Forumas: temos peržiūra
Manasis septynių savaičių patyrimas man maitinantis tiesiogiai iš Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – priimama energija, 2016 11 28 – 2017 01 15
Manasis septynių savaičių patyrimas man maitinantis tiesiogiai iš Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – priimama energija, 2016 11 28 – 2017 01 15
2016 metų lapkričio 27-ąją, grįžau iš Kauno, kur, kaip ir kiekvieną antrą sekmadienį, vedžiau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE, ir po gyvųjų pamaldų, prie bendro stalo, bendravau su urantais ir džiaugiausi, kad DAR yra – nors ir nedaug – urantų, kurie NUOŠIRDŽIAI NORI DAR pabendrauti ir po gyvųjų pamaldų, o ne tuoj pat išlekia paskui savo SUSIKURTAS problemas. Vilniuje gi nevisi sulaukia net ir pamaldų pabaigos, tiesiog išbėga net maldos metu. TODĖL Kaune VISĄ LAIKĄ jausdavau – ir dabar jaučiu – daugiau NUOŠIRDUMO, DVASINGUMO, ir ŠILUMOS negu Vilniuje. NIEKO NEPADARYSI, NEPAPRASTAI SAVANAUDIŠKŲ LIETUVOS SOSTINĖS VISŲ GYVENTOJŲ ŽEMO DAŽNIO VIRPESIŲ POVEIKIS YRA IR URANTAMS REALI KLIŪTIS ATSIVĖRIMUI IR DVASINIAM NUŠVITIMUI. Tad ir bendrauti su urantais MAN NEPALYGINAMAI MALONIAU IR PRIIMTINIAU šeimyninėje ir šiltoje aplinkoje Kaune, kokios Vilnuje tikrai LABAI trūksta, nes Vilniuje vyrauja daugiau intelektualumas, O NE DVASINGUMAS. Tai matoma net iš valgių ant stalo – VILNIUJE VIEN TIK BANANAI, SAUSAINIAI, TRAŠKUČIAI, UŽSIENIETIŠKI IR NETIKRI OBUOLIAI, MANDARINAI, VYNUOGĖS – VISKAS IŠ GODŽIŲ VERSLININKŲ KIŠENĖS IR JOKIO SAVO MEILĖS VALGIO, TUO TARPU KAUNE VIEN TIK SAVI NUOSTABŪS, GAUSŪS, IR LABAI ĮVAIRŪS TIKRI VALGIAI, IR PARUOŠTI SU MEILE IR NUOŠIRDUMU – TIKRAS SKANUMYNAS, IR TIKRA IR JUNTAMA MEILĖ, KURIS SUDĖTA JUOS RUOŠIANT. Net ir į Vilnių atvačiuojanti Vito sir Vytauto šeimą visada atveža VITOS PRIGAMINTŲ GYVŲ MEILĖS PATIEKALŲ. Viliniaus urantai ŠIO SKIRTUMO NEI MATO, NEI JAUČIA.
Tad iš Kauno grįžau SOČIAI pavalgęs, tačiau vakare dar sočiau pavalgiau, kad net vėl iškilo mintis, jog PER DAUG TO MAISTO VALGAU, TUO LABIAU SPECIALIAI VIEN TIK SAU NELABAI KĄ IR RUOŠDAMAS, VIS PRISIDERINDAMAS PRIE TO, KĄ PADARAU SAVO LABRADOREI HOLAI, tad taip išeitų, kad DAUGIAU valgau jos maistą, o tada dar ką nors suvalgau ir papildomai, mat jai jokių arbatų, kakavos, cikorijaus, ir ką valgau su šiais gėrimais neduodu, kad negautų cukraus, medaus, ar kitų saldžių valgių. Apskritai, Holai duodu sveikesnį maistą negu sau, dėl to vis dažniau kūnas būdavo apsunkęs, sąnariai ėmė nebe taip laisvai lankstytis, o dešinė alkūnė iš viso su dideliais skausmais jau apie pusantrų metų, kad net važiuodamas dviračiu jau tam tikroje padėtyje nebepajėgdavau nulaikyti vairo, ypač važiuojant į kalnelį, kai reikia vairą papildomai patraukti ir į save, važiuojant jau atsistojus ant pedalų, tad tokiam važiavimui reikia panaudoti ir daugiau rankų jėgos, nes apkrovimas didesnis. Einant laikui skausmai ne mažėjo, bet smarkėjo, kad jau net kieme grėbdamas ar šluodamas nukritusius lapus jau nebegalėjau išlaikyti grėblio ar šluotos taip, kaip turėčiau laikyti, todėl jau keičiau rankos padėtį, o tai tik apsunkindavo darbą, o viduje keldavo mintį – na, štai prie ko priveda toks gausus ir per saldus gėrimų – kakavos, arbatos, cikorijos – o taip pat gausus sumuštinių, ar miltinių blynelių valgymas. Ir nieko čia nepadarysi, teks keisti MITYBĄ, kad nereikėtų keisti SĄNARIO.
Mintys – mintimis, bet gi jas reikia paversti VEIKSMU. O čia jau kita KOKYBĖ. Aišku, pradžia nuo MINTIES. Ir tai jau neblogai, nes kol nėra minties, jokio veiksmo ir neatsiras. Ir vis tik nuo to ne lengviau, kai reikia žengti praktinį žingsnį – IR REALIAI KEISTIS. O KEISTIS – SUNKIAUSIA. Juk yra net ir lietuviška patarlė – PRIPRATIMAS – ANTRAS PRIGIMIMAS. Būtent dėl to žmonėms ir sunku priimti sprendimus keistis, o jau priimtus sprendimus ĮGYVENDINTI. DĖL TO JIE JUOS IR ATIDĖLIOJA – TAI NUO PIRMADIENIO, TAI NUO KITO MĖNESIO, TAI NUO NAUJŲJŲ METŲ, O DAUGIAUSIA IŠ VISO JŲ ATSISAKO.
Prieš trejus metus aš juk jau buvau pasiekęs tokį organizmo išsivalymo laipsnį, kad jis veikė kaip puikus mechanizmas, bet iki tol aš jau buvau patyręs ilgą kelerių metų perėjimo ĮVADĄ – PERĖJIMO Į AUKŠTESNĘ MITYBOS FAZĘ TILTELĮ. Apie pusę metų nevalgiau vieną dieną per savaitę, tada pradėjau valgyti tik kas antrą dieną, ir organizmas šitaip pratinosi, ir valėsi DAR apie pusę metų, iki tol, kol Tėvas man atsakydamas į mano Jam pateiktą klausimą – ką man daryti, kad galėčiau kas šeštadienį su urantais po gyvųjų pamaldų valgyti prie bendro stalo, o dabar kas antrą dieną man besimaitinant tik kas antrą šeštadienį sutampa, kada yra mano VALGYMO diena, tai Tėvas labai paprastai man tepasakė – TAI VALGYK KAS ŠEŠTADIENĮ. – KAS ŠEŠTADIENĮ NEIŠEINA, NES SAVAITĖJE NELYGINIS DIENŲ SKAIČIUS, IR KAS ANTRĄ DIENĄ MAN VALGANT, TIK VIENAS ŠEŠTADIENIS SUTAMPA SU VALGYMO DIENA, O KITAS ŠEŠTADIENIS JAU BUS NEVALGYMO. – Tėvas man labai ramiai vėl pakartojo –TAI VALGYK KAS ŠEŠTADIENĮ. – NA, TU NIEKO NESUPRANTI, AŠ NEGALIU VALGYTI KIEKVIENĄ ŠEŠTADIENĮ, ŠITAIP NIEKAIP NEIŠEINA. JEIGU VALGYSIU KAS ŠEŠTADIENĮ, TAI KAIP GI TADA MAN VALGYTI TARP TŲ ŠEŠTADIENIŲ – VISKAS SUSIJAUKS? – Tėvo atsakymas mane šokiravo – TARP ŠEŠTADIENIŲ – NEVALGYK. – NA, NIEKO SAU – NEVALGYK ! – Aš jau kas atnrą dieną valgydamas jaučiau didelį alkį nevalgymo dieną, ypač antroje dienos pusėje ir vakare, ir mintyse bijojau ir pagalvoti, jeigu reikėtų valgyti kas trečią dieną, o dar baugiau – kas ketvirtą – o dabar girdžiu Tėvo tokį pasakymą, kad man įvarė ŠOKĄ – VALGYTI TIK KAS SEPTINTĄ DIENĄ. NIEKO SAU PATARIMAS. TAČIAU VIS TIK TAI BUVO TĖVO MOKYMAS, SKIRTAS MAN ASMENIŠKAI, REIŠKIA, REIKĖTŲ JĮ PRIIMTI, KAD IR KAIP BAUGU. Ir neatidėliodamas ėmiausi jį įgyvendinti. Buvo ir sunku, ir baisu, ir energijos pristigdavau jau antrą nevalgymo dieną, nes tai buvo NAUJAS PATYRIMAS, TODĖL BAIMĖ IŠ PASĄMONĖS PRASIVERŽDAVO IKI SĄMONĖS LYGIO, IR ATIMDAVO VISĄ ENERGIJĄ. Ir žinojau, kad čia man niekas nebepadės, tik TĖVAS, nes kiekvienas logiškai samprotaudamas man sakys – KO GI TU TIKIESI, PATS SAVO NORU NEVALGAI, TAI KAIP GI ENERGIJOS GALI NEPRARASTI? Tad ir likdavo išeitis viena vienintelė – tik kreiptis į TĖVĄ. Ir kreipdavausi į Tėvą ir garbindamas Tėvą, ir melsdamas energijos atstatytmo mano kūne. Ir energija palaipsniui atsistatydavo.
