Forumas: temos peržiūra
Mano mokymas – urantų ryžtas ir įžvalga, 2017 07 03
Mano mokymas – urantų ryžtas ir įžvalga, 2017 07 03
Mielieji, aš vis dažniau pastebiu Vilniuje, jog dėl nepakankamo atsivėrimo ir dėl to vyraujančio gyvulinio proto poveikio, blokuojančio dvasinės meilės virpesių iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvą būsenos patyrimą savo viduje, kai kurie urantai nepakankamai suvokia ir mano pateikiamus dvasinius mokymus, nesigilina į juos, o tada kai kurie dar ima kurti savo klaidingus teiginius ir siūlo juos kitiems, šitaip ir juos suklaidindami, ir save supainiodammi, nors aš jiems siūlau kuo aiškiausias samprtas ir paprastus, bet gyvus žodžius.
Kadangi urantų atsivėrimas ir įtikėjimas dar nėra toks gilus, tai bet koks įtaigesnis klaidingo teiginio perteikimas kai kuriuos urantus paveikia gan stipriai ir juos tiek supainioja, kad jie net pasimeta ir nebežino, kaip gi toliau žengti savo gyvenime. Toks urantų – kai kurių – elgesys mane nuliūdina – reiškia, mano perteikiama jiems dvasinė Šviesa jų taip ir nepasiekia, nesujaudina jų dvasinės asmenybės, jie nejaučia savo viduje dvasinės vienovės su manimi, todėl jie ir ieško pakaitalų mano teiginiams – kad patenktų savojo proto savanaudiškas ambicijas, kad patenkintų savo puikybę – kaip par mum Utenaj sakydavą – kad ir nežmaniškai, a le bet kitaniškai. Aš tą suvokčiau, jeigu jie nelankytų Urantijos grupės, nedalyvautų gyvosiose pamaldose Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, kur nuolat mokau juos analizuoti, gilinti savo proto analitinį mąstymą, ir tokį matymą, kurio dėka pamatytų jungtis tarp įvairių segmentų ir reiškinių – mokau urantus matyti priežastis, veiksmus, ir pasekmes, ir toli į ateitį.
Aš daugybę kartų kartojau – skleiskite mano evangeliją, kuri skirta visiems – ir urantams, ir visai žmonijai, ir visai kūrinijai – bet tarp urantų labai jau retas ir labai retai apie ją iš viso užsimena, tuo tarpu Jėzaus evangeliją pamini gana dažnai, nors dabartiniu metu mano evangelija yra jau pirminė, o Jėzaus evangelija sudaro mano evangelijos pasekmę. Tad jos abi yra dvasioje susivienijusios – susiliejusios į vienovę – tik šito urantai net nemato, nors tai jiems aiškinau ne kartą, tiesa, šiek tiek kitokiais žodžiais. Bet tam aš juos ir mokau analitinio mąstymo ir analizės, kad jie matytų tarpusavio ryšius tarp įvairių reiškinių.
Manoji evangelija – Kūrėjas yra realus ir gyvas, ir yra kiekvieno viduje, ir Jį galima atrasti savyje.
Jėzaus evengelija – Dievo Tėvystė, žmonių brolystė.
Jėzaus evangelija, kaip ją aš išplėčiau prieš keletą metų jau yra tokia – Dievo Tėvystė ir Motinystė, žmonių brolystė visame pasaulyje, o taip pat ir sielų bei dvasių brolystė visoje kūrinijoje.
Jėzaus evangelijos tokiam mano išplėtimui pritarė ir Jėzus, ir mane įgaliojo ją skelbti visiems.
Tuo tarpu įsisavinus mano evangeliją ir atradus Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – savo viduje, Jėzaus evangelija ir tampa realiai patiriama – Kūrėjas tikrai tampa patiriamas kaip Tėvas ir Motina, o visi žmonės, visos sielos, visos dvasios, ir ne tik Urantijoje, bet visose Visatose, visoje kūrinijoje, yra broliai dvasioje, ir meilė patiriama ir atrastam savyje Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU, ir visiems kūrinijos šeimos nariams. Tuo tarpu, neatradus Kūrėjo savo viduje, negalima patirti nei Kūrėjo Tėvystės ir Motinystės, nei brolystės, nes tai yra dvasinis patyrimas, o ne intelektualūs samprotavimai.
