Forumas: temos peržiūra

Mano patyrimai – kaip į ŽEMIŠKĄJĄ šeimą aš mokausi žvelgti, KŪRĖJO ŽVILGSNIU

Mieli mano dvasios broliai ir sesės, šį kartą aš noriu su jumis pasidalinti savo mintimis, kurios iš esmės bus kreipiamos žemiškosios šeimos gyvenimui aptarti-pasidalinti, bei dvasinės šeimos suvokimui trumpai apibūdinti. Aš jau esu jums sakiusi, kad rašyti mokymus, dalintis patyrimais su jumis, man yra tikra atgaiva, bet taip gali būti ir yra tik dėl to, kad tokį veiksmą man – iš vidaus padiktuoja, tik dėl to, kad tą aš darau drauge su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Ir man gera, kad savo mokymą-patyrimą aš pradedu rašyti būtent nuo tokių minčių – minčių apie Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Gyvajame Kelyje – kuris kupinas įvairiausių vingių – mane lydėjo daug patyrimų. Ir nesvarbu kokie jie buvo – aš mintimis visada stengiausi gyventi su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, visas iškilusias problemas sprendžiu su Juo, tariuosi su Juo ir kiek leidžia įtikėjimas – gyvenu Juo. Be Rojaus Trejybės-AŠ ESU aš nebūčiau galėjusi išlipti iš širdgėlos mane apėmusios kai mane stengėsi įskaudinti – ir įskaudino, nes įtikėjimas buvo per seklus; be Rojaus Trejybės-AŠ ESU aš nebūčiau galėjusi PAJAUSTI, kad yra išeitis iš kažkokios tai krizės ar nuopuolio; be Rojaus TREJYBĖS-AŠ ESU aš nebūčiau sugebėjusi pamatyti to, ko nepastebėjau-nepajaučiau, nes EMOCIJOS buvo aukščiau už įtikėjimo Tikrovės virpesių suteikiamą įžvalgą. Ir visada – VISADA – mano vienintelis išsigelbėjimas ir nusiraminimas yra IŠSIKALBĖJIMAS ROJAUS TREJYBEI-AŠ ESU, o kartais, labai jau kartais, Minties Derintojo išgirsti trumpi mokymai, kuriuos išgirdus man nebuvo abejonės dėl jų, nes jie visada sustiprinantys, apšviečiantys ir tokie pakylėjantys bei AIŠKŪS.
Taip pat aš net ir įsivaizduoti nebesugebėčiau kaip aš galėčiau ar būčiau galėjusi savo vidinius sunkumus išspręsti be Apreiškimų, Mokymų pagalbos. Urantijos Knyga, Rojaus Trejybės-AŠ ESU AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL bei Algimanto mokymai, tai ta TOKIA GYVA VIRPESIŲ INFORMACIJA kuri mane tiesiog gelbste gelbėjo ir gelbėja. Viską ką aš išgyvenu, aš išgyvenu o drauge ir SISTEMINGAI AUGU kartu su šitais APREIŠKIMAIS-MOKYMAIS. Jie neatsiejami nuo mano žengimo Gyvajame Kelyje.

Kas tai yra ĮTIKĖJIMAS? ĮTIKĖJIMAS – tai yra tikėjimo įgyvendinimas GYVENIMU.

Ir čia aš pradedu savo pasidalinimą patyrimais ir įžvalgomis su jumis, kaip gi man sekėsi įtikėjimu gyventi savo kasdienėje aplinkoje. Toji aplinka neapsiriboja vien žemiškąja šeima, bet būtent apie ŽEMIŠKĄJĄ ŠEIMĄ dabar aš kalbėsiu, apie PROBLEMAS su kuriomis susidūriau ir kaip jas sprendžiau. Apie žemiškosios šeimos problemas kalbėsiu, nes tos problemos YRA absoliučiai kiekvienoje šeimoje ir visi jas bando spręsti, kiti gi nežino kaip ir dėl to pasiduoda.

„Kiekvienas šeimos narys sulaukia naudos, kada kiekvienas kitas narys elgiasi teisingai; lygiai taip kiekvienas narys turi kentėti dėl kiekvieno kito šeimos nario blogo elgesio tiesioginių laiko pasekmių. Šeimos, grupės, tautos, rasės, pasauliai, sistemos, žvaigždynai, ir visatos yra tokie susivienijimo ryšiai, kurie turi individualumą; ir dėl to iš tiesų kiekvienas bet kurios tokios grupės, didelės ar mažos, narys surenka naudos derlių ir kenčia dėl pasekmių, kada visi kiti konkrečios grupės nariai elgiasi gerai arba blogai.“ 618-06-03

Puiki citata iš Urantijos Knygos. Ir tai bus vienintelė citata šiame mano mokyme, kurią pasitelkiau į pagalbą, kad būtų lengviau ir JŪSŲ suvokimą apie ŠEIMĄ praplėsti.
Iš to ką jau parašiau buvo galima suprasti, kad mano veiksmus dažnai lydėjo suklydimai. Klaidos iš kurių aš mokausi, darau išvadas ir stengiuosi jų nebekartoti. Tačiau deja, bet neužteks sau pasakyti – daugiau taip ar taip nesielgsiu, viskas yra kiek sudėtingiau ir tavo NEKANTRUMO proveržius pasireiškiančius tarp savo šeimos narių tu sugebėsi ištirpdyti tik tada, kai viduje pajausi galingesnę jėgą, tai yra Kūrėjo meilės energinių virpesių pasireiškimą, kurie tave keis iš vidaus ir keis tiek, kiek tu pats – pagal poreikį – prisipildysi Jo nuoširdžiai atsiverdamas ir įtikėdamas. Taigi, kelias ne iš lengvųjų, bet tu juo eiti nori arba ne. Kelias yra vienas vienintelis ir jis pareikalaus tavo nuoširdžių, kasdienių pastangų. Bet tu savęs neprievartauji jeigu vidumi jauti šio Gyvojo Kelio gyvumą, su visais tais suklydimais, o po to pakilimais ir eini. Tai Kūrėjo Evoliucinis kelias, kuriame dalyvaujame jau dabar ir mes negalime peršokti savo tokio augimo proceso.
Aš turiu kuo palyginti šeimos gyvenimą gyvenant be Kūrėjo ir kaip viskas pradeda pamažu kisti kai tu pradedi patirti net ir menkiausią Jo virpesių virptelėjimą savyje. Dabar man lengviau pastebėti, ATPAŽINTI klaidas kitose šeimose, kai tokios pat lydėjo ir mano užsispyrusį charakterį. Tačiau, kad vaikai augtų sveikoje, šviesioje šeimos aplinkoje, būtinos ABIEJŲ gimdytojų nuolatinės pastangos gilinant savąjį atsivėrimą Kūrėjui-Rojaus Trejybei-AŠ ESU.
Aš visada maniau, kad savo žemiškojoje šeimoje AŠ esu pakankamai nusileidžianti, bet tik tada kai atėjo tokios akimirkos kai aš pajutau, kad manyje atsiranda NUOLANKUMAS – o tai nuostabus jausmas, nes tau nereikia savęs prievartauti, savęs stabdyti ir panašiai – aš supratau, kad manyje jokio ten nusileidimo nė nebuvo. Šeimoje tarp sutuoktinių visada yra taip, kad pasitaiko kažkokių kad ir menkų nepasitenkinimų vienas kitu, priekabių viduje, ar pas kai ką gal ir ne tik viduje laikomų, o dar ir garsiai išsakomų. Ir visokie tokie irzimai, zirzimai tai yra dviejų iliuzijoje gyvenančių iliuzinį gyvenimą, nes tu nebepasireiški savuoju tikruoju asmeniu, kokį