Forumas: temos peržiūra
Šviesos mokymai Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje
Šviesos mokymai, kuriuos mes urantai pasakome Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje, prieš tai pasiruošę namuose, yra labai svarbūs mums – būsimiesiems šviesos mokytojams, kad išdrįstume tarti šviesos žodį aplinkai, liudydami jau atrastą Gyvą Kūrėją savo viduje. Mūsų nuoširdžios pastangos nuolatos gilinti gyvąjį įtikėjimą jau ima duoti vaisių – būseną, po truputį vis stipriau patiriamą bendraujant su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, ir toji būsena yra ne tiktai ramybė, meilė, nuoširdumas, teisingumas, tvirtumas, palaima, pakylėjimas, kaip ir kitos amžinosios vertybės, bet ypač nuoširdus noras šviesinti aplinką, šviesinti visumą asmeniniu vis ryškesniu suspindėjimu gyva Kūrėjo šviesa. Šviesos mokymų sakymas yra mūsų didelis indėlis į aplinkos šviesinimą, į visumos šviesinimą, savo laisva valia prisidedant prie visos kūrinijos gerovės, ir tuo pačiu dabar prie šios planetos gerovės. Pastangos, reikalingos pasiruošiant sakyti šviesos mokymą, yra būtinos, ir dažnai jos nėra lengvos, reikalauja daug kantrybės, nuoseklumo, ryžto, išminties, įžvalgos, nuoširdumo, atsivėrimo gelmės, bet gi visa tai suteikia Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Vadinasi, tik gilindami gyvąjį įtikėjimą pajausime, kaip Ji mus veda iš vidaus, kad kiekvienas pasireikštume pagal savo sugebėjimus, juos dar labiau išplėsdami, visų šviesos labui.
TODĖL KVIEČIU VISUS URANTUS ŠIOJE TEMOJE FORUME TALPINTI SAVO PASIRUOŠTUS IR RAŠTU UŽSIRAŠYTUS ŠVIESOS MOKYMUS, nes jau esame sukaupę patirtį Urantijos grupėje, kuriuos išsakome Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje. Tokios pastangos kartu su Rojaus Trejybe-AŠ ESU aktyviai šviesina mūsų protą, šviesina sąmonę ir pasąmonę, grūdina mūsų tikrąjį charakterį, didina asmeninio gyvojo žingsnio tvirtumą šiame gyvajame kelyje, taigi daro realų šviesos poveikį ir mums patiems, ir visai aplinkai.
Šį šeštadienį 2017 09 30 Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje aš pasakiau šviesos mokymą išplėsdama tokią pasirinktą citatą iš Urantijos Knygos:
Kokia tai yra klaida svajoti apie Dievą, esantį toli danguje, kada Visuotinio Tėvo dvasia gyvena jūsų pačių prote! (0064-06-02)
Šviesos mokytojo Algimanto Evangelija skelbia – KŪRĖJAS YRA GYVAS, JIS YRA KIEKVIENO VIDUJE, IR JĮ GALIME ATRASTI SAVYJE. Kūrėją sudaro keturi Asmenys – Tėvas, Amžinoji Motina, Begalinė Motina, ir Visuminė Dievybė AŠ ESU. Jie mums apreiškė Save, todėl yra įkurta Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvoji Šventovė, ir mes ten ateiname, kad patirtume Gyvą Kūrėją savo viduje – šitaip mes einame Tikrovės gyvuoju keliu. Citata teigia, jog „Visuotinio Tėvo dvasia gyvena jūsų pačių prote“, tačiau mes jau dabar daugiau žinome, kad toji dvasia iš tikrųjų yra visų keturių Asmenų gyvoji dalelė – Minties Derintojas, ikiasmenė būtybė, ir ji yra mūsų mąstyme, šviesina jį. Tačiau kol mirtingasis nėra atradęs Gyvo Kūrėjo savo viduje, tol yra daugybė susipainiojimų jo prote, ir jis iš tiesų svajoja apie Dievą kaip apie kažkur danguje esantį. Aš atsimenu, kada dar būdama paauglė taip pat galvojau, kad Dievas yra kažkur toli, bet tikrai ne mano pačios viduje. Panašiai, aš manau, taip galvoja ir kiti mirtingieji, jie nieko nežino apie Gyvą Kūrėją, kurį galima atrasti jų pačių viduje, tačiau jie ir nenori žinoti. Juk Rojaus Trejybės-AŠ ESU sumanyta internetinė svetainė www.urantija.lt yra vieša, ji visiems laisvai prieinama, todėl dabar yra puiki galimybė atrasti ir patirti Gyvą Kūrėją savo paties viduje, sužinant, kaip gi mes urantai Jį atradome savyje, kaip mes puoselėjame gyvą ryšį su Juo, kokie mūsų asmeniniai patyrimai einant Šviesos gyvuoju keliu. Tuo tarpu mirtingieji važiuoja visur – į visokias šventas vietas, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, į kalnus, ir ten ieško Dievo. O jeigu patiria pakylėjančią būseną, tai tuomet tapatina patirtą būseną su ta konkrečia vieta, jog štai ten yra Dievas ir ta vieta šventa, bet ne jo paties viduje, nes nežino, kad Kūrėjas yra Gyvas ir atrandamas mūsų viduje. Mums yra suteikti nuostabūs apreiškimai – Urantijos Knyga, kurią mes dabar išplečiame vis daugiau ir daugiau, Jėzaus Kristaus apreiškimas KALBU JUMS VĖL, Rojaus Trejybės mokymai AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, šviesos mokytojo Algimanto mokymai – visa tai mūsų protą šviesina. Jokia kita literatūra, įvairūs metodai, praktikos, veikla be atrasto Gyvo Kūrėjo viduje, nešviesina mūsų proto. Žmoniją klaidina dabartinės negyvos religijos, nes tiek kunigai, imamai, popiežius, popai ar kiti atstovai, laikantys save tarpininkais tarp žmogaus ir Dievo, kalba apie Dievą, apie Jėzų Kristų, bet iš tikrųjų nežino Jo tikros gyvosios šviesos, Jo mokymų gelmės, o tai liudija, kad nėra atradę Gyvo Kūrėjo savo viduje. Kaip galima kalbėti apie tai, ko pats gerai nežinai ir nepatiri būsena savo viduje? Tiktai atradęs Gyvą Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU savo viduje gali liudyti būsena, kad ir kitas asmuo galėtų taip pat atrasti ir gyvai patirti savyje. Juk šitas gyvas įtikėjimas šviesina mūsų protą, plečia kosminę įžvalgą, valo mūsų sąmonę ir pasąmonę. Jau dabar pastebiu, kaip mūsų urantų žvilgsnis žvelgia skvarbiau ir atkreipia dėmesį į tokius dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavome. O juk anksčiau mes taip pat pagalvodavome, kad Dievas yra bažnyčioje, kuomet vyksta mišios. Ne! Gyvas Kūrėjas yra atrandamas tik mūsų viduje, mes visi esame broliai ir seserys su visa kūrinijos milžiniška šeima, nes Rojaus Trejybė-AŠ ESU moko neapsiriboti vien tiktai savimi, šeima, ar net šia planeta, o žvelgti plačiau, į visą kūriniją, nes šitaip yra aukštinami mūsų sąmonės energiniai virpesiai, o tuomet mūsų mintys, darbai tampa šviesesni, kuomet yra nukreipti į visumą, o ne į mažesnį kūrinijos segmentą. Juk jeigu sieksime daugiau, mes savaime patirsime ir tai, kas yra mažiau.
Aš tikrai žinau, kad mes eidami šiuo gyvuoju keliu, einame pačiu šviesiausiu ir teisingiausiu keliu, nors kiti mirtingieji gali neigti, pasišaipyti, prieštarauti, bet viduje atsiranda gyvas žinojimas, kada nuolatos gyvai bendrauji su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU, savais paprastais nuoširdžiais žodžiais, išliedamas Jai tai, kas glūdi širdyje, tai imi patirti tą būseną, kurią galima įvardyti ramybės, palaimos, gerovės būsena. Kaip mes beįvardintume, bet tai yra tikras jausmas, kuris kaip indikatorius liudija Gyvą Kūrėjo buvimą mumyse. Todėl tiktai urantai, tapdami šviesos mokytojais, ir gali liudyti Gyvą Kūrėją, jau atrastą viduje. Tik šviesos mokytojai turi tokią teisę, o ne tie apsimetėliai kunigai, kaip ir kitų negyvų religijų atstovai, garsiai visam pasauliui šaukiantys apie Dievą, bet patys savo viduje Jo nėra atradę ir patyrę, tačiau išsako daugybę gražių žodžių, kurie suvilioja ir toliau klaidina mirtingųjų protus. Jų žodžiai tušti, be gyvybės, o šita tuštybė energiniais virpesiais pasklinda visur, po visą planetą, pasireiškia visose veiklos sferose – tiek informacinėse technologijose, įvairių filmų kūrime, literatūroje, spaudoje, ir labai nukreipia mirtingojo protą nuo gyvos šviesos, nuo Gyvo Kūrėjo atradimo savo paties viduje. Tai suteikia labai daug tamsos, chaoso protui, o negyvenančiam gyvuoju įtikėjimu mirtingajam tai jau yra tapę normalu šitaip gyventi, apsuptam didžiulės lavinos negyvos informacijos, tuštybės, bet atradusiam Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąjį kelią ir žvelgiant į aplinką su patiriama viduje šviesos būsena – visa tai nėra normalu, tai iliuzija. Gyva šviesa yra atrandama tik mūsų pačių viduje, atradus Gyvą Kūrėją savyje, ir toliau gali skleistis vien tik gyvuoju įtikėjimu. Todėl tiktai šviesos mokytojai gali liudyti Kūrėją ir Jo gyvą šviesą, patys patirdami būsena, gaudami mokymus tiesiogiai iš paties Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU, nuolat vis glaudžiau bendraudami su Juo, ir gyvendami tais šviesos mokymais savo kasdienybėje, ir veikdami visumos gerovės labui.
O svajoti apie Kūrėją nereikia, nes svajonės liudija ne atradimą, o didelį susipainiojimą prote. Kuomet atrandi Kūrėją savo viduje, jau nebesvajoji, jau ŽINAI, kad Jį atradai, atradai tikrovės gyvąjį kelią.
Su Kūrėjo meile,
2017-10-05 09:02:23
Komentarai
Algimantas moko: “Ir tada reikalingas jūsų priimtas sprendimas – pasitikiu aš Kūrėju ar nepasitikiu, atsiduodu Jam ar neatsiduodu. Jeigu neatsiduodu, tada reikia šitą sprendimą priimti ir jį ryžtingai įgyvendinti – negalima trauktis.“Šie du žodžiai, „negalima trauktis“ yra mums labai svarbūs. Mes turime atsakyti į klausimą, kuo pavojingas toks traukimasis iš Gyvojo Kelio ir ką turime daryti, kad tokių pasitraukimų nebūtų.
Grįžkime į tolimą praeitį. Aleksandras Makedonietis su savo laivais ir galinga armija atplaukė į tolimą šalį, kad ją užgrobtų ir pavergtų. Žinojo Makedonietis, kad priešo armija gerokai silpnesnė už jo, todėl savo pergale neabejojo. Išsikėlus į krantą jie sulaukė iš priešo tokio aršaus pasipriešinimo, kad Makedoniečio kariai pradėjo trauktis ir tas traukimasis privedė prie visiško pralaimėjimo. Paniškai sulipo į laivus ir gėdingai grįžo į tėvynę. Ilgai galvojo Makedonietis , kodėl jo daug galingesnė armija už priešo taip gėdingai pralaimėjo. Galvojo ir sugalvojo, ką reikia daryti, kad pralaimėjimas nepasikartotų. Jis vėl su ta apačia armija ir tais pačiais laivais atplaukė prie priešo krantų, išsilaipino į sausumą ir tada Makedonietis įsakė sudeginti visus savo laivus, pridurdamas, kad į tėvynę jie grįš su nugalėto priešo laivais. Ir viskas. Mūšis be vargo buvo laimėtas ir į tėvynę jie grįžo jau su priešo laivais.
Ir tikriausiai niekam iš mūsų nekyla klausimas, kodėl Makedoniečio armija šį kartą neatsitraukė ir nepatyrė pralaimėjimo. Akivaizdu, kad atsitraukimas tapo nebeįmanomas – laivai tai sudeginti.
O mes neturime ką deginti, todėl mūsų gyvenimas ir susideda vien iš tokių pasitraukimų ir pralaimėjimų. Pradėjo žmogus mokytis, pasirodė, kad per sunku ir pasitraukė, metė mokslus. Darbe susidūrė su sunkumais – metė darbą, pabėgo. Pradėjo žmogus rytais daryti mankštą, nusibodo ir nustojo treniruotis. Pasitraukė. Gyvajame Kelyje lygiai tas pats. Palankė žmogus Šventovę kelis kartus, pamatė, kad jam per sunku dėti kasdienes pastangas ir pasitraukia. Pabėga į ten iš kur ir atėjo. Į tamsą.
Tai va ir priėjom prie paties svarbiausio klausimo. Tai vis tik, kas gi mums pastato užkardą gėdingam pasitraukimui iš Gyvojo Kelio, t.y. nusisukimui nuo Kūrėjo ir visiškam pralaimėjimui?
Į šį labai svarbų klausimą atsako Algimantas: “Ir tik gimimas iš dvasios iškelia tave virš visų kunkuliuojančių problemų, tu esi virš jų iškeltas, kad neštum Šviesą, Tiesą, Teisingumą Meilės Gyvuoju Keliu – ir tai per visą amžinybę.“
Dabar prisiminkim, kas tai yra gimimas iš dvasios. Tėvas moko: „Gimimas iš dvasios, tai yra jūsų tikrasis aš, kurį jums suteikiu, kad gyventumėte su Manimi, Manyje ir jausdami Mane savyje per visą amžinybę.“ (Matot, kiek nedaug reikia, kad gimtum iš dvasios – tereikia gyventi su Kūrėju).
Tai va. Ar gali iš Gyvojo Kelio pasitraukti tikras Kūrėjo vaikas? Žinoma, kad ne.
Bėga nuo mūsų Tikrųjų Tėvų tik vaikai-šešėliai, maklinėjantys po šį pasaulį be prasmės ir tikslo. Žodžiu, gyvenantys iliuzinį atsitraukimų ir pralaimėjimų gyvenimą.
Telydi jus brangieji, Kūrėjo Meilė ir Ramybė, Petras
PetrasK
2018-07-18 07:27:08
Pamenu, kaip po gyvųjų pamaldų, Vilniuje, jau prie mūsų bendro stalo, man įstrigo Algimanto pasakyti žodžiai – kai jis atsakydamas į kažkieno pateiktą klausimą – apie mūsų gyvenimo ilgumą – atsakė – viskas priklauso nuo mūsų minčių, jeigu mūsų mintys bus, kad – na, negyvensim mes tų dviejų šimtų metų – tai taip ir bus. Labai daug arba netgi ir viską, lemia mūsų mintys. Daug mąsčiau apie šitą Algimanto pasakymą. Po to aš perskaičiau vieną vakarą skaitydama vaikams Urantijos Knygą, štai tokią pastraipą: „ Jėzus turėjo didesnį ir ilgesnį patyrimą ugdydamas šitą šeimyną, negu tai buvo skirta Juozapui, jo tėvui. Ir jis iš tikrųjų atitiko tą lygį, kurį vėliau nusistatė pats sau: tapti išmintingu, kantriu, supratingu ir sumaniu mokytoju ir vyriausiuoju broliu šitai šeimai, savo šeimai, kurią taip netikėtai prislėgė sielvartas ir taip nelauktai aplankė skausmas.“
Ir štai toji vieta, į kurią ypač noriu atkreipti dėmesį – Ir jis iš tikrųjų atitiko tą lygį, kurį vėliau nusistatė pats sau: tapti išmintingu, tapti kantriu, supratingu ir sumaniu... – Tai aš daug mąsčiau – kaip gi jis nusistatęs ir tapo tokiu kokiu norėjo? Ar tai ir yra paliudijimas – minties galios? Taip, Jėzus planavo ir jis tai įvykdė, bet gi jeigu tu pavyzdžiui sergi depresija, tu gali sau teigti kiek tiktai nori, kad nesergi depresija – keisti savo mintis – bet to neužtenka, juk depresija dėl to nedings.
Vis galvojau, o kodėl tai pavyko Jėzui ir kaip tai gali pavykti mums? Na, Jėzus buvo didi asmenybė, Jėzus tai jau Jėzus, ką jau čia man, dažnas pagalvojame. Bet aš pamenu kai Algimantas mums vieną kart perdavė žinią nuo Jėzaus, kurią jis pats ir paprašė mums perduoti – Pasakyk jiems, kad aš buvau toks pats, kaip ir jūs visi, man nebuvo lengviau – kaip kad mes esame linkę manyti.
Tačiau šiandien – 2018 02 10 – gyvojoje šventovėje, aš išgirdau atsakymą – Algimanto pamokomasis žodis kaip tik juo ir prasidėjo – kada mes einame Gyvuoju Keliu, mus veda – būsena – ne protas – bet būsena. Jeigu mes vadovausimės protu – mes pateksime į spąstus, savo paties proto spąstus. Mes save tiktai sujauksime ir mums tai kainuos klaidingus veiksmus savo kasdienoje, taip mes tik išeikvosim savąją energiją. Taigi, viskas priklauso nuo mūsų būsenos. Štai pavyzdžiui, kodėl atvažiavus į gyvąją šventovę mes pajuntame pakylėjimą – kai tuo tarpu namuose mus prislegia rūpesčiai – dėl būsenos nejautimo – kada jau mes išsiskirstome. Gyvojoje šventovėje yra lengviau, nes virpesiai mūsų pakyla į aukštesnį lygį.
Viską nulemia – būsena, visus mūsų veiksmus.
„Nė vienas bręstantis jaunuolis, kuris buvo gyvenęs iki tol arba kuris kada nors gyvens šitame pasaulyje arba bet kuriame kitame pasaulyje, niekada neturėjo arba niekada neturės spręsti sunkesnių problemų arba išpainioti painesnių sunkumų. Nė vienas Urantijos jaunuolis niekada nebus pašauktas patirti sudėtingesnių prieštaravimų arba sunkesnių situacijų, ką ištvėrė pats Jėzus per tą įtemptą laikotarpį nuo penkiolikos iki dvidešimties metų.“ 1395-01-02
Štai, jaunuoliu esant, Jėzui, teko milžiniški išbandymai ir be – būsenos – juk ir jis nebūtų ištvėręs visko ką jam teko patirti per tą svarbų jo gyvenime laikmetį. Ir kas man ypač visada labai patinka skaitant Urantijos Knygos ketvirtąją dalį – tai, kaip dažnai aprašant jo gyvenimą, yra akcentuojama – jog taip dažnai jis pasišalindavo, kad vienas pabendrautų su Tėvu, kad sužinotų savojo Tėvo valią, kad būsena patirtų kaip gi jam reikia elgtis.
Mums galioja tas pats, kas ir prieš du tūkstančius metų Jėzui. Mūsų nuoširdumas atsiveriant Rojaus Trejybei-AŠ ESU, kad patirtume – būseną. Kada yra būsena, tai ji yra galingesnė už visas problemas, už visas – baimes. Visos tos problemos, kurias patiria žmogiškasis protas – dėl baimės – tampa pavaldžios būsenai, o ne atvirkščiai, kad tos problemos mus slėgtų.
Aš džiaugiuosi, kad galiu savuoju patyrimu paliudyti, ką gi reiškia jausti – būseną – tačiau kurią nėra lengva tokią išlaikyti. Ji gali subliukšti.
Tačiau mūsų – urantų – kelias nėra tas, kad atsisėdę verktume ir aimanuotume, oi kaip sunku, bet – veiktume ir gilintume gyvojo įtikėjimo būseną – ko aš jums ir sau linkiu, labai nuoširdžiai, nes mūsų šis kelias yra, na, ne vaikų žaidimas. Taip, kada reikia veikti – tada iškyla baimės, vilioja atidėti savo kelyje pasitaikiusį iššūkį į šoną – tačiau tai yra kritimas žemyn.
O pabaigai, vis tiek, aš noriu ištarti būtent tą nuostabų žodį – Būsena.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2018-03-28 00:15:11
Meilė yra gyvenimo dieviškojo ir vidinio akstino padarinys. Jos pagrindas yra supratimas, ją ugdo nesavanaudiška tarnystė, ją tobulina išmintis. UK 1898-05
Tai gražus ir priimtinas Jėzaus teiginys. Iš „ Urantijos knygos“ žinome, jog meilės šaltinis ir centras yra Rojaus Trejybė –Aš Esu. Kūrėjo meilė yra gyvoji virpesių tėkmė. Tikrąją Meilę mirtingiesiems Kūrėjas suteikia tokiu laipsniu, kiek Jam atsiveriame Asmenybės dvasine gelme Jį šlovindami ir garbindami bei harmoningai kartu veikdami meilės motyvu visumos labui. Tikroji Meilės būsena galima tik iš Kūrėjo, nes tada mes mylime visus ir viską be jokio išskaičiavimo. Meilė nėra vien jausmas ar emocija, tai visaapimanti, nesumeluota būsena. Meilė žmones augina, vienija, įamžina, nes ji yra iš amžinojo Tėvo. Citatoje pasakytas teiginys: Meilės pagrindas yra supratimas. Visaapimantis supratimas ir išmintis taip pat iš Kūrėjo, kai mes nuoširdžiai vykdome Tėvo valią. Išmintingas žmogus žino, kad jis yra gamtos vaikas, materialios visatos dalis. Kas tikrai nori vykdyti Dievo valią, tas tikrai suvokia dvasinių vertybių pagrįstumą. Tai yra daugiausia, ką galima būtų pasiekti mirtingojo lygyje. Jei bet kuris žmogus nusprendžia vykdyti dieviškąją valią, tai jis tikrai pažins tiesos kelią (UK -1118 -01). Viduje gyvenantis Minties Derintojas būtinai žadina žmogaus sieloje tikrą ir ieškantį alkį tobulumui kartu su žingeidumu, kurį gali tinkamai patenkinti tiktai Komunija su Dievu, to Derintojo dieviškuoju šaltiniu (UK teiginys). Atsigręžus į savo praeitį , aš supratau, kokį kokybinį šuolį gebėjau pasiekti socialinių santykių mastu su artimaisiais ir kitais žmonėmis. Dabartinis mano požiūris ir supratimas į žmones pasikeitė kitu kampu. Dar visai neseniai nesuvokiau, kodėl tiek tamsos ir blogio pasireiškimų. Dabar tenka tik apgailestauti, kad daugelis žmonių neadekvačiai elgiasi ar klysta dėl nesupratimo, dėl nežinojimo, užvaldyti ambicijų ir egoizmo ,dėl emocijų nevaldymo ar išminties stokos. Šiems siauro ir primityvaus požiūrio bičiuliams, pagarbinus Kūrėją ir pasimeldus, dažniausiai paprašau ramybės, išminties, dvasinės įžvalgos bei gerovės. Noriu pabrėžti, kaip svarbu gilinti Gyvąjį įtikėjimą, tobulinti meilę gilesnio supratimo pagrindu, kad įgytume dieviškąjį požiūrį ir giluminį pajautimą, kad savuoju charakteriu atspindėtume dieviškąsias savybes ir būtume Kūrėjo tikrieji atspindžiai savo aplinkoje. Įtikėjimo įžvalga arba dvasinė intuicija yra kosminio proto apdovanojimas drauge su Minties Derintoju, kuris yra Tėvo dovana žmogui. Nors dieviškoji arba dvasinė įžvalga yra dovana, bet žmogiškoji išmintis turi nuolat vystytis, ko mus moko mokytojas Algimantas, ko mokomės studijuodami apreiškimų šaltinius ir dalindamiesi įgyta patirtimi su tais, kurie praktikuoja Gyvąjį įtikėjimą bei jį pritaiko savo gyvenime. Apreikštąją religiją sudaro ne teologiniai tvirtinimai, bet dvasinė įžvalga ir sielos tikėjimo išaukštinimas.
Su Kūrėjo meile
adolfina
2018-01-23 18:55:38
“Žmogus neturėtų kaltinti Dievo dėl šitokių kančių, kurios yra natūrali pasekmė tokio gyvenimo, kokį gyventi pasirenka jis, taip pat žmogus tikrai neturėtų skųstis dėl tokių patyrimų, kurie yra šito pasaulio natūralaus gyvenimo dalis. Tėvo valia yra būtent tokia, jog mirtingasis žmogus turėtų atkakliai ir nuoseklai dirbti tam, kad savo padėtį žemėje pagerintų.” UK 1661 – 05
Tai Jėzaus pasakyti žodžiai prieš du tūkstantmečius, kurie tinka šių dienų žmonijai. Visais laikais žmones persekiojo ir tebepersekioja įvairi baimė, ir kai įvyksta kažkas blogo, daugelis žmonių supranta tai kaip Dievo bausmę. Prisimenu iš vaikystės, kai tėvams aš kažkuo nusižengdavau ar pasakydavau ne tiesą, mama paprastai pagrasindavo, kad bijočiau Dievo, nes jis gali mane nubausti. Manau, jog mano mama tokią baimės ir bausmės sampratą įgyjo iš savo tėvų ar kunigų mokymų bažnyčioje. Kokia Dievo bausmė? Iš kur toks supratimas? Kūrėjas yra vien tik Meilės, Gėrio, Gailestingumo Šaltinis ir Centras. Blogis, kuris pasireiškia žmoguje, paprasčiausiai yra dieviškojo dėsnio, Tėvo valios nesąmoningas arba netyčinis pažeidimas, paklusnumo Tėvo valiai netobulumo matas. Aš, kaip ir daugelis vaikų, dažniausiai klysdavau dėl nežinojimo ar dėl neišmanymo, ko pasekoje pati save nubausdausdavau, o ne Kūrėjas. Juk maži vaikai yra tokie tyri ir nenuodėmingi. Vaikai dažniausiai klysta pamėgdžiodami savo žemiškųjų tėvų ,senelių ar draugų netobulus veiksmus ir elgesį. Jėzus yra pasakęs: ” Tol, kol mirtingasis žmogus neatgimsta iš dvasios, jį iš prigimties veikia įgimti polinkiai į blogį, bet toks natūralus elgesio netobulumas nėra nei nuodėmė, nei piktybinis blogis. Tie, kurie turi Dievo dvasią, tie iš tiesų yra Dievo sūnūs”. Žinodami šią tiesą, suvokiame, kokia dydi ir ištikima dangiškojo Tėvo meilė ir gailestingumas! Stebint savo aplinką ar įvykius pasaulyje, matome, jog iš tikrųjų daug žmonių yra nusigręžusių nuo dieviškos tiesos ir tikrovės. Dalis žmonių vegetuoja, pasinaudodami kitų žmonių gerumu ir gailestingumu, prašydami aukų ir nieko neveikdami, t.y. nedarydami jokių išmintigų sprendimų gyvenime. Didelė dalis žmonių gyvena vardan vien savo gerovės, pamindami gailestingumą, meilę, sąžinę, teisingumą, nuvertindami kitų gyvybę. Ne visiems rūpi amžinos vertybės. Jeigu žmogus nėra atsivėręs dieviškai meilei ir šviesai, jei neturi gyvojo ryšio su Kūrėju, gal būt, jis nėra girdėjęs žinios apie dieviškąjį fragment Minties Derintoją, kurį yra suteikęs Kūrėjas kiekvienam mirtingajam žmogui. Tiesa ta, kad niekas nemokė ir nemoko žmogų atrasti Kūrėją savo viduje per įgytus patyrimus. Iš “Urantijos knygos “yra žinoma, jog šio pasaulio natūralią tvarką tiek daug kartų sulaužė Liuciferio ir Kaligastijos sukeltas maištas, kuris turi karčią pasekmę žmonijai mūsų planetoje iki šių dienų. Dangiškasis Tėvas savo vaikams nesukelia skausmo tyčia. Žmogus pats atkakliai atsisako žengti dieviškosios valios geresniais keliais, kaip veda Minties Derintojas iš vidaus. Tėvas nesiunčia kančios ,kaip despotiškos bausmės už nusižengimus. Žmonija gyvenimą nupigino iki banalybės. Dar niekada žmonijos protai nebuvo taip apdoroti išorine informacija, skatinančią trumpalaikį blizgesio vartojimą, trumpalaikio efekto troškimo, kai amžinosios vertybės liko antrame plane. Pagaliau, žmogus nuima tokį derlių, kai pats užsispyrusiai dalyvauja piktybinio blogio maište prieš teisingą dangaus valdymą žemėje – sakė Jėzus. Urantų misija yra skleisti dieviškąją tiesą ir padėti nušvisti tiems broliams - sesėms, kurie nuoširdžiai ieško Gyvosiojo įtikėjimo kelio, trokšdami suvokti Kūrėjo Tikrovę ir kad nebūtų visa kaltė už vargus bei kančias skiriama Kūrėjui.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2017-12-30 23:30:48
Visą laiką Mokytojas aiškino savo suglumusiems apaštalams, jog tą išgelbėjimą, kurį atnešti pasauliui jis ir atėjo, galima gauti tiktai tikėjimu, paprastu ir nuoširdžiu įtikėjimu. (1584-04-05)
Jėzaus Kristaus, gyvenusio mūsų planetoje Urantijoje maždaug prieš 2000 metų, gyvoji evangelija buvo – DIEVO TĖVYSTĖ, ŽMONIŲ BROLYSTĖ. Jis savo apaštalus, visus mirtinguosius, tuo pačiu ir kitus savo brolius ir seses iš kitų planetų, esančių Jo kaip Sūnaus Kūrėjo sukurtoje Nebadono Vietinėje visatoje, mokė, jog Dievas yra visus ir kiekvieną mylintis Tėvas, o ne žiaurus ir baudžiantis už kiekvieną suklydimą, ar padarytą nuodėmę. Jis siunčia vien tik MEILĘ, meilę visai didžiulei kūrinijai, o kas gi daugiau, jeigu ne meilės būsena mumyse išgelbsti nuo blogio, nuodėmės, ir net maišto. Štai kodėl Jėzus Kristus nuoširdžiai teigė, kad jo gyvoji žinia, kurią skelbti visam pasauliui jis ir atėjo, yra išgelbstinti nuo tamsos, ir vien tiktai per tikėjimą, kuris palaipsniui perauga į nuoširdų ir giluminį įtikėjimą į Mylintį Tėvą. Todėl jis mokino gyvosios maldos, ragindamas kreiptis į visų Tėvą savais paprastais nuoširdžiais žodžiais, taip kaip ir jis pats tą darė, bet štai žydai, savo Dievą Jahvę įsivaizduojantys kaip visus baudžiantį ir kerštingą, niekaip neįstengė į Jį kreiptis su meile, nes jautė baimę, jų protai buvo sukaustyti dogmų ir ritualų vergovės. O ten, kur yra baimė, nėra meilės. Meilė, taip pat ramybė, dora, teisingumas, nuoširdumas, kaip ir kitos amžinosios vertybės, yra realiai patiriamos būsena, ir mus pasiekia aukšto dažnio energiniais virpesiais iš paties Kūrėjo – Visumos Šaltinio.
Nuo to laiko praėjo jau daugiau kaip 2000 metų, ir štai mūsų planetoje atsirado dar ryškesnė šviesa, praplečianti ir papildanti Jėzaus Kristaus evangeliją – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji religija. Mes urantai jau garbiname ne vien Tėvą, bet ir Amžinąją Motiną, Begalinę Motiną, ir Visuminę Dievybę AŠ ESU. Šviesos mokytojas Algimantas moko, kad KŪRĖJAS YRA GYVAS, JIS YRA KIEKVIENO VIDUJE, IR JĮ GALIMA ATRASTI SAVYJE. Ir iš tiesų, tiktai atradę Gyvą Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje, ir Jį pajausdami būsena, mes patirsime, kad Jėzaus Kristaus gyvoji evangelija, dabar Algimanto išplėsta nuo „Tėvo iki Rojaus Trejybės TĖVYSTĖS IR MOTINYSTĖS, o dar vėliau – ir iki AŠ ESU Tėvystės-Motinystės ir visos kūrinijos šeimos brolystės ir seserystės“, „YRA PATIRIAMA KAIP TIKROVĖS NATŪRALI PASEKMĖ KIEKVIENOS ASMENYBĖS SAVOSIOS TAPATYBĖS BŪSENA“ (Algimanto evangelija, 2014 06 13). Taigi Kūrėjo atradimo procesas, palaipsniui išsiplečiantis nuo tikėjimo iki gyvo įtikėjimo mūsų viduje, yra pats svarbiausias tikrovės pagrindas, ant kurio, kaip ant paties tvirčiausio, galime kurti šviesos gyvenimą. Nes nuolat gyvai bendraudami su atrastu Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU, savais paprastais nuoširdžiais žodžiais, kokiais tik tegalime kreiptis kaip į patį Mylimiausią Asmenį, mes iš tiesų vis labiau tampame šviesesni, labiau mylintys, geresni, tvirtesni, ryžtingesni, ramesni, ir laisvesni nuo tos tamsos, kuri glūdi giliai mūsų pasąmonėje ir sąmonėje – nuo įvairių baimių, pykčio, nerimo, nepasitikėjimo, savigraužos, menkumo, pavydo, agresijos, neryžtingumo – nes Kūrėjo gyvoji energija iš tiesų yra išlaisvinanti ir sukelianti nuostabų lengvumo, laisvės jausmą, kupiną begalinės meilės, meilės visumai.
Štai citatoje teigiama, kad Mokytojas Jėzus Kristus visą laiką aiškino savo suglumusiems apaštalams apie išgelbėjimą, ir dabar aš suprantu, jau žvelgdama iš savo gyvojo įtikėjimo laiptelio, kad suglumimas, pasimetimas yra dėl gyvo įtikėjimo trūkumo. Jėzus Kristus savuoju gyvenimu demonstravo Tėvą, nes pats buvo vienovėje su Tėvu, ir dėl to apaštalai juo nuoširdžiai tikėjo, jį mylėjo, bet patys nebuvo atradę Tėvo savyje, nepatyrė asmeninio gyvojo įtikėjimo, todėl niekaip negalėjo suprasti Mokytojo šviesos mokymų gelmės. Jie iš tiesų jautėsi suglumę ir pasimetę, kuomet Jėzus apie išgelbėjimą kalbėjo kaip apie meilės būseną, patiriamą asmens viduje, o ne apie išorinį materialų veiksmą, kuris buvo jiems matomas ir pats suprantamiausias. Nes bet koks veiksmas pirmiausia turi būti pripildytas meilės šviesos būsenos, bet ne atvirkščiai, o būtent taip ir veikia Kūrėjas – būdamas Meilės ir Galingos Šviesos Šaltinis, nuolat veikia šią galingą šviesos būseną jausdamas, veikia visumos gerovei. Jėzaus Kristaus gyvoji evangelija yra IŠLAISVINANTI evangelija, išlaisvinanti iš tamsos, per kartų kartas sukauptos mumyse, mūsų pasąmonėje, išlaisvinanti mūsų protus iš įvairių dogmų ir ritualų vergovės, įvairių aplinkos suvaržymų, klaidingų tikėjimų apie baudžiantį Dievą, kad vien tik meilės būsena įsiviešpatautų mumyse, kaip natūrali tikrovės būsena, kuri iš tiesų ir sukelia išlaisvinantį pojūtį, lengvumo jausmą.
Kaip ir Jėzaus apaštalai, taip ir mes urantai, girdime iš Šviesos mokytojo Algimanto daugybę šviesos teiginių ir mokymų, kuriuos jis tiesiog semia kaip gyvąjį vandenį iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU, ir jie mums kartais kelia ir keltų didelį suglumimą ir net pasimetimą, jeigu nedėtume nuoširdžių asmeninių pastangų, kad mūsų gyvasis įtikėjimas vis gilėtų, kad vis labiau patirtume vienovės būseną su Pačiu Kūrėju. Ir kuo nuoširdžiau ir su meile kasdien ir nuolatos bendraujame su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, tuo labiau prisipildome iš Jos, per tą gyvąją komuniją, galingos gyvosios aukšto dažnio energinių virpesių energijos, kuri savyje vienovėje talpina teisingumą, meilę, gėrį, ramybę, grožį, gailestingumą, palaimą, ryžtą, tiesą, išmintį, įžvalgą, teisingumą, tvirtumą, nuoširdumą, gerumą, šviesą, veiklumą. Todėl tik per vis gilesnį asmeninį gyvą įtikėjimą galime pajausti būsena, kaip kiekvienas žodis, teiginys, kurį ištaria Šviesos mokytojas Algimantas, yra sklidinas gyvo turinio, sklidinas galingos ir švelnios meilės, ramybės ir tuo pačiu tvirtumo, šviesos galios. Jo žodis, tariamas mums visiems, iš tiesų yra GYVAS ŽODIS. Nes patirdamas Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje būsena, jis būtent atspindi JĄ savimi – savo veiksmais, gyvais šviesos teiginiais, mintimis, savo būsena. Jausdamasis oriu Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnumi, jis mums realiai demonstruoja, kad ir mes galime patirti, jog iš tiesų esame orūs JOS sūnūs ir dukros.
Štai koks yra nuostabus šis TIKROVĖS gyvasis kelias, nutiestas mums Mokytojo Jėzaus Kristaus, ir toliau, dar plačiau ir galingiau, tebetiesiamas Šviesos mokytojo Algimanto, ir vien šviesos ir meilės motyvu – pagrindu, ir vien tik visumos labui, bet tuo pačiu ir kiekvieno mūsų labui. Patirkime IŠLAISVINIMĄ savyje būsena, per gyvojo įtikėjimo nuolatinį gilinimą, ir pasijausime tikroviški Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnūs ir dukros.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2017-12-28 10:04:15
Jėzus sakė: “Besivystantis sielos dvasinio sugebėjimo matas yra jūsų įtikėjimo į tiesą ir jūsų meilė žmogui“ UK -1468 -03
Dar Jėzus yra pasakęs, jog tikrųjų vertybių reikia ieškoti dvasiniame pasaulyje ir amžinosios tikrovės dieviškuose lygiuose. Šis teiginys vis dar nesuprantamas ir nepriimtinas daugeliui mano aplinkos žmonių, nes jų supratimu viso ko pagrindas yra materialios vertybės. Pagal šiuos svertus kažkada kai kurie mano artimieji žmonės mane yra nuvertinę, sakydami, o ką tu užgyvenai? Jei neturiu didelių materialių turtų, jų supratimu, esu nieko verta. Pamenu, jog ši karti tiesa tada mane labai skaudino. Dabartiniu supratimu visa tai nebesureikšminu, kadangi tikrai žinau, kad yra aukštesnio lygio vertybės, kurios pranoksta materialius turtus. O kas yra tikroji ir vienintelė tiesa? Iš tikrųjų, tiesos neįmanoma apibrėžti žodžiais, ją galima apibrėžti tik gyvenimu. Tiesa gimsta iš dvasinio gyvenimo religinio patyrimo. Tiesa negali būti be įtikėjimo. Urantų supratimu, vienintelė tiesa yra Gyvasis įtikėjimas į Kūrėją. Kūrėjas yra Vienintelis Tiesos bei Tikrovės Šaltinis ir Centras. Žinių dėka Kūrėjo surasti mes negalime, bet asmeninio patyrimo dėka galime jį pažinti savo širdyje, pajaučiant Kūrėjo meilę kiekvienam gyvam net mažiausiam tvariniui, jau nekalbant apie meilę žmogui. Prieš du tūkstantmečius yra Jėzaus pasakyti nuostabūs teiginiai ir mokymai apie dangiškojo Tėvo begalinę meilę ir žmonių tarpusavio brolystę, kurie iki šio laikmečio yra nepasiekę daugelio žmonių širdis. „Urantijos knygoje“ aprašyta Jėzaus viešnagė Romoje, mane nepaliaujamai stebina , jog Mokytojas per šešis mėnesius gebėjo pabendrauti daugiau nei su penkiais šimtais mirtingųjų, trokšdamas sužinoti žmonių požiūrį į gyvenimą. Ir kada neprisitaikiusieji žmonės išsipasakodavo apie savo vargus, Jėzus sugebėdavo pasiūlyti jiems praktiškų ir padedančių patarimų bei nuraminančių ar paguodžiančių žodžių, pasakodamas apie dangiškojo Tėvo meilę. Informuodamas , kad visi žmonės yra mylinčio Tėvo danguje vaikai. Bendraudamas su Graikų gydytoju, Jėzus pasakojo, kad jo pacientai turi tiek kūną, tiek protą ir sielą, siekdamas , kad žmonėms būtų teikiama daug platesnė ir nuoširdesnė pagalba. Romėnų kareiviui Jėzus kalbėjo, kad būdamas drąsus, būtų teisingas ir didis parodydamas žmonėms gailestingumą. Jam sakė: „ Mylėk savo bičiulius ir siek Dievo širdimi, nes Dievas tavo Tėvas danguje“. Jėzus sakė: „Tam kad būtų vedami dvasiniai vaisiai, jūs turite gimti iš dvasios. Jūs turite mokyti dvasios ir vesti dvasia, jeigu tarp savo bičiulių norite gyventi užpildytą dvasia gyvenimą“. Dabartiniu supratimu reiktų perfrazuoti Jėzaus mokymą taip:“ Praktikuokite Gyvąjį įtikėjimą ir vykdykite dangiškojo Tėvo valią vardan savo brolių gerovės“. Žmonės labai skiriasi daugeliu būdų vienas nuo kito, bet prieš Kūrėją ir dvasiniame pasaulyje visi mirtingieji stovi ant vieno pagrindo. Kūrėjo akyse yra tik dvi grupės: tie, kurie trokšta vykdyti dangiškojo Tėvo valią, ir tie, kurie šito daryti nenori. Tikiu, kad žmogiškajai prigimčiai suteikta vidinė šviesa palaipsniui išsiskleis ir žmonija pabus tikrajai tiesai , tikrajai meilei, kurios mokė Jėzus , nes tai vienintelis tikrovės kelias, kurį mirtingiesiems yra numatęs Kūrėjas.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2017-12-02 22:58:18
Įstatymas yra pats gyvenimas, o ne jo elgesio taisyklės. (0555-01)
Prieš ruošiantis namų darbams, sugalvojau pažiūrėti, kaip žodis – įstatymas – paaiškintas Vikipedijoje – įstatymai yra vyriausybės politikos įgyvendinimo įrankis, nes jų nustatytos teisinės normos reguliuoja ir tvarko visuomeninius santykius bei visuomenės gyvenimo reikalus. Vadinasi, žmones valdo įstatymai. Įstatymai, kurie sukurti tų pačių žmonių, ir kurių neįmanoma suprasti, nes jie pateikiami suraizgytai gudriai ir jie netvarko visuomenės gyvenimo reikalų, nes jeigu tvarkytų – tai žmonija nepatirtų sunkumų kuriuos patiria. Tai kas tai yra įstatymas, jeigu jie kuriami žmonių tarpusavio santykiams reguliuoti – vis tik neatlieka savo funkcijos. Kas tai yra tas įstatymas, jeigu jis nevienija žmonių, o juos priešingai – suskaldo. Kodėl mes turėdami įstatymų įstatymus nepatiriame ramybės, teisingumo? Įstatymas aukščiausia priemonė-ramstis sprendžiant konfliktines situacijas? Tai kodėl konfliktai auga?
Neturėdamas supratimo kaip gyventi dorai ir sąžiningai, žmogus visur žvelgia įstatyminiu žvilgsniu ir nė nesusimąsto, kad dabartinis bet koks įstatymas pažeidžia Kūrėjo laisvą valią, nes Kūrėjo laisva valia remiasi į kuo aukštesnio dažnio energijos virpesių įsisavinimą savyje ir niekada – į laisvos valios suvaržymą.
Jeigu mes pabandysime prisiminti, kaip gi mes gyvenome iki mums atrandant Kūrėją savyje, tai mes nesunkai prisiminsime daugybę mus slegiančių suvaržymų. Mes nežinojome kaip gi patirti išsilaisvinimą, kaip patirti palengvėjimo būseną savyje? Gyvenimas be Kūrėjo, yra kančios, saviapgaulės gyvenimas. Ir tik būsena patyrus Kūrėją savyje, tu pamažu pradedi patirti, kad tu tampi laisvesnis, laisvesnis nuo vidinių suvaržymų, kuriuos tavyje nuo vaikystės tau suformuoja ta įstatymiška, dogmatiška aplinka. Šiandien, žmogui, galima sakyti, jau neegzistuoja net ir dešimt Dievo įsakymų, jeigu pažvelgsime religiniu-dogmatiniu žvilgsniu. Ir taip yra todėl, kad kas yra Negyva, tas pasmerkta Išnykimui. Tik atsiverdamas Kūrėjui, visu savo nuoširdumu, savais žodžiais, savomis mintimis, tu staiga pastebėsi, kaip pradėjai keistis – tavo ydos tirps ir tave užlies ramybė ir palaima, dabar tavo kryptis – meilės motyvo link, kad ir ką bedarytum.
Įstatymas yra pats gyvenimas, o ne jo elgesio taisyklės. Kūrėjas niekada neįsakinėja. Atradusysis Kūrėją savyje, gyvens meilės motyvu vedinas, ir tai ir bus viena taisyklė – meilės taisyklė – mylėti taip, kaip myli Kūrėjas, ir tai bus vidinė būsena, o ne kažkieno primesta. Kūrėjas-Rojaus Trejybė-AŠ ESU yra tas tikrasis ir vienintelis gyvas impulsas gyventi-veikti Tiesoje, Doroje, Šviesoje, Garbėje, Šlovėje, Oriai. Kad visas mūsų gyvenimas, jau dabar, būtų paremtas iš meilės ir laisva valia, o ne suvaržymais ir sausomis, negyvomis taisyklėmis.
Žmonijai Šviesos sėklos sėjamos jau pusę milijono metų. O trys šimtai tūkstančių metų – nuo Dalamatijos laikų – mums yra pateikiami mokymai apie Tėvą. Trys šimtai tūkstančių metų – bet kada gi Tėvas užims deramą vietą žmonių širdyse? net ir taip, kaip urantų širdis vis stipriau ir stipriau sušildo Kūrėjas-Rojaus Trejybė-AŠ ESU, per mūsų vis gilesnį įtikėjimą, atsidavimą ir nuoširdų veikimą – laisva valia.
Telydi jus Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2017-12-01 01:34:18
Tikėjimas visada riboja ir supančioja, įtikėjimas visada išplečia ir išlaisvina.
(Urantijos Knyga 1114 - 07 - 01)
Kalbant su sese ar broliu apie gyvąją religiją, apie Gyvąjį Tikrovės Kelią, dauguma klausia, tai kuo gi skiriasi jūsų tikėjimas nuo mūsų? Sako tikiu, kad Dievas yra, einu į bažnyčią, meldžiuosi, laikausi bažnyčios nurodymų. Dauguma žmonių taip gyvena bet kažkodėl nešviesėja, netampa geresniais labiau mylinčiais, nes žinome, kad atlikimas ritualų tikinčiajam nieko nesuteikia tik apriboja. Tik einant Gyvuoju Tikrovės Keliu, kartu su Kūrėju atrastu savo viduje galime keistis. Mūsų charakterio savybės panašėja į Kūrėjo, tiesiog per nuoširdų atsivėrimą prisipildome iš Jo vis daugiau šviesos, meilės, gėrio, grožio. Tikėjimas nesuteikia didesnės šviesos, nes kunigai nemoko kaip atrasti Kūrėją savo viduje, kadangi jie patys Jo neatradę. Kunigai pasitenkina tokia religija, kuri nereikalauja jokių asmeninių pastangų, o tik intelektualaus tikinčiųjų pritarimo. Todėl laikosi nusistovėjusių ritualų, papročių, kurie žmogui nieko gero neduoda, tik tempia atgal. Ir ne iš vieno tenka išgirsti:" Kaip radom taip paliksim". Koks neišmintingas pasakymas. Kūrėjas nenumatė trypčiojimo vietoj, Jo Evoliucinis Planas ėjimas tik į priekį šviesėjimo kryptimi, vis daugiau nušvintant pačiam ir šviesinant kitus. Tik apreikštoji gyvoji religija nuoširdžiai ieškantį didesnės šviesos skatina eiti į priekį į aukštesnės šviesos įsisavinimą. Gyvendami tikėjimu neieškodami didesnės šviesos, kaip pažinsime Kūrėją, kad Jis yra Meilės Šaltinis, Šviesos Šaltinis, Gėrio Šaltinis. Sako žinau, kad Dievas yra Meilė, žinojimas tai ne patyrimas.Tik atradę Kūrėją savyje per nuoširdų atsivėrimą Jam prisipildome meilės, šviesos, gėrio, grožio tiesiog pasisemi iš Kūrėjo kaip iš neišsenkančio aruodo tas dovanas, kurias jau yra suteikęs.Tik Kūrėjas pajėgus išlaisvinti iš beprasmiškų sustabarėjusių ritualų, baimės, kančios iš neigiamų emocijų, tiesiog jau negali daryti jokio blogio kitam. Atradus Kūrėją savo viduje pradedi gyventi prasmingą, kokybišką, gyvybingą gyvenimą meilės motyvu visumos labui. Kuo prisipildai iš Kūrėjo tuo ir gyveni. Pirminiai žingsniai į įtikėjimą, tai ir yra nuoširdus atvėrimas savęs Kūrėjui išsipasakojant Jam paprastais žodžiais savo problemas ar džiaugsmus kaip geriausiam savo draugui. Ir nereikalingas joks tarpininkas tarp Kūrėjo ir žmogaus, nes kiekvienas turime pačią nuostabiausią dovaną Kūrėjo Fragmentą - Gyvąją Jungtį, per kurį ir galime užmegsti gyvą ryšį su Juo. Įtikėjimas išlaisvina - esi iškeliamas virš visos tos beprasmybės, virš iliuzinio gyvenimo, kuo gyvena beveik visa žmonija. Įtikėjimo gilinimui dugno nėra, tai nenutrūkstantis procesas. Tik gilus įtikėjimas ir jo nuolatinis gilinimas mums suteikia drąsos ir ryžto eiti Gyvuoju Tikrovės Keliu ir veikti meilės motyvu visumos labui.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė.
Su meile,
Leonida
2017-11-22 18:52:13
Neieškok netikros ramybės ir laikino džiaugsmo, bet vietoje šito ieškok įtikėjimo užtikrinimo ir dieviškosios sūnystės tvirtumo ir tai atneša ramybę, pasitenkinimą ir aukščiausią džiaugsmą dvasioje. (Urantijos Knyga 1674-06-01)
Kada Jėzus lankėsi evangelininkų grupėje, kuriai vadovavo Simonas Uolusis, buvo kalbama apie pasitenkinimą. Simonas paklausė Jėzaus, kodėl žmonės tokie skirtingi, kai kurie žmonės yra daug laimingesni ir labiau patenkinti negu kiti. Jėzus atskė, kad kai kurie laimingesni iš prigimties. Labai daug priklauso nuo žmogaus noro būti vedamam Tėvo Dvasios, kuri gyvena jo viduje. Šis Jėzaus pasakymas labai tinkamas ir dabar. Jeigu žmogus įsiklausytų į savo vidų, atsiduotų Tėvo vedimui, tai jis gyventų džiaugsmingą, prasmingą, kokybišką gyvenimą. Duguma žmonių džiaugsmo, ramybės, pasitenkinimo ieško išorėje, trumpalaikiuose dalykuose. Tik mes urantai eidami Gyvuoju Tikrovės Keliu tvirtai žinome, kad ramybę, džiaugsmą, pasitenkinimą mums sutekia Kūrėjas, nes Jis yra Meilės Šaltinis, Ramybės Šaltinis, Džiaugsmo Šaltinis, Tikrovės Šaltinis. Atradus Kūrėją savo viduje pilnai suvoki, kad esi Jo sūnus ar dukra pilnateisiai visos kūrinijos šeimos nariai, o tarpusavyje esame broliai ir sesės. Ar gali būti kas nuostabesnio - atrasti ir patirti gyvai Kūrėją, kuris yra mūsų viduje. Tam ir padovanojo gyvąją jungtį savo dalelę - Minties Derintoją, tiesiog galima sakyt padovanojo Save,kad galėtume bendrauti su Kūrėju vis daugiau ir daugiau atsiveriant Jam visu savo nuoširdumu. Minties Derintojas nuolat kreipia mūsų mintis link didesnės šviesos, sužadina norą studijuoti šviesos šaltinius, norą vis dažniau garbinti Tėvą-Rojaus Trejybę - AŠ ESU susiliejant su Jais gyvojoj Komunijoj ir tą akimirką kiek pajėgus atsiverti prisipildant iš Jų meilės, šviesos, tiesos, gėrio, grožio - tikrovės pasireiškiančios aukšto dažnio energiniais virpesiais. Prisipildžius ta šviesa jau negali jos laikyti savyje, o daliniesi su sutiktais sesėm ir broliais. Džiaugiesi, kada pasidalini sukaupta šviesa su tuo kuris jau nuoširdžiai ieško didesnės šviesos. Atradę savo Tikruosius Tėvus tvirtai žinome, kad tik Jie mums suteikia ramybę, džiaugsmą, pasitenkinimą. Bet tai yra procesas, tik per nuoširdų atsivėrimą, per įtikėjimo gilinimą mes palaipsniui įsisaviname tas dovanas, kurios jau mums suteiktos. Įtikėjimas ir yra gyvasis būsenos rodiklis, kad einame teisinga kryptimi. Jeigu pašvenčiame kiekvieną dieną Kūrėjui gilumine ta žodžio prasme, įsiklausome į Jo vedimą iš vidaus, tai gyvenimas tampa džiaugsmingas, gyvybingas, prasmingas teikiantis pasitenkinimą. Tik gyvenant Jo ritmu gali augti, šviesėti, tobulėti stiprėti savimi ir pasireikšti aplinkoje meilės motyvu visumos labui. Kad išsilaikytume Gyvajame Tikrovės Kelyje rekalinga dėt nuolatines pastangas pastoviai gilinant įtikėjimą, nes negilinant įtikėjimo pradedame ristis atgal. Kūrėjo Evoliucinis Planas tik judėjimas į priekį didesnio šviesėjimo kryptimi nušvintant pašiam ir šviesinant kitus, o tai įmanoma tik su atrastais Tikraisiais Tėvais.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė.
Apkabinu visus su meile,
Leonida
2017-11-16 20:38:49
Jėzaus mokinio Abnerio Graikų filosofo Rodano bičiulio pasakyti žodžiai: “Mokytojas sakė: - Išmintingas žmogus, stengdamasis įeiti per užrakintas duris nenorės durų laužyti, bet greičiau norės surasti raktą, su kuriuo galėtų jas atrakinti“. UK – 1778 – 02
Koks skirtumas tarp išmintingo ir protingo žmogaus? Ar jie lygiaverčiai ? Pagrindinis skirtumas toks, jog protingas žmogus reiškiasi vardan asmeninės gerovės, o išmintingas žmogus – gyvena vardan visumos gerovės. Išmintis, tai ilgalaikių žmogaus patirčių ir išgyvenimų išdava. Išmintis yra suteikiama iš Kūrėjo - Išminties Šaltinio ir Centro, kai įtikėjusi asmenybė visu nuoširdumu palaiko dvasinį ryšį su Kūrėju. Maždaug prieš du tūkstančius metų Graikų filosofas Rodanas yra pasakęs: „Yra tiktai du keliai, kurių dėka mirtingasis gali gyventi drauge: materialus arba gyvulinis ir dvasinis arba žmogiškasis.“ Šis posakis tiko ir tinka visais laikais žmonijos apibūdinimui. Žinome, kad dvasia yra mūsų tikslas, bet materialus kūnas yra faktas. Girdėjau Išmintingo žmogaus pasakymą: koks žmogaus mąstymas, toks jo gyvenimas. Iš dalies tai yra tiesa. Žmogui gyvenime dvi pagrindinės problemos yra tokios: pasirūpinti žemiškuoju gyvenimu ir pasiekti amžinąjį išlikimą ( apie kurį daugelis netgi nesusimąsto). Ir net šiai problemai, kaip pasirūpinti žemiškuoju gyvenimu, reikalinga religija tam, kad ją būtų galima išspręsti idealiai. Net ir fizinės kūno sveikatos ir sumanumo problemos geriausiai yra sprendžiamos tada, kada į jas žvelgiama Jėzaus mokymo religiniu požiūriu: kad žmogaus kūnas ir protas yra Kūrėjo dovanos gyvenamoji vieta, kur Kūrėjo dvasia (Minties Derintojas) tampa žmogaus dvasia. Būtent šiais samprotavimais vadovaujasi tie, kurie išpažįsta Gyvojo Įtikėjimo kelią. Prieš du tūkstantmečius Jėzus pagarsinta doktrina apie Dievo Tėvystę, iš tiesų reikalauja, kad būtų žmogaus brolystės praktika. Tačiau vietoje Dievo Tėvo garbinimo ir žmonių brolystės praktikos , kaip mokė Mokytojas, išliko vien Jėzaus kulto garbinimas. Po nepavykusios Jėzaus Evangelijos įgyvendinimo, susiskaldžiusių religijų pasekmė realiai yra tokia, kad dabar žmonija gyvena vien materialų gyvenimą ir nemato poreikio dvasiškai tobulėti bei gyventi vadovaujantis brolystės samprata, kaip kažkada mokė Jėzus. Gyvendami be Kūrėjo ir nutolę nuo Tikrovės Šaltinio ir Centro, žmonės gyvena iliuzinį gyvenimą, kuris anksčiau ar vėliau turi skaudžių pasekmių. Jėzus yra pasakęs tikintiesiems: „Vienintelė kliūtis, kuri yra jums - tai pačių nenoras tapti geresniu, gailestingesniu, labiau mylinčiu, daugiau tarnaujantis visumai“. Mes einantys Gyvojo Įtikėjimo keliu, nuolat meldžiame Kūrėjo, kad surastume tą raktą, kuris pasiektų žmogaus Sielą. Būtų nuostabu, kad visi žmonės gyventų meilėje, remdamiesi dieviškomis tiesomis ir būdami vienovėje su Kūrėju bei vykdydami Jo valią. Iš Jėzaus mokymų žinome, kaip svarbu nepažeisti žmogaus laisvą valią, kurią kiekvienam yra suteikęs Kūrėjas? Štai Jėzaus pasakyti žodžiai tikinčiųjų grupei. „Vesdami žmones į Karalystę (Gyvuoju Įtikėjimo keliu) nesumažinkite arba nesunaikinkite jų savigarbos. Nedarykite tokios klaidos, jog savo mokinių gyvenime vien tik smerktumėte blogus poelgius. Žiūrėkite, kad neužgautumėte drovių sielų ir išsigandusių sielų savigarbos. Su baimės apimtais mano vaikais nebūkite ciniški“. Jėzus atnešė religijos filosofiją iš dangaus į žemę, ir tai yra nuostabus mokymas šio laikmečio tikintiesiems. Nuostabu, nes Kūrėjas yra numatęs , kad mūsų pasaulis nušvistų per kiekvieną žmogų asmeniškai ir laisva valia , pasiekdamas Jo suteiktos Asmenybės brandą, turėdamas troškimą nuolat tobulėti ir suvokti vertybes, kurios yra aukščiausios ir dieviškai realios. Žemiškojo gyvenimo patyrimas kartais mus nuvilia ir gali atrodyti visiška nesėkme ( kas man atrodė prieš daugelį metų), tačiau džiugina žinia ta, jog kiekviena nesėkmė suteikia išminties ir dvasinio laimėjimo kultūros.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2017-11-14 20:54:45
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.