Forumas: temos peržiūra
Šioje temoje aš kartas nuo karto patalpinsiu – Viktorijos, Mato ir Kotrynos – užrašytas mintis, bei įvairių patyrimų aprašymus, papasakotus jų pačių.
Šiandienos patyrimas, kuris maloniai pradžiugino tiek mane, tiek – vėliau – ir mano biologinį vaiką, Matą, pamaniau, jį aprašius, ir tebūnie pradžia tos temos, forumui sukurtos, kurioje talpinsiu visų trijų – šiuo metu devynerių, Viktorijos; septynerių, Mato; ir ketverių metų amžiaus Kotrynos – patyrimus, bet tokius, kokius jie patys man pagarsins, būdami jau pakankamai dideli, kad galėtų išreikšti savo nuomonę, ar pasidalinti pastebėjimais, ar gal būt užduodami klausimus ir bandydami drauge surasti atsakymus. Šioje temoje žadu talpinti ir iš diktofono išrašytus tekstus, kuriuose vaikai kalbasi tarpusavyje, ar su kitais žmonėmis, ir kuriuos jau kartas nuo karto pradėjau įrašinėti. Iš pradžių bandžiau vaikų mintis užsirašinėti ranka, tušinuku, ant popieriaus lapo, bet kad pradeda vienas per kitą kalbėti, nieko nebesuspėju, ir taip daug įdomesnių minčių lieka užmarštyje. Todėl Algimanto patarimas įsigyti diktofoną, buvo nuostabi mintis. Diktofoną įsigijau ir įrašinėti vaikų pokalbius pabandžiau, bet, vėlgi, pasirodo ne taip jau viskas paprasta. Kada vaikai pamato mano rankose įjungtą diktofoną, ar kaip aš jį ant stalo pasidedu, kad įrašyti, pastebėjau, kad jų kalbėsena pakinta, tada jie ne tokie natūralūs, ir stengiasi kalbėti taip, kad būtų įdomiau, jų supratimu. Bet gi man norisi įrašyti jų mintis, kokios natūraliai tą akimirką eina iš jų vidaus, o nesistengiančius kalbėti taip, kad būtų gražiau ar išmintingiau. Kada savo šią problemą papasakojau Algimantui, ir paminėjau, kad nežinau ką dėl to man daryti, tai jis man patarė diktofoną stengtis laikyti vaikams matomoje vietoje, ypač ten, kur mūsų tarpusavio bendravimas vyksta dažniausiai – kad vaikai diktofoną matytų ir prie jo priprastų. Tada, po kurio laiko, jie jau nustos sekti įjungtas jis ar ne, įrašinėji jų pokalbius ar ne. Taip pat gerai vaikų mintis įrašyti ir išsisaugoti ir dėl to, kad jiems paaugus bus juk labai įdomu pasiklausyti savęs, kai dar buvo ne suaugusiojo mąstymo, bet tai nereiškia, kad nepateikė gilių minčių jau dabar, dar nei dešimties metų neturintys nė vienas.
Kad pastebėti vaikų įdomesnes mintis, ypač reikalingas atidumas. Reikalingas nuolatinis dėmesys jiems. Kalbėdamas su vaiku, o mintimis būdamas kažkur už jūrų marių – praleisi progą išgirsti vaiką, ir tuo nuskriausi ir jį patį, nes vaikai puikiai jaučia suaugusiojo būseną, ir labai greitai jie pajaus vidinį atstūmimą iš to nenorinčio išklausyti, kai tai išspinduliuojama tiesiog virpesiais, gali nė žodžio netarti. Gali pakakti ir žvilgsnio – tuo atskleidžiama irgi daug.
Kada įrašinėju vaikų, ar mūsų bendrus, pašnekesius į diktofoną, dažnai būna taip, kad mano atsakymai jiems tebūna trumpi, pritarimą išreiškiantys ir tiek. Taip kartais elgiuosi dėl to, kad priklausomai nuo situacijos, jaučiu, kad geriau dabar leisti kalbėti jiems, nes ne visada jie nori mano aiškinimų – dabar jie nori kalbėti, pasakoti, dalintis. O man tereikia išklausyti.
