Forumas: temos peržiūra
MOTINYSTĖ SU ROJAUS TREJYBE- AŠ ESU
Kiekvieną minutę Urantijoje gimsta apie 250 kūdikių. Akimirką, kai mes esame naujojo Visatos amžiaus ištakose. Tačiau labai mažai kūdikių gimsta su Rojaus Trejybe- AŠ ESU - neatrastais, nepažintais ar atstumtais mūsų TIKRAISIAIS TĖVAIS. Sakoma, kad su kūdikiu gimsta ir mama. Mama, iš kurios daugelis mirtingųjų tikisi begalinio pasiaukojimo, atsidavimo, meilės, gailestingumo ir nesustojančio davimo. Tapimas žemiškąja mama ar tėčiu yra didelis patyrimas, tačiau buvimas žemiškaisiais tėvais - dar didesnis. Jis kupinas pakilimų ir nuosmukių, nes priklauso nuo žemiškųjų tėvų atsivėrimo ir būsenos, kurios pakylėtam buvimui būtinos pastangos ir įtikėjimo gilinimas.
Kūryba drauge su Kūrėju ne tik praplečia įtikėjimo gelmę, bet ir pakylėja, o gyvybės kūrimas drauge įgauna visiškai kitokią prasmę ir pasekmes. Man motinystės laukimas buvo labai ramus ir pakylėtas, prieštaraujantis medikų būkštavimams. Neblėstanti energija leido dirbti žemiškus darbus, kuriuos baigiau likus dviems savaitėms iki gimdymo. Atostogauti net du mėnesius nenorėjau, troškau laiką leisti prasmingai pagal savo galimybes. Žinoma, aš jaučiau nuolatinį Kūrėjo dalyvavimą mano kasdieniniame gyvenime. Todėl kūdikio gimimas buvo dar labiau jaudinantis ir pakylėtas. Jis visiškai neatitiko mano sukauptų teorinių žinių, man pasirodė lengvas ir labai greitas. Taip laukta susitikimo akimirka buvo ir pakylėta, ir sklidina ramybės. Tik gimęs berniukas taip pat greitai nurimo ant mano pilvo, atrodė labai mielas ir trokštantis šilumos jam naujame pasaulyje. Kristijonas gimė sveikas, stiprus ir guvus Rojaus Trejybės- AŠ ESU sūnus. "Meilė yra dinamiška. Jos niekada negalima užgrobti; ji yra gyva, laisva, virpanti, ir visada jaudinanti" (Urantijos knyga, 1289-04-02) Taip ir man su kūdikio gimimu motiniška meilė tapo gyva, kaip ir žemiška šeima, tebuvusi partneryste, tapo tikra.
Prieš kūdikio gimimą mes, būsimieji tėvai, lankėme kursus tokiems nepatyrusiems kaip mes. Tačiau jie man ne naudos, o greičiau žalos davė. Teorija ir praktika ženkliai skiriasi, todėl kai ne viskas vyko pagal instrukciją, buvo šiek tiek nerimo. Džiaugiuosi, kad nekilo minčių tartis su gydytojais iš anksto, nes gimdymas buvo labai greitas, o laukimas sutarto gydytojo būtų sukėlęs nereikalingą jaudulį. Juk gydytojai nedirba be poilsio ar miego ir naudoja žemiškas transporto priemones. Ligoninė man priminė kurortą, kur nereikia rūpintis nei maisto gaminimu, nei namų tvarkymu, darbuotojai buvo malonūs ir siūlė visokeriopą pagalbą prižiūrint kūdikį. Mums buvo labai palankios aplinkybės, netgi atsirado laisva palata, kurioje apsistojo visa mūsų šeima! Tai tik patvirtino, kaip svarbu atsiduoti Kūrėjo vedimui ir juo pasitikėti.
