Forumas: temos peržiūra
Mano tikslas, ir Tėvo tikslas.
Šiandien vasario vidurys – 14-oji – mano KRIKŠTO vardo diena.
Einu į Gedimino prospekte esantį turgelį.
Pusto.
ŠALIGATVIŲ NEVALO. Pasiteisinimas – nėra pinigų. Tai – melas. Pinigų yra ir pakankamai, tik jie panaudojami ne ten, ir ne taip, kur ir kaip reikia VISOJE VALSTYBĖJE. Todėl ir nežinoma KĄ TOLIAU DARYTI Lietuvoje. Ir ne tik Lietuvoje, visame pasaulyje.
DĖL TO – tokia tamsa ir nesupratimas, kada VISA šviesa ir išeitis glūdi KIEKVIENO VIDUJE, TEREIKIA TIK ATRASTI TĖVĄ SAVYJE.
Kito kelio NĖRA, KITAS KELIAS VEDA Į DIDESNĖS ŽMONIJOS DALIES SUNAIKINIMĄ, KAD MATYDAMI KATASTROFĄ, KURI VYKS, AKIVAIZDŽIAI IR VISUR, PRADĖTŲ VIS TIK – IŠLIKĘ GYVIEJI – ĮSIKLAUSYTI Į ŠVIESOS IR TIESOS GYVUS ŽODŽIUS, KURIUOS SAKAU JUMS NUO ROJAUS TREJYBĖS NE NUO SAVĘS.
O štai kaip veikia Tėvas-Rojaus Trejybė GYVAIS MEILĖS VIRPESIAIS.
Ateinu į ūkininkų turgelį, kurie savaitgaliais – šeštadieniais ir sekmadieniais būna pačiame Gedimino prospekte, toje dalyje, kuri tomis dienomis būna uždaryta mašinoms – nuo centrinio knygyno link Arkikatedros.
Mane čia atveda vis dar daug jėgos turintis gyvulinis protas, atveda sausiainių, kurių man tikrai nereikia, nes mane maitina Tėvas, bet gyvulinis protas dar nenori taip lengvai trauktis. O ūkininkų turgelyje būna pardavinėjami naminiai sausainiai. Ne tik kepti namuose, bet jų pavadinimas yra naminiai, arba kaimiški. O man jie labai patinka, gyvulinis protas dar traukia pasmaguriauti, pajusti tą iš vaikystės prisimenamą jų nuostabų skonį, kada mano močiutė-mama kepdavo per šventes. Mane augino ne tėvai, bet seneliai Utenoje, todėl mano visa vaiko meilė motinai ir tėvui buvo skirta mano močiutei, kurią visą gyvenimą vadinau MAMA, ir seneliui, kurį visada vadinau TĖTE.
Todėl savo patyrimu liudiju, kad TĖVAI YRA NE TIE, KURIE PAGIMDO, BET TIE, KURIE SU MEILE UŽAUGINA.
Šiandien daug žmonių, vis ieško švaresnio ir pigesnio maisto. Ar ne graudu, kada žmogus, atėjęs į parduotuvę, neįstengia nusipirkti sau maisto, nes jis toks brangus, kad turi tas vargšas, visą gyvenimą dorai dirbęs, užginti sau net duonos kąsnį? Dar liūdniau dėl to, kad yra atskiros lentynos, kur parašyta, jog tai yra ekologišai švarus maistas. O kitas maistas – sąmoningai užnuodytas? Išeina, jog tikrai taip.
Ar suvokiate iki ko nusirito žmogus – nuodija maistą, kad tik jis nesugestų ilgiau, kad tik jo išaugtų daugiau, kad tik žmogus – tamsus žmogus - gobšumą savo patenkintų, kad tik parduotų, kuo brangiau, ir nors šimtai tūkstančių žmonių gyvena pusbadžiu, parduotuvės meta lauk, neišpirktą maistą, net ir nuodingą maista, kurį jūs valgote kasdien, kada baigiasi vartojimo terminas, bet kainų jokiu būdu vis tiek nenuleidžia.
Ir taip elgiasi mūsų sielos broliai ir sesės su mumis – kitais sielos broliais ir sesėmis. Taip jie elgiasi iš gobšumo ir dėl to, kad yra NUSIGRĘŽĘ NUO TĖVO.
Ir taip elgiamasi visur – valstybiniame ar privačiame darbe, pramonės sferoje ar žemės ūkyje – samdomajam sumokami patys mažiausi pinigai, o saviems – didžiausi. Dar daugiau – jų visos mintys yra projektuojamos, kad jie galėtų uždirbti DAR DAUGIAU, o likusiems, jau kaip nors numesti kokį kaulą, kad tik perdaug nešauktų.
Ir tada tie atstumtieji eina ieškoti, kur pigiau – į turgų, į kioskus, į turgelius.
Prieinu prie jaunos moters, pardavinėjančios naminę duoną ir naminius sausainius. Paimu sausainius, pavartau. Lyg ir daug – visi sudėti į nedidelius maišelius po 400 gramų. Man per daug. Aš jau anksčiau pardavėjos prašiau, kad sufasuotų po 200 gramų, jeigu jau negalima pirkti sveriamų – kiek nori. Ji man paaiškino, kad po mažiau NEAPSIMOKA. Tai JAI neapsimoka, arba jos DARBDAVIUI. O pirkėjui? Pavarčiau, pavarčiau ir padėjau. Pamaniau, jog ir brangūs, ūkininkas tai tikrai galėtų pigiau, daug pigiau pardavinėti negu parduotuvėje, o dabar net brangiau pardavinėja.
GOBŠUMAS NE SVETIMAS IR ŪKININKUI.
Padedu sausainius ir nueinu toliau.
Dairausi, ar nepamatysiu vieno sūrius pardavinėjančio vaikino, kuriam buvau dovanojęs prieš keletą savaičių Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL. Tačiau šiandien jo nematau. Toliau matau medaus palapinę. Nors medaus dar turiu, bet kažkodėl prieinu prie jos. Pardavėjas – jaunas vakinas. Duoda man paragauti įvairių rūšių medaus. Išsirenku viržių medų. Dvylika litų už puslitrinį indelį. Klausiu, kiek galiu nusiderėti. Jis svarsto viduje ir greitai atsako, jog litą gali nuleisti. Matau, kad jis ne iš tų, kurie dėl cento drebėtų tiek, kad nenusiderėtum nė kiek. Duodu jam penkiolika litų. Jis man duoda keturis litus grąžos. O aš jam sakau: “Duok man grąžos tik du litus.“ Jis negali suprasti kodėl. Paaiškinu: “Tu nesi gobšus, iš karto nuleidai, ir net visą litą nuo puslitrinio stiklainio, todėl aš tau sumoku net daugiau negu tu pats iš pradžių prašei. Jeigu nebūtum nuleidęs nieko, nebūčiau iš tavęs iš viso pirkęs.“ – “Keistas jūs žmogus. Dabar retai tokių pirkėjų būna. Iš tikrųjų tokių pirkėjų nėra nė vieno.“ – “Dabar YRA.“ – “Taip, taip, dabar matau, kad yra.“
Kaip tik tą pačią akimirką tarsi kažkas pasuko mano galvą į šalį nuo vaikino, ir pamačiau tyliai prie manęs priėjusį benamį Vitą, kuris gyvena jau penkerius metus ant suolelio Lūkiškių aikštėje. Paspaudėme vienas kitam rankas. Klausiu, kaip jam dabar šitoks oras. Sako, kad dabar jau šalta. Daviau jam pinigų.
O atsisukęs į vaikiną, pardavinėjantį medų, pasakiau, kad šis, dar gana jaunas vyras, gyvena ant suoliuko Lūkiškių aikštėje jau penkeri metai. Šalta jam, ir pasislėpti nėra kur, nėra kaip sušilti. Vitas paklausė, ar gali bet kam mano duotus pinigus išleisti. Sakau jam, išleisk bet kam geram. Ir tuo pat metu medų pardavinėjantis vaikinas PATS SAVO LAISVA VALIA ištiesė Vitui pusės litro medaus stiklainį. Vitas mindžiukavo ir dėkojo. Storai apsirengęs, dėl to nejudrus, jis mėgino įdėti stiklainį į savo maišelį, tik jam nesisekė. Kada mėginau įdėti šį medaus stiklainį į maišelį su daiktais aš, tada pamačiau, kad jis nelabai ir tilps su kitais daiktais, o ir pats maišelis jau yra plyšęs. Jį, užkabintą ant lazdos, Vitas nešiojosi ant peties. Medaus pardavėjas padavė naują maišelį - tvirtą – į jį sudėjome visus daiktus, o medui davė dar kitą maišelį, kurį irgi užkabinau ant tos pačios lazdos iš vidaus, kad niekas negalėtų nepastebėtas nukabinti ir apvogti Vitą. O jo daiktus jau yra daug kartų pavogę ir nuo suoliuko.
Atsisveikinome su Vitu, ir jis nuėjo tolyn per pustomą sniegą.
Vėl pasisukau į vaikiną, pardavinėjantį medų ir tariau: “Aš matau, kad tu esi geras ir doras vaikinas. Aš tau dovanoju Kristaus vardu šitą knygą – KALBU JUMS VĖL. Ji tau padės surasti ŠVIESĄ SAVO VIDUJE, nes tu jau esi jai pasirengęs.“ Jis pasimetė, kaip čia dabar nei iš šio nei iš to knyga dovanų – tokia knyga. Aš jam sakau dar kartą, jog Jėzaus Kristaus vardu aš ją dovanoju. Pasisakiau savo vardą ir paklausiau jo vardo. “Kęstas.“ Ištiesiau jam ranką. Paspaudėme vienas kitam rankas susipažindami. “Iš kur tu atvažiavai čia?“ – “Iš Varėnos rajono.“ Atėjo daugiau pirkėjų. Tad nebenorėjau trukdyti jo prekybai, tik palinkėjau sėkmės, ir nueidamas dar kartą pasakaiu, kad ši knyga jam labai padės.
Naminiai sausainiai jau buvo išpirkti. Aš tuo net apsidžiaugiau.
Einu ir mąstau – išėjau pirkti sausainių, bet nenusipirkau, medaus neplanavau pirkti, o nešuosi būtent medų. O juk nuo medaus pirkimo epizodo pradžios grandinė tęsėsi tolyn – iki Vito pasirodymo, mūsų pokalbio, vaikino priimto sprendimo padovanoti medų Vitui, mano sprendimo padovanoti KALBU JUMS VĖL medaus pardavėjui.
Vienas epizodas, o kiek daug sprendimų.
Einu atgal ne prospektu, bet pasuku šalutine gatve. Matau prieš mane ateinančius du mormonus – Jėzaus Kristaus Pastarųjų Dienų Šventųjų bažnyčios atstovus. Aišku jie mane užkalbins. Pasikalbėsime.
Vienas iš jų prabyla į mane rusiškai. Aš jiems sakau, kad gali kalbėti angliškai. Juos nustebina, kad aš taip puikiai kalbu amerikoniškai, klausia, iš kur išmokau, gal nesu vietinis. Sakau, išmokau angliškai Lietuvoje, ir gyvenu, čia, Lietuvoje.
Mūsų pokalbis vystosi palaipsniui. Aš juos pagiriu, kad jie, būdami tokie jauni, ir šitaip atsidavusiai Dievui skleidžia dvasines žinias po tolimas nuo jų gimtosios šalies valstybes.
Aš jiems sakau, kad studijavau jų dvasinius šaltinius – Mormono Knygą ir jų pranašo, Juozapo Smito, jaunesniojo, apreiškimų knygą – Doctrine and Covenants (Doktrina ir Susitarimai), žinau jų bažnyčios veikimą ir tikslus, ir valdymo principus, struktūrą. Jie tuo labai žavisi.
Tada jie manęs nedrąsiai paklausia: “Ar jūs pats tikite į Dievą? Ar esate tikintis?“
Aš jiems paaiškinu, kad ne tik tikiu, bet esu ir įtikėjęs. Esu įkūręs gyvąją šventovę, Rojaus Trejybės šventovę, kuri iš pradžių vadinosi Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus. Ir šis pavadinimas buvo ne mano paties sugalvotas, bet buvo man perduotas iš Tėvo, visų Tėvo, ir Jėzaus Kristaus Tėvo, su kuriuo aš bendrauju, gaunu mokymus ir juos skelbiu visiems. O kada Tėvas paprašė pradėti taip pat bendrauti ir su kitais Rojaus Trejybės Asmenimis – Amžinuoju Sūnumi ir Begaline Dvasia – tada mūsų gyvoji šventovė gavo, taip pat iš Tėvo, ir kitą pavadinimą – Rojaus Trejybės – nes aš buvau paprašytas pradėti garbinti ne tik Tėvą, bet VISĄ ROJAUS TREJYBĘ. Ir šito mokyti ir kitus savo sielos brolius ir seses, kur bebūčiau. Tai gyvoji ROJAUS TREJYBĖS religija, kuri apims visą planetą.
