Forumas: temos peržiūra
Jėzaus gimimas
"7. KELIONĖ Į BETLIEJŲ (1350)
"Kovo mėnesį, 8m. pr. Kr. (tą mėnesį, kada susituokė Juozapas ir Marija), Cezaris Augustas nurodė, jog turi būti suskaičiuoti visi Romos imperijos gyventojai, jog turi vykti gyventojų surašymas, kurį bus galima panaudoti geresniam mokesčių surinkimui. Žydai visada buvo labai prietaringai nusiteikę prieš bet kokį mėginimą "suskaičiuoti tautą," ir tai, drauge su rimtais Erodo, Judėjos karaliaus, vidaus sunkumais, buvo toji priežastis, dėl kurios gyventojų surašymas žydų karalystėje buvo atidėtas vieneriems metams. Visoje Romos imperijoje šitas gyventojų surašymas vyko 8m. pr. Kr., išskyrus Erodo Palestinos karalystę, kur jis vyko 7m. pr. Kr., vieneriais metais vėliau.
"Marijai nebuvo būtina vykti į Betliejų užsiregistruoti - Juozapas turėjo teisę užregistruoti visą savo šeimą - bet Marija, turėdama polinkį rizikuoti ir būdama akyvus asmuo, išsireikalavo, kad galėtų jį lydėti. Pasilikti viena ji bijojo,nes vaikelis galėjo gimti tuo metu, kada Juozapas bus išvykęs, ir, be to, kadangi Betliejus buvo netoli Judaho miesto, tai Marija buvo numačiusi galimą malonų apsilankymą pas savo giminaitę Elžbietą.
"Iš esmės Juozapas uždraudė Marijai lydėti jį, bet tai nedavė jokios naudos, kada buvo pakuojamas maistas trijų ar keturių dienų kelionei, tada ji paruošė dvigubą kiekį ir pasirengė kelionei. Prieš jiems iš tikrųjų išvykstant, Juozapas susitaikė su ta mintimi, jog Marija vyks kartu, ir, būdami geros nuotaikos, jie iš Nazareto išvyko dienai vos brėkštant.
"Juozapas ir Marija buvo neturtingi, ir kadangi jie turėjo tiktai vieną gyvulį nešuliams, tai Marija, apsunkusi nuo joje esančio kūdikio, jojo ant gyvulio su atsargų nešuliais, tuo tarpu Juozapas ėjo pėsčias, vesdamas gyvulį. Namo statyba ir įrengimas Juozapą smarkiai išsunkė, kadangi jis taip pat turėjo prisidėti ir prie savo tėvo paramos, nes jo tėvas neseniai buvo tapęs nedarbingas. Ir taip šitoji žydų pora iš savo kuklių namų išvyko kelionėn į Betliejų ankstų rytą rugpjūčio 18d. 7m. pr.Kr.
"Pirmoji jų kelionės diena juos atvedė prie Gilbojos kalno šlaitų, kur nakčiai jie apsistojo prie Jordano upės ir pasinėrė į daugybę apmąstymų, kokio gi tipo sūnus jiems gims, Juozapas laikėsi požiūrio, kad jis bus dvasinis mokytojas, o Marija puoselėjo mintį apie žydų Mesiją, hebrajų nacijos išvaduotoją.
"Giedrą ir ankstyvą rugpjūčio 19-osios rytą, Juozapas ir Marija jau vėl buvo kelyje. Jie papietavo Satabo kalno, iškilusio virš Jordano upės slėnio, papėdėje, ir patraukė tolyn, iki nakties pasiekė Jerichą, kur apsistojo užeigoje prie kelio, miesto pakraštyje. Po vakarienės ir ilgų diskusijų apie romėnų valdžios priespaudą, apie Erodą, apie užsiregistravimą gyventojų surašymui, ir apie Jeruzalės ir Aleksandrijos kaip žydų mokymosi ir kultūros centrų santykinę įtaką, keliauninkai iš Nazareto nuėjo nakies poilsio. Ankstyvą rugpjūčio 20-osios rytmetį jie kelionę atnaujino, prieš pusiaudienį pasiekė Jeruzalę, apsilankę šventykloje, jie keliavo toliau į savo galutinį tikslą, Betliejuje buvo apie antros dienos pusės vidurį.
"Užeigos namai buvo perpildyti, todėl Juozapas stengėsi susirasti vietą, kur galėtų apsistoti pas tolimus giminaičius, bet Betliejuje visi kambariai buvo tiesiog užkimšti. Kada jis buvo sugrįžęs į užeigos kiemą, jam pasakė, kad iš karavano arklidžių, ištašytų iš uolos šlaito ir esančių tiesiog po užeiga, buvo išvesti gyvuliai ir kad jos buvo išvalytos tam, jog priimtų atvykstančiuosius. Palikęs asilą kieme, Juozapas ant pečių užsimetė savo krepšius su drabužiais ir maistu ir drauge su Marija nulipo akmeniniais laiptais į savo nakvynės vietą apačioje. Juos patalpino ten, kur buvo grūdų laikymo vieta prieš gardus ir ėdžias. Atskiriančios užuolaidos jau kabojo, ir jie manė, kad jiems pasisekė, jog turėjo tokį patogų kampą.
"Juozapas buvo sugalvojęs iš karto eiti ir užsiregistruoti, bet Marija buvo pavargusi, ji labai kentėjo ir įkalbėjo jį pasilikti su ja, ką jis ir padarė.
"8. JĖZAUS GIMIMAS
"Visą naktį Marija blaškėsi, todėl ir vienas, ir kitas nedaug tepamiegojo. Prieš aušrą gimdymo sąrėmiai buvo visiškai akivaizdūs, ir rugpjūčios 21-osios vidurdienį, 7m.pr.Kr., padedant ir nuoširdžiai dirbant bičiulėms moterims keliauninkėms, Marija pagimdė vyriškosios lyties vaikelį. Pasaulį išvydo Jėzus iš Nazareto, buvo suvystytas į vystyklus, kuriuos Marija buvo pasiėmsui tokiam galimam atvejui, ir paguldytas į buvusias greta ėdžias.
"Lygiai tokiu pačiu būdu, kokiu pasaulį išvysdavo visi kiti kūdikiai iki tos dienos ir po tos dienos, gimė šitas pažadėtasis vaikelis; aštuntąją dieną, pagal žydų paprotį, buvo apipjaustytas ir oficialiai gavo Jošua (Jėzaus) vardą.
"Kitą dieną po Jėzaus gimimo, Juozapas užsiregistravo. Jis sutiko vyrą, su kuriuo prieš dvi naktis buvo šnekėjęs Jeriche, tai tas Juozapą nusivedė pas savo pasiturintį draugą, kuris turėjo kambarį užeigoje ir kuris pasakė, kad mielai pasikeis vietomis su pora iš Nazareto. Tą pačią popietę jie persikėlė viršun į užeigą, kur jie gyveno beveik tris savaites, kol susirado vietą, kur apsistoti Juozapo tolimo giminaičio namuose.
"Antrąją dieną po Jėzaus gimimo, Marija pasiuntė žinią Elžbietai, kad jos vaikelis gimė, ir sulaukė atsakymo, kviečiančio Juozapą į Jeruzalę visus reikalus aptarti su Zakariju. Kitą savaitė Juozapas išvyko į Jeruzalę pasitarti su Zakariju. Tiek Zakarijas, tiek Elžbieta buvo nuoširdžiai įsitikinę, kad Jėzus iš tikrųjų turi tapti žydų išvaduotoju, Mesiju, ir kad jų sūnus, Jonas, turi būti jo padėjėjų vadovas, dešinioji ranka, likimo žmogus. Ir kadangi Marija puoselėjo tokias pačias mintis, tai nebuvo sunku įtikinti Juozapą pasilikti Betliejuje, Dovydo mieste, tam, kad Jėzus galėtų užaugti, jog taptų Dvydo perėmėju viso Izraelio soste. Dėl to jie pasiliko Betliejuje daugiau negu vieneriems metams, tuo tarpu Juozapas šiek tiek užsiėmė savuoju dailidės amatu.
"Tuomet vidurdienį, kai gimė Jėzus, Urantijos serafimai, savo vadovų sukviesti, iš tikrųjų giedojo šlovės himnus virš Betliejaus ėdžių, bet šitų pagiriamųjų garsų žmogaus ausys negirdėjo. Nei kokie nors piemenys, nei kokie nors kiti mirtingieji tvariniai neatėjo pareikšti pagarbos Betliejaus kūdikiui iki tos dienos, kada iš Uro atvyko tam tikri šventikai, kuriuos iš Jeruzalės atsiuntė Zakarijas.
"Šitiems šventikams iš Mesopotamijos jų šalies keistas religinis mokytojas prieš kurį laiką buvo sakęs, kad jis regėjo sapną, kuriame jam buvo pranešta, jog "gyvenimo šviesa" netrukus pasirodys žemėje kūdikio pavidalu ir tarp žydų. Ir išėjo į tą pusę šie trys mokytojai ieškoti šitos "gyvenimo šviesos." Po daugelio savaičių bergždžių paieškų Jeruzalėje, jie buvo begrįžtą į Ura, kai juos sutiko Zakarijas ir atskleidė savo įsitikinimą, kad jų ieškojimų objektas yra Jėzus, ir pasiuntė juos į Betliejų, kur jie surado tą kūdikį ir savo dovanas paliko Marijai, jo žemiškajai motinai. Jų apsilankymo metu kūdikiui buvo beveik trys savaitės.
"Šitie išmintingi vyrai nematė jokios žvaigždės, kuri būtų atvedusi juos į Betliejų. Toji graži legenda apie Betliejaus žvaigždę atsirado šitokiu būdu: Jėzus gimė rugpjūčio 21-osios vidurdienį, 7m. pr.Kr. Gegužės 29 dieną 7m. pr. Kr. Žuvų žvaigždyne įvyko nepaparasta Jupiterio ir Saturno konjunkcija. Ir nuostabus astronominis faktas yra tai, kad panašios konjunkcijos įvyko tų pačių metų rugsėjo 29 dieną ir gruodžio 5 dieną. Remiantis šitais nepaprastais, bet visiškai natūraliais įvykiais, gero norintys vėlesniųjų kartų uolieji šalininkai sukūrė patrauklią legendą apie Betliejaus žvaigždę ir iš Rytų šalies šlovinančius išminčius, kuriuos ji atvedė prie ėdžių, kur jie pamatė ir šlovino naujagimį kūdikį. Rytietiški ir rytietiškiems artimi protai mėgaujasi pasakiškomis istorijomis, ir tokius gražius mitus apie savo religinių ir politinių vadovų gyvenimą jie kuria nuolat. Kada spausdinto žodžio nebuvo, kada didžiausia žmogiškųjų žinių dalis iš kartos į kartą būdavo perduodama žodžiu, tai mitai labai lengvai tapdavo pasakojimais, o pasakojimai galiausiai pavirsdavo tokiais, kuriais būdavo tikima kaip faktais.
------
"Juozapas nepriklausė karaliaus Dovydo palikuonių linijai. Dovydiškųjų protėvių daugiau turėjo Marija negu Juozapas. Tas tiesa, Juozapas iš tikrųjų vyko į Dovydo miestą, Betliejų, kad būtų užregistruotas romėnų gyventojų surašymui, bet tai buvo dėl to, kad prieš šešias kartas, Juozapo tos kartos protėvį iš tėvo pusės, kuris buvo našlaitis, įsisūnijo kažkoks Zadokas, kuris buvo Dovydo tiesioginis palikuonis; dėl to ir Juozapą priskyrė 'Dovydo namams.'" 1347-05
"Senojo Testamento didžioji dauguma vadinamųjų mesijiškų pranašysčių buvo sukrtos tam, kad būtų pritaikytos Jėzui, praėjus daug laiko po jo gyvenimo žemėje. Per amžių amžius žydų pranašai buvo skelbę apie išlaisvintojo atėjimą. ir šituos pažadus viena po kitos einančios kartos aiškino kaip nurodančius į naują žydų vadovą, kuris užims Dovydo sostą, ir menamai stebuklingais Mozės metodais, padarys žydus Palestinoje galinga nacija, laisva nuo bet kokio svetimo viešpatavimo. Be to, daug metaforinių fragmentų, sutinkamų hebrajų raštuose, vėliau klaidingai buvo pritaikyta Jėzaus gyvenimo misijai. Daug Senojo Testamento teiginių buvo taip iškraipyti tam, jog atrodytų, kad atitinka Mokytojo žemiškojo gyvenimo kokius nors epizodus. Pats Jėzus vieną kartą viešai paneigė bet kokį ryšį su karališkaisiais Dovydo namais. Net ir teiginys, "mergina pagimdys sūnų," buvo paverstas tokiu, jog būtų skaitomas "nekalta mergina pagimdys sūnų." Ankstyvieji Jėzaus pasekėjai perdaug dažnai pasiduodavo tai pagundai, kad visus senovės pranašiskus pasakymus padarytų tokius, jog atrodytų, kad jie buvo įgyvendinti jų Viešpaties ir Mokytojo gyvenime." (1347-06)
-----------------
Mielieji, žydų gyvenime buvo viena svarbiausių atramos taškų šeima. Lygiai tas pats yra ir Dievo požiūriu - šeima yra svarbiausia.
Dabar įsivaizduokite, kada krikščionys ima ir nei iš šio nei iš to sumenkina šeimos vaidmenį, pareikšdami, kad Juozapas su Marija nebuvo susituokę. Tai reiškia, jų teiginiu vadovaujantis, kad Dievas pasirinkdamas įprastą gyvybės atėjimo kelią, ne ypatingą, bet įprastą - gimstant kūdikiui iš moters įsčių, nes dar yra dvasinių būtybių įsikūnijimai žmogaus pavidalu ir neįprastu būdu iš karto tampant visiškai subrendusiu vyru - sumenkina tiek savo dieviškosios šeimos sampratą, tiek ir aukštesnės moralės žmogiškosios šeimos smapratą, ir tuo pačiu aukščiau šeimos ryšių iškelia nesantuokinius vyrio ir moters intymius ryšius. Bet toks požiūris prieštarautų paties Dievo planui - būtent per šeimą susilaukti palikuonių, būtent šeimoje juos mylėti ir ugdyti. Net ir Sūnus Kūrėjas kuria visatą ir ją valdo drauge su savo sutuoktine VISATOS MOTINA DVASIA. Ir jis atėjo įsikūnyti kaip Jėzus iš Nazareto lygiai taip šeimoje, kad joje gautų savo aukėjimą ir nuostatas ir šeimos atžvilgiu.
Ir lygiai taip tai būtų paties Tėvo sumenkinimas, kada yra aukštesnė moralinė terpė - šeima, - kurią reikia puoselėti ir mylėti, o Jis savo Sūnų SĄMONINGAI pasiūstų NESANTUOKINIU KŪDIKIU, tuo pačiu pasirinkdamas ne aukštenę moralinę terpę, bet žemesnę ir amoralią terpę ją iškeldamas net aukščiau virš moralios šeimos terpės.
Jūs turite turėti omenyje, kad pagal žydus mergina įžengia į moters statusą ne tada, kada išteka, bet kada išteka ir sulaukia pirmagimio kūdikio. Dėl to Marija, būdama jau Juozapo, 21 metų jauno vyro, žmona, dar buvo laikoma mergina tol, kol pagimdė Jėzų. Tapdama Jėzaus motina ji įžengė į moters statusą.
Ir jų pirmagimis vaikelis, būsimasis Jėzus, buvo Juozapo ir Marijos pradėtas lygiai taip šeimoje ir SANTUOKOJE kaip pradedami ir kiti vaikeliai. Tai nėra joks NEKALTAS PRASIDĖJIMAS, KAIP TEIGIA KRIKŠČIONYBĖ.
Tačiau, kaip šitas ĮPRASTAS dviejų skirtingų lyčių žmonių ryšys suteikia įsikūnijimą VISATOS VIENAM IŠ DVIEJŲ SUTVĖRĖJŲ IR VALDOVŲ žmogiškuoju pavidalu - tai yra tokia paslaptis, kuri yra žinoma tik ROJAUS TRJYBEI ir tiems Sūnums Kūrėjams, kurie patys yra jau tokį įsikūnijimą žmogiškuoju pavidalu patyrę. Net ir Sūnūs Kūrėjai, kurie dar nebuvo savęs padovanojimo misijos vykdę žmogiškuoju pavidalu, dar šitos paslapties nėra atskleidę net ir patys sau.
Štai dėl ko jūs, mano mieli siekos broliai ir sesės, turite žinoti, kad Jėzus gimė Juozapo ir Marijos ŠEIMOJE, IR LABAI MYLINČIOJE ŠEIMOJE, KURIOJE VĖLIAU GIMĖ DAR AŠTUNI VAIKUČIAI. Ir tik šitos gausios šeimos dėka Jėzus, po savo žemiškojo tėvo, Juozapo, mirties, kada Jėzui tebuvo keturiolika metu, turėjo perimti šeimos matintojo vaidmenį ir atstoti visiems vaikams, kurių paties jauniausiojo, Amoso, gimimas buvo jau po Juozapo mirties, ir kuris praėjus vos ketveriems metams mirė nuo karštinės, ir tėvą, ne tik būti jiems vyresnysis brolis.