Būna ir tokių situacijų, kad, pavyzdžiui, einu su jais iš mokyklos ir jie ima ir pasako kokią gilesnę, įdomesnę mintį, o diktofono ar rašiklio bei kur užsirašyti su savimi tai neturiu, tada grįžusi namo iškart užsirašau vaikų mintis, o savąsias, kokias jiems atsakiau jau tiksliai negaliu atkartoti, nes visada pirmenybę teikiu jų mintims atsiminti, kad galėčiau užrašyti. Taigi, situacijų būna įvairiausių, ir dėl to, tai laiko ir pastangų reikalaujantis darbas, kuris per akimirką nepasidaro. Čia nei paskubinsi, nei palėtinsi, viskas teka natūralia vaga. Tačiau aš vis mąsčiau, ir kaip gi man reikės tas vaikų mintis – kurios apima vis kitokią temą – tvarkingai suskirstyti, į kur talpinti, kad nepabirtų atskirose temose, tai vis tik ką čia sumąsčius? Juk tai taip pat gali būti trumputė kurio nors vaiko pasakyta mintis, bet verta pagarsinti visiems. Tada reikės ir manojo paaiškinimo, kad neatrodytų taip, kad tai mintis išmesta iš konteksto. Ir štai šiandien, visai netikėtai, kai pradėjau Mato patyrimą užrašinėti kompiuteriu, net ir nemaniau, kad tai ir bus toji tema, kurioje sulig būtent šiuo patyrimu ir pradėsiu aprašinėti jų besikaupiančius nuostabius patyrimus, pamąstymus ar kokias tai idėjas.
Buvo ketvirta valanda vakaro. Visi trys vaikai žaidė lauke. Aš gaminau vakarienę, bet jau ne pirmas pusvalandis, kai viduje jaučiau troškimą atsisėsti ir pabendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Pagaliau nuėjusi į svetainę, prisėdau ant fotelio, ir pagarbinau Kūrėją. Šiandien vaikams prasidėjo vasaros atostogos, ir aš apie tai kalbėjau Rojaus Trejybei-AŠ ESU, klausdama jos patarimo, kaip gi man prasmingai leisti su jais laiką, kad jiems tai nebūtų – kaip sako – kiekviena diena tokia pat. Kaip galėčiau jiems padėti – mokytis. Taigi, buvau panirusi į maldą, kai lauko durys atsidarė, ir girdžiu įbėgo kažkuris vaikas. Nusiavė batus, nusirengė lauko viršutinius drabužius ir atbėgo į svetainę, kur fotelyje – atsisukus jį prieš langą – sėdėjau aš. Vaikai pamatę šį fotelį atsuktą į langą, žino, kad tada mama, sėdėdama jame, meldžiasi. Tai jau ne pirmas kartas, o man patinka melstis prieš užuolaidomis atitrauktą langą. Prieš užmerkiant akis, matau vis kitokio grožio, dangų. Iš to kaip įėjo į kambarį, supratau, kad tai Matas. Jis atsisėdo į prie visai šalia mano fotelio esančią sofą. Atsisėdo tyliai, kad manęs nesutrukdyti, ir aš žinojau, kad jis meldžiasi taip pat, nes tai irgi ne pirmas toks kartas. Aš savo maldą pabaigiau, nes gi žinau, kad akimirka kita ir jis jau nekantraus mane kalbinti. Atsisukau į jį. Matau kaip Matas atsimerkė ir su lengva nuostaba balse, sako – Oi, kaip keistai, atrodo kaip mašina atbuliniu važiuočiau. – Aš akimirksniu sureagavau. – Matai, tai tu juk virpesius maldos metu ką tik pajautei! – Vaikas žiūri į mane, ir dar kartą pakartoja koks tai buvo jausmas. – Ar patiko? – šypsausi jam. – Ne, nelabai. – Nelabai, nes tau tai dar neįprasta, tai dėl to, kad tai pirmas kartas ir tu nesupratai, kad tai virpesiai iš Kūrėjo, tai ir yra tie patys virpesiai apie kuriuos tu tiek Šventovėje mus visus girdi kalbant. – Bet mama, kaip keista, aš sėdėjau vietoj, o jausmas toks, kaip mašina atgal važiuočiau, taip, nešė, ne supo taip, bet nešė mane( rodo rankomis aplink save), bet trumpai. – Dabar jau visai atkuto vaikas. Matau, kaip džiaugiasi savo naujuoju patyrimu. – Matai, o atsimeni kaip kažkada aš tau sakiau, kad tu niekada negali žinoti, kada bus tas pirmas kartas, reikalingos tavo pastangos, ir jeigu stengsiesi, melsiesi, bus ir atlygis, štai tu jo ir sulaukei. – Taip, bet neišgirdau ką Rojaus Trejybė man sakė, nes aš nelaukiau ilgiau tyliai, tik greitai pasimeldžiau, padėkojau už gražią dieną, daugiau nelabai žinojau ką pasakyti? – Šypsosi jis žiūrėdamas į mane ir matau, kad kažką susimąsto.
