Forumas: temos peržiūra

Šviesos mokymai "Rojaus Trejybės-Aš Esu šventovėje.

UK – 1175
Kiekvienas mirtingasis, kuris sąmoningai ar nesąmoningai pasiduoda savo viduje gyvenančio Derintojo vedimui, gyvena sutinkamai su Dievo valia“.
Minties Derintojas yra Tėvo meilės esmė, įkūnyta žmonių sielose, amžinasis tikrasis pažadas, įkalintas mirtingųjų prote ir garantija žmogui surasti Visuotinį Tėvą. Žmogui suteiktas Minties Derintojas, kuris atėjo iš Dievo tam, jog surastų žmogų ir jį paverstų savo sūnumi dar gyvenant materialiame kūne. Derintojas žmogaus viduje sukuria tą nenumaldomą troškimą būti panašiam į Dievą, pasiekti Rojų ir ten garbinti dieviškosios dovanos begalinį šaltinį. Minties Derintojas yra dieviškoji visatos tikrovė, jog Dievas yra žmogaus Tėvas. Derintojas yra patikimas žmogaus kompasas, visada ir neklystamai nukreipiantis sielą link Dievo, kad mirtingasis protas pasiektų dieviškumą. Gyvas ryšys su Tėvu leidžia ne tik patirti tikrovę, bet ir suteikia mums pasitikėjimo savimi ir Tėvu. Toks pasitikėjimo augimas veda į didesnį atsidavimą tarnavimui žmonėms bei nuoširdžiam atsidavimui savajai misijai kasdieninėje veikloje. Tai yra varomoji jėga kiekvieno mūsų viduje – kai mes pasiduodame Tėvo dvasios, Minties Derintojo vedimui savyje jausdami Jo teikiamus impulsus. Kiekvieno iš mūsų šito gyvo mokymo šaukiasi mūsų siela, kuri dar ne tokia stipri dabartiniame materialiame mūsų proto apvalkale, nes protas dar užgožtas savanaudiškais troškimais ir pasišventimu tų troškimų įgyvendinimui. Tai yra pagrindinis barjeras, kodėl žmogus dažnai nepajaučia Tėvo dvasios impulsų vedimo iš vidaus. Atėjo laikas suprasti, kad tarp mūsų kiekvieno ir Dievo jokio tarpininko nėra. Dievas yra arčiausiai mūsų, net mūsų pačių viduje, o mes kiekvienas esame Dievo viduje. Jis yra nepranokstama tikrovė, kurią suvokiau per daugelį išgyventų metų bei įgytų patyrimų dėka ir per Kūrėjo man suteiktą Jo paties dalelę, dvasią, Minties Derintoją. Dabar supratu , kad norint bendrauti Su Dievu, galima kalbėtis savais žodžiais, o ne išmoktomis maldomis, ir kad jokio tarpininko nereikia. Į aplinką stengiuosi žvelgti ne savo, bet Kūrėjo žvilgsniu per savo vidinį ir tikrąjį Aš, kurio vedina palaipsniui vis daugiau ir daugiau suvokiu gyvenimo prasmę visuose aplinkos veiksmuose ir santykiuose su žmonėmis. Nuolat jaučiu , kaip keičiasi mano požiūris į žmones, tirpsta buvusios ydos, kokybiškai pasikeitė charakterio savybės . Prieš du tūkstančius metų Jėzus kartojo: „Aš belsiu, ir kas tik atvers savo širdies duris, aš įeisiu į vidų. Aš mokau atverti man savo duris, kad galėčiau patekti į jūsų vidų, kad galėčiau jus stiprinti iš vidaus, ne tik iš išorės“. Be to, Tėvas suteikė mums savo dvasią, Minties Derintoją, yra patalpino mūsų prote, kuris nuolat dirba, kad mus sudvasintų, kad atskleistų dieviškąją meilę ir dvasinį tarnavimą. Permąsčius savo praeities gyvenimo epizodus, dabar aš suprantu, kad man nuolat buvo teikiama pagalba bei apsauga nuo visokio blogio ir kryptingas vedimas gyvuoju tikrovės keliu. Visad aš norėjau dvasiškai tobulėti, troškau gyventi išmintingai bei prasmingai, sutinkamai su Dievo valia. Prisimenu, kai kartą einat į darbą, pajutau poreikį mintimis pabendrauti su Kūrėju, beje, tada į Jį dar kreipiausi „Viešpatie“. Buvo gera man galimybė be jokio trukdymo pabendrauti su Dievu, kadangi eidavau į darbą ar iš darbo ne mažą kelio atkarpą per draustinio gražų gamtos kampelį. Vėliau mano prašymo malda (savais žodžiais) tapo dažnesnė ir nuoširdesnė. Tada dar nesuvokiau Kūrėjo pagarbinimo prasmės. Aš prašydavau ,kad Dievas man suteiktų daugiau kantrybės , pasitikėjimo savimi, kūrybingos ir naudingos veiklos savo darbe. Prašydavau stiprybės ir išminties ,kad mažiau patirčiau įtampos ir baimės, kuri mane nuolat slėgė ir vargino iki išsekim, nes iš prigintiems aš buvau silpna, liguistai jautri ir baili, tačiau nuoširdi ir geranoriška. Kebliose man situacijose bei nepalankių aplinkybių metu iš Minties Derintojo gaudavau (kaip dabar suvokiu) sustiprinimą ir netgi apsaugą, kad galutinai nepalūžčiau. Esant sunkiems ir nepalankiems man išbandymų metams, kartą aš sužinojau apie „Urantijos knygos“ studijų grupę. Kaip dabar suprantu, atradau tai, ko daug metų ieškojau. Tai buvo Minties Derintojo vedimas , kadangi aš tam buvau imli, ieškojau ir nesipriešinau jo vedimui. Ryžtingai ir nuosekliai lankiau urantijos paskaitas, o vėliau ir „Rojaus trejybės - Aš Esu“ šventovę. Tai man yra didžiausias atlygis už visas patirtines mano kančias ir vargus bei ieškojimus. Garbindama Kūrėją , suvokiu tikrąją gyvenimo prasmę ir jo tikrovės pasireiškimą. Gyvendama su Kūrėju širdyje ir Gyvuoju įtikėjimu aš atsikračiau daugelį man nepriimtinų ydų , pakeičiau savo mintis ir mąstymą, išgryninau savo jausmus ir emocijas, pradėjau labiau kontroliuoti savo poelgius, pasikeitė mano negatyvus požiūris į artimuosius ir kitus žmones, geriau juos suprantu. Dabar suprantu, kad vienintelė teisinga gyvenimo kryptis išlieka dvasinėje vienovėje su Kūrėju, atsidavus Jo vedimui iš vidaus per Jo mums suteiktą fragmentą Minties Derintoją. Savuoju nusigręžimu nuo Kūrėjo ir savo savanaudišku bei egoistišku gyvenimu mes patiriame vien nesėkmę ir suteikiame klaidingą vektorių kitiems. Kiekvieną gerą darbą galima suteršti blogu motyvu. Bet kokį sprendimą mes pasirenkame laisva valia patys, tad kitų kaltinti netikslinga. Koks bus tas rytojus, priklauso nuo mūsų pačių. Tik ne daugelis žmonių stengiasi dvasiškai tobulėti ir įgyti galių Kūrėjo pagalba per Minties Derintoją. Atsigręžę į Kūrėją žmonės sportuoja, sveikiau maitinasi, giliau suvokia gyvenimo tikslą bei jo prasmę , vykdo Tėvo valią gyvendami vardan kitų žmonių gerovės. Tie, kurie dar nepabudę ir gyvena savo vartotojišką gyvenimą, jiems atrodo, kad svarbiausia gyvenime siekti kuo daugiau visko ir kuo geresnės kokybės. Taigi , vieni—kovojantys už sveikus ir būtinus pokyčius , kiti - norintys nieko nekeisti, sakydami, ką mūsų tėvai paliko, tuo ir tikėsime, tuo ir gyvensime (turint mintyse vyresnės kartos žmones). Jie netgi priešinasi, kad naujos Gyvojo įtikėjimo permainos neįvyktų, nes bijo ir nieko nenori keisti. Daug negatyvių įvykių rodo, kad turime pakeisti savo mąstymą, išgryninti jausmus, tvirtai įtikėti ir pasirinkti mums Kūrėjo nušviestą Gyvąjį įtikėjimo kelią vardan visos žmonijos brolystės ir jų gerovės. Einšteinas mums primena, kad gyvenimiškų problemų neišspręsime, jei liksime su problema tame pačiame lygmenyje, o mes urantai pridedame: liksime su problema, jei nesivadovausime širdimi ir negyvensime mums Kūrėjo teikiama išmintimi iš vidaus sutinkamai su Jo valia.
Su Kūrėjo meile

Komentarai