Ir šitokiu ritmu aš judėjau girgždėdamas apie pusę metų, bet per tą pusmetį jau juokas imdavo, kada prisimindavau, kaip man buvo baisu pagalvoti, kad reikėtų maitintis kas trečią, ar net kas ketvirtą dieną, o kad dabar man kas pasakytų, maitinkis kas ketvirtą dieną, kaip būtų lengva, palyginus su valgymu kas septintą dieną. Tačiau ir tai buvo ne pabaiga, o tik naujų iššūkių pradžia, nes po pusmečio atėjo mintis nesimaitinti materialiu maistu ne šešias dienas, bet porą savaičių. Koks bus pojūtis, kaip bus su energijos praradimu, ir papildymu? Juk aš jau apie dvidešimt metų ėjau vegetariškos mitybos keliu, ir ne tik jos, nes išbandžiau ne vieną mitybos metodiką – japono Ozavos makrobiotikos grūdinę dietą – tai įvairių rūšių daigintų grūdų ir kruopų dieta ir kuo mažesnio vandens, ir bet kokių kitų skysčių vartojimo metodiką – morkų šviežių sulčių dietą, žaliavalgystę, IN ir JAM energinio derinimo dietą, šarminio ir rūgštinio maisto derinimo dietą, Sai Babos pateiktą radžasinio, tumasinio, ir satvinio maisto suskirstymo panaudojimą savo mityboje, kad kuo daugiau valgyčiau SATVINIO – ŠVIESOS IR PRANINĖS Energijos maisto, iraniečio gydytojo Faraidūno Badmanchelidžo vandens su jūros druska kasdienį gėrimo – 30 mililitrų kiekvienam savo svorio kilogramui vandens ir 4 gramai VISAME MAISTE, NET TIK TAME VANDENYJE, per visą dieną JŪROS druskos – metodą, KVIEČIŲ želmenų sulčių mitybą – ir visą laiką žinojau, kad IŠKILUS ENERGIJOS SUTRIKIMUI MANO ORGANIZME man nepadės niekas, tik TĖVAS. Aš mokiausi skaityti savojo fizinio organizmo GYVĄJĄ KNYGĄ, kad nustatyčiau PATS SAVO VIDINIU POJŪČIU, KO IR KIEK JAM REIKIA. Per treniruotes su hanteliais ir važiuodamas dviračiu stebėjau savo fizinę energinę būseną – kvėpavimą, širdies ir smegenų darbą, raumenų apkrovą – kojų, rankų, pilvo, nugaros. Taigi, aš jau nemažai patyrimų buvau ne tik sukaupęs, bet ir jaučiau, kaip apvaldau savo pasąmoninę baimę su vis didesniu atsidavimu Tėvo vedimui iš vidaus. Tačiau dabar mintis, kad dar ilgiau negu savaitę pamėginti maitintis Tėvo Gyvąja Energiją man kelė nerimo. Ir vis tik nugalėjo TĖVO VIDINIS VEDIMAS – PASITIKĖK MANIMI.
Ir pradėjau tą daryti. Organizmui teko vėl prisiderinti prie naujo IŠŠŪKIO, SKIRTO MANO SĄMONEI, ir kitokio ritmo. Ir būtent sunkiausia ir buvo pakelti savo SĄMONĖS LYGĮ Į AUKŠTESNIUS ENERGINIUS TĖVO VIRPESIUS – KAD BŪTŲ JUNTMAS MANO ASMENS VIDINE BŪSENA REALUS PASITIKĖJIMAS TĖVU, IR SAVIMI, KAD TIK NEIŠSIGĄSČIAU, NES BŪTENT BAIMĖ PARALYŽIUOJA IR SUVALGO VISĄ ORGANIZMO GYVĄJĄ ENERGIJĄ. IR JIS TIESIOGINE FIZINE PRASME IŠSENKA, IŠSILEIDŽIA IR SUBLIŪKŠTA KAIP BALIONAS, KAD NEBEGALI PAKILTI, ARBA KAIP MAŠINOS PRADURTA PADANGOA, IR VAŽIUOTI TOLIAU NEBEGALI. Ir tai YRA REALI FIZINĖ ENERGINIO IŠSEKIMO BŪSENA. BŪTENT BAIMĖ IR SUKURIA VISUS VIRUSUS IR LIGAS – GRIPĄ, VĖŽĮ, TUBERKULIOZĘ, AIDS, SLOGĄ – VISAS.
O PASĄMONINĖ BAIMĖ IŠTINKA LABAI GREITAI. JI TURI MILŽINIŠKOS GALIOS NEMATOMUS, BET REALIUS ČIUPTUVUS, PAVERGIANČIUS SĄMONĘ. IŠ ŠITŲ PASĄMONINĖS BAIMĖS REALIŲ ČIUPTUVŲ IŠLAISVINTI TEGALI KŪRĖJAS – ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU. JIS GALI NE TIK IŠLAISVINTI, BET IR IŠKELTI VIRŠ JŲ, IR VIEN TIK ĮTIKĖJIMO Į KŪRĖJĄ, PASITIKĖJIMO KŪRĖJU, IR SAVIMI, IR ATSIDAVIMO KŪRĖJO VEDIMUI IŠ VIDAUS DĖKA, KADA PASITIKĖDAMAS KŪRĖJU ATSIDUODI ŠIAM VEDIMUI VISIŠKAI IR BESLYGIŠKAI. KITO RECEPTO ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU ĮVEIKTI PASĄMONINĘ BAIMĘ NENUMATĖ.
Štai tokiomis sąlygomis periodas be tvirto materialaus maisto ėmė ilgėti iki trijų, ir net iki keturių savaičių, ir BAIMĖ TARSI IŠGARAVO. Ir per visą tokį net kelerių metų maitinimosi laiką valėsi mano fizinis organizmas ir pasąmonė, ir ypač valėsi mano sąmonė tiek nuo teršalų viduje, tiek ir nuo pasąmoninės baimės. Todėl aš jau galėjau laisvai laviruoti tais kelių savaičių valgymo ir dar ilgesnių nevalgymo periodų ciklais – jau pagal savo norą ir man priimtinu LAISVU GRAFIKU, tiesiog kaip man pačiam patikdavo. Tad ir valgydavau kasdien dvi-tris savaites, ir vėl nevalgydavau kitas dvi ar tris savaites. O porą kartų nevalgymo laikotarpis išsitęsė iki 37 ir 38 parų.