Stebėdama ūgtelėjusį Kristijoną, aš džiaugiuosi, kad man motinystės patyrimas įvyko, kai jam buvau pasiruošusi, kai esu Gyvajame kelyje, kai esu stiprinama ir vedama Kūrėjo, kai jis suteikia išmintį auginat gimusį mažutėlį ir auklėjant ūgtelėjusį berniuką. Iki Gyvojo kelio mano dvasinis indas buvo ne tik tuščias, bet ir kiauras, mano akims dar reikėjo kalnų ar kitų įspūdingų vaizdų, o ego - didingų darbų. Tačiau tik šiandien galiu patvirtinti, kad vaiko gimimas ir augimas iškreiptame iliuziniame pasaulyje jį žaloja.
Dvasinio indo pildymui skirta visa amžinybė, tačiau duoti ne tik reikia, bet ir noriu jau dabar. Su kūdikio gimimu atėjo suvokimas, kad užauginti ŽMOGŲ yra labai didelis darbas. Atsakingas darbas, kai augini Rojaus Trejybės- AŠ ESU sūnų. Žinoma, mes tą darome drauge tiek, kiek įsileidžiame Kūrėją į savo gyvenimą. Rojaus Trejybė- AŠ ESU mums labai padeda. Netgi nuramino kaimynės kavalierių, kuris apžergęs motociklą pakedentais baltais marškiniais su žėrinčiomis sąsagomis atvykdavo į kaimynės terasą ir prigėręs putros iš krištolinių taurių taip žvengdavo, kad net visame mūsų bute skambėdavo. Gimus Kristijonui mūsų vadinamas Arklys nurimo, nors prieš tai žvengė ne vienerius metus.
Kūdikio gimimas tam tikra prasme buvo ir iššūkis man, įpratusiai būti dideliame kolektyve. Juk teko užsidaryti vos ne tarp keturių sienų, kur bendravimo ir platesnio pasireiškimo ratas labai sumažėjo. Pamenu, kaip su šiltai apkamšytu mažutėliu iš ligoninės skubėjome į namus. Nors buvo kalendorinis pavasaris, tačiau snigo didelėmis snaigėmis kaip žiemą. Namuose Kristijonas užėmė centrinę tėvų lovos dalį, kas jam labai patiko. Tačiau ši romantika ir gimimo euforija greitai pradėjo blėsti tiek dėl miego trūkumo, sunkios maitinimo pradžios ir paprasčiausio nepatyrimo. Iki vaiko gimimo galvojau, kad vaikus turi auginti ir auklėti tėvai ar globėjai, tačiau po gimimo buvo akimirkų, kai savęs klausdavau, kur pradingę visi potencialūs fiziniai pagalbininkai? Dabar man atsakymas aiškus - mes buvome labai saugojami. Juk potencialūs pagalbininkai mane nuolat mokė gyventi taip, kaip jiems atrodė teisinga, bet prieštaravo mano vidiniam žinojimui. Viena močiutė taip skubėjo pamatyti gimusį vaiką, į liaudiškai vadinamas palankynas taip lėkė, kad rado namą, bet niekaip nerado kaip į jį įeiti, galiausiai laimės sparnai nukrito, kai išgirdo, kad vaikas neskiepytas. Gaivinti neprireikė, tačiau ji bijo iki šiol. Buvo ir "mokytojų", siūlančių vaiką maitinti jų manymu geresniais pieno pakaitalais, man nevargti maitinant, gydyti kūdikį nuo nesamų pilvo skausmų ir panašiai. Dalis ir dabar gąsdina, kad nemaitinamas mėsa vaikas taps ligoniu. Kita dalis nurimo ir nuolat stebisi nesergančiu vaiku.
