Forumas: temos peržiūra
Mano pastebėjimai ir patyrimai VAIKŲ MITYBOS klausimais, bei dar kai kurios įžvalgos
Labai yra svarbu, kas gi pas mus sukaupta – VAIKYSTĖS patyrimuose. Žemiškosios šeimos aplinka yra ta pradinė aplinka, kurioje gimdytojų pamokymai, patarimai, suteikiama pagalba, yra indėlis į vaiko pasąmonės ir sąmonės šviesėjimą arba atvirkščiai. Tai priklauso nuo pačių gimdytojų atsivėrimo Kūrėjui gelmės, jeigu ji pakankamai gili, tai ir vaikai nebus klaidinami neišmintingų veiksmų apsupta – dabar jiems artimiausia – aplinka.
Kaip dažnai esu girdėjusi jau suaugusį žmogų stebintis – O, juk aš kalbu visai kaip mano tėtis ar mama kažkada kalbėjo? – turėdami omenyje, kažkokias tai kažkada jiems gimdytojų tartas frazes, mintis, KURIOS VISOS JOS JUK NUSĖDA – TADA DAR BŪNANT VAIKUI – PASĄMONĖJE ir išplaukia sąmonės lygiu, tad dabar jie patys taria tokius pačius žodžius išreikšdami tokias pačias sampratas kokias kažkada išreiškė jiems. Kitaip sakant, atitinkama aplinka formuoja atitinkamą charakterį dar ankstyvame amžiuje.
Taigi, ar vaiko charakteris formuosis ir stiprės Kūrėjo charakterio savybėmis – Meile, Tiesa, Gėriu, Dora, Darna, Gailestingumu – tai pirmiausia yra besirūpinančiojo vaiku ar vaikais milžiniškas įnašas. O kaipgi tu gali savo vaiką supažindinti su tokiomis dieviškosiomis amžinosiomis vertybėmis? Žinoma tik demonstruodamas jas pats, savuoju gyvenimu. Tai nebus stengimasis per prievartą, nes sakykim kažkas taip mokė – juo labiau, kad ir neišeitų – nes tu arba pasireiški dieviškumu patirdamas Kūrėją savyje arba ne. Vaikai netikrumą jaučia iš karto, jie jaučia iš tavęs paskleistus žemo arba aukšto dažnio energinius virpesius. Deja, bet tapę jau patys tėvais, dabar iš pasąmonės traukiame – net patys to nesuprasdami – ir tariame savo vaikams tai, kas buvo pasakyta kažkada mums. Juk pasižiūrėkite, kiek minčių-žodžių tariame tiesiog na, per daug negalvodami arba tiksliau pasakant, tai kaip – automatiškai – ištartas žodis. Bet tokia gi yra pasąmonės galia. O pasąmonė nuo užterštumo – KĄ MATEI, GIRDĖJAI, JAUTEI – yra valoma tik per atsivėrimo Kūrėjui gilinimą. Dvasinių šaltinių – Urantijos Knyga, Rojaus Trejybės AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL bei Algimanto mokymų – nuoširdžios, giluminės studijos, Rojaus Trejybės-AŠ ESU garbinimas kolektyviai ir individualiai ir veikimas vykdant Kūrėjo valią – štai kas yra pasąmonės valymasis. Tiktai taip nuoširdžių pastangų dėka tu GALI išsilaisvinti iš kažkada tau primestų klaidingų sampratų vergovės, iš teršalų, bet tai milžiniškų pastangų reikalaujančios NUOLATINĖS PASTANGOS. O kol kas, aplinkoje, pilna klaidingo elgesio patyrimų, kurių mokosi iš mūsų – VAIKAI.
VIENA iš jų –MITYBA. Aš nuolat ir nuolat pastebiu mamų susirūpinimą dėl vaikų tariamo nevalgumo. Esu pati savo akimis mačiusi mamų įsakmų – valgyk. Kažkodėl visos mamos mano, kad vaikas turi valgyti DAUG ir jeigu tik šie atsisako pietų ar vakarienės – tai jau tragedija, nors vaikas nei ten sulysęs nei ten ką – normalaus svorio, tokio koks ir turi būti vaikas, ar greičiausiai jau ir su viršsvoriu. Beje ir suaugę neturi turėti riebalinio sluoksnio pertekliaus, kuris liudija, kad valgoma – PER DAUG. Taigi, per savo godumą ir vaikams net nesusimąstydami diegiame tokį pat jausmą ir užaugęs šis šią problemą jau turės spręsti pats, o tiksliau – drauge su Kūrėju. Rojaus Trejybė-AŠ ESU iš vidaus mums diktuoja valgyti LABAI NEDAUG, PAPRASTO, ŽALIO, NETROŠKINTO IR NE KEPTO MAISTO jau nekalbu apie gyvūninės kilmės produktus ir jų žalą mūsų organizmui. Savo materialų kūną mes turime labai prižiūrėti, kad jis būtų stiprus ir sveikas, nes tik jo pagalba mes galime daryti gėrio darbus savo dvasiniams broliams ir sesėms. Vaikai turėtų matyti mus užsiimančius fizine kultūra bei valgančius žalią, gamtos padovanotą maistą, kad jiems natūraliai formuotųsi teisingos mitybos samprata, per tuos patyrimus, stebint savo gimdytojus. Jeigu tik yra galimybė, vaikai savam darže turėtų dirbti jiems pajėgius darbus ar bent jau gėlių darželį nuravėti. Iš kur jie sužinos kaip auga morka ar kopūstas? REIKALINGAS PATYRIMAS. Pamenu kaip man patikdavo pas močiutę, vasaros atostogų metu, RAVĖTI DARŽUS. Šiandien už tuos patyrimus esu labai dėkinga ir manau, kad tai tiesiog BŪTINAS patyrimas vaikams. Ir vos tik su vyru atsikraustėme į savo namus, pirmiausia ko jo labai prašiau – tai turėti SAVO DARŽĄ. Ir turėjau – savo užsiaugintų morkų, kopūstų, cukinijų, šparaginių pupelių, brokolių ir visa kita. Daržo puoselėjimas mane nukeldavo į nuostabius vaikystės prisiminimus kaime. Tačiau vėliau, aplinkybėms šiek tiek pasikeitus, liko tik šiltnamis ir pora lysvių, bet mano džiaugsmui – IR VAIKŲ DŽIAUGSMUI – šiemet viena ilga lysve mūsų daržas vėl padidės. Vaikai kiekvienais metais beria tas sėklas į dirvą su tokiu užsidegimu, kad jokia lėlytė ar mašinytė neatstos tokio – DARŽININKYSTĖS – patyrimo. Mano biologinis sūnus Matas – nesvarbu koks metų laikas – ant palangės VISADA turi lėkštutėje išsikrapštęs kokių nors daržovių ar vaisių sėklų ir ant popierinės sarvetėlės jas išdėstęs, bei karts nuo karto sudrėkindamas, laukia, kol šios parodys kokį gyvybės ženklą išleisdamos daigelį. Šiuo metu užsiima pipirinės daiginimu, nors jau yra PATS užauginęs MANGO augalą, iš paties išpuoselėto mango kaulo, iš kurio daigo prasikalimą abu su tėčiu stebėjo SU TOKIU DŽIAUGSMU, kad buvo miela stebėti.
KURTI ir gyventi PRASMINGĄ gyvenimą, mes galime tik atradę Kūrėją savo viduje ir atsiduodami jo vedimui. Bet gi mūsų nuolatinis SKUBĖJIMAS, neleidžia mums daug ko pastebėti, o dar gi savo klaidinančiu mąstymu – ypač jeigu patys augome nieko nežinodami apie Kūrėją, esantį mumyse, jau nekalbant apie patyrimą – neretai deja, neišmintingai klaidiname ir savo vaikus. Nors teorija visiems daugiau ar mažiau aiški, jos įgyvendinimas nėra toks jau lengvas takelis. Iš pasąmonės išplaukiančių praeities patyrimų atgarsiai padiktuoja pasakyti ar pasielgti kitaip nei kartais norėtum ir tai sakyčiau daugiau ar mažiau atsiliepia – visose srityse kokiomis beužsiimtum.
