Forumas: temos peržiūra
Didingas žmogus. Kas jis? Kaip juo tapti? Ar reikia?
Didingas žmogus. Kas jis? Kaip juo tapti? Ar reikia?
Taip, reikia, nes žmogaus didingumą apsprendžia jų gyvenimas MEILĖJE IR TIESOJE. O meilės ir tiesos ŠALTINIS yra Tėvas. Todėl tokio GYVO Šaltinio neatradus savyje, neįmanoma suvokti, kas yra meilė ir tiesa.
Žmogaus didingumas neturi nieko bendro su žmogaus klaidingai vartojama sąvoka "didelis žmogus," kuri numato, jog tas žmogus turi daug įtakingų pažįstamų, užima kokias nors įtakingas pareigas, ir pan.
Tačiau "didelis žmogus" yra tik žmogaus sugalvota ir klaidinga samprata, apibūdinanti, kas gi vis tik yra tas didelis žmogus. Ar gali žmogus veikti niekingai ir likti didelis žmogus. Pagal žmonių vartojamą sampratą, taip, nes jo veiksmai nesiejami su jo darbais, o daugiau siejami su padėtimi ir ryšiais.
Tačiau tam ir turime Į SAVO KALBĄ, IR KASDIENĮ JOS VARTOJIMĄ, įvesti DIDINGO ŽMOGAUS sąvoką. Dabar jos niekas nevartoja, nes mano, jog tai būtų per daug savęs sureikšminimas. Tačiau tai tiesiog būtų tik mūsų dar vienas žmogaus apibūdinimas. Juk sakome "geras, užjaučiantis, piktas, kerštingas, žiaurus, gailestingas, ir pan. žmogus."
O dabar pradėkime kasdienėje kalboje vartoti DIDINGAS ŽMOGUS. Tai tiesiog toks žmogus, kuris gali būti ir neturintis jokios įtakos visai visuomenei, bet net ir vienas gyvendamas, jis visą laiką lieka Tėvo meilėje ir tiesoje ir ja vadovaujasi, ir ja GYVENA. Toks žmogus yra tiesiog DIDINGAS. Ir tai joks nei išaukštinimas, nei iškėlimas. Tik fakto konstatavimas.
Ir tapti juo galima ne kieno nors kito dėka. Tik savo paties dėka. Būtina atrasti Tėvą savo viduje. Ir tada sužėrės didingumas visomis jo pasireiškimo spalvomis. Ir nesvarbu, kur tas žmogus gyvens, kur keliaus, jis visą laiką bus DIDINGAS, nes visą laiką gyvens Tėvo meile ir tiesa.
O kad atrastumėte Tėvą savyje, būtina nuoširdžiai ir savomis mintimis, savais žodžiais bendrauti su Tėvu, kuris jau dabar kiekviename iš mūsų yra patalpinęs savo dalelę, savo dvasią, kuri vadinasi Minties Derintojas, nes derina mūsų mintis per pasąmonę, miego metu. Ir jo derinimas yra nukreiptas būtent viena vienintele kryptimi, kad KIEKVIENAS ŽMOGUS TAPTU DIDINGU, GYVENANČIU TĖVO MEILĖJE IR TIESOJE. O tada gyvenimas taip pat pavirsta į DIDINGĄ GYVENIMĄ.
Žmonės klaidingai mano, kad didingas žmogus turi būti kažkoks išskirtinis, pasiekęs nepaprastų pergalių savo veiklos srityje, turintis kitų pripažinimą. Tai nevisiškai taip. Gali tikrai būti didingų žmonių psiekusių daug ir visai visuomenei, jeigu jie tikrai GYVENA TĖVO MEILE IR TIESA VISŲ LABUI, O NE SAVO LABUI. Tačiau Didinga gali būti gatvės šlavėja, kada ji su meile atlieka savo darbą jį paskirdama Tėvui, didingas gali būti pensininkas senukas, kuris net sunkiomis sąlygomis neša meilę ir tiesą kitiems.
Didingas yra ne tik gyvenimas, didinga yra aplinka, visa mūsų planeta, nes ją sukūrė Kūrėjas būtent iš meilės ir tiesoje. O tai, kad joje yra daug skausmo ir kančios yra tik dėl to, kad jos dvasiniai vadovai, dvasinės asmenybė, ne žmonės, NUO DIDINGUMO NUSIGRĘŽĖ. Tiesiog išdavė ir Tėvą ir mūsų Sūnų Kūrėją. Tačiau savo nusigręžimu mums PADOVANOJO DIDINGŲ IŠMĖGINIMŲ PATYRIMĄ, KAD MES, KIEKVIENAS, NET IR TOKIOMIS SĄLYGOMIS VISADA LIKTUME SU TĖVU, ATRASTU SAVYJE, IR DĖKOTUME JAM UŽ TOKIUS NUOSTABIUS PATYRIMUS.
Tik tapę didingais mes, kiekvienas, galime žengti pas Tėvą, kuris mums, visiems, davė nurodymą, "Būkite tobuli, net ir tokie tobuli, koks tobulas esu Aš." O Tėvas yra DIDINGUMO ŠALTINIS. Tėvo didingumas pasireiškia per Jo TARNAVIMĄ MUMS. Dėl to ir mes galime būti DIDINGI tiktai tada, kada TARNAUJAME VIENI KITIEMS skleisdami meilę ir gyvendami tiesoje. Taip mes tampame panašūs į Tėvą, į mūsų Sūnų Kūrėją - Jėzų Kristų.
Ir mūsų didingumas artina tą epochą, kada visoje planetoje visi taps didingi, visa žmonija. Ir tokia epocha yra vadinama ŠVIESOS IR GYVENIMO epocha. Šviesos ir gyvenimo, o dabar yra mūsų tik pasirengimas tokiam gyvenimui mūsų planetoje. Bet asmeniniai mūsų patyrimai, visi, yra realūs, jais mes augame arba purtomės savojo augimo, kada patyrimų vengiame.
Tačiau kaip atskiri žmonės vystosi nevienodai, taip jie ir šviesos ir gyvenimo epochą pasiekia ne tuo pačiu metu. Dėl to nežiūrint to, kad žmonija yra tamsi ir labai užsiėmusi materija, atskiri žmonės jau ŠIANDIEN gali pasiekti Jėzaus lygį ir tapti DIDINGI IR GYVENTI ŠVIESOS IR GYVENIMO GYVENIMĄ.
Kadangi kiti keliai veda į labai pavojingus ir rizikingus apvažiavimus, nesuteikiančius garantijos į prisikėlimą, tai, norint ŠVIESINTI ŽMONIJĄ, kad kuo daugiau būtų didingų žmonių, kad jie po materialios mirties prisikeltų ir žengtų toliau pas Tėvą, ir būtina žengti šituo ŽMOGAUS DIDINGUMO keliu JAU ŠIANDIEN. Ir žengti ryžtingai.
Ir tą daryti aš jus labai nuoširdžiai raginu jūsų pačių labui. Mūsų visų labui. Jėzaus Kristaus labui. Tėvo labui. Visos kūrinijos šiemos labui.
Bet sprendimas kiekvieno iš jūsų yra asmeninis. Ir tik laisva valia.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2006-12-29 10:58:16
Komentarai
Žmogaus orumas yra realus, tikras ir patiriamas. Orumą žmogui suteikia Rojaus Trejybė. Dar iki Rojaus Trejybės Šventovės atradimo, orumo sąvoka man buvo grynai teorinė. Negaliu atsidžiaugti savo dvasinių ieškojimų viršūnės - Rojaus Trejybės Šventovės atradimo. Tai yra nuostabus šviesos kelias, kada žmogus realiai gali patirti savyje orumą-vidinę būseną. Įdomiausia yra tai, kad Rojaus Trejybės Šventovėje ir po jos, patyrimai yra tokie įvairūs ir netikėti. Ir su kiekvienu patyrimu ,net menkiausiu, plečiasi žmogaus suvokimas ir sąmonė. Patyrimai praturtina žmogaus sielą. "Dvasinis patyrimas yra žmogaus kosmoso reali siela",(Urantijos Knyga 1123-6-3).Nuostabu tai, jog Rojaus Trejybė atstato asmenybę kompleksiškai. Tas dieviškąsias savybes žmoguje atstato ne po vieną, bet palaipsniui visą jo dvasinį turinį-meilės jausmą, orumą, pasitikėjimą, kantrybę, ramybę - tai, kas sutelpa į asmenybės dovaną. Tai vyksta didėjant to žmogaus sielos imlumui Šviesai, gebėjimui atsiverti Tėvui-Rojaus Trejybei. Sveiksta ne kuris nors žmogaus fragmentas,
bet visa jo asmenybe. Dvasinis stuburas, orumas ir meilės pojūtis yra kaip vientisas darinys-žmogaus esmė.
Po vienų pamaldų taip stipriai pajutau savo asmenybės orumą, susimaišiusį su meilės, ramybės ir pakylėjimo jausmu, jog pajutau koks turi būti žmogus, kokia turi būti jo vidinė dvasinė būsena, koks turi būti žmogaus
tikrasis dvasinis Aš. Orus žmogus visada jaus dvasinę savivertę ir nežemins kito žmogaus, bet savo vidiniu jausmu visada stengsis padėti kitam žmogui, stengsis apkabinti jį meilės jausmu net neištariant žodžio. Ir tai bus natūralus veiksmas, natūrali būsena.
Žmogaus vertė yra dvasinė. Žmogaus dvasinė savivertė pasiekiama per Rojaus Trejybės atradimą savyje, prisipildant orumo iš Jos. Žmogaus dvasingumas nėra tolygus jo specialybei, darbui kurį jis dirba. Netgi paprastas statybininkas gali dirbti savo darbą oriai, kai tuo tarpu teologijos mokslus baigęs kunigas dvasingumo srityje gali dirbti praradęs orumą. Orumas atspindi žmogaus ryšio gelmę su Kūrėju-Rojaus Trejybe. Ir atvirkščiai, žmogaus priimami sprendimai ir jo atliekami veiksmai, motyvas dėl ko jis tai daro atspindi jo orumą arba liudija to žmogaus orumo nebuvimą. Tačiau kartais žmonės orumą klaidingai supranta ir orų žmogų palaiko egocentrišku arba negailestingu, nes orus žmogus sako tiesą, kuri dažnai būna skaudi. Orus žmogus yra prisipildęs gyvos šviesos ir jaučiantis meilę bet kuriam sutiktam nepažįstamajam ir visada stengiasi bet kurį žmogų apkabinti dvasioje.
Orumas yra tikrovė, realybė žmogaus viduje. Žmogaus orumas yra dvasinė sveikata jo viduje. Orus žmogus visada bus aukščiau materijos, jo žvilgsnis į vykstančius procesus aplinkoje bus dvasinis. Tačiau žmogui, kuris nėra buvęs ir nuolat nelanko Rojaus Trejybės pamaldų, tai bus tušti žodžiai. Orumą realiai atstato Rojaus Trejybė iš vidaus. Orus žmogus, jaučiantis viduje meilę, visada bus daugiau duodantis negu imantis, nes orumas yra dvasinys turinys, kurį toksai žmogus nori išdalinti - jisai turi ką atiduoti kitam. Jis nori duoti.
Atstatyti orumą - tai atstatyti savo dvasinį kvėpavimą - ryšį su orumo Šaltiniu-Rojaus Trejybe. Orus žmogus nesijaus kaltas prieš kitą žmogų, nejaus kaltės jausmo, nes orumo būsenoje žmogus pranoksta žemus virpesius ir yra iškilęs virš jų. Jeigu žmonės, ypač tie kurie serga sunkiomis ligomis - vėžiu, diabetu, nervinėmis ligomis, ateitų į Rojaus Trejybės Šventovę, tai tokie žmonės greitai pajustų, kad ligos jame nebelieka, kad ligos vietą keičia dvasinis turinys-orumo būsena. Tai sielos būsena, kuri pranoksta fizinį kūną. "Kada tiktai jūs atveriate savo vidų Man, jūs pajuntate, kad ištikrųjų jūs nesate šitas kūnas",(Iš Rojaus Trejybės mokymų). Taip ir yra, kada tik pradėjau jausti savyje orumo būsenos daigą, tai tos akimirkos tėkmėje pajutau sielos, o tuo pačiu ir fizinio kūno lengvumą. Tuomet supranti kokia yra Rojaus Trejybės galia ir tai,
kokia gyvastis teka Rojaus Trejybės Šventovėje per žmogasu vidų. "Šviesa yra dvasios fizinis pasireiškimas",(Urantijos Knyga). Iš tikrųjų, orumo būsena yra dvasios fizinis pasireiškimas. Kartais žodžius "gyvas" "patiriamas", "realus"
norisi papildyti žodžiais "materialus, fizinis". Tai troškimas perteikti, kokia tai yra dvasinė reali tikrovė, keičianti žmogaus dvasinę konstrukciją, ko pasekoje keičiasi jo fizinis apvalkalas. Tai pasireiškia fiziškai. Orumas yra dvasinis, bet kartu ir fizinis. Orumas ištiesina žmogaus asmenybę, jo dvasinį asmenį ir jis tampa orus ne dėl gražaus žodžio, bet todėl, kad jis patiria savyje orumą virpesių pavidalu.
Rojaus Trejybės Šventovė yra gyva, nes joje vykstančios pamaldos praturtina žmogų ryškiausia šviesa. Gyvas ryšys su Kūrėju ir suteikia orumo būseną žmoguje. O gyvą ryšį užmegzti galima tik ten, kur yra gyvos pamaldos. "Žmonija niekada negalės atrasti dieviškumo, išskyrus tada, kada eis religinio patyrimo ir tikrojo įtikėjimo keliu",(Urantijos Knyga 1116-5-4).
Orumą galima prarasti, tačiau jį taip pat galima atstatyti atveriant sielą Rojaus Trejybei kolektyvinėje maldoje Rojaus Trejybės Šventovėje, nes Rojaus Trejybė yra orumo Šaltinis.
Mantas
2012-03-19 19:49:18
Manau Urantais galima vadinti tuos kurie skaito knygą ar suvokia kas joje rašoma. Prisiekti galima tik gyviems Rojaus Trejybės asmenims, o ne kažkokiai knygai kai tiesa nuolat yra gilinama papildoma nuspalvinama vis šviesesniais atspalviais. Manau Urantai mato ne knygą bet visą kūriniją laikotarpiais siekiančiais amžinybę plačiau, per tai suvokia tikrąsias gyvenimo vertybes ir natūraliai jomis vadovaujasi.
Kodėl yra naudojami kažkokie šablonai? Galbūt nežinau ką turi omeny, bet daug kam yra suprantama biblija, Jėzus tai naudojant citatas ar išsireiškimus tiesiog gali būti labiau suprantama kitiems apie ką eina kalba. O PATYRIMŲ perteikti žodžiais nelabai įmanoma, tai jeigu kasnors kartojasi tai yra KVIETIMAS patirti, tai kas yra tikra.. bet prieinama tik pasirinkimu.
Mano nuomone, ypač todėl kad Liuciferio maišto metu buvo ir kitų planetų kurios buvo įtakotos ir net labiau kada 200'000 metų taip veikiamos buvo labiau išsivysčiusios civilizacijos, tai yra tvarinių kurie filosofiškai ar per fizikinius dėsnius turi kūrinijos sampratą kurioje galbūt net nėra Dievo, kaip ir pats Liuciferio maištas buvo apie "Dievo buvimo neigimą". Ir tik todėl kad Jėzus save pasidovanojo į šį Urantijos pasaulį, tik todėl galbūt čia yra vykdoma įpatinga tvarka, yra gautas apreiškimas knygos pavidalu atskleidžiantis Tėvą ir kitus Trejybės asmenis kaip ir visą kūriniją. Daug kas bendrauja su Tėvu, yra gavę įvairių patyrimų kurie patvirtina visa kas yra apreiškime užrašyta, taip pat pačioje knygoje toks didžiulis kiekis susistemintos informacijos yra taip pat patvirtinamas per labai įvairių sričių informaciją iš kitų šaltinių mūsų pasaulyje.
Tai jeigu tu kalbi apie alternatyvų tikrovės supratimą, jis gali būti tikras tam tikrame lygyje, galbūt kaip kad "materialių pasaulių" lygyje neapimant dvasinių pasaulių, taip pat toks tikrovės apibrėžimas gali neturėti visa ko apjungiančio triasmenio Dievo, kuris vestu tvarinius per amžinybę jo parengtu planu. Žmogus gali daug ko prigalvoti, bet einant Tėvo valios vykdymo keliu yra kita kokybė. Bet tokie dalykai tampa labiau atskiriami tik įgavus patyrimo manau, kol tai tik žodžiai kažin kiek tai gali būti suprantama ar suvokiama.
Jeigu tu, Rima, skaitei Urantijos Knygą ir kažką ten suvoki man esi Urante. Kokiomis vertybėmis ir kieno vedimu ar ribotu protu ar dvasiniu vedimu vadovaujiesi jau kitas klausimas.
Mano supratimu, kiekvienas yra visaverčia kūrinijos dalimi, tačiau jeigu jis savo valios nesulieja su savo prote esančia dalele padovanota tobulo Tėvo, tai yra jo sąmoningas pasirinkimas nepatirti toliau kūrinijos ir po mirties išliks tik Minties Derintojas, tas Dievo fragmentas kuris užrašys jūsų patyrimą, sukauptą per visą gyvenimo laiką kai jis jus bandė vesti ir vedė tiek kiek jūs buvote tam atviri. Jeigu būtų susiliejama su Tėvo valia, tuomet atsiveria visa likusioji kelionės į Rojų plano dalis, ir gyvenimas per amžinybę kūrinijos šeimoje. Pritariu Algimantui kaip jis perdavė mintį nuo Tėvo: "Ten kur yra Reinkarnacija - ten nėra Dievo, nėra mylinčio Tėvo" Ir kiti per intelektualius išvedžiojimus, filosofavimus ir atmetimą Dievo kaip asmenybės yra nuklydę toli tik iki reinkarnacijų, be susiliejimo, be išlikimo ir tolesnio žengimo į Rojų. Kūrinija plati, su daug esu informacijos susipažinęs, ir nematau kažko netinkamo su Urantijos Knyga, tau Rima galbūt tiesiog reiktų pabandyti susikalbėti ir išsiaiškinti kaip yra. Tarp tų pačių Urantų yra įvairių žmonių, vieni daugiau bendrauja su Tėvu kiti mažiau, kiti to nedaro kolkas. Kol kas tiek. Myliu. Sudie.
Vaidas
2009-01-27 10:28:14
Jus neatsakete i klausima, kodel "prisieke" urantai masto ir rašo vienodais šablonais, jeigu visi Zemes zmones ims skaityti Urantijos knyga kaip viena pažangiausiu dvasiniam augimui, jie irgi mastys rasys ir kalbes sios knygos sablonais? Nekalbant jau apie pacias savokas ir ju rysius, daugiau ar maziau iskreiptai atspindincius tikrove. Tarkim as jums pateiksiu visos tikroves sistemiskai aprasyta modeli, kuris jums bus visiskai naujas neiprastas ir neatitinkantis Urantijoje aprasomo modelio, tiesiog atskleis tikroves suvokima per visai kita prizme, negi imsite neigti, kaip nieko bendro su Tikrove neturinti dalyka? O gal vis tik Tikrove, budama bendra nera vienalype ir jos suvokimo budai gali buti labai skirtingos tikroves apraiskos, besireiškiančios skirtingomis kultūromis? Ar tai kad as nesivadinu urante ir nelaikau saves itikejusia ir i nieka nesikreipiu MD, reiskia, kad nesu visaverte Tikroves dalis? Kaip jus ismatuojate rysius tu kuriuos eliminuojate ir tik kai kuriuos laikote esancius bendrysteje? Kaip nustatete pakankama ar nepakankama manaji rysi su tikrove, pavadindamas ji infantiliu?
Rima
2009-01-27 01:06:12
MIELAS ALGIMANTAI, MAN VISAI NERŪPI TEORINIAI ATSAKYMAI, YPAČ KAI JIE ILGESNI UŽ PATĮ ŽMOGAUS LIEŽUVĮ. VISA TIKROVĖ YRA BENDRA IR JOJE KIEKVIENAS YRA JOS DALIS. TOKIA YRA VISA TIKROVĖ IR KIEKVIENAS JOJE. IR MAŽAS YRA DIDELIS IR DIDELIS YRA MAŽAS. O PATI ŽAVIAUSIA YRA DABARTĖS AKIMIRKA, ĮGALINANTI VAIKIŠKĄ, KAIP JUS SAKOTE, PAKEISTI PAČIĄ TOBULYBĘ.
Rima
2009-01-27 00:43:21
Mieloji Rima, tu patekai į DVASINIO AUGIMO FORUMĄ IR skirtą DVASINIAMS ATEITIES MOKYTOJAMS, o pateiki klausimą, kuris JAU DAUG KARTŲ BUVO APTARTAS.
Skaityk VISAS Forumo temas, kad suvoktum ir KUR TU ČIA PATEKAI IR KAD TAVO VISI KLAUSIMAI JAU YRA ATSAKYTI, TIK SUSIRASK JAU IŠGVILDENTUS ATSAKYMUS PATI. Tada ir pati suvoksi, kodėl tavo klausimai yra DAR VISAI VAIKIŠKI IR NETURI NIEKO BENDRO SU TĖVO TIKROVE.
Perskaičiusi visas temas ir sužinosi, kad NIEKADA NIEKAS NEKALBĖS VIENODAI, BET BŪTINAI KALBĖS, ELGSIS, IR GYVENS BŪDAMI VIENA DVASIOJE. Tai ir yra kūrinijos brolystė, kurioje mes jau - KAI KURIE - ESAME ŠIANDIEN IR URANTIJOJE.
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009-01-27 00:03:08
Pagal jus iseina, kad tautos praras savo kulturini dvasini savituma ir neišliks jokios tikrovės suvokimo sampratų įvairoves. Visi mąstys, kalbės ir reikšis vienodai kaip algimantai ir petrai.
Rima
2009-01-26 21:40:09
Mielieji, DVASINIU MOKYTOJU gali būti NE KIEKVIENAS, tačiau TĖVO SŪNUMI AR DUKRA GALI BŪTI, IR YRA, KIEKVIENAS, ATRADĘS TĖVĄ, IR ATRADĘS JĮ SAVYJE.
Tai pirmas žingsnis į GIMIMĄ IŠ DVASIOS, KADA VISUS PAMILSTAMA TĖVO MEILE, TOKIA MEILE, KURI YRA VIENODA VISIEMS, NES NEBĖRA JOKIŲ IŠSKIRTINIŲ ASMENŲ.
Neiškraipykite MANO JUMS PASAKYTŲ, IR SAKOMŲ, minčių, ir neaiškinkite to, ko aš jums nesakiau.
Aš NIEKADA, NĖ VIENO KARTO, NESU SAKĘS, KAD JŪS TURĖTUMĖTE NESIRŪPINTI SAVO ŽEMIŠKOS ŠEIMOS NARIAIS. AŠ JUMS SAKIAU, IR SAKAU, KAD ŠITO JAU DABAR NEBEUŽTENKA.
JAU ATĖJO LAIKAS JUMS SAVO ARTIMU LAIKYTI VISUS ŽMONES, VISAS DVASIAS, VISAS SIELAS, IR MYLĖTI VISUS VIENODAI.
Aš jus mokau, kad atrastumėte savyje TĖVĄ.
Kol Tėvo neatrasite savyje, tol mano jums suteikiamo mokymo ne tik nesuprasite, bet jį vis iškraipysite, net ir taip, kaip apaštalai iškraipė Jėzų, jam priskirdami tai, ko jis nesakė, o tą, ką jis sakė, jie visiškai ignoravo.
Ką reiškia ATRASTI Tėvą? Tai ir reiškia PATYRIMĄ SU TĖVU, ne su kuo nors kitu, bet su TĖVU.
TĄ JAUČIA-PATIRIA JŪSŲ ATSIVĖRUSI TĖVUI SIELA PER SIELOS ASMENINĘ GYVĄ KOMUNIJĄ SU TĖVU.
Tol, kol dar patys mėginate susigaudyti, ką gi jūs atradote, kai pagal KITŲ rašomus požymius sau nustatote, kad tai ir yra panašu, jog atradote Tėvą, tai ir rodo, kad KOL KAS TĖVO DAR NEATRADOTE.
Toks žmogus, kuris atranda Tėvą savyje, pajunta TĖVO ASMENS MEILĘ, IR JAUČIA JĄ NUOLAT IR JAM VIS MAŽIAU REIKIA NET IR DVASINIŲ KNYGŲ, KAD IŠ JŲ PASITIKRINTŲ, KĄ GI JIS ATRADO. JIS JAU PATS ŽINO TVIRTAI, KAD ATRADO TĖVĄ, O NE KAŽKĄ, KAS BŪTŲ ABSTRAKCIJA, TIK PANAŠI Į TĖVĄ PAGAL TIKRINAMUS KITŲ IŠVARDINTUS POŽYMIUS.
Ir kada žmogus atranda TĖVĄ, tada jis nustoja vartoti žodį DIEVAS, nes jam DIEVAS JAU YRA TAPĘS TĖVU, O NE KAIP BUVO IKI TOL VIEN TIK DIEVU.
Ir nuo tos pačios akimirkos jis vartoja žodį TĖVAS IR TIK TĖVAS.
Žmogaus GYVULINIS PROTAS LINKĘS SAKYTI DIEVAS, NES TAIP JĮ MOKĖ VISI - BAŽNYČIA, APLINKA.
O SIELA, KURI IR PATIRIA GYVĄ RYŠĮ SU ASMENIU TĖVU IR KURI SU JUO BENDRAUJA GYVAI, JAU SAVO ASMENINIU PATYRIMU ŽINO, KAD TAI YRA TIK TĖVAS IR TIK JIS.
Ir tik tada ji sužino, kad tik šis TĖVO GYVASIS KELIAS YRA VIENAS. IR VISAI KŪRINIJAI. DVIEJŲ KELIŲ NĖRA. Visi kiti takeliai sueina į šitą GYVĄJĮ IR VIENINTELĮ TĖVO KELIĄ.
Todėl tie iš jūsų,kurie norite tapti DVASINIAIS MOKYTOJAIS, IR TURĖSITE SAVO ASMENINIU PATYRIMU ATEITYJE PATVIRTINSITE MANO ŽODŽIŲ TEISINGUMĄ, JEIGU EISITE GYVUOJU TĖVO KELIU.
KITO KELIO DVASINIS MOKYTOJAS TIESIOG NETURI,KAD IR KIEK JŪS NORĖTUMĖTE TĄ PANEIGTI, KAD YRA DAUGYBĖ KELIŲ.
Asmeninio patyrimo kaupimo kelių yra daug, bet DVASINIO MOKYTOJO GYVASIS TĖVO KELIAS YRA VISUOTINIS VISAI KŪRINIJAI. IR JIS YRA VIENAS.
Būtent šito kelio aš jus ir mokau, o ne tuščių ginčų, kokie dabar padažnėjo Forume.
Jie atitraukia jūsų dėmesį nuo jūsų asmeninio dvasinio augimo ir pasirengimo, ir tuo pačiu žemina jūsų energetinius virpesius, nes savo dėmesį, laiką, ir energiją jūs švaistote antraeiliams dalykams, iš akiračio išleisdami patį pagrindą - mokytis DVASINIO MOKYTOJO PIRMINIŲ PAGRINDŲ, KURIUOS SUDARO JŪSŲ PAČIŲ ASMENINIO PATYRIMO PASIDALINIMAS, PATEIKIANT JUOS IŠSKLEISTU ir NUOSEKLIU PASAKOJIMU,KAD BŪTŲ VISIEMS SUPRANTAMAS VISAS KONTEKSTAS BE JOKIŲ PAPILDOMŲ KLAUSIMŲ, RYŠIAI TARP JŪSŲ IR TĖVO AR KITŲ JO VAIKŲ.
Jūs turite mokytis NUOSEKLAUS AIŠKINIMO TAIP, KAD NIEKO NESUPRANTANČIAM BŪTŲ JŪSŲ PASAKOJIMAS VISIŠKAI AIŠKUS NUO PRADŽIOS IKI GALO.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009-01-26 21:17:40
Kam braižyti? Gyvenkim
sau ir artimui
2009-01-26 19:31:13
Mielas Algimantai,pagal požymius, kuriuos aš išskaičiau tavo ir kitų žinutėse, Tėvą savyje aš jau esu atradusi ir dabar save tobulinti galiu padėdama ne sau, o kitiems. Aš tvirta, žinau ką darau ir žinau kur einu. Ten pat einate ir Jūs, tik skirtumas, kad jūs akcentuojate vieną kelio atkarpą, o mano sąmonėje yra galutinis taškas, kurio aš siekiu. Man nėra svarbu ar mane vadinsite gyvuliškos sielos, našlaite ir t.t. tai manęs nepakeis, nes nebeturiu abejonių. Viena ko, dabar man reikia tai dvasinės praktikos, savo žodžius paversti darbais. parašiau ir pati nustebau, kad jau žinau kitą savo kelio atkarpą. Ir vėl kartosiuosi, tiksliau pakartosiu žodžius iš žuvėdros "ieškokite meilės paslapties, čia visko esmė". :-) Tu neįsivaizduoji, o gal ir įsivaizduoji, kaip lengva sieloje, kai atrandi šį lobį. Tai tikrai nuostabus jausmas ir joks pasaulio auksas ir jokia garbė nėra verti net mažos dalelės šio jausmo. Jūs akcentuojate gyvą bendravimą su Dievu, nežinau kaip tai atrodo iš jūsų pozicijos, bet man jau 8 metų Dievas nurodo kelią ir tai labai paprasta, paprašai ir duoda ženklą, tereikia atpažinti ir neabejoti. Vakar draugė net pyktelėjo, tu manai, sako, kad tai kas įvyksta savaime ir yra teisingiausia. Taip atsakiau, jei tavo elgesio motyvas yra gėris. kai gyveni atvira širdimi ir su meile priimi kiekvieną pamoką, tiek gerą, tiek skaudžią, visada viskas išsirutulioja tik į gera. Ir tai nėra išskaityti žodžiai, tai asmeninė patirtis, o ją man suteikė Aukščiausiasis, todėl juo abejoti lyg ir būtų kvaila. ;-)
Su meile Jolanta
Jolanta
2009-01-26 19:57:56
Skirta buvo ne Arnoldui, o
Rimantui
2009-01-26 19:12:37
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]