Forumas: temos peržiūra
Šviesos mokymai Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje
Šviesos mokymai, kuriuos mes urantai pasakome Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje, prieš tai pasiruošę namuose, yra labai svarbūs mums – būsimiesiems šviesos mokytojams, kad išdrįstume tarti šviesos žodį aplinkai, liudydami jau atrastą Gyvą Kūrėją savo viduje. Mūsų nuoširdžios pastangos nuolatos gilinti gyvąjį įtikėjimą jau ima duoti vaisių – būseną, po truputį vis stipriau patiriamą bendraujant su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, ir toji būsena yra ne tiktai ramybė, meilė, nuoširdumas, teisingumas, tvirtumas, palaima, pakylėjimas, kaip ir kitos amžinosios vertybės, bet ypač nuoširdus noras šviesinti aplinką, šviesinti visumą asmeniniu vis ryškesniu suspindėjimu gyva Kūrėjo šviesa. Šviesos mokymų sakymas yra mūsų didelis indėlis į aplinkos šviesinimą, į visumos šviesinimą, savo laisva valia prisidedant prie visos kūrinijos gerovės, ir tuo pačiu dabar prie šios planetos gerovės. Pastangos, reikalingos pasiruošiant sakyti šviesos mokymą, yra būtinos, ir dažnai jos nėra lengvos, reikalauja daug kantrybės, nuoseklumo, ryžto, išminties, įžvalgos, nuoširdumo, atsivėrimo gelmės, bet gi visa tai suteikia Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Vadinasi, tik gilindami gyvąjį įtikėjimą pajausime, kaip Ji mus veda iš vidaus, kad kiekvienas pasireikštume pagal savo sugebėjimus, juos dar labiau išplėsdami, visų šviesos labui.
TODĖL KVIEČIU VISUS URANTUS ŠIOJE TEMOJE FORUME TALPINTI SAVO PASIRUOŠTUS IR RAŠTU UŽSIRAŠYTUS ŠVIESOS MOKYMUS, nes jau esame sukaupę patirtį Urantijos grupėje, kuriuos išsakome Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje. Tokios pastangos kartu su Rojaus Trejybe-AŠ ESU aktyviai šviesina mūsų protą, šviesina sąmonę ir pasąmonę, grūdina mūsų tikrąjį charakterį, didina asmeninio gyvojo žingsnio tvirtumą šiame gyvajame kelyje, taigi daro realų šviesos poveikį ir mums patiems, ir visai aplinkai.
Šį šeštadienį 2017 09 30 Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje aš pasakiau šviesos mokymą išplėsdama tokią pasirinktą citatą iš Urantijos Knygos:
Kokia tai yra klaida svajoti apie Dievą, esantį toli danguje, kada Visuotinio Tėvo dvasia gyvena jūsų pačių prote! (0064-06-02)
Šviesos mokytojo Algimanto Evangelija skelbia – KŪRĖJAS YRA GYVAS, JIS YRA KIEKVIENO VIDUJE, IR JĮ GALIME ATRASTI SAVYJE. Kūrėją sudaro keturi Asmenys – Tėvas, Amžinoji Motina, Begalinė Motina, ir Visuminė Dievybė AŠ ESU. Jie mums apreiškė Save, todėl yra įkurta Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvoji Šventovė, ir mes ten ateiname, kad patirtume Gyvą Kūrėją savo viduje – šitaip mes einame Tikrovės gyvuoju keliu. Citata teigia, jog „Visuotinio Tėvo dvasia gyvena jūsų pačių prote“, tačiau mes jau dabar daugiau žinome, kad toji dvasia iš tikrųjų yra visų keturių Asmenų gyvoji dalelė – Minties Derintojas, ikiasmenė būtybė, ir ji yra mūsų mąstyme, šviesina jį. Tačiau kol mirtingasis nėra atradęs Gyvo Kūrėjo savo viduje, tol yra daugybė susipainiojimų jo prote, ir jis iš tiesų svajoja apie Dievą kaip apie kažkur danguje esantį. Aš atsimenu, kada dar būdama paauglė taip pat galvojau, kad Dievas yra kažkur toli, bet tikrai ne mano pačios viduje. Panašiai, aš manau, taip galvoja ir kiti mirtingieji, jie nieko nežino apie Gyvą Kūrėją, kurį galima atrasti jų pačių viduje, tačiau jie ir nenori žinoti. Juk Rojaus Trejybės-AŠ ESU sumanyta internetinė svetainė www.urantija.lt yra vieša, ji visiems laisvai prieinama, todėl dabar yra puiki galimybė atrasti ir patirti Gyvą Kūrėją savo paties viduje, sužinant, kaip gi mes urantai Jį atradome savyje, kaip mes puoselėjame gyvą ryšį su Juo, kokie mūsų asmeniniai patyrimai einant Šviesos gyvuoju keliu. Tuo tarpu mirtingieji važiuoja visur – į visokias šventas vietas, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, į kalnus, ir ten ieško Dievo. O jeigu patiria pakylėjančią būseną, tai tuomet tapatina patirtą būseną su ta konkrečia vieta, jog štai ten yra Dievas ir ta vieta šventa, bet ne jo paties viduje, nes nežino, kad Kūrėjas yra Gyvas ir atrandamas mūsų viduje. Mums yra suteikti nuostabūs apreiškimai – Urantijos Knyga, kurią mes dabar išplečiame vis daugiau ir daugiau, Jėzaus Kristaus apreiškimas KALBU JUMS VĖL, Rojaus Trejybės mokymai AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, šviesos mokytojo Algimanto mokymai – visa tai mūsų protą šviesina. Jokia kita literatūra, įvairūs metodai, praktikos, veikla be atrasto Gyvo Kūrėjo viduje, nešviesina mūsų proto. Žmoniją klaidina dabartinės negyvos religijos, nes tiek kunigai, imamai, popiežius, popai ar kiti atstovai, laikantys save tarpininkais tarp žmogaus ir Dievo, kalba apie Dievą, apie Jėzų Kristų, bet iš tikrųjų nežino Jo tikros gyvosios šviesos, Jo mokymų gelmės, o tai liudija, kad nėra atradę Gyvo Kūrėjo savo viduje. Kaip galima kalbėti apie tai, ko pats gerai nežinai ir nepatiri būsena savo viduje? Tiktai atradęs Gyvą Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU savo viduje gali liudyti būsena, kad ir kitas asmuo galėtų taip pat atrasti ir gyvai patirti savyje. Juk šitas gyvas įtikėjimas šviesina mūsų protą, plečia kosminę įžvalgą, valo mūsų sąmonę ir pasąmonę. Jau dabar pastebiu, kaip mūsų urantų žvilgsnis žvelgia skvarbiau ir atkreipia dėmesį į tokius dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavome. O juk anksčiau mes taip pat pagalvodavome, kad Dievas yra bažnyčioje, kuomet vyksta mišios. Ne! Gyvas Kūrėjas yra atrandamas tik mūsų viduje, mes visi esame broliai ir seserys su visa kūrinijos milžiniška šeima, nes Rojaus Trejybė-AŠ ESU moko neapsiriboti vien tiktai savimi, šeima, ar net šia planeta, o žvelgti plačiau, į visą kūriniją, nes šitaip yra aukštinami mūsų sąmonės energiniai virpesiai, o tuomet mūsų mintys, darbai tampa šviesesni, kuomet yra nukreipti į visumą, o ne į mažesnį kūrinijos segmentą. Juk jeigu sieksime daugiau, mes savaime patirsime ir tai, kas yra mažiau.
Aš tikrai žinau, kad mes eidami šiuo gyvuoju keliu, einame pačiu šviesiausiu ir teisingiausiu keliu, nors kiti mirtingieji gali neigti, pasišaipyti, prieštarauti, bet viduje atsiranda gyvas žinojimas, kada nuolatos gyvai bendrauji su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU, savais paprastais nuoširdžiais žodžiais, išliedamas Jai tai, kas glūdi širdyje, tai imi patirti tą būseną, kurią galima įvardyti ramybės, palaimos, gerovės būsena. Kaip mes beįvardintume, bet tai yra tikras jausmas, kuris kaip indikatorius liudija Gyvą Kūrėjo buvimą mumyse. Todėl tiktai urantai, tapdami šviesos mokytojais, ir gali liudyti Gyvą Kūrėją, jau atrastą viduje. Tik šviesos mokytojai turi tokią teisę, o ne tie apsimetėliai kunigai, kaip ir kitų negyvų religijų atstovai, garsiai visam pasauliui šaukiantys apie Dievą, bet patys savo viduje Jo nėra atradę ir patyrę, tačiau išsako daugybę gražių žodžių, kurie suvilioja ir toliau klaidina mirtingųjų protus. Jų žodžiai tušti, be gyvybės, o šita tuštybė energiniais virpesiais pasklinda visur, po visą planetą, pasireiškia visose veiklos sferose – tiek informacinėse technologijose, įvairių filmų kūrime, literatūroje, spaudoje, ir labai nukreipia mirtingojo protą nuo gyvos šviesos, nuo Gyvo Kūrėjo atradimo savo paties viduje. Tai suteikia labai daug tamsos, chaoso protui, o negyvenančiam gyvuoju įtikėjimu mirtingajam tai jau yra tapę normalu šitaip gyventi, apsuptam didžiulės lavinos negyvos informacijos, tuštybės, bet atradusiam Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąjį kelią ir žvelgiant į aplinką su patiriama viduje šviesos būsena – visa tai nėra normalu, tai iliuzija. Gyva šviesa yra atrandama tik mūsų pačių viduje, atradus Gyvą Kūrėją savyje, ir toliau gali skleistis vien tik gyvuoju įtikėjimu. Todėl tiktai šviesos mokytojai gali liudyti Kūrėją ir Jo gyvą šviesą, patys patirdami būsena, gaudami mokymus tiesiogiai iš paties Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU, nuolat vis glaudžiau bendraudami su Juo, ir gyvendami tais šviesos mokymais savo kasdienybėje, ir veikdami visumos gerovės labui.
O svajoti apie Kūrėją nereikia, nes svajonės liudija ne atradimą, o didelį susipainiojimą prote. Kuomet atrandi Kūrėją savo viduje, jau nebesvajoji, jau ŽINAI, kad Jį atradai, atradai tikrovės gyvąjį kelią.
Su Kūrėjo meile,
2017-10-05 09:02:23
Komentarai
Jėzus apreiškė ir pademonstravo meilės religiją: saugumą Tėvo meilėje, su džiaugsmu ir pasitenkinimu, kurie atsiranda dėl to, kad šita meile yra dalijamasi žmogiškosios brolystės tarnystėje. ( Urantijos Knyga 2095-03-02)Jėzaus prieš du tūkstančius metų šviesos misija buvo apreikšti žmonėms mylinčioTėvo sampratą. Kad esame vieno Tėvo vaikai ir Jis mus myli visus vienodai, tarpusavyje esame broliai ir sesės. Jėzus padarė kompromisą, pakeisdamas šeimos sampratą į karalystės sampratą. Kadangi žydams pripažint, kad pagonys irgi yra broliai, buvo milžiniškas iššūkis. Apaštalai ne viską suprato, ko juos Jėzus mokė, to pasekoje Jėzaus mokymai buvo iškraipyti.
Tik atradus Kūrėją savyje pilnai suvoki, kad turime mylintį Tėvą ir visi esame broliai ir sesės, pilnateisiai visos kūrinijos šeimos nariai. Realiai patiri Jų meilę, globą, saugumą. Kaip vaikas augdamas mylinčioj šeimoje, apgaubtas žemiškųjų tėvų melės jaučiasi saugus, taip ir atradus Tėvą keturis asmenis Rojaus Trejybę - AŠ ESU, patiri saugumą Jų meilėje. Ir pilnai suvoki, kad Jie Tikrieji mūsų Tėvai, tuo nuostabiu patyrimu daliniesi džiaugsmingai su broliais ir sesėmis, kurie nuširdžiai ieško didesnės šviesos ir skleidi šviesos mokytojo Algimanto evangeliją, kad KŪRĖJAS YRA GYVAS, JIS YRA KIEKVIENO VIDUJE, IR JĮ GALIME ATRASTI SAVYJE.
Atradus Kūrėją savyje gyvenimas tampa prasmingas, gyvybingas, nes vis daugiau įsiklausai į vedimą iš vidaus ir veiki meilės motyvu visumos labui. Jis veda tik vienintele kryptimi link didesnio šviesėjimo ir tobulėjimo. Toks ir yra Kūrėjo Evoliucinis Planas - tai judėjimas į priekį, tik į didesnę ir ryškiasnę šviesą, įsisavinant vis naujus patyrimus, augant savo asmenybės ūgiu. Kaip žmonėms reikalinga didesnė šviesa, kad neklaidžiotų tamsiais takeliais, negyventų iliuzinio gyvenimo, baimėje, kančioje, nežinomybėje dėl ateities. Tiesiog trokšti, kad kuo daugiau brolių ir sesių atrastų Tikrovės Kelią. Ypač džiaugiesi kiekvienu naujai atėjusiu į Gyvąją Šventovę ir pilnai suvoki kaip reikalinga Šventovė, kur mes galime kolektyviai pagarbinti savo Tikruosiu Tėvus, augti ir stiprėti savimi, nes tik pats stiprėdamas gali sustiprinti ir kitus. Praeitą sekmadienį teko pabuvoti Pakalniuose pas sesę Aldoną Gyvojoje Šventovėje, garbinom kolektyvinėje komunijoje savo Tėvus penkiese. Iš visų jautėsi labai nuoširdus atsivėrimas, buvo tokia pakylėjimo būsena, buvo tiesiog gera po pamaldų prie bendro stalo pabendrauti, pasidalinti patyrimais. Kaip džiugu, kad atranda Tikrovės Kelią nuoširdžiai ieškantys.
Tik taip sklis Tikroji Šviesa, priklausomai nuo mūsų įtikėjimo gilinimo, kiek mes atversime save ir prisipildysime meilės,gėrio, grožio, gailestingumo, tiesos, tikrovės iš Tikrovės Šaltinio. Kiek auksime ir stiprėsime patys tiek nuoširdžiai norėsime jau sukaupta šviesa pasidalinti su kitais, kad visiems būtų geriau.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė.
Apkabinu visus su meile,
Leonida
2017-11-10 11:30:03
Žmogiškosios rasės polinkis į ramybę nėra natūralus apdovanojimas; jis kyla iš apreikštos religijos mokymų, iš žengiančių į priekį rasių sukaupto patyrimo, bet ypatingai iš Jėzaus, Ramybės Princo, mokymų. 0766-06
Apsidairius aplink, lengva pastebėti, kad ramybės žmogiškoji rasė neturi. Neturi, nes ramybės negali patirti sujauktas, chaotiškas protas. Protas, kuris nuo mažiuko yra mokomas būti geriausiu ir stipriausiu, būti pirmu, lipti per kitų galvas kažko siekiant. Protas, kuris nebuvo niekada mokomas, kad ramybės taip jo trokštamos jis gali pasisemti tik iš Ramybės Šaltinio, todėl jis klaidžioja ir jos išsekęs ieško narkotikuose, trankioje muzikoje, alkoholio liūne, tariamose atostogose, draugų būryje, įvairiose sektose, save pasivadinusiomis – religija, bet ramybę atneš tiktai Gyvoji Apreikštoji Religija.
Kas tai yra tas žmogiškosios rasės polinkis į ramybę? Kas ieško ramybės? Asmenybė. Mes – tikrieji mes – savo viduje trokštame ramybės, kurią patirti galime tik per patyrimą. Mums reikalingas patyrimas, o Kūrėjo Evoliucinis planas ir numato nesibaigiantį patyrimų patyrimą kiekvienam – tvarinio nuoširdžias pastangas siekti Kūrėjo, ir per atsivėrimą ir patirti Ramybę iš Ramybės Šaltinio, veikloje, visų labui.
Dabar mes turime daug ir nuostabių mums suteiktų mokymų iš Ramybės Šaltinio-Rojaus Trejybės-AŠ ESU Asmenų, mokymų, kurie mums yra prieinami atspausdintų Apreiškimų-knygų pavidalu. Mes turime svetainę, kurioje dar daugybė ir Šviesos Mokytojo Algimanto mokymų. Mokymų, mūsų labui suteiktų. Mūsų šviesėjimo vardan. Mūsų augimo vardan.
Kad ir koks piktas skriaudikas gali būti žmogus, viduje jis vis tiek trokšta patirti meilę, kaip ir visi. Žmonės bijo tą pripažinti, bijo rodyti savo jausmus, nes mano kad tai – silpna, bet visi viduje trokšta meilės ir ramybės. Kai tu nežinai iš kur tai pasiimti, tu gyveni taip kaip gyvena visi, tik vieni ieško, kiti neturi tam laiko.
Žvelgiant dar giliau, Apreikštosios Religijos mokymai – tai yra tavo paties gyvenimas gyvenant su Kūrėju kiekvieną minutę. Apreikštoji Religija tau padeda atrasti Kūrėją, patirti Jį, gyventi Juo. Apreikštoji Religija tau padeda pažinti Gyvą Jėzų. Ne ritualinį, krikščionybės sektos paverstą bažnyčios centru, bet Gyvą Kristų, kuris su meile kviečia bendrauti ir su juo, kuris jo ir mūsų Tikrųjų Tėvų meile myli mus visus net ir taip, kaip mus myli pats Kūrėjas.
Tai kas galėtų būti nuostabiau, kaip savo viduje patirti tą Gyvą Meilę savyje, Meilę iš Meilės Šaltinio ir mylėti savo brolius ir seses, mylėti visus, kaip myli pats Kūrėjas? Juk savuoju gyvenimu prieš du tūkstančius metų mums tą demonstravo pats Šeimininkas Sūnus Kūrėjas, kada vaikščiojo tarp mūsų kaip Jėzus iš Nazareto. Ramybę ir pats Kristus sėmėsi iš Tėvo, o mes jau žinome – iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Todėl šiame teiginyje Jėzus ir pavadintas Ramybės Princu – nes iš jo ir sklido mokymai parodantys kur tą ramybę surasti – iš Tėvo.
