Forumas: temos peržiūra
Urantijos grupės užsiėmimai
„Labiausia išsivysčiusios visuomenės tobuliausias tikslas niekada negali tikėtis, kad pranoks Jėzaus žmonių brolystę, grindžiamą Dievo tėvystės pripažinimu“ .UK-2093-05
Jėzus sukūrė asmeninio patyrimo religiją, kada yra vykdoma Dievo valia ir tarnaujama žmogiškajai brolijai; Paulius sukūrė tokią religiją, kurioje pašlovintasis Jėzus tapo garbinimo objektu, o broliją sudarė bičiuliai tikintieji į dieviškąjį Kristų. Ši Pauliaus sukurtoji religija liko iki šių dienų kaip nepajudinama katalikų ir kitų krikščioniškų tikėjimu dogma. Iš tikrųjų gaila, kad Jėzaus pasekėjai nepajėgė sukurti suvienytos religijos, kadangi jau daugelį amžių žmonija yra susipriešinusi ir susiskaldžiusi religiniu pagrindu bei negailestingai kariauja tarpusavyje. Jėzus gyvendamas Urantijos planetoje buvo nuoširdžiausias ir labiausiai atsidavęs pasaulio religininkas: visiškai pasišventęs mirtingasis, be galo atsidavęs Tėvo valios vykdymui. Ir šitas nesavanaudiškas atsidavimas leido Jėzui pasiekti tokios nepaprastos pažangos nugalint žmogiškąjį protą per vieną trumpą gyvenimą. Būdamas pasišventęs karalystės reikalui, Jėzus paaukojo viską, kas trukdė jo Tėvo valios vykdymui. Jam nelengva buvo atsiriboti nuo savo artimųjų. Jis dažnai kentė fariziejų patyčias ir persekiojimus. Savo sielvartą , liūdesį bei vidines kančias išliedavo besimelsdamas Kūrėjui. Jis netroško pabėgti iš savo žemiškojo gyvenimo; jis įsisavino tą metodą, kaip tinkamai atlikti Tėvo valią būnant materialaus kūno pavidalu. Jis pasiekė idealistinį religinį gyvenimą esant realistinio gyvenimo sąlygomis. Jėzus neturėjo Pauliaus pesimistinio požiūrio į žmoniją. Mokytojas žiūrėjo į žmones kaip į Dievo sūnus ir numatė nuostabią ir amžiną ateitį tiems, kurie pasirenka išlikimą, kurie nenusigręžia nuo Kūrėjo ir gyvendami harmoningai su Juo bendradarbiauja visumos labui. Jėzus nebuvo moralus skeptikas, jis į žmogų žvelgė iš teigiamos, o ne iš neigiamos pusės, jis matė, jog didžioji dalis žmonių silpni, o ne blogi, intelektualiai susipainioję, o ne moraliai smukę. To laikmečio žmonės manau mažau buvo nužmogėję nei šiais laikais, nes nebuvo paplitusi tarp jų narkomanija ir alkoholizmas, kurie yra šio amžiaus rykštė. Bet nežiūrint jų statuso, visi žmonės yra Dievo vaikai ir mūsų sielos broliai. Toks požiūris turėtų visad išlikti tarp žmonijos. Būtų tikra palaima, kad nebūtų tarp šalių susipriešinimo ir karų, kad nereiktų šalims ginkluotis bei žudyti vieni kitus. Pastaruoju metu savo gyvenamoje aplinkoje pastebiu daug rusakalbių vaikų žaidžiančių karą su žaisliniais ginklais. Dažnai kyla klausimas: - Kodėl? Kada baigsis žaidimai su žudikliais , tiek tarp suaugusiųjų, tiek tarp vaikų? Dievas niekada nemokė mus žudyti, o per Jėzų kalbėjo mums, jog mes visi esame vieno Tėvo vaikai, t.y. broliai sesės tarpusavyje. Jokio visuomeninio išsivystymo idealo negalima įgyvendinti neatėjus dieviškai karalystei, kaip mokė Jėzus, kol neįsigalės žmonių tarpusavio brolystė grindžiama Dievo tėvystės pripažinimu, kol nebus praktikuojamas kiekvieno iš mūsų gyvasis patirtinis įtikėjimas, kol kiekvienas nenušvisime asmeniškai iš vidau per Kūrėjo mums suteiktą dieviškąjį fragmentą Minties Derintoją.
Su Kūrėjo meile apkabinu.
2017-09-17 22:20:35
Komentarai
Sesės išdėstytos mintys kaip ramus upelis teka iš širdies; teiginių prasmė prieinama įvairaus proto lygiui.Ačiū.
Su meile,
Irena.
Eleonora
2017-09-18 09:04:36
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]