Forumas: temos peržiūra
Mano – tavo Meilės Dvasia. Meilės skleidimo įrankis. Kaip myli asmenybė. Patyrimas - Mokymas.
Mano – tavo Meilės Dvasia. Meilės skleidimo įrankis. Kaip myli asmenybė. Patyrimas - Mokymas.
.
Čia aprašysiu patyrimą – mokymą, kuris vis dar tęsiasi, bet jau turi man apčiuopiamą supratimą. Taip pat apie tai kas man vyksta, ar kažko panašaus neteko niekur skaityt.
.
Rodos mylėjau visus ir viską. Prieš kiek tai laiko, bendravau su Šaltiniu teiraudamasis kaip skleisti meilę, juk Tu mane ir kitus nuolat ragini skleisti meilę, tai buvo tiesiog mano klausimai, bet atsakymų negirdėjau.
Galvoti apie tai, kad skleidžiu meilę man nebeužteko, jutau nepakankamą savęs realizavimą. Būti meilėje atsivėrus, būti jos laidininku yra labai gera, bet kažko trūko. Bandymai siųsti „spindulėlį“ ar meilės pliūpsnius taip pat manęs netenkino, taip norėjos mylėti kuo daugiau ir susitelkimas į kažką vieną visuomet išsiplėsdavo per Kūriniją (čia rašydamas apsiribosiu Kūrinija). Pradėjau labai stipriai vizualizuoti sferinį ir cilindrinį meilės skleidimą, taip pat skleidimą plokštuminiu apskritimu. Pastebėjau, kad tai labai efektyvu meilės „naštos“ palengvėjimo prasme masiniuose žmonių susibūrimuose (kine, koncertuose, mokykloje, renginių metu atviroje erdvėje ir t.t.) tik dabar pradedu suprasti kodėl.
Priaugau iki to, kad visas tapau kaip ant sparnų ir įsimylėjęs iki ausų kiekvieną ir pasiruošęs lėkti, kas tik pašauktų. Tiesiogine to žodžio prasme vidus kunkuliavo meile, kurią nežinojau kaip paskleisti. Išėjau į Laisvės alėją ir dovanojau ją kiekvienam pamatytam, vieną kartą, kitą kartą, bet palengvėdavo neilgam, galiausiai ėjau iš meilės ašarodamas, šypsodamasis, ir tariau Šaltiniui, kad TROKŠTU paskleisti iš savęs meilės dvasią, bet čia pat sau atitariau, kaip aš ją paskleisiu, jei aš dvasia tik potenciale ir vargu ar iš vis tai techniškai įmanoma. Kaip nebūtų keista, man labai palengvėjo ir ilgam, kad apie porą mėnesių to net neprisiminiau kaip kažko reikšmingo.
Pakeliui į atsakymą įvyko dar vienas nutikimas. Aš supykau ant Pirmojo Šaltinio ir Centro – labai (žinoma atsiėmiau už tokį sprendimą). Negavęs užsibrėžto tikslo, nuvertinau Jo tobulumą ir neklystamumą, ko pasekoje kaip iš nepatikimo šaltinio atsisakiau priimti meilę. „Ištempiau“ kokias dvyliką valandų. Pajutau raginimą tekėti meilei, sunku įvardinti koks tas raginimas, tai nebuvo žodžiai ar mintys, ir rodos atidaviau viską kas buvo užsilikę, bet naujam srautui pyktis neleido įtekėti. Aišku apmąstęs, viską sustačiau į vietas, tačiau ryšiui atstatyti prireikė beveik savaitės. Ir tai davė puikų atsispyrimą didesniam atsivėrimui. Pagalvojau, kad čia mane „ištraukė“ sielos protas, bet buvo ne taip.
O paaiškėjo viskas labai netikėtai, kai pradėjau Šaltinį kalbint apie meditaciją, kad jis dar man kokių patarimų duotų. Pirmiausiai Jis man suteikė pavyzdį apie smėlio dėžę, kurioje žaidžia vaikas, kad kaip jam smėlis yra viskas ko reikia, tačiau vaikas nesusimąsto, nei kas tą dėžę sukalė, nei kas pripylė smėlio. Ir jūs, dėlioja man toliau mintis, maudotės mano meilėje ir nieko jums netrūksta.
Tada, lyg tarp kitko, užsiminė, va ir tu, mintija toliau, paskleidei meilės dvasią, o visi maudosi ir niekas nežino. Aš, tik, KĄ aš paskleidžiau? Ir jaučiu kaip šypsosi. Tada klausiu, ar tai mano meilės dvasia? „Sako“, tiksliau ta meilės dvasia iš manęs, tai sakau tai ji Tavo meilės dvasia, o Jis man – Mano – tavo meilės dvasia, tu jai suteikei savo asmenybės atspalvį. Ir tada Jis mane supažindino (suteikė suvokimą) su mūsų meilės dvasia, kaip ji atrodo, kaip ja naudotis, kaip ji veikia.
