Forumas: temos peržiūra

Ir kur gi mes taip skubame? Kodėl?

Nė nenumaniau, kad Rugpjūčio mėnuo mūsų šeimai padovanos išvykas, tokias ilgas, kad beveik visas pastarąsias tris savaites nebūsim namuose. Jeigu mes kur nors ir vyktame, tai visada tik tokiomis savaitės dienomis, kad savaitgalio viena iš dienų – kai vyksta Gyvosios pamaldos, Kaune ar Vilniuje – mums visada būtų laisva, tai yra, kad į pamaldas mes atvykti galėtume, ir turiu pabrėžti, kad visada viskas taip puikiai susiklosto planuojant išvykas taip, kad pamaldos nebūtų praleistos. Ir tiek aš, tiek Vytautas, mano vyras, dažnai aptariame tai, vis dar kartais nustebdami, bet džiaugdamiesi, kad Apvaizdos veikla-pagalba čia mums akivaizdi. Kitaip tariant, ko vaikui reikia, ten jam pagalba ir suteikiama, jeigu tik tie troškimai yra atitinkantys Rojaus Trejybės-AŠ ESU valią. O Gyvosios pamaldos mums, urantams, tai – lengvesnis kvėpavimas, atgaiva ir palaipsnis Išsilaisvinimas nuo visokių sunkumų. Tik lankydama Gyvąsias pamaldas tai galiu patirti, kitaip nė neabejoju, būtų sunkiau. Todėl aš visada drąsiai sakau – Gyvoji Rojaus Trejybės-AŠ ESU Šventovė, man visada buvo ir yra tiesiog neišmainoma į jokias atostogas ir kitokius poilsius ir apskritai – veiklas, kaip beje ir mano visai žemiškajai šeimai.