Tačiau manyje buvo giliai pasąmonėje įsirėžusi gydytojų ir mokslininkų teigta mintis, kad nevalgant dar ilgiau, o būtent 40-ąją parą, įvyksta organizme nebeatstatomi organų pasikeitimai ir sutrikimai, ir to pasekmė – mirtis fizine prasme – neišvengiama. Todėl mane BAUGINO BŪTENT TOJI 40-osios PAROS RIBA – O KAS TEN UŽ JOS, KAIP ORGANAI GALI PASIKEISTI, KAD JAU NIEKAS JŲ NEBEPADĖS ATSTATYTI Į ANKSTESNĮ JŲ FUNKCIONALUMO LYGĮ. Aš šito visiškai nenoriu siekti, kad fiziniam organizmui šitokiu būdu nebepataisomai pakenkčiau. Ir būtent tarsi man dar labiau apsunkiti tolimesnių sprendimų įgyvendinimą šiame iššūkyje aš per televiziją tarsi atsitiktinai įjungės kokį nors kanalą pamatydavau laidą apie tokius mirtinguosius, kurie atsisako valgyti maistą, nes jie nori būtent tokios liesos kūno figūros, ir juos vadina anoreksikais – ligoniias psichikos sutrikimo prasme. Ir tų laidų metu kalbinti anoreksikai jautė pasitenkinimą tiek savo sulysusiu – vien kaulų ir odos kūnu, ir svoriu, nors man toks jų elgesys buvo nepriimtinas ir aš mačiau jų mąstymo sutrikimą, kad ne vienas toks anoreksikas užbaigė savo gyvvenimą dėl fizinio išsekimo materialaus kūno mirtimi, ir jokie gydytojai jiems nebegalėjo nieko padėti. Aš būtent šituo keliu nėjau, nors išoriškai gali daug kam atrodyti, jog tai yra lygiqi tas pats – TU GI NEVALGAI, TAI REIŠKIA TU BADAUJI, KAIP IR ANOREKSIKAI, IR PABAIGA TOKIA PATI – MIRTIS FIZINIAM KŪNUI PAKENKUS ORGANUS TIEK, KAD JŲ NORMALIOS FUNKCIJOS JAU NEBEATSTATOMOS. Ir kaskart aš patisydavau tokius samprotavimus, jog aš NEBADAUJU, O MAITINUOSI KŪRĖJO GYVĄJA ENERGIJA, NORS IR NEVALGAU ĮPRASTO MATERIALAUS MAISTO. O TAI NET NEPANAŠU Į ANOREKSIKUS. Bet visos tokios tarsi netikėtai mano protui pateikiamos televizijos laidos turėjo poveikio ir mano pasąmonei – ją papildomai užteršė žemo dažnio virpesiais ir augino nepasitikėjimą. Baimė pakibti tarp oro ir dangaus mane visiškai išsekino tą antrą kartą, kada nevalgiau ilgiausiai – 38 paras – ir aš netekau visos energijos per vieną vakarą, ir jaučiau, kaip senka mano pasitikėjimas Tėvo teikiama Energija, kad nieko nebegaliu padaryti, kad pakreipčiau šitą eigą sau norima linkme. Toks Energijos STAIGUS praradimas buvo labaI panašus į kitą mano patyrimą, kada nieko nevalgydamas dar nustojau gerti tiek vandenį, tiek ir bet kokius kitus skysčius, ir šitokių VISIŠKAI SAUSU REŽIMU SULAUKIAU SEPTYNIOLIKTOS PAROS - gyvenau tiesiog jau gryna Tėvo-Rojaus Trejybės Dvasine Energija – ir išsekau labai greitai. Iki tol viskas vyko kuo geriausiai – kuo geriausiai turiu omeny, kaip gali būti geriausia tokiomis sąlygomis, kai organizmas, o ypač PROTAS-SĄMONĖ, patiria milžinišką spaudimą, įtampą, iki tol nepatirtą ir neregėtą vidinį krūvį, kada vyksta milžiniškas vidinis tiek fizinių organų, tiek ir smegenų-proto veiklos transformavimasis, kad atitinkamai būtų viskas priderinta prie mitybos vien tik Tėvo-Rojaus Trejybės teikiama Dvasine Energija. Kitaip sakant, vyksta organizmo ir proto-SĄMONĖS ŠVARINIMAS – KAPITALINIS PERTVARKYMAS – TIEK, KAD NET KEIČIAMA PATI DNR STRUKTŪRA, todėl diskomfortas juntamas didžiulis, nes prie tokių aukšto dažnio virpesių organizmas ir sąmonė nėra įpratusi, kaip ir pats protas jaučia didžiulį neapibrėžtumo jausmą – kas bus toliau? Taigi, sulaukęs gal jau dvyliktos paros be jokių skysčių, aš nusprendžiau internete susirasti informacijos, kiek gi fizinis organizmas gali išgyventi be maisto ir skysčių, nes mintyse sukosi skaičius – septynias paras, ar panašiai. Iš pradžių paskaičiau platesnius tyrinėjimus ir apibendrinimus anglų kalba. Visur buvo pateikiamos panašios ribos – 7-9 paros didžiausia riba. Tada pamaniau, įdomu, ką lietuviškai surasiu tuo pačiu klausimu, ar informacija sutaps, gal lietuviškai bus daugiau dienų duota išgyventi be vandens? Informacija buvo iki 8 parų. Ir aprašyta, kas tokiu metu vyksta – atsiranda vangumas, krečia drebulys iš vidaus, silpnumas širdyje, sutrinka regėjimas, krenta spaudimas, atsiranda mieguistumas ir bendras nuovargis, dingsta koordinacija. Aš lyginau su savo vidine būsena, ir ne 8 ar 9 parą, o DVYLIKTĄ, kai ten apie tokį terminą jau niekur niekas net ir nekalba, kad žmogus dar liktų gyvas, ir man netiko nė vienas iš minėtų simptomų – jaučiau gyvybingumą, energiją, jokio mieguistumo, koordinacija irgi gera, net mašina važinėju, ir specialiai tyrinėju, koks regėjimas tiek dieną, tiek naktį, nuotaika irgi gera, dirbu savo ritmu, net ir sportuoju. Ir visa tai jau dvyliką parą be vandens. Todėl viduje jutau dar didesnį RYŽTĄ PASITIKĖTI ROJAUS TREJYBE IR ATSIDUOTI VEDIMUI IŠ VIDAUS DAR LABIAU. Ir mintyse sakiau, kad mokslas dar mažai ką išmano, o teigia kategoriškai, kad žmogus be vandens tegali išgyventi ne ilgiau kaip 7-9 paras, kai štai aš sėdžiu dabar prie kompiuterio, skaitau šiuos mokslo pateiktus duomenis, ir sakau – NE, TAI – NETIESA, AŠ GI JAU DVYLIKA PARŲ BE VANDENS, IR PUIKIAI JAUČIUOSI, IR APIE JOKIĄ MIRTĮ NET NEGALVOJU. TAIP KAD MOKSLAS DAR NE VISKAS, YRA NEMATOMAS, BET TIKRAS KŪRĖJAS – GYVOSIOS ENERGIJOS IR GYVOJO VANDENS ŠALTINIS, ŠTAI SU JUO IR ĮMANOMA ŠITAIP GYVENTI NERIBOTĄ LAIKĄ, O NE VIEN TIK TAS 7 AR 9 DIENAS. Tokioje būsenoje praėjo trylikta diena, ir keturiolikta, ir net penkiolikta, atėjo ir šešiolikta. Mane stiprino, kad štai jau net keturias dienas esu už tos dvyliktos dienos, kada skaičiau internete aną informaciją apie galutinę 7-9 dienų trukmę išgyventi be vandens, tai jau DVIGUBAI ilgiau negu 7-8 dienos, kur ši riba buvo tvirtinama lietuviškuose interneto puslapiuose. IR TOKS DAR DIDESNIS ŠIO TERMINO VIRŠIJIMAS MANE TURĖJO SUSTIPRINTI, O IŠĖJO VISIŠKAI PRIEŠINGAI – PASĄMONINĖ BAIMĖ PRASIVERŽĖ VISA SAVO GALIA IKI MANO SĄMONĖS IR JĄ PAČUPO Į SAVO KIETUS IR NEGAILESTINGUS GNIAUŽTUS – O GAL TOJI INFORMACIJA NĖRA IKI GALO TIKSLI, GAL PADARYTA KLAIDA, IR ŽMOGUS GALI IR BE VANDENS GYVENTI 16 PARŲ, O TADA NEGRĮŽTAMAI IR NEATSTATOMAI PAKENKIAMI VISI ORGANAI IR ŽMOGUS FIZINIU PAVIDALU NEIŠVENGIAMAI MIRŠTA. Ir šai toji PASĄMONINĖS BAIMĖS GALIA atėmė mano visą ryžtą ir pasitikėjimą, kad ir kaip mane stiprino Rojaus Trejybė, mano viduje buvo vis labiau auganti abejonė, ir krentantis pasitikėjimas tiek Tėvu-Rojaus Trejybe, tiek savimi. IR BŪTENT TADA PRADĖJAU PATIRTI VISUS POŽYMIUS, IŠ KURIŲ JUOKIAUSI, KADA SKAIČIAU JUOS DVYLIKTĄ DIENĄ. Dabar jie mano viduje ir pasireiškė taip galingai ir gyvai, kad susmukau kaip išpiltas bulvių maišas. Ir ritausi žemyn į gilią prarają, nebesustabdomai,ir niekaip nepajėgiau nors kiek sustoti, atsikvėpti, ir vėl atsitiesti, nors trumpam. Smigau kaip į bedugnę krisdamas – beviltiškai.
Šešioliktos dienos be vandens vakare buvau visas išsunktas, nors dar būčiau pajėgęs nueiti į virtuvę ir prisipilti vandens ir atsigerti, tačiau nusprendžiau dar palaukti iki ryto, gal per naktį nors kiek atsistatys mano energijos visiškai išsekę ištekliai. Deja, visą naktį beveik nemiegojau, o ryte vos pajėgiau paskambinti Violetai, kad ji man nupirktų pomidorų ir juos nuplikytų ir nuluptų odelę, nes pagal Bregą aš jau kartą buvau juos išbandęs dar pirmą kartą, kada taip skausmingai mėginau nevalgyti vos vieną savaitę ir taip pat visiškai išsekau, ir būtent pomidorai be plėvelės man atstatė PASITIKĖJIMĄ, IR ENERGIJA VĖL SUGRĮŽO, KADA BAIMĖ ATSLŪGO.
Štai toks manosios mitybos ankstesnis patyrimų kelias, su skausmingais epizodais fiziniam kūnui, materialiam protui, ir dvasinei asmenybei, kada tu vis tik dar nepajėgi įveikti MATERIJOS, kad ją užkeltum vien tik ANT DVASIOS PAMATO – TĖVO GYVŲ PASITIKĖJIMO BŪSENOS VIRPESIŲ POJŪČIO – bet ir toks patyrimas vis vien valė mano ir pasąmonę, ir sąmonę, ir materialų kūną, ir stiprino mano PASITIKĖJIMĄ TIEK TĖVU, TIEK IR SAVIMI, vis vien tai buvo AUGIMO, ŠVIESĖJIMO, IR STIPRĖJIMO PROCESAS MANO VIDUJE. Tik tuo pačiu metu mano viduje buvo ir kartėlio jausmas – pasidaviau, neištvėriau, neįsisavinau iššūkio. Ir vidinis jausmas yra pats sunkiausias ir skausmingiausias, ypač jaučiant neįgyvendinto iššūkio pasekmes – VIDINIS KARTUS prieskonis tarsi būčiau IŠDAVĘS ROJAUS TREJYBĘ. Tai labai sunkus jausmas ir labai neigiamai veikia visą pasąmonę ir sąmonę, ir nuo jo negali pabėgti nei dieną, nei naktį, nors intelektualiai ir suvoki, kad tu nieko neišdavei, bet būsena tu negali jausti PALAIMOS IR RAMYBĖS TEIKIAMO PASITENKINIMO VISOS PILNATVĖS – KOL TOKIŲ PATYRIMŲ SUKELTOS PASEKMĖS PASKĘSTA NAUJUOSE PATYRIMUOSE IR PALAIPSNIUI NUSTOJA VEIKTI ASMENYBĖS PROTĄ SKAUSMINGAI.
Rojaus Trejybė mane ramino ir stiprino, ir būtent tokių mokymų dėka vėl ėmiau viduje po kurio laiko patirti nuraminimą ir atstatyti pasitikėjimą tiek Rojaus Trejybe, tiek savimi.
Mes turime iššūkius sau kiekvienas ASMENIŠKUS. O tai reiškia, kad kitų priimami iššūkiai NĖRA IŠŠŪKIAI MAN, KAIP IR MANO IŠŠŪKIAI NĖRA IŠŠŪKIAI KITIEMS. KIEKVENAM PAGAL SAVO PEČIUS. Todėl po šitiek patirtų materialaus maisto nevalgymo įvairaus ilgio periodų, aš vėl atleidau savo vidines vadžias savojo – ASMENINIO – IŠŠŪKIO ĮGYVENDINIMO KELYJE – vėl pradėjau valgyti kasdien, ir ne tokį maistą, koks būtų tinkamas, ir ne tiek, kiek būtų tinkama.
Degradavimui – ritimuisi į pakalnę – pastangų nereikia, labai lengvai riedame, ir nejuntame, kad riedame. O kada jau imame jausti, tai jau yra gili duobė, ir TADA iš jos mėginti išsikapstyti jau nebeužtenka vien tik suprasti, KAS atvedė į tokią padėtį, bet reikia pasiraitojus rankoves kibti į darbus, ir labai intensyviai. O tai vėl kelia nerimą ir nepasitikėjimą.
Ir mano mintys dažnai sugrįždavo į tą praeitį, KURIĄ KĄ TIK JUMS IR APRAŠIAU, kada prieš trejus metus kūnas ir protas buvo patenkintas dėl tokių materialaus maisto nevalgymo ciklų, o dabar atrodė, kad niekaip nebepajėgiu sugrįžti ir į tos SAVO TREJŲ METŲ praeities mitybos pakoreguotą ciklą, į ano meto virpesių dažnio lygį, kuris man atrodė nebepasiekiamas artimiausiu metu, nors ir žinojau, kad vėl reikėtų tą pradėti daryti, Tačiau man atrodė, jog dabar tam visiškai netinkamas metas – vėlus ruduo, laukia prieš akis visa žiema, šalčiai, o aš turiu nepaprastą norą patirti KARŠTĮ, vasarą aš pradedu jausti komfortą tik temperatūrai pasiekus 25-30 laipsnių, o pradėjus vėl nevalgyti, atsiranda vidinis šalčio padidintas pojūtis, kuris labai vargina tiek emociškai, tiek ir fiziškai, kai nuo jo niekur negali pabėgti, nors iš išorės gali ir labai šiltai būti apsirengęs, tai visiškai kitoks VIDINIS IR REALUS ŠALTIS IR DREBULYS. O priedo laukia dar ir šventės – Kalėdos, ir Naujieji Metai – visi tiek daug valgys gardumynų, ir urantai taip pat, o kaip tik per pačias Kalėdas ir Naujuosius bus ir gyvosios pamaldos Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, ir po gyvųjų pamaldų bus ir bendras stalas. Na, tai tikrai dar reikės pasmaguriauti kokiu nors šokoladinio torto geru gabalu, ar kokiais pyragais, bet taip, kad atsivalgyčiau iki soties, tai gal tada po Naujųjų ir pamėginsiu nustoti tiek valgyti, nes jau sąnarių sunkus lankstymasis, o ypač dešinės alkūnės sąnariio skausmas mane ėmė vis stipriau veikti iš vidaus, kad reikėtų pradėti VALYMĄ, kito kelio nėra.
Taigi, mano patyrimai po 2016 metų lapkričio 27-osios dienos, tiksliau ankstų 28-osios rytą, kada KŪRĖJAS mane pažadino 4 valandą 5 minutės, ir AŠ ESU savo galinga Energija mane mokė, ir iš to ryto patyrimų aš galėjau pagarsinti naują teiginį – NET TIK AŠ esu Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – tęsinys, todėl kur benueičiau, visur ten yra ir Rojaus Trejybė-AŠ ESU su manimi ir mano viduje, atrastas manyje – bet ir PATS Kūrėjas yra MANO TĘSINYS, ir kur tik yra Kūrėjas, ten esu AŠ, nes man atradus Kūrėją savo viduje, tuo pačiu ir Kūrėjas mane paskleidžia kur tik Jis ir pasireiškia, nes tą Jis daro jau patirdamas, kad aš Jį esu jau atradęs savo viduje, Jis jau nebegali pasireikšti BE MANO VIRPESIŲ, NES MES ESAME JAU SULIETI DVASINĖJE VIENOVĖJE KAIP INTAKAS ĮTEKĖJĘS Į VANDENYNĄ – NE TAIP, KAIP BUVO IKI MAN KŪRĖJĄ ATRANDANT SAVYJE.
Ir kitas mano suvoktas teiginys daugiau jau būsena ir jau kitą dieną – aš visus MYLIU ne tik BROLIŠKA, bet ir TĖVIŠKA Meile – BESĄLYGIŠKA Meile.
Po to ankstaus ryto AŠ ESU MAN SUTEIKTŲ GALINGŲ MOKYMŲ jaučiau tokią milžinišką vidinę Energiją ir Galią, jog buvo tiesiog natūrali BŪSENA, kad nebenoriu valgyti jokio materialaus maisto. Ir nevalgiau. Diena ėjo greitai, ir nieko neanalizavau, KODĖL nevalgau, kai visai neseniai ruošiausi dar papuotauti savo mėgstamais skanumynais per metų pabaigoje būsiančias švenčių dienas. Tiesiog plaukiau taip, kaip pati srovė mane nešė iš vidaus. Padariau pratimus su hanteliais, energijos turėjau daug. Diena buvo lengva, net pakylėta – gyvenau to ankstaus ryto AŠ ESU man suteiktų mokymų virpesiais. Kitą rytą vos pabudęs pajutau, kad širdis tarsi būtų įvilkta į kažkokią plėvelę, ir veikia ne taip, kaip turėtų – nebuvo lengvumo ir tikrumo pojūčio, atrodė tarsi būčiau apvilktas kažkuo, ką norėjosi nuo savęs nusimesti, kad palengvėtų. Bet gi ką aš galiu nusimesti, kai pats suvokiu, kad organizmui suteikiu ŠOKĄ – TIEK VALGIAU, O DABAR SUSTOJAU, tai jis, kaip ir narkomanas, negaunantis savo narkotikų dozės, jaučia kūno laužymą, taip ir mano kūnas be jam įprasto maisto reikalauja savo dozės teršalų, prie kurių vėl buvo pripratintas per trejus pastaruosius metus, ir dėl to reiškia savo pretenzijas ir savaip man kerštauja. Silpnumas apėmė visą kūną, kad dar smarkiau nusilpau, pamatęs, kiek daug naktį prisnigo, ir kaip dabar man reikės nukasti didelę dalį kiemo. Save tiesiog priverčiau padaryti visus penkiolika pratimų su hanteliais, vildamasis, kad kūnas viduje taip pat išsijudins ir tas stilpnumas praeis. Tačiau kvėpavimas tiek sutrikęs, kad po pratimo pūškavau kaip garvežys, kvapo stigo, kad turėdavau atsisėsti ant lovos, suimti galvą į delnus, nes taip buvo su nuleista galva lengviau kvėpuoti.
Kada išėjau valyti sniego, tai pradėjau nuo gatvės, kad lengviau būtų eiti žmonėms, kieme jau valysiu, kada nuvalysiu gatvę. Nukasiau ne tik prie savo namų, bet dar apie šimtą metrų šaligatvio ir prie kitų namų bei prie jų įėjimų į kiemą, nes jie patys nevalo, o šalvikų bent Žvėryne jau keleri metai nebeliko, tad ir valdžia nebesirūpina, kad šaligatvius kas nors nuvalytų. Būtent dėl to aš ir valau šaligatvį ne tik prie savo namų, bet iki kitos gatvės sankryžos, juk, akivaizdu, jog maloniau žingsniuoti nuvalytu šaligatviu, o ne klampoti per sniegą. Taigi, nuvalius šaligatvį man jėgų visiškai nebeliko. Kieme vos pradėjęs kasti, pajutau, kad vargu ar ištversiu. Manau, kad suklydau dėl to, jog dariau pratimus su hanteliais, nes tuomet dar labiau išsunkiau savo energiją, kad dabar jos stinga ir sniegui nukasti.
Dar šiek tiek padirbėjęs, ir labai jau lėtai, kad tik kuo mažiau eikvočiau energijos, pajutau, jog reikia eiti ir atsigulti, juntu, kaip viduje kyla nemalonus jausmas ir ima pykinti. Pragulėjau porą valandų snausdamas, tačiau jėgos menkai tepasipildė, todėl dar kartą išėjęs kasti sniego, jo tenukasiau trečdalį, kitą porciją atidėjau kitai dienai – gal turėsiu daugiau jėgų.
Kada kreipiausi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU, klausdamas, kodėl nepasipildau Kūrėjo Energija, kodėl taip staiga išsekau, man Rojaus Trejybė-AŠ ESU – VISI ASMENYS – VIS SAKĖ TĄ PATĮ – TAVO KŪNAS PATIRIA DIDŽIULĘ TRANSFORMACIJĄ, IR VALOSI, TU JĮ DAUG PRITERŠEI IKI TOL, TODĖL LABIAU PASITIKĖK MANIMI, TIK TADA PAJAUSI RAMYBĘ VIDUJE, IR TAI LEIS ĮSISAVINTI MANO ENERGIJĄ, KAI DABAR NERIMAS IR NEPASITIKĖJIMAS TAMPA KLIŪTIMI ŠIOS ENERGIJOS PASIPILDYMUI, O TAI DAR LABIAU SUKELIA IR NERIMĄ, IR NEPASITIKĖJIMĄ, TODĖL ENERGIJOS ĮSISAVINIMAS DAR LABIAU SUTINKA IŠAUGUSIĄ REALIĄ KLIŪTĮ.
Mano ankstesni nevalgymo patyrimai – prieš trejus metus – leido man labiau pasitikėti ir savo jėgomis, ir Rojaus Trejybe-AŠ ESU, nes aš jau žinojau, kad teršalus ir visus toksinus turiu pašalinti, ir tai užims ir laiko, ir kels diskomfortą, pats kaltas, kad jų prisipildžiau per trejus metus. Šlakai ėjo per visas kūno poras, ir taip stipriai, kad visas veidas atrodė tarsi būtų žvynuotas. Ir tik jį nuvalau, ir vėl visos poros jau veja lauk šlakus. Ir kvapas ėmė jaustis nemalonus. Reikėjo vis dažniau praustis po dušu, šitaip padėti kūnui valytis. Toks labai intensyvus valymasis truko, ir naktį ir dieną, arti trijų savaičių. Todėl šios savaitės buvo labai sunkios. Dar sunkiau man buvo sąmonės lygiu suvokti, kad negaliu būti vienas, ramiai, ir pasirūpinti savo kūnu ramiai, nes reikėjo eiti ir į Mokytojų namus į Urantijos grupę vesti jos užsiėmimų, ir vesti gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, kas šeštadienį ryte Vilniuje, ir kas antrą sekmadienį Kaune. O kaip dar tą Kauną PASIEKTI, JUK NE Į KIEMĄ IŠEITI, todėl tokios mintys ir jų įgyvendinimo artėjančios dienos ir akimirkos dar labiau sunkė mano energiją ir kelė dar didesnį nepasitikėjimą savo kūno galiomis. Aišku, aš galėjau bet kurią akimriką nutraukti šį skausmingą patyrimą ir vėl pradėti valgyti maistą – ir viskas greitai susitvarkys. Ir vis tik šis priimtas iššūkis man buvo svarbus, nes jaučiau, jog tai buvo Kūrėjo suteiktas iššūkis, nes jam specialiai nesirengiau, nebuvau numatęs, kad būtent nuo tos datos ir nustosiu valgyti. Ir prisiminiau, jog daugiau kaip prieš dvidešimt metų nieko neplanavęs STAIGA atsisakiau mėsos, žuvies, kiaušinių ir tapau vegetaru, nors iš vakaro taip skaniai valgiau vištienos vyniotinio, o atsibudęs rytę TIESIOGINE PRASME jutau viduje – nebegaliu valgyti jokio maisto, kuris patenka ant mano stalo kito gyvio gyvybės kaina, ir nesvarbu, kad jį nužudau ne aš fizine prasme, o kiti, bet jie nužudo dėl manęs, dėl to ir aš esu toks pat žudikas, kaip ir bet koks mėsos kombinato skerdikas.
Dabartinio nevalgymo metu mano kūnas lengvėjo ne tik dėl to, kad vis labiau krito fizinis svoris, bet ir dėl to, kad jis valėsi nuo teršalų, ir tuo pačiu valėsi ir mano pasąmonė ir sąmonė, ėmė po truputį atsirasti ir pakylėjimo pojūtis, kada kojų žingsnis palengvėjo, sąnariai ėmė veikti vis linksmiau, kad ir mane pradžiugino – buvau teisus, jog susitvarkysiu ir savo alkūnės skausmų problema – kada žingsniavimas vėl ėmė teikti man pasitenkinimo.
Vis tik ištisą mėnesį jutau didžiulį energijos bangavimą – kai jau atrodė, kad galutinai energija pasikraunu iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU, tai po dienos-kitos ir vėl jaučiu jėgų trūkumą. Kadangi svėriausi kas rytą, tai kuomet peržengiau 70 kilogramų svorį nukritusį nuo buvusių 75 kilogramų, o mano ūgis yra apie 181cm, tai save nuraminau, jog pasiekiau savo mokyklos laikų svorį. Rojaus Trejybė-AŠ ESU mane ramino ir stiprino, kad tik nieko nebijočiau, nes svoris dabar krenta, ir energijos pristingu dėl per menko pasitikėjimo Rojaus Trejybe-AŠ ESU, TODĖL NEPILNAI PASISAVINU TEIKIAMĄ ENERGIJĄ. Kas rytą sverdamasis matau, jog kasdien netenku po 200-300 gramų svorio. Jis jau siekia 68 kilogramus. Pats laikas sustoti jam kritus. Šiaip gi kūnas veikė labai stabiliai, sąnariai dirbo kaip gerai suteptas mechanizmas, alkūnė susitvarkė. Liko svorio problema. Jeigu jis krenta, reiškia vis vien organizmas neveikia taip, kaip turi veikti.
Labai daug bendrauju su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Visas šitas laikas – ypač artinantis 40-osios paros ribai – man buvo giluminių apmąstymų ir vidinių ESMINIŲ sprendimų laikmetis. Jis man buvo kaip Jėzui išėjimas į kalnus po to, kada Jonas Krikštytojas jį pakrikštijo Jordano upėje, kur vienas ant Hermono kalno jis ir priėmė esminius sprendimus dėl savosios misijos tolimesnio įgyvendinimo Urantijoje. Mano buvimas vienatvėje, man suteikė naujos vidinės kokybės – aplinka tarsi nutolo, tiesiog sumažėjo. Viskas atrodė aplinkui taip, kaip mažų vaikų jiems realus žaidimas su vaikiškais žaislais.
Kadangi man stigo sąlyčio su maistu, nes nebebuvo poreikio jo gamintis sau, tai ėmiau savo labradorei Holai ruošti įvairiausius savo sumanytus patiekalus, kaip resorane. Ėjau į parduotuvę ir pirkau puikiausius produktus, ir mintyse stebėjausi, tokius produktus perku savo LABRADOREI, O NEBE SAU, NIEKAS PARDUOTUVĖJE NEPATIKĖTŲ, JEIGU ŠITĄ PAPASAKOČIAU. Šuo mano patiekalais buvo nepaprastai patenkintas. O kaip gi kitaip, kada jai tiek visko prikūriau – įvariausios mišrainės, daržovių troškiniai, įvairios sriubos, pagardintos ištrintu tepamu sūriu, jau galima sakyti net sūrio sriubos, su įvairiais sūreliais, įvairiausi blynai, varškėčiai, virtinukai, įvairios košės. Mano šuo irgi vegetaras, jokios mėsos ar žuvies negauna. Tik vienu patiekalu ją pamaitinu, tuoj pat kyla noras kitam valgymui kurti ir gaminti naują patiekalą, todėl šuniui per dieną duodavau valgyti apie penkis kartus, nors ir ne po daug, bet vis skirtingų mano paties sugalvotų ekspromtu patiekalų. Ir šitaip man intensyviai gaminant maistą viduje buvo pojūtis tarsi ir aš tuo maistu pasimaitinu, nors noro jį net paragauti nekildavo. Tačiau kada jausdavau, kad kurią dieną energijos stinga, prie masto gamybos jau buvo sunku prisiliesti, ir tada imdavau gailėtis, kad nustojau šuniui virti košę dviem dienom – keturiems valgymams – vienam ryte, kitam vakare – nes dabar vis naujam valgymaui ruošdavau visiškai naują valgį, tad iš ansto parengtos atsargos nebuvo jokios.
Tuo tarpu kilo nenumaldomas papildomas noras dalintis su KAUNO URANTAIS GYVA MEILE, PAGAMINANT IR JIEMS ĮVAIRIŲ PATIEKALŲ IR ATSIVEŽANT JUOS Į KAUNĄ DAR ŠILTUS ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU GYVOSIOS ŠVENTOVĖS BENDRAM STALUI. Ir pradėjau nuo aukštojo pilotažo figūros – Kalėdoms iškepiau šokoladinį triufelinį tortą su maskarponės sūrio ir grietinėlės kremu, ir romu, nes kauniečiams PER KALĖDAS ypač norėjau išreikšti savo Gyvą Meilę – kaip mylinčioje šeimoje, ko, deja, savo atžvilgiu nejaučiu Vilniuje. Kodėl taip? Jau aiškinau prieš tai – Kaune yra nuoširdumas, šiltumas, paprastumas, tuo tarpu Vilniuje – intelektualumas, savo ego demonstravimas, santykinis šaltumas. Visa tai juntu daugybę metų VIRPESIAIS, kurių nepaslėpsi, nepakeisi, nuo jų nepabėgsi ir nepasislėpsi – kokios yra urantų būsenos jų viduje, tokie pasklinda ir virpesiai iš jų vidaus į išorę, ir juos aš juntu. Dėl to aš čia sakau tiesiog patį FAKTĄ, visiškai jo nei peikdamas, nei girdamas, sakau taip, kaip yra. Ir tai yra jau nuo seniai, ir ne kartą esu sakęs URANTAMS, kad Lietuvos DVASINGUMO SOSTINĖ YRA JOKIU BŪDU NE VILNIUS, O KAUNAS.
Kadangi torto nesu savo gyvenime kepęs nė karto, tai man buvo irgi iššūkis – pirmą kartą kepti tortą, ir dar Kalėdų progą, nes būtent prieš tai, po gyvųjų pamaldų Kaune, Regina išreiškė savo pastabą, kad urantams stinga meilės ir tarpusavio brolystės jausmo ir bendravimo. Tuomet Begalinė Dvasia-Motina-Sesė suteikė ir mokymą, ką gi daryti, kad atsirastų ir meilė, ir brolystė tarp urantų, ir net pasiūlė per Kalėdas surengti prasmingą bendrą stalą ir nuoširdžiai pasikalbėti, pasikalbėti apie save, apie savo asmenį, kad kitiems jis taptų labiau pažįstamas, o tai dabar po gyvųjų pamaldų visi išsiskirsto ir toliau per dviejų savaičių laiką, iki kitų gyvųjų pamaldų, nesueina, nebesimato, ir nebendrauja tarpusavyje. Todėl ir nepažįsta vieni kitų iš arčiau, nors Gyvojoje Šventovėje lankosi jau ne vienerius metus.
Taigi, tam kepimui net nusipirkau gerą blenderį, kurį rinkausi kelias dienas, konsultavausi su pardavėjais, kad tikrai būtų geras, todėl ir nupirkau tikrai aukštos klasės blenderį, ne PLASTMASINĮ, O METALINĮ, ne iš pigiųjų, o už 70 eurų, ir su TITANO sraigtu, kurio aštrumą patyriau savo kailiu, kai vos tik netyčia prisilietęs, kada norėjau pavalyti jau išplaktą grietinėlę ir maskarponės sūrio mišinį po sraigtu, tuoj pat pajutau dilgtelėjimą piršte – ir tuoj pat kremas nusidažė mano krauju. Mintyse juokais pamaniau – na, va, ir MANO KRAUJO AUKA ŠITAM TORTUI KRISTAUS GIMIMO ŽEMIŠKOS ŠVENTĖS PROGA - LABAI SIMBOLIŠKA.
Torto neparagavau, bet jį gaminau drauge su Rojus Trejybe-AŠ ESU KAUNO URANTAMS SU GILUMINIU MELĖS JAUSMU, KURĮ REALIAI JAUČIAU PER VISĄ GAMYBOS PROCESĄ SAVO VIDINE BŪSENA. IR MAN BUVO NET KEISTA, KAIP REALIAI JUNTŲ TĄ MEILĖS JAUSMĄ URANTAMS, IR NET GAMINAMO TORTO PATĮ SKONĮ, KURĮ PATIRS IR TIE URANTAI, KURIE RAGAUS ŠĮ MANO IR ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU IŠKILMINGĄ KŪRINĮ.
Nevisi urantai liko po gyvųjų pamaldų prie bendro stalo, bet tie, kurie liko, o jų buvo 25, torto gavo visi po gabaliuką pasmaguriauti. Ir visiems jis labai patiko. MAN TAIP PAT LABAI PATIKO JĮ GAMINTI. AŠ Į JĮ SUDĖJAU VISĄ SAVO MEILĘ, KURIĄ GĖRIAU TUO PAČIU METU IŠ ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU TRIS SU PUSE VALANDOS.
Ir bendravimas Kaune buvo labai nuoširdus, ir pirmą kartą toks ASMENINIS – ATSIVĖRIMO IR SAVOJO ASMENS PRISTATYMO VISIEMS – BENDRAVIMAS.
Parvažiavęs atgal į Vilnių, jaučiau vidinį pasitenkinimą, kad mūsų nuoširdus tarpusavio susipažinimas įvyko, ir jis vyko tikrai prasmingai visiems ten dalyvavusiems. Ir TADA mano viduje kilo didžiulis noras ir vilniečiams Naujųjų Metų proga po savaitės taip pat iškepti tortą – tik kitokį – morkų su maskarponės sūrio ir grietinėlės kremu ir graikiškais riešutais. Įgytas patyrimas jau man leido laisviau elgtis ir su blenderiu, kuris man tiek patiko, kad negalėjau patikėti, kiek jis palengvina visą gamybos procesą – džiaugiausi juo kaip vaikas. Taigi, iškepiau ir kitą tortą, kurio irgi neparagavau. Jį pagaminau daug greičiau negu pirmąjį – patyrimas pagimdė didesnį PASITIKĖJIMĄ. Ir kada pasineriu į gamybos patį procesą, tai net ir energijos atsiranda daug daugiau visame mano kūne.
Kitoms gyvosioms pamaldoms tiek Vilniuje, tiek Kaune gaminau dar kitokius patiekalus, ir troškau, kad jie urantams patiktų, kad jie pajaustų mano MEILĖS VIRPESIUS JUOSE. Tačiau tiek juos gaminant, tiek urantams juos valgant man nekilo nė mažiausio noro juos nors kiek paragauti. Aš į materialų maistą žiūrėjau kaip į iliuzinį gaminį, kuris manęs visiškai nežavėjo ir nekėlė jokių emocijų, kad būtent aš norėčiau jį valgyti. Atsirado tam tikra distancija – atotrūkis – tarp manęs ir materialaus maisto. Būtent dėl to, kad nors kiek jį sumažinčiau ir kompensuočiau, ir pradėjau tiek daug gaminti Holai.
Prisimindamas ankstesnius patyrimus ir artėjant 40-osios paros ribai, aš analizavau savo paties pojūčus organizmo viduje. Ir nors daug labiau negu anuo metu bangavo mano lengvų dienų ir sunkių dienų kaitaliojimasis, mano viduje nebuvo jokio nepasitikėjimo ir baimės dėl 40-osios paros ribos. Aš net jutau palyginimą, tarsi anuo metu aš jaučiau išorinę formą visu savo patyrimu, bet viduje toji forma buvo pripildyta BAIMĖS ŽEMO DAŽNIO VIRPESIŲ, KURIE IR STINGDĖ MANO PASITIKĖJIMĄ ROJAUS TREJYBE IR MANO TOLIMESNĮ ŽENGIMĄ PIRMYN, DABAR GI AŠ VIDUJE JUTAU GYVO TURINIO PILNUMĄ - RAMYBĘ – KADA IŠORINĖ MANO PATYRIMO FORMA RĖMĖSI Į VIDINIO GYVO RAMYBĖS TURINIO BŪSENĄ. Aš net mėginau dirbtinai stimuliuoti BAIMĘ, nusipirkau – dėl viso pikto – penkis pomidorus, jeigu visiškai išseks mano organizmas, kad nebereikėtų galvoti, kaip gi pasiekti tuos mane gelbstinčius pomidorus, kai jie taip toli – dar parduotuvėje. Bet visą laiką viduje jutau RAMYBĘ, ir net į tuos nupirktus pomidorus žvelgiau kaip į iliuzinius ir man nereikalingus.
Atėjo 38-ta diena, kuri man sukėlė praėjusį kartą krizę ir visiškai išsekino organizmo energiją. Viduje jaučiu tik ramybę, jokios baimės. Energijos užtenka. 39-tą dieną jokio išsekimo nejaučiu, jokių pomidorų net mintyse neturiu, kad reikėtų griebtis. 40-oji para taip pat jokios vidinės baimės nesukelia. Man tai teikia didesnį PASITIKĖJIMĄ ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU IR SAVIMI. Ir tuo pačiu kyla mintis – tai kas čia nepaprasto, o kaip gi gali būti KITAIP? TAI – TIESIOG NATŪRALU.
Praėjo šešios savaitės, ir nieko, esu gyvas, nors svoris krenta ir toliau – jau iki 64 kilogramų. Tai mano svoris aštuntoje klasėje. Mat aš jau tuomet buvau pasiekęs savo dabartinį ūgį, o mano svoris svyruodavo tarp 63 ir 70 kilogramų iki pat mokyklos užbaigimo. Bet savijauta yra tikrai gera, džiaugiuosi kūno lengvumu, nors energijos būna dienų, kad jaučiu mažoka, bet kitą dieną jau ir jos užtenka. Dienos praeina ir baimės neatsiranda, ramybė tikrai viešpatauja viduje. Taigi, palaipsniui, ir be jokių emocijų viduje, vis labiau tolstu nuo tos 40-paros ribos, ir vis mažiau ją prisimenu. Kada svoris pasiekia 63 kg ribą, vėl viduje kyla mintis, kad niekaip nesustoja jis kritęs, reiškia, dar mano viduje yra nerimo, todėl ir neįsisavinu iki galo energjos tiek, kiek man jos teikia Rojaus Trejybė-AŠ ESU.
Penktadienį, grįžęs po užsiėmimo Urantijos grupėje, ir ruošdamas valgį Holai, paprašiau Rojaus Trejybės-AŠ ESU mokymo, kaip tą nerimą išvalyti. Jį man suteikė Tėvas. Jis sake, kad džiaugiasi mano nuoširdžiomis pastangomis, kaip aš drąsiai ir ryžtingai priėmiau šį iššūkį, ir jį ėmiau įgyvendinti be jokių atidėliojimų ir visiškai atsidavęs Jo vedimui iš vidaus. O nerimas yra laikinas dalykas, jis ištirps, ir energiją įsisavinsiu pilnai, ir svoris bus toks, koks tinka mano fiziniam kūnui. O kad man palengvėtų, aš galiu paimti skiltelę ar porą skiltelių verdančiame vandenyje nuplikyto ir nulupto pomidoro ir suvalgyti, kad apraminčiau savo vidų. Tą aš ir padariau. Pomidoro skonis manęs nesužavėjo, ir jokio apetito nesukėlė.
Tačiau Tėvas mane mokė, kad Jam reikalingas MANO DVASINIS ATSIVĖRIMAS KAIP DVASINĖS ASMENYBĖS, O NE MATERIALAUS KŪNO GALIŲ IR RIBŲ DEMONSTRAVIMAS NET IR MAITINANTIS JO GYVĄJA ENERGIJA, kad aš esu tik pradiniame Evoliucinio kelio pasaulyje ir turiu tik pirminį – ir labai laikiną – materialų apvalkalą – mirtingojo materialų kūną, kuris bus po prisikėlimo pakeistas, ir jo mityba bus kitokia negu dabartinio kūno, o tapus dvasios tapatybe bus vėl mano asmens nauja išorinė forma, o Jį pasiekus Rojuje, vėl mano išorinė forma bus pakeista, tad iš to jau tolimo būsimosios praeities meto, kada dabar sprendžiu tokį aktualų man iššūkį, kaip maitintis – bus likęs tik labai silpnas aidas-prisiminimas, tačiau VISĄ TĄ LAIKĄ AŠ LIKSIU TA PAČIA DVASINE ASMENYBE, TUO PAČIU ASMENIU, KURIO DVASINIO ATSIVĖRIMO KAIP TIK TĖVUI IR REIKIA – IR JAU ŠITAME PRADINIAME MANO EVOLIUCINIO ŽINGSNIO Į AMŽINYBĘ PASAULYJE. BŪTENT DĖL TO AŠ IR TURIU SUSITELKTI NE Į MATERIALAUS KŪNO MITYBOS IŠŠŪKĮ, O Į DVASINĖS ASMENYBĖS GILESNIO ATSIVĖRIMO IR ĮTIKĖJIMO GELMĘ, IR RŪPINTIS TĖVO DVASINIU REIKALU
Šeštadienį Vilniuje, po gyvųjų pamaldų susėdus prie bendro stalo, aš urantams atnešiau makaronų ir pjaustytų pomidorų su mazzarelos sūriu, dar šiltą, orkaitėje keptą kepsnį. Jis buvo toks didelis, kad geras trečdalis liko taip ir nesuvalgytas, tad parsinešiau atgal, Hola mielai suvalgė iki paskutinio trupinio – buvo skanu.
Sekmadienį vakare baigėsi lygiai septynios savaitės – 49 paros – be materialaus tvirto maisto, man maitinantis Rojaus Trejybės-AŠ ESU GYVĄJA ENERGIJA. Viduje buvo klausimas – ar man tęsti toliau žengimą šiuo keliu? Mano vidus sake, kad reikia šį kartą toliau nebetęsti, nes viduje jaučiau MONOTONIJĄ, JAU GALĖJAU IR TOLIAU LAISVAI, BE JOKIOS BAIMĖS EITI TOLYN, TAČIAU MAN ĖMĖ STIGTI TO ĮVAIRUMO, KURĮ PAMAČIAU GAMINDAMAS URANTAMS IR YPAČ KASDIEN HOLAI ĮVAIRIUS VALGIUS, NEBETURĖJAU TO ĮVAIRUMO PATYRIMO – JUTAU TARSI BŪTŲ KAŽKOKIA TUŠTUMA, BET DAR SUNKIAU BUVO PATIRTI, JOG IR MANO BENDRAVIMAS SU URANTAIS PASIKEITĖ, JIS BUVO NEBE TOKS, KOKS ANKSČIAU, NES JIE ATRODĖ TARSI GYVENTŲ JAU TOLIAU NUO MANĘS , JIE MAN TARSI BŪTŲ SUMAŽĖJĘ SAVYJE, DAUGIAU APIMTI ILIUZIJOS, IR KĄ AŠ JIEMS AIŠKINAU VISU SAVO ATSIVĖRUSIU VIDUMI-ŠIRDIMI, JIE TOKIU PAT ŠIRDIES LYGIU MANĘS NE TIK NESIKLAUSĖ IR NEGIRDĖJO, BET IR NESUPRATO. Todėl mano vidus ir linko į tokios energinės mitybos tiesiogiai iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU užbaigimą ir sugrįžimą prie materialaus ir įprasto maisto.
Paprašiau Rojaus Trejybės-AŠ ESU mokymo, ar aš gerai jaučiau tokį polinkį, ar tai nėra mano pasąmonės mano proto suvedžiojimas? Man mokymą suteikė Visuminė Dievybė AŠ ESU. – Mano mylimas sūnau, Aš esu jūsų vadinama Visuminė Dievybė AŠ ESU, ir Aš šlovinu ir garbinu tave, net ir kaip tu šlovini ir garbini Mane, kada susiliejame vienoje gyvoje dvasinėje komunijoje. Aš esu tavimi labai patenkintas, kaip tu taip drąsiai ir ryžtingai žengi Mano nutiestu Gyvuoju Evoliucijos Keliu, priimdamas Mano tau suteikiamus vis naujus iššūkius. Ir šį iššūkį tu priėmei be jokios dvejonės, iš karto, ir iki galo atsiduodamas Manajam vedimui iš vidaus, ir žengei vien tik pasitikėdamas Manimi. Todėl Aš tau dėkoju už tavo nuoširdžias pastangas rūpinantis Manuoju reikalu DVASIOJE. Ir Aš džiaugiuosi, kad tu taip greitai atkreipei į Mano tau suteiktą mintį, o ne tavosios pasąmonės suformuotą, kad priimtum sprendimą nutraukti tolimesnį maitinimąsi tiesiogiai iš Manosios Energijos, nes tai nebus Manajam Evoliucinio Plano įgyvendinimui tinkamas sprendimas. Ir Aš džiaugiuosi, kad tu priimti nori sprendimą VISŲ LABUI, O NE SAVOJO ASMENS IŠSIKYRIMO TARP KITŲ LABUI. Tavasis tolimesnis maitinimasis VIEN TIK TIESIOGIAI MANĄJA ENERGIJA URANTAMS KELTŲ DAUGIAU NEPASITIKĖJIMO SAVIMI NEGU PASITENKINIMO, NES JIE PATYS ŽENGTI TOLIAU BŪTENT ŠITA KRYPTIMI NEDRĮSTŲ, IR DĖL TO NEPATIRDAMI KOKIOS NORS TAVO APIBŪDINAMOS VIDINĖS DVASINĖS BŪSENOS MANYTŲ, KAD JOS NEPATIRIA BŪTENT DĖL TO, KAD NEATSISAKO MATERIALIOS MITYBOS. O JIEMS TOKS LAIPTELIS DAR PER AUKŠTAS, TODĖL JIE NET NUSTOTŲ IŠ VISO LANKYTIS IR GYVOJOJE MŪSŲ ŠVENTOVĖJE.
NET IR JĖZUS, BŪDAMAS MATERIALIU PAVIDALU JŪSŲ PASAULYJE, PRIĖMĖ LAISVA VALIA SPRENDIMĄ MAITINTIS FIZINIU MAISTU DĖL KITŲ, TAIP, KAIP IR VISI, KAD NEIŠSISKIRTŲ IŠ KITŲ, KAD BŪTŲ KAIP IR VISI KITI – DRAUGE. IR SAI BABA AIŠKINO SAVO MOKINIAMS, KAD JAM MATERIALAUS MAISTO NEREIKIA IŠ VISO, JIS GALI VISIŠKAI NEVALGYTI JOKIO MATERIALAUS MAISTO, O VALGO JIS VIEN TIKTAI DĖL JŪSŲ. DĖL TO IR TU TURI VALGYTI DĖL KITŲ URANTŲ.
IR NETURĖK MINTIES, KAD TOKS TAVO SPRENDIMAS BŪTŲ MANĘS IŠDAVIMAS, IR IŠŠŪKIO ATSTŪMIMAS. O ŠIS TAVO IŠŠŪKIS YRA MANO UŽSKAITOMAS KAIP ĮSISAVINTAS, LYGIAI TAIP, KADA TU PRIIMI SPRENDIMĄ KAM NORS SUTEIKTI PAGALBĄ, IR JĄ JAU RENGIESI SUTEIKTI, O NETIKĖTAI APLINKYBĖS PASIKEIČIA IR TAVO PAGALBAI POREIKIS IŠNYKSTA, BET TAVOSIOS PAGALBOS SUTEIKIMO IŠŠŪKIS MANO YRA UŽSKAITOMAS KAIP JAU SUTEIKTOS PAGALBOS, NORS IR BE TAVO SUKAUPTO PAGALBOS SUTEIKIMO PATYRIMO.
TAIGI, TU PRIĖMEI PATĮ IŠŠŪKĮ IR JO ĮGYVENDINIMUI ATSIDAVEI IKI GALO TAIP, KAIP VEDU TAVE AŠ IŠ VIDAUS, TU PERŽENGEI SAVO PASĄMONINĖS BAIMĖS RIBĄ IR PATYREI, KAD IR UŽ JOS DIENOS BUVO PRIDEDAMOS VIENA PO KITOS – PO TOS TAU DAR NESENIAI BAIMĘ KĖLUSIOS IR TUOMET TAIP TAVO IR NEPERŽENGTOS IR TAVE IŠSEKINUSIOS 40-OSIOS DIENOS, O ŠĮKART TU JĄ NE TIK PERŽENGEI, BET IR TOLIAU PILDEI DIENAS, VIENĄ PO KITOS, SAVUOJU PATYRIMU SU MANIMI VISŲ LABUI, IR JOKIOS SEKINANČIOS FIZINĮ KŪNĄ BŪSENOS NEBEPATYREI.
Po tokio Visuminės Dievybės AŠ ESU mokymo suvokiau, KĄ REIŠKIA VALGYTI DĖL KITŲ, ir kas man iki galo taip ir nebuvo aišku, kai ir Sai Baba sakė, kad jis valgo be jokios būtinybės, nes valgo tiesiog tik dėl MŪSŲ. O TAI IR REIŠKIA, KAD SAI BABA VALGĖ DĖL KITŲ TA PRASME, KAD NENUTOLTŲ NUO KITŲ SAVO MOKINIŲ IR PASEKĖJŲ, KURIE BE MATERIALAUS MAISTO APSIEITI NEGALI, IR NEASTUMTŲ JŲ NUO SAI BABOS SIŪLYTO MEILĖS DIEVO KELIO.
TAIGI PO SEPTYNIŲ SAVAIČIŲ MAITINIMOSI ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU GYVĄJA ENERGIJA VISIŠKAI NETIKĖTAI – NET IR MINTYSE TOKIOS PABAIGOS NETURĖJAU NIEKADA – VISIŠKAI NELAUKTAI NET IR MAN PAČIAM, PRIĖMIAU SPRENDIMĄ – ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU MAN PADIKTUOTĄ PASĄMONĖJE – VALGYTI DĖL KITŲ URANTŲ, NES TOKIA YRA ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU VALIA MAN ĮNEŠANT ASMENINĮ INDĖLĮ Į ŽMONIJOS ŠVIESINIMĄ URANTIJOJE ŠIUO METU.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.
Vilnius,
2017 01 20
2017-01-20 12:14:37
Komentarai
Nevalgymas materialaus maisto, tai natūrali dvasios įtaka kūnui ir jo transformavimas, kaip augančio atsivėrymo pasiekmė. Nevalgius dvasingesni, ramesni, džiugesni ir t.t. netapsime. Aš manau, kad tai nėra urantų pagrindinis tikslas. Man svarbu tapti savimi , kaip tobulai ir iš meilės numatė Kūrėja Tėvas Mama Šėima Rojaus Trėjybė Aš Esu. Su meilė, jūsų sesė.LaimaR
2017-02-20 09:47:56
Tikiu, kad esant mylinčioms mintims, priimančioms ir suprantančioms, esant žinojime galima pasiekti energijos tekėjimą kuris nėra stabdomas vidinių prieštaravimų, noro kovoti su kažkuo, bet būnant valioje išvien su Kūrėju ir kūrinijos dėsningumais, kad ir nesmerkiant kitų, gerbiant laisvą valią ir nesikišant į ją, neturint norų susijusių su trumpu matymu, bet darant tai ką reikia, suvomiant priežastingumą, ir kad visa ko pirminis šaltinis yra Kūrėjas.
Teko matyti vaizdo įrašų apie dvasinėse praktikose pažengusius kurie ilgesnį laiką nevalgo, ar net negeria ir jų svoris laikosi vienodas. Labiausiai ilgametis virš 80 metų senukas, kuris jau nuo vaikystės nei valgo nei geria, jį bandė ir mokslininkai stebėti.
Manau kad tai gali būti natūralus žingsnis į priekį, kuris skatina minčių ir energijos švarą.
O jeigu nėra žmogus vientisume ir išvien su Kūrėju, tai jis eikvoja energija ant norų nematydamas priežastingumo, kišdamasis į kitų laisvą valią, tai yra neteisingas energijos tekėjimas. Tada kaip ir su visais tokiais žmonėmis alkanos ląstelės sukelia rūgštingumą ir pažeidžia ir paima į kraują labiausiai silpnas ar pažeistas ląsteles, taip organizmas valgo save ir svoris mažėja. Kokia emocinė ar mentalinė būsena mažėjant svoriui manau nesvarbu. Esmė tame kad jeigu kūnas valgo pats save, tai nėra nevalgymas, nes yra energijos nuostoliai.
Priartinti prie tokios aukštesnės dvasinių ir kūrinijos dėsnių pažinimo būsenos manau gali pirmiausia savo minčių, kūno, visų energijų stebėjimas. Žmogus turi jaustis vientisas, visą kūna jausti vienu metu, nebūti susiskaldęs, ir neturi susidurti su jokiomis prieštaringomis mintimis, viskas kaip kokios planetos turi suktis savo vaga. Kol kas tiek.
Vaidas
2017-02-18 13:43:26
Tos SEPTYNIOS savaitės, nuo pat tada kai forume buvo patalpintas mokymas – Visuminės Dievybės AŠ ESU mokymas, urantų sustiprinimui, 2016 11 28 – buvo SUNKIAUSIOS mano savaitės per visą mano žengimą Gyvuoju Keliu, tai yra per šešerių metų laikotarpį. Ir dabar, kai aš rašydama perskaičiau to mokymo pavadinimą – kad prisiminti koks jis, mintyse vis tik nusišypsojau, kad ne šiaip sau jis tada taip buvo pavadintas – URANTŲ SUSTIPRINIMUI. Tada dar nežinojau kaip labai to sustiprinimo viduje man – TRUKS.
Kiekvieno savaitgalio – kad tik greičiau nuvykti į Gyvąsias Pamaldas – laukdavau SKAIČIUODAMA ne dienas, o MINUTES ir vis KAŽKO laukiau. O kai grįžusi po pamaldų to KAŽKO neparsiveždavau – net Vytautas, mano vyras, manęs klausdavo – kas tau yra? – O AŠ IR VĖL LAUKDAVAU KITO SAVAITGALIO, TO – KAŽKO.
Buvo nepaprastai sunku jausti ATITOLIMĄ. Ir šitas Algimanto mokymas-patyrimas yra visiškai atskleidžiantis tai, ko PAŽADINTA MANOJI DVASINĖ ASMENYBĖ TAIP LAUKĖ VISAS SEPTYNIAS SAVAITES. Ir nors ir stengiausi – SUSIGYVENTI, bet dabar jau tikrai žinau, kad – nebūčiau galėjusi, nes juk SAVO VIDAUS NEAPGAUSI, jisai jaučia tai, ką jaučia, o tam, kad ištirptų bet koks sunkumo patyrimas, reikalingas – GILESNIS ĮTIKĖJIMAS, o tai yra procesas.
Mano ką tik pasidalintos mintys yra tik paliudijimas DVASINIO MOKYTOJO SVARBOS MUMS, VISIEMS. Mokytojo, kuris tas KETURIASDEŠIMT didžiųjų jo sprendimų-patyrimų dienas, liko su mumis, o ne vienumoje, taip PADĖDAMAS MUMS, NEPALIKDAMAS MŪSŲ, nes žinojo, kad mes tam nepasiruošę – KĄ PALIUDIJO IR AŠ ESU NUOSTABUS ALGIMANTUI SUTEIKTAS MOKYMAS, kuriuo jis pasidalino ir su mumis, savaisiais mokiniais.
Su Rojaus Trejybės-AŠ ESU meile, Vita
vvita
2017-01-21 00:11:01
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]