Toliau paliečiant būtent materialaus maisto temą, aš niekada savo vaikams NELIEPIU valgyti, jeigu jie NENORI. Kaip gali nuspręsti už kitą – valgyti jam dabar ar nevalgyti tuos pietus? Tačiau išgirdusi savo vaikų sampratas, išsakytas per pastarąsias dienas, aš tikrai dar kartą apgalvojau subalansuotą mitybą, kokia ji? Ir aš tikrai neturiu omenyje visų tų lentelių, kurias mums pateikia dietologai ir gydytojai, nes puikiai suvokiu, kad kiekvienas žmogus yra individualus ir kas tiks vienam, gali dabar netikti kitam. Subalansuota mityba – ją tokią pajausi savo vidumi tik per atsivėrimą Rojaus Trejybei-AŠ ESU ir būtent apie tai aš dabar galvojau.
Pastebėjusi, kad Matas, vis atsisako valgyti patiekalus iš daržovių, aš negaliu pasakyti, kad dėl to nudžiungu ir valgyti daržoves paraginu. Taip buvo ir šįkart. Aš Mato ir klausiu – O iš kur tu gausi vitaminų jeigu nori valgyti vien duoną, sviestą, makaronus, o daržovių nenori? – Vaikas ilgai nemąstė ir ramiausiai atsakė – Iš ROJAUS TREJYBĖS. – Argi galėjau toliau tęsti savo ankstesnius samprotavimus...? Tačiau kai aš sau tyliai pamąsčiau, tai mano sampratos išsakytos Matui netgi NEPAGRĮSTOS, NES, jisai neatsisako suvalgyti ŽALIĄ briuselio kopūstą, ŽALIĄ morką, ŽALIĄ kopūstą ar netgi burokėlį atitinkamai paruoštą, bet – VIRTŲ – nenori. Taigi, vaikas PATS instinktyviai renkasi IŠMINTINGIAU, o manasis klausimas – tai iš kur tu gausi vitaminų? – valgydamas virtą maistą? – yra ne kas kita kaip tas pats klausimas, kurį manęs kažkada klausdavo gimdytoja ar koks nors manimi besirūpinantis giminaitis. Štai ką aš turėjau omeny kai kalbėjau apie iš pasąmonės išplaukiančius teiginius kuriuos ištari net per daug ir nesusimąstydamas ir neleidi sau pastebėti, kad tas vaikas elgiasi išmintingiau ir už tave patį, o tu kalbi savo, tą patį per tą patį.
Ir tai ne pirmasis Mato teisingas pastebėjimas, susijęs su mityba. Ne kartą iš jo girdėjau mums patiems primenant – ROJAUS TREJYBĖ NENUMATĖ, KAD ŽMOGUS VALGYTŲ CUKRŲ. – Ir tą jis pasako tada, kai – ATIDUODA – man SALDAINIUS, KAŽKIENO JAM PADOVANOTUS, NES NENORI JŲ VALGYTI IR KENKTI SAU. SALDAINIAI – tai yra didžiulė problema, su kuria susiduria ar dar tik susidurs jauni tėvai. Aš niekaip negaliu suprasti, kodėl toks NEIŠMINTINGUMAS vyrauja tuose žmonėse, kurie vaikams į delniuką bruka saldainius? Negi nesupranta, kad vaikas – SIRGS dėl tokio NUODO kuris jam taip dažnai iš aplinkinių pasiūlomas? Siūlo, nes neturi GAILESTINGUMO savyje. Ne GAILEŠČIO, O GAILESTINGUMO. Tai ir nerūpi kito vaikas, svarbu, kad tik mažylio šypseną pamatyti, o pasekmės tai jau niekam neįdomu ir tai SAVANAUDIŠKAS MĄSTYMAS, nesvarbu, kad saldainį DOVANAI DUODA. O juk ne kiekvienas vaikas ATIDUOS mamai saldumyną, kiek reikia pastangų stengiantis tada tą vaiką NUKALBINTI nuo to saldumyno, MOKYTI, kad nesveika ir panašiai, bet MOKYK NEMOKĘS KAI JAU BLIZGANTIS POPIERIUKAS RANKOJE ŠIUGŽDA. Tu gali namuose tai riboti, bet dabar net ir į dažną parduotuvę užėjus, prabangiai lėkštutėje suberti saldumynai – už dyką –pasivaišinti vilioja, ir ypač mažuosius. Ir tai didžiulis APSUNKINIMAS mamoms, didžiulis.
Štai ir aš su Viktorija visai neseniai sprendžiau ką gi daryti su jai, bei broliui su sese, padovanotais GUMINUKAIS? Nuo guminukų mano vaikai bėga iš tolo, nes žino – matė dokumentinio filmo ištrauką, kurią jiems parodžiau – kad jie gaminami iš želės, o želė iš KIAULIŲ AUSŲ ir pan., Mūsų šeima VEGETARAI ir mums tai natūrali būsena, mūsų šeimoje nė minties apie gyvūninės kilmės produktų valgymą nėra – KOL NEPRIMENA KITI. Bet dar sugrįžtant prie guminukų – maišelį jų Kotrynai kažkas padovanojo, ji keturių metų amžiaus, pamatė saldainių pakuotę ir žinoma, kad paėmė, nes mėgsta juos, tačiau pakuotės aišku, kad netyrinėjo ir nesuprato, kad tai – guminukai. Juos namo vaikai parsinešė ir mes su Viktorija sprendėme – kur dabar juos dėti? Išmesti? Maisto juk negalima mėtyti. – Tai tada gal nunešk klasiokams ir išdalink? – Bet...mama...tada juk JIE valgys... JIEMS KENKS. – Nenori daryti blogai vaikas KITIEMS. – Suprantu. – Aš ir pati niekada kitiems vaikams nepuolu siūlyti saldainio. Savo? Tik kai užtinka mane pačią smaližiaujant, bet mums aš stengiuosi gaminti šokoladą pati, BE CUKRAUS, o vietoj saldumynų pasiūlau džiovintų figų. Tiek aš, tiek Vytautas, vaikų tėtis, nesame tie kurie parduotuvėje vaikams prašant nupirkti saldainį tuoj puolame tenkinti jų užgaidas, kurios žinome jiems – pakenktų.
Kada mūsų šeima pradėjo eiti Gyvuoju Keliu, mums atkrito poreikis valgyti gyvūninės kilmės produktus. Tiesiog dingo noras, o mes to nė neplanavom. Tiesiog vieną dieną grįžome iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvosios Šventovės namo ir supratome, kad mūsų namuose produktų su šiuo maistu daugiau nebus. Visi trys vaikai auga vegetarine mityba auginami, du iš jų mėsiškų produktų nėra net paragavę. Dėl to mums įprastas paprastas maistas, kitiems pasirodo keistas, o ypač į TARIAMAI KITOKĮ maistą tuoj sureaguoja mokykloje vaikai ir tikrai ne draugiškai.
Viktorija, antrokė, labai mėgo į mokyklą pietums neštis mano gamintus vegetariškus suši. Juos aš paruošdavau du kart per savaitę. Tačiau vieną dieną Viktorija grįžo labai nusiminusi ir man pasakė, kad nenori jog daugiau pietums jai dėčiau suši, mat viena mergaitė taip ir pasakė – Parodyk kokią čia ... valgai? – ir tai tik vaikų reakcija, o kur dar pilni nuostabos žvilgsniai ir klausimai iš virėjų, valgykloje, lyg tai būti vegetaru kažkoks tai stebuklas. – Vargšai vaikai, jau primokinti... – kone moja ranka, mėsą valgantys. Tačiau urantams vegetarizmo patyrimai NATŪRALI BŪSENA ir mes žvelgdami išmintingu žvilgsniu, nuostabos šūksnius ir emocijas suprantame kaip žemesnį laiptelį ir tiek –IR VAIKAI TAIP PAT, nors į pastabas mokykloje, klasiokų, natūralu, kad sureaguoja.
