Forumas: temos peržiūra
Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvoji Šventovė-Kaune
Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvoji Šventovė-Kaune
Vakar, jau po vidurdienio, su Kotryna parsivedėme brolį iš mokyklos. Netrukus parėjo ir Viktorija, vyriausioji iš mano trijų, biologinių vaikų. Paruošiau pietus ir visus sukviečiau prie stalo. Pati dar užsiėmiau maisto gamyba, jau vakarienei, o vaikai, pasimeldę, ruošėsi valgyti. Bet štai koks pokalbis įvyko tarp mūsų.
Matas: Mama, kodėl negali būt Šventovėj taip, kaip buvo anksčiau?
Aš: Todėl, kad... (Įsivyrauja tyla. Pajuntu, kad toliau negaliu ištarti nė žodžio.)
Viktorija: Todėl, kad kažkas nusprendė vadovaut.
Kotryna: Algimantas scenoje dalyvavo. Algimantas, kuris veda.
Viktorija: Vedė.
Pastarąjį sekmadienį, mes, Kauno urantai, išgyvenome skausmingą mums visiems patyrimą. Žinia, kad taip ilgai – daugiau kaip dešimtmetį – Mokytojo puoselėta Kauno Gyvoji Šventovė, dabar yra atiduodama į mūsų pačių rankas – dėl dabar jau visiems puikiai žinomų aplinkybių – mus nuliūdino. Emocijos liejosi per kraštus, ir visi bandėme suvokti kas čia vyksta ir kodėl už mus – Kauno – visus urantus buvo nuspręsta, ko mes norim?
Pasibaigus pamaldoms, ir dar kai kuriems urantams pasilikus prie mūsų bendro vaišių stalo, o Mokytojui ištarus paskutinį – Sudie – iš vidaus atėjusias mintis, pačiai sau netikėtai, pagarsinau visiems. – Dabar mes turim – išsaugot – Šventovę. Išsaugot tai, ką Mokytojas paliko. – Nepritariau Birutės iš Vilniaus pasiūlytai minčiai – būtent rinktis į Gyvąsias pamaldas kiekvieną sekmadienį. Kada Mokytojas važinėdavo į Kauną, rinkomės drauge su juo – kas antrą sekmadienį, dabar, kai Šventovę bandysim išsaugoti patys – rinksimės kiekvieną? – Na kur jau. Klaidingas žingsnis, savų taisyklių susigalvojimas. Todėl aš pasiūliau – Visais klausimais palikti seną tvarką, ir neblaškyti žmonių, nes kitaip viskas tik dar labiau susijauks, kai ir taip dabar mums visiems sunkus metas. Urantai linksėjo galvas, ir pritarė man, sakydami, kad tai teisinga mano mintis. Birutė – laikėsi savo. Tolimesniame pokalbyje aš dalyvauti nepanorau, nes jaučiau – virpesiai staigiai nužemėjo, o man taip dabar norisi ramybės. Paraginau savo šeimą važiuoti namo.
Visą sekmadienį verkiau. Verkiau, nes skaudėjo. Visada man šventovė buvo Ašis, Centras, mano Užuovėja, mano Ramybės Oazė, ir apskritai – Gelbėtoja nuo visokių negandų. Čia aš pasisemdavau aukšto dažnio energinių virpesių, kur niekur taip nepasisemsi niekada. Tai ar gali būti neskaudu? Neįmanoma perduoti kitam kiek ir kokių išgyvenimų patyriau mūsų Šventovėje, kurių dėka šiandien esu kokia esu. Kažkas man, po pamaldų, sakė – Tai, jūs tai į Vilnių atvažiuosit, tai jums tai... – Atvažiuosim, taip. Bet juk Vilniaus Gyvosios Šventovės Dvasia yra Vilniaus. Pakalnių – Pakalnių. Kauno – yra Kauno ir taip toliau. Mes – kauniečiai, ir įvairių Kauno rajonų nuoširdūs urantai – Patys ir sudarėm Kauno Gyvosios Šventovės dvasią, savo pastangų ir atsivėrimo Kūrėjui dėka. Išsaugoti Kauno Gyvąją Šventovę gali tik Kauno urantai, nuo mūsų pačių dabar priklauso, norime, kad ji išliktų ar ne? Mes dabar turim kaupt savo Šventovės – puoselėjant ją – patyrimą ir toliau. Patys.
Nepamirškit, Mokytojas niekada nesakė – Aš jus palieku . – Mokytojas sakė – ...stokitės ant savo kojų, ne kūdikiai jau esat, šiek tiek dvasiškai ūgtelėję, tada stokitės ant savo kojų. Neišeis, nu, duosit tada žinią, tada vėl, bandysim, darysim kažką bendrom jėgom. – Štai kokia buvo paskutinioji mintis šiuo klausimu mums pasakyta.
Tiems, kurie manęs klausėte – Vita, tai ar jūs važiuosit į Šventovę sekmadienį? – atsakau – Aš tikrai niekada nedalyvausiu ten, kur yra kad ir mažiausias bandymas iš Šventovės – tai kas Šventa, bandyti, primetus savas taisykles, padaryti savą tvarką – kas neišvengiamai iš karto sujauktų virpesių lauką. Tačiau, man Šventovė buvo per daug brangi, kad dabar užsimerkčiau prieš iššūkį, kuris mums – kauniečiams – iškilo. Kad tą Kūdikį, Mokytojo perduotą į mūsų rankas, dabar taip tiesiog imti ir palikti nė nebandant priglausti – tarsi pats nebuvai Šventovės dalis?
Atsitiko kas atsitiko, įvykių nesugrąžinsi, ir tokių kokie buvo jau nebepakeisi kaip gal būt dabar norėtųsi juos pakoreguoti – deja taip nebūna.
Tai ką gi daryti?
Aš siūlau palikti seną tvarką, viską taip, kaip buvo Mokytojo sumanyta – rinktis kas antrą sekmadienį, ir dabar jau savo – kauniečių – pastangomis stengtis i-š-s-a-u-g-o-t-i Šventovę. Vaikams reikalinga Šventovė, mums reikalinga Šventovė, ateities kartoms bus reikalinga Šventovė, taip kaip mums ji visada buvo Gelbėjimosi Ratas mestas skęstančiajam, taip ji bus visada reikalinga ateities kartoms. Tai ką Mokytojas taip saugojo – buvo Šventa, ir tai turi likti Šventa. Dvasinę darną tarpusavyje mes galėsime patirti tik per mūsų pačių atsivėrimo Kūrėjui-Rojaus Trejybei-AŠ ESU gilinimą. Iššūkis? Taip, ir didelis. Be gi visas Gyvasis Kelias – iššūkiai, ir tik juos įveikę mes pajausime kaip stiprėja mūsų dvasinis stuburas. Kaip kitaip mes pajausime, kad ūgtelėjome, jeigu nė nepabandysim?
Mes galim nuleisti rankas – mūsų laisva valia rinktis, bet – nemanykit, tai irgi palieka milžinišką skausmo dėmę viduje.
Aš kviečiu likti ištikimiems Kūrėjui-Rojaus Trejybei-AŠ ESU, ištikimiems Gyvajam Keliui, ištikimiems Mokytojui ir tam, ką jis mums šiai akimirkai perdavė puoselėti ir branginti – tą nuostabų Kūdikį – Gyvąją Šventovę Kaune.
Mylimieji Kauno urantai, kviečiu, kaip ir įprasta, rinktis į Gyvąsias pamaldas Kaune, kas antrą sekmadienį. Sekantis mūsų visų susitikimas ne šį sekmadienį, bet – Gegužės 28d. Gyvąsias pamaldas vesti turi – Kauno – urantas. Kas? Galiu ir aš. Nuspręsime patys.
O visi norintys – miela Birute, tu taip pat – esate mielai kviečiami prisijungti prie mūsų, kauniečių, Gyvosiose pamaldose, garbinti ir šlovinti Kūrėją, kuris skatina tvarinį gyventi ir mylėti amžinai, nesiekiant sau jokios naudos, savo žvilgsnį kreipiant tik į visų gerovę, net ir visos kūrinijos gerovę.
Telydi jus visus mielieji ramybė, Vita
2017-05-19 11:25:31
Komentarai
Mylimieji, tik būdami drauge, o ne pabirę, mes ir galime stiprėti kaip Kūrėjo dvasinės Šeimos kolektyvinė dalelė. Juk Gyvoji Šventovė tam ir yra sumanyta – mums, mūsų stiprėjimui, dvasiniam augimui. Ir kartą tai pajutę, mes trokšte trokštame dėkoti mūsų Mylimiesiems Tėvams už tokią nuostabią dovaną mums padovanotą, stengiantis gyventi Šviesa ir priimant sprendimus – visumos labui.Telydi jus mielieji ramybė, Vita
vvita
2017-05-22 14:31:46
Ačiū, Vita, už tavąjį sprendimą.Visa širdimi palaikau tave.Taip, susitiksim Gyvojoje Šventovėje...
JULIJA
2017-05-22 11:02:04
Iki pasimatymo Šventovėje. Telydi Jus ramybė.
RASAD
2017-05-21 21:20:22
Miela Rita, ačiū tau už tavo tokią nuoširdžią žinutę.
Tvirtas brolystės pamatas gali būti kuriamas tik mūsų kantrių ir nuoseklių, pastangų dėka, gyvenant Šviesoje ir Darnoje, o ne gyvenant – šešėlinį gyvenimą.
Iš tikrųjų tai, šito iššūkio aš – Jau – ėmiausi, ir dar nuo tada, kai mano viduje užgimė šitos temos – šito kreipimosi į Kauno urantus – patys pirmieji žodžiai, toliau liete išsilieję, ir darniai papildydami vienas kitą, jaučiant vedimą, padiktuotą iš vidaus, kai pakviečiau mus puoselėti mūsų Šventovę.
Siekdama užkirsti kelią bet kokiems neaiškumams, ar nesusitarimams tarp mūsų, Kauno urantų, aš iš tikrųjų sakau, kad Gyvąsias pamaldas Kaune, vesiu aš.
Telydi jus mielieji ramybė, Vita
vvita
2017-05-21 02:22:02
Labai tave palaikau Vita, imkis šito iššūkio tu. Kai dar anksčiau t. y. pirmą kartą Algimantas negalėjo atvykti vesti pamaldų Kaune, mane labai nustebino tai, kad jas vedė Vilniaus urantas - Birutė. Klausydama įrašą jaučiau, kad tu Vita tam ruošeisi ir galėjai tą padaryti. Kas įvyko galiu tik skaityti forume, bet akinu tave, imtis šio iššūkio arba taip kaip jūs patys nuspręsite kartu susirinkę.
Visiems išminties ir įtikėjimo gelmės gilinimo.
Rita
2017-05-20 11:32:49
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]