Forumas: temos peržiūra
Šioje temoje aš kartas nuo karto patalpinsiu – Viktorijos, Mato ir Kotrynos – užrašytas mintis, bei įvairių patyrimų aprašymus, papasakotus jų pačių.
Šiandienos patyrimas, kuris maloniai pradžiugino tiek mane, tiek – vėliau – ir mano biologinį vaiką, Matą, pamaniau, jį aprašius, ir tebūnie pradžia tos temos, forumui sukurtos, kurioje talpinsiu visų trijų – šiuo metu devynerių, Viktorijos; septynerių, Mato; ir ketverių metų amžiaus Kotrynos – patyrimus, bet tokius, kokius jie patys man pagarsins, būdami jau pakankamai dideli, kad galėtų išreikšti savo nuomonę, ar pasidalinti pastebėjimais, ar gal būt užduodami klausimus ir bandydami drauge surasti atsakymus. Šioje temoje žadu talpinti ir iš diktofono išrašytus tekstus, kuriuose vaikai kalbasi tarpusavyje, ar su kitais žmonėmis, ir kuriuos jau kartas nuo karto pradėjau įrašinėti. Iš pradžių bandžiau vaikų mintis užsirašinėti ranka, tušinuku, ant popieriaus lapo, bet kad pradeda vienas per kitą kalbėti, nieko nebesuspėju, ir taip daug įdomesnių minčių lieka užmarštyje. Todėl Algimanto patarimas įsigyti diktofoną, buvo nuostabi mintis. Diktofoną įsigijau ir įrašinėti vaikų pokalbius pabandžiau, bet, vėlgi, pasirodo ne taip jau viskas paprasta. Kada vaikai pamato mano rankose įjungtą diktofoną, ar kaip aš jį ant stalo pasidedu, kad įrašyti, pastebėjau, kad jų kalbėsena pakinta, tada jie ne tokie natūralūs, ir stengiasi kalbėti taip, kad būtų įdomiau, jų supratimu. Bet gi man norisi įrašyti jų mintis, kokios natūraliai tą akimirką eina iš jų vidaus, o nesistengiančius kalbėti taip, kad būtų gražiau ar išmintingiau. Kada savo šią problemą papasakojau Algimantui, ir paminėjau, kad nežinau ką dėl to man daryti, tai jis man patarė diktofoną stengtis laikyti vaikams matomoje vietoje, ypač ten, kur mūsų tarpusavio bendravimas vyksta dažniausiai – kad vaikai diktofoną matytų ir prie jo priprastų. Tada, po kurio laiko, jie jau nustos sekti įjungtas jis ar ne, įrašinėji jų pokalbius ar ne. Taip pat gerai vaikų mintis įrašyti ir išsisaugoti ir dėl to, kad jiems paaugus bus juk labai įdomu pasiklausyti savęs, kai dar buvo ne suaugusiojo mąstymo, bet tai nereiškia, kad nepateikė gilių minčių jau dabar, dar nei dešimties metų neturintys nė vienas.
Kad pastebėti vaikų įdomesnes mintis, ypač reikalingas atidumas. Reikalingas nuolatinis dėmesys jiems. Kalbėdamas su vaiku, o mintimis būdamas kažkur už jūrų marių – praleisi progą išgirsti vaiką, ir tuo nuskriausi ir jį patį, nes vaikai puikiai jaučia suaugusiojo būseną, ir labai greitai jie pajaus vidinį atstūmimą iš to nenorinčio išklausyti, kai tai išspinduliuojama tiesiog virpesiais, gali nė žodžio netarti. Gali pakakti ir žvilgsnio – tuo atskleidžiama irgi daug.
Kada įrašinėju vaikų, ar mūsų bendrus, pašnekesius į diktofoną, dažnai būna taip, kad mano atsakymai jiems tebūna trumpi, pritarimą išreiškiantys ir tiek. Taip kartais elgiuosi dėl to, kad priklausomai nuo situacijos, jaučiu, kad geriau dabar leisti kalbėti jiems, nes ne visada jie nori mano aiškinimų – dabar jie nori kalbėti, pasakoti, dalintis. O man tereikia išklausyti.
Būna ir tokių situacijų, kad, pavyzdžiui, einu su jais iš mokyklos ir jie ima ir pasako kokią gilesnę, įdomesnę mintį, o diktofono ar rašiklio bei kur užsirašyti su savimi tai neturiu, tada grįžusi namo iškart užsirašau vaikų mintis, o savąsias, kokias jiems atsakiau jau tiksliai negaliu atkartoti, nes visada pirmenybę teikiu jų mintims atsiminti, kad galėčiau užrašyti. Taigi, situacijų būna įvairiausių, ir dėl to, tai laiko ir pastangų reikalaujantis darbas, kuris per akimirką nepasidaro. Čia nei paskubinsi, nei palėtinsi, viskas teka natūralia vaga. Tačiau aš vis mąsčiau, ir kaip gi man reikės tas vaikų mintis – kurios apima vis kitokią temą – tvarkingai suskirstyti, į kur talpinti, kad nepabirtų atskirose temose, tai vis tik ką čia sumąsčius? Juk tai taip pat gali būti trumputė kurio nors vaiko pasakyta mintis, bet verta pagarsinti visiems. Tada reikės ir manojo paaiškinimo, kad neatrodytų taip, kad tai mintis išmesta iš konteksto. Ir štai šiandien, visai netikėtai, kai pradėjau Mato patyrimą užrašinėti kompiuteriu, net ir nemaniau, kad tai ir bus toji tema, kurioje sulig būtent šiuo patyrimu ir pradėsiu aprašinėti jų besikaupiančius nuostabius patyrimus, pamąstymus ar kokias tai idėjas.