VAIKYSTĖJE patirti patyrimai niekur neprapuola. Jie visi bus PRIEŽASTIS atitinkamai PASEKMEI, kad ir už dešimtmečių.
Mano pasirinkta tema – MITYBOS – tema yra labai jau individualus reikalas, tačiau ji tokia susikūrė NATŪRALIAI, stebint savo biologinius vaikus ir darant išvadas. Beje, aš sakydavau sau, kad apie mitybą tai tikrai jau niekada nerašysiu, tačiau BŪTINA analizuoti savo veiksmus, ir jeigu tik mes būtume ATIDESNI ir LEISTUME savo vaikams rinktis PATIEMS, kai jie jau atitinkamo amžiaus patys pasakyti ko nori – galėtume dar ir PASIMOKYTI IŠ JŲ. TIK JEIGU JŲ DAR – NESUGADINOM. O ta vaikystės mityba, tai iš dalies nėra TIK MITYBA, tai ir viso organizmo atitinkamas funkcionavimas JAU IR VĖLIAU, SUAUGUS, priklausomai nuo to, kokia ji buvo, taip pat kaip ir nuo to – ypač nuo to – KOKIŲ apskritai VIRPESIŲ APSUPTYJE tu augai.
Mums reikalingas įtikėjimas, nuoširdi malda ir gyvasis ryšys su Kūrėju, kad mes jau dabar, einantys Gyvuoju Rojaus Trejybės-AŠ ESU keliu, pradėtume suvokti sąsajas su patirtais patyrimais ir dabartimi, kad pradėtume žvelgti giliau, kad į viską žvelgtume kaip į GYVĄ SISTEMĄ, paremtą Priežasties-Veiksmo-Pasekmės dėsnio veikimu, kuris yra nesustabdomas.
Priežasties-Veiksmo-Pasekmės dėsnis emocijų neturi, taigi, tikrai nešokinės pagal mūsiškes. Mums reikalingas daug aukštesnis laiptelis nei emocijos – Rojaus Trejybės-AŠ ESU meilė patiriama mumyse.
Ir tik gimę iš dvasios, tiktai patys pradėję jausti gyvą Tėvo meilę visai aplinkai, jūs nebegalėsite ir toliau ramiai vartoti tokį maistą, kuris reikalauja kito gyvūno gyvybės. Todėl jūsų maistas pasikeis į AUGALINĮ, o tuo pačiu ir į sveikesnį. Tik augalinį maistą jūs turite valgyti įvairų. Tik taip jūs palaikysite savo organizmą sveiką. Dėl to stenkitės valgyti ŽALIAS, NE VIRTAS DARŽOVES, ŽALIUS VAISIUS, RIEŠUTUS, kruopas išbrinkykite. Kad būtų minkštesnės, galite jas sutrinti trintuvėje ir užplikyti karštu vandeniu, o tada palaikykite, kad išbrinktų. Nebijokite žalio ir nevirto maisto. Tik jame yra visi vitaminai taip reikalingi jūsų organizmui.“ (Jėzus Kristus KALBU JUMS VĖL, antrasis leidimas 291-06-05)
Prieš porą dienų, mūsų, fizine prasme mažiausias šeimos narys, Kotryna, štai pribėga prie pusryčių stalo, sako – Mama, noriu valgyt. – Šiandien visiems išviriau miežinės košės, tačiau prie stalo sėdasi tik Kotryna, mat vyresni vaikai jau mokykloje, o mes, gimdytojai, dar užsiimame savo rytiniais darbais. Pamačiusi lėkštę su maistu, entuziastingai paima šalia padėtą šaukštelį ir tuoj panašu, kad skaniai pusryčiaus. Aš trumpam paeinu į kitą virtuvės galą ir vėl sugrįžtu prie besiruošiančio pusryčiauti vaiko, tačiau matau pakeltas į mane akis. – Kas yra? – paklausiu. – Mane ROJAUS TREJYBĖ pamaitino, – sako mažoji tyliu balseliu. – Kas, kas tave pamaitino? – atsargiai perklausiu, kad pakartotų tą patį, mat pagalvoju gal man pasigirdo? – ROJAUS TREJYBĖ pamaitino. – Aaa, tai gerai tada, kad Rojaus Trejybė tave pamaitino, puiku – teatsakau, gerai suprasdama, kad vaikas tiesiog nenori – KOŠĖS. Kotryna pastumia lėkštutę į šoną ir nulipusi nuo kėdės, stebiu kaip vaikštinėja virtuvėje ieškodama ko nors, KAS TIKTŲ JAI papusryčiauti. Radusi ant palangės lėkštėje sudėtus PERSIMONUS, siekia vieną jų paimti, tuo pačiu metu prašydama būtent šių pusryčiams.
Tai žinoma, VAIKAS – PATS – JAUČIA GERIAU, – pagalvojau.
Telydi jus mielieji ramybė ir palaima patiriama iš Kūrėjo, Vita
2017-03-01 00:07:42
Komentarai
Brangi Vita, ačiū tau už pasidalinimą labai prasmingais ir svarbiais patyrimais, kurie tikrai labai pravers tiek man, tiek kitoms motinoms urantėms, auginančioms savo mažylius vaikus, kurie taip greit auga, kad netrukus ateis tas metas, kuomet reikės vesti į mokyklą. O tada iš tiesų, kaip aš jau šiek tiek pamąsčiau, reikės pasirūpinti vaiko sveika vegetariška mityba. Ir tavo aprašyti patyrimai, kokius patyrė ir patiria tavo vaikai dėl vegetariškos mitybos, tokios neįprastos kitiems vaikams, todėl atrodančios tokios keistos ir net neskanios, yra labai svarbūs. Juk kaip maitinasi žemiškieji tėvai, tokia mityba atrodo natūrali ir jų vaikams. Ir dažnai ji yra vien mėsiška, todėl ir patys vaikai, jau nekalbant apie jų žemiškuosius tėvus, yra pilni grubumo, nepasitenkinimo, kitaip gyvenančius ignoruojantys, pašiepiantys. Eidami Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvuoju keliu mes šviesėjame, taigi stiprėjame, tvirtėjame ir tampame vis labiau pasitikintys savimi, savo šviesiais sprendimais ir veiksmais, todėl palaipsniui nustojame pergyventi dėl kitų metamų pašaipų, piktų žvilgsnių ir kitokių grubių veiksmų. Šitaip šviesiai gyvename mes, šitaip gyvena ir mūsų vaikai, viskas tarpusavyje susiję, ir priklauso nuo kiekvieno iš mūsų nuoširdžių asmeninių pastangų gilinant gyvąjį įtikėjimą ir tiesiog gyvenant šviesos gyvenimą, patiriant asmeninį atrasto Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvą vedimą savyje.Mano žemiškajai dukrai Salomėjai jau šeši su puse mėnesio, ir jau po truputį duodu paragauti kitokio materialaus maisto nei mano pienas – garintų įvairių daržovių su lašeliu linų sėmenų aliejaus. Bet šitokia mityba jai yra daugiau susipažinimas su maistu, o ne nuoseklus kasdienis valgymas, nes neduodu tokio maisto kasdien. Įsiklausiusi į šviesos mokytojo Algimanto patarimą ėmiau kasdien ir daug kartų dienoje melstis, kai tik maitinu Salomėją savo pienu ar retkarčiais daržovių košelėmis, kad Salomėja įsisavintų Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją energiją, kad jai reikėtų kuo mažiau to materialaus maisto. To paties taip pat ėmiau melsti ir sau, ir savo vyrui Robertui, kai tik kartu vakarieniaujame ir visada prieš maistą pasimeldžiame. Man tai nauji patyrimai, o jie iš tiesų svarbūs, nes mityba iš tiesų turi didžiulės įtakos mūsų sveikatai, gerai savijautai, mąstymui, ir būtinai gyvojo įtikėjimo gilinimui.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2017-10-24 19:35:43
Kai vaikai pradeda lankyti mokyklą, gimdytojams iškyla daugybė klausimų, nes viskas nauja, nepatirta.