Dėl to jūs turite susipažinti su Jėzaus visu gyvenimu, kad suvoktumėte, kokią gi patirtį jis sukaupė šitoje mylinčioje ir gausioje Juozapo ir Marijos šeimoje, kuri buvo jo milžiniška mokykla, ruošiantis savo viešai misijai su apaštalais.
Ir kuo daugiau studijuosite Jėzaus gyvenimą ir mokymus iš Urantijos Knygos Apreiškimo, vienintelio per visą žmonijos istoriją tokio giluminio Apreiškimo, tuo labiau augsite ir bręsite ir patys, kad pasiruoštumėte ateinantiems meilės ir tiesos darbams.
Telydi jus ramybė.
Su boliška meile,
Algimantas
Algimantas
2006-12-24 11:16:41
Komentarai
Mielieji, iškeliu temą apie Jėzaus gimimą, kad dar kartą prisimintumėte tas aplinkybes, kuriomis mūsų, Nebadono, Vietinės Visatos Sūnus Kūrėjas pasirodė Jėzaus iš Nazareto pavidalu, gimdamas, kaip gimsta visi šito pasaulio vaikai, iš moters įsčių bejėgiu vaikeliu; gimdamas tam, kad užbaigtų savo misiją, kurią jam atlikti pavedė Rojaus Trejybė - sukurti Vietinę Visatą, Nebadoną, ir jos GYVYBĘ - drauge su savo PARTNERE, Vietinės Visatos Motina Dvasia - ir PATIRTI SEPTYNIS SAVĘS PADOVANOJIMUS SAVO BŪSIMŲJŲ SUKURTŲ DRAUGE SU VIETINĖS VISATOS MOTINA DVASIA TVARINIŲ PAVIDALU.Ir prieš išvykdamas su šita misija, numatyta pagal Rojaus Trejybės evoliucijos planą mūsų būsimosios Vietinės Visatos, Nebadono, Sūnus Kūrėjas, Mykolas, davė IŠTIKIMYBĖS priesaiką Rojaus Trejybei.
O štai dabar mes galime susipažinti su tomis aplinkybėmis, kai šis Sūnus Kūrėjas gimsta bejėgiu kūdikėliu mūsų tamsos pasaulyje, kad per visą Nebadono ateities amžinybę šitą planetą padarytų ŠVIESOS IR GĖRIO PLANETA KAIP TA VIENINTELE PLANETA, KURIOJE JIS ĮSIKŪNIJO PER SAVO BAIGIAMĄJĮ SAVĘS PADOVANOJIMĄ ŽMOGAUS PAVIDALU IR SAVO PATYRIMU UŽSITARNAVO AUKŠČIAUSIĄJĄ VALDŽIĄ SAVOJOJE VIETINĖJE VISATOJE.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2010-12-13 23:25:05
Pirmą kartą skaitydama Algimanto apreiškime Jėzaus pasisakymą, mano siela ir protas sutinka su tuo ką skaitau, nors viską vertinu iš Katalikiškosios pusės, tačiau jokių prieštaravimų nematau. Skaitau ir jausmas toks lyg skaityčiau bibliją. Kai sielą paliečia šventoji Dvasia...toliau citata "Sielos protas tuomet žvelgia į aplinką tarsi nuaju žvilgsniu, skvarbesniu žvilgsniu. Ir tada pamato tai, ko anksčiau nematė savo aplinkoje žmogiškasis protas. Ir siela tada pati ima trokšti nešti meilę ir gėrį, ir ne dėl to, kad ji šitaip yra mokoma, bet dėl to, kad ji, atsivėrusi Tėvui, iš Jo gauna gyvus meilės virpesius, kurie ir pripildo sielą tokio nuostabaus troškimo." Nesuprantu dabar vieno, kur čia yra priešprieša, kodėl tos kryptys viena kitą neigia, nes kalba apie vieną ir tą patį. Tik todėl, kad viena iš jos išeina už galaktikos ribų? Ir kas iš to? ką tai duoda sielos augimui? Dabar visa tai man atrodo, kai dviejų brolių kova dėl sosto.
Su meile Jolanta
Jolanta
2008-12-24 10:11:31
Gal ne taip svarbu kada Jezus gime ar gruodzio 25,ar kaip dabar raso mokslininkai nustate pagal planetu ir zvaigzdziu isidestyma tuo metu tai butu birzelio 17,svarbiausia neuzdarykime sirdies duru,isileiskime Jezu i savo sirdis.Su SV.Kaledomis sveikinu visus,musu gelbetojo ir viespaties diena.Tai ir bus Didzioji Dovana,kuria tikrai neatstos Maxima.
Didzioji dovana
2008-12-24 09:43:24
Mielieji, vakar Jurgita, Tomas, Ada, ir aš, pakviesti Violetos, susirinkome paminėti mūsų Vietinės Visatos Sūnaus Kūrėjo, Mykolo, pasirodymo Urantijoje jam gimstant Jėzaus Kristaus žmogiškuoju pavidalu.
Nuėjome Vilniuje, Žvėryne, prie Neries, kur atrodė nėra nei miesto, nei šurmulio, viena tik gamta - upė, Vingio parko miškas, ir mes ant vejos prie pat vandens.
Netikėtai prie mūsų, nežinia iš kur, atplaukė dešimt laukinių ančių, kurios trumpam stabtelėjusios prie mūsų nuplaukė toliau prieš Neries srovę.
O mes pagarbinome Rojaus Trejybę - Tėvą, Amžinąjį Sūnų-Kūrinijos Motiną-Kūrinijos Brolį, ir Begalinę Dvasią- Kūrinijos Motiną-Kūrinijos Sesę. Po Rojaus Trejybės pagarbnimo aš kreipiausi į Sūnų Kūrėją, kad jis šįkart tartų mums savo pamokomąjį žodį jo paties žmogiškojo gimtadienio proga.
Kristus padėkojo mums už mūsų susibūrimą šita proga ir perteikė ilgoką mokymą, mus stiprindamas ir ragindamas šviesti dvasine šviesa mūsų sielos brolius. Jis taip pat atkreitpė mūsų dėmesį, kad mes ivs giliau atsivertume Tėvui, net ir taip, kaip jis atsivėrė būdamas žmogiškuoju pavidalu Urantijoje, nes tada sielos aukštesnis protas įgauna tokios išminties, kuri pranoksta žmogiškojo proto baimę, dėl kurios žmogus nedrįsta priimti tokių šviesos sprendimų ir atlikti veiksmų visumos labui. Sielos protas tuomet žvelgia į aplinką tarsi nuaju žvilgsniu, skvarbesniu žvilgsniu. Ir tada pamato tai, ko anksčiau nematė savo aplinkoje žmogiškasis protas. Ir siela tada pati ima trokšti nešti meilę ir gėrį, ir ne dėl to, kad ji šitaip yra mokoma, bet dėl to, kad ji, atsivėrusi Tėvui, iš Jo gauna gyvus meilės virpesius, kurie ir pripildo sielą tokio nuostabaus troškimo.
Jis mus ragino nebijoti supančios tamsos ir šviesti aplink save, nes jeigu mes, kurie jau patiriame šią šviesą, nešviesime, tai tie mūsų sielos broliai ir sesės, kurie šitos šviesos nepatiria, tikrai nešviesa, nes jie net negali šviesti, kadangi jie priima tokius sprendimus, kokius diktuoja jų žmogiškasis protas. Todėl aplinkui vyrauja tamsa ir savanaudiškumas. Ir mūsų šviesos nešimas ir meilės tarnavimias būtent ir artina šviesą kitoms kartoms ateityje. Jėzus Kristus mus paragino jo žmogiškojo gimimo dieną paversti dvasinio ryšio su juo ir su Tėvu diena, kad mes patirtume savo sielos didesnį atsivėrimą ir dar didesnį ryžtą siekti panašumo į mūsų Tėvą, kuris yra ir jo Tėvas, nes mes esame to PATIES TĖVO VAIKAI. Ir kada pasieksime Mūsų Sūnaus Kūrėjo buveinę Vietinėje Visatoje, tada jis mums asmeniškai palinkės tolimesnės sėkmės mūsų dvasinio augimo kelyje einant namo pas Tėvą Rojuje.
Jėzus Kristus mokė ne tik žodžiais, bet ir mūsų jam atsivėrusių sielų jaučiamais virpesiais, kurie mus visus pripildė iš vidaus.
Jurgita po Kristaus perduoto mokymo dalinosi savo patyrimu, kaip ji juto vidinį nuostabų jausmą, tokį pilną. Tomas irgi pritarė, sakydamas, kad jis juto Kristaus kalbėjimo metu galią, kurią jis jautė pasklidusią visur, visoje visatoje, atrodė, kad nėra tokios kertelės visatoje, kur nebūtų Kristaus.
Tikrai patyrėme nuostabų jausmą visi, kad Kristus mus aplankė prie upės susirinkusius ir susėdusius gražioje gamtos aplinkoje jo žmogiškojo gimtadienio proga.
Violeta ant bendro stalo padėjo savo iškeptą nuostabų varškės pyragą iš manų kruopų ir razinų. Karališkas pyragas, tinkamas šita nuostabia proga kaip niekada.
Mūsų, nors ir labai negausus, bet nuoširdus susibūrimas toliau tęsė dvasines diskusijas, kurios truko apie porą valandų iki pavakarės.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2008-08-22 11:39:33
Tačiau, kaip šitas ĮPRASTAS dviejų skirtingų lyčių žmonių ryšys suteikia įsikūnijimą VISATOS VIENAM IŠ DVIEJŲ SUTVĖRĖJŲ IR VALDOVŲ žmogiškuoju pavidalu - tai yra tokia paslaptis, kuri yra žinoma tik ROJAUS TREJYBEI ir tiems Sūnums Kūrėjams, kurie patys yra jau tokį įsikūnijimą žmogiškuoju pavidalu patyrę. Net ir Sūnūs Kūrėjai, kurie dar nebuvo savęs padovanojimo misijos vykdę žmogiškuoju pavidalu, dar šitos paslapties nėra
atskleidę net ir patys sau. ‘‘
Štai brangieji , čia ir yra visa didžioji paslaptis - Dievo Tėvo paslaptis . Dievo Sūnūs Kūrėjai savo patirtiniame tobulėjime , neša ir Dievo Tėvo šlovę ir garbę , tai kurinijos daliai , kurioje materializuojasi kaip eiliniai kūrinijos asmenys . Šis apreiškimas Žemės žmonėms verkiančiai buvo reikalingas ir laukiamas , kas tai suprato ir išmanė.
Bet svarbiausia tai , kad Jėzus Kristus po šio didingiausio ir žiauriausio patyrimo čia Žemėje , gavo neblėstančią šlovę dangiškajame pasaulyje su teise atsiųsti savo Tiesos Dvasią , kuri kaip pionierius nutiesė tobuliausią galimybę Dievo Tėvo dvasiai įsikurti ne tik aukšto moralinio proto ir intelekto , protuose ( kaip įvairūs išminčiai ir pranašai ) , bet sudarė tobuliausias sąlygas nusileisti Dievo Tėvo dvasiai į visų eilinių , normalių žmonių protus .
Tai buvo labai išmintingas , genialus ir begalinės meilės , savo kurinijai , tobuliausias Dievo Tėvo planas , paruoštas dar žmonijos prieaušryje , kad sukakus laiko pilnatvei , išsipildytų Dievo valia .
Todėl garbė ir šlovė vienam Dievui Tėvui ir begalinė mūsų meilė JO Sūnui Kūrėjui Jėzui Kristui .
Petras
2008-08-22 00:05:16
Prisidedu prie sveikinimu, ir ačiū Violeta už citatas. Nebuvau atkreipęs dėmesio į tai kad Jėzus buvo pasirinkęs įsikūnyti Urantijoje jau prieš daugiau nei trisdešimt penkis tūkstančius metų. Taip pat dėl to neįmenamo metodo kaip Sūnūs Kūrėjai įsikūnija tos planetos žmonių įprastu kūdikiu, atkreipsiu dėmesį kad Gabrieliui parenkant šeimą kurioje būtent būs įsikūnijimas, buvo atrinkti genai abiejų Jėzaus būsimųjų tėvų protėvių. Tai atrodytų, galima sakyti kad Jėzus buvo įprastas Marijos ir Juozapo vaikas, visiškai nestebuklingai sukurtas iš Marijos ir Juozapo genų. O to vaiko dvasia, dvasinis vidus buvo tarsi Jėzaus. Tikrai ne iki galo tokį dalyką suvokiu, bet klaidinga manyti kad Dievas kažką pridėjo Marijai ir ji pagimdė Jėzų - Tai buvo Marijos ir Juozapo vaikas, gimęs šeimoje. Nes kūrinijoje LABAI SVARBI ŠEIMOS SAMPRATA. Vaikams reikalingi abu tėvai.
Vaidas
2008-08-21 12:28:44
Širdį darosi gerą ir džiugu,kad pats Visatos Valdovas atvyko į musų planetą,tam,kad patirtų savo sukurtų tvarinių žmogiškajį gyvenimą.Pats mokėsi,kitus mokė,patyrė džiaugsmo akimirkas išgyveno liūdesius ir išliko ŽMOGUMI suspaudimo valandą.Našlaičiais mūsų nepaliko,atsiuntė savo Tiesos Dvasią,pamokes mus,nepamiršti JAI savo sielos duris atverti.
Ir aš trokštu visus savo sielos brolius ir seses pasveikinti su šią ypatinga diena,palinkėdama dar glaudesnio ryšio su Tėvo dvasia,tuo dar labiau pagerbdami Jėzaus iš Nazareto paliktus TIKRUS Mokymus.
Su meile
IRENA
2008-08-21 15:02:26
Mano sielos broliai ir seses, ir dar karta pakartosiu, rugpjucio 21- osios vidurdieni 7 m. pr. Kr. musu pasaulyje, Urantijoje, kuri jis savo laisva valia pasirinko paskutiniajam saves padovanojimui, kad igytu mirtingojo gyvenimo patyrima, gime Dievo Sunus, kaip zmogaus sunus Jezus is Nazareto.
Ir as sveikinu jus visus, sielos brolius ir seses, ir tave Alxni, su sia didinga diena, nes Jezaus gimimas, tas ketvirtasis epochinis apreiskimas, atnese mums Sviesa, praplesta samprata apie Dieva, kuris yra visu Jo sukurtu tvariniu mylintis Tevas, ir, kad mes visi, visos kurinijos vaikai, tarpusavy esame dvasiniai broliai.
Paminekime sia diena savuoju atsiverimu Visuotiniam Tevui, Amzinajam Sunui, Begalinei Dvasiai.
Savuoju itikejimu tapkime tokie koks buvo Jezus, ne tik buvo, bet visada yra, ir bus pavyzdziu, kai jis gyveno mirtingojo gyvenima musu, vis dar tamsoje ir kancioje skestancioje, Urantijoje. Siekdami Jezaus samones, siekime tapti net ir tokie tobuli, kokie yra tobuli musu mylimiausi Kurinijos Tevai, Tobulumo Absoliutai.
Paminekime sia diena sielos pabudimu vardan visos dvasines seimos geroves, vardan Rojaus Trejybes geroves. Veikime, kad musu planeta nusvistu Rojaus Dievybes Sviesa. Veikime, kad visa kurinija pasiektu Sviesos ir Gyvenimo pati auksciausia issivystymo lygi: ir dvasini, ir materialu.
Pabuskime, atsiverkime, atraskime savyje Rojaus Trejybe, uzmegzkime gilumine dvasine komunija su savo Kurejais, pazinkime Juos, pamilkime Juos. Mylekime vienas kita.
Ir siulau jums:
7. SEPTINTASIS IR BAIGIAMASIS SAVĘS PADOVANOJIMAS
Dešimtis tūkstančių metų mes visi laukėme septintojo ir baigiamojo Mykolo savęs padovanojimo. Gabrielis mus buvo mokęs, jog šitas baigiamasis savęs padovanojimas bus įgyvendintas mirtingojo materialaus kūno pavidalu, bet mes visiškai nieko nežinojome, kada, kur, ir kokiu būdu vyks šitas kulminacinis jaudinantis patyrimas.
Viešai buvo paskelbta, jog Mykolas savo paskutiniojo savęs padovanojimo vieta pasirinko Urantiją, netrukus po to, kada mes sužinojome apie Adomo ir Ievos pražangą. Ir šitokiu būdu, daugiau negu trisdešimt penkis tūkstančius metų, jūsų pasauliui buvo skiriama žymi vieta visos visatos tarybose. Nebuvo jokio paslaptingumo (išskyrus įsikūnijimo paslaptį), kuris būtų gaubęs kokį nors žingsnį, susijusį su savęs padovanojimu Urantijoje. Nuo pirmojo iki paskutiniojo, iki baigiamojo ir triumfuojančio Mykolo sugrįžimo į Salvingtoną kaip aukščiausiajam Visatos Valdovui, buvo visiškas visatos atvirumas dėl visko, kas vyko jūsų mažame, bet labai gerbiamame pasaulyje.
Nors mes ir manėme, kad bus toks metodas, bet niekada iki pat to paties įvykio nežinojome, jog žemėje Mykolas pasirodys šios sferos bejėgiu kūdikiu. Iki to laiko jis visada pasirodydavo kaip asmenybių grupės, kurią būdavo pasirinkęs savęs padovanojimui, visiškai išsivystęs individas, ir tai buvo jaudinantis pranešimas, kuris buvo transliuotas iš Salvingtono, informuojantis, jog Urantijoje gimė Betliejaus kūdikis.
Tada mes ne tik suvokėme, jog mūsų Kūrėjas ir draugas žengia patį rizikingiausią žingsnį per visą savo karjerą, akivaizdžiai rizikuodamas savo padėtimi ir valdžia per šitą savęs padovanojimą bejėgio kūdikio pavidalu, bet mes taip pat supratome, kad jo patyrimas šitame baigiamajame ir mirtingame savęs padovanojime jį amžiams užkels į sostą kaip Nebadono visatos neginčytiną ir aukščiausiąjį valdovą. Trečdalį amžiaus žemės laiku šitos vietinės visatos visose dalyse visų akys buvo nukreiptos į Urantiją. Visos išmintingos būtybės suvokė, jog yra įgyvendinamas paskutinysis savęs padovanojimas, ir kadangi mes jau seniai žinojome apie Liuciferio maištą Satanijoje ir apie Kaligastijos neištikimybę Urantijoje, tai gerai suvokėme, kokia turės būti atkakli kova, kuri prasidės, mūsų valdovui sutikus įsikūnyti Urantijoje mirtingojo materialaus kūno nuolankia forma ir pavidalu.
Jošua, Juozapo sūnus, žydų kūdikis, buvo pradėtas ir gimė pasaulyje lygiai taip, kaip ir visi kiti kūdikiai iki to meto ir po to, išskyrus tai, jog šitas konkretus kūdikis buvo Nebadono Mykolo, dieviškojo Rojaus Sūnaus ir visos šitos daiktų ir būtybių vietinės visatos sukūrėjo įsikūnijimas. Ir šitoji paslaptis, kaip Dievybė įsikūnijo Jėzaus žmogiškojoje formoje, šiaip jau šitame pasaulyje gimusioje natūraliai, amžinai liks neįminta. Net ir amžinybėje jūs niekada nepažinsite Kūrėjo įsikūnijimo savųjų tvarinių forma ir pavidalu technikos ir metodo. Tai yra Sūnaringtono paslaptis, ir tokios paslaptys yra tų dieviškųjų Sūnų, kurie patyrė šituos savęs padovanojimus, išimtinė nuosavybė.
Kai kurie išminčiai žemėje žinojo apie Mykolo greitą atvykimą. Vieno pasaulio ryšių su kitu pasauliu dėka, šitie turėję dvasinę įžvalgą išminčiai sužinojo apie artėjantį Mykolo savęs padovanojimą Urantijoje. Ir serafimai, per tarpines būtybes, apie tai tikrai pranešė grupei Kaldeno dvasininkų, kurių vadovas buvo Ardnonas. Šitie Dievo žmonės aplankė naujagimį. Vienintelis viršgamtinis įvykis, susijęs su Jėzaus gimimu, buvo šitas pranešimas Ardnonui ir jo partneriams, perduotas to serafimo, kuris anksčiau buvo paskirtas Adomui ir Ievai pirmajame sode.
Jėzaus žmogiškieji tėvai buvo anų laikų ir savosios kartos vidutiniai žmonės, ir šitas įsikūnijęs Dievo Sūnus tokiu būdu gimė iš moters ir buvo auklėjamas taip, kaip paprastai buvo auklėjami tos rasės ir to amžiaus vaikai.
Mykolo gyvenimo Urantijoje istorija, pasakojimas apie Sūnaus Kūrėjo mirtingojo savęs padovanojimą jūsų pasaulyje, pranoksta šito pasakojimo diapazoną ir tikslą. (1316psl. 7 skirsnis)
Prireikė beveik vieno milijardo metų Urantijos laiku tam, kad būtų užbaigta Mykolo savęs padovanojimo karjera ir kad jo paties sukurtoje visatoje būtų įgyvendintas jo suverenumo galutinis įtvirtinimas. Mykolas kūrėju gimė, kokiu būti administratoriumi, jį apšvietė, kokiu būti vykdytoju, jį išmokė, bet iš jo buvo reikalaujama, kad savąjį suverenumą jis užsidirbtų patyrimu. Ir tokiu būdu jūsų mažasis pasaulis tapo žinomas visame Nebadone kaip toji arena, kurioje Mykolas užbaigė tą patyrimą, kurio yra reikalaujama iš kiekvieno Rojaus Sūnaus Kūrėjo prieš tai, kada jam yra suteikiamas neribotas valdymas ir vadovavimas savo paties sukurtai visatai. Kada jūs kilsite vietinėje visatoje, tada daugiau sužinosite apie idealus tų asmenybių, kurios buvo susijusios su Mykolo ankstesniaisiais savęs padovanojimais. (1318psl. 2 pastr.)
Ir toks buvo šio svarbaus įvykio fonas, kada Emanuelis perdavė pavedimą, susijusį su septintuoju savęs padovanojimu. Ir iš šito nurodymo prieš savęs padovanojimą Emanuelio perduoto visatos valdovui, kuris vėliau Urantijoje tapo Jėzumi iš Nazareto (Kristumi Mykolu) man yra leidžiama pateikti tokias ištraukas:
1. SEPTINTOJO SAVĘS PADOVANOJIMO KOMISIJA
"Mano broli Kūrėjau, netrukus aš tapsiu tavo septintojo ir paskutiniojo savęs padovanojimo visatoje liudininku. Kuo ištikimiausiai ir kuo tobuliausiai tu įvykdei šešis ankstesniuosius pavedimus, ir aš neturiu jokios kitos minties, išskyrus tą, kad tu lygiai taip triumfuosi per šitą, savo paskutinįjį, suverenumo savęs padovanojimą. Iki šiol savęs padovanojimo sferose tu pasirodydavai kaip savo paties pasirinktos kategorijos visiškai išsivysčiusi būtybė. Dabar tu netrukus turėsi pasirodyti Urantijoje, sujauktoje ir neramioje planetoje, kurią tu pats pasirinkai, ne kaip visiškai išsivystęs mirtingasis, bet kaip bejėgis kūdikis. Tai, mano drauge, tau bus naujas ir neišmėgintas patyrimas. Tu netrukus turėsi užmokėti visą savęs padovanojimo kainą ir patirti Kūrėjo įsikūnijimo užbaigtą apšvietimą tvarinio pavidalu. (1325psl. 1 pastr.)
“Pradėdamas savęs padovanojimą Urantijoje, tu savanoriškai atsisakei bet kokios neplanetinės paramos ir ypatingos pagalbos, kokią galėtų suteikti tavo paties kūrinijos bet koks tvarinys. Kaip ir tavo sukurtieji Nebadono sūnūs visiškai priklauso nuo tavęs, kad galėtų saugiai veikti per visą savo karjerą visatoje, taip dabar ir tu visiškai ir be jokių apribojimų turėsi priklausyti nuo savojo Rojaus Tėvo, kad galėtum saugiai veikti per bet kokius savo prasidedančios mirtingojo karjeros neatskleistus pakilimus ir nuosmukius. Ir kada tu būsi užbaigęs šitą savęs padovanojimo patyrimą, tada tu iš tiesų žinosi visą prasmingumą ir giluminę svarbą to patikinčio įtikėjimo, kurį įsisavinti tu būtinai reikalauji iš savųjų tvarinių, ir kuris būtų dalis jų artimo ryšio su tavimi kaip su jų vietinės visatos Sukūrėju ir Tėvu.
“Savęs padovanojimo Urantijoje metu tu turi rūpintis tiktai vienu vieninteliu dalyku, nenutrūkstama komunija su savo Rojaus Tėvu; ir būtent tokio ryšio tobulumo dėka šis pasaulis, kuriame tu save padovanosi, net ir visa tavo sutverta visata, pamatys tavojo Tėvo ir manojo Tėvo, visų Visuotinio Tėvo, naują ir suprantamesnį atskleidimą. (1325psl. 3 pastr., 1326psl. 2 pastr.)
Mano broli, turint omeny Rojaus valdžią, kuri yra neatskiriama nuo mano buvimo ir kurią padidino Uversos juridinis mandatas, tavoji visata ir visi ištikimi tvariniai bus saugūs tavojo savęs padovanojimo metu. Savąją misiją tu gali pradėti vykdyti puoselėdamas tiktai vieną vienintelę mintį – išplėstą mūsų Tėvo atskleidimą savosios visatos išmintingoms būtybėms."(1326psl. 3pastr. 15-19 eil.)
4. JUOZAPO SAPNAS
Juozapas nesusitaikė su ta mintimi, kad Marija turi tapti nepaprasto vaiko motina iki to laiko, kol susapnavo labai įspūdingą sapną. Šitame sapne jam apsireiškė spindintis dangiškasis žinianešys ir, tarp kitų dalykų, pasakė: "Juozapai, aš apsireiškiu, įsakius Tam, kuris dabar valdo danguje, ir man yra nurodyta tau pranešti apie tą sūnų, kurį tikrai pagimdys Marija ir kuris pasaulyje tikrai taps didinga šviesa. Jame bus gyvenimas, ir jo gyvenimas tikrai taps žmonijos šviesa. Jis tikrai iš pradžių ateis pas savuosius žmones, bet vargu ar jie priims jį; bet visiems tiems, kurie jį priims, jis apreikš, kad jie yra Dievo vaikai." Po šito patyrimo Juozapas niekada daugiau visiškai nebeabejojo Marijos pasakojimu apie Gabrielio apsilankymą ir jo pažadą, jog tas negimęs vaikas turi tapti dieviškuoju žinianešiu pasauliui.
Per visus šituos apsilankymus nieko nebuvo pasakyta apie Dovydo namus. Niekada nieko nebuvo užsiminta apie Jėzaus tapimą "žydų išvaduotoju," neužsiminta net ir apie tai, kad jis turi būti tas ilgai laukiamas Mesijas. Jėzus nebuvo toks Mesijas, kokio nekantriai laukė žydai, bet jis buvo pasaulio išlaisvintojas. Jo misija buvo visoms rasėms ir tautoms, o ne kuriai nors vienai grupei. (1347psl. 4-5 pastr.)
Su meile jums visiems-
Violeta(Vilnius)
2008-08-21 11:56:55
Mielas Žemės gyventojau , kai žmogaus protas atmeta Dievo Tėvo sąjungą , kuri žmogui yra dovanojama Minties Derintojo pavidalu , tada ir prasideda visa velniava , nes žemiškas protelis visur mato tik gundančias fobijas . Tik laisvi žmonės , laisvi savo dvasia , gali mylėti Dievą Tėvą . Dievas sukūrė pasaulį iš meilės , o Jo sūnus Kūrėjas Jėzus Kristus , iš meilės savo tvariniams , atėjo gelbėti pasiklydusių dogmose ir ritualuose vargingų žmogelių. Todėl garbinkime ir šlovinkime Dievą Tėvą ir Jo sūnų Kūrėją Jėzų Kristų vien tik iš didelės meilės . Dangui nereikia , nei jūsų atnašų , nei žegnonių - dangūs laukia jūsų širdžių spinduliuojančios meilės tik savo artimui . Būkime broliai ir seserys su pagarba ir meile vienas kitam . Būkime vaikščiojančios šventovės su Dievu Tėvo dvasios dalele apsigyvenusia mūsų protuose ir mintyse . Tegu meilės Kalėdos lydi mus visus ir dieną ir naktį , ir per visus metus .
Petras
2007-12-22 21:24:51
Kuo cia detos Kaledos, kuriu pavidalu reiskiasi masinis vartojimas? A nebusi pasekejas to, kuris bevartydamas stalus nenumire is kuklumo ir dekingumo paprasciausiam duonos kepalui? O juk yra, kas graziai moka pasitikti Kaledas. Ir is dainos zodziu neismesi.
Gilei
2007-12-19 12:42:45
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]