tau suplanavo Kūrėjas. O būtent nuolankumas tai ir yra buvimas tikruoju savimi, kokį suplanavo tau asmeniškai Kūrėjas, kad tu tomis aplinkybėmis pasireikštum tokiu savosios asmenybės tapatybės lygiu, kaip Jisai veda iš vidaus. Ir čia vietos pykimams tikrai, kad neatsiras, priešingai – TU PATS GALI LABAI NUSTEBTI SAVO PASIKEITUSIU VIDUMI TĄ AKIMIRKĄ, SAVO TRANSFORMACIJA, NAUJUOJU, o iš tikrųjų TIKRUOJU SAVIMI, SAVO TOS AKIMIRKOS VEIKSMŲ ŠVIESUMU. Bet, kad taip pasireikštum, tau reikalingas įtikėjimas, kuris kaip patys patiriate labai jau svyruoja ir emocijos dažnai vėl ima viršų. Tačiau tokie – įtikėjimo – patyrimai, kad ir vis dar per reti, yra manoji motyvacija, kad su Rojaus Trejybe-AŠ ESU įmanoma viskas.
Jei tarp sutuoktinių vyraus darna – kuri įmanoma tik per kiekvieno iš jų atrastą Kūrėją viduje – ir VAIKAI džiaugsis. Bet džiaugsis tiesiog patys būdami savimi – nes jų pasąmonė nėra užteršta tiek, kiek suaugusiųjų –ir jiems tokias sąlygas sudarys patys gimdytojai, nes jų mintys ir veiksmai bus nukreipti Kūrėjui.
Mano žemiškojoje šeimoje yra penki asmenys. Aš su vyru ir TRYS vaikai – Viktorija, Matas ir Kotryna. Pamenu kai dar nieko nežinojome apie Gyvąjį Kelią, tai ir su mokymais – vėliau stipriai pakeitusiais mūsų mąstymo vektorių įvairiais vaikų auklėjimo klausimais – nebuvome susipažinę, nusprendėme pirmagimę Viktoriją, kuriai tada buvo maždaug treji metai, pradėti leisti į darželį. Pirmąją dieną mergaitę į darželį nuvedė tėtis ir po pusvalandžio grįžo apsiašarojęs, kai man paklausus kodėl dabar jis taip, teatsakė – galėsi vesti kitą kartą pati. Na, pati aš kartą kitą nuvedžiau ir pasiėmiau iš to darželio, bet tai tetruko tris-keturis mėnesius, kai mes abu nusprendėme, kad darželio patyrimui laikas užsibaigti. Kiekvieną kartą vaiką išleidus į darželį viduje tuoj pasitikdavo tas jausmas, kad juo turiu rūpintis pati, o ne palikti ten, kur pagal grafiką valgo, nori nenori PRIVALO miegoti ar kur niekas jo nepaklaus nori jis to ar nenori, bet su visa dvidešimties vaikučių grupe vienu metu bus sodinamas ant naktinio puoduko, nes jau maždaug turėtų būti laikas. Nu ir kokia gi tai gali būti vaiko lavinimo mokykla, jeigu jam neleidžiama rinktis ir jis turi elgtis taip, kaip – liepia ir ne kitaip?
Ir štai ta skaudžioji tema mažylių vaikų atžvilgiu – kuri neišmintingai daugeliui prasideda būtent darželyje – LIEPTI, NURODINĖTI, ĮSAKINĖTI. Kad ir kaip gimdytojai mano mylintys savo biologinius vaikus, būtent įsakmus tonas vaiko atžvilgiu yra jam labai žalingas. Vaikas puikiai viską supras ir padarys – žinoma savo lygiu – jeigu jam ramiai ir kantriai paaiškinsi, PARODYSI KAIP reikėtų tą ar kitką padaryti. Tačiau tam gimdytojam reikalinga IŠMINTIS IR KANTRYBĖ. Ir tu niekaip, niekaip nepridėsi sau tos išminties ar kantrybės, nes kantresnį save tu pradėsi pastebėsi tik per vis gilėjantį atsivėrimą Kūrėjui-Rojaus Trejybei-AŠ ESU, kaip ir išmintį tu semsi tik iš Kūrėjo ir tai bus pasekmė tavo nuoširdžių pastangų, kai tu nuoširdžiai išsipasakoji Jam apie savo problemas, o atsakymas kaip gi tu turi pasielgti tau vėliau ar ankščiau bus parodytas, suteiktas.
Dar visai neseniai Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje savo dvasios broliams ir sesėms aš pasakojau apie vieną pokalbį su savo biologiniu vaiku Matu. Aš jo paprašiau, kad iš po savo lovos jisai išsitrauktų visus savo žaislus – kurie didesni dėl vietos stokos ten ir sudėti – ir pasistengtų susitalpinti į spintelę, nes kada po lova aš noriu išplauti grindis, man reikia kiekvieną kartą tuos žaislus kilnoti. Ir jis nustebęs man atsako – Tai, kad tu jų neplauni?! – Ir kokia tai DIDŽIULĖ KLAIDA viską daryti vienam – nes taip bus greičiau – ir į kasdienius namų ruošos darbus nesistengti išmintingai įtraukti ir vaiko, DIRBANT DRAUGE SU JUO.
Ir niekada vaikui PLASTMASINIAI ŽAISLAI neatstos gyvo bendravimo su tėvais, nes jūs tik pažiūrėkit kaip žiba vaiko akutės kai pavyzdžiui savo kūrybos dainą jis tau stengiasi sudainuoti, BET SVARBIAUSIA – KAD MATO JOG TU KLAUSAI, JAUČIA TAVO VIRPESIUS. Ir kaip klaidinga dar mažylį vaiką apdovanoti žaislais ar jau paūgėjusį bandyti sudominti barbėm ar formulėm, kai aš puikiai matau jog vaikas mieliau renkasi kūrybos reikalaujantį darbą, nei su formulėm ant kilimo sukti ratus.
Mūsų namuose, Matas, kuriam jau tuoj sueis septyneri metai, turi savo atskirą kambarį pusrūsyje, kur jis mielai užsiima kūryba – kažką kala, ardo, dažo vėl ardo, įvairiausias senas magnetolas, pavyzdžiui – štai neseniai DVI jas parsivežė iš kaimo, gavo dovanų. Ir aš jo niekada nematau tokio laimingo kaip kad tada, kai jis gali prisiliesti prie savo įvairiausių darbo įrankių – KURIE NĖRA ŽAISLINIAI, O TIKRI – ar tada, kai jis gali kažką padėti dirbti tėčiui. Aš matau koks reikalingas vaikui PATS PAPRASČIAUSIAS BENDRAVIMAS.
Štai vieną popietę Matas pasijaučia alkanas ir paprašo valgyti. Aš neturiu nieko tokio labai jau priruošusi ir tiesiog paklausiu – O ko tu norėtum? – Norėčiau to maisto kur mačiau restorane lankstinuke nupieštą ir tėtis kažkada sakė, kad pagamins. – Koks tai maistas? – bandau išsiaiškinti ir su tėčio pagalba šiaip ne taip tampa aišku, kad tai – English breakfast – angliški tradiciniai pusryčiai – maistas, kurio tada taip paragauti magėjo vaikui, bet buvo susitarta, kad jam tokį maistą tėtis pagamins namuose. Taigi, dabar kai jau žinome ko jis taip nori, aš jam pasiūlau – Gal nori pasigaminti pats? – Oi, labai! – Ir su didžiausiu entuziazmu vaikas stoja prie viryklės. English breakfast pagrinde sudaro keptas kiaušinis, pupelės pomidorų padaže, kepinti pievagrybiai, keptas pomidoras, duonos skrebutis ir dar keletas ingredientų, bet ne visi likusieji yra tinkantys vegetarams, todėl mes ir pasitenkinsime išvardytais produktais, kad pasigaminti tų angliškų pusryčių. Deja, bet tai buvo tik pirmasis kartas kai Matas pats sau gamino ir aš tiesiog grožėjausi iš šono tuo PROCESU kaip mažos vaiko rankos deda į keptuvę PO VIENĄ gabalėlį atpjauto pievagrybio ir mąsčiau – JIS GI NIEKUR NESKUBA, JIS GYVENA ŠIA AKIMIRKA ir jam nereikia, taip kaip man, iškarto suberti visą saują smulkintų pievagrybių, JIS TYRINĖJA IR YRA TAME PROCESE KURIS JAM LEIDŽIA – MĖGAUTIS IR ATRASTI. Leiskime savo vaikams MĖGAUTIS PROCESU.
Gyvasis Kelias – tai yra Kūrėjo GARBINIMAS individualiai bei Gyvojoje Šventovėje, DVASINIŲ ŠALTINIŲ nuoširdus kasdieninis STUDIJAVIMAS bei stengimasis VEIKTI DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU kasdienoje, jaučiant Jo vedimą iš vidaus – kaip kad dabar aš, rašydama į forumą jums. Šios TRYS, viena nuo kitos neatsiejamos tam tikros pakopos – kurios tapo tavo gyvenimu – tau suteikia neįkainojamą dovaną pastebėti, kaip viduje tu keitiesi. Ir dabartinė auganti manoji įžvalga man leidžia suvokti, kad buvo daug priimtų klaidingų, neryžtingų, sprendimų praeityje sprendžiant įvairiausias problemas vaikų auklėjimo klausimais. Tačiau šiandien, aš savo biologiniams vaikams pirmiausia ir svarbiausia ką stengiuosi parodyti-perteikti, tai yra tai, kad VISI MES esame Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnūs ar dukros. Ir mano keturmetė biologinė dukra Kotryna, kuri Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvąją Šventovę lanko nuo tada, kai tik jai suėjo dvi savaitės amžiaus, puikiai savo pastabėjimu neseniai pademonstravo, mano pastangų vaisiaus derlingumą, kuris tik paliudija, kad vaikams tiesiog BŪTINAS YPAČ KOLEKTYVINIO GARBINIMO VIRPESIŲ ENERGINIS LAUKAS, KURIS JUOS RAMINA, APSAUGO NUO LIGŲ, AUGINA IR UGDO.
Viktorija svetainėje, ant grindų, ant kilimo, kažką tai žaidė ir tą kilimą bežaidžiant nuslinko į vietą, kur jis trukdo, tai yra į nepatogią vietą, kur praeinantiesiems jis trukdys ir klius. Aš jos paprašiau – Viktorija, būk gera, pastumk kilimą į vietą, žmonės vaikščios... – O Kotryna, kuri sėdėjo tame pačiame kambaryje tik prie stalo ir pasilenkusi kažką piešė, dabar pakėlė akis nuo piešinio, atsisuko į mane ir sako. – AŠ IRGI ŽMOGUS.

Žmogus – jis neapsiribos vien savo žemiškąja šeima. Žmogus žvelgia VISOS KŪRINIJOS ŠEIMOS mastu – šeimos, grupės, tautos, rasės, pasauliai, sistemos, žvaigždynai, visatos. Žmogus – VISOS kūrinijos šeimos narys, jis įtikėjimo dėka elgsis teisingai, nes matys savųjų veiksmų sąsają su kitais VISOS kūrinijos šeimos nariais. Tai argi gali Žmogus neišmintingai apleisti savo pastangas Gyvajame Kelyje, kai pasekmes dėl to jaus – visi?

Su Kūrėjo-Rojaus Trejybės-AŠ ESU meile, Vita

Komentarai