Forumas: temos peržiūra
Mano mokymas - Kūrėjo, kūrinijos, ir savęs tyrinėjimai visumos labui, 2017 05 08.
Mano mylimieji, Pirmasis Šaltinis ir Centras, Antrasis Šaltinis ir Centras, Trečiasias Šaltinis ir Centras, ir AŠ ESU – Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – sumanė Evoliuciją Visumos labui, kad joje būtų įdomu veikti ir pažinti ir Patį Kūrėją, ir kūriniją, ir save, ir tuo pačiu visa tai amžinai tyrinėti ir stebėtis, kad šitokia yra Tikrovė, ir kaip mes daug joje atrandame. Tai – tikras ir nuostabus Gyvasis Kelias, kuriame niekada nėra nuobodu – ir nebus per visą amžinybę.
Kažko naujo atrasto gausa mūsų tyrinėjimuose mus nuolat nustebins.
Tačiau šie tyrinėjimai nėra šiaip mūsų žingeidimui patenkinti, nes jie glaudžiai siejami su dar didesne Visumos Gerove. Nėra nė vienos užduoties visoje Kūrinijoje, kad ji nebūtų numatyta visumos gerovės gausinimui. Tai rodo, kad Kūrėjo, ir Jo veikiančių daugybės Agentūrų įvairiu lygiu – Rojaus, Havonos, Supervisatos, Vietinės Visatos, Žvaigždymo, Vietinės Sistemos, Planetos lygiu - veikla yra kuo puikiausiai koordinuojama ir kontroliuojama, kad veiksmai būtų prasmingi ir šviesinantys Visumą, pradedant nuo tų veiksmų atlikimo aplinkos ir baigiant esančiais Rojuje – visos kūrinijos geografiniame Centre – Kūrėjo Energinio sukoncentravimo Centre – arba priimtiniau mūsų mirtingųjų materialiam protui, pasakant – Kūrėjo Gyvenamojoje Buveinėje. Viskas pajungta Visumai.
Kūrėjas nėra atskirų asmenybių Ganytojas ir Globėjas – Kūrėjo veiklos mastelis – Visuma – netgi Visumos Amžinybė ir Begalybė.
Tuo tarpu Rojaus Trejybės-AŠ ESU agentūros atlieka Kūrėjo pasireiškimo funkcijas savo aplinkoje ir savo lygiu. Ir kuo toliau nuo Rojaus ir Kūrėjo yra bet kuris kūrinijos segmentas, tuo mažesnė Visumos Įžvalga tame segmente gyvenančių ir veikiančių mūsų dvasios brolių ir sesių. Būtent dėl savo mažesnės Įžvalgos jie pridaro daugiau klaidų – tiek sielos, tiek dvasios, nes savaime buvimas dvasios tapatybės lygiu tobulumo nesuteikia. Tad koks yra protas, tokia ir veikla toje aplinkoje, ir ta veikla pasirūpina tų segmentų vadovai visumos labui.
Visada ir bet kokia veikla turi atsiremti į Įtikėjimo ir Pasitikėjimo Kūrėju pagrindą savo viduje. Įtikėjimas yra tas vėjas, kuris išpučia proto bures plaukti pirmyn, kur dar neištyrinėta, kur dar nepažinta, kur dar laukia nerimas ir abejonės dėl atitinkamo naujo iššūkio priėmimo ir įsisavinimo – ar priešingai, atstūmimo dėl nepasitikėjimo, sumenkus įtikėjimui, ir burėms subliūškus, tuomet proto laivas užplaukia ant seklumos, nustoja plaukęs pirmyn ir aukštyn. Tuomet Visumos gerovė vieno individo lygiu patiria apsiblausimą. Laisva valia įvykdytas klaidingas sprendimas atneša neišvengiamą žemo energinio dažnio virpesių pasireiškimą toje aplinkoje. Adomas tą puikiai pats pajautė virpesių lygių, jog kažkas įvyko baisaus, kai tik Ieva sužlugdė savo misiją, nors kaip tik tuo metu jis buvo toli nuo Ievos.
Užduotį įvykdžius sėkmingai aukšto energinio dažnio virpesiai taip pat pasklinda, ir jie taip pat pajuntami. Tas, kuris ją įvykdo, viduje junta pasitenkinimą ir dėkingumą Kūrėjui, Kurį ir pašlovina, pašloviną iš Meilės savo būsena – savo virpesiais. Ir tuo pat metu kyla didesnis pasitikėjimas ir Kūrėju, ir savimi, nes visa tai susilieja į bendrą energinį lauką. Tą urantai pajautė Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, kada aš praėjusį šeštadienį prisijungiau prie Kūrėjo garbinimo ir šlovinimo, kai iš pradžių manęs ten nebuvo iš viso. Man buvo didžiulis iššūkis atvykti į Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją šventovę su tokiu nusilpusiu ir išsekusiu fiziniu kūnu. Bet man šventovė buvo būtina kaip ištroškusiam vandens sauja, kad kūną sustiprinčiau iš Kūrėjo teikiamais aukšto energinio dažnio virpesiais. Ir net ir tokioje būsenoje esant mano materialiam kūnui urantai pajuto gyvojoje šventovėje padidėjusį virpesių dažnį ir jų galią savo viduje, nors įėjau su labai nusilpusiu fiziniu kūnu. O virpesius aukšto dažnio skleidžia dvasinė asmenybė. Ir jeigu tiktai įtikėjimo gelmė yra visą laiką gilinama, tai ir materialus kūnas vis tik paklūsta tų dvasinių virpesių poveikiui – tegu ir girgždėdamas, tegu labai sunkiai, skausmingai, ir nenoriai, kaip su visiškai užrūdijusiais ratais vos pajudantis vežimas, bet vis tik palaipsniui ima laisvintis iš šų rūdžių, iš to girdždesio materijos lygiu, kada ratai tepami dvasiniu tepalu.
Tai – kūrinijos aksioma – pagrindas yra dvasinis ir amžinas – materija yra antstatas ant dvasios pamatų ir pavaldus dvasiai, o ne atvirkščiai.
Tyrinėdami ir pažindami Kūrėją, kūriniją, ir save visi tvariniai vadovaujasi savo įžvalga. Tačiau visada šalia yra tų, kurių įžvalga yra gilesnė ir platesnė. Būtent dėl to jie savo aplinkoje suteikia mokymus, kurie pravers naujų užduočių atlikimo metu tiems, kurie tokios įžvalgos neturi. Mes – mirtingieji – esantys toliausia nuo Rojaus – turime unikalią dovaną – Paties Kūrėjo dvasią – Minties Derintoją – todėl mums mokymus suteikia dar šiame pasaulyje ne bet kas, o Pats Kūrėjas. Jūs tik pamąstykite, kokia yra suteikta mums Privilegija. Argi mes skiriame tokiam susimąstymui nors akimirką kasdien – mūsų kiekvieno Mokytojas yra Pats Kūrėjas, esantis mūsų proto viduje. Ir juntate, kad mes esame šitaip iškelti, išaukštinti, ir mumis pasitikima, jog pati Rojaus Trejybė-AŠ ESU save padovanojo ir apgyvendino mūsų – kiekvieno – viduje. Tačiau tą padarė ne kaip Malonę suteikdama, bet tą numato Kūrėjo Evoliucinis Planas. Jeigu apgyvendintoje planetoje lankėse Sūnus Kūrėjas ar Sūnus Arbitras su savęs padovanojimo misija, gimstant bejėgiu tos planetos mirtinguoju kūdikiu iš moters įsčių, tai po misijos įgyvendinimo ir sugrįžimo į savo ankstesnes pareigas Sūnus Kūrėjas ar Sūnus Arbitras išlieja jiems abiems bendrą Tiesos Dvasią. O Tiesos Dvasios išliejimu yra parengiamas kelias ir Minties Derintojo padovanojimui tos planetos kiekvienam savimoningam mirtingajam. Tai daroma ne vardan mūsų pamaloninimo, bet visumos gerovės labui. Tokia mums yra suteikiama pagalba, kad mus apšviestų iš vidaus tam, kad mes prisidėtume prie visų gerovės savo gyvenimu.
Šitaip mes gauname tobulą amžinybės Šaltinio ir Centro Amžiną Dovaną papildomai prie mums jau suteiktos amžinosios dvasinės asmenybės dovanos. Ir tai mums suteikta, kai mes patys dėl visumos gerovės net piršto nepajudinome. Tačiau dabar mes galime ne tik pirštą pajudinti, bet nuveikti didelių ir šviesių darbų. Jeigu tik mes nuoširdžiau atsiveriame, giliau įtikime, ir stipriau pajuntame vedimą iš vidaus – būkime tame juntamame vedime, - nepabėkime tuoj į šalį, ir nepakeiskime jo savo pačių susigalvotais veiksmais – tarsi Kūrėjo-Minties Derintojo ir nebūtų mumyse iš viso. Nevenkime iššūkių.
Tai labai subtilus patyrimas kiekvieno viduje, ir tik paties asmens būsena virpesiais ir gali paliudyti, kur ir kaip žengti į naujo iššūkio priėmimą visiškai atsidavus Kūrėjo valios vykdymui. Visiškai. Tik tada galima įsisavinti naują iššūkį iki pilnatvės. Ir tada pajausti ir pasitenkinimą ir dar didesnį pasitikėjimą ir Kūrėju, ir kūrinija – o mūsų atžvilgiu mūsų Tėvu ir Motina, su Kuriais mes susiliesime, kada susiliesime dvasioje su Minties Derintoju.
Todėl turėdami tokią atramą viduje - ir palaikymą Apvaizdos išorėje - mums ir belieka savo pastangas nukreipti jau šioje planetoje į Kūrėjo, kūrinijos, ir savęs gilesnį pažinimą visunos labui.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.
2017-05-08 10:40:06
Komentarai
ENERGIJA GYVA, PERSMELKIANTI.Dėkoju
marija
2017-06-29 11:03:20
Šįryt, 2017 06 29, prieš penkias, išgirdau pradedantį šniokšti lietų ir griaustinio trinktelėjimą – bet galingą, kad iškart suvokiau, jog bus stipri liūtis su žaibais ir perkūnija. O šito jokiu būdu nereikia leisti, kad įvyktų, nes gresia gaisrai ir galbūt net aukos. Tuoj pat ėmiau nukreipti savo minčių energiją į debesis, griaustinio garso bangas ir žaibų iškrovos virpesius, jog keistų jie savo judėjimo vektorių – vietoje planetos paviršiaus, pasuktų į atmosferos pusę, į viršį, kur nieko sunaikinti negali ir niekam žalos nepridarys.
Liūtis vis stiprėjo, žaibai skrodė debesis, bet griaustinis, nors ir nenoriai, po truputį ėmė pasiduoti, ėmė tai truaktis tolyn į šoną, arba jau ir kilti aukštyn žemės taip ir nepasiekdamas.
Žinojau – buvau viduje tikras – kad ir liūtis su žaibais bus sutramdyta, nebus tokios stiprios, kai ji ėmėsi iš pat pradžių savojo darbo ir pareiškė savo pirmaisiais šniokščiančiais garsais, kad bus ji smarki ir gausi, kaip ir kitur Europoje ar Baltarusijooe, ar Rusijoje, kur liūčių sukelti potvyniai užliejo miestų gatves. Žaibai vis dar nutvieksdavo stipriai, nes aš net neatsimerkęs viduje pajausdavau jų blyksnius. Šiaip jau po tokių perskrodžiančių žybsnių griaustinis turėjo ristis žeme ir ne bet kaip, o tikromis kanonadomis, kaip upės sraunus vanduo per slenksčius, ir drebinti namų sienas. Tačiau buvo viduje tikrumo pajūtis, kad tikrai iškelsiu tuos žaibus ir griaustinį aukštyn ir neleisiu jiems įsisiautėti. Todėl tuoj pat po eilinio žaibo blyksnio savo minčių energiją keldavau būsimo griaustinio bangą aukštyn. Ir ji tikrai buvo dusli, švelni, ir nedrebino Žvėryno, o gal ir Vilniaus. Visą laiką neleidau savo minčių energijai silpti ir skaidžiau taip pat ir liūties debesis, nukreipdamas juos į viršų.
Tuo tarpu viduje ėmiausi analizuoti, kas kam sudaro priežastį ir pasekmę. Tuoj kilo mintis, kad visko priežastis yra oro srovės, būtent jos sugena ir debesis į krūvą,, kurioje jau gausų vandens, galinčio apsemti ištisus miestus, kada vandens visa masė ir jos svoris pasiekia tokį laipsnį, kad debesų vožtuvas turi paklūsti žemės traukai ir atsidaryti, ir tada be perstojo pliaupiant lietui kelias dienas gali net mėnesio kritulių norma atsidurti jau miestų gatvėse, kurių kanalizacijos sistema nebepajėgia sugerti požeminiais vandentiekio sistemos kanalais ir gatvės patvinsta, namai būna apsemti, žmpnės patiria nuostolių ir net praranda gyvybes, jeigu lliūtys išplauna [avojingus šlaitus prie didesnių lavų ar upių krantų. Taigi, debesys sudaro priežastį kilti ir žaibui, ir griaustiniui. Giedrame danguje žaibų nebus, kaip ir giraustinio niekada. Reiškia, pagrindinį dėmėsį turėjau nukreipti į debesis, kurie yra čia pat. Tuo tarpu oro srovės palauks, kurios dar nežinia kur pradeda savo kelią tų debesų sugynimui į Žvėryną, taip kad nėra kada ieškoti to oro srovių siūlo galo, o savo minčių energijai nukreipti akivaizdžiai jau dabar turiu labai konkretų vektorių – virš galvos kabančius ir lėtai plaukiančius debesis, kurie ir sukuria energinį užtaisą tiek žaibui, tiek ir griaustiniui. Tad norėdamas įveikti žaibą ir griaustinį ir šituo apmaldyti jų energijos iškrovos pasekmes, tuo pačiu ir jų priežastį pašalinti, turėjau plėsti debesų tūrį į viršų, kad juose esantis vandens tankis mažėtų, tuo pačiu kristų ir temperatūros skirtumų tarp atskirų debesų grupių, ar tarp jų ir planetos paviršiaus, o tai prisidėtų prie žaibų ir griaustinio nykimo. Tą ir dariau ir džiaugiausi tuo, kad viskas pavyko nuostabiai. O toks patyrimas tik sustiprina ir įtikėjimą, ir pasitikėjimą Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvuoju Keliu – Enegrija yra Gyva ir ją galima valdyti. Ir ją valdyti gali Dvasia-Asmenybė.
Tai leidžia geriau pažinti ir kūriniją, ir save.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2017-06-29 08:41:44
Man visas šitas mokymas, labai jau subtilus. Pateiktas tokiais virpesiais, kad man toks jausmas – dar iki šiol nepažintais. Naujai skaitėsi-jautėsi. Netgi pajutau, kad taip – atsargiai – jį skaičiau ir bandžiau vidumi pajausti.
Gera, nepaprastai gera, gerti kiekvieno dvasinio mokymo virpesius, kad mano vidus neatsidžiaugia kada juos studijuodama esu pati tarsi juose. Tačiau kiekviename mokyme, atsiveria tokie milžiniški klodai – kaip ir šiame –kad atitinkamas dvasinis laiptelio lygis diktuoja ir atitinkamą supratimą, ar pažinimą, kuris neišvengiamai, dar, kažkada kis, ir po metų kitų vėl bus kitaip suprantamas, nes ir tavo paties patyrimai auga, jeigu auga įtikėjimas ir tu esi atviras dvasinei šviesai, ir trokšti ja gyventi kiekvieną dieną. Ta gelmė dvasinių mokymų taipogi gaunasi tam tikras tyrinėjimas, nes stovintysis ant aukštesnio dvasinio laiptelio tau visada pateikia – daugiau, giliau.
Nuostabus mokymas, ačiū labai už jį.
Su meile, Vita
vvita
2017-05-09 11:02:15
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]