Dabartinė rasė nekaupia ramybės, palaimos patyrimo – išskyrus urantus. Mes dalinamės nuostabiais patyrimais patirtais atveriant save Kūrėjui ir tik tokia asmenybė ir tegali liudyti ramybę – atsiverianti asmenybė.
Aš galiu paliudyti patiriamą ramybę, bet taip pat ir baimę kai, pavyzdžiui, reikia sakyti mokymą, ar blogą nuotaiką, ar sunegalavimą, ar nusiminimą ir panašiai – viskas iš baimės, bet aš taip pat viduje demonstruoju ištikimybę Ramybės Šaltiniui, kai aš savais žodžiais kreipiuosi į Jį, kad Kūrėjas nuramintų, priglaustų, tai yra, meldžiu atsivėrimo kad tai patirčiau, nes Jis glaudžia ir myluoja visada. Mūsų per seklus įtikėjimas neleidžia patirti palaimos viduje nuolat, bet mes žinome ir jau patiriame, koks gi tas Vienintelis Kelias, nėra kitų kelių, yra tik klystkeliai, kuriuos pasirinkusi absoliuti žmonija, ir tai matyti stebint jų veidus ir veiksmus.
Mes kiekvienas turime rūpintis ir rūpinamės, kad patys išliktume Gyvajame Kelyje, nes už kitą mes negalime atsiverti, už kitą mes negalime panorėti ateiti į Gyvąją Šventovę, už kitą mes negalime panorėti studijuoti Dvasinius Šaltinius, ar garbinti ir šlovinti Kūrėją individualiai ar kolektyviai. Mes negalime už kitą panorėti išlikti Gyvajame Kelyje, nes jie nemato ir nesupranta, kad už ateities kartų gyvenimą esame atsakingas – būtent – mes kiekvienas. Mūsų visų visi veiksmai yra tarpusavyje susieti, ir jie visi turi atitinkamus energinio dažnio virpesius – aukšto arba žemo dažnio virpesius.
Aukšto dažnio virpesių gama yra šildanti ir raminanti.
Su meile, Vita
vvita
2017-11-06 00:07:07
Jėzaus pacituota išminčiaus patarlė tikintiesiems, kuri sakė:“ Tas, kuris užsikemša savo ausis, kad negirdėtų dieviškojo įstatymo, net ir malda tikrai kels pasibjaurėjimą“. UK – 1638 – 03
Išmintingiems visatų valiniams tvariniams Visuotinis Tėvas niekada neprimeta nė viena forma savavališko pripažinimo, formalaus garbinimo bei maldos metodų arba vergiškos tarnystės. Laiko ir erdvės pasaulių evoliuciniai gyventojai turi patys – savo pačių širdyje – pripažinti, mylėti ir savo noru garbinti Kūrėją. Jis savo materialių tvarinių neverčia prievarta ar įsakymu atsisakyti dvasinės laisvos valios. Taigi žmogaus pasirinkimas ar atsigręžti širdimi į Kūrėją ir malda palaikyti dvasinį ryšį su juo ar ne, tvarinys sprendžia laisva valia. Jeigu žmogus su meile ir kupinu atsidavimu trokšta vykdyti Tėvo valą, kaip šito mokė Jėzus iš Nazareto ir harmoningai gyvena su juo meilės motyvu vardan kitų žmonių gerovės, tai yra pati nuostabiausia dovana Kūrėjui. Nėra nieko, ką žmogus galėtų duoti Kūrėjui, išskyrus šitą pasirinkimą paklusti Tėvo valiai. Dievas yra dvasia – dvasinė asmenybė, žmogus taip pat yra dvasia - potenciali dvasinė asmenybė. Jėzus iš Nazareto pasiekė šitos asmenybės potencialo visišką įgyvendinimą žmogiškajame patyrime. Dėl to jo gyvenimas pašvęstas Tėvo valio vykdymui, tampa žmogui realiausiu ir idealiausiu Kūrėjo asmenybės apreiškimu ir tokiu tobulu Jo pademonstravimu žmogiškajame patyrime. Būtų neprotinga negarbinti Kūrėjo vien dėl to, jog žmogiškosios prigimties apribojimai ir mūsų materialios kūrinijos kliūtys padaro taip, kad mums neįmanoma jo pamatyti. Tarp mūsų ir Kūrėjo yra milžiniškas atstumas ir didžiulė dvasinio skirtumo bedugnė, bet krantus įmanoma sujungti, nes Kūrėjas gyvena mūsų kiekvieno viduje per suteiktą mums Jo dieviškąjį fragmentą Minties Derintoją. Kaip nuostabu žinoti , jausti ir garbinti tą, kuris yra toks didis ir tuo pačiu su meile atsidavęs tam, kad veiktų, keisdamas savo žemus tvarinius. Žmonėms didžiausias dieviškosios meilės pasireiškimas yra Minties Derintojų padovanojimas ir jo meilės atskleidimas per vieno iš Jo Sūnų Jėzaus, kada šis gyveno žemėje idealų dvasinį gyvenimą. Jėzus atskleidė, kad Kūrėjas niekada nebūna įtūžęs, kerštingas ar piktas. Su nuodėme susitapatinęs mirtingasis , tapęs nedvasingu prigimtimi ir dėl to Kūrėjui tampa nerealiu. Kūrėjo gerumas, sudaro dieviškos laisvos valios pagrindą - visuotinį polinkį mylėti, rodyti gailestingumą ir atlaidumą. Jėzus teigia: „Kada jūs esate visiškai atsidavęs Tėvo danguje valios vykdymui, tada atsakymas į jūsų visus maldos prašymus ateis, nes jūsų malda derinsis su Tėvo valia, ko tikrasis sūnus trokšta, o begalins Tėvas nori, tas ir yra“. Garantija, jog bet kuri malda bus išgirsta yra jos nuoširdumas, dvasinė išmintis ir bet kokio prašymo priderinimas prie dievybės valios. Žmogiškojo gyvenimo aukščiausieji lygiai yra pasiekiami mylint Kūrėją aukščiausiu laipsniu, o žmogų mylint nesavanaudiška meile. Prieš daugelį metų savo mažą dukrelę (4 -5 metukų ) atsitiktinai paklausiau, ką labiau myli tėtį ar mamą, išgirdau mane stebinantį jos atsakymą – Dievą. Tuo metu man buvo dar tolimas ir beveik nežinomas pats nuostabiausias Gyvojo įtikėjimo kelias, todėl ilgai mąsčiau , kol supratau vaiko atsakymo prasmę.