Dar didesnis iššūkis man tapo ūgtelėjusiam Kristijonui atskleisti Kūrėją. Taip aš pati labai daug mokausi. Nors neturiu ankstesnio vaikų auginimo patyrimo, tačiau man buvo suprantama, kad vaikui nereikia trukdyti vystytis fizine prasme (gimdytojų patogumui kūdikį įkalinti lovelėje ar kitokiame šių laikų gardelyje). Vaikui būtina pažinti aplinką. Tačiau daug svarbiau vaikui sudaryti sąlygas pažinti savąjį Aš, pažinti Kūrėją - atverti vartus į TIKROVĖS pasaulį. Juk keturios sienos yra labai laikinos. Be abejo, džiugu, kad Kristijonas yra pažangus pagal medikus ar lyginant su jo bendraamžiais. Tačiau tikrovėje ne tiek svarbu, kada vaikas pradės taikliai kamuolius ridenti, bet kada jis pradės gerti Gyvąjį vandenį, regėti ŠVIESĄ, kuri akina netgi mus, žemiškuosius tėvus, o vėliau ta ŠVIESA dalintis. Kristijonas labai uoliai mokosi tiek stebėdamas aplinką, tiek atlikdamas įvairius veiksmus be pavyzdžio. Tačiau jis neturi nė krislelio tingėjimo,- yra natūralus ir labai stengiasi. Bandydama atskleisti Kūrėją aš jam skaitau urantams jau žinomus apreiškimus ir mokymus, savo lygiu juos paaiškinu, išsamiau supažindinu su aplinkoje esančiais daiktais, žaidžiame įvairius žaidimus, kur jis gali pasireikšti. Nors daugiau laiko praleidžiame dviese, Kristijonas būna laimingiausias tuomet, kai jo gyvenime aktyviai dalyvauja abu žemiškieji tėvai. Todėl tinginiauti tiek fizine, tiek dvasine prasme nėra galimybių dėl nuolatinio dėmesio poreikio ir ypatingo jautrumo virpesiams.
Kūdikystė tęsiasi trumpai, tačiau ją pakeis vaikystė ir kiti amžiaus tarpsniai, kartu gilės ir mūsų patyrimas. Ir jis bus prasmingas tiek, kiek mes būsime tikri Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnūs ir dukros, kiek mes gyvensime ŠVIESA ir ja dalinsimės. Šiandien Urantija skendi didelėje tamsoje, nes šeimose nėra atrasto Kūrėjo. Tačiau TĖVAS mums atskleidžia, kad "Evoliucija yra sumanyta tam, kad ji šviesėtų, kad šita žmonija, esanti tamsos aplinkoje, taptų ŠVIESOS VAIKŲ BROLIJA, kurioje viešpatautų MŪSŲ MEILĖ IR BROLYSTĖ materialių veiksmų išraiška. Niekas į šitą planetą neatgabens naujų gyventojų, kurie pakeistų jus. Mes PASITIKIME jumis. Jūs esate tos IŠTAKOS, kurios paskleis – JAU PASKLEIDŽIA – MŪSŲ GYVĄJĄ ŠVIESĄ VISAI ŽMONIJAI" (TĖVO mokymas, 2012-03-11).
2017-02-02 07:48:49
Komentarai
Mieli broliai ir sesės, vakarykštis Algimanto mokymas ,po Daivos motinystės patyrimo aprašymo,paskatino ir mane parašyti į forumą, ką darau itin retai. O kodėl? Nes vis dar esu pilna puikybės ir baimių. Baimių, kad Algimantas viską išpeiks ir sukritikuos. Gyvulinis protas! Kas gi daugiau... Ir net ,kai perskaičiau Algimanto mokymą, kurį laiką buvau sutrikus, nes man,kaip ir Skaistei, patiko Daivos aprašymas,kuris nukėlė mane nukėlė į savo pačios prisiminimus, kai gimė Gediminas , o po to ir Žilvinas. Lyginau savo tuometinį gyvenimą su Daivos dabarties patyrimais. Milžiniškas skirtumas! Mums tada vaikelių iš kart neduodavo, palatose buvome aštuonios. Kūdikius atnešdavo tik pamaitinti. Ir gimdžiau tada be Rojaus Trejybės-Aš Esu, tik malda Dievui. Dieve padėk, dieve padėk, kad viskas būtų gerai...Tokios maldos... Palyginus, kaip dabar tą daryčiau, viduj nusišypsau iš tuometinių pastangų. Ir gyvenom tuomet skurdžiai, galą su galu vos sudurdami. Bet kūdikio gimimas moters patyrime pats nuostabiausias. Lyg persikeltum į aukštesnę dimensiją. Viduj toks dekingumas, tokia palaima, ramybė- štai , per mane šis vaikelis atėjo į pasaulį. Ir aš turiu viską viską padaryti, kad išgyventų, atsiskleistų, būtų laimingas. Kilus sunkumams visada puldavo vienumoje ant kelių ir melsdavausi " Dieve, mylimiausias, geriausias, brangiausias, padėk man ir šį kartą, tik tu vienas gali tai išspręsti... Ir viskas išsispręsdavo! Bet tuomet apie savo maldas niekam nepasakodavau-galvojau, kad tai mano vaikiškumas,nebrandumas. Ypač, kai visi ėmė domėtis visokiai intelektualiomis savęs tobulinimo teorijomis. Man tada tie aplinkos žmonės atrodė tokie išmanantys... Iki tol, kol nesutikau Algimanto ir Urantų grupės! Kaip nustebino, kai pasirodė, kad viskas ką tada dariau ir buvo teisinga, tik reikėjo labiau tuo pasitikėti, atsiverti visada mane išklausančiam ir padedančiam Dievui - Rojaus Trejybei-Aš Esu!