Vakare, kai Vytautas po darbo grįžo namo, atsiminęs savąjį vos prieš pora valandų patirtą patyrimą, vaikas atbėgo pasidalinti juo ir su tėčiu, kas tik parodo, jog vis pamąsto apie tai. Tiesa, prieš išeidamas iš kambario, kuriame mes su Vytautu sėdėjome ant lovos ir po vakarienės šnekėjomės apie jo darbo dienos patirtus įspūdžius, linksmai nusiteikęs Matas pasako, kad – Dabar melsiuosi dažniau. – Staiga dingsta už kampo, ir nubėga savais reikalais. Kaip visada linksmai ir geranoriškai nusiteikęs, paskendęs daugybėje idėjų, kurias taip nori vis įgyvendinti, ir būtinai tuojau pat.
Telydi jus mylimieji ramybė, patiriama iš Kūrėjo, Vita
2017-06-02 01:33:46
Komentarai
Aiškiai atsimenu tą dieną, kai pradėjau lankyti gyvąją šventovę. Puikiai pamenu, kaip nuo tos dienos, manyje gimdavo vis daugiau ir daugiau klausimų, į kuriuos su neišsemiama Kantrybe – tokia, kokią tik Dvasinis Mokytojas ir tegali turėti – Algimantas metai iš metų atsakinėjo-mokė.Šventovę lankėme visa šeima. Iš pradžių tebuvo gimę du mūsų biologiniai vaikai – Viktorija ir Matas, vėliau gimė Kotryna. Natūralu, apie vaikų ugdymą klausimų ir iškildavo daugybė. Vat tada Algimantas mane ir pamokė – skaityk vaikams – garsiai – skaityk, sakykim, vakarais, ir nuosekliai. Nesvarbu, kad jie gali kažko nesuprasti dar, būdami mažiukai, bet tai ką tu skaitai nusės jų pasąmonėje. Studijos drauge, valys jų sąmonę ir pasąmonę. Bus mažiau ligų, vaikai bus sveikesni.
Nuo tos dienos, vakarais aš ir pradėjau Urantijos Knygos jiems skaitymą. Skaitydavau Apreiškimo Ketvirtąją Dalį – Jėzaus Gyvenimas ir Mokymai. Skaitydavau visai šeimai, ir būtinai kiekvieną vakarą. Tas skaitymas – studijos – patapo mums savotišku ritualu – dvasiniu, Gyvu. O kada aš baigdavau skaityti, mes pagarbindavome visi drauge Kūrėją ir pasimelsdavome, kiekvienas asmeniškai.
Šeimoje aplinkybės ėmė keistis, bet studijos – Urantijos Knygos skaitymas vakarais – išliko kiekvieną mielą vakarą. Būdavo sunkių akimirkų-aplinkybių, bet vaikai kiekvieną vakarą girdėjo mane skaitant. Kotryna, prieš man ateinat į kambarį dažnai būdavo taip, kad jau paruošdavo-atversdavo mano skaitomą apreiškimą – man belikdavo atsisėsti ir trumpam panirus į maldą, pradėti studijas su jau atverstu apreiškimu, nuo ten, kur baigiau vakar. Pamenu kai vieną vakarą pasakiau vaikams, kad – eikite miegoti, paskaitysime kitą vakarą – bet Kotryna neleido. Kategoriškai paprieštaravo tokiam sumanymui ir aš tikrai, tikrai skaičiau. Taip mes, einant metams, Urantijos Knygos Ketvirtąją Dalį perskaitėme du kartus, trečiąjį visi drauge – nepilnai.
Už keleto savaičių Kotrynai sueis aštuoneri metai. Ir aš ir šiomis dienomis atėjusi į kambarį, dažnai randu atverstą Urantijos Knygą – jau paruoštą studijoms. Ji tvarkingai padeda žymeklį į šoną, paprastą pieštuką padeda ant atverstos knygos puslapio, o jeigu tik aš ilgiau užtrunku kur nors, tuoj pasigirsta – Mama, nu, einam skaityti. – Ir taip kol neateinu.
Vieną vakarą, buvo maždaug jau dvidešimt antra valanda. Aš žiūrėjau filmą, rodomą per televizorių – juos žiūriu itin retai, bet tą vakarą rodomas man patiko. Jis buvo apie dviejų žmonių draugystę ir aš norėjau jį pabaigti žiūrėti. Kotryna jau panoro miegoti – dešimta valanda vakaro – jau ir pats laikas. Kotryna mane šaukė, kad ateičiau skaityti Urantijos Knygą, bet aš jai vis atsakinėdavau, kad noriu pabaigti žiūrėti filmą ir tuoj, na tuoj, ateisiu. Negalėdama manęs prisišaukti ji galų gale parašė kažką ant popieriaus lapelio ir atėjusi padėjo man ant kelių. Filmas jau buvo visai į pabaigą. Jam pasibaigus aš perskaičiau – su klaidelėmis, vaikišku raštu parašytą kreipimąsi į mane dar kartą – Mama, aš labai noriu, kad tu ateitum su manimi paskaityti Urantijos Knygą. – Taip suspaudė širdį. Lapelio išmesti negalėjau, turiu jį ir šiandien. Tai buvo prieš kokia pora mėnesių, gal kiek daugiau.
Visai neseniai mums į rankas pateko naujasis apreiškimas – Meilės Galia. Aš jau rašiau, kaip negaliu atsigrožėti naujojo apreiškimo viršeliu, jis man atrodo nuostabus. O rožinė spalva tiesiog traukte traukia vos į ją pažvelgus, kaip ir pats Rojaus Trejybės-AŠ ESU simbolinis ženklas, pavaizduotas viršelio viduryje. Tačiau tokiomis emocijomis ne aš viena gyvenu. Viktorija, vos pamačiusi mano kambaryje ant stalo padėtą naująjį apreiškimą, čiupo knygą, apsikabino, nusišypsojo man ir tarė – Mama, kas čia?! Nauja knyga?! – žiūri ir grožisi. – Aš ją pasiimu sau! – Graži, ar ne? – Taaaip, – matau, kad žodžių pritrūksta. Taip apsikabinusi ją ir nusinešė pas save į kambarį.
Priklausomai nuo to, ką padiktuoja vidus, kartais garsiai vakarais skaitau būtent Meilės Galia apreiškimą, kitą vakarą – Urantijos Knygą. Prieš keletą dienų skaičiau būtent Meilės Galia. Kotryna patogiai įsitaisiusi šalia, kaip visada klausosi. Staiga klausia – O ką tu ten braukai? – Pasibraukiu man itin įstrigusias mintis, kad po to galėčiau jas, pasibrauktas, lengviau surasti. – Nieko nelaukusi ji pašoko iš lovos, nuo stalo pasiėmė paprastą pieštuką, priėjo prie vienos ant kitos, sudėtų dėžutėse knygų, ir siekia Meilės Galia apreiškimo, tardama – Aš irgi noriu skaityti. Noriu turėti savo knygą. – Kotryna, ar tikrai tu ją skaitysi? – bet tuoj pat išgirstu mintį – Nestabdyk, leisk, tegu ima ir skaito. – Taip, mama, skaitysiu! – Pasiima nė nelaukdama mano atsakymo knygą, atstriksi pas mane į lovą, atsisėdusi sulenkia keliukus, pasideda apreiškimą ant jų, rankoje laiko pieštuką, ir ima skaityti. Tiesa, pieštuku, pirmajame puslapyje, viršuje, dešinėje, užsirašo – Kotrynos.
Mano vidų užliejo įvairūs jausmai. Aš žiūrėjau į ją ir šypsojausi, viduje. Juk iki šios akimirkos ėjome ne vienerius metus. Savo švelniu balseliu ji skaitė pradžią apreiškimo – jai svarbius žodžius pieštuku pasibraukė. – Man labai patinka skaityti! – džiaugiasi ji. Tada perskaitė pastraipą ir pavargo – Užteks šiandien! – taria, ir kupina emocijų padeda knygą šalia manosios. Nenuostabu, kad greitai ji pavargo, apreiškime žodžiai sudėtingesni nė, kad jie yra dar mokomi mokykloje, pirmoje klasėje, mokyklos knygose. Kotryna dar iš viso neseniai, palyginti, išmoko skaityti, dar ir mokosi juk raiškumo. Tačiau jos noro sudėtingesnis tekstas panašu, kad nebegąsdina.
Kitą vakarą, vėl ji pasiėmė – savo – apreiškimą, atsivertė ir skaito. Vieną pastraipą, kitą. Vėl kažką pasibrauko. Ir žinot – mane ramina jos klausantis. Aš klausau ir galvoju – Skaityk, man taip malonu klausytis. – Kartą išsakiau ir jai tai. Ir tik dabar aš supratau – Kotrynos pati klausydama – kodėl Matukas su tokia nostalgija prisimena tuos vakarinius skaitymus, kodėl Viktorija – nors ir pati galėtų savarankiškai – vis tiek geriau ateina paklausyti. Viktorija deja, sakosi nemėgstanti skaityti, bet aš tikiuosi, kad vis tik radus ją dominančią literatūrą, ji pakeis savąjį požiūrį. Matas taip pat mėgsta labai skaityti, kaip ir Kotryna, labai greitai ir išmoko.
Taigi, po antrojo vakaro, kai Kotrynos troškimas skaityti niekur nė nemanąs pabėgti, ir ji ir toliau entuziastingai studijuoja – pasibraukia po jai svarbiais žodžiais – vėl skaito – galvoju, dirstelsiu, na, kokius gi ji žodžius pasibraukia – įdomu. Ir perskaičiusi juos, pamačiau, kad ji juos pasibraukia ne tiesiog, kad pasibraukti – iš idėjos – o tuos – kurie jos širdelę paliečia.
Štai jie – Kūrėjas, kūrinijai, Gyvenimui, Meilės Šaltinis ir Centras, ir toliau vis stipriau patiriame, Brolystė, Gerovei, Kūrėjo Meilė, ankstyvo amžiaus, šeimoje, mokykloje, Meilės Galia, sutarimo, Kūrėjo vedimui, su Kūrėju, Meilės, priklauso geresnis, ateities kartoms, Kūrėjo mokymai.
Po mažiau kaip poros mėnesių, bus lygiai dešimt metų kai lankau gyvąją šventovę. Šiandien aš savuoju patyrimu liudiju, kad taip, vaikai sirgo mažiau, o susirgę greitai pasveikdavo; taip, gyvosios studijos jiems leido dalintis šviesiomis mintimis su kitais, ir taip – Algimantas niekada nesako nieko šiaip sau – jeigu klausai jo Širdimi – tu būsi tas, kuris laimi, nes jis žino ką sako.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2020-12-26 23:31:42
Arūnai , tikėjimas pasirenkamas laisva valia ir niekas negali nurodyti kitam asmeniui kokiu keliu eiti ,o apie vaikus tai išvis nėra kalbos .
Šiuo atveju vaikai per jų tėvus bandomi įtraukti į tikėjimą dėl kurio mes dar padiskutuosim jeigu nebusi priešiškai nusiteikęs vien tik dėlto ,kad aš neinu šiuo keliu.
Ši Kotrynos mama džiaugiasi , kad jos vaikelis užrašė vienos iš sektų vadovo vardą , bet šiuo metu paveikta nesupranta , kad jos vaikelis turėtu rašyti senelio , močiutės , tėvelio vardus...
Arūnai , aš turiu vaikų . Klausi kiek laiko praleidai prasmingai su vaikais, tikrai nemanau , kad prasminga yra nukreipti vaikus būtent šiuo keliu . Vaikai turi eiti savo keliu laisva valia, siekti mokslų ,turėti daug žinių apie visatą, kad kažkada išblaškytų įvairių tikėjimų schemas.
Haris
Pasiuntinys
2018-09-10 22:47:26
Kokią teisę turi meluoti, teigdamas, jog manipuliuojama vaikais?
Jie- ateities vaikai ir jau atveria asmenybes Garbindami ir Šlovinam. Aš tai girdėjau.
Ar tu turi vaikų? Kiek laiko praleidi su jais prasmingai? Ir kaip supranti 'Gyvo gyvenimo Prasmė?
Arunas
2018-09-10 14:58:21
Vita , kokią teisę jūs turit manipuliuoti nepilnamečiais vaikais ? Galbūt jūs nežinot įstatymų ?
Haris
Pasiuntinys
2018-09-06 22:21:45
Mielieji, kada vakar Kotryna paprašė manęs, kad galėtų parašyti ir įkelti į forumą, o aš atsakiau, kad aš tai padarysiu ir tik vakare, mat diena buvo tokia užimta ir aš iš tikrųjų ruošiausi važiuoti tada į miestą, bet viduje liko kartėlis, kad neskyriau daugiau laiko Kotrynai kad ji gi PATI pabandytų įkelti į forumą savo mintis atspausdinusi.
Dėl to šiandien perskaičiau jūsų Algimantai ir Jurgita žinutes jai ir pasiūliau padaryti tai, ką atidėjome vakar. Ji su didžiuliu užsidegimu puolė spausdinti. O didžiosiomis raidėmis, nes ji moka dar tik spausdintines raides. Štai ką ji perduoda.
---------------------------------
ALGIMANTAI, JURGITA IR URANTAI, LAIŠKAS .
AČIŪ IR JUMS .
KOTRYNA
----------------------------------
Ir viską pati mokėsi įkelti į forumą, drauge su manimi, nes kai kur reikalinga mano pagalba, pavyzdžiui nukopijuoti tekstą, kai paspausti reikia du klavišus iš karto ir pan., Žodžiu, tai jos pirmasis bandymas rašyti jums.
Telydi jus mielieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2018-09-06 14:19:24
Brangi Vita, ačiū tau už pasidalinimą tokiais jaudinančiai nuostabiais tavo dukros Kotrynos patyrimais-mokymais. Labai pakylėja, stiprina tokie gilūs ir labai nuoširdūs jos teiginiai! O jie tokie išsilieja iš jos vidaus, nes vaikai imlūs virpesiams, pati tuo įsitikinu, kaip jautriai reaguoja į meilės virpesius ar į neramią būseną. Kotrynos vidus kupinas meilės šviesos, kurią nuolat jūs žemiškieji tėvai jai ir kitiems savo vaikams liejate, liejate gyvu gyvenimu su atrastu savyje Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU.
Kai perskaičiau vakar tavo aprašytą jos meilę Jėzui, žiūrint į dailininkės mergaitės Akiane nutapytą paveikslą, į Jėzaus geras akis, ir aš prisiminiau, kad man irgi labai patiko būtent tas paveikslas. Kai jį pamačiau prieš kažkiek metų, kaip ir kitus jaunosios dailininkės kūrinius, man didelį įspūdį padarė būtent tame paveiksle nutapytas ir pats Jėzus, ir ypač jo akys – kupinos didžiulės šilumos, meilės, nuoširdumo. Pagalvojau, kad tai visiškai kitoks Jėzaus Kristaus pavaizdavimas, nei visų kitų dailininkų, kurie nutapo jį apimtą kančios, skausmo, nes yra kupinas gyvos šviesos ir meilės – kaip iš tiesų yra Tikrovėje – Meilės Galia spinduliuojantis Jėzus. Kūrėjo meilės Galia! Mąstau, kaip yra puiku, kada Kūrėjas gali panaudoti mūsų talentus, kad jais šlovintume Jį, ir stiprintume kitus. Tai tikrai labai prasmingas gyvenimas, kuomet savo talentus ir gabumus panaudojame visų šviesos labui, ir dar kartu su atrastu Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kuomet nuoširdžiai atsiliepiame į Jo Meilės Galios kupiną vedimą.
O kaip gera paskaityti Kotrynos pagarsintus žodžius Algimantui ir mums, urantams! Ačiū už meilę, kurią ji lieja mums visiems, jausdama gyvai iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU, kaip ir iš Jėzaus, ir iš tiesų yra mums visiems pavyzdys – nelaikyti savyje šviesos, kurią jau esame sukaupę, patyrę, o lieti, lieti laisvai visų šviesos labui, nes tik liedami visiems, jos dar daugiau ir su didžiuliu kaupu vėl gauname-patiriame iš Kūrėjo – Rojaus Trejybės AŠ ESU. Štai taip suspindime gyva šviesa vis ryškiau ir ryškiau, ir esame Savimi.
Brangi Vita, perduok Kotrynai, kad ir aš ją myliu, ir dėkoju už jos meilės žodžius, kupinus gyvų meilės virpesių. Jie mane labai šildo ir stiprina, pakylėja. Kūrėjo meilė yra pats brangiausias turtas mumyse, gyvai būsena patiriamas.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2018-09-06 10:17:37
Miela Vita, koks spontaniškas, gyvas, ir nuoširdus Kotrynos urantams ir man pasiųstas giluminis mokymas-patyrimas - Meilė - Dieviška Meilė, apimanti visus - asmeniškai Jėzų, mane, ir visus urantus. Pamėginkite, kad tokius žodžius ištartų urantai, išgirdę tokį patį klausimą - gal norėtų, ką nors pasakyti urantams - kad tuoj pat atsilieptų Rojaus Trejybės-AŠ ESU Meile, ir ją tuoj pat ir pagarsintų, kaip tą padarė Kotryna. Tai ir mums yra patyrimas-mokymas, perteiktas penkiametės Kotrynos Širdimi - Meilė yra svarbiausia, dėl to ir Kotrynos asmenybė tuoj pat ir pagarsino būtent Meilės apraišką jos tapatybėje.
Ir tai yra pats prasmingiausias ir svarbiausias kiekvienos asmenybės gyvenimo patyrimas, atradus Kūrėją savyje - Meilė, ir tik Meilė. Kitaip ir būti negali, nes būtent Rojaus Trejybė-AŠ ESU ir yra Meilės Šaltinis ir Centras visiems ir kiekvienam, ir visai kūrinijai. Būtent Kotrynos dar neužterštas protas ir išsakė, kas yra svarbiausia, o ne kas būtų žemiškiau.
Mano mylima, Kotryna-Kotrynėle, ačiū tau už Meilę - Meilę Rojaus Trejybei-AŠ ESU, Jėzui, man, urantams, ir visai kūrinijai. Aš gyvai jaučiu tavo Meilę, kadangi tu pati esi pilna Rojaus Trejybės-AŠ ESU Meilės, ir Jėzaus Meilės, kurią ir Jėzus gauna iš mūsų visų Tėvų - Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Tu man dar kartą patvirtinai, jog svarbiausia yra Meilė. Ačiū tau už tavo kupiną Meilės Širdelę ir Meilės paskleidimą mums visiems. Aš tave irgi myliu, Kotrynėle. Maudykis Kūrėjo Meilėje visada. Telydi tave Rojaus Trejybės-AŠ ESU Meilė, Palaima, ir Ramybė ir Jėzaus ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
O visiems kitiems sakau, kiek daug vaikai imlesni Kūrėjo Meilei ir Šviesai už suaugusius, kad tuoj pat atsiliepia į mano prašymą, neatidėlioja iki pirmadienio, ar iš viso iki...geresnių laikų, kada labaiu subręsiu, kada labiau nušvisiu, kada būsiu drąsesnė ar drąsesnis... Kada? Po savaitės, po mėnesio, ar po metų, o gal po gyvenimo Urantijoje..? Neryžtingumas ir baimė tik kenkia, šituo prieštaraujame Kūrėjo valiai, bet vis tiek laikomės savo, ir baigta.
Imkime pavyzdį iš penkiametės Kotrynėlės - rašykime į Forumą nebedvejodami, ir nekurdami sau pasiteisinimų, nes jie vis tiek yra iliuziniai ir netikri, nes jūsų viduje yra pilna Meilės ir Šviesos, tik nelaikykite jos po baimės uždanga, nes Kūrėjo valia yra tokia, kad jūs kurtumėte drauge su Kūrėju visų Gerovei kaip Bendrakūrėjai Gėrį ir Grožį, kad jūsų viduje esanti Kūrėjo Gyvoji Meilė ir Šviesa būtų aktyvi - judėjime - mylėtų ir šviestų.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2018-09-06 09:11:21
Mielas Algimantai, šiandien ryte perskaičiau Kotrynai jos man pagarsintas mintis, kurias dar vakar aprašiau ir įkėliau į mūsų forumą. Man visada labai įdomu stebėti jos veidą, kai jai skaitau jų, vaikų, patyrimus. Šįkart jos veidas vėl labai pasikeitė būtent tose vietose, kai skaičiau jos mintis apie Jėzų išsakytas. Jis toks tampa kaip suaugusio žvilgsniu žvelgiantis ir kažką mąstantis, toks akimirkai labai surimtėjęs.
Po to perskaičiau viską ką tu parašei – tada jos veide matau didelį susidomėjimą – juk rašoma nuo tavęs ir dar asmeniškai jai – taip aiškiai atsispindi joje džiaugsmas tomis akimirkomis, bet ji tą saugosi viduje, išorė išlieka santūri, kažką mąstančios tik jai vienai žinot ką.
Tačiau pabaigoje tavo šiltų žodžių Kotrynai, buvo gi ir klausimas jai, į kurį ji tuoj pat atsakė taip, bet pirmiausia kreipdamasi į mane – Rašyk. – O tada su šypsena taria – Aš labai myliu Jėzų ir Algimantą ir aš jį labai myliu, nes jis labai myli Algimantą. Ir aš labai mėgstu daryti ką Jėzus man liepia. Ir todėl mėgstu, nes jis labai yra geras. Aš jį visada mylėdavau, nes jis mane myli. Urantus irgi myliu. Viskas. Parašyk – Kotryna. – Sako ji man paskutinius žodžius ir rodo piršteliu į kompiuterio ekraną, kurioje gi vietoje spausdinti. – Taškas – dar išgirstu, ir nuspaudžiu jį žymintį klavišą.
Kotryna nubėga į kambarį užsiimti savo darbais, tačiau po akimirkos grįžta ir klausia – O ar aš galiu spausdinti? – Nori paspausdinti? – Ir įkelti. – Tai kad aš vakare tik įkelsiu, bet paspausdinti gali. Pasimokyti. Išmok visas raides ir pati galėsi rašyti į forumą ir įkelti. – Pasisodinu ją ant kelių ir ji ieško tinkamų klavišų jos vardui parašyti. Vėliau atsineša anglų kalbos vadovėlį – ji nerodo susidomėjimo mokytis lietuviškai, kažkodėl ją labiau traukia anglų kalba – ir pradeda žiūrėdama nuo jo, spausdinti anglų kalbos žodžius. – Algimantas supranta kitą kalbą, ar ne? – Oi, supranta ir labai gerai. Gali drąsiai spausdinti. – Taip supratau, kad gi savo pirmuosius bandymus kažką atspausdinti, siųs tau, Algimantai.
Kažką suklysta ir išsiaiškinusi kuris gi klavišas – trinti – paspaudžia jį ir palaiko ilgėliau – Oi, viską ištryniau, mama. – Atsisuku į ją ir pirmoji mintis, kad dabar pamatysiu nusiminusį veidelį, bet mano džiaugsmui ji visai nepergyvena, tik žiūri žibančiomis akutėmis ir laukia paaiškinimo kas gi atsitiko?
Ramiai susitariam, kad mokysimės ir toliau, o dabar atsitiko kaip atsitiko – tai irgi buvo mokymasis – kitą kartą žinosi ar ne? – Nusišypso ji man, – Žinosiu.
Telydi jus mielieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2018-09-06 00:15:39
Labas Vita, o jūs pabandykit savo vaikams skiepinti nuo ryto iki vakaro kitą kokį nors tikėjimą , neužilgo pastebėsit , kad vaikai gyvena kito tikėjimo maldomis.
Manau geriau būtų , kad savo vaikam skiepintumėt mokslą , galbūt po kažkiek metų vaikai atsakys kas yra visata . Įvairūs tikėjimai atėjo dėl nesupratimo įvarių gamtos reiškinių, taippat tuo prisidengiant atsirado organizcijos kurios nori mus valdyti . Tad lavinkit savo vaikus mokslais , ne maldomis , kuo vaikai bus šviesesni tuo jiems bus lengviau bendrauti pasaulyje ir nereikės konkuruoti su kitais tikėjimais , kaip jūs darote dabar.
Haris
Pasiuntinys
2018-09-05 23:04:01
Miela Vita, ačiū už tokį nuostabų patyrimo aprašymą, ir pasidalinimą su visais, aš pravirkau Meilės ašaromis, skaitydamas Kotrynos mintis, pasakytas tau, ir tavo perteiktas šiame aprašyme - kokia Meilė ir Tikrovė liejasi gyvai iš jos Brandžios Dvasinės Širdies, kokia Išmintis! Kaip tokios išminties trūksta suaugusiems mūsų broliams ir sesėms. Štai kokį Meilės ir Šviesos vaisių šeimoje gavo ir savyje subrandino jūsų vaikai, ir kaip ta Šviesa ir pasireiškė taip natūraliai Kotrynos dabartinė tapatybė.
Dar kartą ačiū už tokių patyrimų pagarsinimą. Perduok Kotrynai mano apkabinimą su Meile, ir klausimą - gal ji ką nors norėtų visiems urantams pasakyti, ne tik mamai, kad Forume galėtume pasiskaityti mums skirtų žodžių, kuriuos mama užrašytų?
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2018-09-05 09:21:06
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]