Vaikų darželį lankę, jau turi sukaupę tam tikrą patyrimą, žinoma, atitinkamą pasiruošimą pirmajai klasei, kada pirmą kartą pravers jau mokyklos duris, bet taip pat ir – patyrimą, ką tai reiškia kiekvieną dieną, tam tikra prasme, pakovoti už savo vietą.
Mano vaikai darželio nelankė. Priešmokyklinę grupę pradėjo – mokykloje. Todėl kai Viktorija pradėjo eiti į šią grupę – pirmoji iš trijų vaikų – buvo daug klausimų ir rūpėjo juos kuo sklandžiau ir greičiau išspręsti. Vienas jų – ką mano – vegetaras – vaikas valgys? Kiek valgys? Kada valgys? Kiek spės išalkti? Kur valgys – tai yra valgykloje, ar neštis geriau namuose pasigamintą maistą? Galų gale – ką gaminti? Į ką patogiau sudėti maistą, jeigu nešis namuose gamintą? Kiek kainuoja pietūs? Koks meniu valgykloje? Ar spės pavalgyti per trumpą pertrauką? Kiek geriau duoti pinigų – lygiai ar daugiau, kai dar nelabai moka tų pinigų susiskaičiuoti? Jeigu duosiu lygiai tiek kiek kainuoja pietūs, o jeigu vėliau dar užsinorės kokią bandelę nusipirkti, ir neturės už ką..? Kaip čia tinkamiau pasielgus? Dauguma tokių klausimų derinama ir su mokytojo pagalba, bet beveik šimtu procentų garantuoju, kad tavo ką tik į mokyklą atvestas mažasis urantas – vegetaras – bus toks vienas iš klasės.
Pirmiausia ką aš padariau, tai nuėjau į valgyklą pasižiūrėti koks maistas tądien parduodamas – pagal tai bus aišku ar išvis yra ko nors tinkamo vegetarui? Tiesa, aš pakalbėjau su virėja, kuri aptarnauja būtent vaikus, ir paaiškinau, kad šitas vaikas – Viktorija – yra vegetaras. Teko atskirai aiškinti, kad ji – ir visa mūsų šeima – nevalgome jokios žuvies, mėsos, jokių spirgų – tai dažnai užduodamas klausimas – net spirgučių nevalgot?? – visiškai jokios gyvūno mėsos. Aš paprašiau, kad ji įsidėmėtų ją ir neparduotų maisto kuriame yra tokių produktų. Priešmokyklinukas ar pirmokas, dar nespėja susigaudyti valgykloje kokio ten maisto yra, juolab jis ten atsistojęs neskaitys meniu tai tikrai – dar ir nesupras, jei ranka rašytas – todėl jam būtina mokytojo pagalba. Valgykloje – taip pat, nes mokytoja gali visų vaikų ir nespėti sužiūrėti.
Valgyklos darbuotoja paaiškino kokie nemėsiški patiekalai pas juos mokykloje gaminami, ir pakankamai maloniai sutiko įsidėmėti Viktoriją, kad parduotų tinkamą jai maistą. Vėliau kai Matas pradėjo lankyti mokyklą, pristačiau ir dar vieną vegetarą. Ar taip viskas paprastai? Man pasisekė, taip. Bet žinoma, kad neišvengsite ir papildomų klausimų, nuostabos žvilgsnių ir panašių dalykų, bet – būtų keista jei jų nebūtų. Tada net ir kiltų įtarimas, kad...gal mano pageidavimo-prašymo neišgirdo? O tai būtų dar didesnis apsunkinimas. Todėl vis tiek, reikia patiems gimdytojams nuoširdžiai kalbėtis šia tema su tam tikrais asmenimis. O kaip kitaip? Tik nuoširdžiai.
Mokyklos valgiaraštis, žinoma, kad daugiau orientuotas į gyvulinės kilmės maistą valgančiuosius. Ir žinoma, kad mažajam urantui geriau jau neštis savo gamintą maistą, nei kad kiekvieną dieną valgyti iš esmės tą patį – blynai mieliniai, blynai bulviniai, blynai su varške, blynai su uogiene. Dar gali nusipirkti kugelio, cepelinų su varške, daugiau tai..turbūt ir nieko. Tiesa, dar bandelės. Tai besirūpinanti savo vaiko sveikata, mama žinoma, kad tokiame meniu pasiges...daržovių. Na kiek galima valgyti tuos blynus?
Todėl kai tik Viktorija pradėjo lankyti mokyklą, mes pabandėme daryti taip – vieną dieną nešasi mano gamintą maistą, kitą – perka valgykloje. Pirmadienį, trečiadienį, penktadienį jai gaminu aš, antradienį, ketvirtadienį – valgo valgykloje. Taip gaunasi dvi dienos valgyti valgyklos maistą – vieną dieną cepelinai su varške, kitą – blynai. Pas mums mokykloje visada antradieniais – cepelinai, dėl to buvo, ir yra, lengviau susiplanuoti savaitės meniu. Na, o blynai tai yra ir taip kiekvieną dieną.
Tiesa, valgykloje visada didelės eilės, kol ateina tavo eilė nusipirkti maisto, būna praėję jau daug pertraukos, tad maistą tenka suvalgyti paskubomis – o tai netgi žalinga – taigi, tai dar vienas už, kad namuose pasigamintą maistą neštis geriau.
Ką gaminau aš? Pradėjau nuo įprastųjų – sumuštinių. Karšti sumuštiniai, šalti sumuštiniai. Tie karšti kol ateina valgyti metas pasidaro – šalti. Bet juos ruošdama aš galiu šalia įdėti pomidorą, agurką, alyvuogę, salotą, špinatą, žodžiu, žalumyną. Ir Viktorija valgė tuos sumuštinius, bet...atsibodo. Tada prasidėjo svarstymai...tai ką gi man čia tokio įdėjus, kad būtų skanu? Kad noriai vaikas valgytų?
Vaikai, visi vaikai yra jautrūs. Niekas nenori išsiskirti ir būti dėmesio centre dėl dalykų tokių, kurie jo ar jos atžvilgiu kitiems pasirodys, mažų mažiausiai...keisti.
Viktorija labai mėgsta vegetariškus suši. Tai atsikėlusi anksčiausiai rytais pradėjau jai gaminti tuos suši – paprastai su tepamu sūreliu ir agurku viduryje iki tol...kol klasės draugė nepradėjo tyčiotis esą kaip nemalonu žiūrėti į tokį maistą...kas čia..ir t.t. Taip skanieji sušiai virto neskaniaisiais ir aš jų negaminau net ir namuose gal ir visus ateinančius metus!
Vėliau Viktorija dažniau pirkosi maistą valgykloje, o aš vis svarsčiau, tai ką čia įdomesnio sugalvoti neštis į tą mokyklą? Ką tokio, kad vaikas valgytų?
Mokyklą pradėjo lankyti ir Matas, dabar jau reikia ruošti ne vieną, o dvi maisto dėžutes, kurias, beje, nupirkome Rimi parduotuvėje pačias paprasčiausias – plastikines – tačiau kada dedu maistą, pirmiausia visada patiesiu maistinę plėvelę, kuria – iš dėžutės iškištais paliktais ilgesniais kraštais – dar visada apvynioju įdėtą maistą, kad nesusimaišytų įdėti skirtingi maisto produktai, o tai neatrodytų labai jau patraukliai. Tos dėžutės tai daugiau tokios sumuštinių dėžutės. Matas sumuštinių iš kart nebevalgė – Sudžiūsta, neskanūs pasidaro, – sako. Tai kadangi sumuštinių dėžutė didoka, nupirkau mažus, dailius plastikinius indelius, o kitus netgi – stiklinius, apvalius, tik užsidengia dangtelis plastikinis. Tai ypač tais stikliniais abu vaikai labai džiaugiasi iki dabar. Beliko sugalvoti...ką į juos dėti.
Maistą vaikams į mokyklą visada ruošiu rytais, kad jeigu tai karštas patiekalas, būtų bent kiek šiltas. Kartais išverdu basmati ryžių su avinžirniais ir įdedu kokią nors daržovę, pavyzdžiui žalio brokolio.
Kartais pakepu tofu dešrelę su ryžiais ir vėl kokia nors daržove.
Kartais tai keptas speltos pilno grūdo miltuose tofu, supjaustytas kūbeliais ir vaiko mėgstamos duonos riekelė.
Kartais Viktorijai tiesiog išverdu grikių ir įdedu į indelį su supjaustytu raugintu agurku.
Kartais tai putpelių kiaušiniai su gabalėliu duonos ir mažais pomidoriukais.
O štai pagaliau vaikai prisiminė tokį patiekalą kaip... suši. Vieną vakarą – prieš pora dienų – visi vaikai labai užsinorėjo suši. Gaminau ir aš ir tėtis – jis moka mandresnį variantą susukti – ir visi buvo labai patenkinti, o Viktorija su Matu kruopščiai prisipildė mokyklos pietų indelius kitai dienai pietums. Ir kaip aš nustebau, kai dar mokykloje patikrinusi Mato pietų indelį, radau jį visą...pilną. Tik vienas sušis suvalgytas. Tada aš tik supratau, kad Mato pietūs beveik visada neliesti bus dėl tos pačios priežasties kaip ir kažkada buvo su Viktorija...vaikai šaiposi. Jeigu tai ne šnicelio gabalas, dešros gabalas ar kažkoks šašlykas, o gal naminės picos gabalas, tai viskas kitkas vaikams – fui, šlykštu, nesąmonė. Kokiam vaikui bus malonu valgyti po tokių žodžių skirtų jo adresu? Jokiam. Atrodo įdedi patį paprasčiausią maistą, bet klasės draugams tai neįprastas maistas ir jie komentuoja. Todėl kaip ir Viktorijos atveju, aš iškarto ėjau kalbėti su mokytoja, kad vaikai būtų sudrausminti. Viktorija, dabar jau trečiokė, nekreipia dėmesio į tokius dalykus, bet pirmokė – išgyveno. Dabar kai ta pati istorija pasikartojo su Matu, aš pagalvojau apie kitus, dar kol kas mažiukus urantukus, bet kurie – kiek čia truks – taip pat lankys mokyklą, ir mamos taip kaip aš dabar irgi spręs lygiai tokius pačius klausimus – dėl to ir nusprendžiau parašyti savo patyrimus-pastebėjimus, kad joms būtų lengviau. Kad žinotumėte ko tikėtis ir pagal galimybes nemalonumams užbėgti už akių. Kad greičiau atpažintumėte ko tikėtis mokykloje iš – iš esmės visur tokių pat – kitų vaikų.
Kai Matas pirmus kartus pradėjo valgyti valgykloje – jį šokiravo tas vaizdas kai visi aplink valgo vien mėsą. Tai jam nemalonu matyti ir iki dabar, o vieną kart tiesiai šviesiai rėžė – smirda. Tačiau skirtumas tarp uranto ir ne uranto tas, kad urantas vaikas nuo mažens yra mokomas – nenurodinėti – kitiems ką daryti. Tai yra, kad kiekvienas mes esame asmenybė ir turime laisvą valią. Aš savo vaikams tai vis pakartoju. Būtina prieš leidžiant vaiką į mokyklą jam paaiškinti, kad jų – mėsą valgančiųjų – tiesiog toks supratimas, jie nėra urantai. Vis tik, jie elgiasi kaip supranta. O Kūrėjas juk myli visus ir mes visi esame broliai ir sesės, Rojaus Trejybės-AŠ ESU vaikai. Visa tai mažieji urantai bus jau ne kartą girdėję iki tol, kol mokykloje realiai susidurs su tais vaizdais, bet kol tu tai tik girdi iš mylinčios mamos ar tėčio, tai viena, kai pamatai – jau vaikui visiškai kitoks patyrimas ir pamąstymas.
Šiandien į tai ką neštis vaikams į mokyklą pavalgyti, žiūriu paprasčiau. Tiesiog įdedu – virtų burokėlių ir pupelių mišrainės, arba baltos mišrainės. Tokį maistą ypač mėgsta Matas. Džiaugiasi, kad toks maistas neatrodo na, neestetiškai, kaip kad pavyzdžiui sumuštinai – sudžiūsta, sušiai – sukrenta, namuose kepti blynai, vėlgi – apdžiūsta, maža to, atšąla. Taigi, mano dabartinis atradimas – mišrainės. Dar Matas prašo į mokyklą, kad įpilčiau – sriubos. Taip, taip, lęšių sriubos, bet tam aš kol kas dar tik ieškau tinkamo – mažo – termoso.
Tiesa, visada vaikams įdedu po obuolį, mažytį indelį riešutų su razinomis – jei užsinorėtų. Tačiau šiuos suvalgo – labai jau retai, matyt tiek neišalksta. Ir dar – kiekvieną rytą į buteliuką įpilu vandens. Mano vaikai jokių limonadų ir apskritai pirktinių gėrimų negeria – tik vandenį, nes taip mokiau nuo mažens. O ir arbatų valgykloje neperka, nes kiek klausiau tai ten tik juoda. Kompotai – per saldūs. Bandelių vaikai taip pat nebeperka, na, bet šito nemokiau, patys kažkodėl jų nenori, nors namuose kartais paskanaujam.
Dar kai kas ką labai mėgsta vaikai neštis į mokyklą, tai – saulėgrąžų, žirnių daigai. Tik nenustebkit, kai prie šito maisto tai tikrai pribėgs ne tik, kad vaikai, bet ir...mokytoja. Viktorijos priešmokyklinės grupės mokytoja, mokiusi ją tuos vienerius metus, iki šiol kai susitinku su šypsena veide kalba apie tuos keistus žalius daigus, kuriuos paprašiusi vaiką paragauti – kas, kas čia tokie? – nepaprastai nustebo...kaip skanu. Tada aš pasakojau kaip gi tokių daigų užsiauginti pačiam, ogi labai paprasta – per naktį vandenyje pamirkai saulėgrąžas, nekepintas tiktai. Iš ryto nupili vandenį ir palieki kiaurasamtyje dygti. Po maždaug paros, kai jau pradeda lysti daigiukai-uodegėlės, visas saulėgrąžas gražiai pasklaidome ant į padėklą supiltos žemės paviršiaus, ranka gražiai sulyginame, kiek paspaudžiame ir paliekame augti, karts nuo karto apipukšdami vandeniu, kad neišdžiūtų. Taip auginami ir žirnių daigai...kuriuos mažieji urantai, jeigu bus pratinami nuo mažens, godžiai skanaus ir mokykloje. O tai bus mokymas ir kitiems vaikams, kad galima valgyti ir daug gardesnį maistą ir ne tik gardesnį, bet ir sveikesnį. Ir nors jie to kol kas nesupras, bet vis tiek – pasąmonėj tai pasiliks ir galbūt pačiu reikalingiausiu momentu, bus prisiminta.
Viktorijos viena klasiokė, geriausia draugė, sakė, kad nori irgi būti vegetare...kai užaugs.
Telydi jus, Kūrėjo Palaima, Vita
vvita
2017-10-24 14:13:31
Mielas Algimantai, DABAR matau ir ne tik kad matau, bet ir PAJAUČIAU, deja per SKAUSMINGĄ patyrimą, kokia milžiniška svarba DVASINIO MOKYTOJO.
Mane labai sujaudino Daivos parašytas prašymas man, kad pasidalinti savo VAIKŲ SUSIRGIMO IR PASVEIKIMO PATYRIMAIS. Dar vakar vakare sėdau prie kompiuterio ir norėjau pasidalinti forume savo PRISIMINIMAIS. Maniau, kad ką jau padarysi dabar nors ir tais prisiminimais padėsiu, bet kai šiandien ryte tęsiau savo rašymą aš supratau, kad TAI NEBUS TOKIA PAGALBA, KOKIA GALĖJO BŪTI. PER VĖLU. JI NEGAUS PAGALBOS TOKIOS KOKIĄ GALĖJO GAUTI IR MAN NET BAISU PAGALVOTI, KAD DABAR KAŽKAS GALĖTŲ PAKARTOTI TOKIĄ PAT KLAIDĄ KOKIĄ DARIAU AŠ IR LAIKYTI SAVYJE TUOS TOKIUS MILŽINIŠKOS SVARBOS PATYRIMUS SU VAIKAIS SAVYJE. Dabar tik aš suprantu kokia tai DIDŽIULĖ BUVO KLAIDA ir kaip skausminga ją dabar supratus. ATRODO JEIGU GALĖTUM, TAI KITAM DABAR PERDUOTUM TĄ SAVO DABARTINĮ SUPRATIMĄ, KAD IR JIS TAIP NEKLYSTŲ...
Tačiau iššūkiai nesibaigia, o praeitis lieka praeičiai.
Su meile, Vita
vvita
2017-03-03 12:18:05
Miela Vita, matai, kaip svarbu būti DVASINIU MOKYTOJU, kuris PADEDA MOKINIAMS. Tu šį vaidmenį netolimoje praeityje šiek tiek nustūmei į šalį, nes susitelkei daugiau į savojo aš interesų tenkinimą, nes tuo metu tiek jautei, tiek turėjai KOSMINĖS ĮŽVALGOS - man dabar svarbu kaip nors susitvarkyti su vaikų pačiomis ligomis, o čia DAR Algimanto kažkokie svaičiojimai, kad aš turėčiau savo patyrimus su savo vaikais - ir ne tik ligų atveju - aprašyti, tai ne tas man galvoje, ir taip NESPĖJU VISKO PADARYTI NAMUOSE, O ČIA DAR SUK GALVĄ KĄ IR KAIP APRAŠINĖTI. APSEIS.
Taigi, miela Vita, jeigu to NESUVOKEI, tai turėjai IŠGIRSTI MANO DAUGYBĘ PRAŠYMŲ, bet pasąmonės ir sąmonės teršalai tau neleido mano sakomų prašymų IŠGIRSTI DVASINE KLAUSA. Materialia klausa tu mano prašymus girdėjai, ir galvą linksėjai, bet dvasioje likai KURČIA, todėl šio iššūkio NEPRIĖMEI IR NEĮSISAVINAI. Kas tokiu atveju atsitinka? O gi nėra tokio charakterio, koks GALĖJO būti. Dar daugiau - toks pasyvus elgesys, o tiksliau ATSTŪMIMAS TAU SKIRTO IŠŠŪKIO, šitą patį iššūkį PERKELIA KITIEMS URANTAMS, KURIE PATEKS Į TOKIAS PADĖTIS, IR KURIE DĖL SAVOSIOS DVASINĖS RYŠKESNĖS ŠVIESOS SAVO VIDUJE, JO NEATSTUMS, IŠŠŪKĮ PRIIMS. O jeigu ir kiti urantai jį atstums, tada jis bus perkeliamas DAR KITIEMS URANTAMS TOL, KOL TARP URANTŲ BUS TOKIA BRANDI ASMENYBĖ, KURI ŠĮ IŠŠŪKĮ IR ĮSISAVINS KITŲ LABUI.
Štai dėl ko aš jums labai dažnai kartojų, kad jūs GILIAU ATSIVERTUMĖTE, KAD PAJAUSTUMĖTE ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU VEDIMĄ IŠ VIDAUS. Juk šitas mano prašymas yra GYVAS, o ne TEORINIS NUOLATINIS KARTOJIMAS - vis toks pat ir toks pat.
Aš jums daug kartų esu sakęs - NEGALVOKITE APIE PRAEITĮ, APIE ISTORIJA, JI NEATSIKARTOS, JI PRAEITIS, GYVENKITE ŠIA AKIMIRKA DRAUGE SU KŪRĖJU, GYVENKITE DABARTIMI, BET MINTYSE TURĖKITE ATEITIES KARTAS - KĄ PADAREI TU ŠIANDIEN, KAD JOMS BŪTŲ ŠVIESESNIS IR LENGVESNIS GYVENIMAS, pagalvokite apie kitas kartas, kurios gyvens po kelių tūkstančių metų, po šimto tūkstančių metų, kad jos jūsų NEKEIKTŲ, KOKIĄ TAMSĄ PALIKOTE ŠALINTI JOMS, KADA SENIAI JI TURĖJO BŪTI PAŠALINTA JŪSŲ NUOŠIRDŽIOMIS PASTANGOMIS.
Būtent dėl to aš jums nuolat pabrėžiu, kad visa kūrinija yra GYVA TARPUSAVYJE SUSIETA SISTEMA - TODĖL SUSIETA IR TARP KARTŲ - GYVAI SUSIETA - TODĖL KIEKVIENA KARTA TIESIOG PRIVALO PALIKTI GERESNĮ GYVENIMĄ PALYGINUS SU IŠ ANKSTESNĖS KARTOS PAVELDĖTU GYVENIMU. TOKS KŪRĖJO - ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU EVOLIUCINIS PLANAS. Toks turi būti ir mūsų - kiekvieno - asmeninis indėlis - aktyvus.
Dar daugiau, aš tau, miela Vita, sakiau, kada tavo patyrimų - labai nuosekliai ir nuolat aprašytų - bus daug, jie galės pavirsti net atskira KNYGA. Ir ji būtų milžiniška pagalba urantams, kuriems toji informacija būtų kaip oras plaučiams.
Tuo tarpu DABAR šis tavo neįsisavintas iššūkis užgulė DAIVOS pečius, dabar ji turi tokio amžiaus mažylį, kuris dar nekalba, tad ji TURI STEBĖTI SAVO BENDRAVIMĄ SU SAVO VAIKU IR JĮ APRAŠYTI NUOLAT - KITŲ LABUI - IR KUO SMULKIAU, KIEKVIENĄ MENKIAUSIĄ NIUANSĄ, KĄ IR KADA VALGO VAIKAS, KUO JĮ APRENGIA, KAI BŪNA VIENOKIA AR KITOKIA TEMPERATŪRA, IR LABAI KONKREČIAI NURODANT LAUKO TEMPERATŪRĄ, ORĄ, KUR IR KIEK LAIKO BŪNA LAUKE KASDIEN. Kitaip tariant, tai - KASDIENIS DIENORAŠTIS, SKIRTAS VISŲ BŪSIMŲJŲ URANTŲ ŠEIMŲ LABUI.
Jeigu Daiva - naudodamasi savo laisva valia - taip pat atstums šį iššūkį, tuomet jis bus PERKELTAS dar ant kitų urantų pečių.
Aš dažnai jums sakau, kad kiekvieno Rojaus Trejybės-AŠ ESU VAIKO charakterio augimas ir brendimas priklauso nuo jo priimtų ir ĮSISAVINTŲ iššūkių, o ne nuo jų vengimo ir atstūmimo. Ir taip TĘSIS PER VISĄ AMŽINYBĘ.
Todėl tas galioja ir šiandien tau, miela Vita, pradėk aprašinėti labai nuosekliai savo bendravimą su savo vaikais - net pačius atrodytų nereikšmingus niuansus - ir kasdien, nes svarbu viskas.
Aš tau tiesiog dabar siūlau - kadangi tavo vaikai jau mąsto labai giliai ir ryškia šviesa - susėskite visa šeima ir pasitarkite, kaip geriau VISŲ URANTŲ - IR NE TIK URANTŲ - LABUI APRAŠYTI JŪSŲ ŠEIMOS PATYRIMUS, IR KOKIUS PATYRIMUS APRAŠYTI. Ir net ir šį savo šeimos pasitarimą pateik įrašytą į diktofoną, ir įrašą iššifruok, ir tu pati pamatysi, kiek nuostabios šviesos atskleis, per vaikų tariamus teiginius, šis jūsų bendravimas. O ir patiems vaikams bus nepaprastai didžiulis noras dalyvauti tokiame šviesos patyrime visų labui, ir dar drauge su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Ir jie PATYS pradės vis daugiau siūlyti, ką jie norėtų, kad tu aprašytum visiems ir iš jų papasakotų patyrimų mokykloje, gatvėje, kelionėje, Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, tiek KAUNE, tiek VILNIUJE, paklausk jų, ką jie jaučia KAUNE, KĄ VILNIUJE, AR YRA SKIRTUMŲ, AR TOKS PAT JAUSMAS.
Man DABAR tiesiog žada užima, kada tu pateksi į tokius nuostabius patyrimus drauge su vaikais, kurie jums, Vytautui ir tau, suteiks tokią didžulę paramą ir apšvietimą, kokio dar iki šiol net įsivaizduoti negalėjai. Tai ką jau kalbėti apie mus, kurie tuos aprašytus patyrimus skaitys? O mažylių turintys urantai mokysis iš jūsų aprašyto bendravimo su savo vaikais.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2017-03-03 10:32:02
Mielas Algimantai, aš supratau ko Daiva manęs paprašė, o supratau todėl, kad PUIKIAI ŽINAU KAIP JI JAUČIASI, NES TOKIE PAT KLAUSIMAI IŠKILDAVO IR MAN ir žinau kokie jie jiems dar iškils. Deja, bet aš – TIK DABAR – SUPRATAU KO TU IŠ MANĘS PRAŠEI VISUS ŠIUOS METUS ir tik dabar perskaičiusi JOS prašymą, aš suprantu kaip būtų buvę naudinga jeigu visus patyrimų niuansus aš būčiau rašiusi iš karto. Deja, nepajėgiau tada dar suvokti to svarbos.
Su meile, Vita
vvita
2017-03-02 17:11:33
Miela Vita, tu ne iki galo supratai, KO tavęs paprašė DAIVA, ir KO aš tavęs prašiau DAUGYBĘ kartų - aprašyk KIEKVIENĄ PATYRIMĄ, KAIP KONKRETŲ EPIZODĄ, nes tai bus PAGALBA urantams, atsidūrusiems panašiose aplinkybėse.
Kada tu man pasimetusi skambindavai tiek dieną, tiek naktį, kai kuriam nors vaikui pakildavo jau tokia aukšta temperatūra - apie 40 laipsnių ar net daugiau - ir vaikas į aplinką jau mažai ir bereaguodavo, ir klausdavai - KĄ DARYTI, ir aš tave MOKIAU, ką gi daryti tokiomis aplinkybėmis, ir krizei praėjus, nuolat PRAŠYDAVAU VISĄ TOKĮ PATYRIMĄ APRAŠYTI, KAD KITI URANTAI, KAI TURĖS SAVO MAŽŲ VAIKŲ, IR KAI ATSIDURS TOKIOJE PAT KRIZĖJE IR BUS PASIMETĘ, TAVO PATYRIMŲ - TOKIŲ VISŲ PATYRIMŲ APRAŠYMŲ DĖKA - JAU NEBEPANIKUOTŲ, O IŠ KARTO IMTŲSI PANAŠIŲ VEIKSMŲ, KOKIUS TU IR APRAŠEI.
Deja, tu NESUVOKEI MANO PRAŠYMO SVARBOS, TODĖL TIE LIGŲ PATYRIMAI LIKO TIK TAVO ATMINTYJE IR JOKIOS PAGALBOS KITIEMS URANTAMS JAU NEBESUTEIKS, NES DAUGYBĖ NIUANSŲ - IR LABAI ESMINIŲ - BUS NUSĖDĘ TAIP GILIAI UŽMARŠTIN PASĄMONĖJE, KAD IR NEBEPRISIMINSI JŲ, O APRAŠYTI PATYRIMĄ IŠ ATMINTIES, TAI VISIŠKAI NE TAS PATS, KAIP JĮ APRAŠYTI PATIES PATYRIMO METU.
Labai svarbu ir tavo pačios, ir Vytauto, BŪSENOS aprašymas, nes būtent tokioje būsenoje atsidurs ir kiti urantai, ir tai jiems bus SUSTIPRINIMAS, KAD JŪS JAU PATYRĖTE TOKIĄ BŪSENĄ, IR VISKAS SUSITVARKĖ, tad ir jų ne taip gąsdins pati JŲ krizinė būsena.
Dabar tu parašei apie mitybą bendrą pamąstymą. Tačiau jis rodo tik KRYPTĮ, bet neperteikia tavo PATYRIMO APRAŠYMŲ, KAIP GI VAIKAI VALGO - ar kiekvienas kada nori, ar yra ir bendras valgis tik jiems, ar visai šeimai, kaip VYKSTA PATS TOKS BENDRAVIMAS, IR KAS ANT STALO KONKREČIAI PADEDAMA, KĄ LABIAU MĖGSTA VAIKAI, KĄ JŪS TĖVAI, KĄ JŪS JIEMS AIŠKINATE APIE MAISTĄ KONKREČIAI, O GALŲ GALE, KAIP MAISTĄ PASIRUOŠI, ar kvieti ir vaikus prisidėti savo darbu prie maisto paruošimo, ar jie tuo metu užsiima kitais darbais.
Juk tokie aprašyti patyrimai - tai MOKYMAS tų urantų, kurie šiame laiptelyje dar tik žengia, ar dar ateityje žengs, savo pirmuosius žingsnius, tad jiems labai svarbu tavo ir vaikų KONKRETŪS žingsniai, KONKRETŪS PATYRIMŲ APRAŠYMAI - kokie yra pusryčiai, ką konkrečiai valgote, kokia valgymo seka, ką įdedi, ir net į ką sudedi tą maistą, vaikams į mokyklą - pirmadienį, antradienį, trečiadienį, ketvirtadienį, penktadienį, kaip maitinasi jie šeštadienį ir sekmadienį, kada jau būna namuose, ar jų mityba kuo nors KONKREČIAI pasikeičia, kai būna visa šeima, kai nereikia eiti į mokyklą. Koks šeimos tarpusavio bendravimas per išeigines, kuo užimti vaikai?
Dabar gi panašu į tai, kai Urantijos grupėje prašydavau urantus pasidalinti praėjusios savaitės patyrimais, dažnai būdavo taip, tarsi visą savaitę jie būtų gyvenę vakuume, be jokių patyrimų, todėl nieko konkretaus negali pasidalinti su kitais. O paaiškinimas vienas - NIEKO SVARBAUS NEĮVYKO. Svarbu ar nesvarbu - tai jau VERTINIMAS, o aš prašau PATYRIMO, KURIS ĮVYKO, PAGARSINIMO.
Todėl ir Daivai labai svarbu sužinoti TAVO PATYRIMUS SU VAIKAIS - KIEKVIENAS NIUANSAS LABAI SVARBUS - NE BENDRA KRYPTIS, BET KONKRETUS ŽINGSNIAVIMAS TA KRYPTIMI, NES BŪTENT TAVO ŽINGSNIAIS GALĖS PASIREMTI PRADINIAME ETAPE, KOL ĮGYS DAUGIAU ŽINIŲ, PATYRIMO, IR PASITIKĖJIMO IR KITI URANTAI, TURINTYS MAŽŲ VAIKŲ.
