Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje 2017 09 02

Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje 2017 09 02
Gyvajame Kelyje nėra dublio. Praleidot kokį nors epizodą, kada galėjot pasirinkti Šviesos ir Tikrovės sprendimą – įsisavinti jums suteiktą iššūkį – ta sankryža bus praleista. Bet ji užfiksuojama paties Kūrėjo kaip praleista. Baimė neleidžia mums priimti iššūkių kiekvienoje sankryžoje. Mes dažnai atidėliojam tas sankryžas, kad štai jau kitoje – pradėsiu ryžtingai žengti Gyvuoju Keliu.
Gyvajame Kelyje suteikiama daugybė sankryžų, kad mes vis tiktai galėtume ryžtingai pasireikšt, bet kada po prisikėlimo mums demonstruos mūsų gyvenimą, ir mes matysim tuos epizodus, kada mes atsisakėme iššūkių, mums bus vidinis nepasitenkinimas dėl savo pačių neišmintingų sprendimų. Sprendimai yra mūsų, pastangos – mūsų, rezultatai yra Kūrėjo – Kūrėjo, kaip jis yra sumanęs savo Evoliuciniame Plane, kad būtų Šviesa ir žydintis Sodas šitame pasaulyje – žmonijos išraiška – žmonijos pavidalu.
Šiandien šito Sodo near – išskyrus urantus, ir urantai žengia tik pirmuosius žingsnius, jie dar neturi žiedų, jie dar gali būt labai lengvai pakąsti šalnų ir neprasiskleist iš viso, bet jie jau žino, kuri kryptis yra tikra.
Daugybėje krypčių yra vienintelė tikra, nėra antrosios tikros. Tuo labiau klysta sakydami tie tamsoje gyvenantys mūsų broliai ir sesės, teigdami, kad visi keliai veda pas Kūrėją. Ne – tik Gyvasis Kelias veda pas Kūrėją. Kiti yra klystkeliai, kurie brozdina kelius, alkūnes, suteikia kančių, nepasitenkinimo net pačiu Kūrėju, kaltinimų pačiam Kūrėjui, ir galų gale baigia savižudybėm, arba klaidingų sprendimų tragiškais pasekmių epizodais, kada girti vairuoja automobilius, kada kaupia turtus, nustumdami kitus, ir gauna kulką į kaktą, kada užpuola kitas šalis, ir pakloja dešimtis tūkstančių materialių gyvybių vardan nereikalingų ambicijų tenkinimo.
Štai – tos pasekmės, kurie eina klystkeliais, ir nenori net klausyti apie Gyvojo Kelio tikrąjį ir jiems skirtą vedimą iš vidaus – Kūrėjo dalelės – Minties Derintojo – vedimą iš vidaus. Ir štai tokie Kūrėjo apdovanoti Šviesa, bet jos sąmoningai atsisakę, vieni kitus žudo tiek materialia išraiška, tiek ir psichologine, kada klaidina vaikus kimšdami tikybos pseudo disciplinas mokykloje, darželyje – nuo pat mažumės klaidina vaikus. Tuo pačiu užteršia jų pasąmonę ir įvaro jiems baimes. Ir tada nieks nesistebi, kada sako – jeigu tu neklausysi Dievo, jis tave nubaus. Ir viena baimė yra gera – tai bijot Dievo ir jo bausmės.
Štai kaip užteršia žmogaus pasąmonę tokiais teiginiais, kad reikia bijot Dievo. Dėl to ir yra tas žodis – dievobaimingas – jis bijo Dievo. O tai priešingai Kūrėjo sumanytam Evoliuciniam Planui, kurį reikia įgyvendint Meilės milžinišku jaučiamu viduje potvyniu – tas, kuris myli, baimės nejaučia. Tai kaip gi tu gali bijot Meilės Šaltinio? Savojo Tėvo ir Motinos, kuris lieja Meilę be perstojo – visiems – ir tau, ir man.
Todėl vaikam diegiama nuo mažumės tokia nuostata – bijok Dievo – yra žalojanti – žalojanti mąstymą, kuris atves į klaidingus sprendimus gyvenime, į ligas, į šeimų subyrėjimą – jau akivaizdžiai tą patys matot. Tai yra būtent dėl tokio klaidingo teiginio – bijok Dievo. Vienas teiginys griauna pasaulį. Štai ką reiškia, kada aklas veda aklą – abu jie yra pasmerkti įkrist į duobę – tamsą.
Štai kodėl mes esam Gyvajame Kelyje – kad patys gyventume Šviesa – Kūrėju – savąjį gyvenimą sutapatindami su Kūrėjo mums suteiktu ir ritmu, ir žingsniu – žengimu – kad mes galėtume būti tikri, tikri, kad nesirgsime, kad nevartosime nė vieno vaisto, nedėsime į burną nė vienos tabletės, nes Kūrėjas mum suteikė sveikatą – reiškia, gerkite iš Jo tuos vaistus, gyvus vaistus. Aš gi tą jums nuolat kartoju ne kaip pasaką, o kaip Tikrovės teiginį, kad jūs juo gyventumėte. Atsisakykite bet kokių vizitų pas daktarus. Atsisakykite. Jūs turite priimt tokį sprendimą savo viduje, kad daktaras yra Kūrėjas jūsų viduje – mylintis, gydantis, suteikiantis tą energiją, kurią jūs galėjote iškreipt dėl klaidingų sprendimų, klaidingų nuostatų – ir ją atstatyt jums kaip tik padeda atsivėrimas, ir ypač gyvoji kolektyvinė Komunija mūsų gyvojoje šventovėje, turinčioje Rojaus Trejybės-AŠ ESU vardą.
Todėl Gyvajame Kelyje jūs esate vieninteliai, kuriuos gali matyt kiti – jūsų gyvenimo veiksmus, sprendimų veiksmus – ir matyt, kaip jūs iš tikrųjų gyvenate tą nuoseklų, tikrovišką gyvenimą, ir panorėt gyvent tokį gyvenimą, kuriame nėra sukrėtimų, nors jų akimis tai galėtų būt didžiuliai sukrėtimai, o jūs išliekat ramūs, nes ramybę suteikia Ramybės Šaltinis ir Centras, su Kuriuo jūs ir bendraujate gyvojoje komunijoje – tai dėl to jūs esate ramūs. Ne patys sau įteigėte ramybę, bet dėl to, kad atsiveriate Ramybės Šaltiniui, ir Jo aukšto energinio dažnio virpesiai pripildo jūsų asmenybę, ir dėl to asmenybės protas ir priima tokius sprendimus, kur veiksmai atrodo kupini ramybės, o ne isterijos.
Aš sekmadienį važiuoju su mašina ir matau pagrindine gatve atvažiuoja baltas, galingas BMW. Ir man tokia mintis, kad kažkas čia gali būt – ir kaip tik jinai suka į tą šalutinę gatvę, šalia namų – kad jisai kažkaip kitaip važiuos. Ir jis gan dideliu greičiu pasuka, o aš jau sustojęs ir dar iki sankryžos apie dvidešimt metrų. Ir jis važiuoja, pasukęs, ne dešine siauros gatvelės puse, bet tiesiai į mane važiuoja. Aš galvoju, ką daryt? Tai aš stoviu, jis gi posūkį ką tik atlikęs, tai jis, na, per greitai važiuoja posūkiui, bet šiaip tai jisai yra pristabdęs gi, nelekia šimtu penkiasdešimt kilometrų per valandą greičiu, kai susipliekia tokiais greičiais važiuojančios mašinos, tai jau tada sureaguoti – jokių galimybių. Aš ir dabar, stovėdamas ir matydamas, kaip į mane važiuoja ta mašina, negaliu pasitraukt – šalia yra bordiūras, o aš gi stoviu, bet jisai nesuka, kad nuo manęs nuvažiuotų, bet vis tiek važiuoja į mane. Aš rodau jam – matai? – kad jis pamatytų, o jis juodais akiniais, jaunas, gal dvidešimt penkerių metų. Ir kaip jam duot tą išmintingą gestą, kad jisai nusiimtų akinius ir pamatytų, kad važiuoja į mane? Ir mano mintis – na, jis sukuls savo mašiną – mano Visureigis, tai jis aukštesnis. Ir tada aš pamatau, kad jis sugeba išsukt, na, gal pora milimetrų nuo mano mašinos, ne centimetrų – milimetrų. Aš dar juntu, ar neužkliuvo ? Ne. Ir jis privažiuoja, aš atidarau langą, sakau – Tu ką, beprotis? Tu ką, nematai, kur važiuoji? Akinius nusiimk. – O jis man rusiškus keiksmažodžius, važiuok iš čia greičiau. Ir jo ten šalia sėdinti draugė irgi užsipuolė.
Štai žmogus, pats kaltas būdamas, jisai keikia kitą, keikia net nemėgindamas pats savo atžvilgiu nors kiek pamąstyt, kur jisai pasielgė klaidingai. Tai šitoks degraduojantis protas – kada yra atstumtas Kūrėjas – nors ir to vaikino viduje yra ta pati Kūrėjo dalelė, ta pati, kokia yra ir mano, bet aš su Juo – Kūrėju – bendradarbiauju, todėl man ir suteikė impulsą – nevažiuok – nevažiuok, stok, nes bus kaktomuša. Jam taip pat sako – nevažiuok, tu gi važiuoji klaidingai – bet jis negirdi šito.
Tai štai – ta pati Šviesos apraiška atsivėrusiame prote suveikia taip, kad apsaugo. O Apvaizda dar jam ir išsuko tą vairą taip, kad per milimetrą nebuvo susidūrimo. Man tai parodo, kokia yra apsauga – milimetrų atstumu – tai juvelyriška apsauga, subtili apsauga. O tas jaunimas – prakeiksmai, keiksmažodžiai – ir ko čia maišaisi po kojom?
Štai tokie epizodai bus aršesni, grubesni, agresyvesni, visose sferose – versle, politikoj, šeimoje, gatvėje – ir didesniu mastu apims visą pasaulį. Apims naikinant vieni kitų materialius kūnus – naikinant psichologine prasme, žlugdant kitą asmenį.
Štai ką reiškia nusigręžimas nuo Kūrėjo, štai ką reiškia Harvi tas viesulas Jungtinėse Valstijose, kai niekada nebuvo taip, kad nuėjęs viesulas vėl sugrįžtų ir iš Atlanto antrą bangą potvynio užlietų. O dabar jau, virš Atlanto, formuojasi naujas viesulas, dar didesnis negu šitas Harvi. Tai visa tai yra dėl to, kad nusigręžęs žmogus nuo Kūrėjo – ne joks klimato atšilimas – žmogaus žemo energinio dažnio virpesių skleidimas neleidžia oro srovėms normaliai tolygiai cirkuliuot. Ir štai tada tokios pasekmės, kurias anksčiau išlygindavo Apvaizda. Nuo tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt penktų metų, kada Liuciferis, Šėtonas, Kaligastija yra sunaikinti, Urantija atiduota dabar į žmogaus rankas – tik per gilesnį Šviesos pojūtį savo viduje, ir ryžtingą žengimą kaip veda Kūrėjas iš vidaus Gyvajame Kelyje mes galime klimatą išlygint, kad nebūtų tokių svyravimų, kokie yra temperatūrų svyravimai – po trisdešimt laipsnių, kas ypač atsiliepia žmogaus fiziniam organizmui. Štai mūsų Gyvasis Kelias yra sumanytas vienintelis pas Kūrėją žengt – ir kuriuo mes žengiam. Amen.
Ačiū Vitai už šio mokymo iššifravimą.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Komentarai