Forumas: temos peržiūra
Kvietimas bendrai nuoširdžiai maldai 2007m. sausio 1d.22val. Ir tokiai bendrai maldai kviečiu susiburti KIEKVIENĄ PIRMADIENĮ tuo pačiu laiku.
Kviečiu jus prisijungti prie manęs, kad galėtume kolektyvinėje maldoje 2007 metų sausio 1 dieną 22 valandą savais žodžiais pasimelsti už tuos, kurie yra pilni pykčio, pagiežos, paniekos, keršto, pavydo, pasimelsti už juos, kad mūsų atsivėrusių sielų meilės virpesiai paliestų jų dar nepabudusias sielas, kurios dar nepatyrė Tėvo meilės, nes tų žmonių savasis gyvulinis ego neleidžia išsivaduoti jų dieviškajam - sielos - ego, kurio viduje viešpatautų Tėvo meilė, tiesa, gėris, gailestingumas, tarnavimas, grožis.
Čia tik paskelbiu savo kvietimą jums atskira tema, kad nepradingtų tarp kitų pasisakymų, tačiau apie tai aš šiandien parašiau kitoje temoje, reaguodamas į vieno mūsų Forumo dalyvio pyktį, kuris ir pasufleravo man išeitį iš dabartinės tokios tamsos situacijos - pradėti bendras maldas.
Todėl pradėkime nuo pykčio valymo savo meile, gaunama iš Tėvo.
Tie, kurie dar negali melstis savai žodžiais, aš parašiau Tėvo garbinimo maldą ir prašymų maldą temoje - Jėzus Kristus KALBU JUMS ŠIANDIEN VĖL apreiškimo knyga... - dėl to atsiverskite ją ir galite sausio 1d. 22val. ją skaityti, tačiau iki tol vertėtų šią maldą suprasti tiek, kad kiekvienas jos žodis jums taptų SAVAS, KAD JĮ PAJAUSTŲ JŪSŲ ATVERTA SIELA, NES MALDOJE REIKALINGAS JŪSŲ NUOŠIRDUS ATSIVĖRIMAS, O NE JOS GARSINIS PERSKAITYMAS.
O po ateinančio pirmadienio jus kviečiu į bendrą maldą KIEKVIENĄ PIRMADIENĮ 22 VAL. LIETUVOS LAIKU, NESVARBU KUR JŪS BŪTUMĖTE. Mūsų dvasiniam ryšiui jokie atstumai neegzistuoja. Svarbu, kad mūsų būtų nuoširdus dvasinis atsivėrimas, tada mes patirsime ir REALŲ DVASINĮ RYŠĮ PER TĖVĄ. O tada ir patys pajausite, kokia tai nuostabi GYVO RYŠIO SU GYVUOJU TĖVU IR TARPUSAVYJE DVASINĖ JUNGTIS. JŪS PATIRSITE SAVYJE NUOSTABIĄ, NEPAKARTOJAMĄ RAMYBĘ. IR TOS RAMYBĖS BŪSENOJE JŪSŲ MEILĖS VIRPESIAI IR PASKLIS PO VISĄ LIETUVĄ, PO VISUS MIESTUS, MIESTELIUS, KAIMUS, IR VIENKIEMIUS. JIE IŠSIVERŠ IŠ LIETUVOS IR APIMS VISĄ PLANETĄ, IŠSIVERŠ IR IŠ JOS IR PASKLIS PO VISĄ KŪRINIJĄ.
Už ką norėtumėte melstis bendroje maldoje, kad labiau nušvistų Tėvo šviesa mūsų šalyje ir visame pasaulyje, jūs galite pasiūlyti ir patys. Tada aš jums parašysiu kitų maldų, tiems, kurie taip pat galėtų jomis pasinaudodami, įsijungti į bendrą maldą, kol įpras patys atsiverti ir pati siela ir jiems pradės diktuoti maldos žodžius.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2006-12-30 18:36:20
Komentarai
"Tėvo atradimas savyje" dar vadinamas ir "vaiko atradimu savyje".mažytis vaikelis
2007-03-28 12:58:50
Laba diena Petrai, rasote:
"Tai reiškia , kad potencialiai mes visi galime likti nemirtingomis dvasiomis , nes tam esame pakviesti ir mūsų protas tam yra žadinamas jau net šiandiena. Lieka tik vienas bet , jeigu tu žmogau iš tiesų to nori, priimi viską su meile ir tikėjimu - tai ir kelias į amžinybę tau tikrai bus padovanotas. Šitokia naujai išplėsta Jėzaus Kristaus misijos samprata man asmeniškai yra labai priimtina ir suprantama."
Tas pat tas yra rasoma ir Biblijoje. Biblijoje yra rasoma, kad mes visi del tikejimo Kristumi pateksime i amzinybe. Tik gal nenoreciau sutikti su siuo jusu pasakymu, kad " Kristus savo atėjimu ir išėjimu iš šios Žemės ,išliejo Tiesos Dvasią ant visų Jį tikinčiųjų". Tiksliau pasakius sutinku su jumis, taciau dalinai. Manau kad Kristaus aukos prasme yra zmoniu atpirkimas is nuodemes, o ne tik islieti Tiesos Dvasios. Jei Kristus butu atejes tik atnesti zmonems Sv. Dvasia, tai del to Kristui mirti butu nereikeje. Jis visiskai butu galejes ja perduoti be savo aukos ant kryziaus. Manau kad Kristus atejo numirti uz mus, numirti uz musu kaltes. Manau kad Kristus numire uz mus tam, kad mums patiems uz savo kaltes mirti nebereiketu. Jei jau yra kazkas numires uz musu nuodemes, tai tas zmogus jau yra atsiskaites ir atsilygines uz musu kaltes. Del to, kad Kristus atliko bausme uz mus, uz musu kalte, tai mums sios bausmes atlikineti jau nebereikes. Kadangi jau Kristus yra numires uz nuodemes, tai mums jau mirti del ju nebereikes. Uztenka tik tiketi Kristumi ir jo auka ir bausmes mes nesulauksime, busime amzinai gyvi. Manau, kad tokia yra Kristaus aukos priezastis.
Valdas
2007-03-28 12:36:55
Valdai,viską patirsi per save ir tik savimi. Štai Algimantas kaip gražiai moko - tai ar daug norinčių klausytis - visi tik varo savo teorijas. Aš manau , kad Kristus krikščionio tikėjime turi užimti svarbiausią vietą, tiek žemiškame gyvenime, tiek ir viltyje ir tikėjime į anapus. Bet štai yra duota žmonėms nauja žina per Urantija| Ir joje sakoma , kad Kristus savo atėjimu ir išėjimu iš šios Žemės ,išliejo Tiesos Dvasią ant visų Jį tikinčiųjų , kurie įtikėjo, ar dar įtikės , ir tai sudarė sąlygas , geresniam Dievo Dvasios fragmenui (kibirkštėlei) nusileisti į žmogaus sąmonę-protą. Reiškia Kristus aukojosi dėl mūsų , kad mes turėtume , jau čia ,šioje žemėje , amžinybės ryšį su visos kūrinijos Dievu Tėvu ir kiekvienas asmeniškai turėtume potencialią galimybę į nemirtingumą.
Tai reiškia , kad potencialiai mes visi galime likti nemirtingomis dvasiomis , nes tam esame pakviesti ir mūsų protas tam yra žadinamas jau net šiandiena. Lieka tik vienas bet , jeigu tu žmogau iš tiesų to nori, priimi viską su meile ir tikėjimu - tai ir kelias į amžinybę tau tikrai bus padovanotas. Šitokia naujai išplėsta Jėzaus Kristaus misijos samprata man asmeniškai yra labai priimtina ir suprantama.
Petras
2007-03-28 10:41:47
Mielieji, kada atsiveria siela, tada ji irgi trokšta,kad ir Tėvui visada būtų GERA. Tėvas YRA GĖRIS, IR NET GĖRIO ŠALTINIS. Ir Jis visą gėrį turi savyje, per visą amžinybę. Tačiau tvarinys, kiekvienas, gėrį patiria tik tada SAVYJE, KADA ATSIGRĘŽIA Į TĖVĄ. O šitas atsigręžimas į Tėvą gali būti tik tada, kada savo valią SULIEJI SU TĖVO VALIA. Ir tada VIDUJE patiri gėrio jausmą, palaimą, kad pasirinkai meilės ir tiesos kelią, Tėvo kelią. Ir būtent tokioje būsenoje ir yra tvarinio GĖRIO sampratos įgyvendinimas. Ir būtent tada ir Tėvas patiria tą Gėrį, kokį patiria ir tas TVARINYS jaučintys tą palaimą savo viduje. Tai ir yra Tėvo gerovė tą pačią akimirką, kada ir Jo tvarinys jį patiria.
Kad jums būtų suprantamiau, pamėginkite įsivaizduoti mažytį vaikelį, mylintį savo tėtį, kuris jam iš visos savo širdelės sako, "Tėti, aš tave myliu, ir noriu, kad tau būtų gera." O tėtis jam taria: "Mano mežuliuk, ir aš tave myliu, man visada yra gera, kada tik tau yra gera, nes man nėra nieko svarbesnio, kaip tu, kada tau gera. Ir aš viską darau, kad tik tau būtų gera." Ir kada vaikutis tikrai patiria, kad jam tikrai gera, tai ir žemiškojo tėvo gerovė yra pilnesnė, nors jis tikrai rūpinasi ne vien tik savo vaiko gerove, bet ir kitais dalykais.
Dėl to ir MŪSŲ VISŲ TĖVO gerovė amžinąją prasme NESIKEIČIA, NES JĄ APKABINA VIENĄ IR VISUMINĘ PER AMŽINYBĘ, tačiau PATIRTINE PRASME, JIS PATIRIA, PER SAVO PASIREIKŠKIMĄ KAIP AUKŠČIAUSIOJI BŪTYBĖ, KIEKVIENO IŠ MŪSŲ SIELOS VIRPETELĖJIMĄ. Dėl to, kada tik mes pasirenkame Tėvo kelią, tada patirtinis GĖRIS KŪRINIJOJE PLEČIASI, IR TĖVO PATIRTINĖ GEROVĖ SUVIRPA TUO PAČIU SIELOS VIRPTELĖJIMU. Dėl to mes ir turime meslti, kad kuo daugiau būtų šitų sielos virptelėjimų, kurie mus drąsiau vestų TĖVO GEROVĖS keliu jau šiandien ir bet kokiomis aplinkybėmis.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2007-03-28 09:28:28
Mielieji, kviečiu jus šį pirmadienį, kovo 26d. 22val. pasimelsti už DIEVĄ TĖVĄ.
Daug kam iš jūsų tai nesuvokiamas dalykas, kaip galima melstis už Dievą TĖVĄ. Turėkite kantrybės ir patys suvoksite, jog ne tik galima, bet ir REIKIA.
Iš pradžių pagarbinkime Tėvą savais žodžiais. Tiems, kuriems dar neišeina garbinti savais žodžiais, pasinaudokite mano siūloma malda. Tik svarbu, kad suvoktumėte visus žodžius iš širdies, kad ji atsivertų, tada ir bus siela pasirengusi palaikyti komuniją su Tėvu.
--------------------------------------
Mylimas Tėve, aš garbinu Tave.
Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu esi, ir kad sukūrei kūriniją.
Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu esi Meilės Šaltinis ir savo meilės virpesiais atveri mano sielą.
Tėve, aš garbinu Tave mokindamasis iš Tavęs dalinti Gėrį ir šituo dalinimu aš garbinu Tave veiksmu.
Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu atvėrei mano sielą tiek, kad aš pajutau esantis Tavo sūnus.
Tėve, aš garbinu Tave, kad visą laiką Tu vedi kiekvieną jam priimtinu žingsniu, nė vieno nespartindamas per prievartą, ir tik MEILE TU SUTEIKI TROŠKIMĄ EITI VIS DRĄSIAU.
Tėve, aš garbinu Tave, kad Tavoji meilės jėga vis stiprėja mano viduje ir vis labiau ir labiau atveria mano sielą giluminiam ir gyvam ryšiui su Tavimi, kuris yra REALUS.
Tėve, aš garbinu Tave, kad Tavo meilė vis ragina daugiau pasitikėti Tavimi ir drąsiai nešti Tavo šviesą visiems ir kiekvienam, kuris jos trokšta.
Tėve, aš garbinu Tave, nes tik Tu ir vien tik Tu esi pradžia be pradžios ir pabaiga be pabaigos, ir mus, savo vaikus lygiai taip dvasini, kad ir mes susilietume su Tavimi ir taptume turintys pradžią ir pabaigą TAVYJE.
Tėve, aš garbinu Tave, kad tik Tavojo vedimo iš vidaus dėka aš irgi keičiuosi į vis geresnį ir geresnį, nes Gėrio prisipildau tik iš Tavęs per manosios sielos atsivėrimą Tau.
Tėve, aš garbinu Tave iš meilės Tau ir tavo kūrinijai, kuri vis labiau ir labiau tampa ir mūsų visų kūrinija per didesnį susiliejimą su Tavimi.
Tėve, aš garbinu Tave laisva valia, gauta iš Tavęs.
Manoji valia, kad būtų Tavoji valia. Amen.
Po mūsų mylimo Tėvo pagarbinimo, pasėdėkite truputėlį ramiai, nes siela dabar ypač imli Tėvo mokymams, perduodamiems kiekvienam per Tėvo dvasią, Minties Derintoją, esantį mūsų prote. O tada pereikite prie maldos už Dievą Tėvą.
Mano mylimas Tėve, mūsų visų mylimas Tėve, ačiū Tau, kad Tu mus apjungi dvasioje ir šitoje dvasinėje KOMUNIJOJE TIEK SU TAVIMI, TIEK IR VIENUS SU KITAIS DVASINĖJE KŪRINIJOS ŠEIMOJE.
Mylimas Tėve, Tu nenuilstamai tarnauji mums kiekvienam, be jokių atostogų, be jokių poilsio dienų, be jokios akimirkos, be menkiausio atsitraukimo nuo mūsų, Tu viską ATIDUODI MUMS, NET IR SAVO DALELĘ, savo DVASIĄ, MINTIES DERINTOJĄ, Tu padovanojai kiekvienam iš mūsų. Ir būtent jo dėka mes palaikome KOMUNIJĄ SU TAVIMI. Mylimas Tėve, per jį esi mumyse TU.
Mylimas Tėve, aš šįkart savo sielos brolius ir seses, pakviečiau maldai už TAVE, už VISOS KŪRINJOS IR MEILĖS ŠALTINĮ. Mylimas Tėve, Tu puikiai jau žinai, kad net ir už TAVE mes meldžiamės savo šventovėje, o iš tikrųjų TAVO šventovėje, nes turi TAVO VARDĄ IR SŪNAUS KŪRĖJO VARDĄ, ir malda ateina iš TAVĘS, PER TAVO DVASIĄ. Ir dabar Tavoji dvasia man ir pasiūlė maldą už TAVE pateikti VISIEMS, Kad ir jie pradėtų savo maldoje melstis lygiai taip už TAVE, KAIP mes meldžiamės ir šventovėje.
Tėve, aš drauge su savo sielos sesėm ir broliais visa savo atverta siela meldžiuosi už TAVĄJĄ GEROVĘ, UŽ TAVE, NORS KAIP TIK TU ESI VISOS GEROVĖS ŠALTINIS, o mes esame patys žemiausi iš visų Tavo vaikų, turinčių laisvą valią ir asmenybės statusą visoje kūrinijoje, visoje kūrinijos šeimoje. Mūsų malda skirta TAVO gerovei taip, kaip ją gali suvokti TVARINYS – Tavoji gerovė yra neatskiriama nuo TVARINIŲ GEROVĖS. Todėl aš meldžiu TAVE gerovės TAU, kad vis daugiau ir daugiau Tavo sūnų ir dukrų nušvistų Tavąja šviesa, kad vis daugiau ir daugiau Tavųjų vaikų pradėtų patirti Tavąją meilę SAVYJE, kad vis daugiau ir daugiau pasaulių pradėtų žengti Tavo numatyti ŠVIESOS IR MEILĖS KELIU.
Mylimas Tėve, nors Tu visą amžinybę sutalpinu šioje akimirkoje, nors Tu mus visus apkabini begaliniame glėbyje ir Tau viskas yra tik DABARTIS, tačiau Tu sumanei mūsų visų Tavo vaikų TOBULINIMO PLANĄ IR KELIĄ, KAD MES JUO GALĖTUME ATEITI PAS TAVE, ESANTĮ savo gyvenamojoje buveinėje ir mūsų likime – ROJUJE. Ir Tavo visas amžinybės potencialas jau yra Tau atsiskleidęs DABAR, nors mums jis atsiskleis per milijonus metų mūsų dvasinio augimo ir tarnavimo Tau ir savo sielos broliams ir sesėms. Aš meldžiu Tave tokios GEROVĖS TAU, kurią Tu patirsi per MŪSŲ VISŲ GEROVĖS PATYRIMĄ, KADA MES VISI ATIGRĘŠIME Į TAVE IR ATRASIME TAVE SAVYJE. Aš meldžiu Tau šitokios gerovės, kada visa mūsų planeta Urantija, kiekvienas jos mirtingasis maudysis TAVO MEILĖS VANDENYNE ir džiaugsis ŠITOMIS MAUDYNĖMIS SU TAVIMI IR TAVYJE TĄ SUVOKDAMAS IR PATIRDAMAS KASDIENIEME GYVENIME IR NUOLAT. Aš meldžiu Tau šitos gerovės per MŪSŲ VISŲ, VISOS KŪRINIJOS PASAULIŲ, TAVO VAIKŲ TAVOSIOS MEILĖS PATYRIMĄ IR JOS PASIREIŠKIMĄ MŪSŲ VISŲ GĖRIO DARBAIS VIENŲ KITIEMS.
Mylimas Tėve, aš meldžiu drauge su savo sielos broliais ir sesėm, Tau gerovės iš pačios sielos gelmių, kad tik TAU būtų GERAI, KADA MES EINAME KLUPINĖDAMI IR KLIUVINĖDAMI NETVIRTAIS ŽINGSNIAIS IR ESAME LABAI TOLI NUO TAVO MUMS SUTEIKTO TOBULUMO, KURĮ PASIIMSIME TIK NUŽENGĘ VISĄ KELIĄ PAS TAVE Į KURINIJOS PATĮ CENTRĄ, Į TAVO GYVENAMĄJĄ BUVEINĘ – ROJŲ – tačiau jau ŠIANDIEN ATSIVĖRUSI SIELA TROKŠTE TROKŠTA MELSTIS UŽ TAVĄJĄ GEROVĘ, UŽ TAVE MANO MYLIMAS, IR MŪSŲ VISŲ MYLIMAS TĖVE. Kaip ir žemiškojoje mylinčioje šeimoje mylintis vaikas nori, kad jo tėvams būtų gerovė, taip ir aš, drauge su savo sielos broliais mirtingaisiais, ir mūsų šitoje dvasinėje komunijoje dalyvaujančiomis sielomis bei dvasiomis, meldžiamės už mūsų VISŲ DVASINIO TĖVO GEROVĘ, UŽ GEROVĖS ŠALTINĮ – už Tave mylimas Tėve, kad kuo mažiau iš mūsų Tave įskaudintų savo neišmanymu, kad kuo mažiau Tave išduotų, savo piktumu ir nusigręžimu nuo Tavęs, kad vis patikimiau atrodytų Tavosios milžiniškos dvasinės šeimos dalis, kurią sudaro mūsų Urantijos žmonija, kad vis daugiau ir daugiau Tavo vaikų pasirinktų TIESOS ir MIELĖS TARNAVIMO KELIĄ, išlikdami DORAIS TAVO VAIKAIS VISUOSE SAVO KASDIENIUOSE DARBUOSE IR VISOSE SAVO DABARTINĖSE PAREIGYBĖS. Nėra nė vienų pareigų, kuriose nebūtų galima išlikti Tavo, mylimas Tėve, doru ir Tave mylinčiu vaiku.
Mano ir mūsų visų mylimas Tėve, aš meldžiu Tave, drauge su savo sielos sesėm ir broliais, Gerovės TAU per mūsų vis stipresnį susiliejimą su Tavimi ir tarpusavyje kaip viena mylinti dvasinė TAVOJI ir dabar jau ir MŪSŲ vieninga šeima DVASIOJE.
Mano mylimas Tėve, manoji valia, kurią esame visi gavę iš Tavęs, yra pašvęsta Tavosios valios vykdymui. Todėl ir sakau, TAU, MYLIMAS TĖVE, MANOJI VALIA, KAD BŪTŲ TAVOJI VALIA. Amen.
Po maldos pasėdėkite ramiai, tyloje, ir pajauskite, kokia kelianti į viršų palaima yra apėmusi sielą, kokia žodžiais neišsakoma ramybė yra viduje, kokie meilės virpesiai yra užtvindę sielą. Tokioje būsenoje jūsų siela yra pasirengusi priimti Tėvo mokymus net ir dabar, kada sąmonės nėra atjungta, kaip ji būna atjungta miego metu, kada Tėvas jus moko per pasąmonę. Dabar gi tokioje atsivėrusios sielos būsenoje jus Tėvas moko per VIRŠSĄMONĘ.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2007-03-24 14:55:40
Labas vakaras Petrai. Pastebejau jusu rasyta komentara man. Rasote:
"... aš tik sakau , kad mes skirtingai suprantame sūnystę, kurią Jėzus Kristus apreiškė savo mokymuose. Mat niekas net nenori suprasti, kad ,,..aš esu tiesa kelias ir išganymas'' yra nuoroda , kad visi pas Dievą Tėvą eisime per Kristų ,per Jo visatos angeliškus pasaulius."
Jei as teisingau supratau jusu minti, jus lyg sakote kad sie Kristaus zodziai ,,..aš esu tiesa kelias ir išganymas'' reiskia tai kad po mirties mes visi eisime pas Dieva pereidami per Kristaus visatos pasaulius. Jus lyg sakote kad sis Kristaus posakis ,,..aš esu tiesa kelias ir išganymas'' yra skirtas zmonems tam, kad jie zinotu kokiu keliu keliaus pas Dieva po mirties, per kokias visatas zmogus pereis, keliaudamas pas Dieva po mirties (jei as teisingai supratau). Jei jus ta norejote pasakyti, tai as noreciau pasakyti kad manau truputeli kitaip. As manau kad sie Kristaus zodziai yra skirti ne nupasakoti zmogaus kelia po mirties, bet nurodyti kelia kuriuo turetu eiti zmogus kol yra gyvas, nurodyti kelia kuriuo turetu eiti zmogus dar budamas gyvas, kad ateitu pas Dieva.
Valdas
2007-03-23 21:15:09
:)) Kaip rašai: "Biblijoje yra rasoma, kad sis isakymas "Mylėk Dievą visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis, mylėk kiekvieną žmogų taip kaip save patį" yra visu svarbiausias. Stai kur manau yra krikscionybes esme - mokoma kad Myleti Dieva visa sirdimi, visu protu, visomis jegomis, o kitus zmones kaip save pati. Sis isakymas yra visu svarbiausias, o visi kiti isakymai isplaukia is sio nurodymo."
Manau, kad jeigu krikščionybė vadovautusi SVARBIAUSIU įsakymu, taip kad jis būtų SVARBIAUSIAS, tai ji galėtų save ir atsinaujinti kažkiek, ji atrastų naujų galimybių, ir žmonės noriai toliau galėtų bendradarbiauti, kurti planus kaip to pasiekti. Pvz mylėti Dievą, galima pažįstant muziką, šokį, dainavimą (sakoma dainavimas - atgaiva sielai), filosofinį mąstymą. Tada tikrai būtų visi broliai ir sesės vieningi, ir garbintų visų Tėvą.
***
Dar klausei, apie tai jeigu nerasime vaikui tinkamų žodžių tinkamu momentų, kad paaiškinti kąnors. Kai aš buvau vaikas, tai maždaug man gal nelabai ir rūpėjo paaiškinimai, ar kažkaip nesitikėjau kad kasnors juos duos. Niekas manęs neklausė "Ar tau viskas aišku? gal matai kokią neteisybe?" Visi elgėsi taip, tarsi viskas yra normalu, ir jokių klausimų net kilti neturėtų. Manau kai vienetiniais atvejais nėra paaiškinimo tai nėra taip jau blogai. Blogai kai koksnors dalykas, veiksmas, mokymas be paaiškinimo tęsiasi ilgesnį laiką. Manau čia tinka universalus dalykas, kad nuoširdžiai klabėtis su tuo vaiku. Del tavo klausimo ar galima kaltinti visą tikėjimą, tai atsakymas panašus į "ne". Gyvenimas nėra kaip stalo žaidimas, kur viskas aišku viskas matoma, gyvenimas tai sudėtinga sistema susiejanti daugybę procesų ir saveikų, taip ir spręsti apie kienonors teisingumą ar neteisingumą negalime vienareikšmiškai. Teisingiau pasakius, sakyti kad "rusas, lenkas" blogi negalime. galime sakyti tik jų charakterio savybės kurios mums atrodo netinkamos, taip pat paminėti ir geras savybes. Apie urantijos knygą taip pat, apie tikėjimą taip pat. Jeigu yra kas blogai - sakom kas blogai, o ne "bukagalviškai" viską apibendrinam į visumą didesnę ir ją paneigiam. Man asmeniškai, žodis "tikiu" yra sunkiai sugyvenamas, jeigu kas pasakytų "šok nuo namo stogo, viskas bus gerai, tik tikėk manimi" tai man nesinorėtų tikėti. Viskas kas susiję su dvasiniais dalykais, vertybėmis, yra patirta, suvokta, sumąstyta ir logiška. Kažin ar yra dalykų kuriais 'tikiu'. Tik žinant platų gyvenimo kontekstą matosi kiek vienas ar kitas dalykas yra arčiau tiesos.
***
Petrai, labai džiaugiuosi, kad taip irgi radai ko mokė Jėzus, ir sugebėjai atskirti kas gera kas mažiau. Džiaugiuosi, kad dar vienas žmogus yra arčiau Dievo. Nors kaip visada, knygos yra pagalbinės priemonės, o vidinis sąskambis su aukštomis Dievo vibracijomis, ryšys su Dievu yra tas kelias kuriuo žengdamas ir Jėzus galėjo mokyti kitus to ką pats patyrė. Mokyti ir išpažinti ištikimybę Dievui, net ir taip kankinamam ant kryžiaus, nes jis žinojo kaip Dievas Tėvas mus visus myli. Jis tą patyrė realiai, su įtikėjimu, gyvenimu tuo. Nors tais laikais, jo tiesa buvo perdaug akinanti žmonėms, ir buvo daug tokių kurie neatpažino jo mokymų kaip tiesos.
Velgi klausimas, ar tiesa yra tik ta kuri yra sena, jeigu tiesą pasakai šiandien, kas ją atpažins kaip tiesą?
Vaidas
2007-03-22 11:31:29
Vaidai dar noreciau tau parasyti (ziuriu siandien mes nemazai bendraujame). Rasai:
"Bet kiek suprantu Krikščionybė kalba apie pragarą, ir tuo gąsdina žmones, kad jie turi laikytis įsakymų. Bet noriu pastebėti kad kažkodėl visi galvoja tik apie dešimt dievo įsakymų, o kodėl niekas nekalba apie SVARBIAUSIĄ ĮSAKYMĄ: Mylėk Dievą visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis, mylėk kiekvieną žmogų taip kaip save patį. Manau tai didžiausia tiesa išlikusi iš Jėzaus mokymų."
Vaidai sutinku su tavimi kaip matau nemazai kur. Sutinku Vaidai su tavimi ir tame, kad zmogus turi myleti Dieva ir visus kitus zmone. Biblijoje yra rasoma, kad sis isakymas "Mylėk Dievą visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis, mylėk kiekvieną žmogų taip kaip save patį" yra visu svarbiausias. Stai kur manau yra krikscionybes esme - mokoma kad Myleti Dieva visa sirdimi, visu protu, visomis jegomis, o kitus zmones kaip save pati. Sis isakymas yra visu svarbiausias, o visi kiti isakymai isplaukia is sio nurodymo. Taip pat Vaidai tu sakai, kad kazkas tave kazkada moke elgtis teisingai todel, "kad taip reikia". Noreciau taves Vaidai paklausti, jei koks zmogus nesuranda reikiamu momentu, reikalingu zodziu, kad paaiskintu vaikui tikejimo esme, ar mes del to galime kaltinti visa tikejima? Jei tavo artimas zmogus vienu momentu pristigo zodziu savo mintims isreiksti, ar pvz pavargo nuo nuolatinio vaikisko klausinejimo, ar tai reiskia, kad visa krikscionybe taip ir teigia kaip sis zmogus yra pasakes?
Aciu Vaidai uz pokalbi. Turiu jau dirbti. Ir taip smarkiai susivelinau bediskutuodamas. Iki
Valdas
2007-03-22 11:00:19
Gerbiamas, Valdai, jus labai teisingai piktinaties ir norite žinoti tiesą, kur čia Šv. Rašte krikščionybė kertasi su Kristaus mokymu.
Valdai, gerbiamasis, jokios krikščionybės nebuvo Kristaus gyvenimo žemėje laikais. Krikščionybė buvo sukuta daug vėliau, o kaip dogma įteisinta tik po 400 metų. Tikėjimas buvo sukurtas per bažnyčias ir nepaprastai didelę klerikalinę sistemą. Jeigu geriau įsigilinsi į Šv. Raštą , tai pamatysi ir suprasi kad Kristus visur ir visada nešė Dievo Tėvo vardą pieš save ir kvietė visus hebrajus atsiversti ir tikėti tik į gyvajį Dievą. Jis net pabrėžė, kad Dievo karalystė yra jumyse , kaip tas garstyčios grūdelis , kuris užauga į didelį medį. Todėl ir anksčiau aš esu rašęs, kad man asmeniškai tai Urantijos knyga tik labai gražiai papildo Šv. Raštą ir niekur aš neieškau jokių prieštaravimų. Atvirkščiai, aš dabar daug geriau suprantu , anksčiau nesuvoktas , Šv. Rašto vietas. Urantijos knyga man kaip prožektorius išplėše iš mano proto tamsos tik dar geresnį Biblijos rašto supratimą šių dienų mokslo ir tikėjimo šviesoje.
Petras
2007-03-22 10:52:16
Valdas: "ar yra Sv Raste bent maziausias Kristaus (ar jo mokiniu) mokymas, kuriuo remiantis galima butu tvirtinti, kad visi krikscionys yra mokomi netiketi Dievu, ar yra rasoma, kad uztenka atlikti rituala (pvz dalyvauti Baznycios procesijoje)? Kuo remiantis yra tvirtinam kad krikscionys nezino kaip reikia "teisingai" tiketiti Dievu?"
Jeigu žvelgiant plačiai, tai visi ankstesni žemės gyventojai stengėsi įtikti Dievui, ar dvasioms, ir kad įtiktų kanors darydavo, siekdami sekmės, palankumo, ar "išgelbėjimo", priėmimo į pomirtinį gyvenimą. Ir žmonijoje atsirasdavo pranašų ar apreiškėjų, kurie apreikšdavo didesnę Tiesą. Šiuo atveju Jėzus Kristus apreiškė teisingus mokymus, ir nekreipiant dėmesio kad jų minimumas ir kažin ar nepakeistai užrašyti išliko, tai žmonės stengėsi ir toliau įtikti Dievui pagal savo supratimą. Jėzus nemokė ritualų, bet žmonės taip tokiu būdu prisimena Dievą, įsivaizduoja kad tokiu būdu yra arčiau jo (nuoširdžiai tikriausiai, nors ne visi). Manau ritualai - pataikavimas protui, kurie išjungia mąstymą, ir sielos atsiskleidimą taip pat. Manau kai žmogus 'Gyvena su Dievu širdyje' jam nereikia ritualų.
Bet taip pat prisimenu, ankstesnius Rimanto klausimus, kaip elgtis kai žmonės elgiasi 'kvailokai' o į tave pažiūrėtų "keistai" jei nesielgsi kaip visi. Tai prisiminkime kaip Jėzus gyvendamas laikėsi visokių tų laikų nustatytų normų, pvz valgė mėsą su skausmu širdyje, bet jis negalėjo apreikšti perdaug visko, o mokė to kas svarbiausia, kad tik jo mokymo neatmestų apskritai. Taip ir aš kažkada būdamas bažnyčioje elgiausi panašiai kaip visi, vien tam kad jų protas galbūt būtų ramesnis. Nors tai proto reikalas, žmonės nelabai mato žmogaus vidaus, jo sielos, jo dvasinio pasišventimo ar dar ko.
***
Taip pat prisimenu gerą mintį kurią skaičiau, kad žmonės turėtų ieškoti bendrų tikslų, o ne piktintis dėl skirtumų.
Šiuo atveju, manau visi siekiame Dievo valios vykdymo, ar tie kurie dar nežino kas tai, viduje siekia Dievo pažinimo. Nors tai gali pasirodyti siauras parašymas, bet į Dievo pažinimą įeina savo paties charakterio keitimasis ir tarnavimas kitiems kažkokiu laipsniu.
Vaidas
2007-03-22 10:38:29
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.