O be tikrojo atsivėrimo ir vaikų nemokiau pasitikėti Dievu, Trejybe. Todėl ir matau dabar karčias savo neatsivėrimo pasekmes. Materiali gerovė nuekada neatstos tikrojo gyvenimo pamato Rojaus Trejybės - Aš Esu!
Ir dabar, kuo daugiau skaičiau Algimanto mokymą Daivai ir mums visiems, tuo labiau ir labiau suvokiau jo žodžių prasmę, tokią gilią, tokią prisotintą Rojaus Trejybės-Aš Esu virpesių!
Atsibuskit gi pagaliau, žmonės! Kas jūs - robotai, užprogramuotos lėlės, ar vis gi gyvi žmonės?
Aš trokštu atsiverti ir būti tikruoju Rojaus Trejybės -AŠ ESU vaiku! Visada , per visą akimirkos amžinybę!
Garbinu ir Šlovinu Rojaus Trejybę-AŠ ESU!
Birutė(Vilnius)
Birute
2017-02-08 13:34:26
Mylimieji, ačiū jums už maldas už mano sveikatą, jaučiuosi tarsi būčiau kažkur išvykęs į tolimą šalį, o dabar sugrįžęs į man įprastą aplinką.
Toks GRIPO suteiktas tariamas išvykimas man suteiktas, kad atitrūkčiau nuo aplinkos ir pasižiūrėčiau į urantus iš šalies.
Bendras vaizdas - urantai tikrai be ĮTIKĖJIMO, PASITIKĖJIMO, GYVNEA NE KŪRĖJU, O SAVO VARGAIS IR RŪPESČIAIS, TODĖL JIEMS NEI DVASINĖS STUDIJOS, NEI GYVOJI ŠVENTOVĖ NĖRA KVĖPAVIMAS, O DAUGIAU PRAMOGA - LABAI TRUMPALAIKĖ, KAIP VAIKUI ŽAISLAS, PAŽAIDĖ IR NUMETĖ.
Man stinga iš urantų sklindančios GYVENIMO GALIOS, aš tik matau jų kupiną BAIMĖS ŽVALGYMĄSI. Toks yra ne gyvenimas, o KANKYNĖ.
Būtent dėl to ir Forumas - be gyvybės DAUGYBĘ METŲ, nes nėra GYVŲ urantų, yra urantų BUTAFORIJA - ILIUZIJA INTELEKTO LYGIU PATIRIAMA - NĖRA GYVOS DVASIOS. TAI TIK ŠEŠĖLIAI - NEPAŽADINTI.
Aš daugelį metų prašiau Vitos aprašyti savo vaikų gyvenimą su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kad tokie NUOSEKLŪS IR SISTEMINGI KASDIENOS APRAŠYMAI PADĖTŲ KITOMS URANTĖMS, PAGIMDŽIUSIOMS KŪDIKĮ, SUSIDOROTI SU TOKIA PADĖTIMI JAU PRIEŠ TAI PASKAIČIUS TOKIUS APRAŠYMUS. Deja, taip ir nesulaukiau tokių aprašymų. Dabar tas pats kartojasi su Daivos parašytais patyrimais, nors Skaistė už juos ir dėkoja, bet pati nepajėgė nė vienu teiginiu pateikti savo nuostatų, ką gi ji perskaitė šiuose aprašymuose, tarsi juos būtų skaitęs negyvas manikenas be savo proto pamąstymų. Liūdna man skaityti tokius BEVERČIUS AČIŪ, NORS JŲ BŪTŲ IR TŪKSTANČIAI.
Tuo tarpu aš ŠIUOSE DAIVOS epizodiniuose teiginiuose nematau jokio nuoseklumo, tiesiog nei šis nei tas - ir tiek, kas kitoms urantėms jokios naudos neduos, kada joms reikės spręsti po vaikelio gimimo daugybę KONKREČIŲ problemų, kurios nė viena taip ir nepatyrinėta drauge su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, TARSI JŲ IR NEBUVO.
Ką tai rodo? O gi NENORĄ padėti KITIEMS - KITOMS - NES VIDUJE STINGA GYVOSIOS MEILĖS PATYRIMO IŠ ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU, O TADA IR LIEKA TIK MĖGAVIMASIS SAVO VAIKU, IR DAR PRIDEDANT, LYG TARP KITKO, ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU - TAI PUIKYBĖS PASIREIŠKIMAS, TODĖL JIS TIK ŽALINGAS TIEK FORUMUI, TIEK IR PAČIAM, KURIS RAŠO, NES NĖRA ATSIVĖRIMO IR DĖL TO NĖRA GYVENIMO SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU KIEKVIENO MENKIAUSIO EPIZODO APRAŠYMO KITŲ LABUI.
Štai ir Daiva nustojo lankyti Urantijos grupę jau daugiau kaip prieš metus, ir tuoj pat atsiliepė jos proto įžvalgai toks atotrūkis, ir mintys nerišlios ir epizodinės, be nuoseklaus vystymosi. Nebėra pastangų, negali būti ir proto įžvalgos, jau nekalbu apie kosminės įžvalgos vystymą. Ir tai atsilieps ir vaikui. Ir kad ir kaip mėgins šitą tuštumą prote kuo nors užmaskuoti - NEPAVYKS - TAI ATSISPINDĖS VAIKO UGDYME.
Rojaus Trejybė-AŠ ESU nenumatė išimčių nė vienam - tiek ugdant savo charakterį, tiek savo mažamečių vaikų - TRYS SUDEDAMOSIOS DALYS - GILUMINĖS DVASINĖS STUDIJOS URANTIJOS GRUPĖJE, ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU GARBINIMAS, IR AKTYVUS VEIKIMAS DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU TAIP, KAP VEDA ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU VISŲ LABUI.
Tada nekils minties parašyti tokį teiginį -
Kūdikystė tęsiasi trumpai, tačiau ją pakeis vaikystė ir kiti amžiaus tarpsniai, kartu gilės ir mūsų patyrimas. Ir jis bus prasmingas tiek, kiek mes būsime tikri Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnūs ir dukros, kiek mes gyvensime ŠVIESA ir ja dalinsimės.
Tik be proto įžvalgos žvelgiant galima šitaip SKAIDYTI mirtingojo gyvenimo epizodus, o aš jus MOKAU ŽVELGTI Į PROCESĄ, IR JUO MĖGAUTIS. Ir procese nėra skaidymosi - nėra svarbesnio segmento ir menkesnio segmento - yra visavertiškumas VISUMOS, KURI NEĮMANOMA BE KIEKVIENO EPIZODO AKIMIRKOS.
Būtent dėl to mane liūdina urantų PROTO SEKLUMAS IR NET SĄSTINGIS BE DVASINĖS GYVASTIES.
KOKIA GŪDI DVASINĖ NAKTIS URANTIJOJE NET IR TARP URANTŲ.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2017-02-07 09:18:26
Ačiū, Daiva, už tavo tokį nuoširdų ir atvirą mokymą.
Skaiste
2017-02-04 23:37:55
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]