi. Juk kiekvieno iš mūsų gyvojo įtikėjimo gelmė yra skirtinga, ir net toje pačioje šeimoje gyvenantys asmenys turi skirtingą dvasinį imlumą. Todėl nei savo vyro, žmonos, žemiškosios dukters, tėvo ar motinos negalime priversti giliau atsiverti, negalime priversti dėti daugiau pastangų taip, kaip mes jaučiame viduje ir norime, tačiau visada galime patys asmeniškai dar dažniau ir nuoširdžiau atsiverti Rojaus Trejybei-AŠ ESU, kad labiau patirdami Jos tikrovės gyvąją energiją išmintingiau elgtumėmės savo žemiškojoje šeimoje, gatvėje, mieste, kad mūsų asmeninis dvasinis spindėjimas įtakotų kitą – nuramintų, sustiprintų, pakylėtų, padrąsintų aktyviau žengti šiuo gyvuoju keliu, dedant asmenines pastangas. Kūrėjas tobulai žino, kaip mums išmintingai pasielgti kiekvienoje situacijoje, kad skleistume kuo didesnę darną, harmoniją, meilę, ramybę ne tik savo mintimis, bet ir išsakytu žodžiu, ir žemiškojoje šeimoje, ir už jos ribų. Begalinė Dvasia-Motina sako:
„Jūsų virpesiai, tariant jūsų žodžius, suteikia MILŽINIŠKĄ GALIĄ tai aplinkai, kuriai jūs skiriate tuos žodžius.
Todėl kiekvienas ištartas žodis, jeigu jį tariate su ĮTIKĖJIMU, jis įgyja MILŽINIŠKĄ PAGREITĮ, IR DAR SUSTIPRINAMĄ GALIĄ VIRPESIŲ IŠRAIŠKA.“ (Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės mokymas apie tariamų žodžių energinių virpesių poveikį aplinkai, suteiktas Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, Kaune, 2017 03 05). O tam, kad mūsų žodžiai ir veiksmai būtų kupini gyvos meilės, šviesūs ir vieningi, o ne skaudinantys, žeminantys, griaunantys mus pačius, mūsų žemiškosios šeimos narius, ir visą aplinką, išeitis yra vienintelė – dažnesnis bendravimas ir įtikėjimo gilinimas į Kūrėją – Mūsų visų Tėvą ir Motiną. Iš Jų semiamės gyvosios meilės šviesos energijos, šviesesni ir gyvybingesni tampame, šviesiau ir gyvybingiau mąstome ir elgiamės – taip kuriame šviesų rytojų ateities kartoms, bendradarbiaudami kaip bendrakūrėjai su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir Jos suteikta Apvaizda.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2017-07-31 18:17:40
https://youtu.be/08-q6YLSRiM
Skiepų žala.
Rita
2017-07-24 17:01:32
Šventovėje Vitos iš Kauno paskatinta, nutariau pasidalinti su jumis savo mane pačią nustebinusiu patyrimu, kuris įvyko maždaug prieš porą savaičių Šiauliuose. Tą kartą lankiausi pas seserį, norėdama nors kiek jai padėti namų ūkyje po klubo operacijos. Kartu su ja gyvena dukra, kuri taip pat turi rimtų sveikatos problemų. Bendraujant su seserimi ligoninėje ar namie, ji kartais man papriekaištauja dėl lankymosi Urantijos grupėje. Tą kartą gyvenau pas jas apie savaitę ir dirbau įvairius pagalbinius darbus su jos dukra. Vieną rytą sesuo vėl pradėjo man priekaištauti, kad aš esu nuklydusi į sektą ir jai labai manęs gaila. Aš jai ne kartą esu nuoširdžiai aiškinusi apie „Urantijos knygą“ ir kitus šio laikmečio žmonijai suteiktus apreiškimus, kad tai ne sekta. Apie Rojaus Trejybės šventovę net neužsiminiau. Tą rytą po įžeidinėjančio mane ir beprasmio mūsų bendravimo, nutariau verčiau išeiti ravėti daržą. Nors nuolat ten jausdavau žemų energinių virpesių įtampą, išvykti į Vilnių dar negalėjau, nes tą dieną po pietų buvau pažadėjusi seseriai padėti nuvykti pas gydytoją. Einant į daržą, išgirdau dukterėčią šaukiantis pagalbos. Lyg šiol esu priblokšta matytu vaizdu... Ant dukterėčios kojų buvo užgriuvęs geležinis pilnas žolių ir žemių prikrautas konteineris, kurį ji iš daržo ketino išstumti į gatvę, kad išvežtų EKO mašina. Tą akimirką pamaniau, kad dukterėčios kojos sulaužytos ir aš ilgai negalėsiu grįžti namo į Vilnių. Nedelsdama, iš visų jėgų vos atkėliau konteinerį, kad išlaisvinčiau jos kojas. Mano nustebimui, dukterėčios džiaugsmui kojas buvo sveikos, ir su mano pagalba ji atsistojo. Nežiūrint to, jai šaldžiau sumuštą vietą bei suteikiau visą įmanomą pagalbą, kad nebūtų pasekmių. Tą akimirką nuoširdžiai dėkojau Kūrėjui, Apvaizdai už mums suteiktą pagalbą. Man sunku patikėti šia sėkminga baigtimi, kad dukterėčios kojos liko sveikos, ir vėliau mes galėjome išeiti į miesto vaistinę nupirkti seseriai vaistų. Kartais įvyksta neįtikėtinų dalykų ir tik įtikėjęs žmogus suvokia jo motyvą ir prasmę. Jei dukterėčia būtų susižalojusi, aš būčiau priversta pasilikti pas seserį ir jomis rūpintis visą vasarą. Tą vakarą, kai mums su dukterėčia į gatvę reikėjo išstumti pilną žolių konteinerį, mes abi nepajėgėme ir prašėme pagalbos kaimyno. Kitą dieną, kaip buvo mano suplanuota, laiminga grįžau į Vilnių, o šeštadienį dalyvavau kolektyvinėje maldoje Šventovėje. Šis nuostabus patyrimas dar daugiau sustiprino mane dvasine prasme ir pasitikėjimu Kūrėjo pagalba.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2017-07-08 21:43:37
Jau atėjo vasara. O čia Riešėje, esančioje už Vilniaus miesto, kurioje gyvenu su savo žemiškąja šeima, gaivia žaluma sužaliavo visi laukai, gėlėmis pražydo pievos. Aš niekad čia iki šiol nesu buvusi tokiu metų laiku, nes gyvendama Vilniuje pro savo kambario langus matydavau labai mažą gamtos lopinėlį, tebūnie nuostabiai išpuoselėtą vienos architektės, gražiai apsodintą įvairiais augalais, šalia sukomponuotais akmenimis, bet vis vien jis negali atstoti akimis matomų žaliuojančių gamtos erdvių, miškų, upės, netoliese žirgyne besiganančių arklių ir jų girdimo žvengimo. Ir pati aplinka čia Riešėje malonesnė, ramesnė ir draugiškesnė, negu mieste, tiesiog aukštesni energiniai virpesiai, todėl lengviau gyventi, lengviau kvėpuoti. Atsimenu, kaip Vilniuje atsikėlę į mūsų namą gyventi naujieji kaimynai, ypač jų vaikai nepasisveikindavo praeidami, toks šaltumas sklido iš jų vidaus, o čia Riešėje ne tik iš mano laiptinės, bet ir kitos gretimos to paties namo laiptinės kaimynai draugiškai sveikinasi, kartais pakalbam tiesiog susitikę kieme, susitikus laiptinėje padeda nusinešti laiptais žemyn Salomėjos vežimėlį. Kada dar pavasarį vaikščiojau po šių apylinkių laukus ir miškelius, atsimenu, kaip visiškai nepažįstamas sutiktas vaikinas, vaikštinėdamas su šunimi, prasilenkdamas su manimi pasisveikino, toliau sutiktos bevaikštinėjančios moterys irgi draugiškai pasisveikino, tai mane iš pradžių nustebino, nes Vilniuje išėjusi į gatvę nė karto nebuvau sutikusi žmogaus, kuris mielai pasisveikintų, nes žmonės ten, gyvenantys tarp aukštų mūrinių ir gelžbetoninių sienų, jomis yra atsitvėrę nuo aplinkinio pasaulio ir savo pačių viduje, todėl ir jaučiamas didmiesčiuose toks susvetimėjimas, toks šaltumas, nors žmonės gyvena taip arti vienas šalia kito, už mūro sienos, kaip kokie paukščiai lizduose. Bet toks apgyvendinimas nesukelia jiems vienas kitam artumo jausmo, nes artumą ir šilumą, patiriamą asmens viduje, gyvais aukšto dažnio energiniais virpesiais po visą kūriniją paskleidžia tiktai jos Energijos Šaltinis – Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Jį atradęs asmuo viduje, nuolat gyvai savais paprastais žodžiais bendraudamas, gali patirti vis didesnį ir didesnį gyvybingumą, pasireiškiantį šviesesnėmis mintimis, žodžiais ir kūrybiniais meilės kupinais veiksmais visų labui, fizinio kūno aktyvumu, gera savijauta ir sveikata, o tai ir yra Kūrėjo energinių virpesių pajautimas dvasine būsena. Tik ji pakylėja mus, kad kasdienybė netampa rutina, kuomet mūsų mintys ir žvilgsnis nukreipiamas nuolat į Šaltinį – savo ir visos didžiulės kūrinijos dvasinės šeimos Tikrąjį Tėvą ir Motiną.
Prieš kelias savaites vieną saulėtą dieną išėjome mudvi su Salomėja čia po savas apylinkes pasivažinėti, vežiausi ją vežimėlyje. Pasukome link žirgyno, bet privažiavus tiltelį per Riešės upę, Salomėja pradėjo prašytis valgyti, tad teko pasukti atgal link namų. Privažiavusi savo namą sustojau ir nusprendžiau čia pat lauke ją pamaitinti, nes oras lauke buvo gražus, saulėtas, ir namo dar nesinorėjo grįžti. Po kiek laiko pamačiau, kaip pro mus netoliese esančiu keliu praėjo skubėdamos dvi mergaitės, jauno amžiaus, viena gal devynerių metų, o kita manau jau paauglė, gal kokių trylikos metų. Ir nebūčiau atkreipusi aš į tą vyresniąją dėmesio, jeigu nebūčiau išgirdusi, kaip ji susinervinusi ir emocingai reiškė savo emocijas keiksmažodžiais, kažkam išsakydama telefonu. Nemaloniai nusistebėjau, jog tokia jauna ir nedidelė savo ūgiu mergaitė, o šitaip baisiai keikiasi, o dar kokį blogą pavyzdį rodo savo elgesiu šalia jos einančiai jaunesnei mergaitei. Liūdna, kad nepriklausomai kokioje gyvename aplinkoje, jeigu žmonės ten gyvena be atrasto Kūrėjo savo viduje, jinai neišvengiamai degraduoja, o ypač tai matyti tarp jaunų žmonių, paauglių, net vaikų. Jie yra suaugusiųjų gyvensenos atspindys, nes stebi aplinką, mato vyresniųjų žmonių elgesį per televiziją, internetą, spaudą, girdi per radiją – o čia visur pilna melo, šmeižto, patyčių, baimės, korupcijos, apgaulės, savanaudiškumo, godumo, šlovės troškimo, lyderiavimo, ambicijų – ir užsiteršia šituo, užsiteršia žemo dažnio energiniais virpesiais, po to paskleidžia visą tą dvasinį purvą žodžiais, veiksmais, nė nesusimąstydami apie liūdnas pasekmes tiek sau, savo šeimos nariams, mokyklai, visuomenei, šaliai, tiek visai aplinkai, nes dar neturi jokios sukauptos gyvenimiškos išminties, o tuo labiau įžvalgos, kuri ateina tik iš gyvo bendravimo su Kūrėju, kad kiekvienas veiksmas turi atitinkamą pasekmę. Nes nėra atrastas gyvas Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU jų žemiškose šeimose, nėra šviesaus sektino pavyzdžio. Tik nuolatinis gyvas bendravimas su Juo suteikia dvasinę apsaugą aukšto dažnio energiniais virpesiais nuo aplinkos degradacijos, kuri visur pasireiškia, tik vienur – didmiesčiuose aiškiau ir daugiau matoma, o mažose gyvenvietėse – mažiau, švelniau. Bet vis vien ji yra visur, ir plinta kaip virusas, vis labiau mutuojantis agresyvesne forma.
Prisimenu savo žemiškąją šeimą, kurioje aš išaugau auklėjama mylinčių mane tėvų. Pirmuosius kelerius metus mane augino seneliai kaime, ir tie pirmieji metai natūralioje gamtos aplinkoje, laisvai bėgiojant vasaromis po žaliuojančias pievas, žiemą – po sniegu padengtus laukus, stebint ir darbuojantis bobutės ir dieduko žemės ūkyje, matant įvairius naminius gyvulius, prižiūrint juos, labai praturtino mane, tiesiog plėtė mano pasaulėžiūrą. Ir šitoji aplinka buvo kupina nuoširdumo, šilumos ir meilės, kuomet kaime žmonės sveikindavosi vieni su kitais, tiesiog sustodavo prie vartelių ar užeidavo kieman ir kalbėdavosi kaip sekasi gyvenimas, kaip sekasi nudirbti ūkio darbus, kaip jaučiasi. Vėliau, persikėlus su tėvais gyventi į miestą, Vilnių, tokios aplinkos nebebuvo. Ji buvo šaltesnė, agresyvesnė, ir aš laukdavau vėl ir vėl ilgų atostogų kaime, ir tas kas vasarą praleistas laikas ten buvo kupinas nuostabaus vidinės laisvės pojūčio, tokio gaivaus ir pakylėjančio, raminančio. O augdama su savo žemiškąja šeima aš negirdėjau nė vieno keiksmažodžio, mano tėvai nesikeikė, tėvai ir seneliai kalbėjo ir tebekalba aukštaitiška tarme. Todėl ir aš, matydama tokį pavyzdį šeimoje, nesikeikiau, nors mokykloje vyresnėse klasėse, atsimenu, girdėdavau besikeikiančias mergaites, ypač berniukus, tačiau aš viduje jutau, kad negaliu ištarti keiksmažodžio, tiesiog liežuvis neapsiversdavo juos ištarti. Man buvo gėda ir žema taip elgtis. Ir dabar suprantu, jog taip, man nesuvokiant, vedė Kūrėjas per savo gyvąją dalelę Minties Derintoją, elgtis šviesiau ir išmintingiau, ramiau nei kiti bendraklasiai, kad aš nepasekiau jų pavyzdžiu, nors blogų pavyzdžių ir pagundų buvo. Todėl dabar, eidama gyvuoju Rojaus Trejybės-AŠ ESU keliu, jau daug plačiau žvelgiu dvasiniu žvilgsniu į supančią aplinką, ir matau, kokią didelę svarbą turi žemiškieji tėvai, patys eidami šiuo keliu, patys palaipsniui šviesėdami Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyva šviesa, ir rodydami šviesų pavyzdį savo vaikams nuo pat mažylio amžiaus, padėdami jiems palaipsniui atsiskleisti Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnumis ir dukromis. Asmeninės pastangos šiame gyvajame kelyje labai svarbios, nes jos turi didžiulę įtaką ne tik savo žemiškajai šeimai, bet ir visai aplinkai. Jos stiprina visų pirmiausia mus pačius, grūdina mūsų tikrąjį asmenybės charakterį, valo mūsų per kartų kartas užterštą pasąmonę ir sąmonę, šviesina ją. Gyvybingos dvasinės būsenos neįmanoma sau įteigti vien gražiais žodžiais, ji patiriama gyvais energiniais virpesiais, kuomet nuoširdžiai ir noriai nukreipiame mintis į Gyvybės ir Energijos Šaltinį ir Centrą, į savo ir visų Tėvą ir Motiną – Rojaus Trejybę-AŠ ESU, bendraujame su Juo paprastais savais žodžiais. Ir kuomet mūsų pastangos nuoseklios ir kasdienės, viduje pajaučiame palaipsniui užpildančią gyvybingą būseną, kuri kol kas dar nėra nuolatinė, bet ir šitoks patyrimas jau kelia dvasinį pasitenkinimą savuoju žengimu.
Mano žemiškoji dukra Salomėja dar kūdikis, jai jau du su puse mėnesio, ir tos pastangos, kurias aš dedu ją apšviesdama gyva dvasine šviesa, patiriama iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU, yra labai svarbios. Kiekvienas vaiko vystymosi etapas, kiekviena diena, nuo pat gimimo, yra labai svarbūs, kokį indėlį kasdien įdėsime į mažylio tuščią dvasinį indą, patys pildydami savąjį dvasinį indą gyva dvasine šviesa, patiriama iš atrasto ir patiriamo gyvo Kūrėjo. Atsimenu, kuomet po mergaitės gimimo su savo žemiškąja šeima pirmą kartą atėjau į gyvąją Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovę, po kelių savaičių nebuvimo joje, patyriau didžiulį dvasinį sustiprinimą, dvasinę atgaivą viduje, pakylėjimą, ir tai patiriu iki šiol, todėl tokie patyrimai man liudija ne tik asmeninės komunijos, bet ypač kolektyvinės komunijos gyvojoje šventovėje svarbą. Todėl ir dabar aš ateinu į gyvąją šventovę kartais su visa šeima, arba su dukra Salomėja, kad galėčiau semtis tos galingos gyvosios energijos, patiriamos iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU kolektyvinio garbinimo metu, kad ir pati dvasiškai šviesėčiau ir stiprėčiau, taip pat ir Salomėja, ir vyrą sustiprinčiau. Nes iš gyvo patyrimo viduje jau žinau, kad energinių virpesių įtaka yra reali ir milžiniška.
Aš dabar ne tik maitindama Salomėją, bet ir tuomet, kada ji yra pabudusi ir nemiega, pasiguldau ant savo kelių ir garbinu Rojaus Trejybę-AŠ ESU garsiai, kad mano patiriama dvasinė šviesa nusėstų į jos pasąmonę. Taip pat pasakoju jai ne tik apie kasdienos savo darbus, ar koks oras už lango, kokia gamta, bet ir aiškinu dvasines tiesas, apie dvasines amžinąsias vertybes, apie Kūrėją. Aš žinau, kad ji dar nesupranta mano aiškinimų, bet mano nuoširdus bendravimas su ja yra labai svarbus, ir toks turėtų būti visada. Argi reikia laikytis įvairių psichologų, gydytojų, mokytojų primestų rekomendacijų, nuostatų, kad štai nuo vienokio amžiaus su vaiku reikia bendrauti vienaip, o jau nuo kito – kitaip? Natūralu, kad vaikas auga, vystosi fiziškai, protiškai ir dvasiškai, ir jo poreikiai keičiasi, bet pats svarbiausias – gyvas ir nuoširdus bendravimas su juo turėtų būti visada. Man labai patinka Jėzaus Kristaus apreiškime KALBU JUMS VĖL pasakyti teiginiai: „Gyvas bendravimas – tai ne kas kita, kaip šnekėjimasis su vaiku. Kalbėkitės su juo nuolat. Pasakokit apie savo jausmus, pasakokit apie aplinką, sekit savo pačių kuriamas gražias pasakas, dainuokit jam. Ir viską darykit labai nuoširdžiai, visą laiką ne pamėgdžiodami vaikučio garsus, bet nuolat kartodami normalius savo kalbos taisyklingus žodžius.
Ir tada patys pamatysite, kokie šitie mažyliai yra imlūs ir kiek daug gali suvokti.“ (230-05) Todėl aš taip ir darau, stengiuosi per nuolatinį gyvojo įtikėjimo gilinimą pajausti, kaip turėčiau bendrauti su savo vaiku, ką kalbėti, kad palaipsniui jam augant, galėčiau vis suprantamiau paaiškinti apie supančią aplinką, per gamtos tyrinėjimą atskleisti Kūrėjo tikrovę, ir visus aiškinimus nukreipdama į visko kilmės Šaltinį – Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Jėzus Kristus taip pat teigia: „Tačiau svarbiausia jūs turite visur aiškinti aplinką ir tos aplinkos Šaltinį – Tėvą. Vaikas turi nuo pat mažumės patirti, kad visoje aplinkoje yra mylinti Tėvo ranka, kuri visada padeda ir nuramina, net labiau negu jūsų. Visa tai nusės mažyliui į pasąmonę. Ir jam leis daug geriau pažinti Tėvą, jam augant toliau. Jūs taip auginsite savo vaiką nauju Tėvo sūnumi ar dukra visai kūrinijai, kaip tą ir numato Tėvo evoliucinis mirtingųjų tobulinimo planas.“ (231-02) O nuoširdžiai, su meile bendraudama su Salomėja visada matau jos atsaką – ji taip nuoširdžiai ir patikliai žiūri į mane, klauso, šypsosi, pati jau taria tam tikrus garsus – tiesiog šiuo metu šitokiu būdu ji išreiškia save, ir tas vaiko nuoširdumas man yra pats realiausias matomas pavyzdys, kokia aš galiu būti, kokie mes kiekvienas galime būti – nuoširdūs dvasioje, kaip vaikai, bet ne vaikiški, o brandūs savo atsivėrimo Kūrėjui didėjančia gelme. O nuoširdumo, meilės, kaip ir visų kitų amžinųjų vertybių – tiesiog TIKROVĖS – Šaltinis yra Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Ir per atsivėrimą visos jos vienovėje mus užlieja, ne viena kažkuri, nors dažnai gyvojoje šventovėje savo maldose prašome daugiau išminties, daugiau nuoširdumo, stiprybės, bet gi Kūrėjas nedalina kaip kokių saldainių šių amžinųjų dvasinių vertybių atskirai po vieną. Aš viduje patiriu, kaip mus užlieja Jo gyvi tikrovės energiniai virpesiai, ir juose yra visos amžinosios dvasinės vertybės vienovėje, tiesiog viskas, ko mums reikia.
Štai vakar buvo toks įdomus patyrimas, kada visa šeima anksti sugulėme miegoti. Pirmiausia lovoje aš pamaitinau Salomėją, kad ši galėtų lengvai užmigti savo lovelėje. Bet pamaitinusi matau, kad ji dar nenori miego, taigi paleidau visiems mums pasiklausyti garso įrašą iš gyvųjų pamaldų, vykusių praėjusį sekmadienį gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, Kaune. Prieš tai vaikas judėjo, spurdėjo savo rankomis ir kojomis, bet tik užleidus garsiai šį įrašą, kai Algimantas ėmė garbinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU trimis kalbomis, po to sakė savo pamokomąjį žodį, ji iškart nurimo, sukluso, ir ėmė tarsi įdėmiai klausytis, ir aš mačiau, kaip ji besiklausydama ima ir nusišypso, nusijuokia, sukrykštauja, kažką savo balseliu ištaria garsiai pritardama, ir vėl toliau klauso. Man buvo nuostabu stebėti jos tokią reakciją, kaip veikia maldos gyvi aukšto dažnio energiniai virpesiai. Jie veikia visus be išimties, nepriklausomai nuo amžiaus. „Todėl kiekvienas ištartas žodis, jeigu jį tariate su ĮTIKĖJIMU, jis įgyja MILŽINIŠKĄ PAGREITĮ, IR DAR SUSTIPRINAMĄ GALIĄ VIRPESIŲ IŠRAIŠKA.“ (Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės mokymas apie tariamų žodžių energinių virpesių poveikį aplinkai, suteiktas Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, Kaune, 2017 03 05)
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2017-06-14 16:36:00
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.