Meilės dvasia nėra asmenybė, ji yra išlieta, tai nėra pliūpsnis ar kita kokia momentinė meilės išraiška. Tai yra labai konkretus pastovus reiškinys susietas su asmenybe ir nėra momento, kad meilės nebūtų. Viskas ko jai reikia, tai asmenybės atviras ryšys su Šaltiniu, per asmenybę ji savarankiškai pasipildo meile ir taip vyksta tekėjimas. Tai meilės dvasia man užpykus ragino praleisti meilę, kad vyktų tekėjimas. Taip pat Šaltinis paaiškino, kad asmenybė mylėti gali tik tai ką pažįsta, ar tiek kiek pažįsta, kadangi Jis pats talpina visą Kūriniją, ją pažįsta tobulai, tai ir jo meilė Kūrinijai tobula. Tuo tarpu mes, netgi siųsdami meilę visai kūrinijai, tiek tos meilės ir duodam, mes nieko neišmanom. Todėl Jis labai ragino pažinti kūriniją kuo labiau, įskaitant ir knygų skaitymą, nors pabrėžė, kad knygos yra kryptis ir kontūras, o jį užpildyti gali tik gyvas patyrimas ir pažinimas bendraujant, tik taip galės pasireikšti meilės patyrimas nieko neatsirenkant ir neišskiriant, bet pažįstant ir suprantant. Tai dėl to masiniuose susibūrimuose, matydamas žmones, tarsi juos kažkiek iš arčiau sugebi pajausti ir pažinti, tai dėl to ir meilė pasklisdavo tinkamiau. Taigi nuo pažinimo priklauso meilės dvasios plėtimasis, ir ji tarsi išretėja atitinkamai pagal pažinimą. Kuo patogus toks „įrankis“, tuo kad į meilės dvasią gali sumesti viską ką tik nori išmaudyti meilėje, ir nereikia, kas tai bebūtų, situacija, bėda, rūpestis, asmenybė, tvarinys, planeta pildyti meile, o tiesiog palieki dvasioje ir joje visa tai geriasi meile.
Dar truputį prieš šios nuostabios dovanos suvokimą, paprašiau Šaltinį, kad jis suteiktų priemonių atitinkamų pagal sąmonės suvokimą. Tai Šaltinis, dar pridūrė, kad mes turime daug priemonių tik jų nematome ir nesuprantame, kaip ir aš nesupratau, kažkurį laiką kad turiu tokį nuostabų įrankį čia pat. Bet tai yra augančio ir gyvo pažinimo dalis.
.
.
.
Tiems kam to reikia
.
p.s. manau, kad manoji samprata ir suvokimas dar bus plečiami šia tema, nes tai visiškai man nauja.
Arnoldas
2010-01-20 23:59:45
Komentarai
Čia taip kalba Dieviškasis Patarėjas “Kartais būna beveik skaudu, jog esu priverstas pavaizduoti dangiškojo Tėvo dieviškąją meilę jo visatos vaikams, vartodamas žmogiškąjį žodinį simbolį meilė. Šitas terminas, nors jis tikrai pažymi žmogaus aukščiausią sampratą apie mirtingųjų pagarbos ir atsidavimo ryšius, bet taip dažnai įvardija tokią didelę žmogiškųjų ryšių dalį, kuri iš viso yra žema ir visiškai netinkama, kad būtų žinoma kokiu nors žodžiu, kuris taip pat būtų vartojamas tam, jog pavadintų gyvojo Dievo neprilygstamą meilę savo visatos tvariniams! Kaip gaila, jog aš negaliu pasinaudoti kokiu nors dievišku ir išimtiniu terminu, kuris perteiktų žmogaus protui Rojaus Tėvo dieviškosios meilės tikrąjį pobūdį ir nuostabiai gražų prasmingumą.“0040-03rimantas ( Kaunas )
2010-01-25 11:18:11
Nuosekliai, palaipsniui, kryptingai. Ir tai daugiau ne noras turėti tą dovaną, bet troškimas tuo būti ir gyventi.
Arnoldas
2010-01-21 10:52:52
Labai įdomu! Arnoldai, o kaip tu pasiekei tokio suvokimo? Kryptingai siekei ar tiesiog gavai kaip dovaną? Gi pradžia, turbūt buvo palaipsnė? ar kaip?
Gitana
2010-01-21 09:34:32
Mielas Arnoldai,jeigu gali,pakomentuok suprantamiau/čia"для особо тупых"-įpatingai bukiems/"...Taip pat Šaltinis paaiškino,kad asmenybė gali mylėti tik tai ką pažįsta,ar tiek kiek pažįsta".
Na,gal ir banalus tas mano pateiktas pavyzdys pasirodys,bet vis del to;kaip čia būtų su tą pele,kuri šį rudenį vel mėgino apsigyventi mano bute?/Rašau labai rimtai/.Esu garbaus amžiaus matrona,bet iki šiol bijau pelių.Užbaigdama šio pavyzdžio aprašymą pasakysiu,kad šį rudenį neliepiau Marijui statyti tai viešniai spąstus.Vieną vakarą, per kambarį bėgančiai pelei pabrėžiau Rolando Kazlo žodžiais,kad jinai man GYVENIMĄ SUĖDĖ.Ačiū Dievui,iki šios dienos neturiu bute nė vienos pelės.
Arnoldai,atrodytų,kad aš peles pažįstu,bet ar aš jas myliu,šis klausymas man pačiai iki šiol yra neaiškus.
Nesuprask manęs klaidingai;tai ne "palazdavojimui".
Su meile,
IRENA
2010-01-21 13:13:44
Irena, tau tikrai turėtų būti suprantama tokia situacija, kiek pastangų reikia mylėti tą kuris gražus, protingas, rūpestingas, populiarus ir kada yra visai kitaip, kai tau į akis sakomas melas, kai esi išnaudojamas, kai esi mušamas.
Meilę galima išreikšti tik žinant kam tu ją duodi, savo laisva valia priėmus sprendimą, kuris suderintas su nuoširdumu ir atsivėrimu.
Tarkim pasakai, kad skleidi Šaltinio - savo meilę visatai, ir visiems joje gyvenantiems tvariniams, tačiau jei atsidurtum tokioje planetoje (pvz. Urantijoj), kur tie patys tvariniai žudo, prievartauja ar daro tokius dalykus, kurių tu net negali įsivaizduoti, tau tikrai būtų nelengva. Ir tik pažinime, nuoširdžiai priėmus sprendimą mylėti tokį tvarinį, tu įtvirtintum meilę patirtiškai.
O kalbant apie kiekį, tai jei pasakai, kad myli visatą ir jos tvarinius, tai nors ir nedaug apie ją, bet bent jau žinai kad tai egzistuoja, tai pagal tą žinojimą ir meilės siunčiama.
.
.
.
p.s. Turbūt pasikeitei telefono numerį? Parašyk į paštą.
Arnoldas
2010-01-21 13:46:24
Gerai Arnoldai.Ačiū.
Su meile,
IRENA
2010-01-21 14:16:31
Arnoldai, apturėjau malonumą skaityti ir pajausti tavo minčių tekėjimą. Dėl meilės sąryšio su pažinimu, kaip tu sakai, "asmenybė mylėti gali tik tai ką pažįsta" - aš tai įvardinčiau truputį kitaip. Meilės santykis yra kaip susiliejimo procesas. Tai būtų ne pažinimo, o bendrystės, vienovės, buvimo vienas kito dalimi santykis. Ir jei šį elementą išskleistum gamtiškume, materijoje, tai pamatytum, kad joje visa yra viena. Panašiai atsitinka ir transformuojant šį principą dvasiniame lygmenyje.
Tačiau čia ištinka problema - asmenybė jau pati savaime reiškia tam tikrą atskirtumą, individualumą, brėžiamas ribas. Ir gal todėl kyla tokios mintys apie pažinimą (tikuosi suprasi mane, jei pasakysiu, kad tai yra tavo paties mintys, o ne kokio išorinio šaltinio), nes asmenybė save suvokia atskirai nuo viso kito - Dievo, kito žmogaus, gamtos/kūrinijos. Ir štai meilė yra kažkuria prasme tų ribų trynimas.
Jonas
2010-01-22 17:23:44
Noriu papasakoti apie tą vietą kur parodoma, kad mylėti galime tuos kuriuos pažįstame. Tiesos pažinimas nėra vien intelektualių žinių kaupimas, bet greičiau esmės suvokimas.. suvokimas kaip viskas susiję tarpusavyje, matymas dėsningumų ir pan. Todėl, nuo seno mačiau kad labai susiję yra trys dalykai - pažinti save, Dievą, visus žmones. Tai pamatymas tiek savo tiek Dievo esmės, o taip pat per tai pamatai kad vidus, vedimas Dievo iš vidaus pas visus yra savotiškai tokiu pat principu paremtas. Supranti kad vienintelė priežastis kodėl žmonės elgiasi "neįprastai" tai tik todėl kad jų protuose tie patys dvasiniai poreikiai/alkis yra įgyvendinami per netokias visaapimančias ir ne tokias išmintingas NUOSTATAS prote. Ir džiaugiuosi daug metų skirdamas kas yra iš proto o kas yra iš dvasinės sąmonės, taip ir kad ir koks žmogus būtų, jeigu jis kažką daro tai tik per "negerą filtrą" proto nuostatų perleisti geri ir dvasingi dvasinės sąmonės siekiai. Kai bendrauju su žmonėmis, taip pat bene didžiausias siekis yra žmogui padėti pamatyti savo dvasinę sąmonę matant kiek jis yra apimtas dvasinių nuostatų ne tokių teisingų kokios galėtų būti galbūt. Padėti jam atsiverti, pajausti save. Tai savotiškai susiję su dėmesio koncentravimu nuo uždarų atskirų proto sistemų link viską apjungiančio vidinio vedimo/matymo.
Todėl pažinime savęs, Dievo ar visų tvarinių - pažįstant vieną, labiau pažįsti ir kitus du. O daugiau bendraudamas su žmogumi tik labiau sužinai kokios jo proto nuostatos, kaip jis interpretuoja savo dvasinę sąmonę.. ir tame daug yra variacijų bet esmė visada ta pati.
O Urantijos Knygoje atrodo yra parašyta "Daug svarbiau kiekvieną dieną pamilti vis dar vieną žmogų, nei mylėti visus iš karto". Taip būtent susiejama labiau su patyrimu, tikrove.
O ta meilės dvasia - tai tos pačios vibracijos, minčių/nuostatų/vertybių laukas kuris naturaliai sklinda nuo to kada visas žmogaus kūnas mąstant virpa būtent tokiais dažniais įskaitant visas ląsteles. Čia, prie to kad mąstymas vibracijomis ir visas kūnas yra susijęs susisieja ir su tuo, kad mąstymui įtakos turi kūno padėtis, o nuo mąstymo priklauso kūno padėtis (kaip kad laikysena, judesiai). Jeigu žmogus pamatė kad laistyti gėles tankiai priaugusias vazonėlyje yra patogiau laistyti su laistuvėliu o ne su dideliu indu, ir tame jis mato teisingumą ir prasmę.. jis tai spinduliuoja į aplinką.
Aš niekaip negaliu spręsti ir gal čia mano paties kokių proto baimių ar nuostatų veikimas, bet pasidalinsiu savo patyrimais kaip aš stiprokai jaučiu - garbinimo metu grupėse kaip jaučiamas iš aplinkos aukštos vibracijos, o pasibaigus garbinimams, arba jei kiti baigia anksčiau už mane tai jaučiasi kaip viso to iš aplinkos jausmo dingimas.. tarsi žmonės po garbinimo vėl nusileidžia žemiau. O gal tai tik mano proto veikimas kad kažkokiomis sąlygomis dėl mano požiūrio taip vyksta, o gal ne. Bet iš esmės, būtų šaunu ir skatintina kad auktšomis vibracijomis gyventume ištisai. O jei ir ne, tos garbinimo valandėlės vistiek kaip švarus tyras vanduo skaidrina ir skaidrina.. ir kelia mus į viršų. Tokie pamąstymai, ačiū Arnoldai už temą. Geros dienos!
Vaidas
2010-01-22 15:14:57
Ir man, Arnoldai, labai patiko.
Viskas taip aišku ir suprantama: Meilės Dvasia yra amžina ir pastovi, tik mums reikia Jai leisti per save tekėti, tada Ji įgauna mūsų asmenybės atspalvį, o mes jau kiekvienas skleidžiam Ją toliau tiems, kuriuos pažįstame. Man visada buvo svetima įdėja skleisti meilę visai visatai ir kūrinijai, nepastebint šalia esančio, ieškančio pagalbos ar paguodos, kenčiančio žmogaus ar kito gyvo tvarinio. Visata, kūrinija JAU YRA SKLIDINA MEILĖS DVASIOS, kuri yr IŠ PIRMOJO ŠALTINIO IR CENTRO.
Nuostabu, ačiū tau.
Dalinkis savo patyrimais ir ateityje.
Laima (Vilnius)
2010-01-22 01:16:22
Arnoldai,
Ačiū... Man asmeniškai tikrai patiko - labai paprastas ir atviras patyrimas-mokymas bei turintis tikrai gilią prasmę...
Linas J
2010-01-22 00:09:13
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]