Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje Vilniuje 2017 08 05

Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje Vilniuje 2017 08 05

Ačiū už maldą, kurią jūs kreipėt savo širdimi Kūrėjui už mane.

Simas čia man sako – tai jau pasveikai? – sakau – aš ir nesirgau. Žodžiu, mes turim suvokt, tai, kas vyksta su manimi, tai nėra liga. Po savaitės bus trys mėnesiai – tai šitaip aš esu mokinamas – mokinamas – ir siekiu išmokt – išmokt, kaip išlaikyt energijos pusiausvyrą, kad ji nesutriktų, kad šitas kūnas būtų iš tikrųjų sveikas ir skirtas gėrio darbų darymui visumos labui.

Todėl tai, ką darai prieš Kūrėjo valią, naturalu, nusėda, ir po trupinėlį kaupiasi, kaupiasi, kaupiasi, ir ateina akimirka, kada, koks nors impulsas – ir ištinka krizė. Tada iškyla baimė.

Štai – toji priežastis yra baimė, kodėl vyksta šitas trijų mėnesių didžiulis, man skausmingas fizine prasme, intelektualia prasme, skausmingas patyrimas, tuo labiau, kad negaliu iš jo kitaip išbrist, tiktai per atsidavimą Kūrėjui – jokių kitų priemonių negaliu taikyt – nei cheminių, nei kokių nors kitų. O baimė, kada tau nepavyksta pasiekti iš karto to, ko tu sieki, auga – ir turi milžinišką galią.
Tą, ką, sakykim, patiri krizinėj akimirkoj – kokia yra baimė – tai yra ne tas pats, kai tu apie ją skaitai ar klausaisi, būdamas normalioj padėty – tai per ausis įeina ir išeina – ai, kokia čia baimė, kokia čia galia, ir panašiai – o baimės galia nepaprastai didžiulė.
Jeigu jūs dabar apsidairytumėt, pamatytumėt, kokia yra žmoniją – visi gyvena baimėje, bet niekas nepripažins, kad jie bijo – bet jie bijo – jie bijo visko – savęs, gatvėj žmogaus, kelyje atvažiuojančio iš užpakalio, ir su žibintais persekiojančio automobilio naktį, bijo prarast vaikus, tėvus, darbus – bijo mirties – bet visa tai nuveja į šalį. Tik pasąmonėj tai niekur nepabėga.
Energijos praradimas, turiu minty, pusiausvyros, kokią suteikia Kūrėjas mūsų atžvilgiu materialiam pavidalui – atstatomas tiktai su Kūrėju, o krizės akimirką labai sunku patirt tą ryšį su Kūrėju – jisai ima trūkinėt – nutrūksta išvis, ir tada fizinis skausmas apima iki agonijos. Ir jeigu tai trunka keletą dienų be perstojo, ta agonija dar daugiau išauga – baimė tada turi dar didesnius čiuptuvus.
Įsivaizduokit milžinišką vandenyne aštuonkojį, kuris apraizgo miniatiūrinį žmogų, netenkantį oro ir jėgų, ir mėginantį išsilaisvinti iš tų visų galingų čiuptuvų. Tai štai tas aštuonkojis yra ta baimė – ir ji glūdi kiekviename. Net ir tas, kuris yra šlovės viršūnėje, kuris yra, sakykim, sveikatos, fizine prasme, fontano išraiška atrodytų spinduliuojantis, bet visi turi baimę būdami su savimi.
Kada aš pakilau jau, kad aš galėčiau fiziškai atsistot – tai buvo ketvirtadienį – o prieš tai skausmuose, kada čia laukė audros, aš vaikiau debesis, bet aš pajutau, kad aš nebeturiu tos net ir minties energijos galios siųst energiją – mintimi išvaikyt debesis – tada prašiau pagalbos Apvaizdos – Energijos Reguliuotojų, Fizinių Kontrolierių padėt, ir akyse, kadangi aš gulėjau, tai visą laiką prieš mane buvo toji erdvė – debesys į aerouosto pusę, ir aš žinau, kad ten vyksta pakilimo tako rekonstrukcija ir, aišku, audra tai sustabdytų, tad aš stengiausi apsaugot ir tuos darbininkus – ir akyse audros debesys – akyse – pereidavo iš tamsios audros, tos kupinos milžiniškos vandens masės juodų debesų spalvos į šviesiai pilkšvą.
O po to man rūpėjo, kad būtų ne tiktai pilkšva spalva, bet ir saulė šviestų, ir atsirasdavo balti debesėliai, ir pradėdavo šviest saulė. Ir ateidavo tie nauji debesys, ir vėl reikėdavo vaikyt, ir vėl tas pats kartodavosi – akyse jie išblukdavo kaip išplautos, išdžiovintos vilnos tik ką nukirptos.
Ir, viena, buvo smagu, kad vyksta bendravimas, ir bendradarbiavimas su Apvaizda, ir jis veikia – antra, buvo smagu, kad tai yra įmanoma – sustabdyt audros debesis.
Tai buvo antradienį, o trečiadienį, kada buvo ta didžiausia laukiama audra, tai vakare, dar prieš tai, man buvo įdomu, ką pasakys per Panoramą, nes aš nežinau, kaip kitoj Lietuvos dalyje, bet aš nustebau, kai pasakė – po audringos dienos laukia ramesnė naktis. O Žvėryne, link aerouosto, iš esmės švietė saulė – jokios audros, net šakelė nevirptelėjo, ir Narbuto gatvė liko sausa, neapsemta. Tai kitą dieną, kada jau ten buvo skelbiama ta pagrindinė audra, lygiai taip pat plaukė tie audros debesys, ir nuo dvylikos iki pusę septynių aš valiau tuos debesis. Jie ėjo ir ėjo, ėjo ir sekino, nepaprastai daug energijos reikalavo, o kadangi jos nėra – esu subliuškęs visas – bet vis tiek su Apvaizdos pagalba vyko tas valymas tol, kol visiškai buvo išvalyta.
Ir tada paskaičiau ketvirtadienį delfi atsiliepimus, paaiškino – kadangi čia audra ėjo labai greitai, tai ir praėjo į Baltarusiją labai greitai. Ir paskui ten buvo atsiliepimai, komentarai – sako – na, tie ir sinoptikai, patys turi už milijoną aparatūros pripirkta – tai sako – dar reikia mokėt naudotis ja. Žodžiu, jie gi nežino, kad vyksta štai toks įsiterpimas – būtų jų prognozė išsipildžiusi, nes kitur ji išsipildė – Kėdainiuose buvo apsemtos laidojimo namų patalpos.
Energija turi būt prasmingai eikvojama. Štai net ir su kančia, skausmais aš ją naudojau prasmingai. Aš sekinau save dar daugiau, taip, bet šia prasme man buvo džiugu, kad neįvyko ta audra – nebuvo, na, sakykim čia, kur aš buvau – kitur ji užkliudė kažkiek, bet ji nebuvo tokia stipri, kokia būtų buvusi, jeigu niekas nepridėtų ir piršto.
Ir kada mes žvelgiam į Gyvąjį Kelią, kada mes žvelgiam į tą Šviesą, tai mane ir nustebina, kada aš vakar, nuėjęs į parduotuvę, išgirdau, kaip kasininkė sako su tokia isterija – o man gerai gyvent, aš esu viskuo patenkinta – na, maždaug taip – vienai pirkėjai, kuri tuo metu moka jau pinigus. O aš buvau kitas pirkėjas, aš sakau – negali būt žmogus patenkintas, jeigu gerai tiktai jam. – Kaip tai negali būt patenkintas? – sakau – jeigu yra neteisingumas aplinkui, tai kaip gali būt žmogus patenkintas? – Tai čia seimui reikia viską nukreipt. Sakau – taip, bet aš kalbu apie esmę – jeigu nėra visumoj teisingumo, negali būt nei laimės, nei pasitenkinimo. – O man taip gerai, aš gyvenu taip, kaip man patinka. Sakau – reik gyvent visų Šviesos labui. – Dar čia ko? kodėl aš čia turiu dabar dar kitiem daryt gerai? man niekas nedaro gera. Tai sakau – čia ir yra gyvulio proto pasireiškimas – viską daryt tik sau, o žmogaus gyvenimo prasmė – daryt gėrį visiems. – Atsirado čia gi filosofas – kažkoks jau kitas pirkėjas pradėjo mane spaust. Sakau – taip, tai kodėl gi Kūrėjas visiems jums daro gerai, nė vienam nedaro blogai? – Dar čia pasakys tokias nesąmones, netrukdykit, štai pats čia visiem aiškinat kažkokias nesąmones ir man neleidžiat mokėt už prekes, nesirūpinat manimi. Sakau – aš mokau, šviečiu jus. – Nereikia mums šitos Šviesos!
Tai tokia yra aplinka, kurioje ir pasireiškia šita baimė. Jeigu žmogus atstumia Šviesą, reiškia, jame yra baimė – tik baimė neleidžia priimt Šviesos, nes Kūrėjas yra sumanęs, kad Šviesa lietųsi kuo ryškiau, bet yra vienintelis Jam neprieinamas dalykas – baimės tamsos užsklanda. Jeigu ją turi viduje tvarinys – tas indas liks visą laiką užkimštas, ir Kūrėjo Šviesa tekės per indo išorę, bet ne per vidų.
Ir urantai turi baimę – visi – nė vieno nėra be baimės. Kol jūs nebuvot atitinkamoj krizinėj situacijoj, kai nėra galimybės iš jos išbrist taip lengvai ir greitai, tada jūs galit teigt, kad aš nieko nebijau, bet tai bus klaidingas teiginys. Kada jūs savo pasąmonę išvalysit su Kūrėju, kaip aš Simui pasakiau, sakau – aš nesergu – tai mano mokymas, man skirtas mokymas, visas šitas patyrimas, trunkantis jau tris mėnesius. Ir vakar, kada pagarbinau Kūrėją, pagarbinau ir pajutau tokią palaimą, tokią išraišką vidinę – aš pradėjau verkt nesustabdomai, liejausi ir kūkčiojau, tiesiog glaudžiausi prie Tėvo ir Motinos krūtinės, glaudžiausi ir jutau tą krūtinę viduje – jutau ir džiaugiausi savo ašaromis, džiaugiausi tuo kūkčiojimu, džiaugiausi tuo verksmu.
Štai koks valymasis, skaistėjimas – tas baimės tirpinimas – kito kelio nėra. Jeigu jūs neisit per šitą atsivėrimą, baimė iš jūsų neišnyks, ir anksčiau ar vėliau pasireikš jūsų viduje atitinkamom pačiom nepalankiausiom akimirkom, pačiom nepalankiausiom jums asmeniškai, nes baimė nepasireiškia tada, kada jūs esat stiprybėj – ji išlenda, kada jūs patiriate krizę. Todėl baimę reikia valyt nelaukiant krizės, o kelias yra vienintelis. Ir jeigu mes apvalom savo baimę, mes stiprėjam Gyvajame Kelyje, kad būtume tie pirmieji, kaip teigiam mūsų komunijoje – Šviesos vedliai – Šviesos mokytojai šitoje planetoje, kad mes būtume aktyvūs, drąsūs ir tuo pačiu išmintingai žengiantys, nešdami tą Šviesą, kurią suteikia Kūrėjas mūsų viduje. Mes ją nešam, jeigu mes ją jaučiam, jeigu mes jos nejaučiam, už jokius pinigus jūs negalėsit tos Šviesos nešt – per sunki bus našta. Šviesos kelias yra stipriems savo vidumi, o kad turėtum tikrąjį stuburą, tu turi būt gyvame komunijos ryšyje su Kūrėju ir tirpint tą baimę, kad ji niekada neparodytų savo iš tikrųjų aštrių nasrų. Amen.

Ačiū Daivai už šio mokymo iššifravimą.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.

Algimantas
2017-09-22 14:48:00

Komentarai

[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal