Forumas: temos peržiūra
Ar verta urantams savo mažuosius vaikus leisti į vaikų darželį?
Jurgitos klausimas man ir sampratos -
Šeima ir turi suvaidinti pagrindinį vaidmenį, kad žmonija pasuktų dvasinio vystymosi keliu. Dėl to jokie vaikų lopšeliai ir darželiai šitokios užduoties išspręsti negali. Ši užduotis numatyta vien tik šeimai. Todėl, palaipsniui, vaikų lopšeliai ir darželiai išnyks, nes jiems nebebus poreikio. Visi vaikai augs tik šeimose. Našlaičiai bus įsūnyti irgi visi. Dabar mano žodžiai jums neatrodo įtikinami. Tačiau bus būtent taip, kaip sakau aš. Pamestinukų vaikų taip pat nebeliks. Kad šitas laikas ateitų greičiau, daug priklauso nuo jūsų, kiekvieno, asmeninio apsisprendimo atsigręžti į Tėvą, surasti Jį savo viduje, ir savo visus darbus paskirti tik Jam, visą savo gyvenimą pašvęsti tik Jam ir gyventi pilnakraujį ir labai aktyvų kasdienį gyvenimą, tik jam suteikiant Tėvo meilės ir tarnavimo motyvą. (Jėzus Kristus KALBU JUMS VĖL. Antrasis leidimas su papildiniu, 231-01)
Brangus Algimantai, man iškilo klausimas apie vaikų lopšelius ir darželius – leisti į juos savo vaikus urantams ar neleisti? Jėzus Kristus šioje citatoje aiškiai pasako apie tai, apie vaikų auklėjimą šeimose. Man, ir kitiems urantams, aš manau kyla toksai klausimas, ir jis kelia daug abejonių ir nerimo, todėl aš noriu tavo, Algimantai, išplėsto šviesos mokymo šiuo klausimu, tačiau pirmiausia žemiau pateiksiu savo mintis.
Aš vis aiškiau matau dabartinės švietimo sistemos žalą, o ne naudą, nes ji ne šviečia, o žaloja mažylio vaiko vystymąsi ir augimą taip, kaip yra numatęs Kūrėjas, kad vaikas nuo mažens būtų auginamas gyvu ir oriu Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnumi ar dukra, mylinčioje žemiškųjų tėvų šeimoje, atradusių Gyvą Kūrėją savyje. Pats žodis „švietimas“ liudija šviesą, veikimą šviesos motyvu, o tai įmanoma tik atradus Gyvą Kūrėją savyje. Štai vakar dalyvavau savo žemiškosios motinos gimtadienyje ir iš vienos giminaitės, ten dalyvavusios – beje, ji dirba vidurinės mokyklos direktore viename nedideliame miestelyje – išgirdau tokias mintis, kad ar verta aukoti savo karjerą vardan mažylio vaiko ir sėdėti namuose? Ir tuoj pat atsakė – ne. Ji pritaria savo mažamečio anūko, kuriam beveik pusantrų metukų, leidimui į lopšelį, kai jo žemiškoji mama aktyviai kopia karjeros laiptais, gavo aukštas vadovės pareigas. Šitaip gyvena daugybė šiuolaikinių moterų, kurios siekia karjeros aukštumų, ir kuo aukštesnių postų, vadovų postų, jų vaikus auklėja lopšeliai ir darželiai, o šiuose, kaip žinome, gyvos šviesos nė su žiburiu nerasime, juose nėra garbinamas Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU, nėra gyvos maldos prieš maistą, nėra pokalbių apie Gyvą Kūrėją, nes Jo nėra atradę patys įstaigos darbuotojai. Kas gaunasi? Auga nešviesi ir negyva jaunoji karta, būsimi vadovai ir kitokie įvairių sričių specialistai, auga be patiriamos meilės net savo žemiškose šeimose, jau nekalbant apie Gyvo Kūrėjo meilę ir šviesą. Pasekmes tokios visuomenės, valstybės, civilizacijos jau vis aiškiau ir aiškiau matau, jaučiu, kaip ir kiti urantai, ir jos krypsta į vis didesnę degradaciją. Aš suprantu, jog reikia užsidirbti pragyvenimui, sunku išgyventi materialiai, darbas yra svarbus, o dar svarbiau šviesus kiekvieno veiksmo motyvas, tačiau viso šito sąskaita žalojami vaikai, jų protai nuo mažens nėra šviesinami. Tačiau pasak tos mano giminaitės karjeristės – vaikai turi būti tarp vaikų, turi išmokti bendrauti, dalintis daiktais, išmokti žaisti, būdami lopšeliuose, darželiuose. Taip pat internete skaičiau, jog dabar atsiranda tokių šeimų, kurios sąmoningai neleidžia vaikų į darželius, net mokyklas, nes jau pastebi jų žalą, o ne naudą vaiko vystymuisi.
Ir štai išdėsčius savo mintis, kyla įvairių prieštaravimų – tai kaip gi reiktų iš tikrųjų šviesiai, teisingai ir išmintingai elgtis mums urantams, ypač urantėms žemiškosioms motinoms, auginančioms mažylius vaikus, einant gyvuoju Rojaus Trejybės-AŠ ESU keliu?
Su Kūrėjo meile,
Miela Jurgita, tu pakausei, ir labai gerai savo samprata taip pat ir atsakei į savo klausimą. Tuo tarpu aš savo įžvalga tavo atsakymą išplėsiu, kad mano paaiškinimas padėtų ir urantams tvirčiau apsispręsti.
Taigi, ar leisti urantams savo vaikus į vaikų darželį? Atsakymas vienareikšmis - jokių būdu neleisti, jeigu norite įdiegti savo palikuonims Kūrėjo Šviesos ir Tikrovės charakterio pasireiškimo įgūdžius.
Dabartiniai kolektyviniai vaikų ūkeliai neturi nieko bendro su Kūrėjo - Rojaus Trejybės-AŠ ESU - aukšto dažnio virpesių sklaida, dėl to vakai iš viso nėra lavinami kaip Kūrėjo - Rojaus Trejybės-AŠ ESU - tikrovės asmenybės, todėl darželyje vaikai ir pradeda sirgti, kai namuose tiek ligų iš viso nepatyrė, nes namuose, jausdami aukštesnio dažnio energinius virpesius, kuriuos skleidžia vaikus mylintys tėvai, jie gyveno tokiame energiniame lauke, kurio nėra darželyje, kur auklėtojos ateina į darbą ne Kūrėjo Meilės mokyvu, o vieninteliu tikslu - savanaudišku - užsidirbti pragyvenimui. Dėl to tokioje aplinkoje vyrauja žemo energinio dažnio virpesių laukas, ir vaikas labai greitai pajunta tokių virpesių poveikį, kuris ir netrunka pasireikšti jų organizmo imuniteto susilpnėjimu, o tada jau ir įvairiomis ligomis, kurių namuose nebuvo nė kvapo.
Tačiau tuomet grandinė ima išsitęsti - tėvai irgi sunerimsta, tik atidavę vaiką į darželį, jie jau gyvena strese ir nuolatinėje įtampoje - kaip ten jam, ar viskas gerai, ar neatsitiko ko? Visa toji įtampa niekada nedingsta, net ir atlėgus stresui, visi iki vieno virpesiai pasąmonėje išlieka, ir nuolat kaupiasi pasąmonėje kaip beribiame rezervuare. Dėl to ir pačių tėvų virpesiai smunka į žemesnį dažnį, kuris pasklinda ir namuose, jau sugrįžus po darbo, ir vaiką parsigabenus - būtent parsigabenus - iš darželio namo, kai ir pats parsigabenimas - kaip trapios prekės iš parduotuvės - irgi visą laiką įtampoje - kad tik nieko jam neatsitiktų, kada ypač aktualu vežant mašina, ir prastu oru - per šaltį ar pūgą, per liūtį ar karštį - tad šitaip kasdien parsigabenami ir žemo dažnio virpesiai, kurie jau nusmukdo ir vaiko virepsius, tad ir namuose nebėra tokių virpesių, kokie buvo dar tuomet, kada vaikas visą laiką būdavo namuose su motina - su jos meile apkabintas ir išglamonėtas - nuo ryto iki vakaro, ir papildytas-sustiprintas energinis virpesių laukas, grįžus mylinčiam tėvui, kuris dienos metu galėjo ramiai ir pasitikėdamas, kad nieko blogo namuoe neatsitiks per visą dieną, kada namuose yra jo partnerė - vaiko motina - atsidavusiai dirbti, kad aprūpintų šeimos pragyvenimą.
Toks aukšto energinio dažnio virpesių laukas - tai žemiškųjų tėvų investicija į deimos gerovę - jų pastangomis gyventi Kūrėjo vedimu iš vidaus. Tokių investicijų nesuteikia nė vienam vaikui nė vienas darželis, nė viena auklėtoja, nė vienas tėvas ar motina, kurie nėra atradę Rojaus Trejybės-AŠ ESU savyje. Todėl ir jų žaidimai, kurių jie moko vaikus darželyje, vaikų charakterio ne tik nelavina, bet jį žaloja, nes skatina beprasmį judrumą ir net savanaudiškumą, kada siūloma rungtyniauti, kuris greitesnis, vikresnis, kada rengiami kokie nors konkursai.
Apskritai, vaikų darželiai yra žalojanti vaikų mąstymą tamsios valstybės sukurta prieš Kūrėjo valią nusikalstama ištisa sistema. Tad jų neturėtų būti iš viso, nes tik šeima - ir tik ji - turi ugdyti vaiką savo namuose Kūrėjo sūnumi ar dukra. Jokių karjerų negali būti vaiko gerovės sąskaita ir ateities kartų tolimesnio gyvenimo tamsoje kaina.
Kadangi aplinka yra tamsi, tai ji ir nesuvokia savosios tamsos pragaištingumo ateities kartoms. Kada nebuvo jokių darželių iš viso, biologine prasme, vaikai buvo daug stipresni, atsparesni negu dabartiniai vaikai.
O tokie vaikų kolektyviniai ūkiai yra beprasmiai ir kenksmingi - sugadina asmenybės individualumą ir siekį būti savimi, nes niekas ir nemoko būti savimi, kadangi niekas net nesuvokia, ką reiškia būti savimi, todėl daželyje nėra jokio sveiko mąstymo, kurį nuo pat mažumės pradeda vis stipriau užgožti jau prasikalantis ir vis augantis noras būti geriausiu, populiariausiu, gražiausiu, bet tik ne Kūrėjo sūnumi ar dukra. O visa tai veda link proto degradavimo, fizinio organizmo imuniteto silpnėjimo, ligų, klaidingo mąstymo, klaidingų sprendimų jau mokykloje, kur irgi nėra nė spindulėlio Kūrėjo gyvosios Šviesos, tad tolimesnė darželio iškreipto mąstymo klaidingų sprendimų virtinė atveda į nemokėjimą nuoširdžiai bendrauti ir bendradarbiauti su savo bendramoksliais, iš to gimsta susiskaldymas į grupes net klasės viduje, nemokėjimas bendrauti su mažesniais mokiniais, atsiranda patyčiios silpnesnių atžvilgiu, nusikaltimai, nesusikalbėjimas su mokytojais, o dar tolimesni klaidingi sprendimai būna jau renkantis sau partnerį ar partnerę savo šeimos sukūrimui, ir labai greitai nauji nusivylimai ir savo šeimoje, ir darbe-darbuose, ir net santykiuose su tais pačiais savo tėvais, kurie ir atvedė savo kažkada mažą atžalą į vaikų kolektyvinį ūkį, pavadintą vaikų darželiu.
Aš čia tik ledkalnio viršūnę pajudinau, kas laukia tų vaikų, kurie patirs vaikų darželio įtaką, ir laukia per jų visą sužalotą, sugadintą gyvenimą šioje planetoje.
O tada nebeturės gyvenimo ir ramybės ir tų buvusių mažylių tėvai. O priežastis tų visų kančių bus būtent tėvų tamsumas ir neišmanymas atvedus savo mažylius į darželį dėl savosios tariamos karjeros.
Kada jūs žvelgiate tik į atskirą segmentą laiko atžvilgiu - metus, penkerius, dešimtį metų, jūs ir nepastebite tokios žalos, dėl to jums būtina pažvelgti Kūrėjo - Rojaus Trejybės-AŠ ESU - Įžvalga tūkstančių metų etapais, kad pamatytumėte, kokią žalą padaro dabartiniai klaidingi sprendimai vien tik savo tariamos - ir labai trumpalaikės - karjeros labui.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
2017-10-01 18:26:40
Komentarai
Brangus Algimantai, ačiū tau už išplėstą atsakymą. Kada aš jį perskaičiau, netikėtai prisiminiau kai kuriuos epizodus iš savo ankstyvosios vaikystės, o dar mano žemiškoji motina pasakojo, kaip mane mažytę atsivežė iš kaimo, kur gyvenau pas senelius, į Vilnių, ir ėmė leisti į vaikų darželį. Man ten labai nepatiko, ten buvo piktų vaikų, kurie mušdavosi, ir šiaip auklėtojos nebuvo švelnios ir mylinčios, kai kurios gan šaltai elgdavosi su vaikais, reikėdavo valgyti nemėgstamą maistą, ir daugybė kitų niuansų. Nors žaislų ir žaidimų buvo daug, bet argi jais galima papirkti vaiką? Ar jie gali atstoti nuoširdžią motinos meilę ir šilumą? Ne, negali. O mano žemiškoji mama kas rytą vesdavo-tempdavo mane į nemėgiamą darželį, dainuodama-užliūliuodama įvairiomis linksmomis dainelėmis. Tik dabar aš susimąstau, kad šitaip juk ir dabar elgiasi daugybė žemiškųjų tėvų, kurie savo vaikams įteigia, jog darželyje bus gerai, bus smagu, daug žaislų, daug gerų draugų įsigysi, žaidimų ir panašiai – šitaip apgauna vaikus, paperka juos, bet gi nė žodeliu manau neužsimenu, kad ten patirsi daug meilės, daug nuoširdumo, kad visi bus malonūs ir geri, nes šitaip deja, nėra. Puiku, jei tikrai darželio auklėtoja iš tiesų būna nuoširdi ir mylinti vaikus, tuomet tikėtina elgsis švelniau ir atsakingiau, o kas jei dirba vien tik iš pareigos, ir viduje nemėgta vaikų, jų triukšmo ir kitokių išdaigų, nemoka nuoširdžiai ir išmintingai bendrauti su jais? Tai liūdna ir negera tam vaikui, dėl to masiškai ima sirgti vaikai, pradėdami lankyti vaikų darželius, mokyklas, nes pirmiausia iš tiesų stresą patiria patys žemiškieji tėvai, kaip gi ten jų vaikams, o vaikai labai imlūs virpesiams, ir reaguoja, o kadangi apsiginti nemoka, ima negaluoti, sirgti. Esu girdėjusi, kad dažnai apsimeta, jog skauda kažką, kad tik neiti į tą vaikų darželį. Visokių situacijų būna. Ir šitaip kasmet, ypač rudenį, pasireiškia nuolatiniai ligų protrūkiai, vaikai serga ir serga, nors vasarą viskas gerai buvo, jautėsi atsipalaidavę, linksmi ir žvalūs, nes virpesiai buvo švelnesni, aukštesni, ir jie tokie buvo visur – visuose kaimuose, miestuose, visose šalyse. Ir staiga, tikrai ateina ruduo, visa žmonija ima vesti savo vaikus į vaikų lopšelius ir darželius, vyresnieji ima eiti į mokyklas, universitetus, koledžus, taigi masiškai visoje planetoje vienu sykiu pažemėja energiniai virpesiai, nes vaikai, jaunuoliai, ima patirti stresą prieš prasidedant naujiems mokslo metams. O tokia staiga patamsėjusi aplinka labai įtakoja ir visus kitus mirtinguosius, visas veiklos sferas. Tebūnie ne visi vaikai jaučia sąmoningai tą stresą, nes kiekvieno skirtingas charakteris, temperamentas, bet žemi virpesiai persiduoda visiems, ir dėl to vaikai jaučiasi labiau pavargę, prote jaučia įtampą. Iš vieno artimo žmogaus, apsilankiusio pas psichologę sužinojau, kad kas penktas žmogus Lietuvoje geria antidepresantus, taigi serga depresija. Kas penktas vaikas patiria depresiją ir kitokius elgesio sutrikimus, taigi nesveikųjų skaičiai yra labai dideli. Ir viskas vien dėl to, kad mirtingieji, išskyrus urantus, nėra atradę Gyvo Kūrėjo savyje, negyvena būsena patirdami Jį, patirdami ramybę, gerovę, išmintį, kosminę įžvalgą, nuoširdumą, teisingumą, ir kitas amžinąsias vertybes, negyvena šviesos motyvu, kad būtų visumai gerai, kad visa aplinka sušvytėtų šviesa, švara, gėriu ir grožiu visų labui. O juk tada ir patys jaustųsi sveiki ir gyvybingi.Taigi gyvo Kūrėjo atradimas yra vienintelė išeitis, bet kol kas tik mes urantai noriai ir savo laisva valia einame Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvuoju keliu, lankome Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvąją Šventovę, ir norime gerovės visai aplinkai, norime šviesti gyva šviesa, patiriama savo viduje būsena. Kiek mes patys giliname gyvą įtikėjimą, taip ir jaučiamės ir esame šviesūs, tiek ir veikiame-šviesiname aplinką savo šviesa.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2017-10-03 11:16:24
Dabartiniai kolektyviniai vaikų ūkeliai – net nusijuokiau tai perskaičiusi, bet tik dėl to, kad tiesiog žavi Algimanto sugebėjimas viską visada įvardinti šimtaprocentiniu tikslumu. Tikrai, kokie ten darželiai – ūkeliai.
Kai Viktorija buvo dvejų su puse metų amžiaus, aplinkiniai mane įtikino, kad vaikas turi lankyti darželį, gi visi lanko – vaikui reikia bendrauti su bendraamžiais. Reikia tai reikia. Rugsėjo pirmąją į darželį Viktoriją nuvedė tėtis, aš likau namuose su Matu, jam tebuvo pusė metų. Tėtis galvojo, kad su vaiku pabus kiek darželyje, na, kaip pirmą dieną, susipažins su nauja aplinka ir grįš abu, bet auklėtojos nurodė vaikus sugrįžti pasiimti tik apie vidurdienį. Kai grįžo Vytautas namo, jis braukė ašaras ir dėbtelėjęs į mane žvilgsnį teištarė – galėsi pati vesti kitą kartą. Taip jautriai jis išgyveno tai, kad toks mažylis vaikas dabar paliktas – kažkieno – tariamai priežiūrai...kai tai turime daryti patys.
Vaikai į darželius atvedami dar tokie mažyliai, dar ir ant puoduko gamtinių reikalų nemoka pasiprašyti, o jei kuris ir bus pramokęs tai būna gi visko dar – nespėjo, užsižaidė ir panašiai. Kiekviena mama dėl to nerimauja, nes... auklėtoja viena, o vaikų grupėje tai ir dvidešimt virš. Aišku kyla klausimas, ar vaikas pasiprašys, ar nebijos, ar...suspės, ar pati auklėtoja spės su kiekvienu atskirai susitvarkyti? O kas jeigu daugiau vaikučių norės vienu metu, o kas jeigu... daug tų – jeigu.
Tai štai, pamenu, atėjau pas auklėtoją ir klausiu – rožinius akinius užsidėjus – Auklėtoja, o kaip.. ar Viktorija pasiprašo pati ant puoduko? – O ji pažiūrėjo į mane tokiu užjaučiančiu žvilgsniu – maždaug, dar viena vargšė, galvoja, kad mes čia su jais žaidžiam – ir sako –Visus vienu metu sodinam. Ateina laikas, ir sėda. – Ir tai mane pribloškė, nes tą akimirką aš supratau kur vaiką atvedžiau – tapti robotuku. Taigi niekas atskirai su tavo tuo vaiku nežais... paisoma – visų interesų bendrai. Tikras ūkelis.
Toliau, kita problema, su kuria susidurs pamąstantys tėvai – pietų miegas. Mano visi trys vaikai pietų nemiega nuo trijų-trijų su puse metų amžiaus. Niekada jų neverčiau miegoti per prievartą. Tiesa, reikėjo laiko kol pastebėjau, kad išvaistau daug energijos stengdamasi užmigdyti mažą Viktoriją pietų, kai ši kol užmigdavo praeidavo ir visa valanda. Tada jai buvo trys metai ir keli mėnesiai. Pastebėjau, kad pietų miegas pradeda darytis – baubu – tiek man, tiek vaikui ir nusprendžiau, kad užteks kankint ir vaiką ir pačiai erzintis, kad šis greitai neužmiega, kaip norėtųsi man. Labai greitai pietų miegas tapo nereikalingu, nors aplinkiniai dar ilgai lingavo galvas, kad pietų miegas...koks jis, būtinas.. tu ką? O jeigu vaikas nenori? Tik vat darželyje į tai niekas nekreips dėmesio ir tavo vaikas – privalės – eiti pietų miego. Kitaip tariant – bus verčiamas.
Dar vienas sunkumas atsiradęs, vos tik Viktorija pradėjo lankyti darželį – ji iškart pradėjo daug sirgti. Dvi savaites eina – dvi serga. Ir taip be perstojo. O kai nustojo lankyti darželį – nustojo ir tiek sirgti. Jeigu lyginant su darželio patyrimais – tai visai nesirgo. Viktorija darželį lankė – keturis mėnesius, iki Gruodžio mėnesio. Sausio mėnesį, po žiemos atostogų, mes ją išrašėme iš darželio, nes supratome, kad geriau jau patys auginsimės vaiką, namuose.
Kitas dalykas – nepamiršiu to jausmo – kažkokio kaltės jausmo – vedant vaiką ryte į darželį. Visus tuos keturis mėnesius kai tik ji išeidavo į darželį-ūkelį, jausdavau, kad elgiuosi neteisingai. Tai tiesiog buvo manyje – tas jausmas. Ir taip viską sudėjus, su vyru priėmėme sprendimą, kad jau geriau jis vienas dirbs (arba tai buvo jo sprendimas) ir išlaikys šeimą, nei kad atiduosim vaikus į ūkelį, o patys išeisim darbų dirbt, juolab, kad namuose dar krykštavo mažylis brolis, tai apie kokias karjeras ten gali galvoti kai vaikas ant rankų? Lopšelis? Netikiu, kad rasite tokią mamą, kuri atiduotų mažylį į lopšelį ir dėl to nejaustų įtampos.
Tais pačiais metais, kai Viktoriją išrašėme iš darželio, o dar tiksliau – po pusantro mėnesio – pirmą kartą atėjome į Gyvąją Šventovę, ir čia labai greitai supratome, kad teisingiau pasielgti ir negalėjome. Ačiū Algimanto mokymams. Dabar gi, tokį pat – darželio – klausimą apsvarsto jau ir Jurgita, gimus dukrytei Salomėjai.
Iš tiesų tai, mamos urantės, nebus suprastos aplinkinių – mamos, kurios vietoj ūkelių pasirinks išmintingesnį kelią ir nuo mažiuko geriau jau pačios savo biologinį vaikelį stengsis ugdyti, pirmiausia ir svarbiausia – Kūrėjo vaiku. Stengsis įdiegti jam Tikrovės sampratas ir pasirūpinti, kad kas savaitgalį vaikas lankytų gyvąsias pamaldas. Namuose su vaiku studijuos Urantijos Knygą ir drauge melsis. Šviesėdama pati, mokys ir jį doros gyvenimo.
Ir koks skirtumas, kai į priešmokyklinę grupę atveda tėvai vaikus, jau iki tol lankiusius darželį, ir vaikus – kurie iki kol štai suėjo mažyliui šešeri, augo ir mokėsi namie, su šeima. Tokie vaikučiai daug santūresni, kuklesni – juos netgi vadina – naminukais – nei vaikai, kurie jau ragavo darželio patyrimo – tie mažyliai jau išmoko – kovoti – už save. Tai ir jų akytės žvelgia jau kitokiu žvilgsniu. O juk taip švelniai vadinamų, naminukų vaikučių, niekas nemoko apie Kūrėją, kuris yra kiekvieno jų viduje, niekas nemoko Tikrovės sampratų, ir tai koks skirtumas jau juntamas kai tokie mažyliai – neragavę darželio – ateina pirmąsias dienas į mokyklą.
Tai ką jau kalbėti apie mažuosius urantus, kuriems urantai tėvai , gali padovanoti neįkainojamą dovaną – supažindinimą su Kūrėjo Tikrovės virpesiais kuo ankstesniame amžiuje, netrikdant vaiko ramios ir įprastos tėvų meile apgaubtos aplinkos, vedant į – kolektyvinius ūkelius.
Su meile, Vita
vvita
2017-10-03 01:18:28
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]