Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

GYVENIMAS ŠVIESOJE SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU

Šis gyvasis kelias yra GYVAS, nes yra PATIRTINIS, kiekvieno asmens viduje, nes tai Rojaus Trejybės-AŠ ESU pažinimo gyvasis kelias, gyvu patyrimu, kiekvieno asmens viduje, kaip savo ir visų tikrojo ir vienintelio Tėvo ir Motinos, dabar ir per visą amžinybę ateityje. Ir šitas Jos pažinimas mano viduje vis tęsiasi ir tęsiasi, iš tiesų dar gerokai anksčiau nei tik buvo atsiradusi Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus gyvoji šventovė, į kurią pirmą kartą ir atėjau. Jau prieš tai aš, pati pajutusi iš vidaus dvasinį impulsą, man nesuprantamą ir naują, ir visiškai neskatinama niekieno iš mano aplinkos žmonių, dar mokykloje besimokydama vyresnėse klasėse, praėjau kalbėtis labai nuoširdžiai ir atvirai savomis mintimis su Dievu, kuris mano mintyse buvo įvardijamas ir suvokiamas kaip DRAUGAS, ir pats geriausias, į kurį rėmiausi tuomet, remiuosi ir dabar, apie kurį mąstydama jaučiau viduje, kad niekas kitas man negali patarti, sustiprinti ir padėti atrasti teisingus sprendimus, atsakyti į klausimus, kylančius mano galvoje, o tik JIS, tik Jis tai gali padaryti tobulai. Nes tik Jis mane iš vidaus pažįsta tobulai, kaip aš pati savęs nepažįstu. Iki šiol nuo pat paauglystės taip jaučiu, savo viduje. Ir šitai mane skatina vis artimiau ir dažniau bendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, patirti dvasinį artumą. Ir nors mano gyvenime įvairių iššūkių ir pokyčių netrūksta, o vis daugiau atsiranda, aš vis labiau ir labiau jaučiu, kad būtent šis gyvas bendravimas kažkada paauglystėje su Dievu kaip Draugu, po to su patirtu Tėvu mano viduje, po to su Rojaus Trejybe, o dabar jau su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir yra vienintelis GYVASIS RYŠYS, kurį noriu puoselėti ir toliau, kurio dėka aš patiriu vis gyviau ir gyviau savo Tikrąjį TĖVĄ ir MOTINĄ, imu pažinti JĮ didėjančia dvasinio artumo būsena, ir pati imu atsiskleisti tokia, kokia nemaniau galinti būti, ir tai tik pradžia.
Kada daugiau kaip prieš savaitę, jau praeitais metais 2016 12 30, urantijos grupėje išgirdome nuostabų Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės mokymą, apžvelgiantį mūsų urantų 2016 metus, tai šis mokymas buvo man kaip patvirtinimas ir didelis sustiprinimas į mano viduje vis iškylančias gyvos šviesos ir meilės mintis, kurios kol kas dar prasilenkia su mano ryžtingesniais šviesos veiksmais išorėje, aplinkoje:
„Ir Aš džiaugiuosi jūsų visų vadinamųjų urantų pasireiškimu, kiek jūs sau mąstote viduje, kiek jūs daug daugiau norėtumėte būti veiklesni, energingesni, ryžtingesni, geresni, dar daugiau prisipildę Manosios Meilės. Tai Mane malonina – jūsų gyvybingumas, jūsų troškimas. Juk svarbiausia ir yra ne tai, kuo jūs esate šią akimirką, bet tai, kuo šią akimirką jūs trokštate būti. Jūsų troškimas, kuo jūs norėtumėte pasireikšti, ir yra tas jūsų dvasinės asmenybės, Mūsų jums suteiktos amžinosios dovanos, dvasinio asmens, vektorius – į kurią pusę jūs ketinate žengti artimiausiu metu.“
Štai šitas vektorius – žengti į vis didesnę vienovės būseną su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir yra pati teisingiausia ir prasmingiausia kryptis tiek man, tiek kiekvienam urantui, tiek visai žmonijai, ir net kūrinijai. Vienovės su savo Tikruoju Tėvu ir Motina neįmanoma patirti, gyvai su Juo nebendraujant, net ir daugybę kartų dienoje, savo apmąstymus ir mintis nukreipiant jiems. Kaip gi štai vaikas galėtų patirti savo žemiškojo tėvo ir motinos meilę savyje, jei vis atstumtų juos, nesikalbėtų, nebendrautų su jais, nesidalintų savo džiaugsmais ir rūpesčiais, nusisuktų nuo jų, nors šie vis vien jį myli? Negalėtų patirti, nes bendravimo ryšys turi būti ABIPUSIS, o ne vienpusis. Taip ir Rojaus Trejybė-AŠ ESU mums yra padovanojusi savo gyvąją dalelę Minties Derintoją – nutiesusi gyvą ryšį mums ir mūsų labui, bet kiek mes atsakome į šį Jos kvietimą bendrauti su Ja? Retokai dar, retokai bendraujam su Ja, dar nepasitikim, dar atstumiam Ją manydami, kad patys galim kažką geriau, dar abejojam, todėl ir nepajaučiam gyvo nuoširdaus meilės atsako savyje iš Jų – Tikrojo Tėvo ir Motinos savyje.

Manyje irgi būna tokių susvyravimų, kada įvairūs pasąmonės ir sąmonės teršalai aptemdo nuoširdesnį bendravimą su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, bet aš vis vien nepasiduodu jiems ilgai bujoti manyje, o visada vėl ir vėl kreipiuosi į Ją nuoširdžiai savais žodžiais, ir vėl pajuntu gyvybingą palaimos būsenos atsaką savyje, pajuntu vėl užpildančią dvasinės stiprybės, meilės, nuoširdumo, ramybės ir gerovės būseną. Nes būtent šitaip išmintingai elgtis man suteikiamuose mokymuose mane moko Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Tai, ką Ji man pasako, aš galiausiai patvirtinu realiu veiksmu, kokia gyvybinga Jos energija, ir kaip per atsivėrimą ją įsisavinant vis labiau stiprėja fizinis kūnas, rimsta neramus žmogiškasis protas, mintys tampa šviesesnės ir imlesnės dvasiniams impulsams. Štai praeitą savaitę turėjau tokį patyrimą, kada praėjusį ketvirtadienį per pietus išėjau pasivaikščioti po savo namų apylinkes Riešėje, kur atsiveria gražūs gamtos vaizdai akims, kai aplink ramuma ir miškai, upelis, ežerėlis, laukai apramina ir panardina į prasmingus apmąstymus, jais bevaikštant. Taigi ta diena buvo labai šalta ir vėjuota, termometro stulpelis rodė gal -20 laipsnių šalčio, nors dangus saulėtas. Taigi aš vaikščiojau, ir nors buvau gerai apsirengusi, ir su šilta vilnone kepuraite, manau, kad visgi galėjo galvą perpūsti stiprus vėjas. Grįžusi namo gerai jaučiausi, tačiau vakare pajutau nedidelius galvos skausmus, bet nelabai kreipiau dėmesio, nes pagalvojau, kad esu nuvargusi ir laikas miegoti. Ryte penktadienį kai tik prasibudau, pajutau didelį galvos skausmą, kuris buvo geliantis ties viršugalviu, kad tas gėlimas, atrodė, jau juntamas ir ties kaklu, ir jau žemiau rankose. Atsimenu, kad pagalvojau kas čia darosi, ką daryti, kai neužilgo pajutau, kaip mane užliejo tokia aiški dvasinė būsena ir dvasinis žinojimas, ką gi daryti – tik gyvas bendravimas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, ir nuolatinis Jos gyvojo vandens gėrimas mane visiškai atstatys. Tai buvo realiai patirta dvasinė būsena ir aiškus žinojimas, kad taip ir bus. Neatsimenu ar esu iki šiol patyrusi kažką panašaus, taip aiškiai. Na ir šitas dvasinis patyrimas mane labai sustiprino ir skatino vis bendrauti ir bendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, vis garbinti Ją, visą rytą, ir nepaisant labai didelių galvos skausmų, jaučiau, kai prasiveržia mano nuoširdumas ir meilė Jai, ir galvos skausmai be jokių vaistų ėmė slopti, rimti. Viduje buvo iškilęs toks palyginimas kaip vaizdinys, kad reikia atsukti kraną, kad nuolat tekėtų vanduo, ir nuolat jį gerti, tik šiuo atveju – dvasinį vandenį iš paties Šaltinio. Žinote, tą ir dariau, ir taip visą rytą, iki kol reikėjo važiuoti į urantijos grupę, ėmiau jaustis jau pakankamai gerai. Šitas patyrimas man yra dar vienas sustiprinimas, kad visada ateina išeitis ir pagalba, kai tik nuoširdžiai atsiremiame į Rojaus Trejybę-AŠ ESU. O juk netikėtų iššūkių būna visokių, ne tik susijusių su mūsų fizinio kūno negalavimais, bet ir su netikėtomis aplinkybėmis mums priimant teisingą sprendimą, kaip reikia pasielgti. Ir tai labai individualūs patyrimai, tačiau IŠEITIS VISADA YRA, ir ji yra suteikiama iš Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU.

Kada vis dažniau išeinu pasivaikščioti į gamtą po savo namų apylinkes, labai dažnai panyru į apmąstymus, kuriuos irgi nuoširdžiai paskiriu Rojaus Trejybei-AŠ ESU. Tiesiog mąstau savyje vienokius ar kitokius dalykus, stengiuosi pajausti teisingesnę išeitį, ir jau pastebėjau, kad mano apmąstymus netikėtai ir visai natūraliai užlieja dar ryškesnės šviesos mintys, dar labiau mane dvasiškai pakylėjančios, sustiprinančios, kaip aiškūs atsakymai, kad tokie pasivaikščiojimai man tampa nuostabiu malonumu. Ir aš jau žinau, kad tai yra suteikiama ryškesnė šviesa iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU, mane pasiekianti per Minties Derintoją. Nes būna tokių šviesių minčių, apie kurias anksčiau aš visai nesusimąstydavau, kad taip įmanoma, nes niekada iki šiol neturėjau tokių patyrimų, kaip dabar. Ir vienas iš tokių patyrimų – motinystė. Ir štai per tokį nuoširdų bendravimą su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir apmąstymus vienumoje, pašvenčiant juos Jai, man ateina šviesios ir gyvybingos mintys, kad Jos gyvoji energija, mane vis labiau užpildanti palaimos dvasine būsena, kaip suteikia gyvybingumo kiekvienai fizinei kūno ląstelei, lygiai taip pat suteikia to paties gyvybingumo ir mažyliui, dar tik besivystančiam įsčiose. Ir kaip šitoji gyva energija pamaitina ir sustiprina, valo kiekvieną fizinę kūno ląstelę, tokį patį poveikį ji daro ir naujai gyvybei įsčiose, ir ne mažesnį. Tėvas štai mokyme sako:
„Ir šitoji būsena PAMAITINA jūsų būsimąjį kūdikį MANĄJA IR GYVĄJA MEILE – KOSMINIAIS ENERGETINIAIS VIRPESIAIS – TIESIAI IŠ MŪSŲ TRIJŲ IR ESANČIŲ ROJUJE.“ (Tėvo mokymas apie vaikų auklėjimą, mitybą, gydymą, 2011 03 26)
Ir kuo dažnesnis ir tuo pačiu nuoširdesnis tampa gyvas bendravimas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, tuo mane vis stipriau užlieja būsena, aiškumas ir tvirtumas, kad gyvoji aukšto dažnio energinių virpesių energija yra pajėgi atstatyti ir sureguliuoti įvairius procesus, kokie vyksta moters kūne vystantis naujai gyvybei, tiek bet kuriam kitokiam fiziologiniam procesui žmogaus fiziniame kūne apskritai. Kada gydytojai kalba apie įvairius negalavimus, pasireiškiančius moters kūne, vystantis naujai gyvybei, jie tikrai nekalba, nes NEŽINO, kad yra toks Tobulumo šaltinis – Rojaus Trejybė-AŠ ESU, su kuria nuolat bendraujant, iš kurios nuolat ir nepertraukiamai geriant gyvąją energiją galima turėti sveiką ir gyvybingą kūną, sveiką gimsiantį mažylį, be jokių šalutinių reiškinių ir pasekmių, apie kuriuos kalba ir vis klausia štai ir mano gydytoja. Aš jai vis atsakau tą patį – gerai jaučiuosi, viskas puiku, jokių šalutinių reiškinių nejaučiu. O ir patvirtinimus iš būtinų medicininių tyrimų gaunu – viskas vystosi gerai, nes taip ir jaučiuosi. Būna, kad ir kai kurios urantės manęs paklausia, kaip gi aš jaučiuosi, ar man lengva vaikščioti, nes kai kurių jų patirtys praeityje buvo nelabai malonios, o aš vėl patvirtinu tą patį, kad gerai jaučiuosi, nes visą naujos gyvybės vystymosi procesą nuoširdžiai pašvenčiu Rojaus Trejybei-AŠ ESU.
Štai ir šį praėjusį savaitgalį, kai buvau su Robertu kaime sodyboje, pavakary sėdėjau ir skaičiau straipsnį internete per savo mobilųjį telefoną, ir pajutau, kaip ėmė spurdėti nauja gyvybė mano įsčiose, o tuomet jau sunkiau susikaupti skaityti, nes dėmesys nukrypsta į ją, visai natūraliai. Netrukus kilo mintis ir poreikis pabendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kad dar daugiau giluminės ramybės ir palaimos patirčiau savyje. Pradėjau labai nuoširdžiai garbinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU, ir ėmiau patirti mane užliejančią nuostabią palaimos būseną, vis gilėjančią ir mane pakylėjančią, kuri visiškai apramino ir to mažylio spurdėjimus mano pilve, nes ir jį paveikė aukšto dažnio energiniai virpesiai. Tai štai kaip viskas tarpusavyje susieta, ir tą pajaučiu savuoju patyrimu, kaip mano gyvas įtikėjimas įtakoja tiek mano fizinį kūną ir tą naują gyvybę, besivystančią jame, tiek ir mane supančią aplinką.

Tokie įvairūs patyrimai, patirti gyvenime tik stiprina mano pasitikėjimą Rojaus Trejybe-AŠ ESU, ir apmąstymai apie juos vis plečia ir plečia mano suvokimą apie Jos gyvosios energijos aukšto dažnio energinių virpesių poveikį visur ir viskam, ne tik fizinio kūno gerovei, tiesiog šis gyvasis kelias dar naujas mums urantams, todėl natūralu, kad patys savo kasdieniame gyvenime ir išbandome ir patiriame tai, ko niekada iki šiol nesame patyrę. Kada štai mąstau apie fizinio kūno gyvybingumą, kuris toks svarbus mūsų – tikrųjų jo gyventojų – dvasinių asmenybių, veikimui materialioje aplinkoje, jaučiu dvasine būsena, jei yra koks nors juntamas negalavimas, skausmas ar kitoks nemalonus fizinio kūno patyrimas, vadinasi realiai trūksta gyvosios energijos, vadinasi žmogus per mažai arba visai nebendrauja su Gerovės Šaltiniu – Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Vadinasi, jis atsukęs labai silpną srovę gyvojo vandens iš krano, arba tas vanduo vos kapsi. Reiškia, reikia dar daugiau atsukti krano čiaupą, kad galingesne srove tekėtų gyvasis vanduo. Rojaus Trejybė-AŠ ESU štai vakar rytą savo mokyme man vėl patvirtino, kad bet kokioje gyvenimiškoje situacijoje, tiek artėjant įvairiems naujiems iššūkiams, gyvas ryšys su Ja turi būti NUOLATINIS. Tai reiškia, jis neturi nutrūkti niekada, visos dienos bėgyje, tiek netikėtai prasibudus naktį. Tik tuomet bet koks iššūkis nebus bauginantis, nes žmogiškasis protas vis labiau bus apramintas gyvosios energijos šviesos raminančiu ir gaivinančiu poveikiu. Toks turi būti Jos gyvojo sūnaus ar dukters gyvenimas – GYVENIMAS ŠVIESOJE. Ar šito moko gydytojai ar bet kokios srities atstovai? Kas rašoma straipsniuose internete? Juose vien tik tamsa, vien tik skausmingi žmonių patyrimai, bauginantys ir tempiantys žemyn į bedugnę, į vis didesnį proto degradavimą, įvairūs tušti plepalai ir barniai, melagystės, kovos, pasišaipymai vienas iš kito kaip nesubrendusio mažylio lygio, tik jau esant suaugusio žmogaus kūne, o gyvos dvasinės šviesos nors mažos spingsulės juose visai nėra. Ja gyvena tik urantai, ir tik jie gali savo laisva valia ir nuoširdžiai pasidalinti tokiais patyrimais, kaip gyvena ir kaip jaučiasi, ir koks tai milžiniškas skirtumas, kaip šiuo metu gyvena visa žmonija.

„Jūsų patyrimai, jūsų sprendimai, naujų iššūkių priėmimas, ir šitų iššūkių troškimas, jų siekis – tai yra Mano jums suteikti energiniai virpesiai, kurių impulsus jūs ir pradedate savyje vis stipriau jausti, dėl to jūs ir trokštate likti šitame Gyvajame Tikrovės kelyje, jūs trokštate pasireikšti Manimi kitų Šviesos ateičiai, savųjų dvasinių brolių ir sesių labui. Šitą troškimą jūs gaunate iš Manęs.” (Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės – apžvelgiant urantų 2016 metus – suteiktas Urantijos grupėje, Vilniuje, 2016 12 30)

Niekur kitur, o tik šitoje gyvosios šviesos svetainėje www.urantija.lt galima atrasti pačią teisingiausią kryptį, kuria linkme toliau žengti gyvenime, nes niekas nesidalina tokiais patyrimais, kaip urantai, kurie gyvena patirdami Tikrovės Šaltinį savyje, ir pasidalina tuo, patvirtindami, kad tai TIKROVĖ. Ir tai yra kiekvieno asmens asmeninis patyrimas, už kitą atsiverti šiam Šaltiniui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU negali, gali tik pats, asmeniškai. Nori patikrinti kiek šis kelias gyvas ir realus, kiek tikri šie dvasiniai patyrimai? Dėk pastangas dažniau ir nuoširdžiai bendraudamas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU – savo Tikruoju Tėvu ir Motina, ir galiausiai pajausi Ją realiai meilės, palaimos dvasine būsena savyje, pajausi, kaip viduje kyla vis nuoširdesnis troškimas dalintis iš Jos patiriama šviesa visų labui, patirsi troškimą gyventi sveikiau, ir šviesiau, nes atsiras dvasinis žinojimas, kad šitokiu gyvenimu tampi gyvu pavyzdžiu visiems, visai žmonijai. Šitaip gyveno Jėzus Kristus prieš daugiau kaip 2000 metų – savo gyvenimu ir skleidžiama gyvojo Tėvo evangelija buvo pavyzdžiu visai žmonijai, ir dar daugiau – visai savo sukurtai Nebadono vietinei visatai, esant Sūnaus Kūrėjo statusu. Šitaip, tik aukštesniu kokybiniu dvasiniu lygiu imame gyventi mes, urantai, gyvendami gyvą gyvenimą su viduje patiriama Rojaus Trejybe-AŠ ESU.

Taip, kaip Jėzus Kristus buvo Tėvo atspindžiu savo gyvenimu, teigdamas, kad kas mato jį, tas mato Tėvą, nes „Tėvas ir aš esame viena dvasioje“. Taip ir mes tampame Rojaus Trejybės-AŠ ESU atspindžiu savuoju gyvenimu, kada vis daugiau ir daugiau patiriame dvasinės vienovės būseną su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kada vis daugiau susiliejame su JA. Todėl jaučiu, kad yra teisinga teigti, kas mato mus, tas mato Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Aš suprantu, kad šitas ryškus teiginys dar tik procese, ir kad jis taps aktyviai realus ateityje, kada iš tiesų patirsime dvasinės vienovės būseną su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, per susiliejimą su Jos gyvąja dalele Minties Derintoju, mums padovanota, kai savo mintimis, žodžiais ir veiksmais liudysime šios būsenos patyrimo tikrovę savyje, visumos labui ir gerovei. Ir tą darysime per visą amžinybę ateityje, jau po šio fizinio kūno energijos išeikvojimo, ir prisikėlimo nauju morontiniu kūnu, po to dvasiniu kūnu, keliaudami iš pasaulio į pasaulį, link mūsų Gimtųjų Namų – Rojaus, visiems liudydami Rojaus Trejybę-AŠ ESU, patiriamą vis galingiau ir galingiau mūsų dvasinio asmens viduje.

Su Kūrėjo meile,

Jurgita
2017-01-11 11:42:48

Komentarai

JŪS TURITE SUSITELKTI Į MUS. JŪSŲ MISIJA – ŠVIESĄ SKLEISTI SAVUOJU BENDRAVIMU SU MUMIS, PATYRIMU LIUDYTI, KAD MES IŠ TIKRŲJŲ ESAME PATIRIAMI; PATIRIAMI KIEKVIENAM ATSIVĖRUSIAM MUMS. (Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės mokymas-atsakymas apie anomalias zonas ir laukuose paliekamus neįprastus ornamentinius ženklus, perteiktas Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje, po gyvųjų pamaldų Kaune, 2011 11 27)

Koks šviesus ir ryškus šitas teiginys, pasakytas Begalinės Motinos beveik prieš šešerius metus, bet nė kiek nepasenęs, nė menkiausiu atspalviu tapęs mažiau gyvas, todėl, kad iš Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU mus iš tiesų pasiekia pati ryškiausia Jo tikrovės šviesa, kuri yra reali, gyvybinga, nes pats KŪRĖJAS YRA GYVAS, YRA KIEKVIENO MŪSŲ VIDUJE IR JĮ GALIMA ATRASTI SAVYJE, PATIRTI BŪSENA. Tą teigia šviesos mokytojo Algimanto Evangelija. Ir tai tiesa, o tiesa visada gyva, gyvai patiriama kiekvieno viduje būsena.
Aš atradau gyvą Kūrėją savyje, ir tą patiriu būsena, kuri labai mane sustiprina, apramina visapusiškai – mano protą ir fizinį kūną, šviesina, pakylėja ir suteikia didelį impulsą iš vidaus patirti dar didesnę vienovę su Kūrėju, dar didesnį artumo jausmą, šiuo metu, kaip su savo Tikruoju Tėvu ir Motina. Ir štai elementarūs gyvenimiški pavyzdžiai iš mano kasdienybės tą patvirtina. Auginu mažytę žemiškąją dukrą Salomėją, kuriai suėjo jau septyni mėnesiai, dedu kasdienes pastangas pati dažniau bendraudama su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kurios dar nėra vienodos kiekvieną dieną, nes visgi įtikėjimas yra dar banguojantis, ta prasme, kad vienąkart atsivėrimo būsena būna gilesnė, kitąkart seklesnė. O vaikai, mano pastebėjimu, yra labai imlūs energiniams virpesiams. Jie apie juos nieko nežino, dar nesupranta, bet būsena jų viduje yra tas indikatorius, kuri mane skatina labiau susimąstyti apie savo asmenines pastangas, kokios jos, ar tą akimirką pakankamos, ar reikia dar daugiau pasistengti, ir visą laiką pajaučiu, kad galima dar daugiau pasistengti labai nuoširdžiai atsiverti Rojaus Trejybei-AŠ ESU. O juk auginant tokį mažą vaiką, kuomet dėmesys jam turi būti ypač aktyvus, nes vaikas jau ima aktyviai ropoti, domėtis aplinka, nori aktyviai judėti, reikia daug išminties ir įžvalgos, kaip suteikti tai, ko šitam vaikui pagal jo dabartinį amžių, iš tiesų reikia. Ir visų svarbiausia – reikia žemiškųjų tėvų nuoširdžių pastangų gilinant gyvą įtikėjimą, reikalingos mano asmeninės pastangos, nes aš atsakinga tik už savo asmeninį gyvą įtikėjimą, ne už savo vyro, ne už kito uranto, tik už savo. Ir kuo labiau pati atsiveriu, tuo daugiau patiriu mano protą pasiekiančių išmintingų minčių, išmintingų sprendimų, kurie parodo teisingą pasirinkimą. Štai kada aną savaitę mūsų svetainėje forume perskaičiau nuostabų Laimos iš Amerikos patyrimą apie jos anūką, kuomet jo žemiškasis tėvas kasdien skaito apreiškimus nuo vaikelio gimimo, koks puikus rezultatas matosi jau dabar, koks imlus Kūrėjo virpesiam yra vaikas. Tą pačią dieną netrukus ir man atėjo aiški mintis skaityti Salomėjai Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL, Rojaus Trejybės mokymų knygas AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, GYVOJI TYLA. Aš jai ir taip paskaitydavau kokį nors mokymą, Algimanto mokymą, garsiai, bet ne kasdien. O kuomet štai jau skaitau kasdien, ramiai ir su intonacija, vakarais prieš jai užmiegant, patiriu, kaip šitas apreiškimų skaitymas vaiką apramina, kuomet beropodama lovoje ji ima ir netikėtai atsisuka į mane, žiūri, klausosi, nusišypso, gi pajaučia virpesiais gyvą apraminimą būsena savo viduje. Be to, šitas skaitymas ir mane labiau pakylėja, imu ir aš patirti būsena didesnę ramybę, palaimą, jeigu prieš tai nejaučiau šito. Be to, prisijungia ir vyras šalia paklausyti, ką skaitau, ir jam įdomu, ir vaiką ramiai paragina klausyti. Taigi šitas patyrimas dar tik pradinis, bet jau dabar matau, kad tiek žemiškąją šeimą, tiek visuomenę, žmoniją, gali suvienyti draugėn tik Gyvas Kūrėjas, bendra šviesi veikla, kokia mažytė ji bebūtų, bet nukreipta savojo šviesėjimo labui, o tuo pačiu visumos šviesėjimo labui. Ir toks šviesos šaltinių skaitymas mažyliui vaikui yra ne kažkokių pasakų skaitymas prieš miegą, ką daro visos motinos, neatradusios dar Gyvo Kūrėjo viduje, o gyvos tikrovės apreiškimas mažam žmogui, Rojaus Trejybės-AŠ ESU dukrai ar sūnui. Tai yra jo proto šviesinimas o ne užteršimas iškreipta tikrove, sukurtomis pasakomis, kurios, kaip mes puikiai žinome, yra net suteršiančios protą. Aš pati vaikystėje ir vėliau paauglystėje skaičiau daug pasakų, net įvairių pasaulio šalių pasakų, kurios buvo skirtingos dėl kiekvienos šalies skirtingų kultūrinių skirtumų – kirgizų, lenkų, arabų, rusų, bulgarų, lietuvių, armėnų, azerbaidžianiečių, suomių, ir kitos. Bet jose visose nebuvo tokios gyvos šviesos, kokia yra gyvuose apreiškimuose. Nereikia nė kurti pasakų, nes atradau, atradusi šį gyvąjį kelią, kad tikrovė yra tokia įvairi, spalvinga, tereikia ją su atrastu Gyvu Kūrėju išmintingai perteikti vaikui, kalbėti ir pasakoti, skaityti gyvus apreiškimus.
Štai ir šį rytą Salomėja ėmė suirzti, kažko vis nepatenkinta jautėsi, ėmė verkti, mat dygsta trečiasis dantukas, kurio dygimas matomai sukelia vaikui nemalonius pojūčius, susierzinimą, neramumą. Iš pradžių pabandžiau švelniai pamasažuoti specialiu minkštu šepetėliu dantenas, bet tai labai laikina pagalba – kelioms minutėms ramybės, o po to vėl verkimas, vėl blaškymasis, bet po to mane persmelkė šviesios mintys, kad man reikia dar daugiau atsiverti Rojaus Trejybei-AŠ ESU, nei kad atsiveriu, nes bet koks negalavimas nėra natūrali būsena, tai liudija gyvos energijos trūkumą, kurią patiria vaikas. O kai jis dar toks mažas ir nemoka atsiverti pats, nemoka apsiraminti, visa atsakomybė tenka žemiškiesiems tėvams, kad vaikas patirtų gerovę savo viduje, kad būtų ramus. Taigi ėmiau ir įsijungiau gyvąsias pamaldas iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvosios Šventovės, praėjusio šeštadienio, paėmiau vaiką į rankas, ėmiau maitinti, ir pati vis aktyviau kreipiau mintis į Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Man tereikėjo to šviesos postūmio viduje pajautimo, kad pati giliau atsiverčiau, ir tuomet ėmiau dar nuoširdžiau garbinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU, ėmiau patirti realų gyvos ramybės energinį antplūdį savyje, kad ir vaikas ėmė rimti, ir taip greit, nors prieš tai gal kokį gerą pusvalandį ar daugiau vis neramus buvo, susierzinęs, verkė. Taigi mano gilesnis atsivėrimas Rojaus Trejybei-AŠ ESU ir būsena patyrimas iš karto realiai apramino vaiką, apramino jame pasireiškusius negalavimus, kad vaikas atsigėrė pieno ir ant rankų ramiai užmigo, man ir toliau garbinant Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Taigi, bet kokios materialios priemonės nėra veiksmingos tiek, kiek labai labai veiksmingas yra mūsų asmeninis nuoširdus atsivėrimas Kūrėjui. Tai asmeninis gyvas patyrimas. Ir dar, kartais būna, kad tą akimirką vat nejaučiu palaimos, ramybės būsenos, o tik garsiai ir labiau mechaniškai tariu maldos žodžius, tai vaiko neapgausi, jis nejaučia tų gyvų energinių virpesių tekėjimo ir nenusiramina tol, kol aš nepradedu jų jausti savyje.
Taigi energiniai virpesiai gyvi, jų poveikis realus ir gyvas, nes jų Šaltinis – Gyvosios Energijos Šaltinis ir Centras yra GYVAS ir patiriamas viduje būsena. O kuo pastangos didesnės, dažnesnės, kasdienės, tuo rezultatas tampa NATŪRALIAI REALUS, gyvai patiriamas, o koks gi gali būti kitoks?