Buvo ketvirta valanda vakaro. Visi trys vaikai žaidė lauke. Aš gaminau vakarienę, bet jau ne pirmas pusvalandis, kai viduje jaučiau troškimą atsisėsti ir pabendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Pagaliau nuėjusi į svetainę, prisėdau ant fotelio, ir pagarbinau Kūrėją. Šiandien vaikams prasidėjo vasaros atostogos, ir aš apie tai kalbėjau Rojaus Trejybei-AŠ ESU, klausdama jos patarimo, kaip gi man prasmingai leisti su jais laiką, kad jiems tai nebūtų – kaip sako – kiekviena diena tokia pat. Kaip galėčiau jiems padėti – mokytis. Taigi, buvau panirusi į maldą, kai lauko durys atsidarė, ir girdžiu įbėgo kažkuris vaikas. Nusiavė batus, nusirengė lauko viršutinius drabužius ir atbėgo į svetainę, kur fotelyje – atsisukus jį prieš langą – sėdėjau aš. Vaikai pamatę šį fotelį atsuktą į langą, žino, kad tada mama, sėdėdama jame, meldžiasi. Tai jau ne pirmas kartas, o man patinka melstis prieš užuolaidomis atitrauktą langą. Prieš užmerkiant akis, matau vis kitokio grožio, dangų. Iš to kaip įėjo į kambarį, supratau, kad tai Matas. Jis atsisėdo į prie visai šalia mano fotelio esančią sofą. Atsisėdo tyliai, kad manęs nesutrukdyti, ir aš žinojau, kad jis meldžiasi taip pat, nes tai irgi ne pirmas toks kartas. Aš savo maldą pabaigiau, nes gi žinau, kad akimirka kita ir jis jau nekantraus mane kalbinti. Atsisukau į jį. Matau kaip Matas atsimerkė ir su lengva nuostaba balse, sako – Oi, kaip keistai, atrodo kaip mašina atbuliniu važiuočiau. – Aš akimirksniu sureagavau. – Matai, tai tu juk virpesius maldos metu ką tik pajautei! – Vaikas žiūri į mane, ir dar kartą pakartoja koks tai buvo jausmas. – Ar patiko? – šypsausi jam. – Ne, nelabai. – Nelabai, nes tau tai dar neįprasta, tai dėl to, kad tai pirmas kartas ir tu nesupratai, kad tai virpesiai iš Kūrėjo, tai ir yra tie patys virpesiai apie kuriuos tu tiek Šventovėje mus visus girdi kalbant. – Bet mama, kaip keista, aš sėdėjau vietoj, o jausmas toks, kaip mašina atgal važiuočiau, taip, nešė, ne supo taip, bet nešė mane( rodo rankomis aplink save), bet trumpai. – Dabar jau visai atkuto vaikas. Matau, kaip džiaugiasi savo naujuoju patyrimu. – Matai, o atsimeni kaip kažkada aš tau sakiau, kad tu niekada negali žinoti, kada bus tas pirmas kartas, reikalingos tavo pastangos, ir jeigu stengsiesi, melsiesi, bus ir atlygis, štai tu jo ir sulaukei. – Taip, bet neišgirdau ką Rojaus Trejybė man sakė, nes aš nelaukiau ilgiau tyliai, tik greitai pasimeldžiau, padėkojau už gražią dieną, daugiau nelabai žinojau ką pasakyti? – Šypsosi jis žiūrėdamas į mane ir matau, kad kažką susimąsto.
Vakare, kai Vytautas po darbo grįžo namo, atsiminęs savąjį vos prieš pora valandų patirtą patyrimą, vaikas atbėgo pasidalinti juo ir su tėčiu, kas tik parodo, jog vis pamąsto apie tai. Tiesa, prieš išeidamas iš kambario, kuriame mes su Vytautu sėdėjome ant lovos ir po vakarienės šnekėjomės apie jo darbo dienos patirtus įspūdžius, linksmai nusiteikęs Matas pasako, kad – Dabar melsiuosi dažniau. – Staiga dingsta už kampo, ir nubėga savais reikalais. Kaip visada linksmai ir geranoriškai nusiteikęs, paskendęs daugybėje idėjų, kurias taip nori vis įgyvendinti, ir būtinai tuojau pat.
Telydi jus mylimieji ramybė, patiriama iš Kūrėjo, Vita
2017-06-02 01:33:46
Komentarai
Šiandien, vos grįžau su Matu iš mokyklos, mes kiekvienas – Kotryna, Matas, aš – sukiojomės virtuvėje, kas ką sau darydamas. Staiga atkreipiau dėmesį į tai ką išgirdau vaikus tarpusavyje kalbant: (tai ką spėjau užsirašyti)KOTRYNA: Algimantas už Rojaus Trejybę geresnis.
MATAS: Algimantas tik...jisai praplečia mokymus...iš Rojaus Trejybės. Jisai Jėzaus mokymus pratęsia.
Algimantas irgi geras.
KOTRYNA: Algimantas iškrito iš Jėzaus.
MATAS: Ką čia kalbi? Algimantą pagimdė, kaip ir mus, ir jis užaugo ir jis va toks geras.
Vaikams pasikalbėjus, įsiterpiau ir aš, primindama, kad gera yra Rojaus Trejybė. Ir kad visas gėris yra iš Gėrio Šaltinio – Rojaus Trejybės. Toliau priminiau vaikams, kad viskas yra iš virpesių – yra aukšto dažnio virpesiai ir žemo dažnio virpesiai. Tas gėris ir yra aukšto dažnio virpesiai...
MATAS: Viskas prasidėjo nuo vieno žmogaus ir prigimdė daug, va koks pasaulis. Viskas prasidėjo nuo Andono ir Fontos.
KOTRYNA: Viskas iš Rojaus Trejybės.
Telydi jus mielieji Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2017-11-16 15:22:36
Nors jau mokslo metai ir pasibaigę, bet mintimis Matas kartais sugrįžta į jau praėjusius mokslo metus, kai lankė priešmokyklinę grupę ir pasidalina prisiminimais-sampratomis. 2017 06 27 jau pavakarį, jis manęs klausia tuo pačiu teigdamas. – Mama, kaip keista, mano visi klasiokai sako – mano mama geriausia – mano tėtė geriausias – bet geriausia tai ten (rodo pirštuku aukštyn į dangų) – Rojaus Trejybė. Tu tai mano mama, nes tu mane pagimdei, žiūri ten, tai yra..du tėčiai, dvi mamos. – Mes visi esam Rojaus Trejybės vaikai. Rojaus Trejybė yra mūsų Tėvas ir Motina – Vieninteliai ir Tikrieji Tėvai. Dėl to jie ir yra geriausi, kaip tu pasakei, nes jie yra mūsų Tėvai ir iš jų mes gauname Gėrį, Meilę, jie yra Visko Kūrėjai. Viskas yra iš Rojaus Trejybės. O mes visi esam dvasios broliai ir sesės, tu jau tai žinai. Ir mes visi mokomės, ir vieni iš kitų.
Šį vakar – 2017 07 06 – su Matu kalbamės apie staliavimą. Tiksliau bus jeigu pasakysiu – jis man pasakojo apie staliavimo darbus, ir kad užaugęs jis dirbs staliumi. Nusipirks įrankių ir viską gamins pats. – Juk kaip smagu kai pats pasidarai. Gali – viską – pasidaryt. – Taip, bet žinok ne kiekvienas gabus staliaut. Vienas gabus vienoje srityje, kitas kitoje. – Aš tai būsiu stalius. – (aš jau beveik užmigau, ir toliau jam atsakiau jau snausdama) Nu, tu tai tėčio kraujo – jau dabar – kiek įvairių darbelių prisikonstruoji... – Mama, NE, kraujas tai IŠ MAISTO, tai čia ne toks pasakymas. Kraujas tai ten ką suvalgo. – Oi, tikrai, ne taip pasakiau (staiga dingo man visi miegai) norėjau pasakyti – tėčio genų. – Dabar jau aš atsistojau eiti į savo miegamąjį, kai jau nueinant vaikas dar kreipiasi į mane. – Bet kodėl žmonės taip neteisingai sako? Matai, mama, reikia šiek tiek pagalvot ką sakai...
Su meile, Vita ir Matas
vvita
2017-07-23 18:26:11
2017 06 27 Visa šeima žiūrėjome dokumentinį filmą per televizorių, rodė gražius vaizdus apie vaikučio augimą moters įsčiose, kaip jis vystosi einant tiems devyneriems mėnesiams iki kol jis turės gimti.
Televizorius šiais laikais toks dalykas, kad labai verta pagalvoti ar jo išvis reikia – ypač kai namuose yra mažų vaikų – nes televizijos laidose rodomas turinys yra tokio žemo energinio dažnio, kad ir tariamai gražios laidos, vis tiek yra ne tokio pobūdžio laidos, kokias galėjai matyti dar prieš ne tiek jau ir daug metų atgal. Dabar yra labai sunku išsirinkti pažiūrėti ką nors tokio tinkamesnio, kad nesinorėtų akių nusukti, vos įsijungus kokią nors laidą. Tačiau iš visko galima pasimokyti, stengtis suprasti, analizuoti.
Šiai dienai mes išsirinkome dokumentinį filmą apie vaiko vystymąsi ir gimimą, kuri panašiai ir vadinosi. Iš pradžių rodė labai gražius vaizdus, kai staiga pradėjo rodyti apsigimusius žmones ir tada sekė mokslininkų aiškinimai kodėl gi gimsta tokie žmonės. Mes tuoj pat panorome televizorių išjungti, mat rodomi vaizdai nebuvo malonūs žiūrėti. Tačiau vaikai spėjo pamatyti. Ir kai jie pamato ar išgirsta ką nors tokio kaip kad atsitiko dabar, aš visada paaiškinu-primenu taip – Dėl Liuciferio Maišto prieš Kūrėją. Ir mūsų planeta buvo puolusi į maištą, tą jūs jau žinot. – O apie maištą jie žino daug, nes mes apie tai skaitėme Urantijos Knygoje. – Mama, bet koks Liuciferio Maištas turėjo būti baisus, kad – net dabar – apsigimę žmonės yra. Vienas žmogus, o kiek žalos pridarė. – Taip, bet Liuciferis buvo dvasinė asmenybė. Aukšto rango dvasinė asmenybė, jau tokia sukurta, jis nekaupė tokio patyrimo kaip mes – mirtingojo – jis iš karto buvo sukurtas aukštesnės kategorijos, ir prie maišto prisijungė gi daug asmenybių...
vvita
2017-07-23 18:02:41
Prieš kiek daugiau nei savaitę, visa mūsų šeima išvykome atostogauti į Šventąją. Vaikai – ypač Matas – taip laukė šios kelionės, kad dar visą mėnesį prieš išvykstant, kas vakarą bėgiojo pas mane nešinas rankose savo nediduku kalendoriumi, ir vis klausė – Mama, tai už kiek dienų važiuosim? – ir taip kiekvieną kartą, kol atvertusi išvykimo dieną, apibraukiau ją storu flomasteriu, ir paraginau kaip ir įprastai tiesiog plėšyti lapelius iki kol pamatysi mano ką tik apibrauktą dieną ir tai tau bus ženklas, kad toji diena štai jau ir atėjo.
Išvykimo diena buvo sekmadienis, ir tądien iš namų mes išvažiavome ne penkiese, o šešiese, mat dar nuo penktadienio vakaro mes džiaugėmės urantės Ritos iš Londono draugija. Drauge su ja vykome ir į Vilnių, į gyvąsias pamaldas šeštadienį, bei šauniai pasisvečiavome pas Algimantą – kas vaikams visada suteikia ypač daug džiugesio. O kur dar mieloji Hola, dėl kurios tarp vaikų kaskart vyksta lengvos grumtynės, mat kiekvienas taip nori jos dėmesio, o jau nuspręsti kuriam gi būtų galima pavedžioti ją su pavadėliu – tai jau išvis sunkiai susitariamas dalykas. Vos tik vaikai pamato Holą, tai kiekvieną kart tik ir girdžiu iš Kotrynos – Kokia meilutė, kokia šaunuolė. – Kai tuo tarpu Viktorija niekada nepamiršta man priminti – Mama, kaip norėčiau tokio šunio kaip Hola! – Na, o kai dėl kelionės į Šventąją, tai ji visiškai neprailgo, juolab, kad daugiau kaip pusiaukelę, dar pasidžiaugėme kartu su mumis keliavusios Ritos taip nuoširdžiai papasakotomis įvairiausiomis istorijomis ir jos patyrimais, kad nuobodžiauti nebuvo kada, ir jau buvo gerokai po pietų, kai atsisveikinome su ja jos gimtinėje.
Pirmąjį vakarą skubėjome prie jūros, ir buvo keista čia būti. Tačiau kaip ir įpratę, dešimtą valandą vakaro vaikai jau miegojo savo lovose. Viktorija ir Matas, vaikiškose lovose, atskirame kambaryje – kas jiems suteikė tiek džiaugsmo – o Kotryna, svetainėje ant sofos. Ir aš maloniai nustebau, kad mažiausioji, be jokių ožiukų, vaikų kambarį taip paprastai užleido vyresniesiems, nors mačiau, kad pati irgi labai norėjo miegoti vaikiškoje, mažytėje lovoje. Ryte, pro atidarytas Viktorijos ir Mato kambario duris, nugirdau juos, jau pabudusius, kalbant:
Matas: Viktorija, negaliu patikėt, kad šita diena jau atėjo. Aš taip laukiau šitos dienos! O kaip greitai praėjo šita naktis! Einu mankštą padaryt.
Matas Viktorijai: Tu su kojinėm miegi? Gal juokauji?
Matas Kotrynai: (ką tik atbėgusiai į jų kambarį) – Tu sausainius valgai iš pačio ryto??
Viktorija Matui: Kaip tu Viktorija išsimiegojai?
Matas: Gerai.
Viktorija Kotrynai: O tu?
Kotryna: Gerai.
Matas: Jinai tai gerai, juk vakare tai sausainius kirto su tėčiu abudu.
Štai taip prasidėjo vaikų pirmasis rytas atostogaujant pajūrį. Kas sausainį nugvelbė nuo stalo, kas kojines matyt pamiršo nusimauti prieš užmiegant – mat kambarį iš vakaro buvo tikrai vėsoka – o kas taip rūpestingai rūpinosi ne tik savo, bet ir kitų sveikata. Toks Mato rūpinimasis sesėmis, ypač atsiskleidė naujoje vietoje, kur jis garsiai reiškė savo pastebėjimus. Na, o mane tai nepaprastai pradžiugino tai, kad visiškai šalia namų kur apsistojome – perėjus gatvę – aikštelėje, šalia Šventosios pagrindinės mokyklos, išsirikiavę norinčiųjų pasportuoti, laukė lauko treniruokliai. Kaip puiku, jokio užmokesčio, sportuok kiek tik nori, o ir namuose tokių treniruoklių tai neprisipirksi, juolab, kad ir vietos kiek reikėtų, visos aikštės. Tai mano rytai taip ir prasidėdavo, pabudus paruošdavau šeimynai pusryčius, ir kol jie išsibudindavo ir papusryčiaudavo, kiekvieną rytą pradėdavau bėgiojimu ir su malonumu išbandydama Šventosios lauko treniruoklius. Kad Domeikavoj tokius... Na, o tėtis, pirmomis poilsio dienomis taip džiaugtis kaip aš dar negalėjo, nes po sunkių darbų apie jokį sportą nė pagalvot negalėjo, kai fizinis kūnas diktavo savo sąlygas, ir pirmiausia tai – išsimiegoti.
Nors visas keturias dienas – išskyrus mūsų atostogų paskutiniąją, penktąją – oras buvo itin vėjuotas, bet jūroje maudėmės beveik kiekvieną dieną, išskyrus Kotryną, kuri maudytis jūroje dar nenori, tik pabraidžioti. Ir man labai patinka stebėti mažylius vaikus, kai jie nuo kranto brenda į jūrą tik tiek, kad padukais pajaustų vandenį, o tada bėga kiek gali į krantą, mat vėjuotą dieną vėjas atneša vis skirtingo dydžio, bet dideles bangas, ir vaikai vis tiek nespėja nuo jų pabėgti ir sušlampa drabužėlius, jeigu oras vėsesnis ir jie būna aprengti daugiau, nes tik kojytės basos. Tai tas toks vaikų žaidimas man ypač gražus. Tačiau besidžiaugdama saulėta – kas kad vėjuota – pirmąja poilsio diena ir aš, vis tik užsimiršau. Užsimiršau, kad saulėje būnant gali stipriai įdegti kūną, o ypač vaikų kūno oda tai dar jautresnė nei suaugusiojo, tai ją reikėtų ypač saugoti. Aš niekada nesuprasdavau, ko gi tie žmonės taip mėgsta išsitiesti tam pajūrį ir degintis, degintis... ir kokį ten jie malonumą jaučia degindamiesi? Bet gi dabar, pirmą kartą gyvenime, pati nė nepajutau kaip patogiai kaitinausi saulės spindulių teikiama šiluma mano materialiam kūnui. Deja, nepagalvodama, kad ypač vaikus jau pats laikas aprengti marškinėliais ilgomis rankovėmis, nes saulė nors ir neatrodo kaitri, bet jau ne pirmą valandą bėgiojant pajūrį tik su maudymosi kostiumėliais, vaikai įdegs taip stipriai, kad naktį gali skaudėti per stipriai įdegusias kūno vietas. Taip ir buvo. Mano neatidumas. Nors Viktorija ir Kotryna naktį miegojo, bet prieš užmiegant pasiskundė, kad skauda pečius. Matas įdegė gerokai daugiau, ir ne kartą naktį kėlėsi, nes skaudėjo įdegį nugaroje. Vytautas prisiminė, kad vaikystėje, kai taip nutikdavo jam, gimdytoja nugarą jam ištepdavo kefyru, mat šis sutraukia karštį. Jau buvo ir po pietų, kai kitą dieną, parduotuvėje nupirkau kefyro. Juo ištepiau visą Mato nugarą, ir nepraėjus ne dešimčiai minučių, vaikas net pats nudžiugo – O, mama, visai pamiršau apie nugarą! – kai aš paklausiau jį, ar mažiau jaučiasi skausmas? Taigi, dar viena pamoka per skausmingą patyrimą. Reikalinga būti – atidesnei, visur ir visada.
Buvo gal trečia, ar ketvirta mūsų atostogų diena, kai prie stalo vakarieniaudami, Matas su Kotryna, klausau, kalbasi tarpusavyje:
Kotryna: (erzindama brolį) ...o aš nenoriu čia gyventi. O aš nenoriu į kitą pasaulį.
Matas: Kai numirsi tada norėsi.
Kotryna: Miegosiu, galvosiu, kad miriau.
Matas man: Mama, Rojaus Trejybė Adomą ir Ievą sukūrė, taip?... Du žmonės visą rutulį pagimdė! (Matas turi omenį, kad visa žmonija Urantijoje prasidėjo nuo dviejų žmonių, o dabar tokia didžiulė).
Aš: Tik tu sumaišei, ne nuo Adomo ir Ievos, o pirmieji žmonės buvo Andonas ir Fonta.
Matas: Taip, bet iš tų dviejų žmonių, visas pasaulis, nu geras, ar ne!?
Bet mūsų pokalbis tuo ir užsibaigia, nes namo pasivaikščioję sugrįžo Viktorija su tėčiu, ir dabar vaikai pripuola prie jų, kad apsikabinti ir patikrinti, gal ką jiems parnešė?
Atostogos baigiasi. Visi puikiai pailsėjome. Penktadienio vakare, pamojavome jūrai, ir dar nebuvo nė dešimta valanda vakaro, kai jau buvome namuose. Labai nustebau, kaip daug, per penkias dienas, paaugo visi lauko ir šiltnamio augalai. Kaip viskas greitai vyksta gamtoje, koks grožis! – niekaip negalėjau atsidžiaugti suvešėjusiais augalais. Tačiau prieš įsisukant į namų ruošos darbus, man dar magėjo sužinoti, o kokius gi pastebėjimus iš kelionės parsivežė vaikai? To jų ir paklausiau.
Aš: Vaikai, o kokie jūsų įspūdžiai ir pastebėjimai iš kelionės?
Viktorija: Mačiau, kažkokias moteris, kurios daug labai prisidažę, ten kojų nagus, ir dar ten gėrė mačiau.
Kotryna: Mama, aš kažkaip nesuprantu, įsivėrė į liežuvį kažkokį auskarą, fui.
Aš: Matei tokių? Aš net nepastebėjau.
Viktorija: Ir aš mačiau.
Matas: Aš esu matęs, kai į šventovę Kaune važiuojam, tai mačiau į ausį varžtą įsivėręs. Tuos kur lentutes gręžinėdavau, tuos mažiukus varžtus.
Viktorija: Ne, Matai, ten vienas varžtas.
Aš: O kur čia taip matėt?
Viktorija, Matas: Ikėjoj. (Parduotuvėje, Vilniuje, kur mes kartais po gyvųjų pamaldų važiuojame papietauti, nes taip patinka tiek vaikams, tiek tėčiui)
Matas: Aš negaliu patikėt – varžtą – į ausį!
Kotryna: Mama, į liežuvį veria auskarą, fui.
Aš: Nu tikrai, fui, bet kokie jūs pastabūs.
Matas: Bet Kaune irgi yra žemų virpesių, bet ne tiek kiek Palangoj.
Kotryna: Mama, aš mačiau, kaip kažkas įsidėjo auskarą į lūpą (rodo ranka pridėjusi prie savo lūpų).
Viktorija: Visur jie deda!
Matas: Mama, čia skaitosi kūno niokojimas.
Matas Kotrynai: O kur daugiau žemesni virpesiai, ar Kaune ar Palangoj, kur ten visi išsipuošę? ( Atostogų metu mes taip pat buvome ir Palangoje).
Kotryna nori kalbėti, ir kiti vaikai taip pat, bet aš paraginu kalbėti po vieną.
Matas: Mama, žinai ką dar mačiau? Visas tatuiruotas, papuošalų bilekokių prisideda, kokių tik būna, taip toliau.
Kotryna: Mama, o aš tai noriu, kad niekas nerūkytų cigarečių, ir...
Viktorija: O man tai nieko neleidžia pasakyt. Mama, man tai labai patiko maudytis...
Kotryna: O aš tai noriu dar prie jūros...
Šeštadienio rytą, atsidariau forumą, taip labai pasiilgtą pasiskaityti. Radau Algimanto parašytą mokymą Kotrynai, bet tinkantį visiems skaitantiesiems. Tad apie pietus susikviečiau visus vaikus prie kompiuterio, ir perskaičiau pirmiausiai mano aprašytus vaikų patyrimus-mintis, o po to – Algimanto mokymą bei paaiškinimą, kodėl ir kam jį skiria. Jie įdėmiai klausėsi ką aš jiems skaičiau, sekė kiekvieną žodį stengdamiesi suprasti. Būtent žodis – surūgęs – jiems visiems dabar kėlė tiek juoko, kaip ir tokie žodžiai kaip – neklaužada – paminėti Algimanto mokyme.
Baigus skaityti Algimanto mokymą:
Matas: (vis dar stengdamasis apdoroti išgirstą informaciją) – Bet dėl ko vaikam tokį juokingą mokymą parašė? Čia kaip tik Kotrynai. Kotrynos smegenytėm.
Kotryna: (draugišku balsu, nedrąsiai, šypsodamasi) – Eik, neklausyk mano mokymo. Čia man mokymą parašė.
Aš: Juk čia visiems skirtas klausytis mokymas.
Matas: Bet mama, geras mokymas. (šypsosi)
Kotryna: Surūgęs...(šypsosi. Matau, kad mąsto apie tai, ką išgirdo, nors manau, kad didelį įspūdį jai paliko pats tas faktas, kad Algimantas parašė mokymą jai asmeniškai.)
Vakare, jau prieš užmiegant, ir man jau einant iš vaikų kambario, Matas manęs paklausė – Mama, o kodėl man mokymo Algimantas neparašo? – Juk buvo paaiškinimas, kodėl jis šį mokymą būtent Kotrynai parašė, nes ji meldėsi už jį, kad nebūtų surūgęs, o būtent tą jos maldą aš gi patalpinau forume. Tuo mokymu, atsakant į tą maldą, jis mums visiems paaiškino daugiau, plačiau. – Bet Matas man nieko neatsakė, ir aš palinkėjau jam labos nakties, puikiai nujausdama jo mintis.
Šiandien, prisiminusi savo trumpą pokalbį su Matu, kai mums dar Šventojoje būnant, nespėjau plačiau jam atsakyti-paaiškinti apie Andoną ir Fontą, nusprendžiau susiradusi Urantijos Knygoje garsiai paskaityti apie šios nuostabios, pirmosios žmogiškųjų būtybių poros, gyvenimą Urantijoje. Viktorija ir Matas klausėsi tokie susidomėję, o ir man pačiai buvo taip įdomu kone viską perskaityti kaip iš naujo. Ir nuostabu tai, kad iš to ką skaičiau, bet prisimindamas taip pat, ką esu pasakojusi iš anksčiau, Matas vėl man užduoda naujus klausimus – Mama, o kaip susidarė skirtingos kalbos šitam pasaulį? Mama, o kodėl Liuciferis sukėlė maištą, su tuo...kaštonu? – Kuo, kuo? – Nu tuo, kaštonu, kaip jis ten vadinasi? – Šėtonu? – Taip, su tuo Šėtonu. – Visi esantys kambaryje pradedame juoktis, ir aš pasiūlau į kiekvieną klausimą atsakyti kitomis dienomis, skaitant Urantijos Knygą, juolab, kad ir man pačiai bus naudinga vėl pasiskaityti tas jau kažkada skaitytas vietas, bet tai nereiškia, kad jas puikiai atsimenu iki tokio lygio, kad vaikui atsakyčiau be iškraipymų, nesuklaidinant jo, kai kiekvienas žodis yra svarbus ir reikšmingas.
Taigi, nesibaigiantis mokymasis, ir ne tik vaikams.
Nuoširdžiai, Vita, Vytautas, Matas, Viktorija ir Kotryna
vvita
2017-06-26 16:13:30
Miela Vita, ačiū tau už pasidalinimą tokiomis mintimis, kurias tu išgirsti iš savo vaikų. Aš urantams prieš keletą metų ne kartą sakiau gyvojoje šventovėje, kad jūsų vaikai nuo pat mažumės pradėję dalyvauti gyvosiose pamaldose, pateiks tokių nuostabių sampratų, kad net suaugęs tokių nesugeba pateikti, o jie patys dar bus vaikiško amžiaus. Ir tą aš žinojau, ne maniau, jog taip galėtų būti, bet tvirtai žinojau jau tada, o šiandien jūs patys jau paliudijate mano ano meto teiginių tikrovę ir tiesą.
Tuo tarpu dabar pateikiu savo mokymą ir Kotrynai, nes ji būtent už mane meldėsi, kad nebūčiau SURŪGĘS. Aš prisimenu Kotrynos baimę, kada aš ją kviečiau prieiti, tuomet aš jaučiausi fiziškai labai silpnai, ir Kotryna, stovėjusi netoli mano kėdės, į mane pasižiūrėjo tokiu giliu ir nerimo pilnu žvilgsniu, bet į mano pakvietimą prieiti arčiau sureagavo priešingai - tuoj pat nubėgo tolyn. Mano žemo dažnio virpesiai ją tiesiog nunešė tolyn, tiksliau, ji nubėgo ten, kur jai buvo priimtiniau, kur buvo aukštesnio dažnio virpesiai, kad galėtų jaustis patogiai ir saugiai. Ji to negalėjo paaiškinti, nes tą padarė jausdama savo viduje pasąmonės lygiu tam tikrą sunkumą būnant netoli manęs.
Dėkodamas Kotrynai už maldą, noriu jai pateikti ir pirmąjį mokymą, atskleisdamas platesnį požiūrį - kontekstą. Šis mokymas taip pat skirtas ir Matui, ir Viktorijai, ir Vitai, ir Vytautui, ir urantams, nors jis pritaikytas būtent Kotrynos protui.
Miela Kotryna, ačiū tau už maldą, kad aš nebūčiau surūgęs, kaip supranti tu. Atėjo laikas, kad tu pamatytum skirtumą, kada pasakai žodį - surūgęs - rimtas - ir - liūdnas. Tu dar iš veido negali suprasti, kada žmogus būna surūgęs, kada būna rimtas, o kada būna liūdnas. Tu turėtum įlįsti į tokio žmogaus galvą, kurioje yra smegenys, kurios žmogui ir pasako, kada reikia veidui būti linksmam ir šypsotis, ar būti liūdnam, ar būti rimtam, o gal ir surūgusiam. Smegenys yra žmogaus galvoje. Ir jeigu tu galėtum pamatyti smegenis, tada tuoj pasakytum - FUI, KOKIOS JOS SURŪGUSIOS, VIEN TIK RAUKŠLĖS, GERAI, KAD JŲ NIEKAS IR NEMATO. Bet kas gi toms pačioms smegenims pasako, kaip ir kada jos turi paliepti veidui juoktis ar verkti? O gi tą pasako tas tikrasis žmogaus kūno gyventojas - pavyzdžiui, tavo mama ar tėtis, Matas, Viktorija, ar tu pati. Tu užsinori valgyti, ir tada tavo smegenys pajunta tavo norą, ir tuoj pat įvykdo tavo norą, kad ateitum prie mamos ir paprašytum valgyti, o jeigu tu nori žaisti su Matu ir Viktorija, tavo smegenys irgi tavo norą tuoj pat išgirsta ir tu pradedi su Matu ir Viktorija žaisti, jeigu ir jie šito nori.
Taigi, matai, miela, Kotryna, tu esi daug stipresnė negu tavo smegenys, nes jos tave visada išgirsta r visada tavęs klauso. O tu esi stipresnė dėl to, kad tu esi ASMENYBĖ. Asmenybės tu negali matyti, tu matai tik Asmenybės KŪNĄ - matai savo veidą, plaukus, kojas, rankas, o Asmenybė esi tu dėl to, kad tau šią dovaną padovanojo Kūrėjas - Rojaus Trejybė-AŠ ESU, o kūną padovanojo tavo mama ir tėtis, kada tu ir gimei šitame pasaulyje, ir kūnas tau reikalingas tam, kad darytum gerus darbus, o ne vien tik žaistum. Ir kada tu padarai gerą darbą, tau ir pačiai gera, o tada tavo smegenys ir pasako tavo veidui nusišypsoti. O jeigu tau kas nors nepasisekė, tada tavo smegenys parodo jau nuliūdusį veidą, ir Matas, arba Viktorija, arba mama arba tėtis mato net tavęs nepaklausę, kad kažkas tau nepavyko. O kada tau ko nors nepadaro Matas arba Viktorija, tėtis ar mama, kada tu jų šito paprašei, bet jie tavo noro neišpildo ne dėl to, kad nenori, bet dėl to, kad jau vėlu, ir laikas miegoti. Ir jeigu tada tu susirauki, ir nebenori su jais net kalbėti, štai tada jau tavo veidas visiems parodo, kad jis jau tikrai yra surūgęs.
Todėl iš pradžių reikia pasiklausti to, kurio matai veidą, ir tau atrodo, kad jis tikrai surūgęs, ar iš tikrųjų jis surūgęs, o gal jis yra liūdnas, o gal - išsigandęs, o gal jis sunkiai dirbo ir yra labai pavargęs, nes jo veidas tau atrodys toks, kad tu visada pagalvosi, KO JIS TOKS SURŪGĘS. Štai dėl ko tau ir verta pasiklausti, kodėl jis yra toks nelinksmas. O surūgęs jis būna tik tada, kada būna užsispyręs, kada būna užpykęs, ir net neklaužada.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2017-06-18 14:56:54
Aprašyti vaikų samprotavimus, šiai akimirkai, labai tiks prieš pora savaičių mano pasižymėtas Mato mokymas apie vaikų auklėjimą. Kaip jau esu minėjusi būtent vakare, prieš miegą, jie pasako vertas užrašyti jų mintis. Šioji gimė po mūsų trumpo pokalbio, ir kaip visada, tokio, kur paliečiama daugybė temų, nes toks jau – žingeidus – yra Matas. Tą vakar jis man sakė – Mama, bet jeigu nori, kad vaikas būtų geras kaip užaugs, tai reikia pačiam būt geram, nes vaikas viską kopijuoja. Kaip pavyzdžiui, Viktorija ką nors pasako, tai Kotryna pradeda taip pat kartot-sakyt. Tai va, ką pats sakai, tai ir vaikas sako. Kaip pavyzdžiui, printeris – ten lapas kopijuoja tą pat ką įdedi, tai taip ir vaikas, tiksliai.
O štai kokiomis mintimis Matas pasidalino su manimi prieš savaitę, vakare, kai aš ir vaikai jau kambaryje laukėme ateinant tėčio, ir tuoj tuoj jau pradėsime melstis vakarinę maldą. Matas tik ką atbėgo iš vonios apsiprausęs, linksmas įšoko į lovą, užsiklojo, ir kiek pagulėjęs man sako – Mama, kaip man patinka miegot. Aš tai čia miegu sau, kaip gerai, turiu pilna daiktų, o benamiai? Kaip man gaila jų, jie tai neturi kur gyvent, šalta jiem, neturi kur gult. Jeigu čia aš taip guliu, o tai kaip jiem jaustis? Ką jiem daryt? Kas jiem gali namus surast? – Ir tą vakar jis tikrai pasimeldė, kad visi benamiai susirastų namus.
Ryte, kai tėtis jau išėjęs į darbą, o vaikai tik ką atsikėlė ir apsiprausė veidukus ir išsivalė dantis, susėdau svetainėje su jais pasimelsti. Kotryna iš visų trijų vaikų, meldžiasi ne kiekvieną kart, bet šįryt meldėsi. Paprastai vaikai ne visada ir užsimerkia, o Kotryna tai beveik niekada – kai meldžiamės dienos metu – nes dieną ji stebi mūsų visų reakcijas – kokios jos – po jos pasakytų maldos žodžių. Šįryt Kotryna meldėsi taip. – Meldžiu, kad pas tėtį daug šypsenėlių atsirastų. Meldžiu, kad mama nepamirštų į Šventovę važiuot. Meldžiu, kad Algimantas nebūtų niekada surūgęs. – Aš atsimerkiu. Matau, kad kaip ir aš, Viktorija bei Matas sėdi suraukę kaktas iš nustebimo. Matas nė nemano laukti, kol toliau Kotryna tęs savo maldą, ir įsiterpia. – Jis niekada ir nebūna surūgęs. Tik kai bandelių prisivalgo.
Užrašyta – 2017 06 06/ 11/ 12. Su meile, Vita
vvita
2017-06-18 00:35:26
Pastebėjau, kad Viktorijai ir Matui, kai tik reikia miegoti, tai dažnai jiems prireikia – kalbėti. Kai Kotryna paprastai jau saldžiai miega – mat ji užmiega labai greitai, beveik iškart kai tik atsigula – tai vyresniesiems tiek visokių minčių atsiranda, kuriomis būtinai nori su manimi pasidalinti. Kartais, mano biologinių vaikų išreikštos mintys, mane žavi – nes jose atsispindi Gyvasis Kelias, kuriame vietos baimei – neturėtų būti. Bet kai užrašiau savo pokalbį su Matu, o po to pasistudijavau pati, tai pamaniau ir jau ne pirmą kartą įsitikinau – kaip svarbu kiekvienas žodis, kaip svarbu vaikui kantriai, išsamiai, išmintingai ir tuo pačiu – paprastai – viską stengtis paaiškinti, nes kiekvienas žodis paliečia jo vidų, ir jeigu apie kažką kalbėdamas su vaiku nepaminėsi tau akivaizdaus – bet jam tai nenutuokiamo – fakto, tavo noras padėti suprasti, gali virsti ne tokia jau ir pagalba.
Štai ką užsirašiau Balandžio mėnesio pradžioje.
Šį vakar, kaip ir kiekvieną vakarą, visa šeima susirinkome į vaikų kambarį, kad pagarbintume prieš nakties miegą, Kūrėją-Rojaus Trejybę-AŠ ESU ir kiekvienas pasimelstume. Paskutinioji iš jų kambario visada išeinu aš, mat visada dar kiek paguliu šalia Kotrynos – jai taip patinka – kol pati kietai įminga, o ir aš dar mėgstu tyloje mintimis pasikalbėti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU.
Kai Kotryna užmigo, o aš jau buvau beišeinanti iš kambario, Matas pakėlė galvą nuo pagalvės ir klausia manęs – Mama, o ką man reikės daryti su jumis, kai jūs numirsit? – Sudeginti. – Taip, bet baisu. – Taigi tau nieko nereikės daryti, jūs tik atiduosit, ir kiti tuo pasirūpins, krematoriume, yra tam speciali vieta, kur tai atliekama. – A, ir jokių problemų?! – Ir jokių problemų. – Bet, ten, girdėjau kažkur sakė, kad uždraudė barstyti pelenus kur papuola? – Pas mus dar nepriėmė tokio įstatymo, atrodo. – Aš tai išbarstysiu kur norėsiu. – Žinoma, galėsi išbarstyti kur tik panorėsi. – Vis tik, tokios šešiamečio mintys mane priverčia viduje šyptelėti, tuo tarpu jam dar ištariu – Tu labai rūpestingas, bet aš dar nesiruošiu mirti. – Abu nusišypsom ir palinkim vienas kitam labos nakties.
Šiaip žodis, mirtis, netgi ir su vaikais yra dažnai bendruose mūsų pokalbiuose pavartojamas, o jeigu atkreipsit dėmesį, tai žmonės apskritai dažnai apie tai kalba, tačiau Viktorija su Matu puikiai žino, kad tarp urantų, tai daugiau formaliai vartojamas žodis, ir vis tik mieliau jie renkasi perėjimą į morontinį gyvenimą pavadinti dūšiai artimesniu teiginiu.
Prieš pora dienų su Viktorija ravėjome smidrus. Buvo toks nuostabus rytas, ir taip vasariškai šilta. Nepamenu apie ką mes kalbėjome dirbdamos, bet aš ištariau – mirė. Ir man pačiai labai patiko, kai ji nė akimirkai nelaukus mane pataisė – iškeliavo. O štai praėjusį šeštadienį, Gyvojoje šventovėje, Vilniuje, per pamokomąjį žodį Algimantas mums kaip tik suteikė nuostabų mokymą, kad kiekvienas žodis, kiekviena mintis turi virpesius. Maža to – Viskas, visa kūrinija, amžinybė – susidaro iš virpesių. Tai aš ir pagalvojau, kad štai Viktorija ne šiaip sau mane pataisė, nes vaikai aplinkos virpesius jaučia tai dar subtiliau, o tai reiškia ir – tariamų žodžių.
Na, o štai kokios pastabos iš Kotrynos susilaukė močiutė, Vytauto gimdytoja.
Dar pavasarį, aš su Vytautu ir visais vaikais, bei jų močiute, važiavome į pavasarinę – Ką pasėsi, tą ir pjausi – mugę, kai važiuojant mašina jau namo, močiutė pradėjo pasakoti apie kažkokį žmogų kuris sunkiai sirgo, kuo sirgo, ir mirė. Tą ji pasakojo su pakankamai daug smulkmenų, kas vaikų ausiai iš viso nereikalinga girdėti, nors tai tebuvo per kokią minutę kitą bandytas papasakoti tas na, įvykis, bet to pakako, kad Kotryna tuoj sureaguotų ir atsisukus į močiutę sudrausmintų šią, jai tardama – Nekalbėk taip prie vaikų. – Ir sakyčiau labai puiki pastaba, kuri mane su Vytautu privertė smagiai nusijuokti.
Telydi jus mielieji ramybė, Vita
vvita
2017-06-06 11:28:12
Brangi Vita, labai puiki sumanyta tema ir įdomus bei prasmingas tavo žemiškojo sūnaus Mato patirtas pirmasis patyrimas, o dar tokiame jauname amžiuje. Labai įdomu ir naudinga bus stebėti ir žinoti, remiantis realiais tavųjų vaikų patyrimais, kaip jie auga, kaip mąsto ir palaipsniui keičiasi - šviesėja jų mąstymas, kiek jie prisipildo gyvos meilės, išminties, gėrio, doros, teisingumo ir kitų amžinųjų dvasinių vertybių iš Kūrėjo, kuomet visa šeima eina gyvuoju Rojaus Trejybės-AŠ ESU keliu, kuomet jūs žemiškieji tėvai dedate nuoširdžias pastangas, kad patys suspindėtume gyvąją šviesa, ir perteiktumėte kuo ryškesnę dvasinę šviesą - Kūrėjo tikrovę savo mažyliams žemiškiesiems vaikams. Juk tokių patyrimų iki šiol niekada nebuvo, o tavieji aprašyti bus pirmieji, pagal kuriuos ir kiti urantys matys, koks svarbus ir naudingas dvasinis švietimas jauname amžiuje, nuo pat gimimo, žinoma ir nuo gyvybės sukūrimo, ir kaip vaikai keičiasi, kokią milžinišką galią turi Rojaus Trejybės-AŠ ESU tikrovės energiniai virpesiai asmens atsiskleidimui savąja tapatybe. Ir aš jaučiu, visa tai labai sustiprins ir jus, ir mus tuos urantus, kurie nuoširdžiai trokšta dėti ryžtingesnes pastangas šiame gyvajame kelyje. Tai liudija patiriamą dvasinę brolystę, kuomet norime vis labiau dalintis savimi, padėti vienas kitam, sustiprinti, suspindėdami Kūrėjo - Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąja šviesa, visų gerovės labui, ateities kartų labui.
Ir aš jaučiu, kad dvasinę brolystę galima patirti tik per gilėjantį kiekvieno iš mūsų atsivėrimą Kūrėjui, dedant kasdienes nuoširdžias ir atkaklias pastangas, kaip pajaučiame gyvą vedimą iš vidaus, tuomet ir užlieja palaipsniui vis stiprėjanti dvasinė būsena, skatinanti iš vidaus ir toliau būti gyvais ir gyvybingais Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnumis ir dukromis. Tokie patyrimai iš tiesų liudija gyvojo kelio tikrovę ir prasmę visumos labui, kokią šiuo metu sunku aprėpti ir suvokti iki galo, bet ji milžiniška, aš jaučiu. Kiekviena mūsų pastanga nelieka nepastebėta, ir toks žinojimas labai sustiprina dėti jas, stengtis, nors kartais atrodo sunku, kai pasikeičia gyvenimo aplinkybės, reikia prie jų prisitaikyti, kai iškyla kažkokie iššūkiai, sunkumai, bet vėl gi, su Kūrėju per gilėjantį atsivėrimą ir jie yra įveikiami. Ir aš jaučiu, svarbiausia šiame gyvajame kelyje yra dvasinė būsena. Tik ją patirdami ir galime žingsnelis po žingsnelio eiti pirmyn ir artyn link Rojaus Trejybės-AŠ ESU, nes jei nededame pastangų, nejaučiame to dvasinio impulso, tuomet gyvenimas virsta kasdiene rutina ir monotonija, o šitaip Kūrėjas nenumatė. Tik patiriama tikrovės dvasinė būsena veda į priekį vis aktyviau veikti, veikti kartu su Juo bendradarbiaujant kaip bendrakūrėjams, tampant SAVIMI, savo ir visumos gerovės labui.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2017-06-02 11:19:00
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.