Forumas: temos peržiūra
Didingas žmogus. Kas jis? Kaip juo tapti? Ar reikia?
Didingas žmogus. Kas jis? Kaip juo tapti? Ar reikia?
Taip, reikia, nes žmogaus didingumą apsprendžia jų gyvenimas MEILĖJE IR TIESOJE. O meilės ir tiesos ŠALTINIS yra Tėvas. Todėl tokio GYVO Šaltinio neatradus savyje, neįmanoma suvokti, kas yra meilė ir tiesa.
Žmogaus didingumas neturi nieko bendro su žmogaus klaidingai vartojama sąvoka "didelis žmogus," kuri numato, jog tas žmogus turi daug įtakingų pažįstamų, užima kokias nors įtakingas pareigas, ir pan.
Tačiau "didelis žmogus" yra tik žmogaus sugalvota ir klaidinga samprata, apibūdinanti, kas gi vis tik yra tas didelis žmogus. Ar gali žmogus veikti niekingai ir likti didelis žmogus. Pagal žmonių vartojamą sampratą, taip, nes jo veiksmai nesiejami su jo darbais, o daugiau siejami su padėtimi ir ryšiais.
Tačiau tam ir turime Į SAVO KALBĄ, IR KASDIENĮ JOS VARTOJIMĄ, įvesti DIDINGO ŽMOGAUS sąvoką. Dabar jos niekas nevartoja, nes mano, jog tai būtų per daug savęs sureikšminimas. Tačiau tai tiesiog būtų tik mūsų dar vienas žmogaus apibūdinimas. Juk sakome "geras, užjaučiantis, piktas, kerštingas, žiaurus, gailestingas, ir pan. žmogus."
O dabar pradėkime kasdienėje kalboje vartoti DIDINGAS ŽMOGUS. Tai tiesiog toks žmogus, kuris gali būti ir neturintis jokios įtakos visai visuomenei, bet net ir vienas gyvendamas, jis visą laiką lieka Tėvo meilėje ir tiesoje ir ja vadovaujasi, ir ja GYVENA. Toks žmogus yra tiesiog DIDINGAS. Ir tai joks nei išaukštinimas, nei iškėlimas. Tik fakto konstatavimas.
Ir tapti juo galima ne kieno nors kito dėka. Tik savo paties dėka. Būtina atrasti Tėvą savo viduje. Ir tada sužėrės didingumas visomis jo pasireiškimo spalvomis. Ir nesvarbu, kur tas žmogus gyvens, kur keliaus, jis visą laiką bus DIDINGAS, nes visą laiką gyvens Tėvo meile ir tiesa.
O kad atrastumėte Tėvą savyje, būtina nuoširdžiai ir savomis mintimis, savais žodžiais bendrauti su Tėvu, kuris jau dabar kiekviename iš mūsų yra patalpinęs savo dalelę, savo dvasią, kuri vadinasi Minties Derintojas, nes derina mūsų mintis per pasąmonę, miego metu. Ir jo derinimas yra nukreiptas būtent viena vienintele kryptimi, kad KIEKVIENAS ŽMOGUS TAPTU DIDINGU, GYVENANČIU TĖVO MEILĖJE IR TIESOJE. O tada gyvenimas taip pat pavirsta į DIDINGĄ GYVENIMĄ.
Žmonės klaidingai mano, kad didingas žmogus turi būti kažkoks išskirtinis, pasiekęs nepaprastų pergalių savo veiklos srityje, turintis kitų pripažinimą. Tai nevisiškai taip. Gali tikrai būti didingų žmonių psiekusių daug ir visai visuomenei, jeigu jie tikrai GYVENA TĖVO MEILE IR TIESA VISŲ LABUI, O NE SAVO LABUI. Tačiau Didinga gali būti gatvės šlavėja, kada ji su meile atlieka savo darbą jį paskirdama Tėvui, didingas gali būti pensininkas senukas, kuris net sunkiomis sąlygomis neša meilę ir tiesą kitiems.
Didingas yra ne tik gyvenimas, didinga yra aplinka, visa mūsų planeta, nes ją sukūrė Kūrėjas būtent iš meilės ir tiesoje. O tai, kad joje yra daug skausmo ir kančios yra tik dėl to, kad jos dvasiniai vadovai, dvasinės asmenybė, ne žmonės, NUO DIDINGUMO NUSIGRĘŽĖ. Tiesiog išdavė ir Tėvą ir mūsų Sūnų Kūrėją. Tačiau savo nusigręžimu mums PADOVANOJO DIDINGŲ IŠMĖGINIMŲ PATYRIMĄ, KAD MES, KIEKVIENAS, NET IR TOKIOMIS SĄLYGOMIS VISADA LIKTUME SU TĖVU, ATRASTU SAVYJE, IR DĖKOTUME JAM UŽ TOKIUS NUOSTABIUS PATYRIMUS.
Tik tapę didingais mes, kiekvienas, galime žengti pas Tėvą, kuris mums, visiems, davė nurodymą, "Būkite tobuli, net ir tokie tobuli, koks tobulas esu Aš." O Tėvas yra DIDINGUMO ŠALTINIS. Tėvo didingumas pasireiškia per Jo TARNAVIMĄ MUMS. Dėl to ir mes galime būti DIDINGI tiktai tada, kada TARNAUJAME VIENI KITIEMS skleisdami meilę ir gyvendami tiesoje. Taip mes tampame panašūs į Tėvą, į mūsų Sūnų Kūrėją - Jėzų Kristų.
Ir mūsų didingumas artina tą epochą, kada visoje planetoje visi taps didingi, visa žmonija. Ir tokia epocha yra vadinama ŠVIESOS IR GYVENIMO epocha. Šviesos ir gyvenimo, o dabar yra mūsų tik pasirengimas tokiam gyvenimui mūsų planetoje. Bet asmeniniai mūsų patyrimai, visi, yra realūs, jais mes augame arba purtomės savojo augimo, kada patyrimų vengiame.
Tačiau kaip atskiri žmonės vystosi nevienodai, taip jie ir šviesos ir gyvenimo epochą pasiekia ne tuo pačiu metu. Dėl to nežiūrint to, kad žmonija yra tamsi ir labai užsiėmusi materija, atskiri žmonės jau ŠIANDIEN gali pasiekti Jėzaus lygį ir tapti DIDINGI IR GYVENTI ŠVIESOS IR GYVENIMO GYVENIMĄ.
Kadangi kiti keliai veda į labai pavojingus ir rizikingus apvažiavimus, nesuteikiančius garantijos į prisikėlimą, tai, norint ŠVIESINTI ŽMONIJĄ, kad kuo daugiau būtų didingų žmonių, kad jie po materialios mirties prisikeltų ir žengtų toliau pas Tėvą, ir būtina žengti šituo ŽMOGAUS DIDINGUMO keliu JAU ŠIANDIEN. Ir žengti ryžtingai.
Ir tą daryti aš jus labai nuoširdžiai raginu jūsų pačių labui. Mūsų visų labui. Jėzaus Kristaus labui. Tėvo labui. Visos kūrinijos šiemos labui.
Bet sprendimas kiekvieno iš jūsų yra asmeninis. Ir tik laisva valia.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2006-12-29 10:58:16
Komentarai
Jolanta, tu rašai:"Skaitydama kai kuriuos komentarus jaučiasi aklas tikėjimas, o tikėjimas kuo" ir aš visai nesenei taip maniau :)Bet supranti, viskas taip atrodo, nes nesimato tau viso konteksto. Kad matytusi visas kontekstas turbūt turi patirti gyvai savo vidumi ir tada kai perskaitai, atpažįsti, kad tai jau išgyvenai savo širdimi, kad viska yra logiška, ir suprantama. Man viską suprasti atrodo padėjo šie dalykai: patyrimas gilesnių savo klodų per meditaciją, patyrimas džiaugsmo, laimės, meilės, ir dabar visai neseniai perskaityta KALBU JUMS VĖL. Kur ši knyga sudeliojo viską į "lentynas".Anksčiau aš išvis nemokėjau dėstyti savo minčių, bet kai turi gyvą patyrimą, tada savaime rašai tai, ką jauti, ką esi išgyvenęs - tarsi perrašymas iš knygos.Tik ta knyga tavo viduje, kuri užfiksavo tam tikras patirtis.Kadangi taip aš dažniausiai viska rašau vadovaudamasi savo patirtimis, tai logiška, kad ir kiti taip daro, tiek Algimantas, tiek kiti ;)
Aušra
2009-01-24 00:12:08
Mamo mylima sielos sese, Jolanta, jeigu tavyje nebūtų TIEK BAIMĖS, tai tu pati savo siela-širdimi pajustum mano MEILĖS VIRPESIUS TAU, KAIP IR KITIEMS.
Mano visi mokymai yra jums kaip ant DELNO - TAI KASDIENIAI PATYRIMAI BENDRAVIMO SU TĖVU, O DABAR IR SU ROJAUS TREJYBĖS KITAIS DVIEMIS ASMENIMIS.
Visose temose, o jų yra apie penkis šimtus, visur aš dalinuosi savo ASMENINIAIS patyrimais. IR JŲ SVETAINĖJE YRA PRIRAŠYTA PAKANKAMAI, TIK NORĖK SKAITYTI, IR SKAITYK.
Aš nesivadovauju TEORIJA.
Paskaityk yra net atskiras puslapis PATYRIMAI SU URANTIJOS KNYGA. Juose aš pasakoju apie savo patyrimus su Urantijos Knyga bendraujant su žmonėmis gatvėse daugiau kaip septyniasdešimtyje Lietuvos miestų ir miestelių, po visą Lietuvą, nuo Baltijos jūros iki Atominės elektrinės miesto Visagino.
Tu tik skaityk, nes visur yra mano asmeniniai patyrimai aprašyti. Mano patyrimai su Urantijos Knyga net ir Jungtinėse Valstijose yra aprašyti taip pat.
Tačiau jeigu tu mūsų Forume esi tik tiek, kad pasižiūri tik tas temas, kurios dabar matosi monitoriuje, tai tikrai siaurai matai ir mūsų Forumą ir mano veiklą.
Tačiau aš negaliu VIETOJE TAVĘS panorėti plėsti savo požiūrį.
Aš savo asmeniniais patyrimai dėl to ir dalinuosi NUOLAT, kad tik lengviau būtų JUMS, ir TAU, kad tik jums, ir TAU, nereikėtų tiek KLAIDŽIOTI IR NUSIDAUŽYTI KRUMPLIŲ, O TADA IR BIJOTI ŽENGTI DAR VIENĄ ŽINGSNĮ, ATSIDAVUS TĖVO VEDIMUI IŠ VIDAUS.
Aš negaliu jūsų mokyti taip, kaip NĖRA.
O tą, kaip yra, aš žinau iš TĖVO, iš KITŲ DVIEJŲ ROJAUS TREJYBĖS ASMENŲ - Amžinojo Sūnaus-Kūrinijos Motinos-Brolio ir Begalinės Dvasios-Kūrinijos Motinos-Sesės, o taip pat iš Sūnaus Kūrėjo, MYKOLO, kurį dauguma žino tik Jėzaus iš Nazareto žmogiškuoju vardu, žinau iš jo partnerės, Vietinės Visatos Motinos Dvasios, Nebadonijos, kurią dauguma žino tik kaip Šventąją Dvasią, kuri iš viso nėra asmuo, o tik Nebadonijos neasmenis pasireiškimas mūsų visatoje.
Su visais šitais Kūrėjais aš bendrauju, dėl to ir teigiu JAU ŽINODAMAS, O NE ABEJODAMAS. Teigiu labai paprastai, bet TVIRTAI, KAS TAVE IR GĄSDINA, KAIP IR DAUGUMĄ KITŲ.
Tačiau aš juk nuolat sakiau ir sakau, tik tu neskaitai atsivėrisia siela - mūsų Forumas yra DVASINIO AUGIMO. O tu augti dar net nenori ir bijai.
Todėl tiems, kurie augti BIJO, ŠITAS FORUMAS YRA PER RYŠKI IR AKINANTI ŠVIESA, TODĖL JIE IR TURĖTŲ IEŠKOTI ARTIMESNIŲ SAVO LYGIUI FORUMŲ.
Miela Jolanta, aš žinau, ką sakau.
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009-01-23 16:10:56
Suprantu apie ką tu rašai. Labai būtų gerai, kad būtų taip paprasta, pasakei kaip pasiekti didžiausią dvasingumą ir visi teisingai suprato. Taip nėra, teko susidurti tarp pažįstamų kai stengdamasis bet kokia kaina eiti dvasingumo link, bet nesulaukus rezultato krito į labai gilią duobę ir nežinau kaip padėti iš jos išlipti. Kitas niuansas. Skaitydama kai kuriuos komentarus jaučiasi aklas tikėjimas, o tikėjimas kuo? Daugiausia Algimantu ir tik kažkur šešėlyje lieka Dievas. Nebenoriu vertinti Algimanto žinučių, bet tikėjimas aklai nemanau, kad gali naudos atnešti. Jis tik žmogus, gal ir dvasingas, gal ir ieškantis, tačiau tik žmogus, kuris klysta ir mokosi iš savo klaidų, todėl taip savo klaidas jis permeta kitiems. O tie kiti jau turi spręsti ne tik savo uždavinius, bet ir Algimanto. Suprasčiau Algimantą, jei jis dalintūsi savo patirtimi ir nuomone nepateigdamas tai, kaip neginčijamos ir vienintelės tiesos. Gal tada ir padėtų kam. Nes žmogus gal būt pasinaudotų jo patirtimi, bet turėdamas pasirinkimą ir sąmoningai bei nuoširdiai išsirinkęs kelią. Tačiau, kai tai pateikiama, kaip vieninteliu keliu, tai gali sukelti panišką baimę, o jei aš neatitiksiu standartų reikalaujamų, kas su manimi bus? Viskas, tada jau tikrai blogai, pabaiga, pasmerktas jaučiasi. Atsargiai reikia su tokiais dalykais. Pagalvok, gal todėl ir buvo biblijoje viskas užkuodota, kad jei žmogus dar nepriaugęs jis nesupras ir natūraliu būdu daaugs iki tokio lygio, kol taps aiškūs visi pasisakymai. Brandus žmogus suvoks be pastangų, nes viską išgyvens širdimi. Kategoriškumas man visada asocijavosi su siauru suvokimu.
Jolanta
2009-01-22 22:56:30
Gražiai , Jolanta , rašai , su meile priimi pasaulį , linki visiems geros kloties , rašai gražius eilėraščius ir t.t. Tai kokią galima daryti išvadą ? Tai gal ir gerai , kad viskas žiūrisi maloniai ir gerai .
Tik štai su Algimanto vertinimu , tai tikrai nesutinku . Jo skleidžiamas maksiimalizmas , tikrai niekam , neturi kelti jokios baimės , nes jis skleidžia savo asmeninę dvasinę patirtį . Jis savo asmeninę patirtį skleidžia tam , kad žmonės patikėtų kitokia mūsų proto galimybe .
Jis paprasčiausiai kviečia žmones bandyti dirbti su savo mintimis . Vietoj to , kad žmogus ištisas valandas spokso į teleekraną , tai gal verčiau bandyti gilintis į savo mąstymą į gilumines proto galias .
Tai ar čia jau taip baisu ir antgamtiška bandyti gilintis į savo minčių gelmes ? Tai , mano supratimu , čia yra asmeninė žmogaus išprotavimo filosofija , kuri išpurena visus dar neartus proto dirvonus , kad jame atsirastų noras sėti dvasingas mintis , o vėliau ir pjauti pasėtą derlių , džiaugtis tuo derliumi ir šio džiaugsmo valandėlę užgirsti Dievo Tėvo žodžius : ,, sveikinu tave sūnau , kad įdėjai norą ir valią ir pajungei protą dvasiniam savo proto suartėjimui ir susikalbėjimui su MANĄJĄ dovana - MANUOJU DVASIOS FRAGMENTU , kurį pavadinote savo Minčių Derintoju ."
Ir tai viskas , tai ir yra ta nauja žinia , kurią su meile , jums visiems , siūlo Algimantas . Tai kas čia baisaus ? Atvirkščiai , tai labai įdomu , tai tiesiog žavinga , kad mus visus ir mus kiekvieną jungia Dievo Tėvo dvasia , Dievo meilė ir kviečia keltis iš dvasinio letargo miego . Kviečia visus džiaugtis , garbinti ir mylėti Dievą sąmoningai , nes Jis jau yra čia pat - Žmoguje . Mūsų VIEŠPATS JĖZUS KRISTUS taip pat panašiai kalbėjo : ,, jūsų kūnas yra Dvasios šventovė , neteršikite jo " Taip , kad Algimantas nieko antidvasiško nesiūlo , atvirkščiai , krikščionis gali sustiprinti savo tikėjimą , o ateistai gali atrasti ir atsiverti Dievo Tėvo dvasios veikimui ir net dialogui , per dvasingų proto minčių atsivėrimą ir sąmoningą jų priėmimą ir supratimą .
Su meile , kaip priimta sakyti , linkiu visiems vaisingų atradimų savo prote ir sieloje . PETRAS
PETRAS
2009-01-22 21:11:30
Labas Rimantai, norėjai pažeminti, ar ne :-)) Juokingiausia, kad tokioje temoje.
Dabar apie mano baimę. Baimė, toks dalykas, kuris yra pas žmogų. Galime bijoti įvairių dalykų. Ir tai nėra blogai, jei sugebi jas valdyti. Žmogus neturi visiškai atsisakyti baimių, jos apsaugo nuo neatsargumo, tačiau baimės neturi trukdyti tobulėti. Yra vienas labai žalingas dalykas, kurį skleidžia Algimantas. Ir tai man tikrai kelia baimę dėl žmonių, kurie juo tiki ir pasitiki. Tai, kad jis viską orientuoja į maksimalų tobulėjimo tašką. Bet tai nėra taip lengvai pasiekiama. Tu pats kažkur rašei, kad UK kiekvienas priima kitaip ir žinai kodėl? Todėl, kad yra skirtingose sielos išsivystymo tarpsniuose. Todėl visiškai natūralu, kad suprasta klaidingai knyga, to pasekoje priimami klaidingi sprendimai ir laukiama maksimalaus rezultato, beveik šventumo. O tu pagalvojai, kas atsitiks žmogui, kai jis manys, kad įdėjo begalę daug pastangų ir nesulauks tokio rezultato kurio tikėjosi? Na gali pasireikšti nuo visiškos apatijos bet kokiam tobulėjimui iki visiškos gyvenimo beprasmybės, gal būt net savižudybės. Nes nusivylus religiniu tobulėjimu žala gali būti padaryta nepataisoma. Čia tu teisus, šitą baimę aš tikrai turiu. Žmogus yra toks kokį jį sukūrė Dievas, ir jis turi atlikti tokias užduotis, kokias jam skyrė Dievas. Tam yra duodamos įvairios situacijos, nuo nusižeminimo iki pasididžiavimo. Ir vienu ir kitu atveju žmogus privalo nepalūžti ir remtis Dievu, jei jis susitvarko su savo vidumi ir savęs nenuniekina, arba nepakelia į aukštybes, šią pamoką jis išmoksta ir daugiau analogiškos situacijos jo nebetrikdys. Tačiau jei jis ignoruoja pamokas ar bando kitaip jas apeiti, o gal paprasčiausiai jų neišmoksta būtinai situacija pasikartos. Pastebėkite savo gyvenimus. Juk kai kas kartojasi? Reikia gerai pastebėti ir paanalizuoti ir esu beveik įsitikinusi, kad dauguma suras, kokias pamokas turi išmokti atitinkamose situacijose. Išmokai, prie to jau nebegrįši, neišmokai, ką gi teks dar kartą ton pačion balon lįsti. Taip vyksta mūsų tobulėjimas. Dabar apie krikščionybę. Kodėl ji sako, kad reikia susitaikyti su situacija ir neburnoti? Nematote ryšio. Kartosiuosi ne pirmą kartą, na nebūna taip, kad iš pradinioko iškarto taptum profesorium. Nors ir labai sau atrodo gudrus vaikas, tačiau taip tik jis mato. Supranti Rimantai, tai ką tu įsivaizduoji jog esi pasiekęs gali būti tik tavo vaizduotės vaisius, o gal ir ne. Tačiau manau, kad žmogaus siela nuėjusi ilgą tobulėjimo kelią daug ką suvokia, suvokia ir raidą, nes pati tai patyrė ir nereikalaus neįmanomų dalykų. Viskas turi būti nuoseklu, po truputį. Net ir mažas žingsnelis į priekį yra ėjimas pirmyn. Kompetetingo žmogaus žodžiai "iš kiekvieno Dievas skirtingai reikalaus". Jaunutės sielos pareikalaus vienokių rezultatų, brandžios kitokių. Būkime savimi, gyvenkime atvira širdimi ir mylėkime ir viskas bus gerai.
Su didele ir nuoširdžia meile Jolanta
Jolanta
2009-01-21 19:37:10
Čia ne tik tau Jolanta. O tavęs paprašysiu po savo komentarais pasirašyti šitaip "Su baime Jolanta", taip kol kas būtų kur kas teisingiau ir nuoširdžiau iš tavo pusės.
"Tėvo dvasia, Minties Derintojas, apie pasididžiavimą ir orumą
Tėvo dvasia, Minties Derintojas, apie pasididžiavimą ir orumą.
Rimanto pasiūlytas diskusijai klausimas yra labai gilus ir tuo pačiu labai subtilus, nes labai lengva žmogui orumą supainioti su pasididžiavimu. Dėl to man norėjosi Tėvo požiūrį pajusti šituo labai svarbiu žmogui klausimu. Dėl to su Tėvo leidimu, siūlau jūsų dėmesiui šitą man suteiktą Tėvo mokymą.
-------
Šiandien, pagarbinęs Tėvą, paklausiau Jo dvasios, savo Minties Derintojo, kas yra pasididžiavimas ir kas yra žmogiškasis orumas, kurį turėjo omenyje Jėzus?
***
Mano mylimas sūnau, pasididžiavimas yra sielos nuodai, dėl to niekada nesididžiuok, niekada nesijausk didesnis už savo šešėlį.
Tas, kuris yra didis, niekada į šešėlį nesilygiuoja, jis jo neturi iš viso. Jeigu tik kas nors pradeda manyti, kad jis yra pirmesnis ir geresnis už kitą, tai netiesa. Aš padovanojau kiekvienam iš jūsų asmenybės dovaną. Ir ji yra visoje kūrinijoje nepakartojama ir unikali.
Tad kaip gi tu gali save iškelti aukščiau manosios dovanos savuoju pasididžiavimu, kada sakai, kad esi už ką nors geresnis. Juk Aš ir kitam padovanojau asmenybės dovaną. Ir lygiai tokią unikalią ir nepakartojamą. Tai kodėl tu manai, kad tau padovanojau geresnę dovaną negu kitam? Dėl to, niekada nelaikyk savęs didesniu už kitą.
O kad neapsiriktum, visada būk toks, koks esu Aš. Aš juk nesakau, kad esu didesnis už tave, nors esu visatos Šaltinis ir Centras. Jeigu Aš didžiuočiausi, tai su Manimi negalėtų bendrauti nė vienas tvarinys, nes nuolat jaustų nepilnavertiškumą savo atžvilgiu. Bet Aš tiek sumažėju, kad prisiderinu prie kiekvieno iš jūsų ir kiekvienam surandu tinkamą paramą. Net ir tiems, kurie yra išdidūs ir iškelia save aukščiau Manęs paneigdami Mane iš viso kaip tokį, su kuriuo galima bendrauti.
Dėl to, pasididžiavimas yra tokia asmenybės charakterio savybė, kuri apipila pačią asmenybę apnašomis, kad nebesimato pačios asmenybės tyrumo, nuoširdumo, gailestingumo, tikrumo.
Kada Jėzus kalbėjo apie gimimą iš dvasios, tada jis turėjo omenyje, kad tyra siela, būdama su Tėvu širdyje, niekada nesididžiuos savo darbais prieš kitus, kad jos darbai yra vertingesni už kitų darbus. Priešingai, jis visada jaus tikrąją tų darbų priežastį - meilę. O meilė pasididžiavimo neturi. Ji yra spontaniškas šaltinis, kurio negali užtvenkti jokia kita galia, kada toks iš dvasios gimęs mirtingasis yra nuolatiniame ryšyje su Manimi. Ir tik toks iš dvasios gimęs mirtingasis pajus, kas yra orumas. Jis niekada nenusileis į tokį lygmenį, kad save pradėtų kelti virš kitų, aukštinti, o bus natūralus savo elgesiu su Manimi ir su kitais, be jokio veidmainiavimo, be jokios apgaulės, be jokio išskaičiavimo.
Tokia natūralaus ryšio su Manimi būsena yra žmogiškasis orumas, kada žmogus aukštai pakelia galvą ir žvelgia į Mane iš Meilės Man ir jausdamas Mano meilę savyje. Jis nekeliaklūpsčiauja įsiteikdamas, bet širdyje atsiduoda Mano virpesiams ir dėl to drąsiai braukia skaisčias ašaras. Tai orus Mano ir Mano vaiko ryšys, kada jam gerklę spaudžia meilės pojūčio gumulas, ir jis auga pajusdamas Mano tikrumą savo viduje ir tikrą kėlimą į polėkį daryti Man gerus darbus darant juos kasdien savo sielos broliams. Ir jis visiškai užmiršta, kad žmogaus gyvenime yra toks reiškinys, kaip didžiavimasis savuoju aš. Dabar jis drąsiai imasi bet kokių darbų ir jaučia didžiulį pasitenkinimą dėl tokių žingsnių. Jis nesijaučia, kad būtų prislėgtas sunkios naštos, kad kentėtų, ar būtų menkas. Jis jaučia galingą antplūdį pasitikėjimo Manimi ir savo jėgomis. Tai ir yra žmogiškasis orumas, kokį turėjo savo galvoje Jėzus.
Klausimas: Tėve, ar orumas nepavirs į pasididžiavimą, kada atsiras toks ryšys su Tavimi?
***
Mano mylimas sūnau, juk orumas nėra tokia savybė, kuri būtų įgyjama ar prarandama. Orumas tai yra būsena. Ar gali būti vergas, bijantis šeimininko, orus? Baimė iškart sunaikina orią būseną. Orumo būsena atsiranda iš Manosios meilės. Manoji meilė suteikia tvariniui tokį pojūtį, kad jis yra mylimas, kad jis yra vertinamas, kad jis gali daug prisidėti prie kūrinijos vystymo, kad jis kuria, kad jis auga ir nėra menkas, apgailėtinas, ir nevykęs.
Orumas būtent pačiu paprasčiausiu palyginimu pateiktas jums yra įtikėjimas į Mano raginimą: "Būkite tobuli, net ir tokie tobuli, koks tobulas esu Aš." Tokį nurodymą Aš daviau ne dėl to, kad jus prislėgčiau dar vienu iššūkiu, dėl kurio kiti jus kaltintų akiplėšiškumu, kad galite lygintis su Manimi, o dėl to, kad užbėgčiau tokiems neteisingiems ir orumą žeminantiems svaičiojimams. Orumas yra tokia būsena, kada iš Meilės Man ir visiems galite atlikti tokius neįsivaizduojamai gerus darbus su galingu įtikėjimu į Mane. Bet nerodyti nė menkiausio pasididžiavimo, kad tu ar kitas esate geresni ir vertingesni.
Orumas yra natūrali žmogaus būsena. Pasididžiavimas yra dirbtinis elgesys, kurį diktuoja per daug į save sukoncentruotas protas, ego.
Klausimas: Mylimas Tėve, ar orumas yra taip pat kintantis, kaip ir mūsų pačių augimas?
***
Mano mylimas sūnau, orumas, nepriklausomai nuo savojo dvasinio augimo, yra viena ir ta pati tvarinio natūrali būsena. Jeigu tik nors kiek susilpnini ryšį su Manimi, pradedi mažiau pasitikėti Manimi, imi per daug suabejoti, ar verta kokį nors veiksmą atlikti, nors lyg jau ir buvai priėmęs sprendimą dėl to veiksmo, tuoj pat prarandi orumą. Prarandi savo natūralią būseną, savojo aš pusiausvyrą. Orumo niekas nepamatuos jokiais matais. Tu pats junti savo viduje, kiek ir kur nebesijauti natūraliai. Kitas to išoriškai gal ir nepastebės, bet tu pats pajutai, kad kažkas net ir menkiausiu laipsniu tave išmušė iš vėžių. Ir tavasis orumas dingo. Nes tada imi rūpintis, ar kas nors pastebėjo, ar galima kaip nors nepastebimai viską užglaistyti.
Jeigu išliejai puoduką arbatos, tuoj pat prarandi pusiausvyrą. O dėl ko? Ar padarei ką nors blogo sąmoningai, tyčia? Aišku, ne. Tai kodėl turi iš karto sunerimti ir prarasti pusiausvyrą. Juk tu gali atsitiktinai ką nors sudaužyti ir tuoj pat imti atsiprašinėti. Bet daiktas vis tiek jau sudaužytas. Ir vienas atsiprašinėdamas, kitas tuos atsiprašinėjimus priimdamas praranda orumą. Jie vienas į kitą žvelgia nebenatūraliai. Ir tik būdamas ryšyje su Manimi, dvasiškai, žmogus, net ir sudaužęs daiktą, ne puls atsiprašinėti, bet nuramins kitą, kad tai jokia bėda. Materialus daiktas nepatikimas, sudūžta, štai dėl to reikia savąjį aš susieti su tvirtesniu pagrindu, su dvasiniu augimu atsiremiant į Mane. Ir šitoje situacijoje žmogus išliks orus, jis nereaguos taip tarsi bandytų pats sulįsti į nematomą futliarą dėl patiriamo nepatogumo savajam aš. Ir tai yra dėl to, kad jūs esate praradę žmogiškąjį orumą, todėl vieni ką nors padarę ne taip, kaip įprasta, bet padarę netyčia, tuoj pat prarandate savo natūralumą, o aplinkiniai lygiai taip pat praranda orumą, sutelkdami visą dėmesį į tą netyčinį veiksmą. Ir tik su Manimi ir vieni ir kiti išsaugoja orumą tam veiksmui nesuteikdami JOKIO DĖMESIO.
Klausimas: Mylimas Tėve, ar nepagalvos kiti, kad čia pasireiškia žmogaus ne orumas, o negailestingumas, šitaip nekreipiant dėmesio į akivaizdžiai daugumai netinkamą elgesį?
***
Mylimas sūnau, kas yra natūralumas, ar kreipti dėmesį į kitų samprotavimus, ar likti visą laiką nuoširdžiam ir tuo nuoširdumu gyventi? Jeigu tu manai, kad atsiprašymas dėl netyčinio veiksmo kaip nors pakeis žmonių nuomonę, tai labai klysti. Nuomonė yra suformuota iš anksto tų, kurie vadovaujasi ritualinėmis elgesio taisyklėmis. Jeigu žmogus nesilako tų taisyklių, tai jis nėra vertinamas kaip išsilavinęs ir kultūringas visuomenės narys. Dėl to, netyčia padaręs kokį veiksmą, kuris sulaužo tas dirbtines taisykles, yra visų arba pasmerkiamas arba išteisinamas, priklausomai nuo jo elgesio. Bet ką tai turi bendro su prieš tai įvykdytu netyčiniu veiksmu? To veiksmo pasekmė juk nepasikeitė! Tas veiksmas, jeigu kam suteikė nepatogumų, tai tik jo materialiai mąstančiam aš, kuris tuoj pat viską vertina pagal esamas ir sutartas elgesio taisykles. O Aš jums, kiekvienam, siūlau, kad visada būtumėte su Manimi, ir tada niekada nesijausite praradę orumo. Net ir tada, kai kiti siekia jus pažeminti, siekia, kad jūs prarastumėte orumą ATSIPRAŠYDAMI. Aš jūsų neprašau, kad Manęs atsiprašytumėte net tuomet, kada nuo Manęs nusigręžiate, kada Mane keikiate. Aš vis tiek jums lieju tą pačią meilę, kaip ir tiems, kurie Mane myli ir Manąją valią vykdo. Tai kodėl gi jūs nenorite sekti Mano mokymu ir nepaminti savo brolio orumo tikėdamiesi iš jo atsiprašymo. Ar jūs save laikote vertingesniu už Mane? Siekdami atsiprašymo, jūs tuo pačiu paminate savo orumą. Jūs tampate NEBENUOŠIRDUS. Jūs siekiate savo ego patenkinimo.
Todėl orumas yra tokia būsena, kada žmogus lygiuojasi į Mane, o ne smunka ten, kur jo nepamatytų kiti dėl to, kad jis galėjo ką nors netyčia padaryti ne taip, kaip numato jūsų sukurtos elgesio taisyklės.
Kada atrasite, kiekvienas, Mane savyje, tada jums nebereikės jokių garbės kodeksų, jokių orumo pamynimo atstatymo teisminių procesų, jokių ginčų, kas kieno ir kokiu laipsniu pamynė orumą ir kiek jis įvertinamas pinigų išraiška. Atradę Mane, ir ne anksčiau, jūs pajusite savo žmogiškąjį orumą.
Ir tik tada suvoksite, kokį žmogaus orumą atėjo atstatyti Jėzus.
2006 01 23 23.45
-------------
Mielieji tikrai yra dėl ko susimąstyti. Kaip atstatyti orumą kiekvienam iš mūsų visam likusiam gyvenimui amžinybėje...
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2006-01-25 15:12 "
rimantas ( Kaunas )
2009-01-21 08:51:43
mielieji, ar tik nepradedate sirgti didybės manija :-) Yra posakis, nežinau kokio išminčiaus pasakytas, bet pamąstykite apie tai "Didžiosios upės yra žemiau mažų uželiukų ir todėl jos tokios galingos."
Man šalia didybės norisi priešpastatyti nusižeminimą. O kartais ar ir nėra pats didingiausias dalykas, tai nusižeminimas.
Su meile Jolanta
Jolanta
2009-01-20 22:36:56
Manau ir Jonas ir Klaivas apčiuopete vieną ir tą pačią būseną - žmogaus didybę , žmogaus susireikšminimą į savo asmenybę .
Šis susireikšminimas tikrai yra viena iš didžiausių blogybių , tol kol tavo žmogau protas yra gyvuliškų instinktų ir technologinių abstrakcijų valdžioje , tiksliau MAJOS valdžioje . Iliuzinio proto veiksmai , iš tiesų , visu šimtu procentu yra netobuli . Šio proto susireikšminimas , gimdo jame išdidumą , grubumą , valdžios troškimą . Tačiau tokių žmonių gyvulinis protas taip pat jaučia ir nuolatinę baimę , nerimą ir kaltės jausmą iš savo pasąmonės gyvulinių evoliucijos klodų . Jam labai budingas susireikšminimas , tačiau su periodiškais nuodėmės sindromo paieškomis . Tokie žmonės gali būti ir valdingi ir aukšto intelekto , bet pasąmonės baimės ir nuodėmės sindromas juos lydi visą gyvenimą . Jie gali sukurti šimtus ir tūkstančius gražiausių ir moraliausių teorijų , kad tik pateisintų šitą gyvulinį nerimą slypinti juose , jų protuose ir širdyse . Vardan šito nerimo išgydymo ir išsilaisvinimo , pasiruošę vykdyti visas psichologinio ir religinio poveikio priemones , kad tik pateisintų savąją kenčiančiojo egzistenciją , kuri tariamai turi būti visada kenčianti dėl padarytos ir dar nepadarytos nuodėmės . Nuodėmės , kančios ir nudėmės atpirkimo sąvokos yra taip užvaldžiusios visus protus , kad tik retai kam pavyksta atsiplėšti nuo šito žemiško MAJOS lauko ir pakilti nors vienu laipteliu aukščiau .
šitą vieną laiptelį aukščiau , kaip tik ir siūlo , šiuo metu , Urantijos knyga . Siūlo išsivaduoti iš baimių ir prietarų lauko iš MAJOS lauko . Siūlo labai gražų ,iš dieviškų pasaulių atsiūstą apreiškimą : ,, Brangieji žmonės , AŠ jus pamilau ir atsiunčiau savo Dvasios fagmentą iš SAVO ŠLOVĖS aukštybių , kad jūs visi turėtumėte savąją dalią siekti dvasinių aukštumų jau čia pat žemėje , o vėliau , MANO angelų vedami ateitumėte net lig MANĘS . AŠ jums neužskaitysiu jokių nuodėmių , nes AŠ PATS ESU BEGALINĖ MEILĖ , ir jūsų sielos , kol ateisite iki MANĘS , bus išskaistintos ir apvalytos nuo visokiausių jūsų planetinių teršalų , kaip baimės ir nudėmės . AŠ jums paruošiau amžnybės kelią , apie kurį kalbėjo mano sūnus Kūrėjas Jėzus Kristus , bet jūs jo žodžių negirdėjote ir dabar šias Šv. Rašto vietas jūs apeinate ir neanalizuojate jų giluminės reikšmės . Todėl Urantijos knyga yra pakartotinas ir išplėstinis MANO , dėl jūsų sielų išlikimo , apreiškimas , leidžiantis jūsų išsilavinusiems protams toliau ir plačiau apžvelgti visą Kelio procesą ir sąlygas šiam procesui įsiasmeninti jūsų sielose ir protuose ''. Taškas ir Amen
PETRAS
2009-01-20 21:34:54
Vakar patyriau netikėtą atradimą - tai buvo per LRT rodytas filmas "Koyaanisqatsi" apie civilizacijos absurdą. Prisipažinsiu, jis man padarė didelį įspūdį.
Per google pilna nuorodų, kas nori, tepasiskaito. Įdomu, kad indėnų hopių kalba tas pats žodis 'koyaanisqatsi' turi net penkias reikšmes:
1.beprotiškas gyvenimas
2.netvarkingas gyvenimas
3.gyvenimas be pusiausvyros
4.gyvenimo griovimas
5.gyvenimo būdas, kurį reikia keisti
Jonas
2009-01-19 14:36:53
Aš pakėliau šitą temą pamąstymui apie gyvenimo tikslus.
Pačios sąvokos - "didelis" ir "mažas", mano galva yra perdėm reliatyvios, ir nevertos. Koks skirtumas, kur geriau būti Guliveriu - nykštukų ar milžinų šalyje?
Gal geriau yra būti pačiu savimi?
Jonas
2010-01-15 18:26:26
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.