Su Kūrėjo meile
adolfina
2017-10-31 10:59:38
Kada Kūrėjai trokšta sukurti tobulas būtybes, tą jie daro tiesioginiu kūrimu, bet jie niekad nesiima to, jog gyvulinės kilmės ir materealius tvarinius paverstų tobulomis būtybėmis vienintelio žingsnio pagalba. (UK 541-1-1)
Kas mes tokie? Kas yra žmogus? Kokia jo paskirtis?
Šitie ir dar daugybė klausimų man neduodavo ramybės jau nuo mažų dienų.
Stebint savo žemiškąją šeimą, aplinkinius niekaip negalėjau atsakyti į klausimą - tai kokia gi prasmė būti žmogumi?
Artimieji mane mokė, kad reikia gerai mokytis mokykloje, nes kitaip, neįstosi į universitetą, po universiteto reikia gauti gerai apmokamą darbą, sukurti šeimą, susilaukti vaikų ir vargti tą vargelį, nes tik vargstant gali sukurti gerbuvį. Na o tada, atidirbus iki pensijinio amžiaus, metas jau susimąstyti ir apie laidotuves. (Na gal kiek ir suhiperbolizavau, bet mano močiutės dar būdamos šios planetos gyventojomis sau siuvosi ir mezgėsi laidojimo rūbus).
Kad ir kaip pratinausi prie šitų minčių, bet jos niekaip neprigijo ir sukeldavo dar daugiau klausimų apie PRASMĘ. Negali būti, kad Tas, kuris sumanė visą mane supantį pasaulį, sukūrė mane - mąstančią ir jaučiančią asmenybę, tai darė vien tik tam, kad atlikti vaidmenį aukščiau aprašytoje scenoje.
Ir kada aš buvau įpusėjusi atlikti gimdytojų sumanytą scenarijų, tada atėjo laikas ir pačiai aiškinti prasmes savo atžaloms, bet susidūriau su sunkumais, nes vidus tiesiog prieštaravo tiems aiškinimams, kurie man buvo įdiegti aplinkos. Viduje aš meldžiau To, kuris viską sukūrė su tokia didžia išmintimi, suteikti ir man išminties, kad galėčiau atsakyti į vaikų gilius klausimus. Ir JIS tą išmintį suteikė.
Šviesos šaltiniai patys mane susirado. Jėzaus apreiškimų knygos "Kalbu jums vėl - Jėzus Kristus" pagalba, mane kamavę egzistenciniai klausimai rado atsakymus. Ir tie atsakymai mano vidaus buvo sutikti su tokiu džiugesiu, kad jaučiau jog kiekviena mano kūno ląstelė šoko džiaugsmo šokį. Na o skaitant ir gilinantis į Urantijos apreiškimų knygą, tie atsakymai buvo praplėsti ir vis dar yra plečiami.
Pradėjau jausti, kaip keičiuosi aš pati, kaip keičiasi mano sąntykiai su vaikais gerėjimo, draugystės linkme, kaip atsibarsto neigiamos mano būdo savybės, didėja atjauta , meilė visumai ir stiprėja draugystė su Kūrėju.
Staiga gyvenimo beprasmybė įgavo prasmę. Ir dabar žvelgiant į gyvenimą kitu - skvarbesniu žvilgsniu, viskas ir netgi vadinama mirtis, įgauna prasmę.
Mes ,žmonės, neesame tobulos būtybės, nes jei Kūrėjas būtų norėjas, kad tokios būtume, būtų tokiomis ir padaręs. O tame netobulume ir slypi didinga paslaptis ir prasmė. Prasmė sukaupti patyrimus nuo pat žemiausios pakopos, esant mirtingojo kūne ir juos kaupti kylant aukščiau, kol pasieksime Rojaus Trejybę - AŠ ESU, bet ir tai nebus pabaiga.
Mes esame potencialios dievybės ir šioje nuostabioje begalinėje kelionėje mes turime likimą tapti aktualiomis dievybėmis. Tam mes turime laisvą valią, gautą kaip dovaną iš Kūrėjo, su kitomis mylinčiausio Tėvo dovanomis, tokiomis kaip jo asmeninė dalelė - Minties Derintojas, per kurį Jis ir bendrauja su mumis ir veda mus iš vidaus. O kur dar Jėzaus dovana - Tiesos dvasia, kuri buvo išlieta mums, Kristui atlikus misiją žemėje. Taip pat Rojaus Trejybė AŠ ESU pasirūpino Apvaizdos pagalba ir rūpesčių.
Taigi apibendrinant, žmogus - nuostabios Kūrinijos pilietis, turintis laisvą valią ir galintis ja naudotis likimo rėmuose. O tie rėmai yra apsauginis barjeras, sukurtas mylinčiausio Tėvo, saugantis mus, kad nenusiristume į prarają dėl savo vaikiško neišmanymo.
Buvimas žmogumi turi labai didelę prasmę, prasmę TAPTI PANAŠIU Į TĖVĄ - ROJAUS TREJYBĘ - AŠ ESU, į Tą kuris yra visų prasmių šaltinis ir centras, į Tą kuris mums dovanojo amžinybę, į Tą kurio mintis yra pripildyti mus ir save patyrimais, kad išbandę ir ištobulinę save grįžtume pas Jį ir triumfuotumėmė.
Su Kūrėjo meile
Rasa
RASAD
2017-10-24 12:44:46
Adolfinos šviesos mokymas, parengtas pagal pasirinktą citatą iš Urantijos Knygos:
Kiekvienas mirtingasis, kuris sąmoningai ar nesąmoningai pasiduoda savo viduje gyvenančio Derintojo vedimui, gyvena sutinkamai su Dievo valia. (1176-04-02)
Minties Derintojas yra Tėvo meilės esmė, įkūnyta žmonių sielose, amžinasis tikrasis pažadas, įkalintas mirtingųjų prote ir garantija žmogui surasti Visuotinį Tėvą. Žmogui suteiktas Minties Derintojas, kuris atėjo iš Dievo tam, jog surastų žmogų ir jį paverstų savo sūnumi dar gyvenant materialiame kūne. Derintojas žmogaus viduje sukuria tą nenumaldomą troškimą būti panašiam į Dievą, pasiekti Rojų ir ten garbinti dieviškosios dovanos begalinį šaltinį. Minties Derintojas yra dieviškoji visatos tikrovė, jog Dievas yra žmogaus Tėvas. Derintojas yra patikimas žmogaus kompasas, visada ir neklystamai nukreipiantis sielą link Dievo, kad mirtingasis protas pasiektų dieviškumą. Gyvas ryšys su Tėvu leidžia ne tik patirti tikrovę, bet ir suteikia mums pasitikėjimo savimi ir Tėvu. Toks pasitikėjimo augimas veda į didesnį atsidavimą tarnavimui žmonėms bei nuoširdžiam atsidavimui savajai misijai kasdieninėje veikloje. Tai yra varomoji jėga kiekvieno mūsų viduje; kai mes pasiduodame Tėvo dvasios, Minties Derintojo vedimui savyje jausdami Jo teikiamus impulsus. Kiekvieno iš mūsų šito gyvo mokymo šaukiasi mūsų siela, kuri dar ne tokia stipri dabartiniame materialiame mūsų proto apvalkale, nes protas dar užgožtas savanaudiškais troškimais ir pasišventimu tų troškimų įgyvendinimui. Tai yra pagrindinis barjeras, kodėl žmogus dažnai nepajaučia Tėvo dvasios impulsų vedimo iš vidaus. Atėjo laikas suprasti, kad tarp mūsų kiekvieno ir Dievo jokio tarpininko nėra. Dievas yra arčiausiai mūsų, net mūsų pačių viduje, o mes kiekvienas esame Dievo viduje. Jis yra nepranokstama tikrovė, kurią suvokiau per daugelį išgyventų metų bei įgytų patyrimų dėka ir per Kūrėjo man suteiktą Jo paties dalelę, dvasią, Minties Derintoją. Dabar supratu , kad norint bendrauti Su Dievu, galima kalbėtis savais žodžiais, o ne išmoktomis maldomis, ir kad jokio tarpininko nereikia. Į aplinką stengiuosi žvelgti ne savo, bet Kūrėjo žvilgsniu per savo vidinį ir tikrąjį Aš, kurio vedina palaipsniui vis daugiau ir daugiau suvokiu gyvenimo prasmę visuose aplinkos veiksmuose ir santykiuose su žmonėmis. Nuolat jaučiu , kaip keičiasi mano požiūris į žmones, tirpsta buvusios ydos, kokybiškai pasikeitė charakterio savybės . Prieš du tūkstančius metų Jėzus kartojo: „Aš belsiu, ir kas tik atvers savo širdies duris, aš įeisiu į vidų. Aš mokau atverti man savo duris, kad galėčiau patekti į jūsų vidų, kad galėčiau jus stiprinti iš vidaus, ne tik iš išorės“. Be to, Tėvas suteikė mums savo dvasią, Minties Derintoją, yra patalpino mūsų prote, kuris nuolat dirba, kad mus sudvasintų, kad atskleistų dieviškąją meilę ir dvasinį tarnavimą. Permąsčius savo praeities gyvenimo epizodus, dabar aš suprantu, kad man nuolat buvo teikiama pagalba bei apsauga nuo visokio blogio ir kryptingas vedimas gyvuoju tikrovės keliu. Visad aš norėjau dvasiškai tobulėti, troškau gyventi išmintingai bei prasmingai, sutinkamai su Dievo valia. Prisimenu, kai kartą einat į darbą, pajutau poreikį mintimis pabendrauti su Kūrėju, beje, tada į Jį dar kreipiausi „Viešpatie“. Buvo gera man galimybė be jokio trukdymo pabendrauti su Dievu, kadangi eidavau į darbą ar iš darbo ne mažą kelio atkarpą per draustinio gražų gamtos kampelį. Vėliau mano prašymo malda (savais žodžiais) tapo dažnesnė ir nuoširdesnė. Tada dar nesuvokiau Kūrėjo pagarbinimo prasmės. Aš prašydavau ,kad Dievas man suteiktų daugiau kantrybės , pasitikėjimo savimi, kūrybingos ir naudingos veiklos savo darbe. Prašydavau stiprybės ir išminties ,kad mažiau patirčiau įtampos ir baimės, kuri mane nuolat slėgė ir vargino iki išsekim, nes iš prigintiems aš buvau silpna, liguistai jautri ir baili, tačiau nuoširdi ir geranoriška. Kebliose man situacijose bei nepalankių aplinkybių metu iš Minties Derintojo gaudavau (kaip dabar suvokiu) sustiprinimą ir netgi apsaugą, kad galutinai nepalūžčiau. Esant sunkiems ir nepalankiems man išbandymų metams, kartą aš sužinojau apie „Urantijos knygos“ studijų grupę. Kaip dabar suprantu, atradau tai, ko daug metų ieškojau. Tai buvo Minties Derintojo vedimas , kadangi aš tam buvau imli, ieškojau ir nesipriešinau jo vedimui. Ryžtingai ir nuosekliai lankiau urantijos paskaitas, o vėliau ir „Rojaus trejybės - Aš Esu“ šventovę. Tai man yra didžiausias atlygis už visas patirtines mano kančias ir vargus bei ieškojimus. Garbindama Kūrėją , suvokiu tikrąją gyvenimo prasmę ir jo tikrovės pasireiškimą. Gyvendama su Kūrėju širdyje ir Gyvuoju įtikėjimu aš atsikračiau daugelį man nepriimtinų ydų , pakeičiau savo mintis ir mąstymą, išgryninau savo jausmus ir emocijas, pradėjau labiau kontroliuoti savo poelgius, pasikeitė mano negatyvus požiūris į artimuosius ir kitus žmones, geriau juos suprantu. Dabar suprantu, kad vienintelė teisinga gyvenimo kryptis išlieka dvasinėje vienovėje su Kūrėju, atsidavus Jo vedimui iš vidaus per Jo mums suteiktą fragmentą Minties Derintoją. Savuoju nusigręžimu nuo Kūrėjo ir savo savanaudišku bei egoistišku gyvenimu mes patiriame vien nesėkmę ir suteikiame klaidingą vektorių kitiems. Kiekvieną gerą darbą galima suteršti blogu motyvu. Bet kokį sprendimą mes pasirenkame laisva valia patys, tad kitų kaltinti netikslinga. Koks bus tas rytojus, priklauso nuo mūsų pačių. Tik ne daugelis žmonių stengiasi dvasiškai tobulėti ir įgyti galių Kūrėjo pagalba per Minties Derintoją. Atsigręžę į Kūrėją žmonės sportuoja, sveikiau maitinasi, giliau suvokia gyvenimo tikslą bei jo prasmę , vykdo Tėvo valią gyvendami vardan kitų žmonių gerovės. Tie, kurie dar nepabudę ir gyvena savo vartotojišką gyvenimą, jiems atrodo, kad svarbiausia gyvenime siekti kuo daugiau visko ir kuo geresnės kokybės. Taigi , vieni, kovojantys už sveikus ir būtinus pokyčius , kiti - norintys nieko nekeisti, sakydami, ką mūsų tėvai paliko, tuo ir tikėsime, tuo ir gyvensime (turint mintyse vyresnės kartos žmones). Jie netgi priešinasi, kad naujos Gyvojo įtikėjimo permainos neįvyktų, nes bijo ir nieko nenori keisti. Daug negatyvių įvykių rodo, kad turime pakeisti savo mąstymą, išgryninti jausmus, tvirtai įtikėti ir pasirinkti mums Kūrėjo nušviestą Gyvąjį įtikėjimo kelią vardan visos žmonijos brolystės ir jų gerovės. Einšteinas mums primena, kad gyvenimiškų problemų neišspręsime, jei liksime su problema tame pačiame lygmenyje, o mes urantai pridedame: liksime su problema, jei nesivadovausime širdimi ir negyvensime mums Kūrėjo teikiama išmintimi iš vidaus sutinkamai su Jo valia.
Su Kūrėjo meile
Adolfina
Jurgita
2017-10-23 16:21:11
Brangieji, aš sukūriau šią temą pavadinimu “Šviesos mokymai Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje“ tam, kad MES VISI URANTAI ČIA ĮKELTUME SAVO ŠVIESOS MOKYMUS, pasiruoštus ir raštu užsirašytus. Todėl nereikia prikurti naujų temų tokiu pačiu pavadinimu. ŠI TEMA SKIRTA VISIEMS URANTAMS!
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2017-10-20 13:49:03
Artimumo su dieviškuoju Derintoju įrodymą sudaro vien tik dvasinių vaisių, duodamų individualaus tikinčiojo gyvenimo patyrime, pobūdis ir kiekis. (0065-01-02)
Mes patiriame artumą su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU per Minties Derintoją, kuris yra patalpintas mūsų prote. Tai yra ikiasmenė būtybė, ir būtent jos dėka mes patiriame ir galime patirti Kūrėją savo viduje. Tą skelbia ir šviesos mokytojo Algimanto Evangelija, kad KŪRĖJAS YRA GYVAS, JIS YRA KIEKVIENO VIDUJE, IR JĮ GALIME ATRASTI SAVYJE. Kol mirtingasis nėra atradęs Gyvo Kūrėjo savo paties viduje, kol jis Jo neieško, tol jis yra pasimetime ir negali patirti Kūrėjo artumo, kuris yra realus, o šitas patyrimas reikalauja labai daug pastangų. Mes urantai dedame daug pastangų, ir visų svarbiausia iš jų yra gyvas bendravimas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU savais paprastais nuoširdžiais žodžiais, nuolatos, net dieną ir naktį, kai tik pabundame, pagal asmeninį poreikį. Šitas gyvas bendravimas mums suteikia gyvą impulsą iš vidaus dar daugiau atsiverti, didina mūsų imlumą, todėl pajaučiame poreikį iš vidaus studijuoti gyvosios šviesos šaltinius, bei pasireikšti visų gerovės labui, kaip tą akimirką mes pajaučiame iš vidaus. Mano pasirinktoje citatoje iš Urantijos Knygos kalbama apie dvasinius vaisius, o tai yra mūsų nuoširdžios ir atkaklios nuolatinės pastangos – gyvas bendravimas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, gyvosios šviesos šaltinių studijos, gilinant kosminę įžvalgą, Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvosios Šventovės lankymas, ir veikimas visų gerovės labui. Tik šitokių nuolatinių pastangų dėka mes ir galime iš tikrųjų patirti artumą su pačiu Kūrėju, asmenine būsena viduje, tai teigiama ir citatoje – „pobūdis ir kiekis“. Aš ir pati jaučiu būsena savyje – kuo daugiau įdedu šitokių nuoširdžių pastangų, tuo labiau jaučiu impulsą veikti visų šviesos labui, ir taip, kaip tą akimirką mane skatina Kūrėjas.
Kada citatoje kalbama apie „individualaus tikinčiojo gyvenimo“ patyrimą, tai mums urantams žodis „tikėjimas“ jau netinka, yra klaidingas, nes labai skiriasi nuo gyvojo įtikėjimo. Tikėjimas yra tuomet, kada tiesiog tiki kažkuo, bet nesi tikras, nes nėra asmeninio patyrimo viduje, o atradus Gyvą Kūrėją savo paties viduje yra patiriamas realus patyrimas, ir tampi gyvai įtikėjęs. Tuomet nebeieškai kažko, apie ką tiki, apie ką svajoji, ar galvoji, nes viduje yra patiriamas gyvas paliudijimas būsena.
Apmąstydama šį teiginį aš giliau susimąsčiau apie žodį „artimumas“. Tai yra toksai jausmas, kurį įvardijame savyje dėl to, kada šitame pradiniame pasaulyje Urantijoje mes Rojaus Trejybę-AŠ ESU vadiname Tėvu ir Motina. Nes šitie ryšiai mums suteikia pirminį artumo jausmą Jam – Kūrėjui, kaip Tėvui ir Motinai. Bet gi iš tiesų Kūrėjas yra visos kūrinijos Gyvosios Energijos Šaltinis ir Centras, ir veikia keturiuose Asmenyse, kurie yra unikalios amžinos Asmenybės – Tėvas, Amžinoji Motina, Begalinė Motina, ir Visuminė Dievybė AŠ ESU, bet realiai Jos nėra nei Tėvas, nei Motina. Tačiau gyvendami šitame pirminiame pasaulyje Urantijoje, mes žengiame patį pirminį žingsnelį, kad patirtume tą vadinamąjį artumo jausmą su pačiu Kūrėju. Bet aš manau, kad kuo labiau mes žengsime savo gyvojo įtikėjimo keliu, žengsime asmeninį savo gyvojo įtikėjimo žingsnelį vis aukščiau ir aukščiau, mes patirsime vis didesnę vienovę su Juo – Kūrėju, su Šaltiniu, ir Jis mums atsiskleis tokia gelme, tokiomis platybėmis, kurias galima palyginti su bekraščiu vandenynu, kuriuo plaukiame, ir niekada nepriklausime to vandenyno krantų, nes jų nėra. Įtikėjimo gelmė ir vienovės patyrimas su Kūrėju yra beribis. Kada štai pažvelgiame atgal į savo praeitį, tebūnie ir netolimą laiko tarpą praeityje, prisimename, kaip štai mes patyrėme tą nuostabų artumą su pačiu Kūrėju, su savo Tėvu ir Motina. Bet kada mes žengsime toliau gyvuoju keliu link asmeninio vienovės patyrimo su Juo, tai patirsime dar didesnį vienovės jausmą, jeigu dėsime atkaklias nuolatines pastangas, ir toji vienovės būsena mums atsiskleis dar didesne galia, kuri mus dar labiau pakylės, stiprins, šviesins. Jos dėka mes patirsime dar gilesnę kosminę įžvalgą, išmintį, gėrį, grožį, tiesą, pilnatvę, ir taip bus per visą amžinybę, vienovės būsena su Kūrėju bus vis galingesnė. Mus asmenybes galima prilyginti gėlės žiedui – kol mes nepatiriame gyvojo įtikėjimo, tol mes savo viduje esame dar susikleidę, kaip gėlės pumpuras, bet kuomet mes imame atsiverti Kūrėjui, stiprėja mūsų gyvasis įtikėjimas, tai esame kaip tas besiskleidžiantis gėlės žiedas, kuris ištroškęs saulės šviesos gręžiasi į saulę, ir saulės šviesa jį pažadina atsiskleisti. Lygiai taip pat tikrovėje, mūsų asmeninės šviesos pastangos, pirmiausia nuoširdus asmeninis bendravimas su Kūrėju didina mūsų imlumą, sukelia impulsą veikti, kurti, ir būtinai visų šviesos labui. Skatina nuoširdų norą asmeniškai pasireikšti, ne kažkam kitam primetant savo valią, kad kitas veiktų, kad kitas parašytų, skaitytų šviesos šaltinius, bet tik ne aš pats. Visuomet nukreipkime žvilgsnį pirmiausia į save. Štai šią savaitę klausydama vieną laidą per Lietuvos radiją išgirdau verslininką kalbant ir ištariant tokius žodžius, „jei kažkas veiktų, tai ir aš prisijungčiau“. Tai liudija, kol mirtingasis nėra atradęs Kūrėjo savo viduje ir nejaučia savyje jokio artumo ryšio su Juo, tol jis nežino kaip pačiam asmeniškai veikti teisingai, išmintingai, ryžtingai, ir visų gerovės labui, o ne primetant kažkam kitam. Jeigu mums kyla šviesi mintis atlikti šviesos ir gėrio darbą visų gerovės labui, taigi ir veikime, atlikime jį. Nes tas, kuriam šviesos mintys nekyla, tikrai neveiks šviesiai visumos labui. Tokia yra mūsų urantų, būsimų šviesos mokytojų misija, veikti asmeniškai patiems, bendradarbiaujant drauge su Kūrėju, atrastu savyje, ateities kartų šviesėjimo labui, visų gerovės labui, tiesiog pajaučiant Kūrėjo gyvą vedimą iš vidaus. Tokia būsena liudija gyvojo kelio tikrumą. Gyvasis kelias nėra šiaip tušti žodžiai, jie patiriami gyvybinga būsena viduje, kuomet imame gyventi po truputį, po truputį vis labiau pajausdami vienovę su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU, ir vis labiau trokšdami pasireikšti visų šviesos labui, trokšdami net ir asmeninio žingsnio patyrimo tvirtumo, nes tuomet atsiskleidžia tikrasis mūsų charakteris, didėja tvirtumas viduje, išmintis, kosminė įžvalga. Tuomet patiriama nuostabi būsena – artumas su pačiu Kūrėju, šviesos pojūtis savo paties viduje. Tai yra tikrovė, kokią mums suteikė Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU, būti šviesos šaukliais, ir tiesiog atsiskleisti savimi, kokie mes esame iš tikrųjų, ką mes patiriame savo asmenybės tapatybe šią akimirką. Ir taip kiekvieną kitą akimirką, per visą amžinybę ateityje – būti savimi, šviesti iš meilės Kūrėjui, ir visų šviesos labui, patiriant vis didesnę vienovę su Juo – Rojaus Trejybe-AŠ ESU.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2017-10-19 15:54:35
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]