Forumas: temos peržiūra
Vaikų-urantų patyrimai mokykloje
Šią temą sukūriau vaikams-urantams, kad čia iš pradžių mes, gimdytojai, galėtume užrašinėti vaikų patyrimus mokykloje, o vėliau, mokydamiesi vyresnėse klasėse, gal būt jau jie patys panorės pasidalinti forume savaisiais patyrimais-įžvalgomis susijusiomis su mokyklomis, kurias lankys.
Tačiau ir pačiam dalintis Šviesa, įgyta ir patirta Gyvajame Kelyje, su savo biologiniais vaikais, yra nuostabi patirtis. Mokytis su savo vaikais – nuostabi patirtis, ir labai reikalinga. Reikalinga tiek tavo mažyliui, tiek tau pačiam. Ir tai kas patiriama žemiškojoje šeimoje, juk bus nusinešta ir į tą pačią mokyklą. Tiek mažiesiems žaidimai, tiek vyresniesiems pamokėlės, kaip ir bet kokia veikla, jeigu ji atliekama su Kūrėju, tai bus tiltas į vaiko uranto tvirtą charakterį ir išmintingą protą, dorą elgesį ir įžvalgumą jau nuo jauno amžiaus.
Štai neseniai savo žemiškojoje šeimoje įvedėme naują tvarką – prieš pat miegą, visi drauge, skaitome Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl apreiškimą. Paprastai aš trumpai pagarbinu Rojaus Trejybę-AŠ ESU, o tada, iš anksto neplanuodama kokį, atsiverčiu vieną iš knygos puslapių ir koks tame puslapyje pasitaiko skyriaus pavadinimas, tą skyrių tą vakarą ir skaitau. Mano šiuo sumanymu ir jo pradėtu įgyvendinimu, žinoma labai apsidžiaugė visi šeimos nariai. Pagal tai kaip padiktuos vidus, vėliau įtrauksim ir kitų apreiškimų studijavimą prieš miegą drauge.
Tačiau tai tik pradžia, nes per atsivėrimą Rojaus Trejybei-AŠ ESU, aš trokštu pateikti ir kitokių mokymosi tam tikrų formų. Jau esu sumaniusi kelias, kurios įdomiai ir prasmingai turėtų sudominti vaikus, kai į veiklą namuose, žadu įtraukti tuos pačius dvasinius mokymus, bet taip, kad tai būtų vaikų klausymasis trumpo mokymo ir jį tam tikra prasme panaudojant veikloje. Ir tai turi būti pirmiausia mano pasiruošimas – tai yra vieno, arba abiejų, gimdytojų pasiruošimas. Priklausomai nuo aplinkybių, kurios kiekvienoje žemiškojoje šeimoje visada bus skirtingos.
Prieš pora dienų, Viktorija, mano trečiokė biologinė dukra, grįžo iš mokyklos labai nusiminusi. Ką tik baigėsi savaitės ilgio atostogos, pirmoji štai diena mokykloje ir tokia.. liūdna? Tai kas gi atsitiko? Kodėl man paklausus kaip gi sekėsi mokykloje – vaikui akyse kaupiasi ašaros, o vėliau ir upeliu bėga? Maža to, dar išgirstu prašymą – aš noriu pas kitą mokytoją, į kitą klasę. Tokių ašarų dar nemačiau, nors nusiskundimas – ne pirmas, o štai prašymas būti perkeltai į kitą klasę – pirmasis. Pajutau kaip vaikas gūžiasi, pajutau baimę, išgąstį – pajutau virpesiais. Mokykla – vieta, kuri turėtų vaikui būti antrieji namai, pavirtę – siaubūnu. Kodėl pirmoko vaiko akys, tyrai žvelgusios mokyklos pusėn, nuoširdžiu troškimu patirti tai kas nepatirta ir godžiai susipažinus su ką tik jį taip jaudinusiu patyrimu – dar nė nepradėjus antros klasės ima pamažėle gesti, o tu vis manai, kad tai laikina ir viskas susitvarkys, bet netrukus supranti, kad viskas gerokai liūdniau ir niekas ten nesibaigs, jeigu nebus kas kalba. Tačiau vėl gi, kita problema – urantas mato daugiau, giliau, mato tai, ko kitas net ir nesupras – tai kaip iškilusias problemas įvardinti – jų – supratimo lygiu? Tam reikalingas mūsų įtikėjimas ir bendradarbiavimas su Kūrėju, kad visomis aplinkybėmis Jis prabiltų tavo lūpomis, o tai irgi pirmieji mūsų žingsneliai, pirmieji patyrimai, kai baimė lengvai gali tapti ta nusveriančiąja.
Pradinių klasių mokiniai negali apsiginti, yra labai patiklūs, ir tokio amžiaus vaikai dar labai daug ką, ką sako klasės mokytojas priima tiesiogiai taip, kaip jam yra sakoma, todėl mokytojo atsakomybė yra milžiniška, kad jų sakomi teiginiai nežalotų vaiko vidaus. Tam tikros rūšies bausmės ar gąsdinimai tuo, ko vaikas dar nepajėgus iki galo suvokti, yra būtent tai, kas vaiką žeidžia ir dėl ko Viktorija grįžo švelniai tariant nusiminusi, jau ne pirmą kartą. Ir šis kartas buvo toks, kai aš supratau, kad problemos turi būti aptartos su mokyklos vadovybe.
Vakare, gražiai sugulę į savo lovas, vaikai laukia naujo šiandienos mokymo, kurį paskaitysim iš Jėzaus Kristaus nuostabaus apreiškimo Kalbu Jums Vėl. Šiandien atsiverčiau 123 skyrių, pavadinimu – Prasmė. Ir kokios prasmingos, bei verčiančios susimąstyti, jau pirmosios pastraipos šio nuostabaus mokymo, eilutės:
„Kiekviena diena, kiekviena akimirka turi savo vertę ir prasmę tik tokią, kokią jai suteikia jūsų siela. Jeigu jūs negyvenate atvira siela, reiškia jūs iš viso negyvenate tos dienos, tos akimirkos. Tai tuščiai praleista diena ar akimirka, jeigu ji nėra paskirta savojo aš prasmingam ir turiningam ieškojimui. Jūs galite kiek tik norite švaistyti savo laiką beprasmiams darbams ir kaip asmenybė vis labiau ir labiau ristis žemyn, o ne kilti aukštyn. Ir niekas dėl to jums nė mažiausiu laipsniu nepriekaištaus, nei angelai, nei aš, nei Tėvas. Tačiau mes visi jus, kiekvieną, mokome, mokome kiekvieną dieną, kad pradėtumėte gyventi prasmingai. Jūs net nesusimąstote apie savojo gyvenimo prasmingumą. Aš jums aiškinau apie gyvenimo kiekybę ir kokybę. Ir raginau jį paversti iš kiekybinio, kada visko siekiate tik sau, tik savajam aš, galbūt dar ir savo šeimos nariams, į kokybinį, kada pradedate gyventi visumai, net ir visai kūrinijai. Tik šitoks gyvenimas yra kokybinis. Ir tik toks gyvenimas yra prasmingas.“ (Jėzus Kristus Kalbu Jums Vėl, pirmasis leidimas 231-04)
Argi ne pats laikas pradėti gyventi – prasmingai – pagal Kūrėjo valią? Argi užsimerkti ir apsimesti, kad ne tik kad su mano vaiku, bet ir kitais vaikais, negalinčiais apsiginti, yra elgiamasi pažeidinėjant Kūrėjo valią, yra ne blogis? Kokiu keliu nori eiti tu – visa tai suprasdamas ir stebėdamas – Kūrėjo Meilės ir Tiesos Kelyje, ar pasirinkti paprastesnį kelią – elgtis taip, kaip siūlo aplinka? Labai svarbus mūsų apsisprendimas – kalbėsime, ar ne? Dar vakare aš viduje apsisprendžiu kalbėti apie problemas kurias matau ir su kuriomis susiduriu aš – ir kiti, bet jie tyli, nes bijo – ir kalbėti rytoj – kaip tik vyks visos mokyklos tėvų susirinkimas. Tačiau rytą mano drąsa gerokai sumažėjo – ką konkrečiai kalbėsiu? Kaip geriau pasielgti? Nuo ko tiksliai pradėti? ir dar daugybė kitų klausimų. Maža to, atsikėliau prastai jausdamasi, įtampa daro savo. Žinoma belieka kreiptis į Rojaus Trejybę-AŠ ESU, kaip kitaip pasikeis tavoji būsena iš subliuškusio į drąsų ir nebijantį kalbėti apie iškilusias problemas, juolab, kad tos problemos liečia ne tik kad vieną – mano – vaiką, ar vaikus. Jau buvo ir pietūs kai vėl kreipiausi į Kūrėją savais žodžiais ir mano būsena akimirksniu atsistatė. Akimirksniu. Energija atsistatė ir aš labai labai apsidžiaugiau tokiu patirtu patyrimu. Vakare eidama į susirinkimą jaučiau jaudulį, bet – ta maldos galia – ji iš tikrųjų ramina. Ir kaip nuostabiai buvo sudėliotos aplinkybės, kai pavaduotoja pati pradėjo kalbėti patyčių tema, o bebaigiant jai kalbėti aš išgirdau aiškų Minties Derintojo raginimą – Kalbėk. Kalbėk dabar. Nepraleisk progos. – Štai kada aš trumpai išsakiau savo mintis, kurios palietė ir visų vaikų temą – negalima neapdairiai kalbėti su vaikais, nes tai žaloja jų vidų, sėja pasąmonėje baimę ir ateityje tie vaikai sirgs.. – Labai jau maloni pavaduotoja, švelniai, rankos gestu, parodo į mane ir garsiai užtikrina, kad būtinai dėl visko ką aš ką tik garsiai išsakiau, vėliau, po susirinkimo – bus išklausyta. Tuoj po manęs kalbėjo ir kita mama garsiai išsakiusi savąsias problemas ta pačia tema kaip ir aš, o vėliau, jau pasibaigus susirinkimui, prieš išeidama iš aktų salės ir praeidama pro mane, stovinčią visai netoli direktoriaus – kuris jau pasikvietė mane pasikalbėti – mane užtariančiai paragino netylėti ir kalbėti – nesustoti.
Ir taip, eidama jau namo, aš aiškiai supratau vieną dalyką – ir dėl to man pasidarė daug lengviau – ir dėl to rašau visa tai jums, urantams tėvams, kurie irgi vesite savo vaikus į mokyklas – negalima tylėti, jeigu matai, kad kažkur yra grubiai pažeidinėjama Kūrėjo valia – bet tai pareikalaus iš tavęs drąsos ir ryžto, nes taip kaip aplinką mato urantas – nemato kiti. Todėl visų – visų – žmonių aplinkos suvokimas skiriasi nuo uranto tuo, kad niekas nesieja savo veiksmų su Kūrėju, niekas nemąsto apie Kūrėją, ir visiems reikalingi tik sausi faktai, tik tai yra laikoma tikra. Apčiuopiama. Bet sausi faktai jau yra Kūrėjo valios pažeidimo pasekmė. O kaip gyventi kad aš pats prisidėčiau prie aplinkos šviesinimo, kad kuo mažiau būtų skaudžių pasekmių mūsų visuomenėje? – niekas apie tai nemąsto.
Mokykloje, jau nuo pat pirmos klasės, mokiniams yra organizuojamos kelionės į teatrus – muzikinius, lėlių. Pastebėjau, kad kai tik ateina diena važiuoti į tuos teatrus, Viktorija visada suserga, o Matas dar tik pirmokas, ir jis į teatrą važiavo vieną kartą. – Ar patiko? – klausiu vaiką, kai jis jau grįžo namo, po mokyklos. – Ne. – Ir man daugiau paaiškinimų nereikia, nes taip pat atsako ir Viktorija, po visų kelionių, kiek yra važiavusi, ir aš žinau, kad ten tiesiog žemi virpesiai, kurie veikia vaikus ten besilankančius – visus. Dėl to tą dieną – kai būna išvyka į teatrą, vaikai grįžta labiau pavargę, pastebėjau. Tačiau apie virpesius mokyklose juk niekas nekalba. Mes, urantai, jau puikiai žinome, kad viskas – viskas – yra iš virpesių, o virpesiai yra aukšto arba žemo energinio dažnio. Aukšto dažnio virpesiai, tai yra iš Kūrėjo paskleisti virpesiai ir kas atsiveriame Jam, tas ir patys juos juntame gyvai, paskleisdami jau savo šviesos veiksmais, nuspalvintais patyrimu. Bet tai neišvengiamai – kiekvienam – iššūkių – kelias, ir jis reikalauja nuoširdžių, kasdieninių, mūsų pastangų. O štai užsivėrusi nuo Kūrėjo aplinka, gyvena žemo energinio dažnio virpesiuose, kurie įsiurbia kaip pelkė. Tu tai matai, bet už kitą negali panorėti atsiverti, kad ir jis gyventų Šviesoje, kad ir jis dėtų pastangas savęs šviesinimui – bet tu jokiu būdu nesi abejingas klystančiųjų veiksmams, tai yra, tu juos myli – bet atitinkamai įvertini atliekančiojo veiksmus ir reaguoji – kad tai nepavirstų į dar didesnį chaosą – reaguoji, jeigu to reikalauja aplinkybės, Kūrėjo tau paruoštos aplinkybės. Iššūkiai.
Tiesa, noriu dar paminėti, kad panašūs vaikų patyrimai-savijauta, būna ir tada kai būna organizuojamos kelionės į ekskursijas, ne tik teatrus. Ir tai dar toli gražu ne viskas. Kitas kasmetinis baubas – man – Kalėdų šventė mokykloje. Kalėdiniai eilėraštukai, pasakaitės ir vaidinimai, kuriuos turi išmokti visi vaikai drauge, atskleidžia šios, tariamos šventės, personažų absurdiškumą – Senelis Šaltis, Snieguolė – ir kitus apgaulingus niuansus, bet daug rimtesnius – tokius kurie siejasi su krikščionybės-katalikybės duženomis. Urantas vaikas tai supranta, savuoju lygiu, žinoma – bet – vaikai su vaikais nuoširdžiai trokšta bendrauti, kurti, veikti, žaisti, deklamuoti ir t.t. Trokšta tam tikro bendradarbiavimo-bendravimo, ir aš klausiau ne kartą savo vaikų – o ar tu nori dalyvauti tame vakarėlyje? – Noriu būti su vaikais Kartu.
Prieš keletą dienų, Mato klasės mokiniams, pamokos metu, mokytojos buvo pavesta atlikti užduotį – ant juodos spalvos popieriaus lapo, priklijuoti iš balto lapo iškirptą – kryžių, kareivių dienos proga. Matas man pasakoja, kad jis labai nenorėjo daryti šio darbelio, ir taip pasakė mokytojai – aš nenoriu daryti.. bet ji vis tiek liepė daryti. Jau einant mums namo, jis dar kartą apie tai užsiminė, išsakydamas savo nepasitenkinimą ir klausia manęs – tai ką man daryti? Saldainių jai nupirkti? O gal mašiną? – Ne, kai mokytoja tavęs paprašo padaryti ką nors tokio, ko tu nenori, kas tu žinai yra žemi virpesiai, tu turi pats taip ir argumentuoti. Jeigu tu mokytojai nepaaiškinsi – kodėl tu atsisakai daryti tokį darbelį – tai ji tau ir lieps jį daryti, nes tu nepaaiškini. O kodėl tu nenori piešti kryžiaus? – Nes ten Jėzus buvo nukryžiuotas… - Tai taip ir paaiškink. – Matas nieko neatsakė.
Kitą dieną, vėl nuėjus man į mokyklą, pasiimti Mato, jis man rodo kitą savo ką tik nupieštą piešinį – man jis pasirodo toks nuotaikingas, nes figūros jame nupieštos, panašios į skruzdėles – pasviri kūnai, susidedantys iš kelių rutuliukų raudonos spalvos, ir žalios spalvos galvos. – O kas čia? – klausiu. – Kareiviai, – atsako Matas ir šypteli. – Mokytoja liepė piešti kareivius, tai aš va ką nupiešiau. – Na ir gerai, labai gražu – šypteliu ir aš, periferiniu matymu matydama, kad mokytoja matė mūsų su Matu pokalbį. Jaučiu, kad turėjau mokytojai paaiškinti – kodėl Matas taip piešė? – juolab, kad ji iš manęs jau yra šiek tiek girdėjusi apie virpesius. Tačiau, mūsų kiekvienos akimirkos atsivėrimo Kūrėjui gelmė yra tai seklesnė, tai gilesnė – kuri tik būdama gili – ir leidžia pajausti kiekvienos akimirkos Prasmę.
Gyvoji Šviesa įsilieti į aplinką teturi vieną vienintelį kelią – per nuoširdžius Kūrėjo sūnus ir dukras. Ir aš suprantu, kokį milžinišką indėlį savo veiksmais įneša urantai – garbindami ir šlovindami Rojaus Trejybę-AŠ ESU kolektyviai ir individualiai, studijuodami Dvasinius Šaltinius ir veikdami Visumos labui – lašelis po lašelio – bet tas kiekvienas lašelis, jis – neįkainojamos vertės.
Telydi jus mielieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
2017-11-09 01:22:19
Komentarai
Šiandien – 2017 09 20 – į mokyklą eiti, Matui pasiūliau violetinės spalvos marškinukus. – Gerai. – sako. Juose buvo įsegtas Rojaus Trejybės-AŠ ESU ženkliukas, nuo pastarojo karto kai juos vilkėdamas buvo gyvojoje šventovėje. Matas paprašė manęs, kad neišsegčiau ženkliuko, o palikčiau, mat nori jį segėti ir mokykloje. Mūsų gimnazijos uniforma – švarkai. Taigi, kai ant baltinių jis užsidėjo švarką, ženkliukas tapo paslėptu. – Nesimatys, – rodo susirūpinusią veido išraišką vaikas ir tuoj persisega ženkliuką į švarko atlapą. Dabar nešios du ženkliukus – vienas, privalomas, mokytojos padovanotas Rugsėjo pirmąją kiekvienam vaikui su jo vardu, ir kitą – su Rojaus Trejybės-AŠ ESU simboliniu ženklu.Matas prieš keletą dienų nusipirko naują kaklaraištį, už pinigus, kuriuos kaip uždarbį jam davė teta – už bulvių rinkimą, bulviakasį. Šviesiai melsvos spalvos kaklaraištis, labai gražiai derės prie violetinių marškinių ir ženkliuko, nusprendžia vaikas ir taip pasipuošęs pakylėtas išeina į mokyklą. Maždaug po savaitės, grįžo po pamokų Matas namo ir sako – Mama, tam mano draugui, kur sėdi su manim, labai patiko Rojaus Trejybės ženkliukas, sakė ir jis tokio labai nori. Tai aš sakiau dar, kad yra ir tokia knyga su tokiu ženklu. Ar galėsiu jam nunešti tokį pat ženkliuką? Turi? – Žinoma, kad galėsi, bet tu jam paaiškink prieš duodant kas čia pavaizduota šitame ženkliuke. O ką vaizduoja tie trys sujungti apskritimai? Rojaus Trejybę – parodau į ant sienos kabantį paveikslą su Rojaus Trejybės simboliu ir paaiškinu – Tėvas, Amžinoji Motina, Begalinė Motina. – A, a, a, a. – Žinoma, kad padovanok, jei vaikas prašo. Virpesiais jį patraukė tas ženkliukas. – Matas susiranda ant mano stalo ženkliuką, įvynioja nusinešęs pas save į baltą popieriaus lapą ir atėjęs vėl pas mane, sako – Va, padovanosiu kaip dovaną. – parodo man, bet tuoj persigalvoja ir vėl išvynioja – Ai, paduosiu taip, tik aš jam sakiau, kad kai žais, tai reikės išsisegti, nes aš pats vos nepamečiau, visai ant krašto (rodo) kabojo.
Praėjo jau beveik pusantro mėnesio ir kiek matau tas berniukas visada segi Rojaus Trejybės-AŠ ESU ženkliuką. Taigi, abu – ir Matas ir suolo draugas. Su to berniuko mama, kaip tik visai neseniai kalbėjau. Mes abi pripažinom, kad jie labai panašūs ir išvaizda, ir gal būt charakteriu? Ne šiaip abu ir susėdo. Ji pasakojo, kad jos vaikas niekada nesimuša atgal, jeigu jam tenka ir nukentėti, kaip štai neseniai, į pilvą jį užgavo vyresnis vaikas ir mama pamokė vaiką kaip elgtis. Tai išgirdusi, aš visai nenustebau kodėl tas berniukas atkreipė dėmesį į Rojaus Trejybės-AŠ ESU ženkliuką – vaiko nuoširdus vidus reagavo į virpesius, kurie sklinda iš ženkliuko. Matas taip pat – niekada nesimuša su vaikais, net jeigu koks berniukas jį ir kamšo, ir aš pati kai tai mačiau, klausiau jo – Kodėl tu leidi jiems taip elgtis? – bet iš jo reakcijos labai greitai supratau, kad jis netrokšta konfliktuoti, maža to, klausyti manęs kaip aš jį greičiausia pamokinsiu neleisti savęs stumdyti..
Telydi jus mielieji Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2017-11-10 11:46:59
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]