Mitybos KRYPTĮ urantai žino, bet jiems stinga KONKREČIŲ TAVOJO PATYRIMO SU VAIKAIS APRAŠYMŲ. IR VISOSE JŪSŲ BENDRAVIMO IR JŲ LAVINIMO SRITYSE.
Dabar toks pat mano PRAŠYMAS yra skirtas ir Daivai, nes, kol kas, ir jos patyrimai su vaikeliu - daug mažesni ir siauresni negu tavo, miela Vita - yra PASLĖPTI NUO KITŲ AKIŲ, UŽ DEVYNIŲ DURŲ IR SPYNŲ, O TURĖTŲ BŪTI PATEIKTI KITŲ URANTŲ, TURĖSIANČIŲ MAŽYLIŲ SAVO ŠEIMOSE, SUSTIPRINIMUI IR PADRĄSINIMUI.
Žinokite, kiekviena smulkmena pavirsta milžiniška problemą sukeliančia kliūtimi, kada dar nėra sukaupto PATYRIMO.
Tu, miela Vita, pateikei tiek Mato, tiek Kotrynos milžiniškus minčių-teiginių klodus, sutalpintus į tokius trumpus pasakymus - Rojaus Trejybė nenumatė mums valgyti saldainių, arba Rojaus Trejybė PAMAITINO. Tai tokio akinančio ryškumo teiginiai VISAI žmonijai, ir nesvarbu kokio amžiaus būtų mirtingasis, o čia juos ištarė - žemiškąja samprata - mažas vaikas. Tačiau KOKS buvo jų AUGIMO PROCESAS, nes gi ne iš karto jie priėjo prie tokių teiginių, dar buvo daugybė ankstesnių ir paprastesnių teiginių - MES NEŽINOME, NES TU JŲ PATYRIMŲ TAIP IR NEAPRAŠEI. Tie URANTAI, kurie lanko Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją šventovę, galėjo stebėti jų augimo procesą ir su jais pabendrauti ir patys, dar kai ką taip pat išgirsdavo iš tavo pasakojimų, bet Forume tai šito nėra aprašyta.
Štai kodėl tiems urantams, kurie turi - arba dar tik turės - mažųjų urantukų, dabar yra tiesiog tokia pat svarbi užduotis stebėti savo mažuosius visais aspektais, ir šiuos patyrimus aprašyti ir patalpinti į Forumą kitų urantų labui, kad šiems būtų lengviau įgyvendinti savųjų žemiškų vaikų evoliucinį ugdymą Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnumis ar dukromis.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas
Algimantas
2017-03-02 12:58:44
Miela Daiva, spėju, kad maitinimasis Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąja energija – dar ne šių kartų vaikų patyrimas. Būtų puiku, bet turbūt dar ilgai dalinsimės patyrimais būtent su materialiu maistu susijusiais, kada tai lies mitybos temą.
Kiekvienas vaikas labai individualus, todėl esant šeimoje daugiau nei vienam vaikui, tu vėliau ar anksčiau vis tiek pastebėsi, kad vienas labiau mėgsta viena, kitas kita – tas pats kas ir suaugę, bet būtent tu juk esi ta, kuri pirmoji supažindini vaiką su maistu ir čia daug lemia tavo žinios ir tavo pačios mitybos įpročiai, kurie formavosi per daug metų. Tik tavo žinios ir įpročiai gali labai pasikeisti net ir tos mitybos klausimais kada visus šiuos klausimus sprendi su Kūrėju-Rojaus Trejybe-AŠ ESU, ką tu ir pati paliudijai, kad iš pradžių nerimavusi dėl Kristijono nenoro valgyti kieto maisto, po bendravimo su Rojaus Trejybe-AŠ ESU nurimai, nes atėjo tave nuraminančios mintys, kaip vaikui geriau.
Tokio amžiaus vaikai kaip mano, dar nėra patys sau pasigaminantys maistą, vis tiek dar aš esu tas, kuris ruošia pusryčius, pietus ir vakarienę tai yra tas, kuris pasiūlo šeimai ką valgyti – vadinasi tai vis dar daugiau mano reikalas, mano išmintis, kaip ir kokį patiekti maistą visai šeimai, bet tuo pačiu atsižvelgiant į kiekvieno poreikius, tai natūraliai ir tų klausimų iškyla, kuriuos žinoma sprendžia ir visa šeima kartu.
Iš tiesų mūsų fizinė sveikata yra tiek sveikatinga, kiek esame patys gyvybingi Kūrėjo gyvais energiniais virpesiais. Ir aš tikrai pasidalinsiu savo patyrimais susijusiais su savo biologinių vaikų sveikata ir tam paskirsiu – atskirą temą.
Telydi jus mielieji ramybė, Vita
vvita
2017-03-02 01:09:53
Vita, dėkoju už nuoširdų pasidalinimą mintimis ir patyrimais apie vaikų mitybą. Man ši tema taip pat aktuali, kaip ir visoms esamoms ir būsimoms žemiškoms mamoms. Pačiai materialaus maisto klausimas tapo aktualiu, kai mano biologiniam sūnui Kristijonui suėjo pusė metų, nes pagal medikų rekomendacijas tokio amžiaus kūdikis jau turėtų valgyti kietą maistą. Tačiau jis tokio maisto nevalgė, tik kartais paragaudavo smalsumo patenkinimui, nors jam siūlomas maistas buvo šviežias, skanus, sveikas ir įvairus. Fizine prasme aš labai stengiausi pagal turimą supratimą ir žinias. Tačiau nurimau tik garbindama Rojaus Trejybę- AŠ ESU, o nurimus atėjo ir suvokimas, kad reikia palaukti, kada vaikas pats užsimanys valgyti kietą maistą pats. Tuo labiau, kad vaikas godžiai gėrė mamos pieną ir visiškai nebuvo panašus į sulysusį. Taip ramiai ir praėjo tas keletas mėnesių. Šiuo metu Kristijonas žodžiu dar neišreiškia savo valgymo norų, todėl užkandžius aš jam pačiam leidžiu pasirinkti iš lėkštės. Toks valgymo būdas jam labiausiai ir patinka. Iki šio Vitos parašymo apie vaikų mitybą, aš galvojau, kad vaikų, kurie gali patys nuspręsti, ko jie nori, mityba yra daug paprastesnė, nekelianti klausimų. Tačiau akivaizdu, kad ji nekels klausimų, jeigu mes kiekvienas vis labiau gilinsime ryšį su Kūrėju, su juo gyvensime kiekvieną akimirką, maitinsimės ne tik materialiu maistu, bet gyvąja Rojaus Trejybės - AŠ ESU energija.
Nuo to, kiek mes prisipildome gyvosios energijos iš Kūrėjo, priklauso ir mūsų fizinė sveikata, atsparumas įvairiems susirgimams ir negalavimams. Aš neturiu patyrimo, kaip reiktų gydyti negaluojančius biologinius vaikus. Žinoma, puikiai suvokiu ir jaučiu maldos poveikį, taip pat žinau ir priežastis, kodėl serga mūsų biologiniai vaikai, tačiau, kai išgirstu kosintį vaiką, ieškau atsakymo, ką reiktų daryti, kai kosulys neleistų jam miegoti, kvėpuoti arba būtų labai aukšta temperatūra. Kada yra riba, kai fiziniam kūnui reikia ne tik dvasinės pagalbos ir kokia pagalba turėtų būti. Todėl prašau tavęs, Vita, pasidalinti savo patyrimais apie vaikų sveikatą, kurie bus labai naudingi ne tik man, bet ir visiems tėvams.
Daiva
2017-03-01 15:20:35
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]