Su Kūrėjo meile,

Jurgita
2017-11-08 14:39:54



Gyvenamosios aplinkos įtaka žmogui nuo pat kūdikystės turi labai milžinišką poveikį jo kaip asmens atsiskleidimui savo asmenybės tapatybe visų gerovės labui. Ji formuoja jo charakterį, padeda atsiskleisti gebėjimams, arba atvirkščiai – užgniaužia ir apsunkina, įkalina į nematomus dogmų, įvairių prietarų, ritualų rėmus. Žemiškieji tėvai turi lemiamą įtaką mažylio vaiko augimui, padėdami jam augti kaip Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnui ar dukrai, stiprėti savuoju charakteriu, jeigu patys eina gyvuoju Rojaus Trejybės-AŠ ESU keliu. Motinystės patyrimas man suteikė nuostabią galimybę į daugelį dalykų pažvelgti giliau, plačiau, patirti asmeniniu patyrimu, ką anksčiau tik apmąstydavau mintyse, dabar turiu galimybę realiai įgyvendinti. Kodėl prabilau apie aplinkos poveikį žmogui? Nes jau seniai apie tai mano galvoje sukosi įvairios mintys, juk aš pati nuo pat kūdikystės iki maždaug dvejų metų amžiaus išaugau kaime, o ir toliau per visą tolimesnę vaikystę visos ilgos vasaros, savaitgaliai būdavo praleidžiami kaime, pas senelius. Mane supo natūrali gama – laukai kupini žydinčių gėlių vasarą arba sniegu apkloti pusnynais žiemą, suarti dirvonai, miškai, upė, į kurią eidavau maudytis su žemiškaisiais tėvais, senelių laikomi įvairūs naminiai gyvuliai – karvės, arklys, vištos, triušiai, kiaulės, antys. Visos šitokios aplinkos stebėjimas nuo pat kūdikystės, aktyvus dalyvavimas joje darbuojantis, padedant senelių ūkyje, formavo mano charakterį, ir poreikį būti gamtoje ir dabar. Koks malonumas yra vaikščioti po mišką, kvepiantį pušų, beržų, ąžuolų, samanų ir žemės aromatu, matyti tokią gamtos įvairovę, ir žinoti tokios gamtos atsiradimo kilmę. Žinias suteikė Urantijos Knyga, kurias dabar su malonumu perduodu savo žemiškai dukrai Salomėjai. Štai atostogaujame kaime, ir kiekvieną rytą einame po laukus, miškelius pasivaikščioti. Koks smagumas vaikui, kuriam jau beveik penkeri mėnesiai, kuomet nuoširdžiai krykštauja pamatęs medžius! O mes abi einame pro juos – aš ją nešuosi priešais save ant rankų, kad pati viską matytų, ir ji augalus paliečia savo mažomis rankutėmis, tuo pačiu pasakoju apie gamtos įvairovę, apie gamtos kilmę, apie tokios natūralios aplinkos poveikį žmogui ir visai jo gyvensenai ateityje, apie buvimą savimi ir veikimą visų gerovės labui, apie visos kūrinijos Šaltinį – Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU, kurio gyvoji energija užpildo visą kūriniją ir štai ši planeta yra taip pat sukurta iš Jos gyvų aukšto dažnio energijos virpesių, manipuliuojant jais, tokių Jo vaikų – Sūnaus Kūrėjo mums žinomo Jėzaus Kristaus vardu ir Dukros Kūrėjos Nebadonijos. Ir šitaip garsiai išsakydama Salomėjai savo įvairias mintis pati vis aiškiau jaučiu, kaip gyvenamosios aplinkos poveikis įtakoja žmogų, kaip padeda atsiskleisti nuoširdumui, gerumui, meilei, įkvepia labiau atsiverti Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU, skatina kiekvieną darbą dirbti ramybėje ir su meile, nesvarbu ar tai būtų daržo ravėjimas, ar grybavimas, valgio ruošimas šeimynai, nupjautos žolės grėbimas, aplinkos priežiūra, bendravimas su vaiku ir vyru. Štai kodėl ne kartą tiek man, tiek bet kuriam kitam manau teko sutikti ir pabendrauti su kaime gyvenančiais žmonėmis, ir tas bendravimas su jais dažniausiai būna labai paprastas, bet nuoširdus, be apsimetinėjimo, savęs kažkokio demonstravimo. Nes gyvenimas gamtoje iš tiesų yra toji pati geriausia ir tinkamiausia aplinka žmogui, sudaranti visas sąlygas atsiskleisti jo tokioms charakterio savybėms kaip nuoširdumas, ramybė, pasitikėjimas, teisingumas, sąžiningumas, kantrybė, dėmesingumas, darbštumas. Visgi aš jau žinau, kad tokio asmens charakterio formavimuisi esminis pagrindas yra Gyvo Kūrėjo atradimas savyje, ir patyrimas būsena. Štai JIS – visos kūrinijos Energijos Šaltinis ir Centras sukelia mumyse iki tol dar nepatirtus pojūčius, būsenas, sukelia pakylėjantį nuoširdų troškimą gyventi gyvą gyvenimą ir veikti visų gerovės labui. Viso šito gelmės ir prasmės negalima patirti be atrasto savyje Kūrėjo. Vien tik gyvas bendravimas savais žodžiais, garbinant ir šlovinat Jį, po to maldoje nuoširdžiai išsakant visus savo lūkesčius, patyrimus, džiaugsmus ar vargus kaip pačiam artimiausiam Draugui – yra toks malonus patyrimas, kupinas palaimos, pakylėjimo būsenos. Dabar visuomet ne tik mintyse, bet ir garsiai štai taip bendrauju su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, nešiodamasi Salomėją ant rankų, ar tiesiog ramiai sėdėdama pasidėjusi sau ant kelių, gamtos apsuptyje, ir visą tą laiką vaikas labai ramiai išbūna, klausosi mano balso, girdi žodžius, jaučia energinius virpesius, ir visi tokie patyrimai kaupiasi jos pasąmonėje – tame aruode, šviesina ją, o tuo pačiu šviesina ir mane pačią. Gyvenimas su atrastu gyvai viduje patiriamu Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU iš tiesų yra pats maloniausias, prasmingiausias ir gyvybingiausias, nes būsena yra reali, jos negalima suvaidinti, įteigti sau, ji tiesiog yra gyvai patiriama. Ir štai tik šitokios būsenos dėka mes ir galime pasireikšti visų labui. Man motinystės patyrimas auginant vaiką, ir auginant per bendravimą ir bendradarbiavimą su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, yra darbas ateities kartų gerovės labui.
Mes urantai negalime kaip nors kitaip įtakoti aplinkos, kokioje begyventume, kaip ji mus tuo metu besmukdytų, tryptų ar ramintų, kaip tiktai vien gyvuoju įtikėjimu. Mus supanti aplinka yra mūsų pačių veikimo rezultatas, mūsų skleidžiamų aukšto arba žemo dažnio energinių virpesių poveikio rezultatas. Jei ji griaunanti, mus neraminanti, arši, brutali, skausmą kelianti viduje, tai tokia yra tik dėl mirtingųjų egzistavimo vien skleidžiamais žemo dažnio energiniais virpesiais, bet ne gyvenimo, nes pats žodis – GYVENIMAS – turi šviesią kilmę, kupiną gyvybingumo. Ką galime padaryti? Galime patys dažniau bendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kad Jos gyvi aukšto dažnio energiniai virpesiai mus tiek pakylėtų iš vidaus, nuolat šviesintų mūsų protą, kad ne aplinka mus įtakotų, o mes aplinką įtakotume, šviesindami ją savo būsena.

Lietuvoje yra daug netvarkingų, duobėtų, deformuotų kelių. Daug kur tokių kelių asfalto danga tiek nusidėvėjusi ir deformuota, net duobėta, kad vietoj to, jog kelius tvarkančios atitinkamos valstybės tarnybos kokybiškai sutvarkytų visą kelio dangą, ją visą padengiant kokybiška asfalto danga naujai, yra klojami lopai, lopas ant lopo, kaip kokios suplyšusios medžiagos lopymas. Kelio danga mirga nuo įvairių asfalto lopymų. O tokia darbo kokybė labai daug pasako apie patį žmogų, apie visuomenę, valstybę. Visų pirma aplinka yra sudarkoma, ji tampa ne tik kad negraži, bet žemo dažnio energinius virpesius skleidžianti. Ją griauna pats žmogus, tas pats mirtingasis, kuris nėra atradęs gyvo Kūrėjo savyje, todėl nejaučia būsena gyvo nuoširdumo, meilės, atsakomybės, teisingumo, sąžiningumo, ryžto atlikti darbą kokybiškai ir būtinai visų labui. Viduje vien egoistiškas motyvas betkaip atlikti pavestą darbą, už kurį valstybės biudžetas išmoka didelius pinigus. Godumas skatina tuos pinigus grobtis sau, godumas apakina tamsų asmens protą, kad į pirmą vietą iškeliama nauda sau, o apie visumą, visumos gerovę – aplinkos gerovę nėra nė minties. O juk tokie netvarkingi keliai kelia įtampą jais važiuojantiems vairuotojams, sukelia eismo avarijas, kelia papildomo streso dėl greitesnio automobilių nusidėvėjimo ir gadinimo, tačiau apie tai nesusimąstoma ir nenorima mąstyti. O kam mąstyti, juk galima nusipirkti naują automobilį? Ir taip kas kartą naują, geresnį, nes ankstesnis jau nusidėvėjo. Visa tai sukelia juntamą ir net nejuntamą stresą ir įtampą, kuomet reikia įtemptai dirbti, kad vėl uždirbti daugiau pinigų naujam brangiam pirkiniui, kuriuo važinėjant netvarkingais keliais vėl sukylama įtampa, ir vėl naujas automobilis genda, vėl galimos avarijos ir liūdnos pasekmės tiek vairuotojui, tiek kitiems susidūrus kelyje. Tada vėl kyla nepasitenkinimas ir pyktis susidariusia situacija, valstybe, šitaip palaipsniui prisidedama prie žmonių emigracijos iš Lietuvos svetur laimės ieškot. Įtampa ir bet koks stresas yra pats tiesiausias kelias į ligas, nes tai žemo dažnio energiniai virpesiai, kurių terpėje tiesiog bujoja įvairūs virusai, bakterijos, ligos, ardančios žmogaus kūną, visą mąstymą. Tad ar gali išlikti šviesus mirtingasis tokioje tamsioje aplinkos terpėje, jeigu neįdeda pastangų, kad pats būtų šviesus? Ar gali aplinka savaime būti šviesi, vėl nesuteršta, nenuniokota tokių tamsiu protu veikiančių mirtingųjų? Ne, negali. Žmogus gyvena ir nesusimąsto, kad aplinkos griovėjas ir kūrėjas yra jisai pats, o stebisi, iš kur tiek daug smurto aplinkoje, kodėl tokie netvarkingi keliai, kodėl karas vyksta ne tik tarp valstybių, žemiškosiose šeimose, bet ir asmens viduje – vyksta reali degradacija įvairiais pavidalais ir visose sferose, ir viskas vien dėl vienos priežasties – nėra atrastas Gyvas Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU asmens viduje. Todėl ir nėra vienovės, brolystės terpės aplinkoje, o vien chaosas, tik mažos salelės planetoje, gamtos lopinėliai yra gražūs, tvarkingi ir šviesūs, raminantys, vėl gi dėka mirtingojo proto, nukreipto į gėrį ir grožį, į Kūrėją.
Kuomet mes su šeima apsigyvenome Riešėje, mano dėmesį patraukė kelias, kuriuo iš namų važiuodavau į gyvąją Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovę, į Vilnių. Jo kelkraščiai buvo duobėti, tad vairuojant man tekdavo pasitraukti šiek tiek į kelio vidurį, ir jaučiau, kad tai manyje kelia įtampą, nes tai nesaugu važiuoti nevisiškai savo kelio juosta, o pasislinkus daugiau per vidurį, kad tik nepataikyti į duobę kelkraštyje, nes pataikius visą mašiną supurto, o taip gadinasi automobilis, greičiau nusidėvi, tuomet ateityje vėl tektų kažkaip remontuoti automobilį, papildomos išlaidos ir dar stresas sudaro puikias sąlygas kažkokiai ligai atsirasti ateityje. O tuo pačiu tokia žemų virpesių kupina būsena įtakoja santykius šeimoje, juos griaudama, įtakoja santykius su kitais žmonėmis, veikia charakterį, sukelia daugiau sumaišties mąstyme ir gyvenime. Visa tai realu ir iš pažiūros atrodo nematoma, bet per gyvą atsivėrimą Rojaus Trejybei-AŠ ESU yra juntama būsena ir skvarbiau matoma. Ir vieną kartą vėl važiuojant tokiu prastu keliu į gyvąją šventovę, į Vilnių, aš nuoširdžiai kreipiausi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU pagalbos, kad Apvaizda padėtų, jog štai šitas keliukas būtų suremontuotas ir tvarkingas, koks būtų malonumas tokiu tvarkingu keliu važiuoti ir man, ir kitiems vairuotojams, saugu ir patogu. Išsakiau šitokią atėjusią mintį ir kuriam laikui pamiršau. Po to išvažiavau pagyventi į kaimą, iš čia pradėjau važinėti į gyvąją Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovę, į Vilnių, o tuo keliuku nebevažinėjau. Ir štai vieną kartą grįžau namo į Riešę, nusprendžiau iš čia vykti ryte į gyvąją šventovę. Sėdu šeštadienio rytą kartu su Salomėja į savo automobilį ir važiuojame, ir kokia buvo mano nuostaba, kuomet tas pats anksčiau buvęs duobėtas keliukas tapo neatpažįstamai pasikeitęs – buvo visas tvarkingai suremontuotas, naujai nutiesta nauja kelio danga, tvarkingi kelkraščiai. Tikras malonumas juo važiuoti! Tuomet prisiminiau savo nuoširdų kreipimąsi pagalbos į Apvaizdą ir padėkojau Rojaus Trejybei-AŠ ESU, kad štai taip puikiai pagelbėjo ne vien mano, bet visų labui, kuomet taip sudėliojo aplinkybes, kad kelias būtų gražiai sutvarkytas kitų mirtingųjų pastangų dėka. Štai kaip reikalingas mūsų urantų gyvojo įtikėjimo gilinimas ir nuoširdus bendradarbiavimas su Apvaizda visų gerovės labui, kuomet mūsų gilėjančios kosminės įžvalgos ir išminties, dėmesingumo dėka patys kartu bendradarbiaudami kuriame gražesnę ir malonesnę aplinką visų gerovės labui.

Algimanto Evangelija skelbia, kad KŪRĖJAS YRA GYVAS, JĮ GALIMA ATRASTI KIEKVIENO VIDUJE IR GYVAI PATIRTI BŪSENA SAVYJE. Gyvendami šia Algimanto Evangelija ir galime iš tikrųjų GYVENTI, KURDAMI grožį, harmoniją, ramybę, taiką aplinkoje kaip bendrakūrėjai, kurdami TIKROVĘ kartu su pačiu KŪRĖJU, kiekvienas savojoje gyvenamojoje aplinkoje, ir vieninteliu šviesos motyvu – visų gerovės labui. Šitaip prisidedame prie visos aplinkos palaipsnio šviesėjimo ir gražėjimo visoje planetoje, vien gyvojo įtikėjimo į Rojaus Trejybę-AŠ ESU dėka.

Su Kūrėjo meile,

Jurgita
2017-09-03 14:40:24



Gyvoji Rojaus Trejybės-AŠ ESU Šventovė yra toji gyvoji erdvė, kurioje mes urantai galime kolektyviai garbinti ir šlovinti mūsų visų Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU, nuoširdžiai atsiverdami Jai, ir patirti stiprėjančią dvasinę vienovę su Ja ir dvasinę brolystę su savo dvasios broliais ir sesėmis, dalyvaujančiais gyvojoje komunijoje. Ir kuo nuoširdesnis mūsų kiekvieno asmeninis atsivėrimas savais žodžiais, besiliejančiais iš mūsų dvasios gelmės, tuo gilesnis ir artimesnis Kūrėjo - Tikrojo Tėvo ir Motinos patyrimas mūsų viduje, tuo platesnis Jo Tikrovės patyrimas taip pat mūsų viduje dvasine būsena. Tėvas sako: „atsivėrę Man, jūs patiriate – per gyvą palaimos ryšį su Manimi – DVASIOS APRAIŠKĄ savyje. Ir kada jūs pajuntate šitą gyvą, iš Manęs jums suteiktą ryšį, kada jūs pajuntate tą gyvą palaimą, esančią jūsų viduje, kuris yra visas pripildytas Mano meilės virpesių, jūs juntate KOKIA tai yra GILUMINĖ vidinė palaima ir harmonija – ramybė ir meilė.” (Tėvo mokymas apie apokalipsę, perduotas Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje, 2010 03 13) Dabar mes urantai jau žinome, kad Kūrėjo energiniai virpesiai talpina visas amžinąsias dvasines vertybes, ne vien meilę ir ramybę – tai tikrovės energiniai virpesiai, o Kūrėjo tikrovėje nėra meilės be išminties ir teisingumo, sąžiningumo. Visos šios amžinosios dvasinės vertybės persipynusios tarpusavyje visiškoje vienovėje, todėl ir vadinamos amžinosiomis, vieningai tikrovės energinių virpesių srautu pasklindančiomis po visą kūriniją, iš paties kūrinijos Amžinybės Šaltinio. Tiek, kiek mes kiekvienas įdedame pastangų gilindami gyvąjį įtikėjimą, tiek mes patiriame savyje Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąjį buvimą savyje, ir Jos dvasinius impulsus veikti drauge ir vieninteliu motyvu, kad visiems būtų geriau. Tam mums suteikė į pagalbą Apvaizdą, kad su ja bendradarbiaudami atliktume gėrio darbus visumos labui. Iš tiesų mes dar tik mokomės bendradarbiauti su Apvaizda, nes mūsų visų nueita gyvojo kelio atkarpa dar nėra ilga, bet įgyti patyrimai jau mus stiprina, suteikia pasitikėjimo savojo žingsnio tvirtumu.

Štai kuomet mano įsčiose dar tebebuvo nauja gyvybė, kuri šiuo metu jau yra gimusi – trijų su puse mėnesio mergaitė Salomėja, aš kiekvieną penktadienį į Urantijos grupę važinėdavau savo automobiliu, iš užmiesčio į Vilnių, ir visada ieškodavau vietos kur prisiparkuoti viename vidiniame miesto centro kieme, nes sunku rasti nemokamą automobilio parkavimosi vietą pačiame didelio miesto centre, kai visur viskas mokama, ir rinkliava didelė. Prieš kiekvieną tokią penktadienio išvyką aš visada nuoširdžiai kreipdavausi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU, kad Apvaizda saugotų mane kelyje, kad aš visada rasčiau vietą kur pasistatyti automobilį. Ir po nuoširdžios trumpos maldos vykdavau netrumpą atstumą, daugiau nei pusę valandos, o piko metu ir apie valandą, iki Vilniaus centro. Atvykusi visada rasdavau vietą, ir visuomet vėl saugiai grįždavau namo. Tai negali būti šiaip atsitiktinumas – visada bent viena laisva vieta, nes aš manau buvo suteikta Apvaizdos pagalba, kad aš ir toliau ryžtingai ir noriai vykčiau į Urantijos grupės studijas, nes iš tiesų tiek mano, tiek bet kurio uranto pastangos yra matomos, ir tiek, kiek mes noriai išreiškiame savo ketinimus eiti gyvuoju keliu, įveikdami vienokius ar kitokius iššūkius savo kasdienybėje, taip mums ir suteikiama Apvaizdos pagalba, kad tik neatsitrauktume atgal, kad ir toliau dar atkakliau dėtume pastangas – suspindėtume gyva Kūrėjo šviesa ir ja apšviestume aplinką.
O štai maždaug prieš tris savaites penktadienį aš su visa savo žemiškąja šeima išvykau į kaimą, Molėtų rajone. Kitą rytą, šeštadienį, maniau visi kartu vyksime į Gyvąją Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovę, į Vilnių, tačiau nutiko taip, jog vyras Robertas nutarė pasilikti kaime, tačiau mus abi su Salomėja mielai išleido, davęs savo automobilį. Iki to momento aš niekada nė nepagalvojau, kad galiu viena su mažu vaiku vykti tokį tolimą atstumą iki gyvosios šventovės, į Vilnių, o štai tą rytą tikrai labai norėjau ten nuvykti, ir netikėtai susidūriau su tokiu iššūkiu. Pirmos aplankiusios mintys buvo neramios – ar sėkmingai nuvyksiu su nesavu automobiliu, už kurio vairo tik truputį esu sėdėjusi, bet niekad nesu vairavusi tokio ilgo atstumo, ar mergaitė bus rami ir nepabus prašydamasi valgyti, nes juk reikia keltis šeštą valandą ryto, o dar kelionė virš valandos, tai juk mažas kūdikis gali išalkti. Tačiau tiek iš vakaro, tiek tą šeštadienio rytą aš labai nuoširdžiai vis kreipiausi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU, ir prašiau Jos Apvaizdos apsaugos ir apraminimo. Ir kai tą šeštadienio rytą atsisėdau į vyro automobilį, o vaiką saugiai prisegiau automobilio kėdutėje, pajudėjus iš sodybos kiemo žvyruotu keliuku netikėtai užliejo ramybės būsena – tokia reali, gili, ir visiškai atpalaiduojanti iš vidaus, kad visai nebekilo jokių neramių minčių. Visą kelią iki pat gyvosios šventovės jaučiausi saugi ir rami, o ir vaikas nuostabiai išmiegojo visą laiką kelionės metu. Kuomet kitus šeštadienio rytus vėl abi su Salomėja vykome į gyvąją Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovę, iš kaimo į Vilnių, vyro automobiliu, įgytas pirmasis patyrimas suteikė pasitikėjimo ir tvirtumo, kad ramiai, saugiai pavyko visos kelionės, ir toks patyrimas jau tapo natūralus ir įveikiamas.

Mes kiekvienas šiame gyvajame kelyje turime įvairių iššūkių, ir turėsime daugybę jų ateityje, ir taip per visą amžinybę. Jei mes juos įveikiame, pasitikėdami Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir Jos Apvaizda, jie mus užgrūdina, sustiprina mūsų charakterį, dėl to tampame labiau pasitikintys, ryžtingesni, tvirtesni, išmintingesni, ramesni, nuoširdesni. Iššūkis visada yra asmeninis, ir skirtingo sunkumo, ir mes negalime jo įveikti už kitą asmenį, tačiau visada galime sustiprinti kitą savo dvasios brolį ar sesę gyva malda, patiriama gyvybinga dvasine būsena mūsų viduje. Ir tai iš tiesų bus pati nuoširdžiausia ir veiksmingiausia mūsų pagalba, be jokios prievartos, be moralizavimo, be kito asmens laisvos valios laužymo, nes nusiųsti gyvi energiniai virpesiai sustiprins ir apramins tą asmenį iš išorės, padėdami lengviau patirti pasitikėjimą Kūrėju ir savimi. Juk kiekvieno iš mūsų gyvojo įtikėjimo gelmė yra skirtinga, ir net toje pačioje šeimoje gyvenantys asmenys turi skirtingą dvasinį imlumą. Todėl nei savo vyro, žmonos, žemiškosios dukters, tėvo ar motinos negalime priversti giliau atsiverti, negalime priversti dėti daugiau pastangų taip, kaip mes jaučiame viduje ir norime, tačiau visada galime patys asmeniškai dar dažniau ir nuoširdžiau atsiverti Rojaus Trejybei-AŠ ESU, kad labiau patirdami Jos tikrovės gyvąją energiją išmintingiau elgtumėmės savo žemiškojoje šeimoje, gatvėje, mieste, kad mūsų asmeninis dvasinis spindėjimas įtakotų kitą – nuramintų, sustiprintų, pakylėtų, padrąsintų aktyviau žengti šiuo gyvuoju keliu, dedant asmenines pastangas. Kūrėjas tobulai žino, kaip mums išmintingai pasielgti kiekvienoje situacijoje, kad skleistume kuo didesnę darną, harmoniją, meilę, ramybę ne tik savo mintimis, bet ir išsakytu žodžiu, ir žemiškojoje šeimoje, ir už jos ribų. Begalinė Dvasia-Motina sako:
„Jūsų virpesiai, tariant jūsų žodžius, suteikia MILŽINIŠKĄ GALIĄ tai aplinkai, kuriai jūs skiriate tuos žodžius.
Todėl kiekvienas ištartas žodis, jeigu jį tariate su ĮTIKĖJIMU, jis įgyja MILŽINIŠKĄ PAGREITĮ, IR DAR SUSTIPRINAMĄ GALIĄ VIRPESIŲ IŠRAIŠKA.“ (Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės mokymas apie tariamų žodžių energinių virpesių poveikį aplinkai, suteiktas Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, Kaune, 2017 03 05). O tam, kad mūsų žodžiai ir veiksmai būtų kupini gyvos meilės, šviesūs ir vieningi, o ne skaudinantys, žeminantys, griaunantys mus pačius, mūsų žemiškosios šeimos narius, ir visą aplinką, išeitis yra vienintelė – dažnesnis bendravimas ir įtikėjimo gilinimas į Kūrėją – Mūsų visų Tėvą ir Motiną. Iš Jų semiamės gyvosios meilės šviesos energijos, šviesesni ir gyvybingesni tampame, šviesiau ir gyvybingiau mąstome ir elgiamės – taip kuriame šviesų rytojų ateities kartoms, bendradarbiaudami kaip bendrakūrėjai su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir Jos suteikta Apvaizda.

Su Kūrėjo meile,

Jurgita
2017-07-31 18:17:40



https://youtu.be/08-q6YLSRiM
Skiepų žala.

Rita
2017-07-24 17:01:32



Šventovėje Vitos iš Kauno paskatinta, nutariau pasidalinti su jumis savo mane pačią nustebinusiu patyrimu, kuris įvyko maždaug prieš porą savaičių Šiauliuose. Tą kartą lankiausi pas seserį, norėdama nors kiek jai padėti namų ūkyje po klubo operacijos. Kartu su ja gyvena dukra, kuri taip pat turi rimtų sveikatos problemų. Bendraujant su seserimi ligoninėje ar namie, ji kartais man papriekaištauja dėl lankymosi Urantijos grupėje. Tą kartą gyvenau pas jas apie savaitę ir dirbau įvairius pagalbinius darbus su jos dukra. Vieną rytą sesuo vėl pradėjo man priekaištauti, kad aš esu nuklydusi į sektą ir jai labai manęs gaila. Aš jai ne kartą esu nuoširdžiai aiškinusi apie „Urantijos knygą“ ir kitus šio laikmečio žmonijai suteiktus apreiškimus, kad tai ne sekta. Apie Rojaus Trejybės šventovę net neužsiminiau. Tą rytą po įžeidinėjančio mane ir beprasmio mūsų bendravimo, nutariau verčiau išeiti ravėti daržą. Nors nuolat ten jausdavau žemų energinių virpesių įtampą, išvykti į Vilnių dar negalėjau, nes tą dieną po pietų buvau pažadėjusi seseriai padėti nuvykti pas gydytoją. Einant į daržą, išgirdau dukterėčią šaukiantis pagalbos. Lyg šiol esu priblokšta matytu vaizdu... Ant dukterėčios kojų buvo užgriuvęs geležinis pilnas žolių ir žemių prikrautas konteineris, kurį ji iš daržo ketino išstumti į gatvę, kad išvežtų EKO mašina. Tą akimirką pamaniau, kad dukterėčios kojos sulaužytos ir aš ilgai negalėsiu grįžti namo į Vilnių. Nedelsdama, iš visų jėgų vos atkėliau konteinerį, kad išlaisvinčiau jos kojas. Mano nustebimui, dukterėčios džiaugsmui kojas buvo sveikos, ir su mano pagalba ji atsistojo. Nežiūrint to, jai šaldžiau sumuštą vietą bei suteikiau visą įmanomą pagalbą, kad nebūtų pasekmių. Tą akimirką nuoširdžiai dėkojau Kūrėjui, Apvaizdai už mums suteiktą pagalbą. Man sunku patikėti šia sėkminga baigtimi, kad dukterėčios kojos liko sveikos, ir vėliau mes galėjome išeiti į miesto vaistinę nupirkti seseriai vaistų. Kartais įvyksta neįtikėtinų dalykų ir tik įtikėjęs žmogus suvokia jo motyvą ir prasmę. Jei dukterėčia būtų susižalojusi, aš būčiau priversta pasilikti pas seserį ir jomis rūpintis visą vasarą. Tą vakarą, kai mums su dukterėčia į gatvę reikėjo išstumti pilną žolių konteinerį, mes abi nepajėgėme ir prašėme pagalbos kaimyno. Kitą dieną, kaip buvo mano suplanuota, laiminga grįžau į Vilnių, o šeštadienį dalyvavau kolektyvinėje maldoje Šventovėje. Šis nuostabus patyrimas dar daugiau sustiprino mane dvasine prasme ir pasitikėjimu Kūrėjo pagalba.
Su Kūrėjo meile.