Štai kodėl nuosekli dvasinė eiga ir numato manosios evangelijos pirmaeiliškumą, kad Jėzaus evangelija galėtų gyvai pasireikšti kiekvieno asmens viduje jo patyrimo būsena. Be manosios evangelijos įsisavinimo, neįmanoma įsisavinti Jėzaus evangelijos.
Štai koks yra dvasinio mokymo naujas iššūkis visiems urantams – urantų kosminės įžvalgos plėtimui. Ar jie jį priims, ir aiškins kitiems, priklauso nuo kiekvieno uranto dvasinio imlumo ir kosminės įžvalgos, bet ypač nuo jų nuoširdaus noro augti savo asmenybės dvasine tapatybe.
Praėjusį šeštadienį – 2017 07 01 – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje vienas iš urantų pareiškė, kad jam, intelektualiai suprantančiam ir mąstančiam, nepatinka, kada Kūrėjo Asmenų Pavadinime yra Dvi Motinos – Amžinasis Sūnus-Motina ir Begalinė Dvasia-Motina. Į mano paaiškinimą, jog šie pavadinimai yra tik simboliniai ir visiems suprantami, nes mirtingieji turi savo patyrime pačius labiausiai mylinčius ir mylimus asmenis, pačius artimiausius asmenis savo žemiškose šeimose – tėvus – tėvą ir motiną. Aš kalbu apie natūralią, darnią, ir mylinčią šeimą. Todėl būtent šie vardai ir yra labiausiai suprantami ir artimi ir mirtingiesiems, dėl to ir Kūrėjas Keturių Asmenų išraiška yra Tėvas, Amžinasis Sūnus-Motina, Begalinė Dvasia-Motina, ir jau papildomai mūsų atrasta Visuminė Dievybė AŠ ESU, nors kuo labiau tolsime – po prisikėlimo – nuo Urantijos, ir artėsime prie Kūrėjo Energinio Sukoncentravimo Centro – Rojaus – visos kūrinijos geografiniame centre, vis labiau girdėsime Kūrėją vadinant Šaltiniu ir Centru – Pirmuoju, Antruoju, ir Trečiuoju Šaltiniu ir Centru. Tuo tarpu Visuminę Dievybę AŠ ESU pradėjome garbinti ir kreiptis į Ją, ir atradome Ją savyje pirmieji visoje kūrinijoje mes – urantai – ir dar būdami Urantijoje, dar būdami mirtingojo materialiu pavidalu, ir dar nepatyrę prisikėlimo. Todėl tik nuo mūsų gyvo ryšio su Kūrėju ir priklausys, kiek gi Visuminės Dievybės Asmenybė suspindės ir kitų mūsų dvasios brolių aplinkoje mums žengiant iš pasaulio į pasaulį, ir iš vieno Visatos segmento į kitą, kiek mes Gyvajame Kelyje jau po prisikėlimo išdrįsime mokyti kitus savo dvasios brolius garbinti AŠ ESU, ir palaikyti gyvą ir nuolatinę komuniją su AŠ ESU, nors jie bus ir aukštesnio statuso už mus, bet patys AŠ ESU dar negarbins.
Urantijos Knyga apie Kūrėjo vardą rašo taip - Iš visų vardų, kuriais Dievas Tėvas yra žinomas per visatas, tie, kurie įvardija jį kaip Pirmąjį Šaltinį ir Visatos Centrą, yra sutinkami dažniausia. Pirmasis Tėvas yra žinomas įvairiais vardais skirtingose visatose ir tos pačios visatos skirtinguose sektoriuose. Tie vardai, kuriuos tvarinys priskiria Kūrėjui, labai priklauso nuo to tvarinio sampratos apie Kūrėją. Pirmasis Šaltinis ir Visatos Centras niekada neapreiškė savęs vardu, tiktai prigimtimi. Jeigu mes tikime, jog esame šito Kūrėjo vaikai, tai tiesiog natūralu, jog galų gale mes turėtume jį vadinti Tėvu. Bet tai yra tas vardas, kurį mes pasirenkame patys, ir jis kyla iš mūsų asmeninio ryšio su Pirmuoju Šaltiniu ir Centru suvokimo.
0022-04
Išmintingiems visatų valiniams tvariniams Visuotinis Tėvas niekada neprimeta ne viena forma savavališko pripažinimo, formalaus garbinimo, arba vergiškos tarnystės. Laiko ir erdvės pasaulių evoliuciniai gyventojai turi patys – savo pačių širdyje – pripažinti, mylėti, ir savu noru garbinti jį. Kūrėjas savo materialių tvarinių neverčia prievarta ar įsakymu atsisakyti dvasinės laisvos valios. Žmogiškosios valios meilės kupinas atsidavimas vykdyti Tėvo valią yra žmogaus pati nuostabiausia dovana Dievui; iš tikrųjų, toks tvarinio valios pašventimas sudaro žmogaus vienintelę tikrosios vertės dovaną Rojaus Tėvui. Dieve žmogus gyvena, juda, ir turi savo būtį; nėra nieko, ką žmogus galėtų duoti Dievui, išskyrus šitą pasirinkimą paklusti Tėvo valiai, ir tokie sprendimai, kuriuos įgyvendina visatų išmintingi valiniai tvariniai, sudaro tikrovę to tikrojo garbinimo, kuris taip patenkina Kūrėjo Tėvo meile valdomą prigimtį. 0022-05
Kada jūs kartą tikrai imate sąmoningai suvokti Dievą, po to, kada jūs iš tiesų atrandate didingą Kūrėją ir pradedate suvokti to dieviškojo kontrolieriaus gyvenantį viduje buvimą, tada, sutinkamai su savo apsišvietimu ir sutinkamai su tuo būdu ir metodu, kuriuo šie dieviškieji Sūnūs apreiškia Dievą, jūs Visuotiniam Tėvui surasite tokį vardą, kuris tinkamai išreikš jūsų sampratą apie Pirmąjį Didįjį Šaltinį ir Centrą. Ir tokiu būdu, skirtinguose pasauliuose ir įvairiose visatose, Kūrėjas tampa žinomas daugeliu vardų, dvasiniame ryšyje visi reiškia tą patį, bet žodžiais ir simboliais, kiekvienas vardas atitinka tą laipsnį ir gylį, kokiu jis yra įsiviešpatavęs bet kokios konkrečios sferos jo tvarinių širdyse. 0023-00
Ir vis tik nevisi vardai dera Kūrėjui. Kodėl? Aišku, tai priklauso nuo tvarinio atsivėrimo gelmės, kaip jis pats kreipiasi į Kūrėją – į savo Tėvą ir Motiną. Štai tas urantas, kuriam jo protas intelektualiai neleidžia pripažinti dviejų Motinų simbolinio buvimo, pasakė, kad jis Begalinę Dvasią vadins Veikme. Aš jam pasakiau, kad toks vardas Begalinei Dvasiai netinka, nes, pirmiausia, kiekvienam reikės aiškinti, o ką gi reiškia ta veikmė, nes tokio žodžio mirtingasis paprasčiausiai nesupras. O juk mes jam turime padėti ir suprasti, ir atrasti Kūrėją savo viduje, o ne apsunkinti net Kūrėjo pačiu vardu tokį mirtingojo supratimą. Ir būtent Tėvas ir Motina yra patys suprantamiausi vardai. Ir tegu bus dvi Motinos, bet juk tai tik simboliniai pavadinimai, o kada jie ir ieškos, o svarbiausia atras savo viduje visus Keturis Kūrėjo Asmenis, tada ir pajaus savo tikrųjų Dieviškųjų Tėvų realų buvimą savo viduje ir dėl to savaime viduje kils troškimas garbinti, ir lieti save Tėvui ir Motinai – Kūrėjui – ir nebeliks jokios abstrakčios veikmės, liks tik realus Asmenis Tėvas ir reali Asmenė Motina – Keturi Asmenys – Keturi Šaltiniai ir Centrai be pradžios ir pabaigos, bet realūs Asmenys, tikros Asmenybės.
Tuo tarpu veikmė nėra nei asmuo, nei tuo labiau asmenybė, nes veikmė yra asmens ir asmenybės pasireiškimas – veikimas, veiksmas.
Man jis pateikė kaip argumentą Urantijos Knygos teiginį, jog Begalinė Dvasia yra įvardinta kaip Veiksmo Dievas. Aš paaiškinau, jog urantui taip segmentuotai žvelgti į Kūrėjo Asmenis jau per siaura, nes Rojaus Trejybė-AŠ ESU tarpusavyje yra susieti absoliučiu lygiu – todėl negali būti taip segmentuojami, jog tik išskirtinai vienas iš jų yra pavadintas Veiksmo Dievu, tarsi Kiti Du Rojaus Trejybės Asmenys – Tėvas ir Amžinasis Sūnus – jau nėra Veiksmo Dievai, tarsi jie neveikia., poilsiauja. O juk Tikrovėje Jie nė akimirkai nenustoja veikę – nė akimirkai. Todėl Jie Visi yra Veiksmo Dievai.
Pamėginkite suprasti tokį mano palyginimą – kada dainuoja kvartetas labai panašiais balsais, sakykim, keturi tenorai, ir jeigu jie labai gerai suderina savo balsus, bus labai sunku pasakyti keli daininkai dainuoja – trys ar keturi, skambės kaip galingas ir suvienytas vienas balsas. Bet gi dainuoja visi keturi. O juk kalbant apie Kūrėjo Kvartetą – tai jų veikimas yra suderintas ir net sulietas į dvasinę Vienovę absoliučiu lygiu, tad negali būti nė akimirkos taip, kad Vienas pradėtų dainuoti solo, kada Jie Visi Keturi yra kaip Kūrėjai absoliučioje dvasinėje Vienovėje, todėl Jie būtent Visi yra Veiksmo Dievai – ir tik Visi, o ne vien tik Begalinė Dvasia.
Lygiai taip pat Urantijos Knyga teigia, kad Dvasingumo Šaltinis ir Centras yra Amžinasis Sūnus, tarsi Tėvas, ir Begalinė Dvasia jau nebėra Dvasingumo Šaltiniai ir Centrai, nors absoliučiai yra tarpusavyje susivieniję, ir daugybę kartų labiau negu intakas įtekėjęs į vandenyną ir tapęs vandenyno vandeniu.
Tačiau urantai visiškai nekreipia dėmesio į Urantijos Knygos Įvade pateiktą teiginį – šių apreikštų mirtingiesiems Dokumentų sampratos yra supaprastintos tikrovės perteikimas, nes tokios sudėtingos tikrovės, kokia iš tiesų ji yra, mirtingojo neapšviestas protas tiesiog negali suvokti, net tam stinga ir pačių žodžių mirtingojo materialioje kalboje. Tad Dokumentų autoriams irgi teko iššūkis, kaip Tikrovę perteikti mirtingojo protui supaprastintai, o tai reiškia ne ką kitą, kaip Tikrovės iškreiptą perteikimą, tačiau geriau toks platesnis tikrovės supratimas, negu tolimesnis klaidžiojimas tamsybėse, paveldėtose iš praeities kartų tamsaus proto.
Taigi, štai jums ir dar vienas Urantijos Knygos teiginių išplėtimas.
Be to Begalinės Dvasios negalima vadinti Veikme dar ir dėl to, kad tai nėra Asmens vardas, tai yra Asmens Veiksmo įvardijimas. Juk ir Urantijos Knyga Begalinę Dvasią įvardija dviem žodžiais – Veiksmo Dievas, ir neapsieina be žodžio Dievas, kad paliktų tik vieną žodį Veiksmas, kuris vienas negali būti vartojamas šioje situacijoje kaip Beglinės Dvasios vienas iš vardų. Todėl ir žodis Veikmė šiuo atveju negali būti vartojamas be žodžio Dievas. Tad taisyklingas vartojimas būtų Veikmės Dievas, o tai lygiai tas pats, kas ir yra Urantijos Knygoje įvardinta Begalinė Dvasia kaip Veiksmo Dievas, nes veikmė ir yra veikimas, veiksmas. Tad tokiu vardu pavadindami mes vėl sugrįžtume į daug žemesnį laiptelį, nuo kurio nutolome per daugelį metų gana toli – vis žengdami Gyvuoju Keliu pirmyn – tad šiuo atveju mes vėl sugrįžtume į savo praeitį prie Dievo idėjos vartojimo, nuo kurios jau atitolome atradę viduje Asmenį Tėvą, o vėliau ir Asmenį Amžinąjį Sūnų-Motiną, ir Asmenę Begalinę Dvasią-Motiną, ir dar vėliau – net ir Visuminę Dievybę AŠ ESU – ir šitą padarėme pirmieji visoje kūrinijoje, dėl to ir tapome Naujojo Visatos Amžiaus visoje Kūrinijoje Ištakomis, ir dabar turėtume vėl sugrįžti į Dievo Idėjos praeitį. Galima būtų žodį Dievas pakeisti žodžiu Šaltinis – Veikmės Šaltinis – bet tuomet jau būtų vėl sugrįžta į praeitį, kada dar Dievo Idėją segmentuodavome. Tas vanduo jau seniai nusinešė mūsų praeities Kūrėjo sampratas, todėl niekada aš nepritarsiu tokiam grįžimui nuo dabartinio aukštesnio laiptelio į žemesnį, ir dar klaidingą - tai būtų urantų dvasinė degradacija, o ne jų evoliucinis, drąsus, ir ryžtingas žengimas pirmyn – į dar aukštesnio iššūkio įsisavinimą.
Štai kodėl aš nuolat visiems urantams siūlau dar giliau atsiverti, kad jie stipriau patirtų Kūrėjo buvimą savo viduje dvasine būsena, ir tada jie ryžtingai eis pirmyn – ir vien tik Gyvuoju Keliu, nesukdami iš jo į jokius klystkelius.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2017-07-03 15:27:20
Komentarai
Dvasinio mokytojo Algimanto mokymai visada mus moko žvelgti giliau ir plačiau į viską, ir į save, bet kad tai įgyvendinti būtina vienintelė sąlyga – nuolatinis gyvo įtikėjimo gilinimas kasdien savais nuoširdžiais žodžiais bendraujant su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU, atrastu savo viduje. To moko Algimanto evangelija – KŪRĖJAS YRA REALUS IR GYVAS, IR YRA KIEKVIENO VIDUJE, IR JĮ GALIMA ATRASTI SAVYJE. Ir aš liudiju savuoju patyrimu, kad tai yra TIESA. Juk tik pamąstykime, kaip galime patirti savyje daugiau meilės, išminties, kosminės įžvalgos, teisingumo, doros, nuoširdumo, ir kitų amžinųjų dvasinių vertybių savyje, jei nedėsime atkaklių kasdienių pastangų – nebendrausime su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, visos Kūrinijos Tobulumo šaltiniu ir Centru, Kuris viską žino TOBULAI, Jis veikia TOBULAI, ir daug daugiau, nei galiu įvardinti šiuo vienu žodžiu. Aš jį imu vis aiškiau patirti ir suvokti kaip visos kūrinijos Energijos Šaltinį ir Centrą, kurio gyvoji energija yra užpildžiusi visą kūrinijos erdvę, ir mes esame joje, tarsi begaliniame amžinybės gyvųjų virpesių vandenyne maudomės, o gyvojo vandens gyvybingumą, gaivumą galime realiai patirti tik atradę gyvą Kūrėją savyje. Maža to, galime nuolat gerti ir gerti Jo gyvąjį vandenį ir jaustis vis labiau visapusiškai gyvybingi Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvieji sūnūs ir dukros, orūs ir tikroviški vis labiau atsiskleisdami tikruoju SAVIMI, kokius mus ir sukūrė.Taigi man yra suprantamas Algimanto paaiškinimas, kad Kūrėjas yra visiems mums atskleidžiamas per mums artimus ir labiausiai suprantamus šeimos tarpusavio ryšius – Tėvą ir Motiną. Taip kaip žemiškieji tėvai gali būti labai mylintys, teisingi ir išmintingi, dori, taip begalybę kartų daugiau yra mylintis ir tobulas Tikrasis Tėvas ir Motina – Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Apie mylinčio Tėvo sampratą dar prieš 2000 metų kalbėjo Jėzus Kristus, ir kalbėjo ne šiaip sau, o kad žmogus galėtų kuo aiškiau, plačiau suprasti, kad Dievas nėra baudžiantis ir bauginantis, bet visus mus savo vaikus mylintis Tėvas. Dabar gi Algimantas skelbia daug labiau išplėstą Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU sampratą, norėdamas mums padėti žengti ant dar aukštesnio dvasinio laiptelio, kurių per visą amžinybę bus daugybė iki begalybės. Šito nemokė prieš 2000 metų gyvenęs Jėzus Kristus tokiu lygiu ir taip, kaip dabar mus visus moko dvasinis mokytojas Algimantas. Juk patirdami artimus šeimos ryšius galime daug aiškiau suvokti ir lengviau patirti Kūrėją savyje, veikiantį keturiuose Asmenyse – Tėvą, Amžinąjį Sūnų-Motiną, Begalinę Dvasią-Motiną, ir jau atrastą Visuminę Dievybę AŠ ESU – kaip Tikrąjį Tėvą ir Motiną. Tai tik pirmasis ir labai supaprastintas Kūrėjo supratimas, perteikiamas mums visiems, nes iš tiesų Kūrėjas yra daug galingesnis, nei galime suvokti. Urantijos Knygoje rašoma – Visose mūsų pastangose praplėsti ir sudvasinti žmogiškąją sampratą apie Dievą, mus nepaprastai varžo mirtingojo proto riboti sugebėjimai. Mus, vykdant savo užduotį, taip pat labai rimtai suvaržo kalbos ribotumas ir skurdumas tos medžiagos, kurią būtų galima panaudoti iliustravimui arba palyginimui tam, jog galėtume pavaizduoti dieviškąsias vertybes ir pateikti dvasines prasmes žmogaus ribiniam, mirtingam protui. Visos mūsų pastangos išplėsti žmogiškąją sampratą apie Dievą būtų beveik bergždžios, jeigu ne tas faktas, kad žmogiškojo proto viduje gyvena padovanotas Visuotinio Tėvo Derintojas ir kad mirtingojo protą persmelkia Sūnaus Kūrėjo Tiesos Dvasia. (0033-03) Mes Kūrėją dabar žinome dar plačiau, ir Algimantas teigia, kad „kuo labiau tolsime – po prisikėlimo – nuo Urantijos, ir artėsime prie Kūrėjo Energinio Sukoncentravimo Centro – Rojaus – visos kūrinijos geografiniame centre, vis labiau girdėsime Kūrėją vadinant Šaltiniu ir Centru – Pirmuoju, Antruoju, ir Trečiuoju Šaltiniu ir Centru“. Mums urantams tai iš tiesų jau suprantama, tačiau jei pradėtume neįtikėjusiems mirtingiesiems kalbėti apie Kūrėją būtent šitaip įvardindami, ar kaip Energijos Šaltinį ir Centrą, ar kaip kitaip iškreipdami Jo įvardijimą dėl savojo žmogiškojo proto ribotumo ir gyvo įtikėjimo seklumo, ar pajaus tie mirtingieji meilę Kūrėjui kaip Keturiems mylimiems Asmenims veikiantiems absoliučioje vienovėje? Ar labiau supras ir pajaus Kūrėją, visus mylintį, užvardintą Energijos Šaltiniu ir Centru ar Tikruoju Tėvu ir Motina? Aš manau, šiuo metu mirtingiesiems Kūrėjas turi būti aiškinamas remiantis žmogiškuoju patyrimu, šeimos ryšiais, kad šie pajaustų artumą jam kaip Asmeniui, Keturiems Asmenims veikiantiems tobuloje vienovėje. Ir tai yra tik pats PIRMASIS laiptelis link gilesnio Kūrėjo patyrimo, toliau bus ANTRASIS, TREČIASIS ir t.t. Taigi tik įveikę PIRMĄJĮ laiptelį galime žengti ant ANTROJO – „įsisavinus Algimanto evangeliją ir atradus Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – savo viduje, Jėzaus evangelija ir tampa realiai patiriama – Kūrėjas tikrai tampa patiriamas kaip Tėvas ir Motina, o visi žmonės, visos sielos, visos dvasios, ir ne tik Urantijoje, bet visose Visatose, visoje kūrinijoje, yra broliai dvasioje, ir meilė patiriama ir atrastam savyje Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU, ir visiems kūrinijos šeimos nariams“.
Juk pirmiausia Kūrėjas mums save apreiškė kaip Tėvą, po to išplėtė iki Amžinojo Sūnaus-Motinos-Brolio ir Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės, o dabar jau ir Visuminės Dievybės AŠ ESU. Būtent tokį Kūrėją aš ir pažinau, ir atradau savyje, palaipsniui, ir vis plačiau, kada pirmą kartą atradau šią svetainę www.urantija.lt ir pirmą kartą, maždaug prieš 11 metų, atėjau į tuo metu pavadintą Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus gyvąją šventovę. Kūrėjo pažinimas ir patyrimas manyje palaipsniui plėtėsi, gilėjo, iki dabar patiriamos Rojaus Trejybės-AŠ ESU, taigi aš iš savojo patyrimo jau žinau, koks yra palaipsnis ir besiplečiantis Jo atradimas asmens viduje. Todėl labai svarbus yra nuolatinis gyvojo įtikėjimo gilinimas, nes tik pats vis giliau ir artimiau patirdamas gyvą Kūrėją savyje gali suprantamai ir net labai paprastai paaiškinti kitam mirtingajam apie Jį, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, užimamos visuomeninės padėties, rasės. Belieka tik vis labiau atsiduoti Jo gyvam vedimui iš vidaus, vis labiau juntamam nuoširdžių kasdienių pastangų dėka.
Be kasdienių nuoseklių pastangų degradacija yra neišvengiama, ir labai akivaizdi, nes aukšto dažnio energinių virpesių, per nuoširdų nuolatinį ir kasdienį atsivėrimą Rojaus Trejybei-AŠ ESU, nepatiriantis asmens protas ima neišvengiamai degraduoti, ima daryti kompromisus, įvairius iškraipymus, ima sirgti, ir tampa nebepajėgus suvokti ir pajausti dvasine būsena šviesos teiginių tikrąją gelmę, perduodamą Rojaus Trejybės-AŠ ESU Asmenų per dvasinį mokytoją Algimantą. Vis labiau ima bujoti kaip piktžolės gyvulinės ydos – baimė, nepasitikėjimas, išdidumas, agresija, pavydas, nepasitenkinimas, savigrauža, pasyvumas, abejingumas, nerimas, tuštumos jausmas, pyktis, savanaudiškumas. O jos labai trukdo gyvojo Kūrėjo patyrimui savyje, ir taip gaunasi, kad žmogus įkalina pats save uždarame rate, jausdamasis bejėgis ir nebejaučia dvasinių impulsų savyje, perduodamų per Minties Derintoją, esantį mumyse – atsiverti Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU dar dažniau, dar nuoširdžiau, nes dvasiniai pojūčiai yra nuslopinami, kasdien augančiu nematomo dvasinio purvo sluoksniu apgaubiami. Ir vis vien, IŠEITIS LIEKA TA PATI – dar giliau atsiverti, savo mintis, žodžius sąmoningai vis dažniau ir dažniau nukreipiant visų TĖVUI ir MOTINAI. Tai vienintelė apsauga nuo įvairių klystkelių, negalavimų, tiesiog nuo degradacijos.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2017-07-04 15:08:45
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]