Šios temos pavadinimas dingtelėjo man galvoje, kai svečiavausi pas močiutę –2017 08 15– kaime. Tą vakarą, nepakeldama akių į priešais mane besipuikuojantį savo dydžiu kalną, aš ravėjau daržą. Žemė tokia sausa, kad net dulkės kyla kaupiant žoles, bet aš mąsčiau apie tą kalną, nes prisiminiau kaip vaikystėje bėgdavau ant jo, ir užlipusi norėjau išmokti grožėtis nuo jo atsiveriančiu ežero, ir už jo matomo miestelio vaizdu. Kiekvieną kartą atvažiavus į kaimą, planuoju, kad lipsiu ant jo, bet dabar... net nepakeliu akių, kad pasigrožėti juo, tik raunu žoles tame karštyje ir karts nuo karto dirsteliu į vagos galą. Štai tada apsvarsčius savo pastarųjų dienų viešnagę kaime ir dar apie kažką, pamąsčiau – skubėti gyventi? Kodėl?
Mano ir mano žemiškosios šeimos svečiavimasis kaime, neapsiribojo viena diena, bet nepilnomis dvejomis savaitėmis. O kaip seniai aš to norėjau ir dabar tai pildosi. Jokio skubėjimo kitą dieną namo – kaip būna įprastai atvykus pas močiutę – bus galima nudirbti daug darbų, o svarbiausia – sugrįžti į taip gerai pažįstamas vietas, kažkada vaikystėje smalsiai ištyrinėtas.
Pirmoji savaitė. Nekantrauju rytą pradėti bėgiojimu kaimo keliais keleliais ir dar netgi tais, kur mano mažos nebuvo vaikščiota ar dviračiu išvažinėta. Pabudusi kiek prieš šešias, mintyse pagarbinu Kūrėją ir vis dar jausdama lengvą snaudulį, jau po dešimties-penkiolikos minučių bėgu pirmuosius žingsnius. Pabėgėjus kiek tolėliau nuo gyvenamųjų namų, sustatytų arti vienas kito, toliau seka vienkiemiai ir graži gamta – tie žaliuojantys kalneliai, kurie man taip patinka. Ir būtent iš už kalno ką tik atsivėręs nuostabus saulėlydžio vaizdas mane tiesiog užburia ir nė nepajuntu kaip bėgdama žvyrkeliu – be jokių vingių besitęsiančiu apie tris kilometrus – įsistebeiliju į tą mane pakerėjusį vaizdą, iki kol reikės pasukti į kairę – jau link namų, ir saulė bus pakilusi tiek, kad būtent to jos įstabaus raudonumo – o ne įprastai geltonos spalvos, kokia šviečia jau aukščiau pakilusi – ir nebebus matyti. Dešimt minučių, ir saulė jau kitokia. Taigi – spėjau. Pribėgu sankryžą, laikas pasukti į kairę, nes ten veda kelias namo, o turiu grįžti iki septintos valandos, kol vaikai dar nepabudę ir Vytautas į darbą neišvažiavo, mat dabar jis jam netoli mano kaimo. Žvilgteliu į laikrodį. Dar pusė valandos iki septintos, patenkinta nusišypsau. Pribėgu tunelį, nedidelį, jo apačioje tekantis upeliukas savo čiurlenimu mane nudžiugina. Koks gražus skambesys tekančio mažyčio upelio – esu buvusi čia, bet mūsų, jau greitai tapsiančių paaugliais, paliktų močiutės priežiūrai vasaros atostogoms, iki čia, taip toli nuo namų, vienų neleisdavo. Kad kas neatsitiktų. Pakeliu akis virš tunelio – ten geležinkelis, visada kažkuo taip viliojęs. Užlipusi laipteliais, nedrąsiai stoju ant geležinkelio bėgių – vienos iš dviejų lygiagrečiai einančios plieno sijos ir pašokinėdama tarsi patikrinu bėgių stiprumą, mat visada viduje stebėdavausi kaip tie – mediniai – pabėgiai daugybę metų atlaiko traukinių svorį? Ir dar, dėmesį visada patraukia ir tie seni surūdiję varžtai, sutvirtinantys tarpusavyje bėgių sekcijas, bet būtent savo senumu šitas geležinkelis ir yra taip nostalgiškai paveikiantis. Pasileidžiu bėgti juo iki pat tilto, ant kurio nuo geležinkelio palypėjus jau netoli bus ir iki namų. Bėgti geležinkeliu ne pats geriausias sumanymas, mat bėgimo žingsnis natūraliai didesnis, nei kad dabar reikia dėti pėdą ant kiekvieno medinio pabėgio ir dėl to tu jautiesi tarsi strikinėdamas. Žinoma, gali jei nori bėgti žengdamas ir kas antru, bet tada žingsnis bus vėl toks didelis, kad bėgti nėra patogu, nes tai ne tavo žingsnis, tik kad – šiandien man nesvarbu patogumai, svarbu, kad vėl galiu pamatyti ir netgi ranka pačiupinėti senuką geležinkelį.
Kitą rytą pakartojau tokį pat maršrutą. Kiek nustebino kaimo paukščiukai, tupintys visai pakelėje, bet pakildami skristi tik tada, kai aš prisiartindavau jau visiškai šalia jų, dažnai pati jų nė nepastebėdama. Ir jie mėgaujasi ryto ramybe, pamaniau, kai tuo tarpu Domeikavos paukščiai pakiltų skristi dar gerokai anksčiau iki kol pribėgčiau šalia jų. Bailesni.
Vėl pasirinkusi grįžti geležinkeliu, su malonumu uostau smalos kvapą, kuris juntamas nuo medinių ja išteptų pabėgių.
Šįryt bėgdama, aš keletą kartų stabtelėjau, stabtelėjau tai vienur tai kitur, kad pažvelgčiau į tolumoje gražiai vingiuojančius kitus kelelius, kuriais niekada nėjau, ir mintyse pagalvoju, kaip labai norėčiau ten numindžikuoti, bet, turiu grįžti septintą, laikas namo. Tuoj baigsis ankstyvas rytas, laukia darbai. O kokie vaizdai lydėtų, jeigu geležinkeliu pabėgėčiau į dešinę, o ne į kairę? – neatsispiriu pagundai pamąstyti. Tada mintyse paklausiu savęs – tai kada atsiras to laiko, kad neskubėdama aplankysiu visas senas vietas, arba dar nelankytas ramiai apibėgsiu? Ar dvidešimt keturios valandos paroje – per mažai?