adolfina
2017-07-08 21:43:37



Jau atėjo vasara. O čia Riešėje, esančioje už Vilniaus miesto, kurioje gyvenu su savo žemiškąja šeima, gaivia žaluma sužaliavo visi laukai, gėlėmis pražydo pievos. Aš niekad čia iki šiol nesu buvusi tokiu metų laiku, nes gyvendama Vilniuje pro savo kambario langus matydavau labai mažą gamtos lopinėlį, tebūnie nuostabiai išpuoselėtą vienos architektės, gražiai apsodintą įvairiais augalais, šalia sukomponuotais akmenimis, bet vis vien jis negali atstoti akimis matomų žaliuojančių gamtos erdvių, miškų, upės, netoliese žirgyne besiganančių arklių ir jų girdimo žvengimo. Ir pati aplinka čia Riešėje malonesnė, ramesnė ir draugiškesnė, negu mieste, tiesiog aukštesni energiniai virpesiai, todėl lengviau gyventi, lengviau kvėpuoti. Atsimenu, kaip Vilniuje atsikėlę į mūsų namą gyventi naujieji kaimynai, ypač jų vaikai nepasisveikindavo praeidami, toks šaltumas sklido iš jų vidaus, o čia Riešėje ne tik iš mano laiptinės, bet ir kitos gretimos to paties namo laiptinės kaimynai draugiškai sveikinasi, kartais pakalbam tiesiog susitikę kieme, susitikus laiptinėje padeda nusinešti laiptais žemyn Salomėjos vežimėlį. Kada dar pavasarį vaikščiojau po šių apylinkių laukus ir miškelius, atsimenu, kaip visiškai nepažįstamas sutiktas vaikinas, vaikštinėdamas su šunimi, prasilenkdamas su manimi pasisveikino, toliau sutiktos bevaikštinėjančios moterys irgi draugiškai pasisveikino, tai mane iš pradžių nustebino, nes Vilniuje išėjusi į gatvę nė karto nebuvau sutikusi žmogaus, kuris mielai pasisveikintų, nes žmonės ten, gyvenantys tarp aukštų mūrinių ir gelžbetoninių sienų, jomis yra atsitvėrę nuo aplinkinio pasaulio ir savo pačių viduje, todėl ir jaučiamas didmiesčiuose toks susvetimėjimas, toks šaltumas, nors žmonės gyvena taip arti vienas šalia kito, už mūro sienos, kaip kokie paukščiai lizduose. Bet toks apgyvendinimas nesukelia jiems vienas kitam artumo jausmo, nes artumą ir šilumą, patiriamą asmens viduje, gyvais aukšto dažnio energiniais virpesiais po visą kūriniją paskleidžia tiktai jos Energijos Šaltinis – Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Jį atradęs asmuo viduje, nuolat gyvai savais paprastais žodžiais bendraudamas, gali patirti vis didesnį ir didesnį gyvybingumą, pasireiškiantį šviesesnėmis mintimis, žodžiais ir kūrybiniais meilės kupinais veiksmais visų labui, fizinio kūno aktyvumu, gera savijauta ir sveikata, o tai ir yra Kūrėjo energinių virpesių pajautimas dvasine būsena. Tik ji pakylėja mus, kad kasdienybė netampa rutina, kuomet mūsų mintys ir žvilgsnis nukreipiamas nuolat į Šaltinį – savo ir visos didžiulės kūrinijos dvasinės šeimos Tikrąjį Tėvą ir Motiną.
Prieš kelias savaites vieną saulėtą dieną išėjome mudvi su Salomėja čia po savas apylinkes pasivažinėti, vežiausi ją vežimėlyje. Pasukome link žirgyno, bet privažiavus tiltelį per Riešės upę, Salomėja pradėjo prašytis valgyti, tad teko pasukti atgal link namų. Privažiavusi savo namą sustojau ir nusprendžiau čia pat lauke ją pamaitinti, nes oras lauke buvo gražus, saulėtas, ir namo dar nesinorėjo grįžti. Po kiek laiko pamačiau, kaip pro mus netoliese esančiu keliu praėjo skubėdamos dvi mergaitės, jauno amžiaus, viena gal devynerių metų, o kita manau jau paauglė, gal kokių trylikos metų. Ir nebūčiau atkreipusi aš į tą vyresniąją dėmesio, jeigu nebūčiau išgirdusi, kaip ji susinervinusi ir emocingai reiškė savo emocijas keiksmažodžiais, kažkam išsakydama telefonu. Nemaloniai nusistebėjau, jog tokia jauna ir nedidelė savo ūgiu mergaitė, o šitaip baisiai keikiasi, o dar kokį blogą pavyzdį rodo savo elgesiu šalia jos einančiai jaunesnei mergaitei. Liūdna, kad nepriklausomai kokioje gyvename aplinkoje, jeigu žmonės ten gyvena be atrasto Kūrėjo savo viduje, jinai neišvengiamai degraduoja, o ypač tai matyti tarp jaunų žmonių, paauglių, net vaikų. Jie yra suaugusiųjų gyvensenos atspindys, nes stebi aplinką, mato vyresniųjų žmonių elgesį per televiziją, internetą, spaudą, girdi per radiją – o čia visur pilna melo, šmeižto, patyčių, baimės, korupcijos, apgaulės, savanaudiškumo, godumo, šlovės troškimo, lyderiavimo, ambicijų – ir užsiteršia šituo, užsiteršia žemo dažnio energiniais virpesiais, po to paskleidžia visą tą dvasinį purvą žodžiais, veiksmais, nė nesusimąstydami apie liūdnas pasekmes tiek sau, savo šeimos nariams, mokyklai, visuomenei, šaliai, tiek visai aplinkai, nes dar neturi jokios sukauptos gyvenimiškos išminties, o tuo labiau įžvalgos, kuri ateina tik iš gyvo bendravimo su Kūrėju, kad kiekvienas veiksmas turi atitinkamą pasekmę. Nes nėra atrastas gyvas Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU jų žemiškose šeimose, nėra šviesaus sektino pavyzdžio. Tik nuolatinis gyvas bendravimas su Juo suteikia dvasinę apsaugą aukšto dažnio energiniais virpesiais nuo aplinkos degradacijos, kuri visur pasireiškia, tik vienur – didmiesčiuose aiškiau ir daugiau matoma, o mažose gyvenvietėse – mažiau, švelniau. Bet vis vien ji yra visur, ir plinta kaip virusas, vis labiau mutuojantis agresyvesne forma.
Prisimenu savo žemiškąją šeimą, kurioje aš išaugau auklėjama mylinčių mane tėvų. Pirmuosius kelerius metus mane augino seneliai kaime, ir tie pirmieji metai natūralioje gamtos aplinkoje, laisvai bėgiojant vasaromis po žaliuojančias pievas, žiemą – po sniegu padengtus laukus, stebint ir darbuojantis bobutės ir dieduko žemės ūkyje, matant įvairius naminius gyvulius, prižiūrint juos, labai praturtino mane, tiesiog plėtė mano pasaulėžiūrą. Ir šitoji aplinka buvo kupina nuoširdumo, šilumos ir meilės, kuomet kaime žmonės sveikindavosi vieni su kitais, tiesiog sustodavo prie vartelių ar užeidavo kieman ir kalbėdavosi kaip sekasi gyvenimas, kaip sekasi nudirbti ūkio darbus, kaip jaučiasi. Vėliau, persikėlus su tėvais gyventi į miestą, Vilnių, tokios aplinkos nebebuvo. Ji buvo šaltesnė, agresyvesnė, ir aš laukdavau vėl ir vėl ilgų atostogų kaime, ir tas kas vasarą praleistas laikas ten buvo kupinas nuostabaus vidinės laisvės pojūčio, tokio gaivaus ir pakylėjančio, raminančio. O augdama su savo žemiškąja šeima aš negirdėjau nė vieno keiksmažodžio, mano tėvai nesikeikė, tėvai ir seneliai kalbėjo ir tebekalba aukštaitiška tarme. Todėl ir aš, matydama tokį pavyzdį šeimoje, nesikeikiau, nors mokykloje vyresnėse klasėse, atsimenu, girdėdavau besikeikiančias mergaites, ypač berniukus, tačiau aš viduje jutau, kad negaliu ištarti keiksmažodžio, tiesiog liežuvis neapsiversdavo juos ištarti. Man buvo gėda ir žema taip elgtis. Ir dabar suprantu, jog taip, man nesuvokiant, vedė Kūrėjas per savo gyvąją dalelę Minties Derintoją, elgtis šviesiau ir išmintingiau, ramiau nei kiti bendraklasiai, kad aš nepasekiau jų pavyzdžiu, nors blogų pavyzdžių ir pagundų buvo. Todėl dabar, eidama gyvuoju Rojaus Trejybės-AŠ ESU keliu, jau daug plačiau žvelgiu dvasiniu žvilgsniu į supančią aplinką, ir matau, kokią didelę svarbą turi žemiškieji tėvai, patys eidami šiuo keliu, patys palaipsniui šviesėdami Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyva šviesa, ir rodydami šviesų pavyzdį savo vaikams nuo pat mažylio amžiaus, padėdami jiems palaipsniui atsiskleisti Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnumis ir dukromis. Asmeninės pastangos šiame gyvajame kelyje labai svarbios, nes jos turi didžiulę įtaką ne tik savo žemiškajai šeimai, bet ir visai aplinkai. Jos stiprina visų pirmiausia mus pačius, grūdina mūsų tikrąjį asmenybės charakterį, valo mūsų per kartų kartas užterštą pasąmonę ir sąmonę, šviesina ją. Gyvybingos dvasinės būsenos neįmanoma sau įteigti vien gražiais žodžiais, ji patiriama gyvais energiniais virpesiais, kuomet nuoširdžiai ir noriai nukreipiame mintis į Gyvybės ir Energijos Šaltinį ir Centrą, į savo ir visų Tėvą ir Motiną – Rojaus Trejybę-AŠ ESU, bendraujame su Juo paprastais savais žodžiais. Ir kuomet mūsų pastangos nuoseklios ir kasdienės, viduje pajaučiame palaipsniui užpildančią gyvybingą būseną, kuri kol kas dar nėra nuolatinė, bet ir šitoks patyrimas jau kelia dvasinį pasitenkinimą savuoju žengimu.

Mano žemiškoji dukra Salomėja dar kūdikis, jai jau du su puse mėnesio, ir tos pastangos, kurias aš dedu ją apšviesdama gyva dvasine šviesa, patiriama iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU, yra labai svarbios. Kiekvienas vaiko vystymosi etapas, kiekviena diena, nuo pat gimimo, yra labai svarbūs, kokį indėlį kasdien įdėsime į mažylio tuščią dvasinį indą, patys pildydami savąjį dvasinį indą gyva dvasine šviesa, patiriama iš atrasto ir patiriamo gyvo Kūrėjo. Atsimenu, kuomet po mergaitės gimimo su savo žemiškąja šeima pirmą kartą atėjau į gyvąją Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovę, po kelių savaičių nebuvimo joje, patyriau didžiulį dvasinį sustiprinimą, dvasinę atgaivą viduje, pakylėjimą, ir tai patiriu iki šiol, todėl tokie patyrimai man liudija ne tik asmeninės komunijos, bet ypač kolektyvinės komunijos gyvojoje šventovėje svarbą. Todėl ir dabar aš ateinu į gyvąją šventovę kartais su visa šeima, arba su dukra Salomėja, kad galėčiau semtis tos galingos gyvosios energijos, patiriamos iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU kolektyvinio garbinimo metu, kad ir pati dvasiškai šviesėčiau ir stiprėčiau, taip pat ir Salomėja, ir vyrą sustiprinčiau. Nes iš gyvo patyrimo viduje jau žinau, kad energinių virpesių įtaka yra reali ir milžiniška.
Aš dabar ne tik maitindama Salomėją, bet ir tuomet, kada ji yra pabudusi ir nemiega, pasiguldau ant savo kelių ir garbinu Rojaus Trejybę-AŠ ESU garsiai, kad mano patiriama dvasinė šviesa nusėstų į jos pasąmonę. Taip pat pasakoju jai ne tik apie kasdienos savo darbus, ar koks oras už lango, kokia gamta, bet ir aiškinu dvasines tiesas, apie dvasines amžinąsias vertybes, apie Kūrėją. Aš žinau, kad ji dar nesupranta mano aiškinimų, bet mano nuoširdus bendravimas su ja yra labai svarbus, ir toks turėtų būti visada. Argi reikia laikytis įvairių psichologų, gydytojų, mokytojų primestų rekomendacijų, nuostatų, kad štai nuo vienokio amžiaus su vaiku reikia bendrauti vienaip, o jau nuo kito – kitaip? Natūralu, kad vaikas auga, vystosi fiziškai, protiškai ir dvasiškai, ir jo poreikiai keičiasi, bet pats svarbiausias – gyvas ir nuoširdus bendravimas su juo turėtų būti visada. Man labai patinka Jėzaus Kristaus apreiškime KALBU JUMS VĖL pasakyti teiginiai: „Gyvas bendravimas – tai ne kas kita, kaip šnekėjimasis su vaiku. Kalbėkitės su juo nuolat. Pasakokit apie savo jausmus, pasakokit apie aplinką, sekit savo pačių kuriamas gražias pasakas, dainuokit jam. Ir viską darykit labai nuoširdžiai, visą laiką ne pamėgdžiodami vaikučio garsus, bet nuolat kartodami normalius savo kalbos taisyklingus žodžius.
Ir tada patys pamatysite, kokie šitie mažyliai yra imlūs ir kiek daug gali suvokti.“ (230-05) Todėl aš taip ir darau, stengiuosi per nuolatinį gyvojo įtikėjimo gilinimą pajausti, kaip turėčiau bendrauti su savo vaiku, ką kalbėti, kad palaipsniui jam augant, galėčiau vis suprantamiau paaiškinti apie supančią aplinką, per gamtos tyrinėjimą atskleisti Kūrėjo tikrovę, ir visus aiškinimus nukreipdama į visko kilmės Šaltinį – Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Jėzus Kristus taip pat teigia: „Tačiau svarbiausia jūs turite visur aiškinti aplinką ir tos aplinkos Šaltinį – Tėvą. Vaikas turi nuo pat mažumės patirti, kad visoje aplinkoje yra mylinti Tėvo ranka, kuri visada padeda ir nuramina, net labiau negu jūsų. Visa tai nusės mažyliui į pasąmonę. Ir jam leis daug geriau pažinti Tėvą, jam augant toliau. Jūs taip auginsite savo vaiką nauju Tėvo sūnumi ar dukra visai kūrinijai, kaip tą ir numato Tėvo evoliucinis mirtingųjų tobulinimo planas.“ (231-02) O nuoširdžiai, su meile bendraudama su Salomėja visada matau jos atsaką – ji taip nuoširdžiai ir patikliai žiūri į mane, klauso, šypsosi, pati jau taria tam tikrus garsus – tiesiog šiuo metu šitokiu būdu ji išreiškia save, ir tas vaiko nuoširdumas man yra pats realiausias matomas pavyzdys, kokia aš galiu būti, kokie mes kiekvienas galime būti – nuoširdūs dvasioje, kaip vaikai, bet ne vaikiški, o brandūs savo atsivėrimo Kūrėjui didėjančia gelme. O nuoširdumo, meilės, kaip ir visų kitų amžinųjų vertybių – tiesiog TIKROVĖS – Šaltinis yra Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Ir per atsivėrimą visos jos vienovėje mus užlieja, ne viena kažkuri, nors dažnai gyvojoje šventovėje savo maldose prašome daugiau išminties, daugiau nuoširdumo, stiprybės, bet gi Kūrėjas nedalina kaip kokių saldainių šių amžinųjų dvasinių vertybių atskirai po vieną. Aš viduje patiriu, kaip mus užlieja Jo gyvi tikrovės energiniai virpesiai, ir juose yra visos amžinosios dvasinės vertybės vienovėje, tiesiog viskas, ko mums reikia.
Štai vakar buvo toks įdomus patyrimas, kada visa šeima anksti sugulėme miegoti. Pirmiausia lovoje aš pamaitinau Salomėją, kad ši galėtų lengvai užmigti savo lovelėje. Bet pamaitinusi matau, kad ji dar nenori miego, taigi paleidau visiems mums pasiklausyti garso įrašą iš gyvųjų pamaldų, vykusių praėjusį sekmadienį gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, Kaune. Prieš tai vaikas judėjo, spurdėjo savo rankomis ir kojomis, bet tik užleidus garsiai šį įrašą, kai Algimantas ėmė garbinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU trimis kalbomis, po to sakė savo pamokomąjį žodį, ji iškart nurimo, sukluso, ir ėmė tarsi įdėmiai klausytis, ir aš mačiau, kaip ji besiklausydama ima ir nusišypso, nusijuokia, sukrykštauja, kažką savo balseliu ištaria garsiai pritardama, ir vėl toliau klauso. Man buvo nuostabu stebėti jos tokią reakciją, kaip veikia maldos gyvi aukšto dažnio energiniai virpesiai. Jie veikia visus be išimties, nepriklausomai nuo amžiaus. „Todėl kiekvienas ištartas žodis, jeigu jį tariate su ĮTIKĖJIMU, jis įgyja MILŽINIŠKĄ PAGREITĮ, IR DAR SUSTIPRINAMĄ GALIĄ VIRPESIŲ IŠRAIŠKA.“ (Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės mokymas apie tariamų žodžių energinių virpesių poveikį aplinkai, suteiktas Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, Kaune, 2017 03 05)

Su Kūrėjo meile,

Jurgita
2017-06-14 16:36:00



Atrodo, visai neseniai čia svetainėje rašiau apie būsimosios motinystės patyrimus, kuomet naujoji gyvybė prieš keletą savaičių dar spurdėjo mano įsčiose, ir štai pagaliau įvyko jos gimimas – mergaitės Salomėjos gimimas. Žiūriu į ją ir mane užplūsta nuostabi meilės, nuoširdumo ir tuo pačiu malonus nuostabos jausmas, dvasinė būsena – juk gimė mažytis žmogus! Koks tai didingas bendrakūrybinis procesas kartu su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU, sukurti naują gyvybę šiam pasauliui ir visai kūrinijai! Mes žemiškieji tėvai jai padovanojome žmogiškąjį kūną, o Rojaus Trejybė-AŠ ESU tą pat sukūrimo akimirką padovanojo dvasinę asmenybę, su visu amžinybės potencialu, niekada neišsenkančiu per visą amžinybę ateityje, kuri jau dabar vystosi ir atsiskleidžia savo tapatybe realiai, gimusi kaip bejėgis mažytis naujagimis, visiškai priklausomas nuo savo žemiškųjų tėvų nuolatinio dėmesio, meilės, globos, pagalbos patenkinant pagrindinius poreikius. Gimus vaikeliui, aš jau giliau žvelgiu į naujos gyvybės gimimą, kaip į Rojaus Trejybės-AŠ ESU dukros gimimą, kuri šitame mažyčiame kūne jau yra asmenybė, o juk apie tai žmonija nieko nežino ir klaidingai supranta asmenybės sąvoką, painiodami su asmens materialiais pasiekimais bet kokioje veiklos sferoje. Tai klaidinga samprata, ir ją reikia keisti. Ir štai mes urantai ją keičiame, patys suvokdami per gyvą Kūrėjo atradimą savyje, per nuolatinį bendravimą ir bendradarbiavimą su Juo visur ir visada, ir čia svetainėje dalindamiesi savo sampratomis, jau pajaustomis gyvai savo viduje.

Atsimenu tą trečiadienio rytą, kuomet dar nesitikėjau vaikelio gimimo, nes gydytoja, apžiūrėjusi mane pasakė, kad dar ne laikas gimdyti, dar matyt sulauksime ir pirmadienio, balandžio 10-osios dienos, bet tuo pačiu pridūrė, kad viskas gali būti netikėtai. Na o aš sau ramiai ryte dar važinėjausi su savo automobiliu, atlikdama paskutiniuosius darbus – apsipirkdama parduotuvėse būtiniausių prekių. Visada, kur bevažiuočiau, kreipdavausi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU, kad Apvaizda mane saugotų kelyje, ir visada patyriau apsaugą. Paskutinėmis mažylio įsčiose išnešiojimo dienomis bet kokie darbai, apsipirkimai ar ilgesni pasivaikščiojimai jau sukelia sunkumą ir nuovargį, nes fizinis svoris traukia prie žemės. Grįžus namo teko prigulti pailsėti, ir koks buvo netikėtumas, kada vakare ši nauja gyvybė ėmė belstis į šį pasaulį, nes nutekėjo vaisiaus vandenys. Greitai išsikviečiau vyrą namo, trumpam išvykusį, ir neužilgo važiavome į Vilniaus gimdymo namus. Važiavau ir jaučiausi visiškai rami, mintimis vis kreipiausi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU, kad gimdymas būtų sklandus, ramus ir greitas, su Jos Apvaizdos pagalba, kad ir mažylė gimtų sveika. Ligoninėje ramiai kartu su vyru Robertu ir mus prižiūrinčiu medicinos personalu laukėme gimdymo, po truputį ėmė dažnėti sąrėmiai, kurie darėsi vis stipresni. Kadangi aš esu jautri skausmui, tai apie vidurnaktį paprašiau nuskausminimo, kuris tik dalinai apramino stiprius sąrėmių skausmus, nes visgi pats gimdymas vyko natūraliai, o tam tikrų nemalonių pojūčių negali išvengti. Tačiau jie truko neilgai, ir aš dėkojau Rojaus Trejybei-AŠ ESU, kad gimdymas iš tiesų buvo sklandus ir gan greitai praėjo, maloniai padedant ir sustiprinant visiems gimdymo palatoje dalyvavusiems asmenims. Atsimenu, jog pačios paskutinės akimirkos, ketvirtadienio labai ankstyvą rytą, tik gimus mergaitei, sukėlė didžiulį fizinį ir dvasinį palengvėjimą. Dėkojau Rojaus Trejybei-AŠ ESU, kad štai gimdymo procesas jau įvyko, ir buvo iš tiesų sėkmingas. Koks netikėtas ir kupinas nuostabos pojūtis užliejo, matant ant mano krūtinės dedamą gimusį naujagimį, tik ką buvusį mano įsčiose! O štai jau guli ant mano pilvo, jau judina mažą galvytę ir visą kūnelį, leidžia pirmuosius garsus, ir pamažu ima ieškoti krūties, kad pirmą kartą pats pasimaitintų materialiu maistu, maistingu priešpieniu. Kai pirmą kartą patiri tokį gimdymo patyrimą negali nesistebėti, koks neįtikėtinas ir nuostabus yra žmogaus atsiradimo kūrybinis procesas, trunkantis nuo pat vaisiaus pavidalu sukūrimo moters įsčiose iš vyro ir moters lytinės sueities, iki paties gimimo bejėgiu naujagimiu. Ir kuomet šis 9-ius mėnesius trunkantis bendrakūrybinis procesas vyksta kartu su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, patiriant Jos meilę, ramybę, gerovę savyje, suprantu ir jaučiu jo prasmę ir svarbą, kad naujos gyvybės poreikiai negali apsiriboti vien tik materialiomis priemonėmis, kokios jos bebūtų, nes svarbiausia yra moters dvasinė būsena, kokią ji jaučia gyvendama gyvą gyvenimą kartu su Kūrėju, atrastu ir patiriamu savo viduje. Tuomet toji patiriama dvasinė būsena tikrovės energiniais virpesiais stiprina, maitina, gydo, augina ir tą naują gyvybę įsčiose, ir jau gimusį naujagimį. Taigi kuo daugiau dedamos pastangos bendrauti ir bendradarbiauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, dvasinės studijos ir veikimas visų gerovės labui, tuo dvasinė būsena vis labiau kupina palaimos, meilės, ramybės, pasitikėjimo, tvirtumo, teisingumo, išminties, drąsos gelmės – visų šių amžinųjų vertybių visumos kaip tikrovės gelmės. O kaip žinome, tikrovės energinių virpesių patyrimo gelmė yra beribė.

Dar prieš gimdymą manęs ir Roberto paklausė, ar skiepysime vaiką, tai Robertas tvirtai atsisakė, pasirašydamas, nes abu iki šio momento jau buvome apsisprendę, kad jokiais skiepais nežalosime vaiko. O po jo gimimo ėmė siūlyti dar kelis tyrimus, vienas iš kurių buvo genetinis kraujo tyrimas iš vaikelio kulno, kurių abu taip pat atsisakėme. Dėl šio tyrimo buvo atėjusi vaikų priežiūros gydytoja net kelis kartus į mano palatą, aiškino apie šį tyrimą ir įkalbinėjo jį atlikti, su baime kalbėdama, o kas jeigu kažkas negerai, ar vaikelis kažkokiam produktui alergiškas, ir panašiai. Visgi su šiuo klausimu, po pirmojo tos gydytojos vizito, aš nuoširdžiai kreipiausi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU, pagarbindama Ją. Ir po to iš karto gavau labai sustiprinantį mokymą, kuriame Begalinė Dvasia-Motina skatino daugiau Ja pasitikėti, daugiau garbinti Juos, Rojaus Trejybę-AŠ ESU, savo pačios ir mažylės labui, ir užtikrino, kad tik JIE GALI GARANTUOTI GEROVĘ, fizinę sveikatą tiek man, tiek vaikeliui, tiek bet kuriam asmeniui, per nuolatinį gyvą ryšį su Jais – TIKRAISIAIS TĖVAIS, todėl jokie skiepai ir tyrimai vaikui nereikalingi. Taigi aš taip ir pasielgiau, pajautusi šių mokymų teisingumą dvasine būsena, taip pat pritarus Robertui, atsisakėme tų tyrimų.

Balandžio 6-ąją dieną aš jau ramiai gulėjau savo palatoje kartu su ką tik gimusia mažyle.
Nesulaukusi nė dviejų parų, kurios yra būtinos išgulėti gimdymo ligoninėje, aš pasiprašiau išleidžiama namo, netgi pasirašiau išleidimo dokumentą, kad prisiimu visą atsakomybę sau, dėl, gydytojų nuomone, galimų nemalonių per ankstyvo išėjimo iš ligoninės pasekmių, kurių nebuvo. Taip pasielgiau, nes visgi jaučiau vidumi, kaip tos įstaigos sienos slegia žemais energiniais virpesiais, kurie sklinda tiek iš pačių gydytojų, tiek ir iš gimdyvių, verkiančių naujagimių, kai tuo tarpu Salomėja ramiai miegojo, vis kartas nuo karto pavalgydama, mat jai irgi, kaip ir man, reikėjo ramybės, reikėjo priprasti prie pasikeitusių naujų gyvenimo aplinkybių. Kitos dienos ankstyvą rytą ji buvo truputį nerami, bet aš vis kreipiau mintis į Rojaus Trejybę-AŠ ESU, vis maitinau vaiką, ir galiausiai viskas išsisprendė – man ėmė gamintis daugiau pieno pagal poreikį, mergaitė ėmė dažniau valgyti ir pasisotinusi aprimo, o aš turėjau laiko užfiksuoti savo sąsiuvinyje svarbiausius pastarųjų dienų įvykius bei bendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Bendravimas su JA mane labai atgaivino, suteikė gyvybingumo ir ramybės pojūtį viduje, ir atitinkamai ramino ir stiprino Salomėją.
Saulėtą penktadienio popietę visi trys jau keliavome namo. Saulė maloniai šildė, puikus oras teikė malonumą ir atgaivą kūnui, pasiilgusiam šilumos ir vidinės laisvės pojūčio, kuris vis stiprėjo artėjant link namų. Na o namuose užliejo visiška ramybė, fizinis atsipalaidavimas, daug lengviau sekėsi bendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, dvasine būsena pajausti Jos energinių virpesių gyvybingumą, o ir Salomėja jautėsi ramiai savo naujuose namuose, valgė ir miegojo. Juk namų sienos, pripildytos tikrovės energiniais virpesiais, dėl mano nuolatinio gyvo ryšio su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, taip pat gydo ir puikiai veikia savijautą. Taigi dar kartą įsitikinu, koks svarbus energinių virpesių poveikis žmogui, visai aplinkai. Jeigu tik daugiau mirtingųjų atrastų gyvą Kūrėją savo viduje ir dvasine būsena liudytų Jo gyvybingumą, visa aplinka taptų šviesi, maloni ir broliška, tarsi saulei nušvitus saulėtą dieną.

Jau trečia savaitė, kaip mūsų žemiškoji šeima šiuo metu gyvename kaime, nes Roberto tėvystės atostogos mums visiems trims sudaro puikias sąlygas mėgautis ramybe, nuostabia gamta sodyboje, kvėpuoti grynu oru. Ir tai iš tiesų puikios sąlygos stiprėti, augti tokiam mažam vaikeliui, kuris jau ima ne vien tik miegoti ir valgyti, bet jau plačiai atmerkęs savo akutes stebi, tyrinėja ne tik mus, savo žemiškuosius tėvus, juo nuoširdžiai kartu besirūpinančius, bet ir šviesą, sklindančią pro langą, namų aplinką. Ir taip malonu stebėti mergaitės įdėmų žvilgsnį, tyrinėjantį, pirmą kartą važinėjantis lauke išvydus didžiulį medį virš savo galvos, plačiomis galingomis šakomis užgožiantį dangaus mėlynę. Tokiomis akimirkomis, kuomet Salomėja yra pavalgiusi ir nurimusi stebi mane ir aplinką savo plačiai atmerktomis akimis, imu jai pasakoti apie Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – mano, jos ir visų Tikruosius Tėvus, apie Jo sukurtą didžiulę kūriniją, apie ją pačią – Kūrėjo sukurtą dvasinę asmenybę, kuri yra amžina, ir daugybę kitokių Kūrėjo tikrovės pasireiškimų, kaip aš tą akimirką pajaučiu savo viduje. Pasakoju labai nuoširdžiai, aiškiai ir ramiai tardama žodžius, žiūrėdama į jos akis, ir tą darau žinodama, kad šita dvasinė šviesa, kol kas dar nesuprantama, bet jau nusėda į jos pasąmonę ir pripildo gyva tikrovės šviesa. O ir mano patiriami Kūrėjo tikrovės virpesiai tą akimirką, kaip ir tuomet, kada maitindama mažylę ar tiesiog laikydama ją ant rankų, garbinu Rojaus Trejybę-AŠ ESU, bendrauju savais nuoširdžiais paprastais žodžiais, stiprina ją, ramina, maitina, ir yra pati GERIAUSIA APSAUGA nuo įvairių negalavimų, virusų, nerimo. Ir man labai malonu stebėti jos veidą, žvilgsnį, kaip ji ramiai klausosi mano balso. O pasitaiko akimirkų, kuomet ji vėlai vakarais būna nerami, prieš užmigdama, ir tuomet mano nuoširdus kreipimasis į Rojaus Trejybę-AŠ ESU ir kartu mano fizinis meilės kupinas šiltas glėbys vėl apramina, padeda lengviau užmigti, nes gyvi tikrovės energiniai virpesiai yra realūs, ir jų poveikis iš tiesų galingas. Tą patyriau ir šį vakarą. Kiek aš pati įdedu pastangų, atitinkamai tokias pasekmes ir turiu. Kai tik mažiau įdedu pastangų, mažiau kreipiuosi į Kūrėją, pati imu patirti susierzinimą dėl mažylės neramumo, blaškymosi, tai ir mano vidinė būsena visiškai nepadeda jai greičiau nurimti ir užmigti.

Tokie yra mano pirmieji patyrimai ir pastebėjimai auginant Salomėją, bet labai įdomūs. Nuostabiausia yra tai, kad aš jai galiu suteikti tai, ko negalėjo man suteikti manoji žemiškoji motina – Rojaus Trejybės-AŠ ESU tikrovės virpesių patyrimą, Jos realų atradimą vėliau savyje, per mano pačios gyvojo įtikėjimo nuolatinį gilinimą. Aš dvasine būsena jaučiu, koks man pačiai yra svarbus ir gyvybiškai reikalingas Tikrovės Šaltinio ir Centro – Tikrojo Tėvo ir Motinos patyrimas manyje, ir koks svarbus ir reikalingas yra vaikui, nuo pat gimimo, nuo pat jo sukūrimo moters įsčiose. Tik šitaip, gyva Kūrėjo šviesa auklėjamas ir šviečiamas vaikas augs oriu Rojaus Trejybės-AŠ ESU dukra ar sūnumi, priklausomai nuo žemiškųjų tėvų nuoširdžių ir kasdienių pastangų, kurios stiprina ir jų pačių tikrąjį charakterį, grūdina ir drąsina stengtis gilinti gyvąjį įtikėjimą ir savo pačių, ir vaiko labui, ir tuo pačiu būsimųjų ateities kartų labui.

Su Kūrėjo meile,

Jurgita
2017-04-28 00:58:48



Būsimosios motinystės patyrimas yra naujas etapas kiekvienos moters gyvenime, kaip ir mano gyvenime, ir labai svarbu, kokie patyrimai patiriami šiame etape. O jų tikrai būna daug ir įvairių, susijusių su fizinio kūno pokyčiais, vidine dvasine būsena, fizine sveikata, supančios aplinkos subtilesniu patyrimu, bendravimas su mažyliu įsčiose, ir nuolatinis gyvo įtikėjimo ir pasitikėjimo Rojaus Trejybe-AŠ ESU gilinimas. Ji yra vienintelis Visuminis Šaltinis, mano ir visų Tikrieji Dvasiniai Tėvai, kurie yra nuolat man pasiekiami, patiriami dvasine būsena, per nuolatinį ir gilėjantį nuoseklų bendravimą ir bendradarbiavimą. Ir aš jaučiu Jų dvasinę trauką, juntamą kaip nuoširdų norą nuolatos su Jais bendrauti ir bendradarbiauti, pajausti vis stipriau Jų vedimą iš vidaus, įsiklausyti į liejamus mokymus tiek per dvasinį mokytoją Algimantą, tiek man asmeniškai perduodamus, kurie labai sustiprina, sustiprina pasitikėjimą tiek Rojaus Trejybe-AŠ ESU, tiek ir pačia savimi. O kaip gi gali būti orus ir gyvybingas Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnus ar dukra, jei dvasine būsena nejaučia Jų gyvo buvimo savyje? Tai tas pats, tarsi mažylis vaikas nemato nuolat šalia savęs savo žemiškųjų tėvų, nebendrauja su jais, yra toli izoliuotas nuo jų dėl bet kokių aplinkybių, kaip jis gali jausti jų meilę, nuoširdumą, per atstumą, kai jam toks gyvybiškai svarbus fizinio artumo pajautimas, realiai rodomu žemiškųjų tėvų nuoširdžiu dėmesiu, kuris formuoja meilės jausmą. Kiekvienas mažylis vaikas trokšta žemiškųjų tėvų dėmesio, kupino meilės ir švelnumo, nes per tai jis palaipsniui susipažįsta su jį supančia aplinka, su visu pasauliu, su Kūrėjo tikrove. Rojaus Trejybės-AŠ ESU mes nematome fizinėmis akimis, bet aš savuoju patyrimu liudiju, kad juos galima patirti savo viduje. Tai skelbia dvasinio mokytojo Algimanto Evangelijos geroji žinia - KŪRĖJAS YRA GYVAS – IR KIEKVIENO VIDUJE – JĮ GALIMA ATRASTI. IR KŪRĖJAS YRA KIEKVENO, ATRADUSIO JĮ SAVYJE, TĘSINYS. IR TĖVIŠKA MEILĖ PRIPILDO TĄ SŪNŲ AR DUKRĄ.
Kol neturėjau tokio patyrimo, tol nemąsčiau tokiomis temomis. Dabar man tai atrodo labai svarbu, nes žmogaus išmintingas auklėjimas ir dvasinis švietimas, formuojamas ant paties tvirčiausio GYVOJO DVASINIO PAGRINDO – Rojaus Trejybės-AŠ ESU, yra šviesios ir gyvybingos žmonijos pagrindas. Ir jis prasideda žemiškoje šeimoje. Tokia yra sumanyta Jos evoliucija visai kūrinijai – nuolatinis šviesėjimas per kiekvieno asmens asmeninį šviesėjimą, vien per nuoseklų gyvo įtikėjimo gilinimą, ateities kartų gerovės labui.

Kada aš pasikalbu su kitomis urantėmis, kurios jau turi ilgesnį ar trumpesnį motinystės patyrimą, tai atsidūrusios tokioje pat situacijoje, jos skirtingai sprendžia savo problemas. To priežastys manau yra įvairios – patyrimų pasidalinimo trūkumas, kitokios gyvenimiškos aplinkybės ir sukaupta patirtis, nevienodas mąstymas ir įžvalga, nes nevienodas dvasinis laiptelis ir seklesnė ar gilesnė gyvo įtikėjimo gelmė, dėl to skirtingos reakcijos į tą pačią problemą, priimami nevienodi sprendimai tuo pačiu klausimu, o galiausiai atitinkamos kitokios pasekmės. Viskas tarpusavyje susieta. Mes ir negalime būti visi vienodi kaip robotai, elgtis vienodai, bet ką iš tiesų galime padaryti – vis labiau įsiklausyti į Rojaus Trejybės-AŠ ESU mokymus, kuriuos išgirstame per dvasios mokytoją Algimantą gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, kuriuos perskaitome jau suteiktuose apreiškimuose, o svarbiausia – išgirsti dvasine klausa. O tai nėra taip lengva, kaip atrodo iš karto, nes nuolat įsiterpia žmogiškasis protas su savo išvedžiojimais, įvairiais girdėtais teiginiais, ir dažnai labai klaidingais, kurie ima ir tam tikru momentu nustelbia. Nes girdėti ir žinoti yra visiškai NE TAS PATS, kas įsiklausyti dvasine klausa, pajausti dvasine būsena ir gyventi dvasinės tiesos ir šviesos teiginiais – gyventi TIKROVĖJE. Štai kodėl vienintelė IŠEITIS – nuolatinis ir nuoseklus gyvo įtikėjimo gilinimas į Rojaus Trejybę-AŠ ESU, kad kiekvienas urantas realiai ir vis aiškiau pajaustume, kaip mus asmeniškai veda iš vidaus tose aplinkybėse, kuriose atsiduriame, kaip išspręsti tą pačią iškilusią situaciją. Puiku, kada galime kažkiek vadovautis kito nuoširdžiai pasidalintu patyrimu, bet vis vien teisingą sprendimą pajaučiame tik patys asmeniškai, per atsivėrimą Rojaus Trejybei-AŠ ESU.

„Aš esu Meilės Šaltinis ir Centras, ir esu toks Šaltinis ir Centras visai kūrinijai, todėl Manoji meilė – paskleista iš MŪSŲ TRIJŲ – aprėpia visą kūriniją ir ji – tik ji VIENINTELĖ – tegali jums užtikrinti ir jūsų vaikų auklėjimą ir sveiką gyvenseną materialiu pavidalu, ir Mano jiems suteikiamą mitybą jau nuo pat jūsų atsivėrimo Man ir vaisiaus pradėjimo Manosios dukros įsčiose. Jau nuo pat tos akimirkos Aš maitinu savo naująjį sūnų ar dukrą Savo Meile, per Man atsivėrusią ir iš Manęs geriančią šitą gyvą meilės virpesių nektarą Mano dukrą – būsimąją kūdikio motiną.“ (Tėvo mokymas apie vaikų auklėjimą, mitybą, gydymą, 2011 03 26)

Motinystės patyrimai man dar yra nauji ir būsimi kaip neatrasti horizontai, bet tuo pačiu viliojantys iš vidaus, kad atrasčiau ir patirčiau juos, gyvendama gyvą gyvenimą su atrasta viduje Rojaus Trejybe-AŠ ESU, ir taip, kaip Ją pajaučiu vis stipriau savyje. Tai mano viduje kyla vis didesnis noras nuoširdžiai ir vis aktyviau bendradarbiauti su Ja, ir ne vien savo žemiškosios šeimos labui, bet ir visumos labui.
Eidama šiuo gyvuoju keliu, ir jau nešiodama būsimąjį mažylį savo įsčiose, aš visada bendravau ir toliau nuoširdžiai bendrauju su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, mano, kaip ir šio gimsiančio mažylio Tikraisiais Tėvais. Atsimenu nuostabų patyrimą iki šiol, kada sekančią dieną po naujos gyvybės manyje sukūrimo aš kartu su Robertu atėjome į gyvąją šventovę, ir nuo pat pirmųjų garbinimo maldos žodžių, ištartų dvasinio mokytojo Algimanto lūpomis, pajutau labai galingą mane užliejusią ir visą mano vidų, visą fizinį kūną, kiekvieną fizinę kūno ląstelę pripildžiusią giluminę ramybę, tarsi kokią nematomą dvasinę skraistę mane apgaubusią. Ir tai buvo labai stiprus patyrimas dvasine būsena, kokio iki šiol niekada nesu patyrusi. Tai buvo Rojaus Trejybės-AŠ ESU dovana man, tiesiog aš taip jaučiu dabar. Ir toliau šita giluminės ramybės būsena mane lydėjo, tik per visą šį laikotarpį reikėjo įdėti ir savo asmeninių nuolatinių pastangų, gilinant įtikėjimą, kad ši giluminės ramybės būsena ir toliau būtų mano savastimi, man ir naujai gyvybei įsčiose. Žinoma, iki šio momento buvo įsiterpusių daugybė abejonių dėl pasikeitusių gyvenimo aplinkybių, dėl nežinomybės ateityje, gi reikėjo išspręsti daugybė klausimų – kur ir kaip susirasti mūsų bendrą gyvenamąją vietą, kur galėtume gyventi visi kartu su gimusiu mažyliu, o po to, kaip ją įsirengti be papildomo uždelsimo ir finansiškai ekonomiškiau, bet jaukiai ir gražiai, kaip finansiškai išsilaikyti, nes aš tuo metu netekau darbo. Bet visada aš kreipiausi pagalbos į Rojaus Trejybę-AŠ ESU ir Jos Apvaizdą, ir tikrai realiai fiziškai patyriau, kaip greitai ir sklandžiai pavyko išspręsti visus materialius klausimus. O juk daug kartų buvau girdėjusi iš dvasios mokytojo Algimanto apie Rojaus Trejybės-AŠ ESU Apvaizdos suteikiamą net ir materialią pagalbą mums urantams, pagal poreikį, bet iki šiol nepatyriau ir vis stebėjausi, ar taip įmanoma. Beveik per pusantro mėnesio pavyko susirasti būsimąją gyvenamąją vietą, už Vilniaus miesto, gražiose ir ramiose gamtos apylinkėse, kai tuo tarpu aš pati gyvenamosios vietos sau ieškojau daugiau nei kelerius metus, ir niekaip nepavykdavo surasti, vis kažkas sutrukdydavo, arba jausdavau, kad vieta netinkama ir nejauki, arba jau iš po nosies nupirkdavo. O čia staiga taip greitai, esant tokioms mano kartu su Robertu naujoms gyvenimo aplinkybėms, ėmė ir gan greit viskas sklandžiai išsisprendė, ir tikrai aš jaučiu su Apvaizdos pagalba. Ir visi būtiniausi remonto darbai buvo atlikti per mėnesį. Žinoma, reikėjo įdėti man pačiai labai daug pastangų, nes Robertas dirbo per kelis darbus, kad kurti būsimųjų namų jaukumą su meile – organizuoti pačiai visus remonto darbus, užsakinėti būtinas prekes namams iš įvairių įmonių, prižiūrėti remonto darbų procesą, bet šitas patyrimas man suteikė stiprybės ir dar daugiau pasitikėjimo savimi, atradau savyje naujus organizacinius gebėjimus. Ir visada viską dariau pasitikėdama Rojaus Trejybe-AŠ ESU, nuolat bendraudama ir bendradarbiaudama su Ja, ir visus net ir materialius klausimus spręsdama su Ja. Tik šitokiu būdu man pavyko išsaugoti dvasinę ramybę tokiu nelengvu laikotarpiu, iki šiol man nepatirtu, nauju, kartu patiriant ir Roberto palaikymą ir pagalbą. Todėl iš tiesų įgavau realų patyrimą, ir galiu tik patvirtinti dvasinio mokytojo Algimanto išsakytus šviesos teiginius, kad bendradarbiaujant su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir Jos suteikta Apvaizda įmanoma išspręsti įvairius, net ir materialius klausimus. Pastangos yra mūsų, rezultatas yra Kūrėjo.
Visi materialūs rūpesčiai man trukdė nuoširdžiau ruoštis Urantijos grupės studijoms, o juk reikėjo ir juos išspręsti, tačiau kai tik išsprendžiau ir pajutau turinti daugiau laiko, priėmiau sąmoningą sprendimą daugiau įdėti pastangų, kad dar daugiau sustiprėčiau dvasiškai, kad mano dvasinis protas ir toliau būtų aktyvinamas dvasinėmis studijomis, bendravimu ir bendradarbiavimu su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Ir tikrai galiu patvirtinti, kad mano nuoširdesnės ir atkaklesnės pastangos davė rezultatų, pasijaučiau dar tvirčiau ir ramiau. O juk buvo ir vidinio nerimo, abejonių ir baimės tomis visokiomis aplinkybėmis, kaip viską pavyks išspręsti, ar sėkmingai vystosi mažylis įsčiose, kaip įveikti gimdymo baimę, kurią įgijau praeityje susiklosčius liūdnoms aplinkybėms. Ir dabar aš žinau, kad tokios problemos kankina daugybę moterų. Jas kankina baimė ir neužtikrintumas dėl ateities, gimdymo baimė, net gimusiojo mažylio priežiūros baimė, ar pavyks būti gera motina, ir iš viso, kokia turi būti gera motina. Tiek daug internete pilna įvairių straipsnių, kuriose pasakojamos liūdnos ir skausmingos moterų patirtys šitomis temomis, ir visa ta informacija, įskaitant įvairius filmus, skleidžia labai žemo dažnio energinius virpesius. O tai labai nuodija žmogaus gyvulinį protą, dar labiau užteršia sąmonę ir pasąmonę toji nematoma dvasinė tarša. Aš tai jaučiu ir žinau, tačiau visą šį laiką sąmoningai saugojau save nuo tokios informacijos, neskaičiau ir nežiūrėjau, kad neužterščiau papildomai savęs ja, o vis daugiau skyriau laiko ir nuoširdžių pastangų bendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, skaičiau įvairius Jos mokymus, patalpintus mūsų svetainėje www.urantija.lt. Iškilus bet kokiai abejonei ar nerimui, net baimei aš vėl ir vėl kreipdavausi į JĄ apraminimo, ir realiai patirdavau. Ėmiau gauti vis gilesnius mokymus iš Jos asmeniškai, labai nuraminančius ir pakylėjančius – kad vis daugiau bendraučiau su JA, nelikčiau abejonėse nė akimirkos, kad savo dvasine būsena darau įtaką visam savo kūnui, kiekvienai fizinei ląstelei, ir naujai gyvybei įsčiose, kad nuo mano gilėjančio atsivėrimo ir pasitikėjimo Ja viskas kūnas tampa sveikas, ir mažylis įsčiose irgi vystosi gerai, ir toliau vystysis gerai, tik svarbiausia – mano nuolatinis ir nepertraukiamas gyvas ryšys su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kad viską lemia mano dvasinė būsena. Ir kada tokie panašūs mokymai, sustiprinimai vis kartodavosi ir kartodavosi, ir dabar perteikiami, tik vis labiau po truputį išplečiami, mane apraminantys dėl ateities, dėl gimdymo aplinkybių, kad nereikalingi jokie skiepai kūdikiui, kad iš tiesų JI savo apsaugą man suteikia, tereikia niekada nenuleisti rankų ir toliau šitaip vis dažniau savais žodžiais bendrauti su Ja – tai mane vis labiau stiprino, ramino, kad jaučiu vis didesnį pasitikėjimą dvasine būsena, ir tą nuostabią dvasinę ramybę, kuri užpūsta vis stipriau, kada visą šį mažylio išnešiojimo savo įsčiose ir gimdymo procesą sąmoningai pašvenčiu Rojaus Trejybei-AŠ ESU. Šitaip stiprinu save, sąmoningai, įsiklausydama į Jos mokymus, gaunamus tiek asmeniškai, tiek perskaitytus šioje svetainėje. Šitaip mano dvasinis protas vis labiau aktyvinamas, o tai labai svarbu. Dvasinis protas nejaučia baimės, o vien meilę, palaimą – tiesiog KŪRĖJO TIKROVĖS energinius virpesius. Svarbu – nelikti abejonėse ir baimėje dėl bet kokių naujų atsiradusių gyvenimo aplinkybių ir iššūkių, neleisti savo gyvuliniam žmogiškam protui bujoti ir mus kankinti, o sąmoningai stiprinti save nuolat kreipiant mintis VIENINTELIU VEKTORIUMI – į KŪRĖJĄ – Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Tai vienintelis sustiprinimas visiems, mano asmeniškai patirtas ir patiriamas iki šiol, ir tik ši kryptis iš tiesų YRA TEISINGA.

Atsimenu, prieš gal kokį mėnesį ar daugiau netikėtai aptikau vieno gydytojo straipsnį internete, aprašantį požiūrį į moters gimdymą ir gimusį vaikelį maždaug prieš 30 metų, kuris buvo visiškai kitoks nei dabar, ir elgesys su ką tik gimusiu mažyliu buvo labai grubus, sakyčiau net žiaurus. Jis buvo laikomas tarsi daiktu, nejaučiančiu fizinės aplinkos, į nieką nereaguojančiu, ir nieko nesuprantančiu, tik gimus atskiriamas nuo motinos. Kokias dvasines traumas ir pergyvenimus turėjo patirti kūdikis, kuomet yra bejėgis išreikšti savo vidinę būseną kaip nors kitaip, kaip tiktai verkimu. Ir štai vieno gydytojo perteiktas visiškai priešingas ir šviesus požiūris į mažylį vaiką padarė didelį perversmą šioje srityje visame pasaulyje – kad jis dar augdamas įsčiose reaguoja į įvairius aplinkos poveikius, būsenas, mitybą, elgseną, ką patiria motina, kad jis girdi ir atitinkamai reaguoja savo judesiais viduje. Taigi tai jau asmuo, o ne šiaip nejautri ir niekam neimli būtybė. Ir aš taip pat galiu paliudyti dar daugiau, jau eidama šiuo gyvuoju keliu, ir žinodama daugybę šviesos teiginių, mums visiems perteiktų iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU, ir per dvasios brolį Algimantą, kuris savo mokyme mums teigia:
„Dabar sugrįžkime prie vyro ir moters jungties ir embriono pradžios moters įsčiose. Moters kiaušinėlis, apvaisintas vyriškuoju spermatozoidu, jau turi ASMENYBĖS GYVYBĘ, TAI JAU YRA ASMENYBĖS GIMIMAS, NORS TAI DAR TIK ASMENYBĖS ASMENS TAPATYBĖS POTENCIALAS, KURIS TAPS AKTUALU TIK KŪDIKIUI IŠVYSTANT PASAULĮ.” (Algimanto mokymas apie asmenybę ir NAUJOJI žinia apie gyvybę moters įsčiose, 2013 01 01)
Štai tokia perteikta gyva ir ryški dvasinė šviesa labai praplėtė ir mano mąstymą, ir toliau skatina giliau susimąstyti, kad naujos gyvybės gimimas iš moters įsčių, jos sklandus vystymasis visiškai priklauso nuo moters dvasinės būsenos. O toji ramybės dvasinė būsena, TIKROVĖS dvasinė būsena yra patiriama tik per Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU atradimą ir REALŲ patyrimą savyje. Tik šitokiu būdu, aš jau pati patiriu, kaip vis labiau keičiasi mano mąstymas – jis tampa daug šviesesnis, gyvybingesnis, platesnis ir skvarbesnis požiūris į visą aplinką, į mūsų planetą Urantiją, net į kūriniją, kaip vidinė būsena yra daugiau kupina pasitikėjimo savimi ir Kūrėju, kaip daugiau drąsos, tvirtumo, ramybės, pakylėjimo, gėrio ir grožio minčių, negu buvo prieš tai, pažvelgus net keletą metų atgal į savo praeitį. Ir visi šitie pokyčiai natūraliai įtakoja mano visą fizinį organizmą, taigi ir gyvybę įsčiose. Jis tampa sveikesnis, nes atitinkamai gyvensena tapo daug sveikesnė, mityba vegetarinė, fizinis kūnas stiprinamas mankšta. Tik gyvai atrastos Rojaus Trejybės-AŠ ESU aukšto dažnio energiniai virpesiai, tiesiog TIKROVĖS virpesiai, per nuolatinį kasdienį gyvą bendravimą paprastais žodžiais su JA mane keičia iš vidaus, jie pripildo mane, ir jie vis labiau tampa mano SAVASTIMI. Todėl su nuoširdžia gyva meile jaučiu ir stebiu, kaip auga būsimasis mažylis dar įsčiose, kaip jis nuostabiai gyvai reaguoja į mano, kaip ir kitų žmonių balsus, kaip savo reakcijas išreiškia judesiais. Labai nuostabu yra stebėti jo reakcijas į mano dvasinę būseną. Dabar Rojaus Trejybę-AŠ ESU garbinu ir bendrauju su Ja garsiai, arba pusbalsiu, kad ir mažylis įsčiose klausytųsi, pratintųsi prie mano patiriamos dvasinės būsenos, ir pats patirtų, ir iš tiesų pastebiu, kaip jis nurimsta viduje, truputį sujudėjęs, tarsi duodamas žinoti kad nemiega ir klausosi. Tą pastebiu ir dalyvaudama Urantijos grupės paskaitose, ir gyvojoje šventovėje. Tiesiog jis kuo puikiausiai reaguoja į mano vidinę dvasinę būseną, net mano balso tembrą. Kada tik aš retkarčiais jaučiuosi nerami, mintys sunkesnės sukasi galvoje, taigi iš karto atsiliepia ir mano fizinei būsenai, sunkiau vaikščioti su tokiu didėjančiu fiziniu svoriu, o kada jaučiu didesnę ramybės ir pakylėjimo dvasinę būseną, jaučiuosi net fiziškai lengviau, nejaučiu tokio didelio svorio ir sunkumo. Štai, kokią didžiulę galią ir poveikį mūsų fiziniams kūnams turi dvasinė būsena! Juk ne šiaip sau Rojaus Trejybė-AŠ ESU ir mane nuolat savo perteikiamuose man mokymuose vis atkreipia dėmesį, ragindama bendrauti su Ja nuolat, bet kuriuo paros metu pabudus, kad iš Jos gerčiau gyvąjį vandenį, kuris iš tiesų suteikia realiai patiriamo gyvybingumo, gerovės. Kodėl turėtume gyventi skausme, baimėje, nepasitikėjime, nerime, abejonėse, kai galime gyventi šviesoje? Viskas priklauso nuo mūsų noro ir įdedamų kasdienių pastangų. Patiriu, kad tiek gyvas nuolatinis bendravimas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, bendradarbiavimas su Ja veikiant visų labui, štai net ir dabar rašant, ruošimasis Urantijos grupės studijoms, įvairių perteiktų mums mokymų studijavimas – toks aktyvus gyvenimas šviesoje mus stiprina, aktyvina būti TIKROVIŠKAIS ir aktyviais Rojaus Trejybės-AŠ ESU dukromis ar sūnumis. Ir palaipsniui per savo asmenines nuoseklias pastangas mes tokiais TAMPAME.

Šeimininkas Sūnus Kūrėjas-Jėzus savo mokyme mums taip pat teigia:
„Štai dėl to aš jus raginu, kad jūs – per giluminį bendravimą – tiek su mūsų visų Tėvais, tiek ir su manimi – patirtumėte BŪSENA, kad jūsų PASITIKĖJIMAS būtų kaip sveika ranka keliant su gardėsiu kupiną šaukštelį prie jūsų lūpų – kad nejaustumėte to keliamo svorio, ir negalvotumėte apie tai, ar jūs pakelsite tą šaukštelį ar ne, nes jums tai yra SAVASTIS VISOS TOS BŪSENOS, kad ir dvasinėje plotmėje jūs patirtumėte šitokią BŪSENĄ Gyvajame Komunijos Ryšyje su mūsų Tėvais, kad jums tai taptų NEATSIEJAMA dalimi, kuri IŠTIRPTŲ jūsų ASMENYBĖJE, kad tai būtų tas svoris, arba toji našta, kurios jūs NEJAUSTUMĖTE, kad tai būtų SAVAIMINIS jūsų GYVENIMAS – kokį gyvenimą aš gyvenau tarp jūsų, kokį gyvenimą aš dabar gyvenu, būdamas Vietinės Visatos vienas iš dviejų sukūrėjų ir vadovų.“ (Šeimininko Sūnaus-Kūrėjo-Jėzaus mokymas apie būseną, pasitikėjimą, suteiktas Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, Vilniuje, 2017 03 18)

Su Kūrėjo meile,

Jurgita
2017-03-22 12:33:26



Miela Adolfina, ačiū tau už tokius šiltus žodžius išsakytus apie mūsų žemiškąją šeimą. Tačiau – netgi per šiltus. Mes taip pat MOKOMĖS ir labai daug klystame, tačiau stengiamės. Aš labai džiaugiausi, kai tu Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje pagarsinai savo pastebėjimą apie Matą, kurio nepastebėjau ir aš pati. Man buvo malonu klausytis. Jeigu mes visi pasistengtume dalintis savo mintimis, įžvalgomis ir įvairiausiais pastebėjimais – kiek daug vieni iš kitų pasisemtume, pasimokytume. Aš tikiu, kad mes – urantai, tapsime aktyvesni ir atviresni.

Su meile, Vita

vvita
2017-03-06 22:20:45



Nutariau pasidalinti mažu, tačiau reikšmingu ir džiaugsmingu šeštadienio patyrimu Rojaus Trejybės šventovėje. Šį kartą mane sužavėjo mūsų mažojo uranto Mato sumanus ir kilnus poelgis pamaldų metu. Aš pastebėjau, kad Matas nuėjo prie kambarinės gėlės . .. Susirūpinau, ką jis darys gėlei? Matas pakėlė gėlės nusvirusį žemyn lapą į viršų ir užkabino jį už stiebo, kad ir šį lapą pasiektų pro langą šviečiantys saulės spinduliai .... Pamaniau aš taip pat būčiau padariusi... Širdyje labai apsidžiaugiau tokiu sumaniu ir išmintingu mažo berniuko sprendimu ( juk Matas tik pirmokas ) . Aš pajutau dar didesnę pagarbą ir meilę Matui, jo sesutėms bei tėveliams, kurie kas antrą šeštadienį jau kelinti metai nuolat atvyksta iš Kauno į Vilniuje vykstančias gyvąsias pamaldas. Aš tikiu dar ne kartą Matas ir jo sesutės mus stebins ne pagal amžių brandžiais ir kilniais poelgiais bei sprendimais. Mes juk nuolat meldžiamės ir prašome, kad su Apvaizdos pagalba šviesėtų mūsų aplinka kaip yra numatęs Kūrėjas per kiekvieno Jo sūnaus ar dukros nušvitimą. Šie vaikai auga ne tariamai išmintingoje ir dvasingoje šeimoje, o šeimoje, kurioje nuolat garbinamas Kūrėjas ir atliekami kiti prasmingi veiksmai bei darbai kartu su vaikais. Tik dvasingoje, darnioje ir mylinčioje žemiškų tėvų aplinkoje, kaip Vitos ir Vytauto, gali augti ir natūraliai vystytis šviesos vaikai. Juk kiekvienas gimęs vaikas yra tyras tarsi krištolas , o pasireiškęs netinkamas ir nemotyvuotas vaikų elgesys, yra žemiškųjų tėvų neišmintingo ( be Kūrėjo meilės ) auklėjimo bei nenuoširdaus mokymo ar auklėjimo pasekmė. Pasikartosiu, tik su Kūrėjo ir tarpusavio meile jaunos šeimos turi sieti savo gyvenimus vadovaudamiesi dieviškąja išmintimi, kaip yra sumanęs Kūrėjas per kiekvieno Jo vaiko nušvitimą..
Su Kūrėjo meile.

adolfina
2017-03-05 17:53:15




[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal