Forumas: temos peržiūra
Nuoseklus augimas, ar nekantravimas. Ar turime pasitikėti Dievu? Kokia išmintimi perduoti mokymai mums.
Dievui, ar tai dvasiniam pasauliui yra svarbus mūsų dvasinis augimas. Jis mums perduoda mokymus, per pasiuntinius, per įsikūnijimus čia žemėje, per mokymus, per gamtą, per daug kur. Ir ne tik tai galioja Dievui, bet ir Dvasiniams mokytojams kurie mokina mokinius, arba kitos srities mokytojams. Taip pat Dievo fragmentas mūsų prote (Minties Derintojas), mus kreipia į gerą, į Dievo tikrovės pažinimą, į artėjimą prie Dievo.
Noriu iškelti klausimą, kaip reikia keliauti kelyje nuosekliai ar peršokinėti atkarpomis? Ta prasme, ar pasitikėti Dievu ir priimti jo mokymus, kaip reikalingus mums dabar labiausiai, ar ieškoti geresnių mokymų vis dar. Mes nesame visažiniai, ir Dievas geriau žino ko mums reikia, mes galime juo pasitikėti arba ne. Ir visgi mes esame kvailiai, kurie galbūt nežino kas vyksta iš tiesų, mes einame nuosekliai savo kelio dalyje, pažįstame įgauname kanors tada galime judėti toliau, į sudėtingesnes žinias. Pvz sakoma kad Dievo absoliutumo ir ten aukštos filosofijos ribiniams žmonėms kaip mums sunku suvokti, ir mes apie tai galėsime galvoti kai būsime jau pasiekę rojų. O dabar didelė tikimybė padaryti klaidingas išvadas galbūt, arba tokie mąstymai atima laiką iš to ką dabar galėtume daryti pagal savo lygį. Juk mokykloje šiuo metu į penktoko matematikos vadovėlį ir mokymo programą nėra įtraukta mokymai iš vienuoliktokų vadovėlių ir/ar mokymo programos.
***
Taigi su tokia įžanga, jeigu Dievas mums duoda mokymą ar mums derėtų juo pasitikėti, ar dar blaškytis kituose mokymuose, abejonėse?
***
Dar pavyzdžių pridėsiu, pvz yra tie Pakylėtųjų Valdovų Laiškai, jie ugdo dvasinį atsidavimą, vertybes, tuo pačiu nurodo per savo sąmonėję kultivavimą minčių dėl pasaulio gerovės, keisti kolektyvinę sąmonę. Ir prieš sakydamas kitką paminėsiu svarbų rakta, kad juose sakoma "nieko nesuprasti pažodžiui ir neprisirišti prie žodžių, svaru yra matyti kryptį kuria reikia judėti". Ir tie mokymai yra gerai, bet yra mokymų tokių kaip reinkarnacija. Ka jis daro? Jis ramina žmogų, nuo mirties baimės ir į jo sąmonę įsuka mastymą apie amžinybe - kaip gi tam žmogui derėtų elgtis, kad jeigu jis milijonus įsikūnijimų vis gyvens šioje planetoje, tai jam reiktų keistis į gerą, pereiti į aukštesnį lygi - Taip skatinamas dvasinis augimas, keitimasis į gerą. Bet ar išmintingai, žinant kad reinkarnacijos galima sakyti nėra? Žmogus tada augtų geriau dvasiškai, o kai pasiektų prisikėlimą po mirties, jau išsiaiškintų kaip ten viskas yra iš tikro.
***
Taigi ir noriu pakalbėti apie Dievo išmintį, kaip turime į ją tokią reaguoti? Pasitikėti? Kaip vienas kažkada sakė, ir nors kažkada nepritariau bet dabar pritariu, mes galime būti laimingi kad Dievas mumis rūpinasi ir žino kas mums geriausia, net jeigu mes esame kvaili kokioje situacijoje atrodytų, tai turėtume dėkoti Dievui kad jis mus veda tinkamu keliu. Gyvenime situacijos yra kaip labirintas ir Dievas vienintelis žino koks trumpiausias kelias pereiti per jį.
Vaidas
2006-12-20 11:49:47
Komentarai
Niekur visatoje nėra stovėjimo vietoje. Yra tik judėjimas. Bet jis gali būti į priekį ir gali būti atgal. Jis gali būti evoliucinė pažanga, be tgali būti ir degradacija.Jeigu mokslas vystosi tik atskirų grupių labui, tai jis vystosi ne visumos labui, o savojo ego išaukštimnimui. Dėl to tokio mokslo vystymasis yra daug lėtesnis, nes jis yra pagrįstas savanaudišku mokslininko motyvu. Todėl ir mokslininkas negali ne tik suvokti, bet ir patikėti, kad yra pagalba jam teikiama iš AUKŠČIAU, IŠ TĖVO, PER JO DVASIĄ, ESANČIĄ MOKSLININKO PROTE, PER KITAS DVASINES ASMENYBES.
Koks bebūtų mokslas, koks bebūtų mūsų kelias, jis visada turi remtis į DIEVIŠKĄ MOTYVĄ - VISKĄ, KĄ DARAU, MOKAUSI, STUDIJUOJU, SKAITAU, MĄSTAU, VISKĄ DARAU, KAD SAVO PATYRIMU AUGČIAU IR TARNAUČIAU NE SAU, O VISUMAI.
Tačiau šitokio motyvo negali žmogus suvokti tiek giliai, kad jam atsiduotų visiškai, kol nėra atradęs Tėvo savyje.
Dėl to jis ir ieško visokių kelių į didesnę tiesą ir šviesą, tik visiškai nejausdamas, kad tas kelias yra jo paties viduje.
Žmogus ieško lengvesnių kelių. Jam priimtiniau yra susirasti tokį mokymą, kuris jau pamalonintų jo savanaudišką gyvulinį ego, kad ir aš taip manau, ką skaitau ar klausau kur nors. Tačiau augimas yra tada, kada sužinai tą, kam net nerpitari, tačiau ką apmąstydamas, analizuodamas turi įtempti savo mąstymą, paprakaituoti, kad suvoktum, o suvokęs, kad tą ĮGYVENDINTUM PRAKTINIAME GYVENIME. Tik tada bus žengimas į priekį. Ir kaskart vis sunkesnis ir gilesnis. Kasmet. Per visą amžinybę.
Daug Urantijos Knygą studijuojančių įvairiose pasaulio šalyse žmonių, kurie jau dešimtmečiais ją skaito, ir taria nuostabiai gražius ir tiesingus žodžius, tačiau vis tiek jais NEGYVENA VISA SAVO PILNATVE, VIS TIEK LABIAU RŪPINASI SAVUOJU AŠ, AR SAVO ŠEIMOS, BET NE IKI GALO ATSIDUODA TARNAVIMUI VISUMAI. Ir jie tuoj pat skuba pasiteisinti, pirmiausia reikia susitvarkyti savo šeimoje, o tada jau žiūrėti toliau. Todėl, kad jie viską matuoja savo pragmatišku intelektu, tuo tarpu sielai leidžia pasireikšti tik trumpomis akimirkomis. Bet kada prieina pasirinkimo kryžkelę, tada iškyla abejonės ir neryžtingumas, ir protas nusveria savo jo aš labui, tik ne visumos labui.
Atėjo laikas šeimą suvokti ne VIEN TIK savo BIOLOGINĘ ŠEIMĄ, BET VISUS ŽMONES, VISAS SIELAS, VISAS DVASIAS, VISĄ KŪRINIJOS ŠEIMĄ, KURI YRA TIKRA, REALI, IR KURIAI TAIP PAT REIKALINGA MŪSŲ, KIEKVIENO PAGALBA.
Pasitikėti Tėvu galima tik tada, kada jau Tėvą atrandi savyje. Kol jo neatradai, tol nežinai, ką reiškia Juo pasitikėti, nes tai yra vien tik tuščia sąvoka - Tėvas - garsinis ar rašytinis simbolis, susitarimas. Kada Jį PAJUNTI SAVYJE GYVĄ, TIK TADA SUVOKI, KAD TAI TOKS GYVYBINGAS ASMUO, TIEK PADOVANOJANTIS MEILĖS IR PALAIMOS, KAD JUO PASITIKĖTI PRADEDI TROKŠTI. Ir tą troškimą vis labiau ir labiau ima pareikšti sielos protas, morontinis protas, ne žmogiškasis materialus protas.
Ir kuo glaudesnis bus bendravimas su Tėvu, kuo gilės asmeninis ryšys su Tėvu, tuo didės ir pasitikėjimas Juo.
O kad tas pasitikėjimas turėtų gyvybingą pagrindą, Tėvo dvasia, Minties Derintojas, angelai serafimai suteiks daugybę sankryžų sprendimams. Ir po sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo, sielos morontinis protas vis labiau ir labiau ims jausti, kad tą sprendimą įgyvendinti būtent ir padėjo Tėvas, nes be Jo pagalbos to padaryti tiesiog būtų buvę neįmanoma.
Ir tokių realių kasdienių situacijų vis daugės. Ir ne tik kasdienių, bet net ir nepaprastų, kada net ir pats sielos protas negalės suvokti, kaip taip netikėtai iškilo tokia situacija, o toje situacijoje kažkoks neįprastas žmogus, kuriam kaip tik ir buvo reikalinga pagalba. Ir sielos morontinis protas priėmė sprendimą tokią pagalbą suteikti, kai materialus žmogiškasis protas dar mėgino atkalbėti, sakydamas nereaguoti į tai, tiesiog eiti savais keliais ir nesusidėti, nesivelti į situaciją.
Būtent tokie sprendimai, kurie priimami VISUMOS LABUI, IR UGDO ŽMOGAUS CHARAKTERĮ IR JĮ VYSTO DVASIŠKAI. Ir dvasiniame kelyje jokių SUTRUMPINIMŲ TIESIOG NĖRA. Yra tik patirtinis augimas. O patirtinis tai ir reiškia patyrimą. Jeigu patiri, tai ir augi. Ir yra tų realių situacijų vengimas, labiau pasitikint savo materialliu protu, o ne Tėvo vedimu iš vidaus, kurį ir jaučia sielos morontinis protas. Jeigu situacijos vengi, tai kaip gi gali ją patirti? Kaip gi gali augti nepatirdamas? Kaip gi gali išmokti kalbėti nekalbėdamas? Kai tu gali ką nors sutrumpinti, jeigu augi tik paties patyrimo dėka? Jeigu vengi patyrimo, rieškia neaugi. Jeigu nevengi, tai patiri ir patiri tiek, kiek reikia, kad tas patyrimas tave išugdytų kitam lygiui, aukšesniam lygiui, kuriame vėl jausi nepasitikėjimą, ne spalinka bus jau kitokia. Ir vėl reikės atsirmėmimo į Tėvo ir atsidavimo Jam, kad Jis padėtų įveikti iškilusią problemą.
Todėl dvasinis savojo dieviškojo aš ugdymas tuo pačiu udgo ir pasitikėjimą Tėvu. Blaškymasis tarp mokymų yra tik tada, kada žmogus atsiduoda tik savo žmogiškajam gyvuliniam ego, savo meterialiam protui.
Tuo tarpu, kada vis labiau ir labiau skleidžiasi dieviškasis aš, kuriam vadovauja sielos morontinis protas, tai, galima sakyti mūsų ateities protas, kuris bus mūsų po prisikėlimo, tada blaškymosi nebėra, nes jau yra aiški viena vienintelė kryptis - Tėvo dvasios vedimas iš vidaus ir pasitikėjimas Juo.
Dėl to atrasdamas Tėvą savyje, TIKRAI ATRASDAMAS, O NE METAFORIŠKAI, PAJAUSDAMAS JĮ, PATIRDAMAS JĮ, kiekvienas ir gali atskirti kokie mokymai yra tikri, o kokie ne, kokiais mokymais verta vadovautis, o kokius reikia atmesti, kaip nereikalingus, nes jie ne tik klaidina, bet ir veda atgal į DEGRADAVIMĄ. Atrasdamas Tėvą savyje, kiekvienas, visada, tik laimi. Nėra nė vieno dalyko, kurį jis pralaimėtų. Žmogus laimi meilę visiems, palaimą, ramybę, norą padėti be atlygio, troškimą bendrauti su Tėvu, kuris žmogų dar labiau ugdo ir stiprina šiaip jau painiame gyvenimo labirinte. Ir svarbiausia PATIRIA GYVĄ TĖVĄ IR TADA JAU ŽINO, KAD JIS YRA TĖVO SŪNUS, IR TUO PATYRIMU REMDAMASIS VIS DAUGIAU ATSIDUODA JO VEDIMUI IŠ VIDAUS. O tai jau PASITIKĖJIMAS TĖVU. IR JIS AUGA.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2006-12-25 18:35:57
Dar norėjau pasakyti dėl mokymosi būdo, apie kurį skaičiau. Kad gerai yra jei mokantis yra įtraukiama informacija kaip įžanga ateičiai, kad tos žinios padėtų ateityje, aukštesnėje pakopoje. Kaip pvz darželyje vaikai jau ruošiami mokslams mokykloje, mokykloje ruošiami ateities studijoms, studijų metu ruošiami praktiškai dirbti. Turiu omeny ne tik mokytis, bet gauti kaip įžangą/pasiruošimą ateičiai. Urantijos Knygoje skaičiau kaip viename pasaulyje jeigu ir mokoma kas, tai tuo pačiu ruošiama iš anksto žinios su kuriomis lengviau bus kitame lygyje. Pavyzdys butų: Ne kaip atskiros plytos susideda ir pastumus ranka siena iš plytų subyra, bet kad viena plyta susijungia su kita, kaip grandinėlėje ant kaklo nareliai nors yra ir atskiri, tačiau jau turi jungtį su žemiau ir aukščiau esančiais nariais. Turiu omeny vientisumą, ne tik nuoseklumą.
Taip pat, analogiją galime matyti mūsų ruošimesi ateities amžinybei, gyvenimui jau po prisikėlimo. Kada jau dabar dvasinės asmenybės, tiesia mums ranką nukreipdami mus gėrio, grožio, tiesos keliu. Šaunu kai jau dabar kaikurie žmonės pradeda mastyti plačiai, amžinybės savokomis, kada laiko savoka išnyksta, tada pradeda matytis vertybės. Tikrovė apima visą laiką, ir visa erdvę, tai linkiu vis pažinti atvira širdimi naujovėms ir keitimuisi, manau kiekvienas širdyje jaučia kad monotoniškumas ar sustabdyta tiesa, pasiekimai nejaukūs, o tik visada siekis gėrio, pažinimo aukštesnės tiesos suteikia džiaugsmo, laimės nors ne tiek dėl savęs, kiek dėl kitu.
Štai mano mama dar vakar sakė kad jai patinka viskas kaip yra, nereikia jokio keitimosi, jokio progreso. Bet pagalvojus, tik progresas vystymasis visose srityse yra gerai. Jeigu mokslas būtų nesivystęs, tai dabar neturėtume elektros, net knygos nebūtų spausdinamos, ir žinios nesklistų po pasauli. Kad ir dabar jeigu sustabdyti vystymąsi tai labai viskas atsibostų. Manau būtų kasdienė veikla, kuri būtų atliekama ir tiek. Kompiuteriu galingumas nebesivystytų, nebūtų išrandami nauji prietaisai, nebūtų kuriami romanai, knygos, eilerasčiai. Jeigu viskas būtų taip monotoniška, būtų labai neidomu gyventi. Galbūt galima kažkiek pasilaikyti įsikibus, bet manau tai natūralus dėsnis net gamtoje ir visur viskas evoliucionuoja. Taip ir visose srityse skatinčiau harmoningą pažangą. Siekimą to kas geriau, teisingiau, gražiau.
Jeigu kas sako ar sakytų, kad nereikia keistis, ar kitimo, tai aš jų nesuprasčiau. Tai neprotinga ir nelogiška.
Vaidas
2006-12-25 15:41:31
zmogus, kaip asmenybe, yra kompleksas ivairiu savybiu, kuris pas skirtingus zmones taip pat yra nevienodas. Tokiu budu zmogus savo nuosekliame augimo kelyje gena pulka lygegreciai issidesciusiu savybiu. Gindamas jas zmogus patobulina tai viena, tai kita savybe, taip susidaro ispudis, kad jis sokineja nuo vieno tikslo prie kito, tuo tarpu kitos savybes keliauja kartu. Pvz. vienas zmogus labai kantrus, bet nelabai supratingas, kitas labai supratingas, bet nelabai kantrus. Vienas gali tureti ekstrasensiniu galiu, bet negirdeti ka jam sako Dievas, kitas gali girdeti Dieva, bet netureti ekstrasensiniu galiu.
Zmogus tuo paciu metu yra ir toks, ir toks.
Viena tavoji savybe mokosi is penktoko vadovelio, kita is vienuoliktoko. Bet vadoveliu yra daug ir jie skirti visiems.
Kiekvienoje gyvenimo situacijoje, kad ir absurdiskiausioje, gali kazko pasimokyti, ir tai yra Dievo mokymai. Ir blaskytis nereikia, reikia atidziai stebeti ir mokytis. Jei turi nora vykdyti Dievo valia, tai klausykis savo sirdies ir ji tave nuves pas ji, nesvarbu kaip tavo pasirinkimas atrodys kitiems. Kaip atpazinti sirdies balsa? Kaip is reklamos :) - jis suteikia sparnus.
p.s. sitos rasliavos netaikau Vaidai tau asmeniskai.
.
.
.
Tavo, Vaidai, savybes tokios, kad turi stipru prota ir jis pas tave dominuoja, tai tave stabdo nuo fanatizmo, bet ir sirdi uzveria, tu nerizikuoji pirkti kates maise. Taip tu gyveni labiau teorini dvasini gyvenima.
Kiek tai metu atgal diagnozavausi pas viena asmenybe turincia tam tikru savybiu. Ir man pasake, kad as labiau Dievu pasitikiu negu tikiu. Tai reikstu, kad as Dievu pasamonej abejoju, keikiu jei kas nepasiseka, o juk augimui reikalingos ir nelaimes, abejoju jo planu sudarytu man, sutinkamai su mano laisva valia. Bet vel sekancioj situacijoj neriu stacia galva i ja jos per daug neanalizuodamas, analize vyksta po to. Tai yra patirtinis mokymasis, mokymasis is savo klaidu. O neteisingai pasirinkus, ratas apsisuka, tada belieka parodyti tai ka ismokai ir keliauti toliau.
Arnoldas
2006-12-20 23:49:02
Manau kad priklausomai nuo kiekvieno žmogaus skirtingo supratimo gali būti ir išimčių, pvz su tais Pakylėtųjų Valdovų Laiškais, idėja apie reinkarnaciją kitiems galbūt gali pasitarnauti trumpesniu požiūriu, aišku mano nuomone reiktų nuo pat pradžių aiškios ir teisingos sampratos apie Dievą kuris nepasmerktų savo vaikų vis persikūnyti ir vis gyventi ir gyventi, kol pasieks kažkokį lygį. Dievas myli visus, ir po mirties yra kilimas toliau, mokymas grupėse, tarnavimas, dievo kūrinijos pažinimas palaipsniui. Visko juk neišmoksi per teroinį milijoną įsikūnijimų. Isivaizduokite! Jeigu žmogus daug kartų įsikūnijo, pasiekė tobulumą, ką jam tada veikti? Jam dar reikia daug patirties kaip mokyti kitus, pažinti kitus pasaulius, apie kuriuos jis dar nieko nežino.
Tai norėjau pasakyti, kad yra tokių išimčių, kai man pvz nereikia tokio mokymo apie reinkarnaciją kaip PVL.
Vaidas
2006-12-20 11:56:11
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.