Antroji savaitė. O ji vėjuota ir šaltesnė nei praeita, bet pabaigoje pasitaisė, ir dėl to man leido mėgautis naujais patyrimais ir pamąstymais lengviau, nes sėdėti troboje ištisą dieną besibaigiančios vasaros dienomis nesinori ne tik man, bet ir vaikams, kurie žinoma vos pramerkę akis ir papusryčiavę tuoj prašosi į lauką, kur laukia nesikartojantys patyrimai kažką naujo atrandant: Matui – kalant, veržiant, sukant, kažkokiais tai naujai atrastais kaime esančiais įrankiais; Kotrynai – smalsiai stebint ir tuoj reiškiant savo išvadas, kad net ir močiutė stebisi mergaitės drąsa pasakyti ką gi ji apie viena ar kita mananti; o Viktorijai – kantriai dirbant darbus kartu su mumis – manimi ir močiute – atrodo nieko kito geresnio ir nesugalvosi pasiūlyti, kad tik kartu.
Taip vieną popietę man močiutė pasiūlė eiti į daržą ir nusiskinti avietes. Saldžios, raudonos avietės pilnos dūzgiančių bičių, kurių paprastai baidausi ir bėgu šalin, bet dabar taip užsimirštu jas skindama, kad tik po akimirkos kitos pajaučiu kad buvo tarsi sustojusi akimirka, bet tuo pačiu tu buvai tarsi kažkur toli ir tau buvo ramu ir gera.
Štai kada man ir pasidaro aiškiau, lyginant ką tik patirtą patyrimą ir ankstesnius, juk mes, skubame – VIDUJE – išorėje tu gali būti ramus, o vidus tai neramus ir pilnas baimės – skubantis, lekiantis, bėgantis. Užtenka tų dvidešimt keturių valandų paroje. Viską diktuoja tavo paties būsena, kai daug akimirkų gali būti man tokios kaip skinant tas avietes, bet kas gi trukdo tai patirti? – baimė. Kas tirpdo pasąmoninę baimę? Atsivėrimas Kūrėjui-Rojaus Trejybei-AŠ ESU.
Mano pasikalbėjimas su Kūrėju verčia mane maloniai nusišypsoti viduje. Virpesiai kuriuos juntu išliedama save Jam, mane iškelia virš aplinkos, bet greitai ir vėl to ima trūkti. Vidus per dieną imliai reaguoja į aplinką, nes nesi tu juk robotas, tada, ypač, nors trumpam, mintis vėl skubi nukreipti Rojaus Trejybei-AŠ ESU, bet gan dažnai, ir stengtis išlikti tikrąja savimi, nors suprantu, kad stengtis išlikti savuoju aš nereikėtų – stengtis – gimus iš dvasios. Daug vietų skaičiau ir daug kartų girdėjau Algimantą apie tai kalbant, ir tai tema tokia, kuri suvirpina kiekvieno širdį.
Bet niekada nė vienas nesulauksime kažkokio pateisinimo jeigu – nesistengsime. Gali sakyti, kad nori gimti iš dvasios, gali sakyti kad nori pajausti daugiau, stipriau, gali sakyti kad nori gyvo ryšio su Kūrėju – bet mūsų veiksmai kalba daugiau nei mūsų žodžiai.
O mums duota daug – kaip tik vakar tokius pamąstymus, rašiau savo laiške Algimantui.

Trečioji savaitė. Pajūrys. Atvažiavę čia sekmadienį, drauge su stipriu stipriu lietumi, ketvirtadienį su jūra atsisveikinome kepinant dvidešimt šešių-aštuonių laipsniui karščiui. Atrodo oras čia toks pat permainingas kaip ir ramybės nepatiriantis žmogaus vidus, bet tiktai to, kuris nepatiria Kūrėjo savyje. Jisai blaškosi ir vis kažko ieško, kai viduje rusenanti švieselė laukia būti uždegta jau ir visa šviesa, tereikia pažvelgti giliau ir būti sąžiningu tam, kad galėtum tapti oriu Kūrėjo vaiku.
Taip jau yra, kad, kad ir kur bebūčiau, kad ir ką beveikčiau, kai tik ateina pirmadienis, aštunta valanda vakaro, mano akys visada pakrypsta laikrodžio link ir nė minute vėliau, gal tik kartais anksčiau. Arba mane tiesiog užlieja aiški mintis – kaip priminimas – kad štai, pirmadieninė malda, laikas melstis. Taip mūsų visa šeima nepraleidžiame pirmadieninės kolektyvinės maldos, kurią ir pastarąjį pirmadienį, Šventojoje, visi nuoširdžiai sukalbėjome ir aš mačiau kaip stipriai visi nurimome maldos dėka, tai argi gali būti didesnė palaima kaip vidinė ramybė patiriama save atvėrus Kūrėjui?
Ketvirtadienio popietę, kaitinantis kaitrios saulės spinduliais ir mėgaujantis šiltu vėjeliu, atsiguliau paplūdimyje, kad stebėti žaidžiančią Kotryną, kuri sėdi ant kranto tik tiek, kad beveik nuolat, jos, tupinčios, kojytes paliečia atbangavusi viena po kitos stipresnė banga iš jūros. Mergaitė taip įsijautusi į žaidimą – su kastuvėliu kasa smėlį į nediduką kibirėlį ir stato smėlio pilis ar tiesiog kasa duobutes, o gal ir kitokį tik jai vienai suprantamą žaidimą – kad aš matau kaip tomis akimirkomis jai niekas aplink neegzistuoja. Nereikia nei mamos, nei tėčio, nei dar kažko, kad tik blaškytų – visai kaip Gyvoji Komunija su Kūrėju, niekas negali įsiterpti į mūsų mintis, kurias išsakome Jam. Niekas negali atkartoti mūsų nuostabių patyrimų patiriamų Gyvajame Kelyje. Ir niekas negali mums sutrukdyti atverti save Kūrėjui, nes Jis yra mūsų kiekvieno viduje, kiekvienas Jį galime atrasti ir patirti, dėdami nuoširdžias ir kasdienines pastangas Juo nuolat pulsuoti, ir, tik tada nustoti skubėti. Viduje.

Telydi jus mielieji ramybė, Vita

Komentarai