Forumas: temos peržiūra
GYVENIMAS ŠVIESOJE SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU
Šis gyvasis kelias yra GYVAS, nes yra PATIRTINIS, kiekvieno asmens viduje, nes tai Rojaus Trejybės-AŠ ESU pažinimo gyvasis kelias, gyvu patyrimu, kiekvieno asmens viduje, kaip savo ir visų tikrojo ir vienintelio Tėvo ir Motinos, dabar ir per visą amžinybę ateityje. Ir šitas Jos pažinimas mano viduje vis tęsiasi ir tęsiasi, iš tiesų dar gerokai anksčiau nei tik buvo atsiradusi Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus gyvoji šventovė, į kurią pirmą kartą ir atėjau. Jau prieš tai aš, pati pajutusi iš vidaus dvasinį impulsą, man nesuprantamą ir naują, ir visiškai neskatinama niekieno iš mano aplinkos žmonių, dar mokykloje besimokydama vyresnėse klasėse, praėjau kalbėtis labai nuoširdžiai ir atvirai savomis mintimis su Dievu, kuris mano mintyse buvo įvardijamas ir suvokiamas kaip DRAUGAS, ir pats geriausias, į kurį rėmiausi tuomet, remiuosi ir dabar, apie kurį mąstydama jaučiau viduje, kad niekas kitas man negali patarti, sustiprinti ir padėti atrasti teisingus sprendimus, atsakyti į klausimus, kylančius mano galvoje, o tik JIS, tik Jis tai gali padaryti tobulai. Nes tik Jis mane iš vidaus pažįsta tobulai, kaip aš pati savęs nepažįstu. Iki šiol nuo pat paauglystės taip jaučiu, savo viduje. Ir šitai mane skatina vis artimiau ir dažniau bendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, patirti dvasinį artumą. Ir nors mano gyvenime įvairių iššūkių ir pokyčių netrūksta, o vis daugiau atsiranda, aš vis labiau ir labiau jaučiu, kad būtent šis gyvas bendravimas kažkada paauglystėje su Dievu kaip Draugu, po to su patirtu Tėvu mano viduje, po to su Rojaus Trejybe, o dabar jau su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir yra vienintelis GYVASIS RYŠYS, kurį noriu puoselėti ir toliau, kurio dėka aš patiriu vis gyviau ir gyviau savo Tikrąjį TĖVĄ ir MOTINĄ, imu pažinti JĮ didėjančia dvasinio artumo būsena, ir pati imu atsiskleisti tokia, kokia nemaniau galinti būti, ir tai tik pradžia.
Kada daugiau kaip prieš savaitę, jau praeitais metais 2016 12 30, urantijos grupėje išgirdome nuostabų Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės mokymą, apžvelgiantį mūsų urantų 2016 metus, tai šis mokymas buvo man kaip patvirtinimas ir didelis sustiprinimas į mano viduje vis iškylančias gyvos šviesos ir meilės mintis, kurios kol kas dar prasilenkia su mano ryžtingesniais šviesos veiksmais išorėje, aplinkoje:
„Ir Aš džiaugiuosi jūsų visų vadinamųjų urantų pasireiškimu, kiek jūs sau mąstote viduje, kiek jūs daug daugiau norėtumėte būti veiklesni, energingesni, ryžtingesni, geresni, dar daugiau prisipildę Manosios Meilės. Tai Mane malonina – jūsų gyvybingumas, jūsų troškimas. Juk svarbiausia ir yra ne tai, kuo jūs esate šią akimirką, bet tai, kuo šią akimirką jūs trokštate būti. Jūsų troškimas, kuo jūs norėtumėte pasireikšti, ir yra tas jūsų dvasinės asmenybės, Mūsų jums suteiktos amžinosios dovanos, dvasinio asmens, vektorius – į kurią pusę jūs ketinate žengti artimiausiu metu.“
Štai šitas vektorius – žengti į vis didesnę vienovės būseną su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir yra pati teisingiausia ir prasmingiausia kryptis tiek man, tiek kiekvienam urantui, tiek visai žmonijai, ir net kūrinijai. Vienovės su savo Tikruoju Tėvu ir Motina neįmanoma patirti, gyvai su Juo nebendraujant, net ir daugybę kartų dienoje, savo apmąstymus ir mintis nukreipiant jiems. Kaip gi štai vaikas galėtų patirti savo žemiškojo tėvo ir motinos meilę savyje, jei vis atstumtų juos, nesikalbėtų, nebendrautų su jais, nesidalintų savo džiaugsmais ir rūpesčiais, nusisuktų nuo jų, nors šie vis vien jį myli? Negalėtų patirti, nes bendravimo ryšys turi būti ABIPUSIS, o ne vienpusis. Taip ir Rojaus Trejybė-AŠ ESU mums yra padovanojusi savo gyvąją dalelę Minties Derintoją – nutiesusi gyvą ryšį mums ir mūsų labui, bet kiek mes atsakome į šį Jos kvietimą bendrauti su Ja? Retokai dar, retokai bendraujam su Ja, dar nepasitikim, dar atstumiam Ją manydami, kad patys galim kažką geriau, dar abejojam, todėl ir nepajaučiam gyvo nuoširdaus meilės atsako savyje iš Jų – Tikrojo Tėvo ir Motinos savyje.
Manyje irgi būna tokių susvyravimų, kada įvairūs pasąmonės ir sąmonės teršalai aptemdo nuoširdesnį bendravimą su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, bet aš vis vien nepasiduodu jiems ilgai bujoti manyje, o visada vėl ir vėl kreipiuosi į Ją nuoširdžiai savais žodžiais, ir vėl pajuntu gyvybingą palaimos būsenos atsaką savyje, pajuntu vėl užpildančią dvasinės stiprybės, meilės, nuoširdumo, ramybės ir gerovės būseną. Nes būtent šitaip išmintingai elgtis man suteikiamuose mokymuose mane moko Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Tai, ką Ji man pasako, aš galiausiai patvirtinu realiu veiksmu, kokia gyvybinga Jos energija, ir kaip per atsivėrimą ją įsisavinant vis labiau stiprėja fizinis kūnas, rimsta neramus žmogiškasis protas, mintys tampa šviesesnės ir imlesnės dvasiniams impulsams. Štai praeitą savaitę turėjau tokį patyrimą, kada praėjusį ketvirtadienį per pietus išėjau pasivaikščioti po savo namų apylinkes Riešėje, kur atsiveria gražūs gamtos vaizdai akims, kai aplink ramuma ir miškai, upelis, ežerėlis, laukai apramina ir panardina į prasmingus apmąstymus, jais bevaikštant. Taigi ta diena buvo labai šalta ir vėjuota, termometro stulpelis rodė gal -20 laipsnių šalčio, nors dangus saulėtas. Taigi aš vaikščiojau, ir nors buvau gerai apsirengusi, ir su šilta vilnone kepuraite, manau, kad visgi galėjo galvą perpūsti stiprus vėjas. Grįžusi namo gerai jaučiausi, tačiau vakare pajutau nedidelius galvos skausmus, bet nelabai kreipiau dėmesio, nes pagalvojau, kad esu nuvargusi ir laikas miegoti. Ryte penktadienį kai tik prasibudau, pajutau didelį galvos skausmą, kuris buvo geliantis ties viršugalviu, kad tas gėlimas, atrodė, jau juntamas ir ties kaklu, ir jau žemiau rankose. Atsimenu, kad pagalvojau kas čia darosi, ką daryti, kai neužilgo pajutau, kaip mane užliejo tokia aiški dvasinė būsena ir dvasinis žinojimas, ką gi daryti – tik gyvas bendravimas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, ir nuolatinis Jos gyvojo vandens gėrimas mane visiškai atstatys. Tai buvo realiai patirta dvasinė būsena ir aiškus žinojimas, kad taip ir bus. Neatsimenu ar esu iki šiol patyrusi kažką panašaus, taip aiškiai. Na ir šitas dvasinis patyrimas mane labai sustiprino ir skatino vis bendrauti ir bendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, vis garbinti Ją, visą rytą, ir nepaisant labai didelių galvos skausmų, jaučiau, kai prasiveržia mano nuoširdumas ir meilė Jai, ir galvos skausmai be jokių vaistų ėmė slopti, rimti. Viduje buvo iškilęs toks palyginimas kaip vaizdinys, kad reikia atsukti kraną, kad nuolat tekėtų vanduo, ir nuolat jį gerti, tik šiuo atveju – dvasinį vandenį iš paties Šaltinio. Žinote, tą ir dariau, ir taip visą rytą, iki kol reikėjo važiuoti į urantijos grupę, ėmiau jaustis jau pakankamai gerai. Šitas patyrimas man yra dar vienas sustiprinimas, kad visada ateina išeitis ir pagalba, kai tik nuoširdžiai atsiremiame į Rojaus Trejybę-AŠ ESU. O juk netikėtų iššūkių būna visokių, ne tik susijusių su mūsų fizinio kūno negalavimais, bet ir su netikėtomis aplinkybėmis mums priimant teisingą sprendimą, kaip reikia pasielgti. Ir tai labai individualūs patyrimai, tačiau IŠEITIS VISADA YRA, ir ji yra suteikiama iš Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU.
Kada vis dažniau išeinu pasivaikščioti į gamtą po savo namų apylinkes, labai dažnai panyru į apmąstymus, kuriuos irgi nuoširdžiai paskiriu Rojaus Trejybei-AŠ ESU. Tiesiog mąstau savyje vienokius ar kitokius dalykus, stengiuosi pajausti teisingesnę išeitį, ir jau pastebėjau, kad mano apmąstymus netikėtai ir visai natūraliai užlieja dar ryškesnės šviesos mintys, dar labiau mane dvasiškai pakylėjančios, sustiprinančios, kaip aiškūs atsakymai, kad tokie pasivaikščiojimai man tampa nuostabiu malonumu. Ir aš jau žinau, kad tai yra suteikiama ryškesnė šviesa iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU, mane pasiekianti per Minties Derintoją. Nes būna tokių šviesių minčių, apie kurias anksčiau aš visai nesusimąstydavau, kad taip įmanoma, nes niekada iki šiol neturėjau tokių patyrimų, kaip dabar. Ir vienas iš tokių patyrimų – motinystė. Ir štai per tokį nuoširdų bendravimą su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir apmąstymus vienumoje, pašvenčiant juos Jai, man ateina šviesios ir gyvybingos mintys, kad Jos gyvoji energija, mane vis labiau užpildanti palaimos dvasine būsena, kaip suteikia gyvybingumo kiekvienai fizinei kūno ląstelei, lygiai taip pat suteikia to paties gyvybingumo ir mažyliui, dar tik besivystančiam įsčiose. Ir kaip šitoji gyva energija pamaitina ir sustiprina, valo kiekvieną fizinę kūno ląstelę, tokį patį poveikį ji daro ir naujai gyvybei įsčiose, ir ne mažesnį. Tėvas štai mokyme sako:
„Ir šitoji būsena PAMAITINA jūsų būsimąjį kūdikį MANĄJA IR GYVĄJA MEILE – KOSMINIAIS ENERGETINIAIS VIRPESIAIS – TIESIAI IŠ MŪSŲ TRIJŲ IR ESANČIŲ ROJUJE.“ (Tėvo mokymas apie vaikų auklėjimą, mitybą, gydymą, 2011 03 26)
Ir kuo dažnesnis ir tuo pačiu nuoširdesnis tampa gyvas bendravimas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, tuo mane vis stipriau užlieja būsena, aiškumas ir tvirtumas, kad gyvoji aukšto dažnio energinių virpesių energija yra pajėgi atstatyti ir sureguliuoti įvairius procesus, kokie vyksta moters kūne vystantis naujai gyvybei, tiek bet kuriam kitokiam fiziologiniam procesui žmogaus fiziniame kūne apskritai. Kada gydytojai kalba apie įvairius negalavimus, pasireiškiančius moters kūne, vystantis naujai gyvybei, jie tikrai nekalba, nes NEŽINO, kad yra toks Tobulumo šaltinis – Rojaus Trejybė-AŠ ESU, su kuria nuolat bendraujant, iš kurios nuolat ir nepertraukiamai geriant gyvąją energiją galima turėti sveiką ir gyvybingą kūną, sveiką gimsiantį mažylį, be jokių šalutinių reiškinių ir pasekmių, apie kuriuos kalba ir vis klausia štai ir mano gydytoja. Aš jai vis atsakau tą patį – gerai jaučiuosi, viskas puiku, jokių šalutinių reiškinių nejaučiu. O ir patvirtinimus iš būtinų medicininių tyrimų gaunu – viskas vystosi gerai, nes taip ir jaučiuosi. Būna, kad ir kai kurios urantės manęs paklausia, kaip gi aš jaučiuosi, ar man lengva vaikščioti, nes kai kurių jų patirtys praeityje buvo nelabai malonios, o aš vėl patvirtinu tą patį, kad gerai jaučiuosi, nes visą naujos gyvybės vystymosi procesą nuoširdžiai pašvenčiu Rojaus Trejybei-AŠ ESU.
Štai ir šį praėjusį savaitgalį, kai buvau su Robertu kaime sodyboje, pavakary sėdėjau ir skaičiau straipsnį internete per savo mobilųjį telefoną, ir pajutau, kaip ėmė spurdėti nauja gyvybė mano įsčiose, o tuomet jau sunkiau susikaupti skaityti, nes dėmesys nukrypsta į ją, visai natūraliai. Netrukus kilo mintis ir poreikis pabendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kad dar daugiau giluminės ramybės ir palaimos patirčiau savyje. Pradėjau labai nuoširdžiai garbinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU, ir ėmiau patirti mane užliejančią nuostabią palaimos būseną, vis gilėjančią ir mane pakylėjančią, kuri visiškai apramino ir to mažylio spurdėjimus mano pilve, nes ir jį paveikė aukšto dažnio energiniai virpesiai. Tai štai kaip viskas tarpusavyje susieta, ir tą pajaučiu savuoju patyrimu, kaip mano gyvas įtikėjimas įtakoja tiek mano fizinį kūną ir tą naują gyvybę, besivystančią jame, tiek ir mane supančią aplinką.
Tokie įvairūs patyrimai, patirti gyvenime tik stiprina mano pasitikėjimą Rojaus Trejybe-AŠ ESU, ir apmąstymai apie juos vis plečia ir plečia mano suvokimą apie Jos gyvosios energijos aukšto dažnio energinių virpesių poveikį visur ir viskam, ne tik fizinio kūno gerovei, tiesiog šis gyvasis kelias dar naujas mums urantams, todėl natūralu, kad patys savo kasdieniame gyvenime ir išbandome ir patiriame tai, ko niekada iki šiol nesame patyrę. Kada štai mąstau apie fizinio kūno gyvybingumą, kuris toks svarbus mūsų – tikrųjų jo gyventojų – dvasinių asmenybių, veikimui materialioje aplinkoje, jaučiu dvasine būsena, jei yra koks nors juntamas negalavimas, skausmas ar kitoks nemalonus fizinio kūno patyrimas, vadinasi realiai trūksta gyvosios energijos, vadinasi žmogus per mažai arba visai nebendrauja su Gerovės Šaltiniu – Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Vadinasi, jis atsukęs labai silpną srovę gyvojo vandens iš krano, arba tas vanduo vos kapsi. Reiškia, reikia dar daugiau atsukti krano čiaupą, kad galingesne srove tekėtų gyvasis vanduo. Rojaus Trejybė-AŠ ESU štai vakar rytą savo mokyme man vėl patvirtino, kad bet kokioje gyvenimiškoje situacijoje, tiek artėjant įvairiems naujiems iššūkiams, gyvas ryšys su Ja turi būti NUOLATINIS. Tai reiškia, jis neturi nutrūkti niekada, visos dienos bėgyje, tiek netikėtai prasibudus naktį. Tik tuomet bet koks iššūkis nebus bauginantis, nes žmogiškasis protas vis labiau bus apramintas gyvosios energijos šviesos raminančiu ir gaivinančiu poveikiu. Toks turi būti Jos gyvojo sūnaus ar dukters gyvenimas – GYVENIMAS ŠVIESOJE. Ar šito moko gydytojai ar bet kokios srities atstovai? Kas rašoma straipsniuose internete? Juose vien tik tamsa, vien tik skausmingi žmonių patyrimai, bauginantys ir tempiantys žemyn į bedugnę, į vis didesnį proto degradavimą, įvairūs tušti plepalai ir barniai, melagystės, kovos, pasišaipymai vienas iš kito kaip nesubrendusio mažylio lygio, tik jau esant suaugusio žmogaus kūne, o gyvos dvasinės šviesos nors mažos spingsulės juose visai nėra. Ja gyvena tik urantai, ir tik jie gali savo laisva valia ir nuoširdžiai pasidalinti tokiais patyrimais, kaip gyvena ir kaip jaučiasi, ir koks tai milžiniškas skirtumas, kaip šiuo metu gyvena visa žmonija.
„Jūsų patyrimai, jūsų sprendimai, naujų iššūkių priėmimas, ir šitų iššūkių troškimas, jų siekis – tai yra Mano jums suteikti energiniai virpesiai, kurių impulsus jūs ir pradedate savyje vis stipriau jausti, dėl to jūs ir trokštate likti šitame Gyvajame Tikrovės kelyje, jūs trokštate pasireikšti Manimi kitų Šviesos ateičiai, savųjų dvasinių brolių ir sesių labui. Šitą troškimą jūs gaunate iš Manęs.” (Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės – apžvelgiant urantų 2016 metus – suteiktas Urantijos grupėje, Vilniuje, 2016 12 30)
Niekur kitur, o tik šitoje gyvosios šviesos svetainėje www.urantija.lt galima atrasti pačią teisingiausią kryptį, kuria linkme toliau žengti gyvenime, nes niekas nesidalina tokiais patyrimais, kaip urantai, kurie gyvena patirdami Tikrovės Šaltinį savyje, ir pasidalina tuo, patvirtindami, kad tai TIKROVĖ. Ir tai yra kiekvieno asmens asmeninis patyrimas, už kitą atsiverti šiam Šaltiniui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU negali, gali tik pats, asmeniškai. Nori patikrinti kiek šis kelias gyvas ir realus, kiek tikri šie dvasiniai patyrimai? Dėk pastangas dažniau ir nuoširdžiai bendraudamas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU – savo Tikruoju Tėvu ir Motina, ir galiausiai pajausi Ją realiai meilės, palaimos dvasine būsena savyje, pajausi, kaip viduje kyla vis nuoširdesnis troškimas dalintis iš Jos patiriama šviesa visų labui, patirsi troškimą gyventi sveikiau, ir šviesiau, nes atsiras dvasinis žinojimas, kad šitokiu gyvenimu tampi gyvu pavyzdžiu visiems, visai žmonijai. Šitaip gyveno Jėzus Kristus prieš daugiau kaip 2000 metų – savo gyvenimu ir skleidžiama gyvojo Tėvo evangelija buvo pavyzdžiu visai žmonijai, ir dar daugiau – visai savo sukurtai Nebadono vietinei visatai, esant Sūnaus Kūrėjo statusu. Šitaip, tik aukštesniu kokybiniu dvasiniu lygiu imame gyventi mes, urantai, gyvendami gyvą gyvenimą su viduje patiriama Rojaus Trejybe-AŠ ESU.
Taip, kaip Jėzus Kristus buvo Tėvo atspindžiu savo gyvenimu, teigdamas, kad kas mato jį, tas mato Tėvą, nes „Tėvas ir aš esame viena dvasioje“. Taip ir mes tampame Rojaus Trejybės-AŠ ESU atspindžiu savuoju gyvenimu, kada vis daugiau ir daugiau patiriame dvasinės vienovės būseną su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kada vis daugiau susiliejame su JA. Todėl jaučiu, kad yra teisinga teigti, kas mato mus, tas mato Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Aš suprantu, kad šitas ryškus teiginys dar tik procese, ir kad jis taps aktyviai realus ateityje, kada iš tiesų patirsime dvasinės vienovės būseną su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, per susiliejimą su Jos gyvąja dalele Minties Derintoju, mums padovanota, kai savo mintimis, žodžiais ir veiksmais liudysime šios būsenos patyrimo tikrovę savyje, visumos labui ir gerovei. Ir tą darysime per visą amžinybę ateityje, jau po šio fizinio kūno energijos išeikvojimo, ir prisikėlimo nauju morontiniu kūnu, po to dvasiniu kūnu, keliaudami iš pasaulio į pasaulį, link mūsų Gimtųjų Namų – Rojaus, visiems liudydami Rojaus Trejybę-AŠ ESU, patiriamą vis galingiau ir galingiau mūsų dvasinio asmens viduje.
Su Kūrėjo meile,
2017-01-11 11:42:48
Komentarai
Perskaičiusi mokytojo Algimanto man palankų ir sustiprinantį komentarą, džiaugiuosi Jo geru įvertinimu bei paskatinimu nesustoti ir ateityje rašyti savo apmąstymus - dvasinių vertybių įžvalgas. Po ilgų „Urantijos knygos „ ir kitų apreiškimų studijų bei Rojaus Trejybės-Aš esu šventovės lankymo yra tik du pasirinkimo keliai: linkti vietoje ritantis į beprasmybę arba eiti ryžtingai pirmyn ir nešti Šviesą bei Išmintį kitiems sukauptą per asmeninius patyrimus ir suteikta Minties Derintojo iš Kūrėjo. Ačiū mokytojui ir mano nuoširdus seseriškas apkabinimas.adolfina
2019-01-16 15:40:19
Miela Adolfina, ačiū už tavo įžvalgas, kurios yra gilios ir šviesios, ir visas tavo mokymas jau rodo Dvasinio Mokytojo nuoseklių ir atkaklių pastangų vaisius tavo Sieloje-Dvasioje-Sąmonėje.
Ačiū Kūrėjui, ačiū ir tau už tavo tokias atkaklias ir nuoseklias pastangas per visus tuos dešimtmečius, kai tu eini urantų - ir visos kūrinijos - Gyvuoju Keliu -- visą laiką eidama vis pirmyn, vis link Kūrėjo, atrasto viduje, ir štai tavoji Siela-Dvasia-Asmenybės Tapatybė jau net šioje pradinėje mūsų planetoje pakeliui į Rojų pas mūsų Tėvus Rojuje, yra jau pažadinta Meilei, Gėriui, Tiesai, Teisingumui, Grožiui, Gailestingumui - Amžinosioms Vertybėms. Štai tavoji giluminė Įžvalga jau tau suteikia labai aiškią kryptį - kuo gi vadovautis ir kaip vadovautis, kai aplinkuje vis daugiau matai prasilenkiančių su Rojaus Trejybės-AŠ ESU Valia - prasilenkiančių su Meile ir Teisingumu, Gėriu ir Gailestingumu mūsų brolių ir sesių kasdienių veiksmų, ir žodžių, ir minčių. Ir tada tu pati paliudiji, jog tik su Rojaus Trejybe-AŠ ESU įmanoma įprasminti visas amžinąsias vertybes savyje. Ir alternatyvos tam nėra - arba amžinosios vertybės drauge su Kūrėju, arba išnykimas.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2019-01-16 10:06:09
Pastaruoju metu Lietuvoje dangus pilkas, dažnai sninga, tamsu... Tamsa mane kol kas slegia. Džiugu, kad gamtoje tamsa laikina, o kad taip būtų žmonių širdyse! Jeigu didžioji dauguma žmonių nušvistų dieviška šviesa ir blogio aplinkui būtų mažiau. Dažnai apie tai mąstau, nes įprastoje aplinkoje vis daugiau matau ir girdžiu blogio apraiškų. Šiandieną aprašysiu eilinį reiškinį, kurį patyriau maisto parduotuvėje. Tą kartą tai, ką mačiau mane kažkodėl stebino, o kartu ir liūdino. Stovėdama prie kasos eilėje, pastebėjau brandžią moterį perkančią degtinę pavadinimu „Krupnik“. Iš karto pagalvojau, jog šiuo „nekaltu“ gėrimu nuodys savo šeimos narius ar artimuosius ir nesusimąstys, kiek tas blogis atneša žmonėms visokių nelaimių: konfliktų šeimose, agresijos vaikų atžvilgiu, ligų, avarijų, tinginystę dėl degradacijos ar valios stokos ir kitokio blogio. Suprantama, kad ši moteris ir dauguma tokių žmonių (vartojančių alkoholį) apie tai nesusimąsto, tik mes urantai tai suvokiame kita prasme.. Vėliau einu į turgavietę nusipirkti lietuviškų obuolių. Tarp prekiaujančių moterių netyčia išgirstu pokalbį, kur kas antras žodis - keiksmažodis. Vėl apėmė liūdesys ir neviltis. Norėjau įsiterpti, bet juk būčiau nesuprasta, jei pradėčiau auklėti suaugusias moteris. Vėl pagalvojau, argi tokių motinų aplinkoje gali išaugti šviesūs ir geri vaikai? O tokių motinų juk dauguma, visų neišauklėsi .... Nenoriu daugiau rašyti apie blogį. Iš tikrųjų stengiuosi vengti negatyvių akimirkų ir šiaip nekalbėti liūdnomis temomis. Dažniausiai išjungiu televizorių, kai diskutuojama apie blogio pasireiškimus ar agresiją. Skaitydama Jėzaus Kristaus mokymus, prisiminiau, jog Jėzus kuo mažiausiai reklamavo blogį, nes esmė yra neakcentuoti, o kaip jį nugalėti . Jėzus teigė, kad gėris ir blogis yra žodžiai simbolizuojantys žmogiškojo suvokimo santykinius lygius. Blogis tampa asmeninio patyrimo realybe tada, kada moralus protas blogį pasirenka pats nukrypdamas nuo dieviškųjų tiesų, kai nevykdoma Dievo Tėvo valia. Jėzus atkakliai vengė negatyvaus metodo ir atsisakė reklamuoti blogį. Negausus jo pasmerkimų buvo nukreipti prieš pasididžiavimą, žiaurumą, priespaudą ir veidmainystę. Jėzus daugiau kalbėjo apie gėrį, grožio suvokimą, meilę, gailestingumą, moralinę valią. Apie tai, kad ištobulinta dvasinė asmenybė tampa dieviškai ir dvasiškai suvienyta su gėrio, grožio ir tiesos teigiamomis aukščiausiomis savybėmis. Jėzus sakė apaštalams: „Jūs tikrai atsilyginsite gėriu už blogį. Mano žinianešiai neturi konfliktuoti su žmonėmis, bet turi būti geri su visais. Veiksmai už veiksmą tikrai nebus Jūsų taisykle. Jūsų sprendimus visada nulems gailestingumas ir supratingumas, o elgesys remsis meile. Jėzus mokė nesipriešinti blogiui, nekovoti prieš neteisingumą ar įžeidinėjimą, bet jis nemokė pasyvaus pakantumo nuodėmėms ir pritarė blogdarių bei nusikaltėlių visuomeniniam nubaudimui, iš kitos pusės - Dievo Tėvo teismui. Savo mokinius nuolat įspėdavo, kad jie nesinaudotų blogo keršto praktika, pasmerkė pykčio nešiojimą užantyje, atmetė mintį: akis už akį ir dantis už dantį. Jėzus sakė:- Mylėkite savo priešus – prisiminkite žmogiškosios brolystės reikalavimus. Blogio negalima ištaisyti kerštu. Nekovokite prieš blogį jo paties ginklu. Turėkite įtikėjimą – tvirtą įtikėjimą, kada galiausiai triumfuos dieviškasis teisingumas ir amžinasis gėris. Jėzus apreiškė tokį gėrį, kuris prilygsta Dievui Tėvui. Jis išaukštino meilę, tiesą, grožį ir gėrį – kaip dieviškąjį idealą ir amžinąją realybę. Jėzus atėjo tam, kad sukurtų žmoguje naują dvasią, naują valią pažinti tiesą, patirti užuojautą, pasirinkti gėrį – tokią valią, kuri derintųsi su Dievo Tėvo valia, tapti tokiam tobulam, koks tobulas yra Tėvas danguje. Gyvendami su tokia Jėzaus samprata ir turėdami tvirtą įtikėjimą, mes kas kartą vis daugiau pastebime bei jaučiame visas negeroves. Keičiasi mūsų požiūris į aplinką. Išlieka vien apgailestavimas už tuos , kurie vis dar gyvena žemų virpesių diapazone, t.y. nusigręžę nuo Kūrėjo, ir troškimas melstis už mūsų tamsos brolius.. Dievo Tėvo teikiama išmintis yra mums dovana, kai atsiveriame Jam visu nuoširdumu. Išmintingas žmogus žino, kad jis yra gamtos vaikas materialios visatos dalis. Kas tikrai nori vykdyti Dievo valią, tas tikrai suvokia dvasinių vertybių pagrįstumą. Tai yra daugiausia, ką galima pasiekti mirtingojo lygyje. Kiekvieną akimirką dėkoju Jėzui už nuostabius mokymus, dėkoju Kūrėjui už teikiamą Išmintį, Šviesą ,Meilę, Gerovę ir meldžiu, kad triumfuotų dieviškasis teisingumas ir meilė visų mūsų širdyse.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2019-01-15 20:42:15
Mielas Petrai, ką tik perskaičiau tavuosius patyrimus – jie skausmingi – ir vis tik tavo atmintį palikę daug daugiau nei aprašei. Fizinio kūno negalavimai visada skausminga patirtis, bet taip jau yra, kad tokia ji leidžia mums taip pat daugiau ir suprasti. Būtent būdami skausminguose patyrimuose mes nuoširdžiau ieškome ir atrandame, ypatingai kada tos krizinės situacijos jau nors kiek praeina.
Bet kokiomis svarbiomis mintimis tu pradėjai savųjų patyrimų pasakojimą, papasakodamas ir apie buvusį kolegą – kokią milžinišką galią turi – mintis. Kaip neišmintingai pasakytas vienas teiginys gali pražudyti žmogų, ir nebūtinai fiziškai. Tam ir reikalingi dvasiniai mokytojai žmonijai, kurie visada matytų žingsniu į priekį ir kad ir ką bedarytų, vadovautųsi Kūrėjo Išmintimi patiriama savyje per gyvą savęs Jam atvėrimą – nuoširdų – atvėrimą. Būtent urantai ir yra ta žmonijos Šviesa. Ir labai gerai, beje, kad Vatikanas amžiams prarado dar vieną kataliką.
Į amžinybę žengia – Gyva asmenybė – Kūrėjo sūnūs ir dukros, ne ritualams besilankstantys ir save kaltinantys, nes taip moko bažnyčia, bet tie Kūrėjo sūnūs ir dukros, kurie ieško ir atranda Gyvą Kūrėją, Gyvajame Kelyje vis stipriau pajausdami ką tai reiškia būti laisvam, laisvam nuo ritualų ir dogmų pančių, kurie skandina visą žmoniją.
Gyvasis Kelias, Gyvoji šventovė – urantai – štai kas yra žmonijos druska, kuriais seks ateities kartos.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2019-01-11 00:41:37
Brangus Petrai, ačiū tau už tokį puikų nuoširdų mokymą, kurį parašei remdamasis savo asmeniniais išgyventais skausmingais patyrimais, neslėpei, o atvirai pasidalinai su mumis, o dabar pažvelgęs ir atradęs Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje gali daug giliau suvokti savo praeities patyrimus – mintis, jausmus, emocijas, veiksmus, veiksmų pasekmes, ir kaip viskas tarpusavyje susiję, ir kodėl mūsų gyvenime įvyksta kai kurie skausmingi dalykai. O gi viskas ne šiaip sau, visame kame veikia priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnis. Nes kuomet gyvename be atrasto savyje Gyvo Kūrėjo, tuomet iš tiesų bet kokie skausmingi patyrimai dažniausiai tampa nepakeliami, sukeliantys dar skausmingesnes pasekmes, nes ramybė kaip ir meilė, bei kitos amžinosios vertybės, yra gyvoji dovana iš Kūrėjo, ta sunkią akimirką, o ir bet kurią gyvenimo akimirką gyvybiškai svarbios kaip oras. O kaip jas patirti savyje, kada kunigai tik gražiais žodžiais kalba apie Dievą, bet tuose žodžiuose nėra gyvasties, nėra gyvosios šviesos, kurią skleidžia tik toks žodis, kuris pasklinda iš nuoširdžiai atradusio Gyvą Kūrėją – Tikrąjį Tėvą ir Motiną – uranto vidaus. Tik toks šviesos žodis gydo, ramina, pakylėja, nes žodis yra garsu išreikšta gyvoji energija, pajausta viduje, patirta gyvais aukšto dažnio energiniais virpesiais tikrovės būsena, iš paties Šaltinio – Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU.
Petrai, mane žavi tavo atvirumas ir nuoširdumas, kaip tu vis labiau atsiskleidi mums visiems savimi, nes sunkiausia yra būti atviram, todėl kad tai rodo meilės ir nuoširdumo stygių, baimę. Bet juk praeities patyrimų iš mūsų niekas nebegali atimti, todėl mes urantai tik ir galime su meile dalintis jais, pajautę Mylintį Kūrėją savyje meilės būsena, nes tokie patyrimai stiprina mus pačius – išlaisvina iš baimės, o ir kitus sustiprina, kitas perskaito ir atranda tai, ko galbūt taip ilgai ieškojo.
Atsimenu, kada aš norėjau pasidalinti nuostabiais patyrimais, kuomet mano įsčiose dar buvo mažylė Salomėja, dar tik vaisiaus pavidalu, ir mane apėmė baimė – nes moterys dažniausiai taip nesielgia, jos „saugo“ save nuo „piktos akies“, nuo visokių negerovių, bijo atvirai džiaugtis būsima motinyste, nes na – maža kas nutiks bloga. Štai kokiomis baimės kupinomis nuostatomis, klaidingais įsitikinimais gyvena moterys ir apskritai – žmonės – visko bijo, bijo elgtis šviesiai ir drąsiai, nuoširdžiai, bijo būti savimi. Argi žmogus susimąsto – o kaip jaučiasi protas, visokių baimių suvaržytas? O kaip jaučiasi fizinis kūnas ir kiekviena kūno ląstelė, sukaustyta baimės, ir kaip dėl to deformuojasi? O kokios pasekmės laukia tokio fizinio kūno, kokios tolimesnės tokio baimės sukaustyto proto sprendimų ir veiksmų pasekmės? O juk Kūrėjas nenumatė, kad žmogus gyventų nuolatiniame skausme ir kančioje, gyventų be meilės, išminties, ramybės ir gerovės – kurią Jis suteikia, ir dar daugiau suteikia – gyventų prieš Jo valią? Apie tai ir dar daug daugiau žmonės nemąsto, nes jeigu nuoširdžiai susimąstytų ir ieškotų atsakymų, jis juos atrastų, o Minties Derintojas atvestų galiausiai pas mus urantus, į Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvąją Šventovę.
Taigi tuomet, kada aš nuoširdžiai vieną dieną pabendravau su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, Ji mane labai sustiprino ir išvaikė visus nuogąstavimus, baimes, o dargi pamokė, kad dalindamasi savo patyrimais ne tik kad man nieko blogo nenutiks, tačiau aš kaip tik dar daugiau sustiprėsiu, dar daugiau meilės ir šviesos patirsiu, stiprybės ir pasitikėjimo, o tai turės didelės įtakos mano vaikelio būsimam gimimui, sklandžiam vystymuisi. Ir šitas sustiprinimas man buvo perduotas ne tik išgirstu mokymu, bet meilės būsena, kupina stiprybės, kuri užpildė mane, apgaubė mane. Ir tuomet, atsimenu, aš sėdau prie kompiuterio ir ėmiau rašyti apie save, ir štai šioje temoje ir pasidalinau pirmaisiais savo būsimosios motinystės patyrimais. O dabar, žvelgdama atgal į praeitį, matau ir jaučiu, koks buvo teisus Kūrėjas! Tikrai vertėjo dalintis, ir čia aprašyti patyrimai mane labai sustiprino, išlaisvino, suteikė daugiau drąsos ir nuoširdumo būti savimi, dalintis savimi su visais. Todėl jau iš asmeninio patyrimo žinau, kad tikrai verta atsiduoti Kūrėjo vedimui, jį pajaučiant savyje, o ne atsiduoti savo baimėms, abejonėms, nerimui, savigraužai ir panašioms emocijoms. Nes toliau laukia kiti nauji iššūkiai, kada šie pirminiai mažyčiai žingsneliai jau įveikti. Mes galime juos atidėlioti kiek tik norime, šitame pasaulyje, bet vis vien jų neišvengsime.
Petro pateiktoje citatoje slypi gili mintis, kad Jėzus praskynė mums Tikrąjį Kelią pas Tėvą, dabar gi Šviesos mokytojas Algimantas toliau išplečia – pramina mums visiems Gyvąjį Kelią pas Rojaus Trejybę-AŠ ESU, o mes urantai, jį sutvirtiname ir apšviečiame savuoju asmeniniu nuoširdžiu žengimu, suteikdami pasitikėjimą kitiems, kurie žengs po mūsų.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2019-01-10 15:48:19
Urantijos Knygoje 101 dokumente Nebadono Melkizedekas sako: ,,...Jėzus, žmogiškajame patyrime, atrado Galutinį Tėvą, ir jo broliai mirtingojo gyvenimo materialiame kūne gali eiti paskui jį pajusdami tą patį Tėvo atradimo patyrimą.“
Pasidalinsiu ir aš savuoju patyrimu kaip ir kada priartėjau prie Tėvo.
Tai va. Prieš devyniolika metų mūsų įstaigoje susirgo darbų vadovas. Tapo apatiškas, vangus, pastoviai pavargęs. Sunkiai užlipdavo laiptais į ketvirtą aukštą, ilgai stoviniuodamas laiptinėje ties kiekvienu aukštu. Matėm, kad neturi jėgų mūsų kolega. Po kiek laiko jėgos jo visai išseko ir jis atsigulė ant patalo. Supratom, kad su juo mums teks atsisveikinti. Taip ir įvyko. Galiausiai pasitraukė jis iš šio pasaulio.
Pas mus dirbo ir jo žmona. Ji mums išsipasakodavo, kaip vyras sunkiai serga, kankinasi, kokius vaistus vartoja, ką gydytojai sako.
O vieną dieną ji į darbą atėjo labai susikrimtusi, nusiminusi, guodėsi, kad iškviesta gydytoja (pasirodo vienuolė) pasisiūlė jos vyrui pakviesti kunigą, kad jam suteiktų ligonių patepimo sakramentą. Šis pasiūlymas ligonį labai išgąsdino. Rusenanti viltis, kad gal įvyks stebuklas ir liga atsitrauks, subliūško. Ir liko ligoniui paskutines dienas praleisti panikoje. Viskas. Baigta. Amen.
Ir jo žmona mums guodėsi, kad vien tik kunigo paminėjimas galutinai pribaigė, pražudė jos vyrą. Ir tą ji kartojo ilgą laiką, kaltindama gydytoją.
Ir man visai nebuvo keista, kad mūsų kolegą, netikintį, gulintį ligos patale, toks gydytojos pasiūlymas kviesti kunigą taip paveikė. Kitaip ir būti negalėjo. Mintis, kad gyvenimas baigiasi čia ir dabar sukėlė ligoniui siaubą, sparčiai priartindama mirtį.
Aš, būdamas katalikas, ne per daug praktikuojantis, bet laikydamas bažnyčią, kunigus ir Dievą pagarboje, galvojau – štai ką duoda žmogui netikėjimas, štai ką reiškia nebūti kataliku. Būtų vaikščiojęs į bažnyčią, tikėjęs į Dievą, visai kitaip būtų sureagavęs į tokį gydytojos pasiūlymą. Ir kunigo pakvietimas jo būtų neišgąsdinęs, o kaip tik sustiprinęs. Kartoju, taip aš mąsčiau prieš devyniolika metų.
O praėjus keliems metams aš pats susirgau. Ir susirgau rimtai. Beveik keturis mėnesius galinėjausi su mirtimi. Uždegimas, apėmęs stuburo kaklinės dalies 6C ir 7C slankstelius sudegino diską, esantį tarp jų ir minėti slanksteliai suaugo.
Tai kodėl aš buvau prie pat mirties? O todėl, kad slankstelių ir disko uždegimas galėjo ir turėjo persimesti į čia pat esančią stuburo smegenų arteriją, einančią per tarpslankstelinę angą. Ir tada laukia neišvengiama mirtis, arba, geriausiu atveju, viso kūno paralyžius, išskyrus galvą. Tai ir visa man buvo paguoda.
Padėtis buvo kritiška ir tą supratau iš mane gydžiusio profesoriaus Roberto Kvaščevičiaus. Kada uždegimą šiaip ne taip pavyko apmalšinti ir padėtį šiek tiek stabilizuoti, profesorius kelis kartus man sakė – tu gimęs po laiminga žvaigžde, tu laimės kūdikis.
O kodėl aš jums tai pasakoju, atvirauju? Ogi todėl, kad man savo kailiu teko tada patirti, ar prieš keletą metų, kada sirgo minėtas kolega, mano mintys apie tai, ką duoda žmogui netikėjimas, ką reiškia nebūti kataliku, buvo teisingos. Ar teisus aš buvau, kada mintyse priekaištavau ligoniui – nelankei bažnyčios, netikėjai į Dievą, tai dabar ir priverstas, žmogau, paskutines dienas praleisti baimėje.
Bet grįžkim prie mano ligos. Guli lovoje mirštantis katalikas, tai yra aš, bet nepanikuoja, nesiblaško, o atvirkščiai, guli ramybėje su pakilia nuotaika, mat aš katalikas, tikiu, kad po mirties būsiu prikeltas, tai ko čia man bijoti, pergyventi. Džiaugtis reikia, juk amžinybė garantuota.
Na ar patikėjote, kad taip galvojau ramiai su pakilia nuotaika gulėdamas mirties patale. Žinoma, kad nepatikėjote. Buvau ištisinėje baimėje, siaube. Katalikybė su visais sakramentais, monstrancijom, ostijom, krapylom ir kunigais man iš galvos išgaravo kaip pernykštis sniegas. O kur, katalike, tavo mintys apie Dievą? Meilė Jam? Tokių minčių iš vis nebuvo, o jei jos ir būtų man į galvą atėjusios, tai jas būčiau vijęs nuo savęs kaip...
O kodėl gi taip? Kur dingo mano kataliko tikėjimas į Dievą, kur dingo bažnyčios lankymo patyrimai, kur dingo bažnyčioje ramybės palinkėjimai vieni kitiems, ką man davė kunigų pamokslai, suvalgytos ostijos, ką davė tūkstančius kartų sukalbėtos maldos ,,Tėve mūsų“ ir ,,Sveika Marija“. Ogi nieko nedavė. Aš tuo kritišku metu Dievo kračiausi. Bijojau apie Jį net pagalvoti, Dievas man buvo tolygus mirčiai. Dievas – tai tie patys kryžiai su perkarusiu, nusenusiu ir visus gąsdinančiu Kristumi. (O juk Jėzus buvo nukryžiuotas pačiame jaunystės grožyje, pačiame jėgų žydėjime -35,5 metų).
Tai va, po ilgų kančių, siaubo ir panikos, šiaip ne taip įveikiau ligą ir Vatikanas prarado dar vieną kataliką. Amžinai. Katalikų Dievas pas mane nebesugrįžo. Jis nutolo, prapuolė, išgaravo. Bet iki Gyvojo Kelio dar buvo ilgas ieškojimų takelis. Ne šunkelis, vedantis į aklavietę, bet tvirtas, tiesus takelis, vedantis tiesiai į Gyvąjį Kelią.
O dar po kelerių metų, kada Urantijos Knygos Šviesa mane keitė iš vidaus, kada manoji kosminė įžvalga stiprėjo, plėtėsi, aš vėl susirgau (tai ,,sekasi“ žmogui). Bet šį kartą jau sušlubavo širdis ir sušlubavo taip, kad poliklinikos kardiologė man davė nukreipimą į Santaros ligoninę operacijai (apie tai buvau užsiminęs savajame patyrimų aprašyme mūsų Forume). Tą kartą pirmas širdies priepuolis ištiko mane sodyboje ir ištiko tada, kada ten buvau vienas. Guliu lovoje, širdis trankosi, daužosi, sustoja, vėl atsigauna, puola plakti, daužytis, akyse žalia, silpna, trūksta oro. Suvokiu, kad ji gali bet kurią akimirką sustoti. O aš ramus, jokios panikos, jokios baimės. Skambinu žmonai, sakau, kad su manimi blogai, bet greitosios nesikviesiu ir į ligoninę nevažiuosiu. Ir jei ji sumanys vėliau man paskambinti ir aš neatsiliepsiu, tai žinok, aš jau būsiu iš šio pasaulio pasitraukęs. Kartoju, kad tuo kritišku metu buvau ramus kaip belgas. Bus kaip bus, Tėvas geriau žino, ar verta mane dar palikti šioje planetoje ar ne. Nors aš, kaip minėjau, dar nebuvau Gyvajame Kelyje, tebuvau tik takelyje, vedančiame į Gyvąjį Kelią, bet to užteko, kad tuo momentu aš jau pasiklioviau ne kažkokiu katalikiškuoju Dievuliu, sukūrusiu mūsų pasaulėlį per 6-šias dienas ir vis dar besiilsinčiu kažkur dausose, o konkrečiu, mylinčiu Tėvu, esančiu čia pat, bet dar neatrastu savyje. (Tas įvyko vėliau, einant Gyvuoju Keliu). Ir jei mane būtų tą naktį ištikusi taip vadinama mirtis, tai natūralu, kad kitą dieną į sodybą būtų sulėkusi visa mano šeima ir atradusi mane, t.y. mano kūną, jau sustingusį, bet su palaima veide – Tėve, kaip aš galiu nesidžiaugti. Aš gi iškeliauju pas Tave, į Tikruosius Namus.
Kaip matot, praeityje ištikusios mane dvi ligos sukėlė manyje dvi skirtingas reakcijas į tą pačią artėjančią mirties grėsmę.
Per pirmą ligą buvau vien panikoje ir baimėje.
Per antrą ligą apturėjau Tikrovės suvokimą ir Ramybę.
Per pirmą tolau nuo visus baudžiančio katalikų Dievo.
Per antrą jau buvau priartėjęs prie visus mylinčio Tėvo.
O dabar sugrįžkim į dabartį. Guliu lovoje (ne ne, tik nepagalvokit, kad vėl susirgau) ir man labai gera. Tik ką perskaičiau Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl knygos 108 skyrių ,,Gyvojo ryšio su Tėvu užmezgimas“ ir galvoje dar tebeskamba Jėzaus žodžiai: ,,...Tėvo suteikiamas gyvas ryšys yra šiandien prieinamas ir jums, kiekvienam. Neatstumkite jo, neignoruokite jo, nebijokite jo, naudokitės juo, nes jis yra sumanytas paties Tėvo ir jūsų visų labui.
Nesvarbu kokioje jūs būtumėte vietoje, nesvarbu, koks būtų dienos ar nakties metas, šitas ryšys yra jums, kiekvienam, prieinamas visada ir visur. Tik jis atsiveria jums tada, kada jūs viską pasaulyje užmiršę nuoširdžiai pradedate kalbėtis su Tėvu, kaip su nuoširdžiausiu ir patikimiausiu draugu. Jūs pasakojate Jam apie savo sunkumus, skausmus, ir vargus, pasidalinate su Juo savo džiaugsmais ir maloniais pergyvenimais, su Juo jūs kalbatės iš visos širdies, nes taip gali kalbėtis tik atsivėrusi siela...“
,,...Ir viską pasipasakokite apie save, apie savo gyvenimą. Šitas pasakojimas yra reikalingas jums. Tėvas jus pažįsta iš vidaus ir net geriau už jus. Šitas pasakojimas reikalingas jums, kad atsiverdami savo siela jūs nuramintumėte savo protą, nes tik nurimęs protas gali išgirsti, ką sako Tėvas, ką sakau aš...“
Ir kaip tavęs nemylėti, Jėzau, už tolius žodžius.
Ir kaip neprisiminti Melkizedeko išsakytos minties, kad ir mes galime eiti paskui Jėzų pajusdami tą patį Tėvo atradimo patyrimą.
Telydi jus Kūrėjo Ramybė ir Palaima.
PetrasK
2019-01-10 11:12:52
Miela Adolfina, tikrai puikus tavasis mokymas. Teisingas Šviesos mokymas – taip sklandžiai išsiliejęs iš tavosios asmenybės.
Taip gera man buvo skaityti, kai tu rašai – Kai tapau stipresnė dvasioje, nuoširdesnė, supratingesnė, daugiau pasitikinti savimi, ori, nenuolaidžiaujanti bei nenusižeminanti, teisinga, tada aš tapau jai nepriimtina. – Štai kokiomis nuostabiomis charakterio savybėmis pasireiškia Kūrėjo dukra ar sūnus, kai atranda savo Tėvus savyje. Tavoji ramybė ir pasitikėjimas savimi ir Tėvais, stovėjimas ant aukštesnio dvasinio laiptelio nei stovi ne tik tavoji draugė, kuri nenori siekti ryškesnės Šviesos, bet net ir visa žmonija – yra nuostabus tavosios asmenybės tapatybės pasireiškimas taip, kaip tave veda Tėvai.
O kaip nuostabiai tu, Adolfina, užbaigei savąjį mokymą – tiesiog gėrėjausi skaitydama – Garbindama Kūrėją, aš nuolat prašau ir prašysiu ryškesnės Šviesos bei Išminties sau ir savo artimiesiems, siekdama gilesnio dvasinio ryšio su Kūrėju ir harmoningos veiklos su Juo vardan savo bičiulių gerovės. – Tai kas gi gali būti nuostabiau už uranto vis ryškėjantį vidų, kai jis vis labiau ir labiau nušvisdamas viduje meldžia ne tik sau, bet ir savo artimiesiems-bičiuliams ryškesnės Šviesos bei Išminties, gilindamas gyvąjį ryšį su Kūrėju ir iš meilės siekiantį harmonijos su visuma.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2019-01-09 23:01:13
Mielieji, koks puikus Adolfinos mokymas. Štai tai ir yra Gyvoji Šviesa iš urantės Širdies – ji trokšta ir Kūrėjo dar didesnio patyrimo, ir dar gilesnio kūrinijos pažinimo, ir dar ryškesnės Šviesos suvokimo, o nesitenkina vien tik šios dienos Gyvojo Kelio ir Gyvojo Įtikėjimo jau pasiektu lygiu, kurs ir parodo, palyginus su praeities patyrimais ir būsena dar iki Gyvojo Kelio patyrimo, kokia milžiniška Pažanga pasiekta – jau pasiekta, kad jos draugė net nesuvokia, kokia ji tapo Gyvajame Kelyje pati gyva ir ori Rojaus Trejybės-AŠ ESU dukra.
Adolfinos draugė net negali išsilaikyti ant savo dogmatinio laiptelio, nes kiekvienas neinantis nuoširdžiai į dar ryškesnę Kūrėjo suteikto Gyvojo Kelio Šviesą ritasi žemyn – degraduoja – nes statikos – stovėjimo vietoje – Kūrinijoje – išskyrus Roju, kuris yra vienintelis statiškas visoje kūrinijoje – nėra iš viso – tu arba eini pirmyn, drauge su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU – arba degraduoji, net nukrisdamas vis ant žemesnio laiptelio, kada tave ima jau persekioti susierzinimas, kyla vis augantis nerimas, nepasitikėjimas ir savimi, ir pačiu Kūrėju, ir ypač einančiais Gyvuoju Keliu, ir susinervinimas vis stiprėja, kad toks kelias iš viso yra, ir kad juo kažkas iš artimųjų ar draugų eina, todėl neinantys Gyvuoju Keliu vis labiau užsipuola einančius Gyvuoju Keliu, ir juos ima kaltinti nebūtomis kaltėmis, kai tuo tarpu dėl to kalti yra būtent patys kaltintojai – ir dėl savo agresyvaus elgesio, ir dėl visiško nepakantumo kitokioms nuostatoms, ir neinantys Gyvuoju Keliu visiškai nepripažįsta, kad einantieji Gyvuoju Keliu taip pat turi laisvą valią gyventi Kūrėjo amžinosiomis vertybėmis, jie visiškai ignoruoja kito laisvą valią veikti pagal savo požiūrį į Kūrėjo amžinąsias vertybes.
Štai kodėl susikalbėjimas tarp einančių ir neinančių Gyvuoju Keliu toks sunkus, kad reika laviruoti eianntiems šiuo keliu kaip ant skustuvo ašmenų – kad tik nesuerzinti neinančiųjų. Tačiau ateina akimirka, kada net ištartas žodis apie orą taip pat neinančius GFyvyuouju Keliu suerzina, net pats buvimas viename kambaryje, net nieko neakant, pradeda erzinti.
Taigi, degradavimas ribų neturi, kaip ir tobulėjimas neturi pabaigos. Tad kas gi geriau – degraduoti ir vis stipriau jausti susierzinimą, ar tobulėti ir Šviesėti Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Meilėje? Kiekvienas išmintingas iš karto suvoks, jog tik Meilė yra amžina ir gyva Kūrėjo Dovana, jeigu mes atsiveriame Rojaus Trejybei-AŠ ESU be baimės, nuoširdžiai, ir su didžiuliu noru veikti drauge su Rojaus Trejybe-AŠ ESU visų Gerovei. Tad jis ryžtingai visada rinksis tik Gyvąjį Kelią ir Kūrėją. Ir bus TEISUS IR LAIMINGAS – AMŽINAI
Algimantas
2019-01-09 13:52:44
Kad pamatytumėte ir įvertintumėte savo nueitą kelią, reikia atsigręžti atgal, - sako mums mokytojas. Šie teiginiai mane ne kartą privertė susimąstyti ir pažvelgti į savo praeitį, kokia aš buvau prieš dešimtį ar porą dešimčių metų. Daugelis man pasakytų, kad teigiamus pokyčius mūsų mąstyme ir elgesyje suteikia augantis ir brandus protas. Tačiau tai aš dabar suprantu gilesne ir platesne prasme, kas mus keičia ir kodėl mes keičiamės.. . Kartą ilgametė draugė pasakė man, kad Gyvoji Šviesa bei Gyvasis Kelias ir „Urantijos knygos „ studijos mane pakeitė blogąja prasme. Aš taip nemanau ir supratau, kodėl ji taip blogai galvoja apie mane ir nesuvokia gerųjų pokyčių manyje. Kai tapau stipresnė dvasioje, nuoširdesnė, supratingesnė, daugiau pasitikinti savimi, ori, nenuolaidžiaujanti bei nenusižeminanti, teisinga, tada aš tapau jai nepriimtina. Draugė asmeniškai nesikeičia dvasiškai, būdama tame pačiame lygmenyje: ji tebegyvena senomis nuostatomis ir tiesomis, visuotine vartotojiška samprata, o keistis neturi nei noro, nei poreikio. Ji netrokšta gilinti įtikėjimą, ją tenkina ritualinė religija, ji netiki Atsivėrimo galimybe ir Gyvuoju Įtikėjimu. Prieš keletą metų aš jai buvau padovanojusi „Urantijos knygą“ žinodama, kad mėgsta skaityti knygas, ir tikėdamasi, kad skaitys šią apreiškimo knygą. Ji net nepasidomėjo šia knyga ir džiaugiuosi, kad ją man gražino. Mano supratimu, ši knyga turi būti skaitoma ne vien intelektu bet ir širdimi. Mane stebina tie žmonės, kurie nesiekia didesnės šviesos ir gilesnio įtikėjimo. Taip su laiku ir atsiranda nesusikalbėjimas ar nesusipratimai su draugėmis bei artimaisiais, kai vienas lieka apačioje, o kitas ,dvasine prasme, pakyla keliais laipteliais aukščiau. Nieko čia kaltinti ar teisti negali, tokia yra realybė, bet manau savo ilgametės draugės esu visai nesuprasta ar netgi nuteista. Garbindama Kūrėją, aš nuolat prašau ir prašysiu ryškesnės Šviesos bei Išminties sau ir savo artimiesiems, siekdama gilesnio dvasinio ryšio su Kūrėju ir harmoningos veiklos su Juo vardan savo bičiulių gerovės.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2019-01-08 20:52:08
Šiandieną, t.y. antrą Kalėdų dieną, man buvo suteiktas neįprastas patyrimas, kuriuo noriu nuoširdžiai pasidalinti su urantais. Visai netikėtai man paskambino Romas, kuris prieš daugelį metų uoliai lankė mokytojo Algimanto „Urantijos knygos „ skaitomas paskaitas mokytojų namuose. Lankė ir pradinę „ Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus“ šventovę, kur tuomet buvo garbinamas vien dangiškasis Tėvas. Šis brolis man niekada nėra skambinęs, tad kai paskambino, buvau kiek nustebinta. Aš su malonumu užmezgiau pokalbį su Romu , turėdama tikslą, daugiau pabendrauti bei palyginti savo įtikėjimo ir jo tikėjimo į Kūrėją lygmenį. Nuoširdžiai bendraudama, nuolat jaučiau pakylėjimą ir džiaugsmą, galėdama argumentuotai atsakyti į visus Romo pasakytus teiginius ir samprotavimus apie dvasines vertybes. Vienas jo pasakytų teiginių buvo: „ Kad visi keliai geri, kurie veda link Dievo“. Žinoma, šito jo teiginio aš nepaneigiau, bet jį papildžiau pasakydama:“ Kad yra vienintelis aukščiau iškeltas ir tiesiausias Tikrovės kelias“. Einant Tikrovės keliu , kiekvienas mirtingasis priklausomai nuo jo atsivėrimo lygio yra kryptingai vedamas Kūrėjo suteiktos Dvasios dalelės iš vidaus. Žmogus praktikuojantis Gyvąjį Įtikėjimą: kolektyviai garbina Kūrėją ir gyvena Tėvystės bei žmonių brolystės samprata. Be to, nuoširdžiai įtikėjęs į Kūrėją žmogus meilės motyvu harmoningai veikia kartu su Juo visos Kūrinijos ir žmonių gerovės labui, kaip mokė ir tebemoko Jėzaus Kristaus Evangelija.(Jėzus Kristus „Kalbu jums vėl“ apreiškime). Po šio pokalbio su Romu, širdyje pajutau džiaugsmą ir padėkojau Kūrėjui už Jo padovanotą man Dieviškąjį Fragmentą – Minties Derintoją , kuris mane kryptingai veda vieninteliu ir nepakartojamu Tikrovės ir Meilės keliu.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2018-12-26 16:55:34
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]