Tada jis manęs paklausė, o kokia vieta yra Jėzaus? Aš jam pradėjau aiškinti apie Jėzaus – kaip Sūnaus Kūrėjo – kilmę iš Tėvo ir Amžinojo Sūnaus, to VIENINTELIO, kuris neturi jokios formos, jokio kūno, jokio apvalkalo, ir kurį mes patiriame tik energetiniu patyrimu per atsivėrimą. Tuo tarpu Jėzus kaip Sūnus Kūrėjas turi savo dvasios energetinį pavidalą, kūną, tik ne materialų, bet vis tiek individualų, kaip ir mūsų, kiekvieno, yra individualus materialus kūnas. O Jėzaus yra irgi individualus, tik dvasinis kūnas.
Tuo tarpu Amžinasis Sūnus - Antrasis Rojaus Trejybės Asmuo - tokio dvasinio kūno neturi. Kaip ir Begalinė Dvasia – Trečiasis Rojaus Trejybės Narys – neturi jokio dvasinio pavidalo. Bet nepaisant šito, jie visi trys yra realūs Asmenys ir Asmenybės, ir net Asmenybės Šaltiniai ir Centrai visai kūrinijai.
O kūrinijoje yra gausybė Dievo Sūnų ir Dukrų. Ir daugybė yra pasaulių – apie septynis trilijonus – planetų vien tik su žmonėmis. Jos yra septyniose Supervisatose. O tai, ką mes matome šiame dangaus skliaute, pakėlę akis į dangų, tai tik viena supervisata, o jos skersmuo yra 500.000 šviesmečių kosminėje erdvėje.
Pasitikslinu, ar jie žino, kas yra šviesmetis. Patvirtino, kad žino. (tai šviesos greičiu – 300.000 km/sek – skriejant be sustojimo visus metus, bus vienas šviesmetis, o čia Paukščių Tako galaktikos skersmuo 500.000 šviesmečių) Ir šitame dangaus skliaute yra vienas šimtas tūkstančių Vietinių Visatų. Būtent tokie kaip Jėzus ir sukuria Vietines Visatas iš ENERGIJOS. Ir jas kuria drauge su savo Partnerėmis. Tai Vietinės Visatos Motina Dvasia, kuri pati yra kilusi iš Begalinės Dvasios – Rojaus Trejybės Trečiojo Asmens. O Vietinės Visatos Motina Dvasia savo vietinės visatos kosminę erdvę pažymi savo Šventąja Dvasia. Tad Šventoji Dvasia net NĖRA ASMUO, o yra Vietinės Visatos Motinos Dvasios PASIREIŠKIMAS.
Aš jiems aiškinau tokius dalykus, kokių jie nebuvo girdėję. Tačiau vienas iš jųdviejų buvo mažiau linkęs klausytis iš manęs perteikiamos ryškesnės už jų skleidžiamą šviesą, todėl jis kartas nuo karto užkalbindavo praeinantį pro mus žmogų, ir jam aiškindavo mormonų tiesas. Tuo tarpu vienas iš jų labai susidomėjęs klausėsi mano aiškinimų.
Aš išėmiau ir parodžiau Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL. Prodžiau lietuvišką ir pasakiau, kad šitą apreiškimą iš Jėzaus gavau per du mėnesius, ir jį užrašinėjau kasdien. Tada jį išverčiau į anglų kalbą. Išėmiau ir anglišką vertimą.
Visada įsidedu į kuprinę 3-4 lietuviškas ir 2 angliškas knygas KALBU JUMS VĖL, o taip pat Urantijos Knygą.
Aš paklausiau, gal norėtų turėti šį apreiškimą anglų kalba ir jie? Jie man abu pasakė, kad šitą knygą matė pas savo bičiulius misionierius, ir jeigu norės, galės paprašyti ir paskaityti.
Parodžiau jiems ir Urantijos Knygą. Pasakiau, kad jos rankraščių perteikimui Čikagoje dvidešimtojo amžiaus pirmajame trečdalyje nebuvo panaudotas joks žmogaus protas, o rankraščiai, atsakant į žmonių klausmus, buvo materializuojami, ir žmonės tuos rankraščius rasdavo tiesiog kambaryje. Kada jie bandė išsiaiškinti, kaip gi šie rankraščiai atsiranda, tai dvasinės būtybės perspėjo nustoti žaisti šituos žaidimus, nes jie vis tiek neįmins mįslės, kaip gi jie materializuojami, tegu geriau skaito, kas yra juose parašyta.
Šiems jaunuoliams aiškinant ryškesnę šviesą negu ją pažįsta jie dabar, svarbu jų neišgąsdinti šios šviesos ryškumu. Kada pamačiau, kaip vienas iš jų jau tampa visiškai nekantrus, nerimsta net savo kūno judesiais, veido išraiška, nutariau baigti pokalbį – šiam kartui užteks – tik paklausiau, ar suprato, ką sakiau? Jie patvirtino, jog suprato. Tada palinkėjau jiems geros misijos ir ramybės, ir mes, paspaudę rankas, išsiskyrėme.
Viduje jaučiau pakilimą ir šviesą. Ne tiek dėl paties pokalbio, kiek dėl vieno iš šių dviejų jaununolių nuoširdaus noro klausytis didesnės gyvosios tiesos ir pamatyti ryškesnę šviesą.
Būtent tas jo nuoširdus troškimas ir rodo, kad jis prisiminė, jog buvo matęs Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL. Dabar jis išgirdo paaiškinimą ir apie šį apreiškimą, ir apie Urantijos Knygą, ko anksčiau nieko nežinojo. NUO ŠIOL jis KITOKIU žvilgsniu pažvelgs į šitą knygą, kada ją vėl pamatys pas savo bičiulį misionierių.
Manau, jeigu jis būtų buvęs vienas, deja, po vieną mormonų misionierių niekada neišleidžia niekur, toks yra jų pranašo Juozapo Smito, jaunesniojo, nurodymas jų bažnyčiai, tai ir jis būtų išdrįsęs Jėzaus Kristaus šviesos dovaną priimti. Tačiau Tėvas suras būdų, kaip mus suvesti ateityje šitam jaunam misionieriui palankesnėmis aplinkybėmis.
Mane užlieja šypsena, kada matau, jog mormonai Lietuvoje veltui tik gaišta laiką ir švaisto savo lėšas, nes Lietuvoje esame mes – urantai – su GYVĄJA ROJAUS TREJYBĖS, apreikštąja, ne evoliucine religija.
Lygiai taip džiugu ir dėl to, kad Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL šviesa pradės skverbtis ir tarp mormonų, kad ir kaip jie šito nenorėtų. Vis tik atsiras NUOŠIRDŽIŲ mūsų sielos brolių ir sesių ir tarp jų. Ir jie ims šitą apreiškimą, kad susipažintų su GYVUOJU JĖZUMI, NE NUKRYŽIUOTU, kokį jiems pateikia tiek Naujasis Testamentas, tiek ir jų šaltiniai - Mormono Knyga ir jų pranašo Juozapo Smito apreiškimai, jo gauti iš Jėzaus ir sudėti į Doktrinos ir Susitarimų knygą - kuriais jie ir vadovaujasi. O tada ims į rankas ir epochinį apreiškimą - URANTIJOS KNYGĄ ir patys taps URANTAIS.
Išėjau į turgelį su vienu tikslu, o Tėvas man pateikė KITĄ tikslą - GYVĄ BENDRAVIMĄ SU ŽMONĖMIS - MANO SIELOS BROLIAIS IR SESĖMIS - kad jie gautų didesnę JO šviesą, kuri jiems būtina kaip oras.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Vilnius,
2010 02 14
Algimantas
2010-02-14 20:37:15
Komentarai
Prasmingai praleista diena, išsamus ir nuoširdus dienos įvykių pasidalinimas su mumis. Skaičiau atydžiai, gal per daug atydžiai, kad nesupratau vieno sakinio:-
"Aš jiems paaiškinu, kad ne tik tikiu, bet esu ir įtikėjęs. Esu įkūręs gyvąją šventovę, Rojaus Trejybės šventovę, kuri iš pradžių vadinosi Jėzaus Kristaus ir Jo Sūnaus Jėzaus".
Nemažiau nustebau už mormonus.....Gal ir man paaiškinsite, o kada Jėzus Kristus spėjo įsigyti sūnų Jėzų?????
Asta
2010-02-15 01:05:01
Miela Asta, atkreipk dėmesį į Arūno parašytus žodžius. Jie labai prasmingi.
Mūsų gyvoji šventovė iš pradžių vadinosi DIEVO TĖVO IR JO SŪNAUS JĖZAUS. Jos pavadinimas yra daugybę kartų vartotas mūsų svetainėje, net ir šventovėje pateikiant Tėvo mokymus.
Tačiau rašydamas apie savo patyrimus su jaunaisiais mormonais, kadangi su jais kalbėjausi apie Jėzų, rodžiau jiems Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL, tai pasąmonėje įsirėžė Jėzaus Kristaus vardas. Ačiū tau už pastabumą, o man už pamoką, kad reikia atidžiau skaityti tekstą, kada jį tikrinu.
Tekstą ištaisysiu.
Tėvas man nuolat perspėja - kokį bedarytum darbą, visada gyvenk to darbo AKIMIRKA, o tikslo laikykis tik kaip KRYPTIES, nes dėmesį sutelkdamas į TIKSLĄ, suklysi AKIMIRKOS lygiu ir sulauksi net ir skaudžių pasekmių.
Tai dar kartą patvirtino ir šitas mano suklydimas, kada stengiausi, kuo greičiau užbaigti teksto tikrinimą, nes galva buvo jau ir taip nuvargusi ir troško poilsio.
Dar kartą tau ačiū, miela Asta.
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2010-02-15 16:16:07
Algimantas , kaip visada įdomiai turtingas ir dvasingas savo patyrimuose . Šiai tavo temai gerbiamas Algimantai , galiu pasakyti , kad visa ši tema , man teikia geros dvasinės naudos . Kadangi ši ir paprasta dvasinga išmintis iš šios temos , pritraukta į mano asmeninę patirtį kitą papildinį , kuris prisideda prie mano asmenės patirties , kai skaitydamas šią temą galiu palyginti charakterius , dvasingumą , tikėjimą ir pan.
Prie to paties atsakau ir Arūnui , nes tu mano sielos brolį labai gerą komentarą įkėlei į Jono komentarą . Nenoriu gadinti geros dvasinės reklamos , tegu žmonės pasiskaito , nes tikrai ten Algimanto labai geras mokymas . O dabar dėl mano pražuvimo.
Nuoširdžiai sakau tau Arūnai ačiū , kad rūpiniesi , bet aš žinok , laikausi tikrai verikaliai urantinių tiesų dvasingume , nors kai kuriuos taškus ar kablelius dedu kitaip negu tu Arūnai , bet tai neturi giluminės reikšmės ir negriauna mano giluminio dvasingumo , kurį turiu ne iš savęs , bet iš mūsų visų Dievo Tėvo Dvasios .
Petras
2010-02-15 16:02:14
Kuomet žmogus tingi gilintis į mokymus apie tikėjimą ir įtikėjimą,tuom pačiu ir kas tai-GYVOJI ROJAUS TREJYBĖS ŠVENTOVĖ,tikrai yra taip,kad parodomas absoliutus nenuoširdumas ir intensyvus įteiginėjimas kitiems apie urantų išpažįstamą religiją kaip netikrą.Tuomet gyvulinis protas tikrai ras žodį,prie kurio prikibęs,galės daryti įvairias,piktybinio lygio,interpretacijas.Juk pasidalijimas patirtu tikrai yra suvoktas kaip Tėvo nuostabus pasireiškimas,kad ir buitiniuose dalykuose.Ir šis džiaugsmingas pasidalijimas gali tikrai įvelti klaidą žodžiuose,bet jokiu būdu negali suklaidinti žinančio ir jaučiančio.
Arūnas
2010-02-15 14:42:14
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]